Dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo sutarčių aiškinimą, pareigą atskleisti apdraustajam informaciją apie draudimo sutarčių sąlygas, įvykio kaip (ne)draudžiamojo kvalifikavimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-9-695/2018

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-08915-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.39.2.6; 2.6.39.2.5; 2.8.2.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bendrovės „ERGO Insurance SE“, veikiančios per Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. S. ir D. S. ieškinį atsakovei bendrovei „ERGO Insurance SE“, veikiančiai per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo sutarčių aiškinimą, pareigą atskleisti apdraustajam informaciją apie draudimo sutarčių sąlygas, įvykio kaip (ne)draudžiamojo kvalifikavimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovės kompensacijas už skrydžio vėlavimą: ieškovei – 300 Eur, ieškovui – 500 Eur; taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovai nurodė, kad kartu su mažamečiu vaiku 2016 m. liepos 18 d. 19.20 val. turėjo skristi iš Barselonos į Rygą, į šią turėjo atvykti 2016 m. liepos 19 d. 00.10 val., tačiau, atidėjus išvykimo laiką ir į Rygą skridus per Vilnių, kelionė vėlavo daugiau kaip 6 val. 30 min. Ieškovai kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokų sumokėjimo, tačiau atsakovė nepagrįstai atsisakė tai padaryti motyvuodama tuo, kad nenustatytas draudžiamasis įvykis. Ieškovų įsitikinimu, remiantis 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 261/2004, kuris nustato bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju ir panaikina Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – ir Reglamentas), bei jį aiškinančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas; ESTT) praktika, skrydžio atidėjimas išvykti iš pradinio taško negali būti atskirai aiškinamas nuo planuoto atvykti laiko į galutinį tašką. Ieškovai pažymėjo, kad pagal draudimo taisykles draudžiamuoju įvykiu dėl kelionės vėlavimo laikomas atvejis, kai apdraustasis nuostolius patiria dėl pagal iš anksto nustatytą grafiką išvykstančios transporto priemonės vėlavimo. Ginčo sąvoka – pagal iš anksto nustatytą grafiką – aiškintina plečiamai, kaip apimanti išvykimo ir atvykimo laiką bei vietą, nes visa ši informacija yra svarbi planuojant kelionę. Atsakovė nepagrįstai šią taisyklėse įtvirtintą sąvoką sieja tik su lėktuvo pakilimu iš oro uosto, neatsižvelgdama į tai, kad skrydis buvo vykdomas ne pagal grafiką (lėktuvas nesilaikė grafike nustatyto maršruto ir 6,5 val. nukrypo nuo grafiko atvykdamas į galutinį tašką – Rygos oro uostą).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovė su AB SEB banku 2015 m. gruodžio 23 d. sudarė mokėjimo kortelių kelionės užsienyje draudimo sutartį Nr. 941-1491/PA-60006600-000476, su AB Šiaulių banku – 2015 m. rugpjūčio 28 d. kelionių draudimo sutartį Nr. 941-1458 (toliau – 2015 m. gruodžio 23 d. sutartis su SEB banku, 2015 m. rugpjūčio 28 d. sutartis su Šiaulių banku; abi kartu – draudimo sutartys). Ieškovai, kaip šių bankų kredito kortelių turėtojai, ir kartu su jais keliaujantys šeimos nariai buvo apdrausti kelionių draudimu. Pagal draudimo sutartis atsakovė tapo draudike, o ieškovai – naudos gavėjais, turinčiais teisę pareikšti reikalavimą draudikei išmokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui.

Teismas rėmėsi 2015 m. gruodžio 23 d. sutarties su SEB banku Kelionių draudimo taisyklių Nr. 061 (toliau – SEB banko draudimo taisyklės) Specialiosios dalies IV skyriaus 2.1 punkto nuostatomis, 2015 m. rugpjūčio 28 d. sutarties AB Šiaulių banko mokėjimo kortelių kelionių draudimo taisyklių (toliau – Šiaulių banko draudimo taisyklės) Specialiosios dalies VI skyriaus 2.1 punkto nuostatomis, kuriose apibrėžtas kelionės vėlavimo draudžiamasis įvykis, pateikta kelionės vėlavimo sąvoka. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, kad iš anksto užsakytu skrydžiu su oro vežėju „Wizzair“ 2016 m. liepos 18 d. 19.20 val. ieškovai turėjo išskristi iš Barselonos į Rygą, į šią turėjo atvykti 2016 m. liepos 19 d. 00.10 val.; lėktuvas iš Barselonos oro uosto pakilo 22.17 val. ir 2016 m. liepos 19 d. 03.03 val. nusileido Vilniaus oro uoste, iš šio 06.10 val. išskrido į Rygą ir ten nusileido 2016 m. liepos 19 d. 6.44 val., teismas konstatavo, kad išvykimo laikas iš Barselonos buvo nukeltas 2.57 val., ir sprendė, jog ieškovai nepagrįstai plečiamai aiškina draudimo sutartyse įtvirtintą draudžiamojo įvykio sąvoką. Nagrinėjamu atveju draudimo apsaugos ribos, teismo vertinimu, nustatytos tiksliai nurodant, kuriame vežimo etape turi būti konstatuota vėlavimo trukmė, ir tokia skrydžio nukėlimo situacija, kai vėlavimas konstatuojamas atvykimo į galutinę paskirties vietą momentu, draudimo sutartyse neįtvirtinta.

Reglamento nuostatos bei Teisingumo Teismo prejudiciniai sprendimai, kuriuose pateiktas jų aiškinimas, teismo vertinimu, netaikytini, nes šalių ginčas kilo iš draudimo teisinių santykių (Reglamento 3 straipsnis).

