Dėl drausminės nuobaudos panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K–3–674/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3.1; 15.4

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei,,Vakarų skirstomieji tinklai“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ieškinio esmė

Ieškovė prašė panaikinti AB,,Vakarų skirstomieji tinklai“ (toliau –,,VST“) generalinio direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 1243-p paskirtą jai drausminę nuobaudą – pastabą. Ieškovė nurodė, kad 2005 m. liepos 21 d. ryte ji kreipėsi raštu į viršininką J. P., kad ją išleistų iš darbo dviem dienoms vykti į Vilnių, kad galėtų su AB,,VST“ administracija aptarti tolimesnį darbą ir jo sąlygas. Viršininkas žodžiu patenkino prašymą ir tą pačią dieną ji išvyko. Kaune, susitikusi su advokatu, nusprendė į Vilnių nebevykti dėl labai mažos galimybės patekti pas vadovą. Ieškovė nusprendė pateikti prašymą raštu generaliniam direktoriui. Tą pačią dieną ieškovė grįžo namo ir kitą dieną buvo darbe. Ieškovė teigė, kad nuobauda jai buvo paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, nes darbo drausmės ji nepažeidė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Šilutės rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas priteisė iš AB,,VST“ valstybės naudai 100 Lt žyminio mokesčio ir 8,60 Lt pašto išlaidų.

Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartimi ieškovė buvo grąžinta į darbą į technikės pareigas. AB,,VST“ generalinio direktoriaus 2005 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1046-p ši nutartis buvo įvykdyta. Tos pačios dienos raštu Nr. 1902 generalinis direktorius paprašė ieškovės iki 2005 m. liepos 22 d. pranešti apie sutikimą ar nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Ieškovės teigimu, darbo sąlygų pakeitimo esmė buvo darbo vietos pakeitimas – iš Pagėgių miesto į Tauragės miestą. Ši aplinkybė ieškovei labai svarbi, nes ji neturi sąlygų važinėti į Tauragę, nes prižiūri (duomenys neskelbtini).

Teismas konstatavo, kad iš AB,,VST“ generalinio direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. 1243-p negalima suprasti, už kokį pažeidimą nuobauda paskirta – už nebuvimą darbe ar už nepasiaiškinimą ir bilietų nepateikimą. Nuo pirmos grąžinimo į darbą dienos ieškovė neturėjo savo darbo vietos, nes šią užėmė kita darbuotoja. Atsakovo atstovas teisme nenurodė, kokius darbo įstatymus ar kitus teisės aktus ieškovė pažeidė, už ką jai buvo galima skirti drausminę nuobaudą. Atsakovo atstovas pripažino, kad darbuotojų atvykimo į darbą ir jų išvykimo kontrolė, laikinas atsiprašymas iš darbo nėra konkrečiai reglamentuoti bendrovės teisės aktuose.

Teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes ir įrodymus ir atsižvelgęs į tai, kad dėl ieškovės nebuvimo darbe darbdavio darbas nesutriko, kad atsiprašiusi iš darbo ieškovė sprendė svarbius tolesnio darbo pas atsakovą klausimus, kad ieškovė yra ilgametė atsakovo darbuotoja ir per visą darbo laikotarpį nėra prasižengusi, kad ieškovės ir darbdavio santykiai tuo metu buvo ir šiuo metu yra įtempti dėl ieškovės grąžinimo į darbą teismo sprendimu, drausminę nuobaudą panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Teismas nurodė, kad bylos metu nenustatyta, jog dėl ieškovės kaltės buvo pažeista darbo drausmė.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė ieškinyje nurodė, jog darbe nebuvo 2005 m. liepos 21, 22 d. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog darbe ji nebuvo darbdaviui leidus, todėl darytina išvada, kad ieškovei drausminė nuobauda buvo paskirta pagrįstai. Teisėjų kolegija kritiškai vertino pirmosios instancijos teismo motyvus dėl neigiamų pasekmių atsakovui nesukėlimo..

