T. A. pagal BK 180 str., 214 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-101-976/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10266-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.1; 1.2.14.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Kančauskienei,

nuteistajam A. A. ir jo gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui,

išteisintajam A. D. ir jo gynėjui advokatui Sauliui Majauskui,

išteisintojo T. A. gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),

nukentėjusiosios N. M. M. atstovui advokatui Arūnui Aleknai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą T. A., A. D., A. A. baudžiamojoje byloje dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 9 d. nuosprendžio.

Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

T. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose;

A. D. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. D. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

A. A. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimu, BK 214 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu, BK 1981 straipsnio 1 dalį 30 parų areštu, BK 215 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 1981 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta subendrinus bausmes pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 1981 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta galutinė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ją atliekant pataisos namuose.

Iš T. A., A. A. ir nepilnamečio A. D., o šiam neišgalint sumokėti – iš jo atstovų pagal įstatymą A. M. ir V. D., solidariai priteista: civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai 12,86 Eur turtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei N. M. M. 693 Eur turtinės ir 3330 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 9 d. nuosprendžiu panaikintos Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalys dėl A. D. ir T. A. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jie dėl šio kaltinimo išteisinti neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), panaikinta nuosprendžio dalis dėl T. A. taikyto bausmių subendrinimo ir kardomosios priemonės – suėmimo. Iš Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio A. A. pašalinta aplinkybė dėl bendrininkavimo naujai išdėstant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kartu panaikinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taip pat pakeista nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių – iš A. A. priteista: civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai 12,86 Eur turtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei N. M. M. 693 Eur turtinės ir 3330 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kita Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo advokato A. Aleknos, prašiusių skundą tenkinti, nuteistojo A. A., prašiusio palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jo gynėjo, prašiusio skundą atmesti, išteisintojo A. D. ir jo gynėjo, išteisintojo T. A. gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo A. A. nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2017 m. kovo 2 d. apie 19 val. nuo parduotuvės „Maxima“, V. Kudirkos g. 66, Šakiuose, iki parduotuvės „Gulbelė“, V. Kudirkos g. 61, Šakiuose, ir joje sekė nukentėjusiąją N. M. M., šiai išėjus iš parduotuvės, prie daugiabučio namo V. Kudirkos g. 102, Šakiuose, pribėgo iš nugaros prie nukentėjusiosios ir tyčia sudavė jai smūgį ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu kietu buku daiktu į galvą, padarydamas N. M. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajai pargriuvus ant žemės ištraukė iš jos rankų prekių maišelį ir rankinę, taip pagrobė jai priklausantį turtą, kurio bendra vertė 644 Eur, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai padarydamas 644 Eur turtinę žalą.

2. A. D. ir T. A. buvo kaltinami tuo, kad kartu su A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2017 m. kovo 2 d. apie 19 val., veikdami bendrininkų grupe, būdami iš anksto susitarę pagrobti svetimą turtą, panaudojant fizinį smurtą, nuo parduotuvės „Maxima“, V. Kudirkos g. 66, Šakiuose, iki parduotuvės „Gulbelė“, V. Kudirkos g. 61, Šakiuose, ir joje sekė nukentėjusiąją N. M. M., šiai išėjus iš parduotuvės, prie daugiabučio namo V. Kudirkos g. 102, Šakiuose, A. A. pribėgo iš nugaros prie nukentėjusiosios ir tyčia sudavė jai smūgį ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu kietu buku daiktu į galvą, padarydamas N. M. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir nukentėjusiajai pargriuvus ant žemės A. A. ištraukė iš jos rankų prekių maišelį ir rankinę, pagrobė jai priklausantį turtą, kurio bendra vertė 644 Eur, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai padarydami 644 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bendrininkavimo požymius, nepagrįstai rėmėsi vien tik A. A. ir nukentėjusiosios N. M. M., be kita ko, nemačiusios rankinę iš jos pagrobusio asmens, parodymais, iš esmės ignoruodamas tiek A. D. ir T. A. parodymus, tiek ir jų atliktus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek A. D. ir T. A., tiek A. A. skirtingose proceso stadijose duotų parodymų visumą, padarė išvadą, jog nei A. D., nei T. A. nedalyvavo padarant plėšimą. A. D., T. A. neatliko jokių aktyvių veiksmų prieš nukentėjusiąją, plėšimo fakto nematė, smurtą prieš ją pavartojo A. A., jiems būnant kitoje vietoje nei nusikaltimo padarymo vieta. A. D. ir T. A. veiksmai neatitinka vykdytojui keliamų sąlygų. Teismas konstatavo, kad nustatytų A. D. ir T. A. veiksmų nepakanka, kad būtų daroma išvada, jog jie turi plėšimo nusikaltimo sudėties požymių.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja E. Kirpienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bendrininkavimą ir taikė BK nuostatas laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų vertinant bylos įrodymus, pagrįstai pripažino A. D. ir T. A. kaltais dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo ir paskyrė teisingas bausmes. Tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, kurie sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, įrodymus skaidė ir sumenkino jų įrodomąją vertę, nevertino jų visumos, selektyviai rėmėsi kaltinamiesiems palankiais įrodymais, netyrė ir motyvuotai neįvertino esminių prieštaravimų, A. D. parodymams suteikė išskirtinę įrodomąją galią, netinkamai įvertino bendrininkų A. D. ir T. A. vaidmenis vykdant nusikaltimą. Teismas neteisingai aiškino bendrininkavimą, siedamas jį tik su tiesiogiai atliekamais bendrininkų veiksmais, atmesdamas vaidmenų pasiskirstymo galimybę bendrininkaujant.

