Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laidavimo pagal vekselį pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-11-611/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00166-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.6.2.2; 2.6.29.4; 2.4.4.6.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei kooperatinei bendrovei Kauno kredito unijai, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „MDK logistika“, A. Ž., dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laidavimo pagal vekselį pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiu 2014 m. gruodžio 16 d. laidavimo sandorį, kuriuo jis laidavo KB Kauno kredito unijai dėl BUAB „MDK logistika“ likusios 49 680,36 Eur piniginės prievolės įvykdymo pagal 2014 m. gruodžio 16 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2014 m. gruodžio 16 d. laidavimo sandorį, kuriuo ieškovas – laiduotojas V. P. laidavo KB Kauno kredito unijai dėl BUAB „MDK logistika“ piniginės prievolės pagal 2014 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį Nr. 14-00485, šios sutarties pagrindu pasirašydamas neprotestuotiną paprastąjį vekselį; priteisė ieškovui V. P. iš atsakovės KB Kauno kredito unijos 1562 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 3,54 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo.

Teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 16 d. Kauno kredito unija (paskolos davėja) ir jos narė UAB „MDK Logistika“ (paskolos gavėja) sudarė paskolos sutartį Nr. 14-00485 (toliau – Paskolos sutartis, Sutartis), pagal kurią UAB „MDK logistika“ buvo suteikta 250 000 Lt (72 405 Eur) paskola, šią bendrovė įsipareigojo grąžinti iki 2019 m. gruodžio 10 d. Paskolos sutarties 2.14 punkte buvo nustatyta, kad paskolos grąžinimas užtikrinamas įkeitimu: paskolos gavėja įsipareigoja Kauno kredito unijai pirminiu įkeitimu įkeisti visą už paskolos lėšas perkamą ilgalaikį turtą (krovininius ir kitus automobilius), taip pat netesybomis. Šio įsipareigojimo paskolos gavėja UAB „MDK logistika“ neįvykdė. Atsakovė Kauno kredito unija nepateikė įrodymų, kad ji būtų reikalavusi, jog paskolos gavėja įvykdytų paminėtą įsipareigojimą, o UAB „MDK logistika“ būtų vengusi jį vykdyti. Paskolos sutarties 2.18 punkte buvo nustatyta, kad paskolos gavėja, užtikrindama savo prievolių, atsirandančių pagal Sutartį, tinkamą įvykdymą, Kauno kredito unijai išduoda paprastąjį neprotestuotiną vekselį, apmokamą jį pateikus; vekselis ir pagal jį gauti mokėjimai gali būti naudojami tik kaip prievolių pagal šią sutartį užtikrinimo priemonė; vekselis išduodamas dėl suteikiamos paskolos ir palūkanų, apskaičiuotų iki galutinio paskolos grąžinimo termino, bendros sumos.

Byloje nustatyta, kad pagal Paskolos sutarties 2.18 punktą paskolos gavėja (UAB „MDK Logistika“), užtikrindama savo prievolių Kauno kredito unijai įvykdymą, 2014 m. gruodžio 16 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną 295 676,11 Lt (85 633,72 Eur) sumos vekselį, apmokamą jį pateikus. Šį vekselį už vekselio davėją pasirašė trečiasis asmuo A. Ž., tuometinis UAB „MDK logistika“ direktorius, o ieškovas, UAB „MDK logistika“ akcininkas V. P., bei trečiasis asmuo akcininkas A. Ž. pasirašė vekselį kaip laiduotojai.

