Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.86 ir 1.87 straipsnių, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais, ir tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais teisinių pasekmių, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-109-248/2018

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00642-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3.; 2.1.2.4.1.4.; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys R. G., uždaroji akcinė bendrovė „Andajas“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Statega“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 ir 1.87 straipsnių, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais, ir tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais teisinių pasekmių, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančia 2005 m. lapkričio 28 d. jos ir atsakovės UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ (toliau – ir LIPF) sudarytą konsultavimo paslaugų teikimo sutartį kaip tariamąjį sandorį ir taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės 91 655,34 Eur ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovės bankroto administratorė UAB Verslo valdymo centras nustatė, kad ieškovė ir VšĮ Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (toliau – LEPA, šiuo metu pavadinimas – VšĮ „Investuok Lietuvoje“) 2005 m. lapkričio 28 d. sudarė konvertuojamų obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią LEPA apmokėjo 20 000 vnt. obligacijų, kurių vienos nominalioji vertė – 28,96 Eur (100 Lt), o ieškovė įsipareigojo išpirkti obligacijas iki 2011 m. lapkričio 28 d. ir sumokėti 4 proc. dydžio kaupiamąsias metines palūkanas (toliau – obligacijų sutartis). Tą pačią dieną ieškovė ir atsakovė sudarė konsultavimo paslaugų teikimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo kas mėnesį mokėti atsakovei už suteiktas konsultavimo paslaugas. LEPA nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. vasario 8 d. į ieškovės banko sąskaitą pervedė 579 240 Eur (2 000 000 Lt). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms bankroto administratorei tapo neaišku, kokias konsultavimo paslaugas galėjo teikti atsakovė po 2007 m. vasario 8 d., jeigu visos lėšos, gautos pagal 2005 m. lapkričio 28 d. konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartį, buvo įsisavintos, o su investuotoja AB banku „Hansabankas“ pasirašyta kredito sutartis.

Ieškovė nurodo, kad ginčijama sutartis yra tariamasis sandoris, sudarytas tik dėl akių, kadangi juo nebuvo siekiama sukurti realių deklaruotų teisinių pasekmių – teikti (gauti) konsultavimo paslaugas ir už jas atsiskaityti. Ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra nė vieno įrodymo, pagrindžiančio paslaugų užsakymą ir (ar) jų gavimą. Tokių duomenų negalėjo pateikti ir atsakovė. Realaus paslaugų suteikimo negalėjo patvirtinti ir buvęs ieškovės vadovas, sudaręs ginčijamą sandorį. Ginčijamo sandorio nuostatos taip pat rodo jo tariamumą – sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad jei LEPA jai priklausančias 579 240 Eur (2 000 000 Lt) nominaliosios vertės ieškovės konvertuojamąsias obligacijas arba jų dalį parduoda anksčiau nei 2011 m. lapkričio 28 d., tuomet kliento mokamas konsultacinis mokestis konsultantui yra mažinamas proporcingai parduotų obligacijų daliai; kliento pareiga mokėti konsultantui konsultacinį mokestį išnyks, kai LEPA nebeturės obligacijų ar akcijų. Taigi ieškovės privalomas mokėti mokestis už konsultacijas yra susietas ne su teikiamomis (gaunamomis) paslaugomis, bet su LEPA turimomis ieškovės obligacijomis ar akcijomis. Tai patvirtina, kad ieškovė neketino gauti, o atsakovė – teikti konsultavimo paslaugų. Tai, kad konsultavimo paslaugos buvo susietos su finansavimo įsisavinimo procesu, paneigia aplinkybė, jog ieškovė finansavimą gavo dar iki 2007 m. vasario 8 d., tačiau mokestis už konsultavimo paslaugas buvo mokamas iki 2011 m. gegužės 26 d. Vadinasi, po 2007 m. vasario 8 d. konsultacijos įsisavinant lėšas negalėjo būti suteiktos. Taigi nei ieškovė, nei atsakovė sutartimi neįgijo tų teisių ir pareigų, kurias turėjo įgyti.

Ieškovės bankroto byloje buvo patvirtintas atsakovės 25 936,43 Eur (89 553,31 Lt) finansinis reikalavimas, kildinamas iš neįvykdytų ieškovės prievolių pagal sutartį, tačiau, bankroto administratorei ginčijant šį reikalavimą, Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi išbraukė atsakovę iš ieškovės kreditorių sąrašo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl 2 mln. Lt kapitalo investicijos į ieškovės plėtojamą nekilnojamojo turto projektą Klaipėdoje. Atsakovė 2005 m. balandžio 1 d. pateikė ataskaitą LIPF valdybos sprendimui (toliau – ataskaita), pagal šią patvirtino LEPA investiciją, kuri finansuojama pagal 2001 m. gruodžio 5 d. sudarytos Europos Sąjungos subsidijos sutarties sąlygas – ieškovės naujos 2 mln. Lt nominaliosios vertės akcijų emisijos išpirkimas (su bendra 7 proc. metine grąža) naujam biurų pastatui Klaipėdoje, Taikos pr. 52C / Aguonų g. 1, statyti. Nurodytas investicijas buvo nuspręsta atlikti tokiomis sąlygomis: atsakovė turi patvirtinti LEPA ir steigėjų sudaromą ieškovės akcininkų sutartį, kurioje įtvirtinta sąlyga, kad steigėjai ne vėliau kaip po 6 metų nuo LEPA akcijų įsigijimo turi išpirkti LEPA turimas ieškovės akcijas už nominaliąją vertę ir sumokėti sukauptas 4 proc. sudėtines metines palūkanas; ieškovė turi įsipareigoti mokėti LIPF kasmetinį 3 proc. konsultacinį mokestį nuo LEPA turimų ieškovės akcijų nominaliosios vertės.