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra abstraktus, šabloniškas ir nepagrįstas. Teismas nepakankamai domėjosi byla, nors pirmosios instancijos teismo sprendimui buvo pateikta pakankamai medžiagos.

2. Teismas neargumentavo, kodėl atmetė visus surinktus įrodymus, kodėl rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais. Teismas nenagrinėjo esminių aplinkybių – kokiu būdu ir dėl kokios priežasties ieškovė 2005 m. liepos 21 d. išvyko iš darbo vietos.

3. Teismas neatsižvelgė į ginčo esmę – už kokį nusižengimą buvo paskirta drausminė nuobauda: ar už nebuvimą darbo vietoje, ar už savavališką išvykimą iš darbo vietos, ar dėl nepateisinamos priežasties.

4. Teismas nesivadovavo protingumo kriterijais. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad nuobauda ieškovei buvo paskirta už tai, jog ji nevykdė darbo pareigų (nebuvo darbe) 2005 m. liepos 21-22 d., tačiau atsakovas nepaaiškino, už kokių užduočių ir pareigų neatlikimą ieškovė yra baudžiama. Atsakovas neįvykdė Kauno apygardos teismo nutarties sąlygų – grąžinti ieškovę į buvusias pareigas ir darbo vietą, t. y. jų nėra suteikęs, nes ieškovės vietoje dirba nauja darbuotoja.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Šioje byloje iš esmės yra kilęs klausimas dėl vienos faktinės aplinkybės buvimo (nebuvimo) ir jos teisinio įvertinimo, t. y. ieškovės savavališko pasišalinimo 2005 m. liepos 21 d. ir 22 d. iš darbo, taip pat dėl darbdavio paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tuo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovė darbe nebuvo darbdaviui leidus ir sutikus.

Net jeigu apeliacinės instancijos teismo argumentai išdėstyti per daug glausta forma, ši nutartis pripažintina teisėta, nes tokie procesinės teisės normų pažeidimai negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą nutartį (Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2006).

2. Ieškovė nepateikė argumentų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pagrįstas vien tik ieškovės samprotavimais ir nepagrįstais teiginiais. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė kitų įrodymų: liudytojų M. P., J. P., D. M., V. M., V. G. parodymų, darbo laiko apskaitos žiniaraščio.

Byloje pateikti įrodymai yra neprieštaringi, o ieškovės paaiškinimai yra nenuoseklūs.

3. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ji nėra grąžinta į buvusias pareigas ir darbdavys jai nėra suteikęs darbo vietos. Ieškovei yra suteikta darbo vieta Pagėgiuose su visomis tam reikalingomis priemonėmis. Byloje yra pateiktas AB,,VST“ generalinio direktoriaus 2005 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 1046-p, kuriuo ieškovė grąžinama į Pagėgių elektros tinklų skyriaus technikės pareigas, paliekant galioti sudarytą darbo sutartį.

4. Ieškovė, pateikdama prašymą J. P., žinojo, kad važiuos ne į Vilnių, centrinę atsakovo buveinę, o pas advokatą savo reikalais.

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtas naujas sprendimas. Iš kasacinio skundo motyvų darytina išvada, kad kyla procesinės teisės klausimas – ar apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė CPK normas, reglamentuojančias apeliacinį procesą.

