Civilinė byla Nr. e3K-3-179-684/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45015-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.6.4; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Simniškio ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo – 194-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Šeškinė“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo sprendžiant dėl karšto vandens tiekėjo pareigos įskaityti permoką į mokėtinas sumas.
2. Ieškovas prašė įpareigoti solidariąsias atsakoves išpirkti jo bute įrengtą karšto vandens apskaitos prietaisą už 100 Eur; įskaityti ieškovo permoką už 120 kub. m karšto vandens, kurią jis sumokėjo per daugiabučių namų savininkų bendriją; atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą pagal buto apskaitos prietaiso rodmenis, įvertinant permoką už 120 kub. m karšto vandens ir visus perskaičiavimus atliekant pagal kainas, kurias Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija yra įpareigota patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yNjgxLTgyMi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2681-822/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2681-822/2016">A-2681-822/2016</a>.
3. Ieškovas teigia, kad atsakovės mokesčius už karštą vandenį apskaičiavo pažeisdamos teisės aktų reikalavimus. Ieškovas yra permokėjęs už 120 kub. m karšto vandens, todėl atsakovė turi perskaičiuoti mokesčius už šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo paslaugas ir įskaityti šią permoką. Namo bendrija patvirtino, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ yra gavusi ieškovo mokėjimus už 430 kub. m karšto vandens, todėl atsakovės nepagrįstai tvirtina, kad ieškovas yra atsiskaitęs tik už 292 kub. m vandens.
4. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki ieškinio pateikimo nepagrįstai skaičiavo karšto vandens suvartojimą pagal bendras normas, nors ieškovo bute yra įrengtas metrologiškai patikrintas karšto vandens skaitiklis, ieškovas yra deklaravęs jo rodmenis, o atsakovės iki šiol nesikreipė į vartotoją ir nepakeitė karšto vandens skaitiklio nauju skaitikliu, įrengė savo skaitiklį prieš vartotojui priklausantį skaitiklį, nors ieškovas tam netrukdė bei nepadarė jokių kitų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) pažeidimų. Ieškovo bute esantis karšto vandens apskaitos prietaisas yra tinkamas naudoti ir turi galiojančią metrologinę patikrą. Ieškovas ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki bylos nagrinėjimo momento nenutrūkstamai mokėjo už patiektą karštą vandenį karšto vandens tiekėjui pagal turimo skaitiklio rodmenis. Ieškovas yra vartotojas, t. y. silpnesnioji sutarties šalis, todėl atsakovei, kaip juridiniam asmeniui, teikiančiam vartojimo paslaugas, keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, ji netinkamai įvykdė savo pareigą perimti ieškovo turimą skaitiklį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad karšto vandens skaitikliai karšto vandens tiekėjų nuosavybėn turėjo ir galėjo būti perduodami (parduodami) iki Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių įsigaliojimo (2010 m. lapkričio 1 d.). Šioms taisyklėms įsigaliojus karšto vandens tiekėjai neturi pareigos išpirkti iš vartotojų karšto vandens apskaitos prietaisų. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ pateikė įrodymus, kad ieškovas, šiai atsakovei teisėtai reikalaujant, nesudarė sąlygų patikrinti ir, esant reikalui, pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisą, nors spaudoje apie tai viešai kelis kartus buvo skelbiama, taip pat individualiai su sąskaitomis buvo siunčiama informacija perduoti atsakovei karšto vandens prietaisus, todėl nei atsakovė UAB „Vilniaus energija“, nei jos teisių perėmėja AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neprivalo išpirkti ieškovo bute įrengto karšto vandens skaitiklio. Dėl to šį ieškovo reikalavimą teismas atmetė.
7. Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ pradėjo skaičiuoti namo (duomenys neskelbtini) mokesčius už šilumą bei karštą vandenį nuo 2011 m. sausio 1 d., kai 194-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Šeškinė“ perdavė jai duomenis apie šį namą. UAB „Vilniaus energija“ pripažino, kad bendrija „Šeškinė“, perduodama namo informaciją, nurodė, jog ieškovas deklaravo suvartojęs 430 kub. m karšto vandens ir už jį sumokėjęs. Tačiau atsakovė, 2011 m. sausio 11 d. patikrinusi ieškovo bute įrengto karšto vandens skaitiklio rodmenis, užfiksavo 292 kub. m karšto vandens suvartojimą, todėl, teismo nuomone, nuo šių rodmenų atsakovė pagrįstai pradėjo skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį.