Teismas konstatavo, kad draudimo sutartys tiek, kiek jomis užtikrinami ieškovų, kaip fizinių asmenų, sudariusių su bankais kredito kortelių sutartis su savo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, interesai, yra laikytinos vartojimo sutartimis. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais dėl vartotojams suteikiamos papildomos apsaugos, teismo pareigos ex officio (pagal pareigas) vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams, pateiktais, pvz., 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODgtNjg0LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-388-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-388-684/2016">3K-3-388-684/2016</a>, 2016 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjQtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-424-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-424-701/2016">3K-3-424-701/2016</a>, teismas SEB banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies IV skyriaus 2.1 punkto ir Šiaulių banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies VI skyriaus 2.1 punkto nuostatas vertino kaip aiškiai ir nedviprasmiškai nustatančias suteikiamos draudimo apsaugos sąlygas bei nenustatė šių sąlygų neatitikties sąžiningumo kriterijui.

Teismas pažymėjo, kad ieškovai nepateikė duomenų, jog jie nebuvo tinkamai supažindinti su standartinėmis draudimo sutarčių sąlygomis. Be to, atsakovė apskritai neturėjo pareigos ieškovus su jomis supažindinti, nes sutartiniai santykiai ją sieja su bankais. Ieškovai, pasirinkdami konkrečią mokėjimo kortelę, turėjo galimybę pasirinkti atitinkamą draudimo apsaugos apimtį ir, remdamiesi tiksliais bei suprantamais kriterijais, įvertinti potencialius tokio pasirinkimo padarinius.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 6 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, yra pagrįsta. Kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis civilinės atsakomybės draudimą, nurodė, kad draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šalių sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytas draudžiamosios apsaugos sąlygas.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė draudimo sutarčių sąlygų esmės, plačiau nepasisakė dėl jų turinio aiškinimo konkrečiu atveju. Įvertinusi draudimo sutarčių sąlygas (kelionės vėlavimo apibrėžtį, draudžiamuoju įvykiu dėl kelionės vėlavimo laikomus atvejus; nuostolių atlyginimo sąlygas), kolegija sprendė, kad klausimas dėl jų aiškumo, suprantamumo kyla, nes šalys nesutaria dėl draudžiamojo įvykio apibrėžties, todėl teismas nagrinėjamu atveju turi pareigą ex officio vertinti draudimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams pagal CK 6.2284 straipsnio 7 dalies nuostatas. Kadangi šios CK nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę perkeltos įgyvendinant 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – ir Direktyva 93/13/EEB) 4 straipsnio 2 dalies normą, jos aiškintinos atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir tikslą bei ESTT išaiškinimus, pagal kuriuos, sprendžiant dėl nurodytos išimties taikymo, svarbu nustatyti, ar konkreti sutarties sąlyga sudaro pagrindinį draudimo sutarties dalyką ir ar tokia sąlyga suformuluota aiškiai bei suprantamai.

Kolegija konstatavo, kad „kelionės vėlavimo“ apibrėžtis nagrinėjamu atveju yra viena esminių draudimo sutarčių sąlygų; pirmosios instancijos teismas pareigą įrodinėti sutarčių sąlygų nesąžiningumą nepagrįstai priskyrė ieškovams; teismas nesiaiškino, ar ieškovai (vartotojai) turėjo galimybę pasirinkti draudimo apsaugos apimtį. Vien tai, kad kelionės draudimas taikomas ieškovams, kaip atitinkamo banko mokėjimo kortelės turėtojams, pagal banko ir draudiko susitarimą, kad draudimo išmokos maksimali suma diferencijuojama priklausomai nuo mokėjimo kortelės tipo (2015 m. gruodžio 23 d. sutarties su SEB banku 3.1 punktas), kolegijos vertinimu, neįrodo, jog ieškovai turėjo galimybę pasirinkti draudimo apsaugos apimtį (remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais, įvertinti ginčo sąlygos ekonominius padarinius, t. y. ar draudimo sutartyse nurodyta kelionės vėlavimo sąvoka yra tapati nurodytai Reglamente).

Kolegija nurodė, kad, sprendžiant klausimą, kokia draudimo apsauga suteikta apdraustiesiems, svarbi ne vien draudikų ir apdraustųjų, bet ir draudėjo pozicija. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai, kaip vartotojai, siekdami išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo, negali remtis tuo, jog draudimo sutarčių sąlygos neaiškios, kolegijos vertinimu, yra skubota, nes teismas išsamiai neišanalizavo šių sąlygų, šalių tikrųjų ketinimų, netyrė, ar ieškovai turėjo galimybę individualiai dėl jų susitarti.

Remdamasi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių (toliau? Taisyklės) 13.4 ir 13.5 punktų nuostatomis, kolegija nurodė, kad, siekiant atskleisti draudimo apsaugos ribas, būtina atsižvelgti į Reglamento tikslus, jo taikymo sąlygas. Kolegija pripažino skubota teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju Reglamento nuostatos bei jas aiškinanti ESTT praktika, atskleidžiant draudimo sutarties sąlygų turinį (skrydžio atidėjimo, vėlavimo sąvokas), netaikytina.