Teismas nurodė, kad tiek ataskaita, tiek obligacijų sutartis, tiek ginčijama sutartis yra tarpusavyje susijusios ir jos turi būti vertinamos kompleksiškai, nes ataskaitoje buvo nurodyta, kad už 2 mln. Lt investiciją bus mokamos 7 proc. palūkanos, nustatyta, kad bus pasirašomos dvi sutartys – su LEPA su 4 proc. palūkanomis ir mokamas 3 proc. konsultacinis mokestis atsakovei priklausomai nuo LEPA turimų ieškovės akcijų, o 2011 m. lapkričio 28 d. ieškovės su atsakove ir LEPA pasirašytomis sutartimis buvo įgyvendinama ataskaita tam, kad būtų suteikta 2 mln. Lt investicija ieškovės nekilnojamojo turto objektui statyti.

Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad ginčo sutartis buvo tariamasis sandoris. Vadovaudamasis 2008 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita, teismas nustatė, kad atsakovė, veikdama kaip subsidijos (5 mln. Eur) valdytoja, turėjo remti tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą, plėtodama pramoninę ir komercinę infrastruktūrą. Atsakomybė už paskolų ir investicinį įvertinimą tenka valdytojai. Pagal audito ataskaitos 4 priedą, įgyvendinant visus projektus buvo sudaromos konsultacijų sutartys, pagal ieškovės ir LEPA pasirašytą obligacijų sutartį nustatytos 7 proc. metinės palūkanos. Atsakovė atliko savo kaip subsidijų valdytojos funkcijas ir vykdė sutartį – įvertinusi ieškovės pateiktus atliktų darbų aktus ir sąskaitas faktūras, nuo 2005 m. lapkričio 29 d. iki 2006 m. liepos 21 d. kreipėsi su prašymais į LEPA, kad ieškovei pagal obligacijų sutartį būtų pervesti 2 mln. Lt. Teismas nustatė, kad 2 mln. Lt, tarpininkaujant atsakovei, buvo pervesti ieškovei. Teismas atsižvelgė į trečiojo asmens R. G. paaiškinimus, kad 7 proc. palūkanų mokėjimas buvo išskaidytas į dvi ieškovės pasirašytas sutartis su atsakove ir LEPA, kuriose įtvirtintas 3 ir 4 proc. metinių palūkanų mokėjimas priklausomai nuo LEPA turimų ieškovės obligacijų; kad ginčo sandoris buvo finansiškai naudingas ieškovei, nes už 2 mln. Lt investiciją buvo mokamos 3 proc. metinės palūkanos atsakovei, o likusios 4 proc. palūkanos turėjo būti sumokamos LEPA išperkant obligacijas. Teismas sprendė, kad aplinkybę, jog sutartis atitiko šalių valią, patvirtina ieškovės atlikti mokėjimai atsakovei pagal ginčo sutartis, skolų suderinimo aktai ir ieškovės teikti prašymai atsakovei dėl sutarties vykdymo sąlygų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė sutarties tariamumo, todėl ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. lapkričio 28 d. ieškovės ir atsakovės konsultavimo paslaugų teikimo sutartį; taikė restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovės 77 159,86 Eur, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. lapkričio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 505,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovės administravimui skirtų lėšų 91,59 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė trečiajam asmeniui UAB „Statega“ iš atsakovės 1160,26 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš atsakovės 2747,92 Eur žyminio mokesčio; pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartimi pritaikytas ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi pakeistas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės 91 655,34 Eur turto areštą, sumažindama turto arešto sumą iki 77 159,86 Eur, ir šia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Kolegija nurodė, kad ginčijama sutartimi atsakovė įsipareigojo atlygintinai teikti ieškovei finansinio valdymo konsultavimo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka sumokėti konsultantei už suteiktas paslaugas. Šią sutartį teismas kvalifikavo kaip paslaugų sutartį, ir, vadovaudamasis CK 6.722 straipsnio 2 punktu, nurodė, kad, bankroto administratorei pareikalavus duomenų apie suteiktas paslaugas, atsakovė turi pareigą įrodyti, jog sutartyje nurodytos paslaugos realiai buvo suteiktos.

Pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad atsakovė sutartį vykdė kaip Europos Sąjungos subsidijos valdytoja; kad pagal ieškovės pateiktus atliktų darbų aktus ir sąskaitas faktūras 2005–2006 m. kreipėsi su prašymais į LEPA, jog pagal obligacijų sutartį būtų pervesti 2 mln. Lt.; kad ši suma ieškovei buvo pervesta, kolegija nepripažino įrodančiomis finansinio valdymo konsultavimo paslaugų suteikimo faktą.

Kolegija pažymėjo, kad pagal obligacijų sutarties 3.1 punktą investuotoja (t. y. LEPA) įsipareigojo obligacijų pasirašymo kainą sumokėti dalimis po to, kai ieškovė pateikia jai žemės sklype statomo administracinio pastato statybos darbų (arba jų dalies) įvykdymo dokumentus ir už šiuos darbus ieškovei išrašytas sąskaitas.

Kolegija nurodė, kad atliktų darbų aktų ir jų pagrindu išrašytų sąskaitų vertinimą atliko atsakovė, kuri buvo įsteigta šiam tikslui, tačiau sprendė, kad tokios atsakovės funkcijos negali būti laikomos ieškovei teikiamomis paslaugomis, nes tai yra tam tikri veiksmai, atliekami LEPA naudai. Kolegija atkreipė dėmesį, kad ginčijamoje sutartyje nėra nustatyta, jog ieškovei teikiamos finansinio valdymo konsultavimo paslaugos apima minėtų dokumentų vertinimą. Šalys sutartyje nedetalizavo atsakovės teikiamų paslaugų apimties, nenustatė suteiktų paslaugų kiekio ir kokybės kontrolės mechanizmo.