4.3. A. A., A. D. ir T. A. parodymai yra prieštaringi, atsakomybės vengiantys T. A. ir A. D. parodė, kad rankinę atimti sugalvojo A. A., o A. A. nurodė, kad tai padaryti sugalvojo A. D.. Teismas nemotyvavo, kodėl vadovavosi būtent A. D. parodymais ir atmetė A. A. parodymus. Bylos duomenys neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad būtent A. A. sugalvojo atimti iš moters piniginę. Esant prieštaringiems parodymams yra pagrindo daryti išvadą, kad susitarimas buvo bendras, o jį tiesiogiai realizuoti apsiėmė A. A.. Darydamas išvadą apie tai, kuris iš kaltinamųjų sugalvojo veiksmų planą, apeliacinės instancijos teismas vertino ne visus A. A. parodymus. Iš jo parodymų, duotų teisme 2018 m. gegužės 10 d., matyti, kad jis patvirtino visų trijų bendrą išankstinį susitarimą, todėl tolesnė detali veiksmų analizė nėra reikalinga.

4.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad A. D. ir T. A. atsisakė dalyvauti nusikaltime. Šie asmenys atsisakė tik tiesiogiai grobti turtą, o ne apskritai dalyvauti padarant nusikaltimą. Nė vienas iš jų neatliko jokių veiksmų, iš kurių būtų galima suprasti, kad A. A. nusikalstamą veiką turės vykdyti vienas be jų pagalbos, jie nepasišalino ir neišreiškė jokios neigiamos nuomonės apie nusikalstamus veiksmus. Nors jie tiesiogiai negrobė turto, tačiau kartu su A. A. sekė nukentėjusiąją, apžiūrėjo pagrobtą rankinę, kartu slėpė įkalčius.

4.5. Teismas išvadą, kad A. D. ir T. A. į parduotuvę ėjo kitais nei nukentėjusiosios stebėjimo tikslais, padarė remdamasis tik dalimi A. D. parodymų. Teismas nevertino tos parodymų dalies, kur jis parodė, kad nukentėjusiajai išėjus iš parduotuvės jie taip pat išėjo ir stovėjo laukdami, kol ji pereis gatvę. Tai rodo kaltininkų veiksmų bendrumą. Tą patvirtina ir A. D. bei A. A. parodymai ikiteisminio tyrimo metu.

4.6. Teismo išvada, jog tik ėjimas iš paskos, stebint nukentėjusiąją, nesudaro pagrindo veiksmus vertinti kaip plėšimą, prieštarauja kitai teismo išvadai, kad A. D. ir T. A. nukentėjusiosios nesekė, tik ėjo į parduotuvę nusipirkti atsigerti. Teismas nepagrįstai daro tokias išvadas, nes pagal jas vaidmenų pasiskirstymas darant nusikaltimą nesudaro bendrininkavimo. Tai neatitinka baudžiamojo įstatymo prasmės ir suformuotos teismų praktikos.