Kolegija pažymėjo, kad nebuvo atskleista bylos esmė, nepakankamai ištirtos ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės (ar draudikė tinkamai vykdė ikisutartines pareigas, atskleidė ieškovams esmines draudimo sutarčių sąlygas); nepagrįstai į bylos nagrinėjimą neįtraukti draudėjai; teismo išvados nepagrįstos, nes netirtos draudimo sutarčių sudarymo aplinkybės, lėktuvo vėlavimo priežastys, ieškovams taikomos draudimo apsaugos ribos, galimybės taikyti Reglamento nuostatas; nenustatyta, ar ieškovams (oro vežėjo) buvo kompensuoti nuostoliai dėl skrydžio atidėjimo (vėlavimo).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės – draudikės pareigą informuoti banko paslaugų gavėjus apie draudimo sutarties sąlygas. Pagal CK 6.185 straipsnio, 6.991 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 6.992 straipsnio nuostatas draudikas informavimo pareigą apie draudimo sutartį ir jos sąlygas turi draudėjui. Draudimo sutartyse nustatyta bankų (draudėjų) pareiga informuoti banko paslaugų gavėjus apie draudimo sutarties sąlygas (2015 m. gruodžio 23 d. sutarties su SEB banku 2.2.4 punktas; 2015 m. rugpjūčio 28 d. sutarties su Šiaulių banku 3.2.4, 3.2.5 punktai). Kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai dėl draudiko pareigos informuoti draudėją apie draudimo sutarties sąlygas; be to, informavimo pareiga draudėjų – vartotojų atžvilgiu yra daug platesnė, nei juridinio asmens (verslininko) atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjQtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-424-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-424-701/2016">3K-3-424-701/2016</a>). Draudimo sutartys šiuo atveju buvo sudarytos su draudėjais – bankais. Draudimo apsaugos galiojimas pagal jas siejamas su galiojančia ir aktyvia draudėjų (bankų) išduota mokėjimo kortele (atitinkamai sutarčių 2.1.1 ir 3.2.2 punktai), kartu – su banko paslaugų sutarties sudarymu, nes tik sudarius banko paslaugų sutartį mokėjimo kortelės turėtojas ir su juo susiję asmenys tampa jau sudarytų su atsakove draudimo sutarčių dalyviais (apdraustaisiais). Draudimo apsaugos apimtis priklauso nuo įsigyjamos mokėjimo kortelės rūšies (SEB banko draudimo taisyklių Bendrosios dalies 1.9 punktas, Šiaulių banko draudimo taisyklių Bendrosios dalies 1.8, 2.1 punktai). Pagrindinis banko klientų tikslas yra banko paslaugų sutarties sudarymas pasirenkant mokėjimo kortelės rūšį, o draudimo apsaugos apimtis – tai tik vienas iš kriterijų, sprendžiant dėl kortelės pasirinkimo, banko paslaugų sutarties sąlygų. Taigi informavimas apie banko paslaugų sutarties sąlygas ir draudimo sutartį bei jos sąlygas yra nedalomas procesas ir būtent draudėjai – bankai privalo, prieš sudarydami banko paslaugų sutartį su klientu, jį tinkamai informuoti apie jo naudai sudarytą draudimo sutartį ir jos sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės pareigą banko paslaugų gavėjams sudaryti galimybes individualiai susitarti dėl draudimo apsaugos apimties, nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, ar ieškovai turėjo galimybę susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, ar jie galėjo sąlygas individualizuoti, apskaičiuodami kitokį draudimo įmokos dydį. Draudimo sutarčių sąlygos, jų šalims turinčios įstatymo galią, negali būti vienašališkai atsakovės keičiamos ar individualizuojamos pagal konkretaus apdraustojo prašymą (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Be to, atsakovė be apdraustojo kreipimosi negali net žinoti apie jo lūkesčius.

Draudimo sutartis apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo kaip civilinės atsakomybės, o ne turto draudimo sutartis (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 23, 85 punktai). SEB banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies IV skyriaus 1.1 punkte ir Šiaulių banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies VI skyriaus 1.1 punkte yra nustatyta, kad draudimo objektas yra apdraustojo turtiniai interesai, susiję su kelionės vėlavimu.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tirti galimybes draudimo sutarčių sąlygoms, apibrėžiančioms draudžiamąjį įvykį, suteikti ieškovams palankią prasmę; nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų sutarčių aiškinimo taisyklių, pagal kurias aiškios ir nedviprasmiškos sutarties nuostatos negali būti aiškinamos, o teismas negali keisti jų prasmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-463/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-463/2011">3K-3-463/2011</a>). SEB banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies IV skyriuje ir Šiaulių banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies VI skyriuje yra apibrėžta kelionės vėlavimo sąvoka, pagal kurią kelionės vėlavimas yra oro transporto priemonės, išvykstančios pagal iš anksto nustatytą grafiką, išvykimo laiko nukėlimas į vėlesnį laiko momentą. Pagal SEB banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies IV skyriaus 3.1, 4.1 ir 4.2 punktus apdraustiesiems yra atlyginami nuostoliai, kurie atsiranda nuo trečios kelionės vėlavimo pilnos valandos, ir šie nuostoliai yra ribojami draudimo suma, kurios dydis priklauso nuo banko mokėjimo kortelės rūšies, ir 40 Eur už kiekvieną kelionės vėlavimo pilną valandą iki anksčiau atsitikusio įvykio – kelionės pradžios arba jos atšaukimo momento. Analogiškos sąlygos yra ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. sutartyje su Šiaulių banku, išskyrus tai, kad nuostoliai pagal šią sutartį yra atlyginami nuo penktos pilnos vėlavimo valandos (Šiaulių banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies VI skyriaus 4.1, 5.1 ir 5.2 punktai). Taigi aiškiu ir nedviprasmišku draudimo sutartyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo apdrausti ieškovų turtiniai interesai tais atvejais, kai oro transporto priemonė išvyksta praleidusi iš anksto nustatytame grafike nurodytą išvykimo laiką.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė draudimo apsaugos apimties, nepagrįstai neanalizavo Reglamento taikymo srities ir netyrė Reglamento bei su jo nuostatų aiškinimu ir taikymu susijusios Teisingumo Teismo praktikos taikymo galimybės, aiškinant draudimo sutarčių sąlygų turinį. Draudimo sutartimis buvo apdrausti trečiųjų asmenų (ieškovų) turtiniai interesai, susiję su kelionės vėlavimu, o ne oro linijų bendrovės turtiniai interesai, atsirandantys iš galimos civilinės atsakomybės už keleiviui ar jo turtui padarytą žalą. Reglamente nustatytas skrydžio atidėjimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas priskiriamas viešosios teisės sričiai ir yra taikomas ieškovų ir atsakingo vežėjo (oro linijų bendrovės) teisiniuose santykiuose. Sutartims su bankais yra taikomas sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis). Be to, kai teisiniai santykiai yra sureguliuoti civilinės teisės normomis, teisės analogija negalima (CK 1.8 straipsnio 2 dalis). Draudimo sutartimis suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatytos aiškiai, nedviprasmiškai, todėl Reglamento nuostatos bei ESTT prejudiciniai sprendimai bylos šalių teisiniams santykiams netaikytini.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis lėktuvo vėlavimo priežastis, jų atitiktį nedraudžiamojo įvykio aplinkybėms, kuriomis atsakovė nesigynė nuo ieškovų pateikto reikalavimo, ir taip nukrypo nuo kasacinio praktikos, pagal kurią draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos, kai įvykis neatitinka draudžiamojo įvykio požymių arba patenka į nedraudžiamųjų įvykių atvejus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2014). Draudimo sutartimis nėra apdrausti oro linijų bendrovės turtiniai interesai, atsirandantys iš galimos civilinės atsakomybės už ieškovams padarytą žalą, taigi lėktuvo vėlavimo priežasčių ir jų atitikties nedraudžiamojo įvykio aplinkybėms tyrimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi teisinės reikšmės.