Teismas pažymėjo, kad paskutinis atsakovės prašymas pervesti išmoką pagal įvertintus dokumentus ir gautas sąskaitas pateiktas 2006 m. liepos 21 d., tačiau už konsultavimo paslaugas ieškovė įsipareigojo mokėti pagal grafiką (sutarties 4.1 punktas), iš kurio matyti, kad mokėjimai už paslaugas turėjo būti atliekami nuo 2006 m. sausio iki 2011 m. lapkričio mėn. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal sutartį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. atsakovei iš viso sumokėjo 91 655,34 Eur, o atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad minėtu laikotarpiu ieškovei realiai buvo teikiamos finansinio valdymo konsultavimo ar kitos paslaugos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Kadangi atsakovė neįrodė, kad realiai vykdė sutartį, kolegija konstatavo, kad šiuo atveju šalims neatsirado ginčijamo sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo nustatytą ginčijamos sutarties ir obligacijų sutarties tikslą – suteikti ieškovei 2 mln. Lt investiciją, už kurią būtų mokamos 7 proc. dydžio metinės palūkanos, išskaidytos į dvi dalis, t. y. į 4 proc. kaupiamųjų palūkanų pagal obligacijų sutartį, sumokamų LEPA, ir į 3 proc. kaip konsultacinio mokesčio pagal sutartį, kiekvieną mėnesį mokamo atsakovei, nesutiko su teismo išvada, kad sutartis atitiko šalių valią ir nėra tariamasis sandoris. Kolegija nurodė, kad tikroji šalių valia nesudaro pagrindo ginčijamą sandorį kvalifikuoti kaip atlygintinų paslaugų sutartį, nes palūkanų mokėjimas nėra tokios sutarties požymis.

Kolegija nustatė, kad 2 mln. Lt investiciją ieškovė gavo pagal obligacijų sutartį; obligacijų sutarties 1.6 punkte nustatyta 4 procentų metinių palūkanų norma; pagal ginčijamos sutarties 4.2 punkto sąlygas ieškovės mokamo konsultacinio mokesčio dydis buvo susietas su LEPA priklausančia ieškovės konvertuojamų obligacijų ar akcijų dalimi; atsakovės 2005 m. balandžio 1 d. ataskaitoje LIPF valdybos sprendimui buvo patvirtinta minėta 2 mln. Lt LEPA investicija su bendra 7 proc. metine grąža, ataskaitoje nurodytos investicijos sąlygos, pagal kurias 7 proc. metinės palūkanos išskaidytos į dvi sutartis. Kolegija nurodė, kad atsakovės atstovai teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismui negalėjo paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu 3 proc. palūkanos turėjo būti mokamos atsakovei.

Kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovės įsipareigojimas, be obligacijų sutartyje nustatytos 4 proc. metinių palūkanų normos, kiekvieną mėnesį papildomai mokėti 3 proc. metines palūkanas buvo būtina sąlyga gauti 2 mln. Lt investiciją, kolegijos vertinimu, nepateisina šių mokėjimų atsakovei ir nepaneigia ieškovės argumentų, kad ginčijamas sandoris yra tariamasis, fiktyvus.

Teisėjų kolegija nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita (toliau – audito ataskaita), kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nepagrindžia pagal ginčijamą sutartį atsakovei atliktų mokėjimų. Audito ataskaitos duomenys neatitinka obligacijų sutarties turinio, nes joje, kaip minėta, nustatytos tik 4 proc. metinės palūkanos. Ši ataskaita patvirtina atsakovės nurodytą projektų finansavimo schemą, tačiau joje nėra pateikiamas ieškovės sudarytų sutarčių teisinis įvertinimas. Audito ataskaitoje nėra duomenų, kurie patvirtintų būtinybę atsakovei teikti finansinio valdymo konsultavimo paslaugas ieškovei. Priešingai, ataskaitos turinys patvirtina, kad konsultacinis mokestis atsakovei faktiškai buvo mokamas kaip dalis palūkanų už suteiktą finansavimą ieškovės projektui; nėra nurodyta, kokiu pagrindu atsakovei turi atitekti dalis grąžos už ieškovei suteiktą investiciją.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad trečiasis asmuo R. G. (ieškovės direktorius ginčijamo sandorio sudarymo metu), teigdamas, jog sutartis buvo naudinga ieškovei, negalėjo paaiškinti, kodėl už LEPA investiciją turėjo būti mokama jos įsteigtai bendrovei ir kokias paslaugas pastaroji suteikė ieškovei. Kolegija atkreipė dėmesį, kad ieškovės investicinio projekto administravimo dokumentai patvirtina, jog banko siūloma 5 proc. palūkanų norma už paskolą projektui finansuoti yra mažesnė nei bendra 7 proc. palūkanų norma už pradinę 2 mln. Lt investiciją.

Kolegija konstatavo, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai, atsakovės atstovų, trečiojo asmens R. G. paaiškinimai nepaneigia argumentų, kad sutarties pagrindu atsakovei buvo mokama už tariamas paslaugas, kurios realiai nebuvo suteiktos. Nors teisėjų kolegija pažymėjo, kad sutartimi buvo pridengiamas palūkanų mokėjimas, tačiau sprendė, kad pripažinti šį sandorį apsimestiniu pagal CK 1.87 straipsnį nėra pagrindo, nes 2 mln. Lt ieškovei suteikė LEPA pagal obligacijų sutartį, o ne atsakovė.