4.7. Tiesioginis vykdytojo veiksmų matymas ar nematymas negali turėti įtakos kitų bendrininkų atsakomybei. Nors teismo išvada dėl faktinių aplinkybių, kad T. A. ir A. D. tiesiogiai plėšimo padarymo fakto nematė, yra teisinga, ši aplinkybė buvo neteisingai įvertinta kaip šalinanti jų atsakomybę.

4.8. Teismo išvada, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti asmenų bendrininkavimą, yra pagrįsta neteisingais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad A. D. ir T. A. buvo visiškai nesvarbu ir nereikšminga, kad A. A. panaudos fizinį smurtą, jiems nebuvo svarbu, kokiu tiksliai būdu jis užvaldys svetimą turtą. Jie pritarė A. A. sumanymui, jiems buvo priimtinas bet koks turto užvaldymo būdas, nes jie neišsakė savo pastabų, kad smurtas būtų nepriimtinas, po nusikaltimo nesidomėjo, kokiu būdu buvo gautas turtas. Nepagrįstai teismas nurodė, kad A. D. ir T. A. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų padėję A. A. įvykdyti veiką, nes nei įstatymas, nei teismų praktika nereikalauja, kad bendrininko veiksmai būtų realiai naudingi tiesioginiam vykdytojui vykdant nusikaltimą.

4.9. Negalima sutikti su teismo išvada, kad nukentėjusiosios daiktų bendras apžiūrėjimas po nusikaltimo įvykdymo nesudaro nusikaltimo sudėties. Priešingai, tokie veiksmai patvirtina kaltinamųjų bendrą veikimą siekiant bendro tikslo. Teismas neigia faktinę aplinkybę, kad po nusikaltimo nukentėjusiosios turtas buvo pasidalytas. Tačiau tokia aplinkybė byloje nustatyta netgi pačių A. D. ir T. A. parodymais. Negalima sutikti su teismo išvada, kad A. D. ir T. A. parodymai nuoseklūs, o prieštaravimai mažareikšmiai.

4.10. Nusikalstamas sumanymas ir susitarimas jį įvykdyti nustatytas kaltinamųjų parodymais ir pagal jų elgesį po nusikaltimo padarymo. Nors kaltinamųjų parodymai prieštaringi, siekiant sumenkinti savo vaidmenį, tačiau nustatyta, kad visiems bendras tikslas buvo gauti pinigų ir tam tinkamas būdas buvo atimti daiktus iš kokios nors moters. Visi susitarė, kad tai darys A. A., nes A. D. bei T. A. tuo metu jau turėjo problemų dėl panašių veiksmų. Susitarimas nebuvo detalus, tačiau nusikaltimą tarėsi daryti asmenys, jau turintys kriminalinės patirties.

4.11. Susitarimo metu kaltininkai neišreiškė jokios nuomonės dėl smurto panaudojimo ir po turto pagrobimo nesidomėjo, ar buvo smurtas panaudotas, jiems tai nerūpėjo. Toks elgesys rodo, kad jiems buvo priimtinas bet koks pagrobimo būdas. Esant abstrakčiam susitarimui ir nesant bendrininkų akivaizdžiai išreikšto nesutikimo tiesioginio vykdytojo veiksmams, nėra pagrindo konstatuoti vykdytojo eksceso. Bendrą veikimą siekiant bendro tikslo patvirtina A. A. ir A. D. parodymai, kad jie viską darė bendrai. Apeliacinės instancijos teismas bendrininkavimą aiškino išimtinai kaip bendravykdžių grupės padarytą veiką, ignoruodamas bendrininkų rūšis (BK 24 straipsnis). Bylos aplinkybės patvirtina, kad A. A. buvo vykdytojas, o A. D. ir T. A. – padėjėjai. Jie inicijavo nusikalstamą sumanymą, palaikė idėją, dalyvavo pasirenkant auką, tikrino pagrobtą turtą, dalijosi, slėpė įkalčius, stiprino A. A. pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką bei palengvino nusikaltimo darymą. Analogiška situacija įvertinta ir kasacinėje nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLTMwMy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271-303/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271-303/2016">2K-271-303/2016</a>.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies, BK 24 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasaciniu skundu prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinti A. D. ir T. A. tuo pagrindu, kad byloje nenustatytas jų bendrininkavimas su A. A.. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymus pažeisdamas BPK 20 straipsnio į dalį, dėl to netinkamai nustatė A. D. ir T. A. vaidmenis darant nusikaltimą. Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bendrininkavimo instituto normas, todėl pagrįstai A. D., T. A. ir A. A. nuteisė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kaip nusikaltimo bendrininkus (bendravykdžius).