8. 2013 m. balandžio 29 d. nuimant plombą ieškovo bute karšto vandens skaitiklis rodė 376 kub. m suvartojimą. Ieškovas turėjo prievolę atsiskaityti ir atsiskaitė už suvartotą skaitiklių užfiksuotą karšto vandens kiekį. Ieškovas didesnį nei iš tikrųjų karšto vandens suvartojimą deklaravo ir už jį sumokėjo iki 2011 m. sausio 1 d., tačiau UAB „Vilniaus energija“, perimdama informaciją, negavo ir neperėmė užmokesčio pertekliaus. Daugiabučių namų savininkų bendrijos „Šeškinė“ mokėjimus už karštą vandenį atspindi atsakovės UAB „Vilniaus energija“ sąskaitos už name suvartotą šilumos energiją, bet jose nenurodyta permoka už karštą vandenį, priešingai, bendrija nepriemokas baigė mokėti po 2011 m. gegužės 31 d. sąskaitos išrašymo. Teismas sprendė, kad ginčą dėl permokėtų sumų grąžinimo (jei jis tam tikrą mokesčių dalį permokėjo) ieškovas gali spręsti su tuo juridiniu asmeniu, kuriam permokėjo.
9. Teismas iš ieškovo pateiktos medžiagos (AB Informacinio verslo paslaugų įmonės parengtos mokėjimų už ieškovo bute suvartotą karštą vandenį 1997 m. birželio 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 31 d. suvestinės) nustatė, kad yra užfiksuoti deklaruoto karšto vandens šuoliai. Ši aplinkybė leido teismui daryti išvadą, kad ieškovas ne visada teisingai deklaruodavo karšto vandens suvartojimą, todėl pagal duomenis, deklaruotus iki 2011 m. sausio 11 d. ieškovo bute įrengto karšto vandens skaitiklio rodmenų patikrinimo, negalima spręsti apie tikrąjį ieškovo bute suvartotą karšto vandens kiekį. Kadangi ieškovas didesnį karšto vandens suvartojimą deklaravo iki atsakovei UAB „Vilniaus energija“ perimant iš bendrijos karšto vandens apskaitą, ši atsakovė negavo perteklinių lėšų, tai teismas sprendė, kad ieškovo 2017 m. lapkričio 28 d. pateikta papildoma medžiaga neturi įtakos atsakovių prievolėms.
10. UAB „Vilniaus energija“ buvo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), šilumos ir (nuo 2010 m. gegužės 1 d.) karšto vandens tiekėja. Šalis siejo šilumos energijos ir karšto vandens pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai; laikoma, kad šalys yra sudariusios neterminuotą energijos pirkimo–pardavimo sutartį, šios sutarties sąlygos nustatytos nuo 2012 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintame Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų apraše. Kadangi rašytinės formos karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis pagal individualias sąlygas nesudaryta, šalių tarpusavio santykius nustato Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 priedu patvirtintos Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos, pagal kurias suvartoto karšto vandens kiekis nustatomas teisės aktų nurodytais atvejais skaičiavimo būdu (taikant normatyvus). Kadangi ieškovas neperdavė karšto vandens prietaisų, nesudarė sąlygų įrengti karšto vandens skaitiklį, todėl atsakovė pagrįstai nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. pradėjo skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį pagal normatyvą 4 gyventojams (pagal bute deklaruotų asmenų skaičių). Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo perskaičiuoti ieškovo suvartoto karšto vandens kiekio pagal vandens apskaitos prietaiso rodmenis.