Kolegija nurodė, kad tai, jog LEPA yra atsakovės steigėja, kad atsakovė vykdė subsidijų valdytojo funkcijas, buvo atsakinga už iniciatorių pateiktų projektų vertinimą ir pan., nesudaro pagrindo atsakovei mokėti palūkanas už kito subjekto, t. y. LEPA, skiriamą finansavimą. Mokėjimai atsakovei pagal sutartį buvo įforminti kaip atlyginimas už ieškovės finansinio valdymo konsultavimo paslaugas, nors tokios paslaugos realiai nebuvo teikiamos. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas panaikino skundžiamą sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino ieškovės reikalavimą ir pripažino sutartį negaliojančia kaip tariamąjį sandorį pagal CK 1.86 straipsnį.

Pasisakydamas dėl restitucijos, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal ginčijamą sandorį atsakovė realiai neįgijo jokių pareigų ir sutarties jai faktiškai nereikėjo vykdyti, todėl taikė vienašalę restituciją. Ieškovės reikalaujamą priteisti 91 655,34 Eur sumą kolegija sumažino 14 495,48 Eur, nustačiusi, kad tai deklaruota ir grąžintina PVM suma, priteisė ieškovei iš atsakovės 77 159,86 Eur. Kolegija nesutiko su atsakovės argumentais, kad priteistina suma turėtų būti sumažinta 21 292,16 Eur, kuriuos už ieškovę sumokėjo tretieji asmenys UAB „Statega“ ir UAB „Andajas“. Kolegija nurodė, kad, pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Kadangi ieškovė yra bankrutavusi, trečiųjų asmenų reikalavimai, kylantys iš atliktų mokėjimų pagal sutartį, nagrinėtini ieškovės bankroto byloje. Pripažinus sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, atsakovė privalo grąžinti kitai šaliai, t. y. ieškovei, viską, ką yra gavusi pagal šį sandorį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus, juos pripažįstant tariamaisiais (CK 1.86 straipsnis) arba apsimestiniais sandoriais (CK 1.87 straipsnis), neteisingai atribojo apsimestinio ir tariamojo sandorio institutų taikymo sąlygas, todėl nepagrįstai sutartį pripažino tariamuoju sandoriu, nukrypo nuo teismų praktikos nuostatų, suformuotų jas aiškinant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000; 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDEvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-341/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-341/2005">3K-3-341/2005</a>; 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2006">3K-3-47/2006</a>; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-228/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-228/2009">3K-3-228/2009</a>; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-44/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-44/2011">3K-3-44/2011</a>; 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-18-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-18-469/2016">e3K-3-18-469/2016</a>). CK 1.86 ir 1.87 straipsniai ir jų aiškinimo bei taikymo taisyklės, nustatytos kasacinio teismo praktikoje, patvirtina, kad ginčijama sutartis negalėjo būti pripažinta tariamuoju sandoriu, o turėjo būti vertinama kaip apsimestinis sandoris, kadangi neturi tariamajam sandoriui būtino fiktyvumo elemento, o iš esmės pridengia (atstoja) sandorį, pagal kurį LEPA tą pačią sumą (3 proc. finansuojamos sumos dydžio) sumokėtų atsakovei už tarpininkavimo ir projekto administravimo veiklą. Byloje nepaneigta, kad 7 proc. finansuojamos sumos dydžio metinės palūkanos galėjo būti nustatytos ir vienu sandoriu – obligacijų sutartimi, o šių palūkanų dalį atsakovei už tarpininkavimo ir administravimo veiklą sumokėtų LEPA.

Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 185 straipsniai), ir nukrypo nuo teismų praktikos, detalizuojančios minėtų normų aiškinimą ir taikymą. Teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) ir nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų, tikslų, neatsižvelgė į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios vienareikšmiškai patvirtina, jog sutartimi tik pridengiamas (pakeičiamas) sandoris dėl mokėjimų paskirstymo, o toks mokėjimų paskirstymo teisėtumas byloje nepaneigtas. Teismas sutartį vertino izoliuotai nuo kitų sandorių, duomenys apie jų sudarymo ir vykdymo aplinkybes buvo pateikti byloje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sutartimi buvo pridengiamas palūkanų mokėjimas. Taigi teismas pripažino, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog sutartis neturi fiktyvumo elemento, o ja yra dengiamas kitas sandoris. Atsižvelgiant į suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-339/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-339/2012">3K-3-339/2012</a>; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-337/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-337/2008">3K-3-337/2008</a>; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-418/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-418/2008">3K-3-418/2008</a>; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS02OTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85-695/2017">3K-3-85-695/2017</a>), teismas turėjo sutartį aiškinti ir vertinti kaip apsimestinį sandorį bei vadovautis kasacinio teismo suformuluotomis apsimestinio sandorio sąlygų nustatymo taisyklėmis. To nepadaręs, teismas pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad sutartimi yra pridengiamas kitas sandoris, atsisakė sutartį vertinti kaip apsimestinį sandorį, motyvuodamas tuo, kad 2 mln. Lt ieškovei suteikė LEPA, o ne atsakovė. Tačiau toks teismo argumentas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kuria nustatyta, kad sandorio sudarymas ne su tikrąja sandorio šalimi nelemia sandorio pripažinimo tariamuoju. Ieškovė, sutikdama su šiomis finansavimo sąlygomis, sutiko su finansavimui taikoma 7 proc. finansuojamos sumos dydžio metinių palūkanų norma ir su šių palūkanų mokėjimo išskaidymu į dvi dalis. Toks 7 proc. finansuojamos sumos dydžio metinių palūkanų normos mokėjimas atitiko šalių valią ir tikruosius ketinimus ir nebuvo prielaidų ar aplinkybių mažinti šią finansavimo skyrimo grąžą ir (arba) atsisakyti mokėti kurią nors jos dalį. Byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti, kad LEPA ir (arba) atsakovė pakeitė ieškovės projekto finansavimo sąlygas ir nustatė mažesnes nei 7 proc. finansuojamos sumos dydžio metines palūkanas. Ieškovės pareiga už skirtą finansavimą mokėti 7 proc. finansuojamos sumos dydžio metines palūkanas yra galiojanti ir vykdytina, nepaisant to, kad kuris nors iš sandorių, iš esmės reiškiantis šios sumos paskirstymą tarp projekte dalyvavusių asmenų, pripažįstamas negaliojančiu.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ginčo sutartis yra ne tariamasis, o apsimestinis sandoris. Šalių valia nėra tas kriterijus, vien tik pagal kurį galima nustatyti sandorio tariamumą. Esminis apsimestinio sandorio požymis yra sandorio šalių valios trūkumai, todėl sandorio šalių valios nustatymas laikytinas esminiu sprendžiant, ar sandoris yra tariamasis, ar apsimestinis. Tikrosios šalių valios nustatymas konkrečiu atveju yra komplikuotas, nes visos sandorio šalys aktyviai simuliavo tik išoriškai išreikštą sandorį sudariusių asmenų valią, tačiau ginčo metu atsakovės, ieškovės buvusio vadovo pozicija ir argumentai leidžia nustatyti, kad atsakovė ir ieškovė siekė sudaryti ne apsimestinį, bet tariamąjį sandorį. Atsakovė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neatsikirtinėjo argumentais, kad atsakovė su ieškove sudarė apsimestinį sandorį. Viso proceso metu atsakovė ir atsakovės pusėje esantis trečiasis asmuo R. G. įrodinėjo, kad pagal sutartį buvo teikiamos paslaugos, todėl sandoris negali būti laikomas tariamuoju.