7. A. D., T. A. ir A. A. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe pagal išankstinį susitarimą pagrobė svetimą turtą, panaudojant fizinį smurtą. Iš suformuoto kaltinimo matyti, kad tiesiogiai fizinio smurto ir turto pagrobimo veiksmus atliko vienas A. A. (pribėgo iš nugaros prie nukentėjusiosios ir sudavė jai smūgį į galvą bei ištraukė iš jos rankų prekių maišelį su rankine), A. D. bei T. A. veiksmai kaltinamajame akte aprašyti kaip nukentėjusiosios sekimas prieš nusikalstamos veikos padarymą nuo vienos parduotuvės iki kitos.

8. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje įvertinęs bylos įrodymus (pačių kaltinamųjų parodymus, nukentėjusiosios parodymus, kitą bylos medžiagą), nustatė, jog A. A., T. A. ir A. D. susitikę mieste kalbėjosi, kad reikia prasimanyti pinigų, sugalvojo, kad būtų gerai atimti rankinę iš močiutės, sutarė, kad daiktus paims A. A., nes kiti du dėl turimų teistumų nenorėjo apsunkinti savo padėties. Visi kartu eidami pamatė senyvo amžiaus moterį, pradėjo ją sekti. Šiai nuėjus į parduotuvę, visi ėjo iš paskos iki parduotuvės. Jai iš parduotuvės išėjus, A. D. ir T. A. liko prie parduotuvės, o paskui nukentėjusiąją toliau sekė vienas A. A., šis jai sudavė smūgį bei pagrobė jos daiktus. Po to visi trys susitiko kitoje vietoje, apžiūrėjo pagrobtus daiktus, rastus pinigus bei banko korteles pasiėmė A. A., kitus daiktus išmetė. Taip pat nustatyta, kad A. A. su T. A. už tuos pinigus pirko gėrimų bei maisto, A. D. davė 10 arba 5 Eur. A. A. kitą dieną už pinigus nusipirko drabužių.

9. Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas bendrininkavimą visų trijų kaltininkų veiksmuose, nurodė, kad A. D. bei T. A. dalyvavo pasirenkant nukentėjusiąją ir ją sekant prieš nusikaltimą, o įvykiai po plėšimo – visų trijų kaltinamųjų susitikimas iš anksto sutartoje vietoje, pagrobtų daiktų apžiūra bei pinigų dalijimasis – patvirtina buvus išankstinį susitarimą dėl plėšimo. Teismas konstatavo, kad T. A. ir A. D. nežinojimas, kaip jų bendrininkas A. A. konkrečiai įvykdys jų bendrą sumanymą, pats savaime nepaneigia turto užvaldymo smurtu būdo suvokimo ir pritarimo tam. Teismas konstatavo, kad A. D. ir T. A. pritarimas A. A. nusikalstamiems veiksmams buvo išreikštas jų konkliudentiniais veiksmais, t. y. jie demonstratyviai nesidomėjo, kaip buvo atimtas tas turtas, apžiūrėjo pagrobtą turtą, dalį jiems nereikalingo pagrobto turto sunaikino, kitą jo dalį pasiėmė sau ir pan. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad teismas visų kaltininkų veiksmus vertino kaip bendravykdžių, jokių nuorodų apie A. D. ar T. A. veiksmus kaip padėjėjų nuosprendyje nėra, tokie kaltinimai nenurodyti ir kaltinamajame akte.

10. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. D. ir T. A. kaltais pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė bendrininkavimo institutą. Teismas nustatė, kad A. D. ir T. A. nedalyvavo atliekant veiksmus, sudarančius plėšimo sudėtį. Teismas nurodė, kad nors „prasimanyti pinigų“ analizuojamo įvykio metu sumanė visi trys nuteistieji, tačiau šio tikslo įgyvendinimo planą sugalvojo būtent A. A., o T. A. ir A. D. atsisakius jį vykdyti, atlikti savo sugalvotus veiksmus, veikiant pagal savo sugalvotą veiksmų planą, nusprendė vėlgi A. A.. Jokių A. A. sumanytos nusikalstamos veikos vykdymo aplinkybių jie neanalizavo, A. A. nei su A. D., nei su T. A. neaptarinėjo, kokius veiksmus ir kada jis atliks. Teismo manymu, vien ėjimas iš paskos, stebint nukentėjusiąją, nesudaro pagrindo T. A. ir A. D. veiksmus vertinti kaip atitinkančius nusikaltimo, nurodyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Kartu teismas, remdamasis bylos įrodymais (byloje esantis vaizdo įrašas), vertino ir tai, kad jiems išėjus iš parduotuvės tik vienas A. A. nusekė paskui nukentėjusiąją. T. A. su A. D., nors ir neneigė žinoję, kokiu tikslu A. A. nusekė nukentėjusiąją, su juo kartu nėjo, paties nusikaltimo – plėšimo padarymo fakto nematė, ėjo link sodų, kur kiek vėliau sutiko ir A. A., turintį iš nukentėjusiosios pagrobtus daiktus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad iš nukentėjusiosios pagrobtų daiktų bendras apžiūrėjimas jau po nusikaltimo įvykdymo nesudaro nusikaltimo, nurodyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nuosprendžių turinį ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, palyginusi su BK įtvirtintais plėšimo sudėties bei bendrininkavimo požymiais, šiuo klausimu formuojama kasacine praktika, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino bendrininkavimo institutą, plėšimo sudėties požymius ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nagrinėjamoje byloje nepadarė.

12. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdžiu) (BK 24 straipsnio 3 dalis). BK 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

13. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bylose formuojama praktika, pagal kurią būtini bendrininkavimo objektyvieji požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-229/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-229/2008">2K-229/2008</a>, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-203-895/2017). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-150/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-150/2013">2K-150/2013</a>, 2K-89-693/2015).

14. Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-577/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-577/2011">2K-577/2011</a>). Be to, asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme nustatytais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115/2012">2K-115/2012</a>, 2K-377-697/2015, 2K-253-693/2017).

15. Plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ny01MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-67-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-67-511/2016">2K-7-67-511/2016</a>). Plėšimo bylose pažymima, kad susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-364/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-364/2011">2K-364/2011</a>). Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį). Kai vieniems asmenims pagrobiant nukentėjusiojo turtą kiti tiesiogiai kartu nedalyvauja, tačiau nustatomi bendrininkavimo požymiai, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą, tokiu atveju visų veiksmai vertinami pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-699/2015). Vis dėlto tokiu atveju turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistas asmenų bendrininkavimas (nustatytas susitarimas, tyčia, veiksmų bendrumas) padarant nusikalstamą veiką.

16. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas BK 180 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties taikymo aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad A. D. ir T. A. veiksmuose nebuvo bendrininkavimo A. A. darant plėšimą. Nuosprendžio išvada, kad nustatyti aktyvūs bei pasyvūs A. D. ir T. A. veiksmai nebuvo pakankami bendrininkavimui konstatuoti, yra motyvuota, pagrįsta išsamia bylos duomenų analize, jų vertinimu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas teisingai vertino, kad A. D. ir T. A., pareiškę, jog negali atlikti smurtinių ir turto grobimo veiksmų, jokių aktyvių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko, taip atsiribodami nuo nusikaltimo darymo, N. M. M. plėšimo fakto jie nematė, fizinį smurtą prieš ją panaudojo ir rankinę bei pirkinių maišelį iš jos rankų išplėšė vienas A. A., A. D. ir T. A. būnant visai kitoje nei nusikaltimo padarymo vietoje. Nagrinėjamu atveju pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad T. A. ir A. D. negali atsakyti už savarankiškus A. A. veiksmus, kurių jie nematė, tiksliai nežinojo, kokie jie bus, nes dėl to nebuvo aiškaus susitarimo. Tokių jų veiksmų kaip nukentėjusiosios sekimas iki parduotuvės, po kurio, A. D. ir T. A. atsisakius dalyvauti plėšime, A. A. nusekė nukentėjusiąją ir įvykdė plėšimą, negalima vertinti kaip bendrų pastangų padaryti nusikalstamą veiką.

17. Prokurorė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neargumentavo, kodėl vadovavosi A. D. parodymais ir nevertino A. A. 2018 m. gegužės 10 d. parodymų, kuriais jis patvirtino visų trijų išankstinį susitarimą. Pažymėtina, kad 2018 m. gegužės 10 d. parodymuose pats A. A. nurodė, kad nebuvo susitarimo, kas ką darys, kad A. D. ir T. A. nenorėjo atimti rankinės, nes jau buvo dėl to bausti, todėl pats A. A. padarė kaltinime nurodytus veiksmus, kartu jis nurodė, kad jie iš anksto nesitarė, kur susitiks po to. Priešingai nei teigiama skunde, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog vertindamas tiek A. D., tiek A. A. parodymus daro išvadą, kad nors pinigų prasimanyti sumanė visi trys asmenys, tačiau šio tikslo įgyvendinimo planą sugalvojo būtent A. A., o T. A. ir A. D. atsisakius jį vykdyti, atlikti savo sugalvotus veiksmus, veikdamas pagal savo sugalvotą planą, nusprendė A. A., kurio veiksmai teisingai įvertinti kaip tiesioginio vykdytojo. Tuo tarpu A. D. ir T. A. plėšimo vykdytojui būdingų veiksmų neatliko.

18. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino faktinę aplinkybę, kad T. A. ir A. D. tiesiogiai plėšimo padarymo fakto nematė, kaip vieną iš aplinkybių, paneigiančių jų dalyvavimą plėšime. Toks argumentas nepagrįstas, nes nagrinėjamu atveju ši aplinkybė turi būti vertinama visų kitų bylos aplinkybių kontekste, tai ir padarė apeliacinės instancijos teismas. Nuosprendyje teismas nurodė, kad ją vertino kartu su aplinkybe, jog A. D. ir T. A. iš karto nurodė nedalyvausiantys realizuojant nusikaltimą dėl turimų problemų su teisėsauga, jie nebuvo informuoti bei suderinę su A. A., kokius veiksmus jis atliks prieš nukentėjusiąją. Taip T. A. ir A. D. atsiribojo nuo A. A. veiksmų. Net jeigu vėliau juos A. A. veiksmų rezultatas tenkino ir jie iš dalies juo pasinaudojo, tai nagrinėjamu atveju nesudaro plėšimo bendrininkaujant požymių visumos.

19. Prokurorė kasaciniame skunde nurodo, kad A. D. ir T. A. veiksmai atitinka padėjėjo, o ne vykdytojo požymius, teigdama, jog apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę ignoravo. Pažymėtina, kad A. D. ir T. A. viso bylos nagrinėjimo metu buvo kaltinami kaip bendravykdžiai, o ne kaip padėjėjai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kurį prokurorė prašo palikti galioti be pakeitimų, taip pat konstatuotas A. D., T. A. ir A. A. bendrininkavimas kaip vykdytojų. Taigi šis kasacinio skundo argumentas prieštarauja kasaciniame skunde pateiktam prašymui.

20. Prokurorės skunde nurodoma nutartis, kuria siūloma remtis kaip precedentu. Skunde minimoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens, kuris apsimetė nematąs, kad jo vairuojamame automobilyje vykdomas plėšimas, atsakomybės. Nutartyje buvo konstatuota, kad tokie nuteistojo veiksmai ne tik kad sustiprino kitų bendrininkų pasiryžimą veikti nusikalstamai, bet ir tiesiogiai sudarė sąlygas jų nusikalstamiems veiksmams, be kurių šios nusikalstamos veikos padarymas būtų iš esmės pasunkėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLTMwMy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271-303/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271-303/2016">2K-271-303/2016</a>). Palyginus faktines bylų aplinkybes, akivaizdu, kad jos nėra tapačios, todėl ir daromos teisinės išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo negali būti precedentas šiai bylai. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad cituojamos nutarties išvados paneigia prokurorės skundo teiginį, kad kasacinė praktika nereikalauja, jog bendrininko veiksmai turi būti realiai naudingi tiesioginiam vykdytojui vykdant nusikaltimą.

21. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal kasacinio skundo argumentus netinkamo esminio įrodymų vertinimo pažeidimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl kurio būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 180 straipsnis), apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenustatyta, todėl kasacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Pranas Kuconis

Rima Ažubalytė