11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas įpareigoti atsakoves įskaityti ieškovo permoką už 120 kub. m karšto vandens, sumokėtą per namo bendriją, ir šį reikalavimą tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovę AB „Vilniaus šilumos tinklai“ suskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėnesį galiojusius tarifus už 120 kub. m karšto vandens ir įskaityti ją į ieškovo mokėtinas sumas; taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas įpareigoti atsakoves atlikti karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą pagal ieškovo buto apskaitos prietaiso rodmenis, įvertinant permoką už 120 kub. m karšto vandens, ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
12. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas nepateikė sutikimo dėl karšto vandens skaitiklių pardavimo iki 2010 m. gegužės 1 d., praleido įstatyme nustatytą terminą, todėl atsakovės neturi pareigos išpirkti ieškovo bute įrengtą karšto vandens apskaitos prietaisą.
13. Kolegija, išanalizavusi duomenis apie ieškovo suvartotą karštą vandenį, nurodė, kad jo pateikti duomenys nėra nuoseklūs ir išsamūs, todėl negalima nustatyti permokos dydžio (pvz., 2011 m. sausio 19 d. deklaravęs suvartotus 2 kub. m karšto vandens, sumokėjo 71,45 Lt, nors tarifas buvo 17,36 Lt arba 14,36 Lt (neįskaitomas tikslus skaičius)). Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas 2011 m. sausio 19 d. buvo sumokėjęs už 440 kub. m karšto vandens, nors pagal faktinę padėtį nustatyta, kad 2011 m. sausio 11 d. jis buvo suvartojęs 292 kub. m karšto vandens. Tai patvirtina, kad buvo permoka už ne mažesnį kiekį vandens, nei nurodė ieškovas. Kolegija pažymėjo, kad atsakovės neginčijo, jog ieškovas už vandenį mokėjo neteisingais tarifais ar sumomis, nepagrindė, kaip įvertino tai, jog bendrija pateikė duomenis apie ieškovo deklaruotus ir apmokėtus 430 kub. m karšto vandens, nors faktiškai vandens jis buvo sunaudojęs mažiau. Atsakovės neperskaičiavo bendrijos mokėtinos sumos, jos nesumažino. Ieškovas negalėjo suvartoti daugiau vandens, nei užfiksuota skaitiklio rodmenimis; visi deklaruojami duomenys priimti nuosekliai; faktiniai skaitiklio duomenys neatspindi to, kiek faktiškai ieškovas yra sumokėjęs už karštą vandenį. Dėl to, kad ieškovas buvo deklaravęs didesnį karšto vandens kiekio suvartojimą ir už jį sumokėjęs, nors realiai suvartojęs jo mažiau, kolegija tenkino ieškovo prašymą ir įpareigojo atsakovę AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (kaip UAB „Vilniaus energija“ teisių perėmėją) įskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėn. galiojusius tarifus už 120 kub. m karšto vandens suvartojimą ir įskaityti šią sumą į ieškovo mokėtinas sumas.
14. Kolegija iš 2013 m. rugpjūčio 27 d. surašyto pažeidimų nustatymo akto nustatė, kad karšto vandens vartotojas (ieškovas) nesudarė tiekėjui galimybės pateikti į jo butą, įrengti karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų rodmenis ir kt.; aktą pasirašė UAB „Vilniaus energija“ vadybininkas, prierašas ranka neįskaitomas; ieškovas nebuvo supažindintas su aktu. 2013 m. balandžio 29 d. ieškovo bute buvo nuimta karšto vandens skaitiklio plomba ir akte nurodyta, jog mokesčiai bus skaičiuojami pagal normatyvą; 2013 m. gegužės 7 d. karšto vandens skaitiklis buvo užplombuotas, mokesčius nurodyta skaičiuoti pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis; ieškovas neįsileido UAB „Vilniaus energija“ vadybininko, kad šis pakeistų karšto vandens skaitiklius, nors pranešimais buvo informuotas apie 2013 m. rugpjūčio 27 d. 9–12 valandomis atvyksiančius darbuotojus. Byloje pateikti duomenys tik apie šių pranešimų išsiuntimą, bet nepateikta apie jų įteikimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad iš karto po 2013 m. rugpjūčio 27 d. ieškovas būtų kreipęsis į karšto vandens tiekėją ir būtų suderinęs laiką dėl skaitiklių pakeitimo. Kadangi turi būti