Atsakovės pozicija, kad mokėjimai pagal ginčo sutartį yra dalies palūkanų sumokėjimas, kurias ieškovė bet kuriuo atveju būtų turėjusi sumokėti LEPA, yra pasirinkta žymiai vėliau, nei prasidėjo ginčas dėl sutarties vykdymo ir galiojimo. Tokia atsakovės pozicija yra nenuosekli, prieštarauja atsakovės kasacinio skundo argumentams, kad šalys nuo pat pradžių sudarė apsimestinį sandorį. Atsakovės pozicija dėl apsimestinio sandorio yra siekis pasirinkti tokį teisinį gynybos būdą, kuris vėliau lemtų lengvesnes ginčijamo sandorio negaliojimo pasekmes. Ginčo sutartyje aiškiai nurodyta, kad atsakovė buvo įsipareigojusi sutarties galiojimo metu teikti ieškovei finansinio valdymo konsultavimo paslaugas. Atsakovės įrodinėjamas ginčo sutarties šalių susitarimas dėl palūkanų dydžio, jų mokėjimo sąlygų nepatvirtina, kad ginčo sutartis yra apsimestinis sandoris, nes jeigu ir buvo toks susitarimas, tai nėra nustatyti tikslai, kodėl reikėjo šalims sudaryti apsimestinį sandorį ir kokį sandorį reikėjo paslėpti.

Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio aktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių pagrindu tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti apsimestiniu, nes sandoris yra tariamasis. Sudarydamos ginčijamą sutartį šalys turėjo neviešų tikslų (sąlygų), kurie nėra atskleisti iki šiol. Šalys siekė sukurti fiktyvų pagrindą atsakovei iš ieškovės gauti lėšas ir toks šalių elgesys buvo nesąžiningas. Tokie veiksmai negali būti laikomi teisėtais, tai pažeidžia ieškovės ir jos kreditorių interesus, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šį sandorį pripažino tariamuoju.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-250/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-250/2014">3K-3-250/2014</a> spręsdamas dėl administravimo ir konsultacinių paslaugų teikimo sutarties galiojimo, kai buvo nustatytos aplinkybės, kad paslaugos nebuvo suteiktos, tačiau buvo sumokėtas atlyginimas, konstatavo, jog toks sandoris yra tariamasis ir negalioja, ir tokiu atveju, kai nė viena šalis jokių teisių ir pareigų pagal sandorį neįgyja, o išorinė sandorio forma panaudojama tik tam, kad viena šalis iš kitos gautų lėšas, nėra pagrindo konstatuoti, kad sandoris buvo įvykdytas. Aplinkybė, jog atsakovė neteikė paslaugų, nurodytų ginčo sutartyje, yra nustatyta. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad, nesuteikusi paslaugų, ji turėjo teisę į atlyginimą pagal sutartį, taip pat neįrodinėjo, jog atlyginimas jai buvo ir turėjo būti sumokėtas kitos sutarties (kitų teisinių santykių) pagrindu. Todėl galima spręsti, kad šalys nesiekė įgyti civilinių teisių ir pareigų pagal ginčijamą sutartį.

Trečiasis asmuo UAB „Statega“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Bylos nagrinėjimo metu nei ieškovė, nei atsakovė, nei tretieji asmenys neprašė pripažinti ginčijamo sandorio apsimestiniu, atitinkamai apeliacinis teismas neturėjo pagrindo taikyti kitų sutarčių aiškinimo taisyklių, savo iniciatyva ieškoti kokių nors kitų šalių ketinimų ar tikslų, todėl nepagrįsti atsakovės skundo argumentai dėl apsimestinių sandorių įrodinėjimo taisyklių šioje byloje taikymo.