1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos dalis, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmė priėmė priešingą sprendimą remdamasis tuo, kad ieškovė ieškinio pareiškime nurodė, jog darbe nebuvo liepos 21 ir 22 dienomis tam negavusi darbdavio leidimo. Pirmosios instancijos teismui šios apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės buvo žinomos, nes teismo posėdyje jas tyrė. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovė nurodė, kad ieškinio pareiškimo nuoroda dėl nebuvimo darbe liepos 21 ir 22 dienomis yra jį surašiusio advokato padaryta klaida. Taigi pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes aiškino ir jam šios buvo žinomos.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 7 d. nutartimi ieškovė buvo grąžinta į darbą pas atsakovą. Tų pačių metų liepos 12 d. atsakovas siūlė ieškovei pakeisti darbo sutarties sąlygas ir apie sprendimą dėl jų priimtinumo ieškovei buvo pasiūlyta raštu pranešti iki liepos 22 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė liepos 21 d. raštu kreipėsi prašydama leidimo vykti į Vilniaus miestą, atsakovo buveinę, aiškintis dėl darbo sutarties sąlygų. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė prašė leisti nebūti darbe dėl savo darbo teisių įgyvendinimo. Iniciatyvą keisti sutarties sąlygas parodė darbdavys. Tai rodo, kad ieškovė siekė tiesiogiai išsiaiškinti su darbdaviu ir tuo reikalu reikėjo vykti į Vilnių. Teisę įgyvendinti darbo teises nustato DK 35 straipsnis. Vienas jame nustatytų reikalavimų yra tai, kad darbo teisės būtų įgyvendinamos laikantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovės ketinimas derinti darbo sutarties sąlygas tiesiogiai su sprendimus priimančiu vadovu ir ypač po to, kai teismo sprendimu ji buvo grąžinta į darbą, negali būti vertinimas kaip teisių įgyvendinimas pažeidžiant minėtus principus. Be to, išvykti ji raštu prašė savo tiesioginio vadovo – Tauragės skyriaus viršininko J. P..

Minėta, kad ieškovė teismo sprendimu buvo grąžinta į darbą. Ji teigia, kad po grąžinimo į darbą jai nebuvo sudarytos tinkamos darbo sąlygos. DK 229 straipsnyje nustatyta darbdavio ir administracijos pareiga tinkamai organizuoti darbą Taigi, esant situacijai, kai šalių ginčus sprendė teismai, negalima laikyti, kad tarp jų buvo normalūs santykiai. Darbdavys, kaip stipresnioji darbo santykių šalis, turinti didesnes organizacines galimybes, privalėjo įrodyti, kad ieškovei, ją grąžinus į darbą, buvo sudarytos tinkamos darbo sąlygos. Esant tokiai situacijai, atsakovas turi įrodyti, kad ieškovė savo elgesiu siekė pažeisti darbo drausmę, o ne įgyvendinti savo darbo teises. Tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Įrodymu, kad ieškovės nebuvo darbe liepos 22 d., negali būti darbo laiko apskaitos žiniaraštis, nes jį pildo vadovo paskirti ir jam tiesiogiai pavaldūs darbuotojai. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvadą, padarytą remiantis vien ieškinio pareiškimo teiginiu ir neatsižvelgiant į kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas ir įvertintas bylos aplinkybes, negalima laikyti pagrįsta.

2. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi DK 242 straipsniu, kurio 2 dalyje nustatyta darbo ginčą nagrinėjančio organo teisė panaikinti drausminę nuobaudą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad ieškovei paskirtos nuobaudos negalima pakeisti švelnesne. Ši teismo išvada neatitinka DK nustatyto reglamentavimo.

DK 242 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę nuobaudą panaikinti atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, ar buvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos. Taigi šioje normoje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatyta teisė panaikinti, bet ne pakeisti paskirtą drausminę nuobaudą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas rėmėsi DK 237 straipsniu. Šiame straipsnyje yra nustatytos drausminės nuobaudos, kurios darbuotojui gali būti skiriamos už padarytą darbo drausmės pažeidimą. Drausmines nuobaudas skiria darbdavys (DK 240 straipsnio 3 dalis). Teismas nuobaudų neskiria, nes jis yra darbo ginčus nagrinėjantis organas (DK 286 straipsnio 1 dalis). DK 237 straipsnio normos yra adresuotos darbdaviui ir teismas jų negali taikyti. Taigi apeliacinės instancijos teismas rėmėsi teisės norma, kurios jis neturėjo taikyti.

3. Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialinės teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė netinkamai, todėl šios instancijos teismo sprendimas naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Aloyzas Marčiulionis

Janina Stripeikienė