Pripažindamas bankų įtraukimą į bylos nagrinėjimą būtinu, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra tik kai pirmosios instancijos teismo sprendimu yra nusprendžiama dėl trečiųjų asmenų teisių ar pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-312/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-312/2012">3K-3-312/2012</a>). Teismas skundžiamoje nutartyje nekonkretizavo, dėl kokių bankų – draudėjų teisių ir pareigų nuspręsta, kaip pirmosios instancijos teismo sprendimu pakeista teisinė jų padėtis. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai atmetus ieškinį tuo pagrindu, kad įvykis neatitinka draudžiamojo įvykio požymių, bankų teisinė padėtis nepasikeitė.

Ieškovai atsiliepimo į atsakovės kasacinį skundą nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo sutarčių kvalifikavimo ir draudiko pareigos atskleisti informaciją apdraustajam

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnyje įtvirtinta draudimo sutarties samprata – draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

Draudimo sutarties šalių ikisutartinių santykių, draudimo sutarties sąlygų, santykių, atsirandančių iš draudimo sutarties ir susijusių su ja, ypatumus reglamentuoja Draudimo įstatymas (1 straipsnio 2 dalis). Pagal šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 23 dalį draudimo objektas – turtiniai interesai, susiję su asmens gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios bylos šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, ir draudimo sutartis iš esmės kvalifikavo kaip civilinės atsakomybės draudimo sutartis (žr. šios nutarties 11 punktą). Atsakovė, remdamasi Draudimo įstatymo nuostatomis, draudimo taisyklių sąlygomis, kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai draudimo sutartis kvalifikavo kaip civilinės atsakomybės, o ne turto draudimo sutartis, todėl reikia atsakyti į klausimą, ar pagrįstai draudimo santykiai yra kvalifikuoti kaip civilinės atsakomybės draudimo santykiai.

Civilinės atsakomybės draudimas Draudimo įstatyme apibrėžiamas kaip asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje (2 straipsnio 3 dalis). Jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai (Draudimo įstatymo 108 straipsnis). Draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o kai draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam (Draudimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis).

Turto draudimas pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 85 dalį – tai asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 23 d. atsakovė su AB SEB banku sudarė mokėjimo kortelių kelionės užsienyje draudimo sutartį, 2015 m. rugpjūčio 28 d. su AB Šiaulių banku – kelionių draudimo sutartį. Ieškovai, kaip šių bankų kredito kortelių turėtojai, ir kartu su jais keliaujantys šeimos nariai pagal draudimo sutartis buvo apdrausti kelionių draudimu. Pagal draudimo sutartis atsakovė tapo draudike, o ieškovai – naudos gavėjais, turinčiais teisę pareikšti reikalavimą draudikei išmokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui.

Šiaulių banko draudimo taisyklių Bendrosios dalies 1.8 punkte nurodyta, kad draudimo apsaugos apimtis priklauso nuo banko mokėjimo kortelės rūšies ir yra nustatoma pagal lentelę. Lentelėje nurodyta draudimo apsaugos apimtis apdraustajam turint banko mokėjimo korteles „VISA Gold“ ir „Master card Gold“ – draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, medicininių išlaidų, asmens civilinės atsakomybės draudimas, kelionės bagažo vėlavimo, kelionės vėlavimo draudimas ir kt. Taigi draudėjo išduota ir aktyvi mokėjimo kortelė apdraustajam suteikia kelias draudimo apsaugas.

Pagal Šiaulių banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies VI skyriaus, reglamentuojančio civilinės atsakomybės draudimą, 1.1 punktą draudimo objektas asmens civilinės atsakomybės draudimo atveju – turtiniai interesai, susiję su apdraustojo padaryta žala (trečiajam) asmeniui arba turtui. Pagal šių taisyklių Specialiosios dalies VI skyriaus, reglamentuojančio kelionės vėlavimo draudimą, 1.1 punktą draudimo objektas – apdraustojo turtiniai interesai, susiję su kelionės vėlavimu. Draudžiamasis įvykis aiškinant sąvokas apibrėžiamas kaip draudžiamųjų įvykių sąraše nurodyta ir nuo apdraustojo valios nepriklausanti, netikėtai atsiradusi aplinkybė (išskyrus nedraudžiamuosius įvykius), sąlygojusi kelionės vėlavimą, kuris nulėmė taisyklėse nustatytus apdraustojo nuostolius; apdraustojo patirti nuostoliai – tiesioginės išlaidos, susijusios su būtiniausių kelionės vėlavimo metu reikalingų daiktų, skirtų asmeniniam naudojimui, įsigijimu.

Iš esmės tokios pat nuostatos įtvirtintos ir SEB banko draudimo taisyklėse (draudimo apsaugos rūšys priklauso nuo mokėjimo kortelės tipo; atskiruose taisyklių skyriuose reguliuojami su civilinės atsakomybės draudimu ir kelionės vėlavimo draudimu susiję aspektai, pateiktos identiškos draudimo objektų apibrėžtys (Specialiosios dalies II skyriaus 1.1 punktas, IV skyriaus 1.1 punktas).