Obligacijų sutartyje buvo nustatyta keturių procentų metinių palūkanų norma. Palūkanos yra kaupiamosios ir sumokamos investuotojui obligacijų išpirkimo dieną, nepriklausomai nuo to, ar investuotojas pareiškė reikalavimą pakeisti obligacijas į akcijas. Vadinasi, oficialiame sutarties tekste nė žodžiu nėra užsiminta apie atsakovės minimas 7 proc. dydžio palūkanas. Ginčijamos sutarties objektas yra atsakovės įsipareigojimas atlygintinai teikti ieškovei finansinio valdymo konsultavimo paslaugas ir ieškovės įsipareigojimas sutarties nustatytomis sąlygomis ir tvarka sumokėti už suteiktas paslaugas. Šioje sutartyje nėra nuorodos, kad gaunamas atlyginimas už paslaugas yra palūkanų mokėjimas pagal kitą sandorį, todėl apeliacinis teismas neturėjo pagrindo vertinti šio sandorio kitaip nei tariamojo.

Apeliacinio teismo sprendimo turinys patvirtina, kad šis teismas nuodugniai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė savo reikalavimą įrodė. Apeliacinio teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padarytas nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Ieškovė nepagrindė savo teiginių apie teismo padarytus teisės normų pažeidimus vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo subjektyvią nuomonę dėl įrodymų turinio.

Kasaciniu skundu atsakovė keičia savo poziciją dėl ginčytino sandorio teisėtumo, taip siekdama išvengti priimto sprendimo pasekmių.

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tariamojo ir apsimestinio sandorio požymių, sutarčių aiškinimo ir teismo pareigos kvalifikuoti ginčo šalių teisinius santykius

Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtOS02ODQvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-9-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-9-684/2017">e3K-3-9-684/2017</a>, 43 punktas). Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003). Taigi tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2006">3K-3-47/2006</a>; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-418/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-418/2008">3K-3-418/2008</a>).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-337/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-337/2008">3K-3-337/2008</a>).

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos apsimestinio sandorio sudarymo teisinės pasekmės – jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-18-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-18-469/2016">e3K-3-18-469/2016</a>, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS02OTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85-695/2017">3K-3-85-695/2017</a>, 39 punktas). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-260/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-260/2013">3K-3-260/2013</a>).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vertinant sandorių apsimestinumą pažymėta, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-288/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-288/2009">3K-7-288/2009</a>; 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-122/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-122/2014">3K-3-122/2014</a>; 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-18-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-18-469/2016">e3K-3-18-469/2016</a>, 20 punktas).

Taigi tiek tariamasis, tiek apsimestinis sandoriai turi valios trūkumų, juos sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, tačiau tariamojo sandorio atveju šalys apskritai neketina ir nesukuria jokių teisių ir pareigų pagal sudarytą sandorį, o apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-418/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-418/2008">3K-3-418/2008</a>). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2011">3K-3-26/2011</a>). Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-18-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-18-469/2016">e3K-3-18-469/2016</a>, 19 punktas).

Taigi, sprendžiant dėl šalių valios trūkumų sudaryto sandorio kvalifikavimo, svarbu vadovautis tiek CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis, tiek kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kurių šalys siekė sudarydamos ginčijamą sandorį. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad šalių sudaryta konsultavimo paslaugų sutartis yra tariamasis sandoris, nes atsakovė realiai nesuteikė ieškovei jokių konsultavimo paslaugų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sudaryta sutartis atitiko šalių valią, todėl ieškinio reikalavimus atmetė. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog realiai vykdė sutartį, todėl konstatavo, kad šiuo atveju neatsirado ginčijamo sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių, todėl sandorį pripažino tariamuoju.

Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ginčijamą sutartį nepagrįstai pripažino tariamuoju sandoriu, neatsižvelgė į tariamojo ir apsimestinio sandorių negaliojimo institutų skirtumus, sutartį turėjo vertinti kaip apsimestinį sandorį, kadangi ginčijama sutartis neturi tariamajam sandoriui būtino fiktyvumo elemento, o iš esmės pridengia sandorį, pagal kurį LEPA tą pačią sumą (3 proc. nuo finansuojamos sumos) sumokėtų atsakovei už tarpininkavimo ir projekto administravimo veiklą. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą teigia, kad apsimestinio sandorio klausimas byloje nebuvo keliamas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo sandorį vertinti kaip apsimestinį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzUtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-475-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-475-684/2015">3K-3-475-684/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE0LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-414-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-414-706/2016">e3K-3-414-706/2016</a>, 16 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo pareigą kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, daro išvadą, kad aplinkybė, jog ieškovė nereiškė reikalavimo sandorį pripažinti apsimestiniu, nereiškia, kad, nagrinėjant šalių ketinimus ir nustatant tikrąją šalių valią bei iš šalių nurodytų faktinių aplinkybių nustačius apsimestinio sandorio požymius, bylą nagrinėjantį teismą ribotų ieškovo nurodytas sandorio negaliojimo pagrindas.

Teismų nustatyta, kad atsakovė 2005 m. balandžio 1 d. pateikė ataskaitą LIPF valdybos sprendimui, pagal kurią buvo patvirtinta 579 240 Eur (2 mln. Lt) LEPA investicija į ieškovės plėtojamą nekilnojamojo turto projektą su bendra 7 proc. metine grąža. Ataskaitoje nurodytos investicijos sąlygos, pagal kurias 7 proc. metinės palūkanos išskaidytos į 4 proc. sudėtinių metinių palūkanų, kurias moka ieškovės steigėjai, išpirkdami LEPA turimas ieškovės akcijas, ir į 3 proc. nuo LEPA turimų ieškovės akcijų nominaliosios vertės sudarantį kasmetinį konsultacinį mokestį, mokamą atsakovei. Ieškovė ir LEPA 2005 m. lapkričio 28 d. sudarė konvertuojamų obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią LEPA apmokėjo 20 000 vnt. obligacijų, kurių vienos nominalioji vertė – 28,96 Eur (100 Lt), o ieškovė įsipareigojo išpirkti obligacijas iki 2011 m. lapkričio 28 d. ir sumokėti 4 proc. dydžio kaupiamąsias metines palūkanas. Tą pačią dieną ieškovė ir atsakovė sudarė konsultavimo paslaugų teikimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo kas mėnesį mokėti atsakovei už suteiktas konsultavimo paslaugas. Sutarties 4.2 punkte įtvirtinta, kad jei LEPA jai priklausančias 579 240 Eur (2 mln. Lt) nominaliosios vertės ieškovės konvertuojamąsias obligacijas arba jų dalį parduoda anksčiau nei 2011 m. lapkričio 28 d., tuomet ieškovės mokamas konsultacinis mokestis atsakovei yra mažinamas proporcingai parduotų obligacijų daliai. Ieškovės pareiga mokėti atsakovei konsultacinį mokestį išnyks, kai LEPA nebeturės ieškovės obligacijų ar akcijų. LEPA nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. vasario 8 d. į ieškovės banko sąskaitą pervedė 579 240 Eur (2 000 000 Lt). Pagal sutartį ieškovė nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. atsakovei sumokėjo 91 655,34 Eur.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijama sutartis yra susijusi su obligacijų sutartimi ir šalių tikslas sudarant abi šias sutartis – suteikti ieškovei 579 240 Eur (2 mln. Lt) investiciją, už kurią būtų mokamos 7 proc. dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos buvo išskaidytos į dvi dalis, t. y. į 4 proc. kaupiamųjų palūkanų pagal obligacijų sutartį, sumokamų LEPA, ir į 3 proc. kaip konsultacinio mokesčio pagal sutartį, kiekvieną mėnesį mokamo atsakovei.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad, nustatant tikruosius šalių ketinimus, sudarant ginčijamą sutartį, turi būti vertinamos abi 2005 m. lapkričio 28 d. sudarytos sutartys – tiek ieškovės sutartis, sudaryta su LEPA, tiek su atsakove, taip pat atsižvelgtina ir į ikisutartinius santykius, kuriuos atskleidžia 2005 m. balandžio 1 d. atsakovės LIPF valdybos sprendimui pateikta ataskaita. Joje atspindėta šalių suderinta valia dėl investicijos į ieškovės plėtojamą projektą su 7 proc. metine grąža nuo gautos investicijų sumos, šią sumą išskaidant į dvi atskiras sutartis, atitinkamai ieškovei įsipareigojant mokėti atsakovei 3 proc. nuo gautos investicinės sumos. Aplinkybę, kad šalys realiai neturėjo ketinimo susitarti dėl konsultavimo paslaugų, patvirtina ginčijamos sutarties 4.2 punktas, kuriuo konsultacinio mokesčio dydis buvo susietas ne su konsultavimo paslaugų apimtimi, o su LEPA priklausančia ieškovės konvertuojamų obligacijų ar akcijų dalimi, t. y., LEPA pardavus obligacijas ar jų dalį prieš išpirkimo terminą, konsultacinis mokestis proporcingai mažinamas parduotų obligacijų daliai.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien faktas, jog šalys nesiekė sukurti teisių ir pareigų pagal išoriškai išreikšto sandorio turinį, dar nelemia sandorio pripažinimo tariamuoju, kadangi, atsižvelgiant į tikrąją sandorio šalių valią, jų elgesio motyvus ir tikslus, svarbu nustatyti, ar pagal tokį sandorį apskritai šalims atsirado kokios nors teisės ir pareigos. Šios nutarties 28 punkte minėta, kad tariamojo sandorio atveju šalys neketina sukurti teisių ir pareigų ir toks sandoris paprastai nevykdomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė neteikė ieškovei konsultavimo paslaugų, t. y. neatsirado sandorio (atlygintinų paslaugų) teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių, ir šio fakto atsakovė kasaciniu skundu neneigia, byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad sutartis, nors ir ne pagal išoriškai išreikštą jos valią, buvo vykdoma ir iš šios sutarties šalims atsirado tam tikros teisės ir pareigos – ieškovė atsakovei pagal sutartį sumokėjo 91 655,34 Eur, o atsakovė gavo atitinkamą mokestį už vykdytas subsidijų valdytojo funkcijas. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių suderinta valia ir išreikšta pozicija patvirtina, kad dėl atitinkamos sumos mokėjimo šalys buvo susitarusios dar prieš pasirašydamos sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, jog sutartimi buvo pridengiamas palūkanų mokėjimas, taigi iš esmės nustatė, kad ginčijamu sandoriu šalys susitarė dėl tam tikrų teisių ir pareigų, tačiau sprendė, kad pripažinti šį sandorį apsimestiniu nėra pagrindo, nes finansavimą ieškovei suteikė LEPA pagal obligacijų sutartį, o ne atsakovė, todėl pastaroji neturi teisės į palūkanas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nelemia išvados, kad šalys negalėjo susitarti dėl tam tikrų mokėjimų tiesiogiai atsakovei, kadangi abiejų sutarčių šalis siejo tam tikri susiję tarpusavio įsipareigojimai. Minėta, kad, prieš pasirašydama obligacijų ir konsultavimų paslaugų sutartis, ieškovė su LEPA derino investicijų į ieškovės plėtojamą nekilnojamojo turto projektą sutarties sąlygas ir sulygo dėl 7 procentų nuo investuotos sumos mokėtinų palūkanų. Aplinkybė, kad šis mokėjimas buvo išskaidytas į dvi sutartis, nepaneigia ieškovės pareigos ir susitarimo už skirtą finansavimą mokėti 7 procentus nuo gautos investicijų sumos.

Byloje nustatyta, kad LEPA yra atsakovės steigėja, atsakovė įsteigta tam, kad vykdytų subsidijų valdytojo funkcijas ir jas realiai vykdė, buvo atsakinga už pateiktų projektų vertinimą, jų administravimą. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčijamos sutarties sąlyga, kurioje įtvirtintas tam tikras ieškovės mokamas mokestis tiesiogiai atsakovei, o ne projekto finansuotojai, yra teisėta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje toks mokėtinas atlyginimas taip pat vertintas kaip teisėtas. Tokiu atveju laikytina, kad šalys sutartimi siekė susitarti ne dėl konsultavimo paslaugų teikimo, o dėl tam tikro mokesčio nuo ieškovės gautos investicijų sumos mokėjimo tiesiogiai atsakovei už jos realiai vykdytas subsidijų valdytojo funkcijas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti atitinkančiu apsimestinio sandorio požymius, nes juo šalys nesiekė sudaryti atlygintų paslaugų sutarties, tačiau susitarė dėl ieškovės tam tikros nuo investicijos gautos sumos mokėjimo ne LEPA, o tiesiogiai atsakovei.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad apsimestinis sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-288/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-288/2009">3K-7-288/2009</a>).

Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šalių sudarytos sutarties išreikštos tikrosios valios nėra pagrindo pripažinti prieštaraujančia įstatymams, todėl, nors sandoris pagal išoriškai išreikštą valią pripažintinas apsimestiniu, jam taikomi sandorio, kurį šalys pridengė, teisiniai padariniai, iš esmės nesiskiriantys nuo apsimestinio sandorio, išskyrus tą aspektą, kad ieškovės atsakovei mokama suma yra ne dėl suteiktų konsultavimo paslaugų, o dėl gautos investicijos sumos ir jos administravimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti apsimestine ieškovės ir atsakovės 2005 m. lapkričio 28 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį, tačiau apsimestine pripažintina tik išorinė tarp atsakovės ir ieškovės sudarytos konsultacijų sutarties išraiška. Kadangi tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris, kuriuo siekta paskirstyti investicinę grąžą dviem subjektams, nėra neteisėtas, todėl paliktinas galioti.

Dėl restitucijos netaikymo pripažinus išorinį sandorį apsimestiniu, kai tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris yra teisėtas

Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.145–6.147 straipsniuose nustatytos restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė ta, kad dėl restitucijos taikymo negalimas vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, kitos – atitinkamas pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODctNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-387-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-387-415/2015">3K-3-387-415/2015</a>).

Kai viena iš sandorio šalių siekia pripažinti sandorį negaliojančiu, nes jis yra apsimestinis pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, restitucijos taikymas priklauso nuo to, ar tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris (tas, kurį pridengia apsimestinis sandoris) yra teisėtas. Tuo atveju, kai pripažinus negaliojančiu apsimestinį išorinį sandorį tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris yra neteisėtas, restitucija yra galima. Esant situacijai, kai tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris yra teisėtas – restitucija paprastai negalima, nes sandorio šalis saisto liekantis galioti tikrąją šalių valią atitinkantis vidinis sandoris. Šios nutarties 48 punkte konstatuota, kad tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris nėra neteisėtas, todėl restitucijos taikymas nebūtų suderinamas su šio instituto tikslu, kuris yra grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus išorinę konsultavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, vidinis tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris lieka galioti, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti restituciją.

Nustatytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai teikia pagrindą teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino šalių tikrąją valią sudarant ginčijamą sandorį, todėl nepagrįstai sandorį pripažino tariamuoju. Šie materialiosios teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamas sandoris apskritai neturi valios trūkumų, tačiau, atmesdamas ieškovės reikalavimą, kuriuo ji siekė restitucijos tarp ginčo šalių taikymo, priėmė teisingą sprendimą, kuris paliktinas galioti pagal šioje nutartyje išdėstytus motyvus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimas pripažinti sandorį tariamuoju ir taikyti sandorio negaliojimo pasekmes laikytinas nepagrįstu, ieškovė nepripažintina bylą laimėjusia šalimi, turinčia teisę į bylinėjimosi išlaidų atlygimą, todėl jai kasaciniame teisme turėtas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Už atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė sumokėjo advokatui 2000 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovei atstovavęs advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (atstovavo trečiajam asmeniui UAB „Andajas“), todėl su bylos medžiaga turėjo būti susipažinęs, o teismo posėdis apeliacinės instancijos teisme truko apie 1 valandą, daro išvadą, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) nustatytą maksimalų dydį už atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijų 7, 8.19 ir 9 punktais, atsakovės prašomą priteisti atstovavimo išlaidų sumą sumažina iki maksimalios vienos valandos atstovavimo teismo posėdyje sumos – 79,33 Eur.

Atsakovė už kasacinį skundą sumokėjo 1374 Eur žyminį mokestį. Kitų kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė. Taigi bendra atsakovei iš ieškovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 1453,33 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei iškelta bankroto byla, šių išlaidų atlyginimas atsakovei priteistinas iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 20,33 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ (j. a. k. 125601091) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ (j. a. k. 300095229) bankroto administravimui skirtų lėšų 1453,33 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt tris Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ (j. a. k. 300095229) bankroto administravimui skirtų lėšų 20,33 Eur (dvidešimt Eur 33 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Donatas Šernas