sumokama už faktiškai patiektą energiją, o pagrindas nukrypti nuo šio principo negali būti taikomas formaliai, kolegija sprendė, kad civilinėje byloje yra būtina nustatyti, iki kada vandens skaitiklio, kuris buvo užplombuotas 2013 m. gegužės 7 d., duomenys turėjo būti vertinami kaip patikimi (nustatyti, iki kada karšto vandens skaitikliui galiojo metrologinė patikra). Sprendimas ieškovui skaičiuoti karšto vandens suvartojimą pagal normas esant patikimiems skaitiklio rodmenims neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų, juolab kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1-1070 karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo vartotojų patalpose (butuose) terminas Vilniaus mieste pratęstas iki 2017 m. kovo 1 d. Dėl to teismas šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį dėl reikalavimo įskaityti ieškovo permoką už 120 kub. m karšto vandens, už kurį ieškovas yra sumokėjęs atsakovei per namo bendriją, ir šį reikalavimą visiškai atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad yra karšto vandens permoka, ne mažesnė, kaip reikalauja perskaičiuoti ieškovas, netinkamai rėmėsi įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktą apskaitos knygelės kopiją, tiek AB Informacinio verslo paslaugų įmonės parengto išrašo duomenis, pripažino, kad ieškovo pateikti įrodymai nėra išsamūs, nuoseklūs, jie prieštaringi, tačiau vis dėlto padarė išvadą, kad yra permoka. Taip buvo pažeista įrodymų pakankamumo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313-2017).
15.2. Apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovės pozicijos, t. y. kad bendrovė, pradėjusi skaičiuoti mokesčius daugiabučio namo savininkams, permokos neturėjo, bendrija tokios permokos neperdavė, todėl nei perskaičiavo ieškovo skolą, nei ją sumažino. Ieškovas didesnį nei iš tikrųjų karšto vandens suvartojimą deklaravo ir jį sumokėjo iki 2011 m. sausio 1 d. (duomenų apie namo (duomenys neskelbtini), mokesčių už šilumą bei karštą vandenį perdavimą bendrovei „Vilniaus energija“). Bendrovė, perimdama informaciją apie daugiabučio namo suvartotą karštą vandenį, negavo ir neperėmė užmokesčio pertekliaus, be to, perdavimo momentu bendrija dar ir liko skolinga bendrovei. Taigi dėl permokėtų sumų grąžinimo ieškovas turi spręsti ginčą su tuo juridiniu asmeniu, kuriam ir permokėjo.
15.3. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad būtent AB Informacinio verslo paslaugų įmonės parengtas išrašas apie ieškovo atsiskaitymo knygelės Nr. 3702196 mokėjimus ir įrodo, kad ieškovas negalėjo perduoti permokos atsakovei UAB „Vilniaus energija“, nes ji nesusidarė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėtame AB Informacinio verslo paslaugų įmonės išraše yra užfiksuoti deklaruoti gan dideli karšto vandens šuoliai (1997 m. lapkričio 18 d. – 1998 m. liepos 15 d. nuo 5 iki 50 kub. m; 1999 m. vasario 8 d. – 1999 m. liepos 26 d. nuo 64 iki 74 kub. m), o tai patvirtina, jog ieškovas ne visada teisingai deklaruodavo karšto vandens suvartojimą, todėl iš deklaruotų 297 kub. m ieškovas gauna neegzistuojančius 430 kub. m. Teismas privalėjo, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remtis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daryti tik visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs visas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinus ir sudėjus visą nuo 1997 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. rugpjūčio 2 d. ieškovo netvarkingai ir chaotiškai deklaruotą ir apmokėtą bendrijai karšto vandens kiekį, iš viso gaunama 297 kub. m, o ne 430 kub. m, kaip yra nurodęs ieškovas. Atsižvelgiant į tai, kad, pagal faktinį patikrinimą vietoje, ieškovas 2011 m. vasario 11 d. buvo suvartojęs 292 kub. m vandens, o pagal deklaruotus duomenis – sumokėjęs už 297 kub. m, tai gaunamas tik 5 kub. m skirtumas. Todėl įpareigojimas įskaityti permoką už 120 kub. m karšto vandens nepagrįstas.
16. Kasaciniu skundu atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį dėl įpareigojimo suskaičiuoti permoką už 120 kub. m karšto vandens pagal 2011 m. sausio mėn. galiojusius tarifus ir ją įskaityti, ir dėl šio reikalavimo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2002 m. vasario 1 d. – 2017 m. kovo 30 d. laikotarpiu Vilniaus mieste šilumos energijos tiekimą vykdė atsakovė UAB „Vilniaus energija“, atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tokios veiklos nevykdė, nes neturėjo licencijos. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ perleido atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atlygintinai nuosavybės teises tik į turimas Vilniaus miesto šilumos ir karšto vandens vartotojų skolas. Tik nuo 2017 m. kovo 30 d. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tiekia šilumą ir karštą vandenį ir atlieka mokėjimų už paslaugas skaičiavimą naudodama būtent jai nuosavybės teise priklausančią naujai sukurtą pardavimų apskaitos ir valdymo informacinę sistemą. Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neturi prieigos prie atsakovės UAB „Vilniaus energija“ duomenų bazės, jai neprieinami ir duomenys apie vykdytą šilumos kiekio skirstymą bei mokesčių skaičiavimą. Nuomos sutartis nenustato atsakovei teisės naudotis pirmos atsakovės istorine klientų duomenų baze, vykdyti UAB „Vilniaus energija“ ūkinės veiklos laikotarpio perskaičiavimus. Dėl to Vilniaus apygardos teismo reikalavimas suskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėnesį galiojusius tarifus už 120 kub. m karšto vandens ir įskaityti į ieškovo mokėtinas sumas yra neįgyvendinimas. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai pritaikė civilinės atsakomybės normas, nes AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neatliko neteisėtų veiksmų.
17. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ kasacinį skundą prašo atmesti šios atsakovės kasacinį skundą dėl tariamo neįmanomumo įgyvendinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Vilniaus apygardos teismo procesinio sprendimo dalis, kuria atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ įpareigota suskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėn. galiojusius tarifus už 120 kub. m karšto vandens ir įskaityti į ieškovo mokėtinas sumas, realiai įvykdoma.
17.2. 2002 m. vasario 1 d. AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus energija“ ir bendrovė „Dalkia“ sudarė nuomos sutartį, kuria penkiolikos metų laikotarpiui bendrovei „Vilniaus energija“ buvo išnuomotas Vilniaus šilumos ūkis. Nuomos sutarties terminu UAB „Vilniaus energija“ buvo suteikta teisė (ir pareiga) užtikrinti šilumos ir karšto vandens tiekimą bei vykdyti elektros energijos ir šilumos gamybos veiklą. Pasibaigus nuomos sutarties terminui, UAB „Vilniaus energija“ perleido AB „Vilniaus šilumos tinklai“ reikalavimo teisę į iš vartotojų gautinas sumas. Nuomos sutarties 13 priedo 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad gautinas sumas sudaro šios skolos: i) gyventojų; ii) pramonės (verslo) subjektų (vartotojų, kuriems taikomas specialus tarifas); iii) Savivaldybės ir valstybės biudžeto finansuojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų; iv) kitų vartotojų. Taigi reikalavimo teisės į vartotojo ieškovo skolą už 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. laikotarpį buvo perleistos atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2017 m. birželio 15 d, todėl nuo šios dienos atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ yra naujoji kreditorė (skolos savininkė). Ieškinio reikalavimas (teismo įpareigojimas) yra būtent reikalavimas įskaityti tariamą ieškovo permoką su jo turima skola. Skolininko turimų priepriešinių reikalavimų pradiniam kreditoriui įskaitymas su naujo kreditoriaus reikalavimu nurodytas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.108 straipsnyje.
17.3. Atkreiptas dėmesys į tai, kad skolos perleidimo metu atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ buvo perleisti ir visi skolą pagrindžiantys dokumentai, tarp jų ir duomenys apie ieškovui atliktą šilumos paskirstymą ir mokesčių apskaičiavimą. Be to, teismas nurodė aiškius duomenis permokai suskaičiuoti – pagal 2011 metų sausio mėnesį galiojusius tarifus, kurie vieši ir žinomi, taigi atlikti patį skaičiavimą išties galima.
18. Ieškovas ir trečiasis asmuo atsiliepimu į atsakovių kasacinius skundus prašo atmesti atsakovių kasacinius skundus ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas reikalavimas įpareigoti suskaičiuoti ir įskaityti permoką už suvartotus 120 kub. m karšto vandens. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. UAB „Vilniaus energija“ namo (duomenys neskelbtini) mokesčius už šilumą bei karštą vandenį pradėjo skaičiuoti nuo 2011 m. sausio 1 d., kai 194-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Šeškinė“ perdavė šiai atsakovei duomenis apie minėtą namą. UAB „Vilniaus energija“ pripažino, kad bendrija „Šeškinė“, perduodama namo informaciją, nurodė, jog ieškovas deklaravo suvartotus ir apmokėtus 430 kub. m karšto vandens, tačiau 2011 m. sausio 11 d. patikrinus paaiškėjo, kad užfiksuotas 292 kub. m suvartojimas. Nuo šių duomenų atsakovė nepagrįstai pradėjo skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį, patiektą į ieškovo butą, nes neįvertino ieškovo permokos, kuri yra laikoma avansiniu mokėjimu už karštą vandenį. Kai 2013 m. balandžio 29 d. buvo nuimta plomba nuo karšto vandens skaitiklių, jie rodė 376 kub. m suvartojimą. Ieškovas turėjo prievolę atsiskaityti ir atsiskaitė už suvartotą skaitiklių užfiksuotą karšto vandens kiekį. Atsakovė, gaudama apmokėjimą iš bendrijos už visus name esančius vartotojus, niekada nesidomėjo, kokią sumą sumoka kiekvienas iš vartotojų, t. y. niekada neindividualizavo mokėjimų, nors privalėjo, todėl nesutiktina su UAB „Vilniaus energija“, kad sąskaitose už name suvartotą šilumos energiją nematyti, jog yra permoka už karštą vandenį.
18.2. Ieškovas sutinka, kad jo pateiktoje medžiagoje yra užfiksuoti deklaruoto karšto vandens šuoliai. Šios aplinkybės ir ieškovo pateikti skaičiavimai įrodė, kad jis nuolat įmokėdavo pinigų sumas, gerokai viršijančias deklaruotą vandens kiekį, taigi jis yra permokėjęs už 120 kub. m karšto vandens. Ieškovo avansiniai mokėjimai pagrįstai įvertinti kaip permoka, kuri turi būti įskaityta į ieškovo mokėtinas sumas.
18.3. Ieškovas nesutinka su atsakovių argumentu, kad dėl permokėtų sumų grąžinimo jis turi ginčą spręsti su bendrija. Bendrija patvirtino, kad visas ieškovo sumokėtas lėšas pervedė atsakovei, o ši negalėjo nurodyti, kokią bendrijos atliktų mokėjimų dalį sudaro ieškovo dalis. Ieškovui įrodžius permoką, atsakovės įpareigotinos atlikti perskaičiavimą, įskaitydamos šią permoką.
18.4. Reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš prievolės asmenų pasikeitimo būdų. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Pastarasis yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Taigi, kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė galiojo cesijos sutarties sudarymo metu.
18.5. Nagrinėjamoje byloje AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nepagrįstai teigia, kad skolos už karštą vandenį perleidimas nebuvo ir ieškovo reikalavimo teisės į karšto vandens suvartojimo perskaičiavimą perkėlimas. Nuomos sutartimi buvo perleista reikalavimo teisė, kilusi iš dvišalės karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutarties, – UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ reikalauja apmokėti skolą, o ieškovas kaip vartotojas reikalauja, kad ši bendrovė ištaisytų karšto vandens apskaitos klaidas sumažindama skolos dydį. Kreditorius (reikalavimo teisę perleidusi įmonė) turėjo ir teisę (reikalauti skolos), ir pareigą (teisingai apskaityti karšto vandens suvartojimą), o skolininkas (ieškovas) – tiek pareigą (apmokėti skolą), tiek reikalavimo teisę (reikalauti ištaisyti klaidingus skaičiavimus). Dėl to ieškovas turi teisę reikalauti iš naujojo kreditoriaus atlikti karšto vandens perskaičiavimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų taikymo sprendžiant dėl įpareigojimo mokėtinas tiekėjui sumas padengti permoka už karšto vandens tiekimą
19. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra: a) materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos; b) įrodomieji faktai, t. y. įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių egzistavimą; c) procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia procesiniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTktNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-399-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-399-701/2015">3K-3-399-701/2015</a>).
20. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių leistinų įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-296/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-296/2012">3K-3-296/2012</a>; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-585/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-585/2012">3K-3-585/2012</a>; 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-110/2013">3K-3-110/2013</a> ir kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378-2019, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMy02ODQvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-33-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-33-684/2017">3K-3-33-684/2017</a> 28 punktą; kt.).
21. Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Avanso sąvoka, nors ir nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus ar lėšos šiaip kam nors (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-593/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-593/2008">3K-3-593/2008</a>). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDMtOTE2LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-43-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-43-916/2018">e3K-3-43-916/2018</a>, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, kt.). Taigi avansas yra pinigų suma, kuria sutarties pagrindu viena šalis iš anksto sumoka kitai šaliai už sutartimi sulygtus darbus. Vykdant sutartį, avansu sumokėti pinigai sutartyje nustatytomis sąlygomis naudojami atsiskaityti už faktiškai atliktus darbus. Dėl to tuo atveju, kai viena šalis pagal sutartį sumoka avansą, turi būti laikoma, kad ji atsiskaitė už darbus avanso suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-238/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-238/2011">3K-3-238/2011</a>).
22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ mokesčius už šilumą ir karštą vandenį namo (duomenys neskelbtini) gyventojams pradėjo skaičiuoti nuo 2011 m. sausio 1 d., kai 194-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Šeškinė“ jai perdavė duomenis apie šį namą; bendrija, perduodama informaciją, nurodė, jog ieškovas yra deklaravęs apie suvartotus 430 kub. m karšto vandens ir už juos sumokėjęs, tačiau, 2011 m. sausio 11 d. patikrinusi ieškovo bute įrengto karšto skaitiklio rodmenis, atsakovė UAB „Vilniaus energija“ užfiksavo 292 kub. m karšto vandens suvartojimą. Nuo šių duomenų atsakovė pradėjo ieškovui skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį, tačiau ieškovas ir toliau tęsė karšto vandens deklaravimą nuo 430 kub. m duomenų. Vėliau dėl mokesčio už trūkstamą karšto vandens kiekį ir dėl taikyto mokesčio už karštą vandenį pagal maksimalius karšto vandens suvartojimo normatyvus, kurių ieškovas neapmokėjo, užfiksuota skola.
23. Iš 194-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Šeškinė“ 2010 m. gruodžio mėn. – 2011 m. gegužės mėn. mokėjimų pagal UAB „Vilniaus energija“ išrašytas už name suvartotą energiją sąskaitas nustatyta ir tai, kad bendrija neturėjo permokos ir tik po 2011 m. gegužės 31 d. sąskaitos išrašymo baigė mokėti nepriemoką. Taigi vertinant ieškinio reikalavimo pagrįstumą, spręstina, ar karšto vandens tiekėjas turi pareigą šiuo atveju avansu sumokėtomis sumomis už karštą vandenį padengti kitas ieškovo mokėtinas sumas.
24. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju atsakovei tokios pareigos neatsirado ir ieškovas dėl permokėtų sumų grąžinimo (jei ieškovas tam tikrą mokesčių dalį permokėjo) gali spręsti su tuo juridiniu asmeniu, kuriam yra sumokėjęs didesnę sumą, nei turėjo pagal realiai suvartoją kiekį. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis AB Informacinio verslo paslaugų įmonė parengto išrašo apie ieškovo buto mokėjimus duomenimis, sprendė, kad ieškovas yra permokėjęs už karšto vandens tiekimą. Dėl to teismas įpareigojo atsakovę AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kaip atsakovės UAB „Vilniaus energija“ teisių perėmėją, apskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėn. tarifus už 120 kub. m vandens ir ją įskaityti į ieškovo mokėtinas sumas.
25. Pagal bylos duomenis, karšto vandens tiekimą vykdė atsakovė UAB „Vilniaus energija“, o daugiabučių namų savininkų bendrija, įgyvendindama šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus bei veikdama kaip jos dalyvių atstovė, skirstė suvartotos šilumos kiekį bendrijos gyventojams pagal atsakovės išrašytas sąskaitas, rinko iš jų mokesčius už šilumą ir karštą vandenį bei pervesdavo bendrą sumą tiekėjai. Teismų nustatyta, kad ieškovas deklaravo didesnį kiekį suvartoto karšto vandens iki 2011 m. sausio 1 d., nei realiai suvartojo ir už jį sumokėjo. Nors bendrija yra nurodžiusi, kad visas iš ieškovo gautas lėšas yra pervedusi atsakovei, atsakovės bendrijai išrašytose sąskaitose ir iš jos gautuose mokėjimuose nėra užfiksuota ieškovo individualiai avansu sumokėta suma, juo labiau nenurodyta, kad dėl bendrijos atliktų mokėjimų avansu būtų pervesta daugiau lėšų už karštą vandenį. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrija net po duomenų perdavimo atsakovei dar kurį laiką, t. y. iki 2011 m. gegužės 31 d. sąskaitos išrašymo, mokėjo nepriemoką.
26. Nagrinėjamu atveju ieškovo sumokėtos bendrijai lėšos negali būti vertinamos kaip avansinis mokėjimas atsakovei, nes jai toks mokėjimas nebuvo atliktas. Bendrijos pripažįstama faktinė aplinkybė, kad didesnes sumas už karštą vandenį ieškovas avansu mokėjo bendrijai, kuri rinko mokesčius ir juos pervesdavo atsakovei UAB „Vilniaus energija“, nepatvirtina tokių sumų sumokėjimo karšto vandens tiekėjai. Kita vertus, nagrinėjamu ginčo tarp šalių aspektu galima teigti, kad apskritai nėra reikšminga kaip buvo panaudojamos bendrijai avansu įmokėtos lėšos (apmokant kitų bendrijos narių nepriemoka ar kitaip). Taigi tokios nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, kad šiuo atveju karšto vandens tiekėjai kyla pareiga avansu įmokėtomis sumomis padengti ieškovo mokėtinas sumas (CK 6.257 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šių lėšų priteisimo (grąžinimo) klausimas turi būti sprendžiamas būtent su bendrija kaip subjektu, kuriam tokios lėšos ir buvo pervestos.
27. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, pažeidžiant įrodymų pakankamumo taisyklę (CPK 185 straipsnis). Toks netinkamas proceso teisės normų taikymas lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą išvadą dėl karšto vandens tiekėjo pareigos avansu sumokėtomis sumomis padengti karšto vandens vartotojo skolą. Apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti šio teismo priimto procesinio sprendimo dalį dėl reikalavimo įskaityti permoką už 120 kub. m karšto vandens ir dėl šio reikalavimo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
28. Kadangi atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ kasaciniu skundu kėlė klausimą dėl subjekto, kuris įpareigotinas suskaičiuoti permoką ir ją įskaityti, nurodydama, kad toks įpareigojimas jai neįmanomas įgyvendinti, tai, kasacinio teismo teisėjų kolegijai panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl reikalavimo įskaityti permoką į skolą, šis klausimas pripažintinas neturinčiu reikšmės ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29. Apeliacinės instancijos teismas yra perdavęs bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir nesprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, atitinkamai ir kasaciniame teisme patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas paliktinas spręsti bylą iš esmės nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.
30. Kasacinis teismas patyrė 10,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ įpareigota suskaičiuoti permoką pagal 2011 m. sausio mėn. galiojusius tarifus už 120 kub. m karšto vandens ir įskaityti į ieškovo mokėtinas sumas, panaikinti ir dėl šio reikalavimo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria šis reikalavimas atmestas.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Antanas Simniškis
Algirdas Taminskas