Pagal ieškovų pareikšto ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką prašoma priteisti nuostolių suma nėra susijusi su apdraustųjų padaryta žala ir jų civiline atsakomybe už tokią žalą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo šios bylos šalių santykius, iš kurių kilo ginčas, kvalifikuoti kaip civilinės atsakomybės draudimo teisinius santykius, o draudimo sutartis, kiek jos susijusios su kelionės vėlavimo draudimu, – kaip civilinės atsakomybės draudimo sutartis.

Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad ginčo draudimo sutartimis buvo apdrausti trečiųjų asmenų (ieškovų) turtiniai interesai, susiję su kelionės vėlavimu, o ne oro linijų bendrovės turtiniai interesai, atsirandantys iš galimos civilinės atsakomybės už keleiviui ar jo turtui padarytą žalą, todėl nagrinėjamu atveju šalių teisiniams santykiams, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 261/2004 nuostatos netaikytinos.

Reglamento preambulėje nurodyta, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą šio reglamento taikymą, juo nustatytos prievolės turėtų tekti skrydį vykdančiam arba ketinančiam vykdyti oro vežėjui (7 punktas).

Reglamento 3 straipsnyje apibrėžta šio reglamento taikymo sritis. Šis reglamentas taikomas bet kuriam skrydį vykdančiam oro vežėjui, teikiančiam transporto paslaugas keleiviams, kurie nurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse. Kai skrydį vykdantis oro vežėjas, nesudaręs sutarties su keleiviu, vykdo prievoles pagal šį reglamentą, laikoma, kad jis tai daro asmens, sudariusio sutartį su tuo keleiviu, vardu (Reglamento 3 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Reglamento nuostatos reguliuoja nuostolių atlyginimo ir kitus dėl skrydžio vėlavimo susiklosčiusius santykius tarp Reglamento 3 straipsnyje nurodytų keleivių ir oro vežėjų, sprendžia, kad šiuo atveju, kilus apdraustųjų ir draudiko ginčui dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmokas, susijusias su kelionės vėlavimu, toks santykis nepatenka į Reglamento taikymo sritį. Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad, siekiant atskleisti draudimo apsaugos ribas dėl ieškovams taikomos kelionių draudimo apsaugos, kai oro vežėjas atidėjo skrydį, būtina atsižvelgti į šio Reglamento tikslus bei jo taikymo sąlygas, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta. Į Reglamento nuostatas galėtų būti atsižvelgta, jei, pvz., sudarydamos draudimo sutartis šalys dėl to būtų sutarusios.

Atsakovė kasaciniame skunde taip pat kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ji, kaip draudikė, turi pareigą informuoti banko (mokėjimo kortelių) paslaugų gavėjus apie draudimo sutarties sąlygas. Atsakovės įsitikinimu, šią pareigą turi bankas, kuris draudimo teisiniuose santykiuose yra draudėjas.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiga įrodyti, jog buvo tinkamai įvykdyta ikisutartinė pareiga informuoti vartotojus (ieškovus) apie sudaromą sutartį, jos sąlygas, kad jie turėjo galimybę priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo suprasdami draudimo sutartyje įtvirtintos garantijos apribojimo padarinius, tenka draudikui.

Iš teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė finansinių produktų derinio – kredito kortelės ir kelionių draudimo – pirkimo–pardavimo santykiai. Draudėjai šiuo atveju yra finansinių produktų derinį pardavę subjektai – bankai, apdraustieji – banko mokėjimo kortelių turėtojai ir jų šeimos nariai. Draudimo sutartys, prie kurių prisijungė ieškovai, sudarytos ir jų turinys apdraustųjų naudai nustatytas bankų bei draudimo bendrovės (draudikės, atsakovės). Turtinius interesus šiuose teisiniuose santykiuose nagrinėjamu atveju turi ieškovai, kaip apdraustieji.

CK 6.992 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi šio kodekso 6.185–6.187 straipsniai. Pagal šio straipsnio 2 dalį draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, įteikti jų kopijas draudėjui.

CK 6.993 straipsnio 8 dalies nuostatos įpareigoja draudiką sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu suteikti draudėjui šią informaciją: draudiko pavadinimą, draudiko įmonės rūšį, adresą, draudiko padalinio ar draudiko atstovo adresą (jei draudimo sutartis sudaroma ne draudiko buveinėje), iš draudimo sutarties kylančių ar su ja susijusių ginčų sprendimo tvarką, draudiko elgesį, kai draudėjas pažeidžia draudimo sutarties sąlygas, galimus draudimo rizikos padidėjimo atvejus bei kitą draudimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytą informaciją.

Pagal CK 6.185 straipsnį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse (1 dalis). Sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (2 dalis). Remiantis CK 6.186 straipsnio 3 dalimi, pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką kitai šaliai – draudėjui tinkamai atskleisti standartines sutarties sąlygas. Sudarydamos draudimo sutartį abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, kuria disponuodama kiekviena iš šalių galėtų objektyviai apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Sudarant sutartį prisijungimo būdu standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai jas atskleidė, t. y. sudarė protingą galimybę kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2006">3K-3-516/2006</a>).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.992 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja draudiką sudaryti sąlygas suinteresuotiems asmenims viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, o prieš sudarant draudimo sutartį – įteikti jų kopiją draudėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-407/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-407/2013">3K-3-407/2013</a>).

Nagrinėjamu atveju 2015 m. rugpjūčio 28 d. sutartyje su Šiaulių banku nurodyta, kad draudikas privalo supažindinti draudėją su kelionių draudimo taisyklėmis, išduoti jų kopiją ir draudimo liudijimą (2.1 punktas). Sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu draudikas privalo nurodyti draudėjui informaciją, be kita ko, apie nedraudžiamuosius įvykius ir kitus atvejus, kai draudikas turi teisę atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką (2.2 punktas). Draudėjas (bankas) pagal šios sutarties 3.2 punktą privalo, be kita ko, neapsiribodamas standartine informacija apdraustajam, pateikiama priede prie šios sutarties, supažindinti asmenį, nurodytą mokėjimo kortelėje, su kelionių draudimo taisyklėmis, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis; asmeniui, nurodytam mokėjimo kortelėje, išduoti kelionių draudimo taisyklių kopiją.

Pagal 2015 m. gruodžio 23 d. sutartį su SEB banku Kelionių draudimo taisyklės yra sudėtinė ir neatskiriama sutarties dalis. Šias taisykles ar nuorodą į jas draudėjas privalo paskelbti viešai savo interneto svetainėje (2.1.9). Draudėjas privalo sudaryti galimybę SEB banko mokėjimo kortelių turėtojams susipažinti su šiomis taisyklėmis, kurios skelbiamos draudėjo ir draudiko interneto svetainėse teisės aktų ir šios sutarties nustatyta tvarka (2.2.4 punktas).

Teisėjų kolegija nurodo, kad teisiniu reguliavimu atsakovei, kaip draudikei, nustatyta pareiga sudarant sutartį informuoti kitą draudimo sutarties šalį – draudėją, o ne pareiga informuoti trečiąjį asmenį, kurio naudai sudaryta draudimo sutartis (apdraustąjį), kad šis galėtų apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovei (draudikei) priskyrė ir pareigą informuoti apdraustąjį, juolab, atsižvelgiant į susiklosčiusių santykių ypatumus bei šios nutarties 41 ir 42 punktuose nurodytas draudimo sutarčių sąlygas (dėl draudėjų pareigų mokėjimo kortelių turėtojų (apdraustųjų) atžvilgiu), be to, tokia pat apimtimi kaip draudėjo (draudimo sutarties šalies) informavimo atveju.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar ieškovai turėjo galimybę pasirinkti draudimo apsaugos apimtį (susitarti dėl kitokios apsaugos). Vien tai, kad kelionės draudimas taikomas ieškovams, kaip atitinkamo banko mokėjimo kortelės turėtojams, pagal banko ir draudiko susitarimą, kad draudimo išmokos maksimali suma diferencijuojama priklausomai nuo mokėjimo kortelės tipo, teismo vertinimu, neįrodo, jog ieškovai turėjo galimybę pasirinkti draudimo apsaugos apimtį (remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais, įvertinti ginčo sąlygos ekonominius padarinius, t. y. ar draudimo sutartyse nurodyta kelionės vėlavimo sąvoka yra tapati nurodytai Reglamente). Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ieškovų galimybės susitarti dėl draudimo sutarčių sąlygų spręstina, atsižvelgiant į šių sutarčių ypatumus.

Draudimo sutartys, prie kurių prisijungė ieškovai, kaip banko mokėjimo kortelių įgijėjai, sudarę banko paslaugų sutartis, jau buvo sudarytos pagal jų šalių – bankų ir draudimo bendrovės – suderintas sąlygas. Draudikei ir draudėjams (bankams) sudarant draudimo sutartis, ieškovai, kaip apdraustieji pagal šias sutartis, nedalyvavo. Jos sudarytos trečiųjų asmenų – apdraustųjų – naudai. Tokiu būdu apdraustieji vadovaujasi tokiomis jų naudai sudarytų sutarčių sąlygomis, kurios jau yra nustatytos draudikės ir draudėjų pasirašytomis draudimo sutartimis. Šių sutarčių sąlygų taikymo atveju yra svarbu nustatyti jų turinį, t. y. kaip jos aiškintinos. Draudimo apsaugos apimtis pagal šias sutartis priklauso nuo ieškovų, įsigyjančių finansinių produktų derinį, pasirinktos mokėjimo kortelės rūšies (tipo). Pasirinkdami konkrečią mokėjimo kortelę, ieškovai (ir kiti draudimo taisyklėse nurodyti asmenys) savaime tapo jau sudarytų draudimo sutarčių dalyviais – apdraustaisiais. Tai reiškia, kad finansinio produkto derinio įsigijimo procese, kiek tai susiję su kelionės draudimo įsigijimu, apdraustieji turi teisę būti supažindinti su (draudimo sutarties šalių jau suderintomis) draudimo sąlygomis (draudimo objektu, draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašais, apdraustųjų teisėmis, pareigomis ir pan.), tačiau neturi galimybės derėtis dėl jų, daryti įtaką finansinį produktą parduodančio subjekto (draudėjo) ir draudimo bendrovės (draudiko) sudarytų sutarčių turiniui ir apimčiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog reikia išsiaiškinti dėl galimybės ieškovams individualiai susitarti dėl draudimo apsaugos apimties užtikrinimo, ir pažymi, kad šiuo atveju svarbu išsiaiškinti jau nustatytų draudimo sutarčių sąlygų prasmę.

Dėl draudimo sutarčių aiškinimo

Draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga paprastai nėra absoliuti, todėl šios sutarties sąlygų svarba pirmiausiai pasireiškia tuo, kad jos atskleidžia ir apibrėžia draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo liudijime aptartomis individualiomis sąlygomis.

Siekiant tinkamai taikyti draudimo sutarties sąlygas, kyla jų aiškinimo būtinumas. Aiškinant draudimo sutartis, taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-357/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-357/2012">3K-3-357/2012</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2009">3K-3-261/2009</a>).

Aiškinant draudimo sutartį svarbu įvertinti, ar ji sudaryta derybų ar prisijungimo būdu, ar draudimo paslauga skirta vartotojui ar verslininkui (įmonei), kaip sutarties sąlygas aiškina ją sudariusios šalys, ar sutarties išaiškinimas yra svarbus kitiems asmenims, kurių naudai ji yra sudaryta. Paprastai draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal draudiko parengtas draudimo taisykles. Aiškinant tokią sutartį, taikoma contra proferentem taisyklė, t. y. neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies nenaudai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad draudimo sutartys tiek, kiek jomis užtikrinami ieškovų, kaip fizinių asmenų, sudariusių su bankais kredito kortelių sutartis su savo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, interesai, yra laikytinos vartojimo sutartimis. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą laikė pagrįsta ir konstatavo, kad ginčo dėl to nėra.

CK 6.2284 6 dalyje nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Be to, kai sutartis kvalifikuota kaip vartojimo, teismas turi pareigą jos sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis).

Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją ir ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui. Teisės į informaciją įgyvendinimo užtikrinimas – vienas pagrindinių vartotojų apsaugos tikslų tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniame vartotojų apsaugos teisiniame reguliavime.

CK 6.2286 straipsnyje įtvirtinti bendrieji vartotojų teisės į informaciją reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš sudarydamas vartojimo sutartį, kuri nėra nuotolinė ar ne prekybos patalpose sudaroma sutartis, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją.

CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdinančių sąlygų, taip pat su parduotų prekių ar suteiktų paslaugų ir jų kainos atitikimu susijusių sąlygų vertinimas nesąžiningumo požiūriu yra atliekamas tik tuo atveju, kai šios sąlygos neatitinka skaidrumo principo, t. y. nėra aiškios ir suprantamos vartotojui.

Pasisakydamas dėl kriterijų, kuriuos nacionalinis teismas turi taikyti vertindamas, ar konkreti vartojimo sutarties nuostata patenka į minėtos išimties taikymo sritį, Teisingumo Teismas nurodė, kad reikia išnagrinėti: pirma, ar konkreti sutarties sąlyga sudaro pagrindinį draudimo sutarties dalyką; antra, ar tokia sąlyga suformuluota aiškiai ir suprantamai (Teisingumo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, 32 punktas).

Pasak Teisingumo Teismo, prie sąvokos „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalį, priskirtinomis sutarties sąlygomis reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės prievolės pagal šią sutartį ir kurios, būdamos tokios, apibrėžia šią sutartį (žr. ESTT 2010 m. birželio 3 d. sprendimo byloje Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid prieš Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc), C-484/08, 34 punktą; 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 49 punktą).

Tačiau sąvoka „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, negali apimti sąlygų, kurios papildo pačią sutartinių santykių esmę apibrėžiančias sąlygas (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 50 punktas; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13, 54 punktas).

Kalbant apie draudimo sutarties sąlygas, 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse preambulės devynioliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nėra vertinamas tokiose sutartyse draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę aiškiai apibrėžiančių arba apribojančių sąlygų nesąžiningumas, nes į šiuos apribojimus atsižvelgiama apskaičiuojant vartotojo mokamos įmokos dydį.

Siekiant nustatyti, ar sutarties sąlyga priskirtina prie sąvokos „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalį, ši sąvoka turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į sutarties pobūdį, bendrą struktūrą ir visas nuostatas, taip pat teisines ir faktines aplinkybes (žr. ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 50 ir 51 punktus).

Teisingumo Teismas pareigą patikrinti, ar konkreti draudimo sutarties sąlyga apriboja draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę ir nustato esmines prievoles pagal nagrinėjamą draudimo sutartį, nustatė nacionaliniam teismui (žr. ESTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, 36 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjQtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-424-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-424-701/2016">3K-3-424-701/2016</a> 45 punktas).

Šią bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad draudimo sutarčių sąlygos, susijusios su kelionės vėlavimo apibrėžtimi, yra vienos esminių sutarties sąlygų, todėl spręsdamas jų teisėtumo klausimą teismas turi patikrinti antrąjį kriterijų, t. y. ar tokia sąlyga suformuluota aiškiai ir suprantamai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, draudimo sutartimis suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatytos aiškiai ir nedviprasmiškai. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą – nurodė, kad, spręsdamas dėl sutartinių sąlygų aiškinimo, teisėtumo, sąžiningumo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė į bylos nagrinėjimą draudimo sutarčių šalių – draudėjų, o byloje esantys duomenys, neištyrus visumos faktinių aplinkybių, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju sutarčių sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kad šiuo atveju nėra draudžiamojo įvykio, todėl draudikė pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmokas.

Nagrinėjamu atveju ieškovai pagal draudimo sutartis yra apdraustieji, tačiau jie nedalyvavo sudarant šias sutartis. Jeigu draudimo sutartis yra sudaryta apdraustųjų kaip trečiųjų asmenų naudai ir jie yra vartotojai, tai šios aplinkybės turi įtakos draudimo sutarties aiškinimui pagal CK 6.193 straipsnio nuostatas. Civilinėje byloje kilus ginčui dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo ir taikymo, kai draudimo sutarties turinys svarbus ne tik sutartį sudariusiai šaliai, bet ir trečiajam asmeniui, kurio naudai ji yra sudaryta, ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga. Kadangi nuo sutarties išaiškinimo priklauso trečiojo asmens, kurio naudai sudaryta sutartis, teisės ir pareigos, tai būtų neteisinga ir nesąžininga neatsižvelgti į jo aiškinimą. Draudimo sutarties šalių ketinimai, kaip aplinkybė, vertinama atskleidžiant tokios sutarties sąlygos prasmę, neturi būti lemiantys, jeigu sprendžiama ne dėl sutarties šalies teisių ir pareigų, o dėl trečiojo asmens, kurio naudai sulygta tokia sąlyga, teisių ir pareigų. Tokiu atveju atsižvelgtina į tai, kaip objektyviai sutarties šalys ginčo sąlygoje sugebėjo perteikti savo ketinimus. Sutarties šalys, pagal savo ketinimus suformulavusios sutarties nuostatas trečiojo asmens naudai, yra šią sąlygą pasiūlę asmenys, o trečiasis asmuo – naudos gavėjas – yra tokią sąlygą, kaip ji suformuluota, priėmęs asmuo. Tai sudaro pagrindą, sprendžiant dėl sutarties sąlygos prasmės, vadovautis tuo, kaip trečiasis asmuo, kurio naudai ji nustatyta, supranta šią sąlygą kaip šalių ketinimų objektyvią išraišką. Tokiu atveju yra pagrindas teikti prioritetą pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (objektyviajam sutarties aiškinimo metodui), o ne vien remtis sutarties šalių teikiamu jų ketinimų aiškinimu (subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas). Pažymėtina, kad sutarties šalių ketinimai nėra paneigiami kaip visiškai nereikšmingi. Jie, dalyvaujant sutarties šalims, taip pat turi būti nustatyti, tačiau įvertinti sutarties teksto kontekste ir atsižvelgiant į kitas aplinkybes. Sutarties tekstas vertinamas pagal tai, kaip jį supranta ir sąžiningai aiškina protingas asmuo – ne sutarties šalis. Dėl to galutinė išvada dėl sutarties sąlygos turinio darytina teikiant prioritetą sąžiningam šio protingo asmens aiškinimui, o ne sutarties šalių ketinimams.

AB SEB banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies IV skyriuje ir Šiaulių banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies VI skyriuje pateikta kelionės vėlavimo apibrėžtis. Ji nustato, kad kelionės vėlavimas yra viešojo transporto priemonės (oro arba vandens transporto priemonės – pagal Šiaulių banko draudimo taisykles), išvykstančios pagal iš anksto nustatytą grafiką, išvykimo laiko nukėlimas į vėlesnį laiko momentą. Pagal AB SEB banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies IV skyriaus 3.1, 4.1 ir 4.2 punktus apdraustiesiems yra atlyginami nuostoliai, kurie atsiranda nuo trečios kelionės vėlavimo pilnos valandos, ir šių nuostolių atlyginimas yra ribojamas draudimo suma, kurios dydis priklauso nuo banko mokėjimo kortelės rūšies, ir 40 Eur už kiekvieną kelionės vėlavimo pilną valandą iki anksčiau atsitikusio įvykio – kelionės pradžios arba jos atšaukimo momento. Analogiškos sąlygos yra ir Šiaulių banko draudimo taisyklėse, išskyrus tai, kad nuostoliai yra atlyginami nuo penktos pilnos vėlavimo valandos (Šiaulių banko draudimo taisyklių Specialiosios dalies VI skyriaus 4.1, 5.1 ir 5.2 punktai).

Draudimo sutartyse įtvirtinta kelionės vėlavimo apibrėžtis (pagal iš anksto nustatytą grafiką, išvykimo laiko nukėlimas į vėlesnį laiko momentą), teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nelaikytina aiškia ir suprantama, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas ir nurodo atsakovė kasaciniame skunde. Šios bylos šalių ginčas kilo dėl atsakovės atsisakymo mokėti draudimo išmoką, kai, šalims skirtingai aiškinant kelionės vėlavimo sąvoką, ieškovų įrodinėjamų faktinių aplinkybių atsakovė netraktuoja kaip draudžiamojo įvykio. Ieškovų teigimu, vėlavimas pagal draudimo sąlygas apima visą kelionės laiką nuo numatytojo pagal išankstinį grafiką iki tol, kol keleiviai pasiekia galutinę kelionės vietą. Atsakovė tvirtina, kad vėlavimas yra siejamas išimtinai tik su išvykimo laiko pakeitimu, t. y. jo nukėlimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal bylos aplinkybes, vykusios kelionės atveju šalims nesutariant dėl draudžiamojo įvykio apibrėžties, pagrįstai kyla klausimas, ar kelionės draudimo sąlygos yra aiškios ir suprantamos. Sprendžiant, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, vertintina, be kita ko, kiek jos, atsižvelgiant į jų formuluotę sutartyje, gali būti pritaikytos konkrečiu atveju, pvz., vieno išvykimo atveju, tuo atveju, kai iš anksto numatomas ir vykdomas vienos kelionės maršrutas su keliais išvykimais (įlaipinimais, persėdimais, sustojimais ir kt.) arba kai išvykimas pagal išankstinį maršrutą turėtų būti vienas, o faktiškai kelionė vykdoma su keliais išvykimais (įlaipinimais, persėdimais, sustojimais ir kt.), kaip nagrinėjamo ginčo atveju. Šiuo atveju aiškinant draudimo sutartis reikia nustatyti, kaip, sutarties šalių ir apdraustųjų nuomone, pagal jas suprastinas išvykimas ir išvykimo laiko atidėjimas, kai kelionės metu maršrutas (jo įvykdymo tvarka) pakeičiamas ir susidaro keli išvykimo laikai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog draudimo sutarčių sąlygos turi būti aiškinamos. Jas aiškinant, minėta, reikia vadovautis pirmiau šioje nutartyje aptartais draudimo sutarčių apdraustojo naudai aiškinimo ypatumais, atsižvelgti į susiklosčiusių santykių ypatumus, taip pat ieškovų, kaip vartotojų, statusą, jų sugebėjimus suprasti tikrąjį draudimo sąlygų turinį pagal vidutiniškai informuoto, protingai apdairaus ir atidaus vartotojo supratimo standartą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo sutartinės sąlygos galutinio išaiškinimo gali priklausyti draudimo sutarčių šalių (draudėjų) teisių ir pareigų apimtis. Ši aplinkybė yra svarbi procesiniu požiūriu, nes teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį asmenys, kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas, yra tretieji asmenys ir teismo iniciatyva gali būti įtraukiami į bylą.

Apibendrindama tai, kas aptarta, teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad visos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės byloje nebuvo nustatytos ir kad yra pagrindas įtraukti į bylos nagrinėjimą draudėjus trečiaisiais asmenimis, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinio skundo argumentai iš esmės atmestini, nes nustatyti tik atskiri teismo motyvų netikslumai. Jie nesudaro pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, o pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo palikti galioti, nes bylos aplinkybės nėra pakankamai ištirtos, siekiant tinkamai pritaikyti reikiamas įstatymo nuostatas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 7,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis