Civilinė byla Nr. e3K-3-178-684/2019
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02704-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.3.3;
1.3.5.3.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eveda“ dėl darbo užmokesčio, delspinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei netesybų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo laiko įmonėje režimą, taip pat darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis, esant įmonėje nustatytai suminei darbo laiko apskaitai, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės UAB „Eveda“ 3039,47 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių), 1119,03 Eur delspinigių, 478,58 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei netesybas, kurias sudaro ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį (518,53 Eur), padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, bet ne daugiau kaip iš šešių.
3. Nurodė, kad 2012 m. sausio 12 d. darbo sutarties Nr. 58 pagrindu buvo įdarbintas atsakovės įmonėje vairuotoju, šalims sulygstant dėl 1150,00 Lt (333,06 Eur) darbo užmokesčio. 2017 m. gruodžio 30 d. darbo sutartis buvo nutraukta ieškovo pareiškimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) (nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos) 55 straipsnio 1 dalį. Ieškovo teigimu, atsakovė per visą anksčiau nurodytą laikotarpį nuolat pažeidinėjo darbo sutartimi sulygtą atsiskaitymo su darbuotoju tvarką – delsdavo sumokėti priklausantį darbo užmokestį, mokėdavo tik vieną kartą, neatsiskaitė už dirbtą laiką švenčių ir poilsio dienomis, mokėjo mažesnius delspinigius, nei priklausė. Pasibaigus darbo sutarčiai atsakovė neišmokėjo ieškovui darbo užmokesčio už 2015 m. gruodžio mėnesį, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, nesumokėjo delspinigių, skaičiuotinų nuo uždelstų sumokėti sumų.
4. Ieškovas 2018 m. sausio 9 d. kreipėsi į Darbo ginčų nagrinėjimo komisiją (toliau – DGK) su prašymu išieškoti aptariamas sumas iš darbdavės. DGK 2018 m. vasario 27 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Su priimtu sprendimu ieškovas nesutiko, nurodė, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog atsakovė atsiliepime į ieškovo prašymą DGK pripažino, kad nebuvo sumokėjusi už darbą poilsio dienomis, nes suteikdavo ieškovui tik laisvą dieną. Ieškovo vertinimu, pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusį DK 194 straipsnį tokiu atveju viengubu tarifu turėjo būti mokama ir už faktiškai dirbtą poilsio dieną, ir už tą dieną, kuri suteikiama vietoj dirbtos poilsio dienos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų, jų atstovų, atvykusio liudytojo paaiškinimus, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinęs ieškovo elgesį viso darbo atsakovės įmonėje metu (nereiškus pretenzijų dėl darbo laiko apskaitos ar netinkamo apmokėjimo), atsižvelgdamas į transporto įmonių tolimųjų reisų darbuotojų darbo specifiką (išvykimą į komandiruotes), atsakovės pateiktas darbo tvarkos taisykles bei duomenis apie ieškovo supažindinimą su jomis, nustatė, kad, ieškovui dirbant pas atsakovę, įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita ir su ieškovu darbo sutartimi buvo susitarta dėl 8 valandų darbo laiko per parą. Netinkamas darbo dokumentų įforminimas ar darbo grafikų įmonėje nesudarymas nepaneigė fakto, kad įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Taikant suminę darbo laiko apskaitą už darbą poilsio dienomis suteikiama papildoma darbo diena, už kurią papildomai mokėti nereikia. Ieškovas pripažino, kad atsakovė suteikdavo jam laisvų dienų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 187 straipsnio 1 dalis).
7. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, taip pat rėmėsi atsakovės į bylą pateiktu 2012 m. sausio 2 d. direktoriaus įsakymu Nr. DS-12-01-02-01 „Dėl darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“, kurio 44 punkte nustatyta, kad vairuotojų darbo laikas skaičiuojamas pagal suminę darbo laiko apskaitą, apskaitinis laikotarpis yra 1 mėnuo. 45 punkte nurodyta, jog kasdienio vairavimo trukmė negali viršyti 9 valandų, kassavaitinio vairavimo trukmė negali viršyti 56 valandų. 47.1 punkte buvo nustatyta, kad kassavaitinio poilsio laikotarpis – tai kassavaitinis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis „normalų kassavaitinio poilsio laikotarpį“ arba „sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį“. Teismas nustatė, kad ieškovas su šiuo įsakymu supažindintas pasirašytinai.
8. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis dvigubai mokama tuo atveju, kai šis darbas nenumatytas pagal grafiką (DK (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos) 194 straipsnis). Vis dėlto nagrinėjamos bylos atveju, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas bendrovėje dirbo pagal suminę darbo laiko apskaitą, įsakymai dėl komandiruočių buvo pasirašomi atgaline data, be to, byloje nebuvo įrodymų, jog ieškovas dirbo ne pagal iš anksto žinomas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis atmestinas kaip neįrodytas. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinyje bei ieškovo atstovas teismo posėdžių metu neginčijo atsakovės atstovų nurodomų aplinkybių, jog už darbą švenčių dienomis su ieškovu buvo tinkamai atsiskaityta.
9. Teismas, įvertinęs tai, kad po DGK sprendimo priėmimo 2018 m. kovo 20 d. atsakovė su ieškovu atsiskaitė, ieškovo reikalavimą priteisti netesybas, kurias sudaro ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį (518,53 Eur), padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, bet ne daugiau kaip iš šešių, pripažino nepagrįstu ir neįrodytu.
10. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir ieškinio dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 322,53 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 1935,18 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių); priteisė ieškovui iš atsakovės 438,52 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė atsakovei iš ieškovo 224,26 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
11. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje nebuvo tiesiogiai nurodyta, kad taikoma suminė darbo laiko apskaita (CPK 187 straipsnio 1 dalis), atsakovė neginčijo, jog darbo grafikai nebuvo sudaromi, nes ieškovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju ir realiai sudaryti grafikų nebuvo įmanoma (CPK 187 straipsnio 1 dalis), tačiau, kolegijos nuomone, net nustačius faktą, kad nebuvo sudaromi darbo grafikai, negalima vien šia aplinkybe remiantis atmesti, jog nebuvo taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas. Be to, ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas su atsakovės į bylą pateiktu 2012 m. sausio 2 d. direktoriaus įsakymu Nr. DS-12-01-02-01 „Dėl darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“.
12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal DK 194 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, 2 dalyje – už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Šio straipsnio 5 dalis įtvirtina, jog darbuotojo prašymu darbo poilsio ar švenčių dienomis laikas ar viršvalandinio darbo laikas, padauginti iš šio straipsnio 1–4 dalyse nustatyto atitinkamo dydžio, gali būti pridedami prie kasmetinių atostogų laiko. Šios teisės normos nėra taikomos nagrinėjamu atveju, nes ginčo atveju įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Ir nors darbo grafikai nebuvo sudaromi, byloje nustatyta, kad ieškovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, į komandiruotę vykdavo įspėtas vadovo prieš kelias dienas, komandiruočių įsakymus pasirašydavo atgaline data (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
13. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad buvo taikoma suminė darbo apskaita ir ieškovas už darbą poilsio dieną gaudavo laisvą dieną, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo reikalavimas priteisti jam neišmokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis nepagrįstas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB,,Eveda“ nesumokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis bei nuo šio nesumokėto darbo užmokesčio apskaičiuotus delspinigius, ir dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovės UAB,,Eveda“ 2494,88 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis, taip pat 848,37 Eur delspinigių. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Tik papildomų dienų suteikimas už darbą poilsio dienomis, už jas nesumokant, yra imperatyviųjų DK 194 straipsnio 1 dalies (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) ir DK 144 straipsnio (po 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) normų pažeidimas.
14.2. Teismai supainiojo du atskirus institutus: kompensavimą už poilsio dieną dirbtą darbą ir, esant suminei darbo laiko apskaitai, viršyto darbuotojams nustatyto darbo valandų skaičiaus kompensavimą. Teismai klaidingai suminės darbo laiko apskaitos buvimą ar nebuvimą siejo su darbdavio pareiga sumokėti ar nesumokėti darbuotojui už poilsio dienomis dirbtą darbą.
15. Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistus Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Ieškovo sutartis buvo parengta pagal šabloną ir slankusis grafikas į ją buvo neįrašytas. Netinkamas darbo dokumentų įforminimas ar darbo grafikų įmonėje nesudarymas nepaneigė fakto, kad įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Ieškovas buvo supažindintas su direktoriaus įsakymu Nr. DS-12-01-02-01 patvirtintomis darbo tvarkos taisyklėmis, per penkerius darbo metus pretenzijų nereiškė. Vairuotojų darbo grafikus įmonės darbuotoja pildė pagal komandiruočių įsakymus ir faktiškai išdirbtą laiką. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nebuvo pildomi vadovaujantis tachografo duomenimis dėl neapdairumo. Darbuotojams už darbą poilsio dienomis būdavo suteikiama papildoma poilsio diena, tačiau už ją įmonė nemokėdavo, nes, taikant suminę darbo laiko apskaitą, įstatymai to nenustatė. Už darbą švenčių dienomis ir viršvalandžius ieškovui buvo mokama įstatymų nustatyta tvarka (už švenčių dienas mokėta dvigubai pagal DK reikalavimus). Šių aplinkybių ieškovas neginčijo.
15.2. UAB „Eveda“ 2012 m. sausio 2 d. darbo tvarkos taisyklių 69 punkte nurodyta, kad darbas poilsio metu ar švenčių dieną, jei jis nenustatytas pagal grafiką, kompensuojamas suteikiant per mėnesį kitą poilsio dieną arba, darbuotojui pageidaujant, sumokant ne mažiau kaip dvigubu darbuotojui nustatytu valandiniu ar dieniniu atlygiu, nesuteikiant papildomos poilsio dienos.
15.3. Sprendžiant ginčą dėl kompensacijos už ieškovo darbą poilsio dienomis, turėtų būti vadovaujamasi 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo bei 2017 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) 1, 4 ir 6 punktų nuostatomis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis
16. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybę; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus jam priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas); ši asmens teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad darbuotojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau, negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus; tokia teisinė situacija reikštų, kad sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir jos 23 straipsnį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. bei 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).
17. Darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, apmokėjimas ir kompensavimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis reglamentuotas Darbo kodekse.
18. DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 142 straipsnyje nustatyta, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis).
19. Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, jis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys).
20. Nagrinėjamoje byloje kilus teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis taikant suminę darbo laiko apskaitą, aiškinimo ir taikymo klausimui, pažymėtina, kad ginčo darbo sutarties sudarymo metu – 2012 m. sausio 12 d. – galiojusios 2002 m. birželio 4 d. Darbo kodekso redakcijos (nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 23 d.) 147 straipsnio („Darbo laiko režimas“) 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (kodekso 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Darbo grafikai paskelbiami viešai įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nurodyti atvejai, kai darbo grafikai paskelbiami ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi.
21. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio 2002 m. birželio 4 d. DK 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje (darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą), arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje (DK 194 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš šios įstatyme įtvirtintos normos, darbuotojui dirbtas laikas poilsio ir švenčių dienomis, be kita ko, gali būti kompensuojamas suteikiant jam per mėnesį kitą poilsio dieną ir už tą dieną mokant jo vidutinį darbo užmokestį. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Darbo kodekso 144 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis; už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.
22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad su ieškovu darbo sutartis sudaryta 2012 m. sausio 12 d., t. y. kai galiojo 2002 m. birželio 4 d. Darbo kodeksas, o nutraukta 2018 m. sausio 2 d., kai galiojo 2017 m. liepos 1 d. Darbo kodeksas. Pažymėtina, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Darbo kodeksas, tačiau jame darbo ir poilsio laiko sąvokos iš esmės liko tos pačios (DK 111–115 straipsniai, 119 straipsnis, 120–121 straipsniai, 122, 139 straipsniai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo, keitusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 587, nuostatos iš esmės atitinka anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą.
23. Atsakovės, kaip įmonės, užsiimančios transporto veikla, darbuotojo, atsižvelgiant į specifines darbo sąlygas, darbo ir poilsio laikas yra susijęs su tam tikrais ypatumais, kuriuos reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“, galiojęs iki 2017 m. liepos 1 d., papildytas 2012 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1056. Šiuo nutarimu patvirtinto Darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo 1 punkte nustatyta, kad darbo laiko ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse nustato darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus transporto (kelių, geležinkelių, civilinės aviacijos, jūrų transporto, vidaus vandenų transporto), elektroninių ryšių, pašto, žemės ūkio, durpių kasimo, žemės ūkio produkciją perdirbančiose, energetikos įmonėse, gydymo bei socialinės globos įstaigose, žvejybos laivuose ir kitose ekonominės veiklos srityse.
24. Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 587 transportas priskirtas prie ekonominės veiklos sričių, kurioms taikomi darbo ir poilsio laiko ypatumai. Minėtas nutarimas yra specialioji teisės norma, taikoma reguliuojant ginčo šalių teisinius santykius, nes ginčo subjektai yra darbuotojas ir transporto srityje veikianti įmonė.