Teismas sprendė, kad sutarties sudarymo dieną (2014 m. gruodžio 16 d.), paskolos gavėjai neįkeitus turto, atsakovė, pažeisdama sutarties 4.1 punkto reikalavimus, suteikė 114 821 Lt (33 254,46 Eur) paskolos dalį už iš kitos įmonės (UAB „Transvėsa“) įgyjamas transporto priemones, kurių savininke ši net nebuvo, nes savininke anksčiau jau buvo tapusi pati atsakovė. Taigi atsakovė nepagrįstai leido paskolos gavėjai, atsakovei, panaudoti lėšas be turto įkeitimo. Teismas pripažino, kad paskolos gavėja nepateikė paskolos panaudojimą pagrindžiančių dokumentų, nes atsakovė vadovavosi UAB „Transvėsa“ tariamai išrašyta išankstinio mokėjimo sąskaita, kuri niekieno nepasirašyta, o joje nurodytas pardavėjas nebuvo transporto priemonių savininkas. Šiuos trečiojo asmens BUAB „MDK logistika“ ir atsakovės veiksmus teismas įvertino kaip bendrus, atliktus akivaizdžiai siekiant suklaidinti ir padaryti atsakingą už prievolių vykdymą laiduotoją – ieškovą. Teismas sprendė, kad ieškovas buvo suklaidintas atsakovės KB Kauno kredito unijos ir trečiojo asmens BUAB „MDK logistika“ dėl tokių sąlygų, kurių jos, kaip paskolos sutarties šalys, neketino laikytis, tačiau kurios iš esmės galėjo paveikti ieškovo apsisprendimą sutikti laiduoti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas V. P. buvo suklaidintas ir dėl pačios paskolos sutarties struktūros, kurios sąlygos leido jam suprasti, jog jo laidavimas yra daugiau formalus ir realiai bei sąžiningai vykdant sutartį už įmonės skolas pagal sutartį jam atsakyti neteks arba gali tekti tik nedidele apimtimi. Ieškovo manymu, laidavimas buvo tik antraeilė paskolos užtikrinimo priemonė, kuria atsakovė (kreditorė) galės pasinaudoti tik po to, kai jos reikalavimai nebus patenkinti iš įkeisto turto. Tikėtis ar numanyti, kad sutarties paskolos šalys nevykdys šioje sutartyje nustatytų sąlygų, susijusių su turto įkeitimu ir paskolos lėšų perdavimu paskolos gavėjai, ieškovas neturėjo pagrindo.

Teismas pripažino, kad ieškovas laidavimo sandorį sudarė dėl suklydimo, todėl šis sandoris negalioja pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio 1 dalį. Sutikdamas su ieškovo pozicija dėl jo suklydimo, laiduojant už BUAB „MDK logistika“, teismas šioje teisės normoje apibrėžiamu esminiu suklydimu pripažino ieškovo argumentus, kad jis tikėjosi, jog paskolos grąžinimas pirmiausia užtikrinamas paskolos gavėjos turto įkeitimu, o paskolinti pinigai bus suteikti paskolos gavėjai tik įkeitus turtą, antraip jis nebūtų sutikęs laiduoti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 26 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo V. P. ieškinį atmetė.

Kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į sutarties aiškinimo taisykles, nagrinėjamoje byloje reikia vertinti paskolos sutarties šalių tikruosius ketinimus dėl šios sutarties sąlygų būsimo vykdymo ir jų tikrąją valią, taip pat ankstesnį sutarties šalių bendradarbiavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė ir trečiasis asmuo BUAB „MDK logistika“ 2013 m. spalio 24 d. jau buvo sudarę panašią paskolos sutartį Nr. 13-00459, kurios įvykdymas taip pat užtikrinamas kilnojamojo turto hipoteka. Sutarties šalys sutardavusios, kad paskolos gavėjai pirmiausiai išmokamos lėšos transporto priemonėms įsigyti, o vėliau įgytas už paskolą turtas buvo įkeičiamas KB Kauno kredito unijai kaip paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė. Kolegijos nuomone, ieškovui, kaip paskolos gavėjos dalyviui (akcininkui), apie tokią bendradarbiavimo formą buvo arba turėjo būti žinoma. Lingvistinis sutarties aiškinimo metodas taip pat suponuoja vertinimą, kad šalys, sudarydamos paskolos sutartį ir joje neapibrėždamos viso perkamo už paskolą turto, vienodai suprato, kad pirmiausia bus išmokamos lėšos, o paskui už jas įgytas ir sutartyje neidentifikuotas turtas įkeičiamas paskolos sutarties reikalavimams užtikrinti.

Kolegija sprendė, kad vien aplinkybė, jog ieškovas tikėjosi, kad laidavimas yra tik formalumas ir jam neteks vykdyti laidavimo prievolės, už paskolą įkeitus turtą, o taip neatsitiko, yra aiškiai nepakankama suklydimo ar suklaidinimo dėl laidavimo sandorio faktui konstatuoti. Suklydimui dėl šio sandorio sudarymo konstatuoti ar pripažinimui, kad ieškovas buvo tyčia suklaidintas, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, nors tai jau reikštų apgaulę (CK 1.91 straipsnis), svarbu yra ne tai, ar paskolos sandorio susitarimai buvo vykdomi taip, kaip to tikėjosi ar galvojo ieškovas, o tai, ar ieškovas suklydo dėl laidavimo esmės, dėl laidavimo dalyko ar kitų esminių jo sąlygų, prisiimdamas sau įsipareigojimą laiduoti už įmonę, kurios vienas iš savininkų (akcininkų) jis buvo.

Kolegija nurodė, kad ieškovo, kuris yra vienas iš BUAB „MDK logistika“ akcininkų (savininkų), interesai sutapo su įmonės interesais, todėl vekselio laidavimas tapo viena iš paskolos įmonei suteikimo sąlygų bei vienu iš jos grąžinimo garantų. Įkeitimo sandoriui sudaryti reikalinga abiejų šalių valia ir aktyvus tiek pačios įmonės (BUAB „MDK logistika“), tiek ir ją valdant dalyvaujančių asmenų (dalyvių, valdymo organų) elgesys, tačiau ieškovas nepasinaudojo savo, kaip akcininko, teise inicijuoti su bendrovės turto įkeitimu susijusių klausimų sprendimą. Kadangi abejones dėl laidavimo sandorio ieškovas pradėjo kelti jau po šio sandorio sudarymo, atsakovei pareiškus reikalavimą, kolegija sprendė, kad suklydimas negali būti konstatuojamas dėl aplinkybių, atsiradusių po sandorio sudarymo. Sandorio negaliojimą galinčios nulemti aplinkybės turėjo egzistuoti dar sandorio sudarymo metu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas ieškovui suklydus dėl būsimos pareigos vykdyti pagal laidavimą prisiimtus įsipareigojimus, neatitinka teisinio tokių santykių reglamentavimo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų. Ieškovui turėjo būti suprantama vekselių įgyvendinamos prievolės įvykdymo užtikrinimo schema ir su ja susijusi rizika. Byloje nesama jokių faktinių duomenų, kad ieškovas nesuprato, kokią riziką jis prisiima, užtikrindamas vekselio apmokėjimą asmeniniu laidavimu, ir dėl to iš esmės suklydo.

Kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika, nurodydama, kad vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria ir skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę nusakantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNzgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-278/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-278/2011">3K-7-278/2011</a>). Kolegija nurodė, kad ieškovas V. P., laidavęs už BUAB „MDK logistika“ prievolę, atsako atsakovei kaip solidarusis skolininkas, o atsakovė turi reikalavimo teisę į bet kurį iš skolininkų, tačiau ją gali įgyvendinti kartu atsižvelgdama ir į ĮPVĮ įtvirtintą specialią tvarką.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas V. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagrindinė sutartis, dėl kurios atsirado laidavimas, buvo paskolos sutartis, kurios sąlygos ir jos vykdymas besąlygiškai buvo susiję ir su ieškovo priimtu sprendimu laiduoti. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino sutartis, nukrypo nuo bylos esmės, ieškiniu įrodinėjamų aplinkybių aiškinimosi ir ėmė analizuoti 2013 m. sutarties vykdymą, kas nėra bylos esmė. Paskolos sutarties sąlygos buvo aiškios, suprantamos ir ieškovas, pasitikėdamas kredito įtaiga, šios paskolos sutarties sąlygomis, pasirašė laidavimą. Būtent aiškių sutarties sąlygų nustatymas ir buvo pagrindas ieškovui pasirašyti laidavimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino Paskolos sutarties sąlygas ir turinį (iš esmės pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles) bei padarė nepagrįstas, bylos faktinės situacijos neatitinkančias teisines išvadas.

Kauno apygardos teismas teisingai konstatavo, kad pačios paskolos sutarties struktūra, jog paskolos grąžinimo užtikrinimo būdai yra atskirai išskirti (nurodyti), paskolos sutarties 2.14 punkte nurodant tik įkeitimą ir netesybas, o laidavimą aptariant tik papildomose sutarties sąlygose (2.18 punktas), patvirtina aplinkybę, kad laidavimas buvo tik antraeilė ar papildoma prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai nevertino išduoto vekselio prigimties ir jo realios paskirties bei į tai neatsižvelgė. Ieškovas nurodo laidavęs ne už patį vekselį, kaip atskirą sandorio objektą, o už papildomą Paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonę.