25. Darbuotojams, dirbantiems pagal suminę darbo laiko apskaitą, poilsio dienos nustatomos pagal patvirtintus darbo (pamainų) grafikus. Suminė darbo laiko apskaita taikoma, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė – dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra. Esant suminei darbo laiko apskaitai, tai, koks yra darbuotojo darbo laiko režimas, taip pat kokios yra darbuotojo poilsio dienos, nustatoma pagal darbo grafiką. Pareiga sudaryti tokį grafiką tenka darbdaviui.
26. Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad iš esmės įmonėje buvo taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas.
27. Kadangi nagrinėjamo ginčo atveju reikšmingas teisingo kompensavimo ieškovui dirbant pagal grafiką poilsio dienomis klausimas, tai teisėjų kolegija nurodo, kad nei 2002 m., nei 2016 m. DK nėra normos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog darbuotojui, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, kiek tai susiję su darbo užmokesčiu, būtų užtikrinama siauresnė teisių apimtis nei darbuotojui, kuris dirba įprastu darbo grafiku, t. y. darbuotojas, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, lyginant su analogiškoje padėtyje esančiu darbuotoju, kuriam suminė darbo laiko apskaita netaikoma, patenka į mažiau palankią padėtį tiek dėl tokio asmens socialinio gyvenimo apribojimo, tiek dėl to, kad, dirbdamas savo poilsio dieną, kai tai nenustatyta grafike, jis dar gautų mažesnį atlyginimą.
28. Remiantis DK 194 straipsnio 1 dalimi, pažymėtina, kad teisės aktai nustato darbo laiko poilsio arba švenčių dienomis kompensavimą arba sumokant už dirbtą laiką dvigubai, arba suteikiant kitą poilsio dieną ir mokant už ją vidutinį darbo užmokestį. Toks kompensavimo būdas taikomas, esant darbuotojo pageidavimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTMtMjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-193-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-193-248/2016">3K-3-193-248/2016</a> 41 punktą).
29. Byloje teismų nustatyta, kad ieškovui už darbą poilsio dieną buvo kompensuojama vien tik suteikiant kitą poilsio dieną, tačiau už ją nemokant jo vidutinio darbo užmokesčio.
30. Atsižvelgiant į išdėstytą įstatymų reglamentavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje ginčo santykiams turėjo būti taikomas DK 194 straipsnis, o apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ši teisės norma nagrinėjamoje byloje netaikytina.
31. Byloje turėtų būti nustatyta, kiek ieškovas dirbo poilsio dienomis, ir patikslinta, kada jam buvo suteiktos poilsio dienos. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytomis išvadomis dėl suminės darbo laiko apskaitos režimo, neįvertino aplinkybės, kad byloje nebuvo ginčijamas faktas, jog ieškovas, išvykdamas į komandiruotę, darbo grafiko dar neturėdavo, įmonės direktoriaus įsakymus dėl komandiruočių pasirašydavo atgaline data, grįžęs iš komandiruotės, vadinasi, siekiant teisingai išspręsti bylą, turi būti nustatyta, kiek konkrečių dienų, kurios pagal ieškovo darbo grafiką turėjo būti poilsio, ieškovas dirbo ir kiek poilsio dienų gavo vėliau kaip kompensaciją, taip pat koks darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už suteiktas poilsio dienas.
32. Pirmiau nurodytų teisiškai svarbių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas. Faktinių aplinkybių nustatymas yra bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija, kasacinis teismas jų iš naujo nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
33. Kadangi ieškovas kasaciniu skundu ginčijo tik tą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB,,Eveda“ nesumokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis bei nuo šio nesumokėto darbo užmokesčio apskaičiuotus delspinigius, tai teisėjų kolegija pasisakė tik dėl šio teisės klausimo.
34. Šios nutarties 31 punkte išvardyti faktai gali būti nustatyti ir poilsio dienų apmokėjimo klausimas gali būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme, todėl ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
35. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo V. J. reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB,,Eveda“ nesumokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis bei nuo šio nesumokėto darbo užmokesčio apskaičiuotus delspinigius, ir dėl šio ieškovo reikalavimo išsprendimo perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui apeliacine tvarka; kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Gediminas Sagatys
Antanas Simniškis