Kauno kredito unija Paskolos sutartyje sąmoningai įtvirtino sąlygas, kurių net neketino vykdyti: paskolos grąžinimui užtikrinti nebuvo įkeistas UAB „MDK logistika“ ilgalaikis turtas; atsakovė, kaip profesionali kredito įstaiga, nereikalavo šios prievolės įvykdymo ir nepagrįstai pervedė UAB „MDK logistika“ visą paskolą; atsakovė nevykdė Paskolos sutarties 5.5 punkto ir netikrino paskolos gavėjos pateiktos informacijos pagrįstumo bei teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino pateiktų įrodymų, kad tiek Kauno kredito unija, tiek bendrovės direktorius A. Ž. net neketino vykdyti šios paskolos sutarties. Pagal sudarytą Paskolos sutartį UAB „MDK Logistika“ priklausančių transporto priemonių įkeitimas Kauno kredito unijos naudai (t. y. prievolės tinkamo vykdymo užtikrinimas įkeičiant skolininkui priklausantį turtą) buvo privaloma paskolos gavimo sąlyga. Kauno kredito unija, žinodama, kad UAB „MDK Logistika“ nėra įvykdžiusi esminės Paskolos sutarties sąlygos (įkeitusi savo turto tinkamam prievolės vykdymui užtikrinti), negalėjo suteikti paskolos. V. P., sudarydamas 2014 m. gruodžio 16 d. laidavimo sandorį, akivaizdžiai buvo suklaidintas dėl esminių sandorio sudarymo sąlygų, t. y. dėl prievolės pagal Paskolos sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo Kauno kredito unijai įkeistu UAB „MDK Logistika“ turtu. Tai sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiu paprastojo neprotestuotino vekselio laidavimo sandorį.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino faktinių duomenų apie ieškovo prisiimtą mažesnio laipsnio riziką, sutinkant laiduoti pagal vekselį, suvokiant ir tikintis, kad pirmiausia skola būtų išieškota iš UAB „MDK Logistika“ įkeisto turto – transporto priemonių. Ieškovas, būdamas UAB „MDK Logistika“ akcininkas, dėl A. Ž. netinkamo bendrovės valdymo ir informacijos slėpimo negalėjo žinoti, kad paskolos sutarties sąlygos nėra vykdomos, t. y. kad bendrovės kilnojamasis turtas nėra įkeistas. Kauno kredito unijos elgesys paskolos suteikimo metu ir po jos suteikimo buvo ne tik neatidus, nerūpestingas, bet ir akivaizdžiai neatitinkantis finansų įstaigai būdingų standartų. Transporto priemonių neįkeitimas yra pačios Kauno kredito unijos kaip verslo subjekto kaltė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė KB Kauno kredito unija prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimo išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Paskolos išmokėjimo ir turto įkeitimo klausimui spręsti taikytina ne ieškovo nurodoma Paskolos sutarties Bendrosios dalies 4.1 punkto sąlyga, bet Paskolos sutarties Specialiosios dalies 2.14 punktas. Bendrosios dalies 4.1 punktas yra standartinė bendro pobūdžio sąlyga, kuri būtų taikytina tuo atveju, jeigu Paskolos sutarties šalys nebūtų susitarusios kitaip. Pagal Paskolos sutarties Specialiosios dalies 2.14 punkto 1 dalį atsakovė ir paskolos gavėja individualiai susitarė, kad paskola išduodama iki turto įkeitimo, nes tam, kad įvykdytų aptariamos Paskolos sutarties sąlygą, paskolos gavėja pirmiausia turėjo įgyti transporto priemones. Toks Paskolos sutarties 2.14 punkto 1 dalies sąlygos turinys pagrįstai papildomai patvirtintas įvertinus ir ankstesnį Paskolos sutarties šalių bendradarbiavimą.

Paskolos sutarties Specialiosios dalies 2.18 punkte, kuriame individualiai aptartos vekselio, kaip Paskolos sutarties užtikrinimo priemonės, sąlygos, nėra atsakovės ir paskolos gavėjos susitarimo, kuriuo būtų nustatyta, kad vekselis ir (ar) ginčo vekselio laidavimas naudojamas tik po to, kai bus išnaudotos kitos Paskolos sutarties užtikrinimo priemonės. Kitoks, nei galimai tikėjosi ieškovas, Paskolos sutarties (jos sąlygų) vykdymo būdas negali lemti vertinimo, kad dėl šios priežasties ieškovas iš esmės suklydo (ar buvo suklaidintas) dėl paskolos grąžinimą užtikrinančio laidavimo sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų.

Ieškovo solidariosios atsakomybės formą lemia pasirašytas ginčo vekselio laidavimas, taip pat ji nustatyta specialiame įstatyme. Byloje nėra faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovas galėjo būti suklaidintas ar suklysti dėl to, kad, įkeitus transporto priemones, jo atsakomybė netaptų solidari. Be to, ieškovui, kaip verslu užsiimančiam asmeniui, taikytini didesni reikalavimai dėl sutarčių sudarymo bei vykdymo, įskaitant Paskolos sutarties sąlygų bei ginčo vekselio laidavimo vertinimą.

Ginčo vekselio laidavimas išduotas tuo pačiu metu, kai buvo pasirašyta Paskolos sutartis, t. y. ieškovas išdavė ginčo vekselio laidavimą iki paskolos išmokėjimo paskolos gavėjai šiai neįkeitus jokio turto. Jeigu ieškovas iš tikrųjų būtų manęs, kad turto įkeitimas yra esminė jo laidavimo galiojimo sąlyga, jis, būdamas verslininkas ir turėdamas pareigą suprasti vekselio ir vekselio laidavimo teisinę reikšmę, būtų atsisakęs laiduoti. Be to, po Paskolos sutarties sudarymo bei paskolos gavėjai vengiant įkeisti atsakovei turtą ieškovas nesikreipė į atsakovę, bet ginčo vekselio laidavimo ginčijimo veiksmų ėmėsi tik atsakovei pradėjus skolos išieškojimo veiksmus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laidavimo pagal vekselį pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo

Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad jis suklydo laiduodamas pagal vekselį, nes: 1) jis laidavo ne už patį vekselį, o už papildomą paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonę; 2) jis tikėjosi, kad bus įkeistas pagal paskolos sutartį įgytas kilnojamasis turtas; 3) dėl to jo prisiimta rizika laiduojant pagal vekselį turėjo būti gerokai mažesnė. Bylą nagrinėję teismai ginčą sprendė skirtingai, todėl ieškovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės aiškinimu, pateikė kasacinį skundą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu (CK 1.90 straipsnis), jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-493/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-493/2014">3K-3-493/2014</a>).

Tais atvejais, kai laiduojama pagal vekselį, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, laiduotojas turi įvertinti, ar jis tikrai gali užtikrinti, kad vekselį pasirašęs asmuo įvykdys prievolę. Nors vekselio laidavimo ypatumai yra reglamentuoti ĮPVĮ, tačiau tai savaime nereiškia, jog tokiu reglamentavimu yra paneigta pati laidavimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjktNjk1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269-695/2017">3K-3-269-695/2017</a>, 22 punktas). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį, bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2014">3K-3-56/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas kartu su A. Ž. buvo trečiojo asmens BUAB „MDK logistika“ akcininkai. Taigi, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, akcininko ir įmonės interesai turėjo sutapti. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad BUAB „MDK logistika“ veikė nuo 2011 m. ir panašias paskolos sutartis, kai įsipareigojama įkeisti visą už paskolos lėšas perkamą ilgalaikį turtą, sudarė ne vieną kartą. Ieškovo teigimu, būtent ši paskolos sutarties sąlyga – už paskolos lėšas įgyjamo turto įkeitimas – ir buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs jo suklydimą laiduojant pagal vekselį, nes įmonė pagal paskolos sutartį įgyto turto neįkeitė.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-702/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-702/2013">3K-3-702/2013</a>).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje teismų nustatytas aplinkybes, atkreipia dėmesį į tai, kad ilgalaikį turtą, perkamą už paskolos lėšas, kaip nurodyta Paskolos sutarties 2.14 punkto 1 dalyje, įmonė galėjo įkeisti tik jį įsigijusi, t. y. visų pirma turėjo būti išmokėtos lėšos, todėl ieškovo argumentai, kad atsakovė Kauno kredito unija, esant neįkeistam turtui, išmokėjo lėšas pagal paskolos sutartį ir taip sąmoningai suklaidino ieškovą, yra nepagrįsti. Taip pat svarbi aplinkybė yra vekselio išdavimo data, kuri sutampa su paskolos sutarties sudarymo data ir rodo ieškovo pasitikėjimą įprasta paskolos sutarčių vykdymo praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškinant sutarties sąlygas, turi būti atsižvelgta į jos tikslus, šiuo atveju – transporto priemonių įgijimą už skolintas lėšas ir šių lėšų grąžinimą laiku bei grąžinimo užtikrinimą, jos sudarymo aplinkybes – šalių tarpusavio bendradarbiavimo praktika leidžia neabejoti, kad ieškovui, kaip trečiojo asmens akcininkui, buvo žinoma, kad laidavimas pagal vekselį yra papildoma prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, tačiau už paskolos lėšas įgyjamo turto įkeitimas nėra jos galiojimo sąlyga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas yra patyręs, ne vieną įmonę turintis ar jos veikloje dalyvaujantis verslininkas, todėl teigti, kad jis negalėjo suprasti prisiimamos rizikos masto, nėra pagrindo. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, suklydimo faktas turi būti konstatuotas sutarties, šiuo atveju laidavimo pagal vekselį, sudarymo metu. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad už paskolos lėšas įgytas turtas nebuvo įkeistas vėliau, kad paskolos sutartyje nebuvo nurodytas terminas, per kurį ilgalaikis kilnojamasis turtas turi būti įkeistas, ir nenustatyti šios sąlygos neįvykdymo padariniai, ieškovas neįrodinėjo, kad kai jis laidavo pagal vekselį, jam nebuvo žinomas paskolos sutarties turinys, todėl teigti, kad jis suklydo laidavimo pagal vekselį sudarymo metu dėl neįvykdytos paskolos sutarties sąlygos, nėra pagrindo.

Laiduodamas pagal vekselį, laiduotojas įsipareigoja lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo (ĮPVĮ 34 straipsnis), ir visi – vekselio davėjas, akceptantas, indosantai ir laiduotojai – vekselio turėtojui atsako solidariai; vekselio turėtojas turi teisę pareikšti reikalavimus visiems pirmiau nurodytiems asmenims, kiekvienam iš jų atskirai ir visiems kartu, nesilaikydamas įsipareigojimų eiliškumo (ĮPVĮ 49 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai – laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Kai vekselis pateikiamas apmokėti jo davėjui, o jis šios pareigos neįvykdo, pareiga apmokėti vekselį atsiranda laiduotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDktMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449-378/2015">3K-3-449-378/2015</a>). Jeigu prievolė nėra vykdoma ar vykdoma netinkamai, vekselio turėtojas pirmiausia reikalavimą turėtų pareikšti vekselio mokėtojui, tačiau net ir tai neapriboja jo galimybės reikalauti, kad prievolę įvykdytų ir laiduotojai pagal vekselį. Tai, kad prievolės įvykdymas buvo ar turėjo būti užtikrintas ir kitomis priemonėmis, tiesiogiai susijusiomis su paskolos gavėju, kaip nagrinėjamu atveju įgyto turto įkeitimas, nekeičia laidavimo pagal vekselį esmės, nes ne įkeitimas, o paskolos negrąžinimas (nepriklausomai nuo to, ar iš paskolos gavėjo lėšų, ar iš įkeisto turto) yra būtina sąlyga atsakomybei pagal laidavimą pagal vekselį kilti.

Įkeitimas ir laidavimas kaip prievolių užtikrinimo būdai reglamentuojami netapačiai, tačiau vienas kitam nepriešinami, įstatymas neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-364/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-364/2010">3K-7-364/2010</a>). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad net ir tuo atveju, jei trečiasis asmuo BUAB „MDK logistika“ būtų įkeitęs už paskolos lėšas pirktą turtą, tai neapribotų paskolos davėjo ir vekselio turėtojo, atsakovės Kauno kredito unijos, galimybių pirmiausiai pareikšti reikalavimą įvykdyti paskolos sutartį ieškovui, kaip laiduotojui pagal vekselį. Vadinasi, už paskolos lėšas įgyto turto neįkeitimas nebuvo pagrindinė sąlyga laidavimui pagal vekselį ir ieškovo solidariajai atsakomybei kilti.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai tyrė byloje surinktus įrodymus, sistemiškai aiškino laidavimą pagal vekselį, atsižvelgdamas tiek į jo sudarymo aplinkybes, tiek į šalių patirtį, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą. Kasacinio skundo argumentai neteikė pagrindo daryti priešingą išvadą, todėl skundas atmetamas ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė prašo priteisti 1350 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties atsakovei iš ieškovo priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 1350 Eur.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 15,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. P. (a. k. duomenys neskelbtini) atsakovei kooperatinei bendrovei Kauno kredito unijai (j. a. k. 112046615) 1350 (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo V. P. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybei 15,60 Eur (penkiolika Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė