J. W. pagal BK 281 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 1-10-1023/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41378-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.7.2.5; 1.1.8.15; 1.1.8.6.2; 1.2.14.1.2.2; 1.1.9.1;1.1.10.1; 2.1.15.3.3.2; 2.1.16.1.13;2.1.16.2.12; 2.3.6.4.5.1; 2.3.6.4.5.2; 2.3.6.7; 2.3.6.8; 1.2.25.4.2.3

(S)

PRIENŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

2017 m. spalio 4 d.

Prienai

Prienų rajono apylinkės teismo teisėja Vaida Baumilė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretoriui Eimantui Jancevičiui,

dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorams Gitanai Kaupei, Jūratei Štreimikytei, Rūtai Šipkauskienei, Andriui Brasui,

kaltinamojo J. W. gynėjams advokatams O. B., A. B.,

nukentėjusiojo E. V. įstatyminiams atstovams B. B. – V. ir P. W. bei jo įgaliotai atstovei advokatei R. S.,

civiliniams ieškovams B. B. – V. ir P. W.,

civilinio atsakovo baudžiamojoje byloje įgaliotam atstovui G. T.,

vertėjams Š. P., A. S.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. W., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lenkijos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vedęs, turintis vidurinį išsilavinimą, dirbantis pas A. A. Z., vykdančią ūkinę veiklą, vairuotoju, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje.

Teismas

n u s t a t ė :

kaltinamasis J. W. kaltinamas tuo, kad 2015 m. liepos 24 d., apie 15.40 val., Prienų mieste, F. Martišiaus – Vytauto gatvių sankryžoje, vairuodamas A. Z. (adresu (duomenys neskelbtini)) priklausantį krovininį automobilį VOLVO FH 4XT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ SKO 24SKO 24, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 28 punktą, nurodantį, kad šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, t. y. būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, vairuodamas krovininį automobilį prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidūrė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta E. V. sveikata. Šiais veiksmais J. W. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje (II t., b. l. 3 – 7).

Vadovaujantis BPK 246, 433 straipsniais, byla nagrinėta nedalyvaujant kaltinamajam J. W., kuris, būdamas tinkamai informuotas apie bylos procesą ir būdamas ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, vengė atvykti į teismą, prašymų ar kitų procesinių dokumentų teismui nepateikė. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje yra duomenys, patvirtinantys kaltinamojo buvimą užsienyje ir duomenys, kad kaltinamajam buvo žinoma apie visus įvykusius teisiamuosius posėdžius (I t., b. l. 121, 122, 154 – 164, II t., b. l. 45, 87, 126, 131, 161, 184, III t., b. l. 31, 97 – 102, 105 – 107, 191). Kaltinamojo vengimas atvykti į teismą nustatytas iš grįžusių teismo šaukimų, iš kurių matyti, kad jis asmeniškai pasirašytinai buvo informuotas apie šios bylos teismo teisiamuosius posėdžius, tačiau pareigos atvykti į teismo posėdžius kaltinamasis nevykdė, prašymų teismui nereiškė, procesu nesidomėjo, savo kaip kaltinamojo teisėmis ir pareigomis nesinaudojo. Vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktais, byla nagrinėta dalyvaujant teismo nutartimis paskirtiems kaltinamojo gynėjams advokatams O. B., A. B. (II t., b. l. 17, 164).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu 2016 m. lapkričio 10 d. teisiamojo posėdžio metu (II t., b. l. 139 – 143) buvo pagarsinti kaltinamojo J. W. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu:

2015 m. liepos 24 d. kaltinamasis J. W. apklaustas kaip liudytojas pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą ir 82 straipsnio 3 dalį (I t., b. l. 97 – 98) parodė, kad 2015 m. liepos 24 d., apie 15.30 val., jis vienas krovininiu automobiliu VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe SCHMITZ CARGOBULL AG valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo iš Vilniaus link Marijampolės. Automobilio puspriekabė buvo tuščia. Jis krovininius automobilius vairuoja apie 12 – 13 metų. Jam atvažiavus į miestą pavadinimu Prienai, kurio pavadinimą sužinojo iš policijos pareigūnų, privažiavo sankryžą, reguliuojamą šviesoforu. Iki sankryžos privažiavo antra eismo juosta. Jam privažiavus sankryžą degė raudonas šviesoforo signalas. Jis prie sankryžos buvo pirmas ir kai užsidegė žalias šviesoforo signalas jis pradėjo važiuoti į kairę, link Marijampolės. Kiek prisimena dar praleido vieną ar du priešpriešai atvažiuojančius automobilius ir tada suko į kairę. Jam pasukus į kairę buvo pėsčiųjų perėja. Jis nematė ar ji buvo reguliuojama šviesoforu. Šia gatve buvo važiavęs ir ankščiau. Jam privažiavus pėsčiųjų perėją jam iš kairės pusės pėsčiųjų perėja ėjo du vaikinai ir vaikas, kuris vedėsi šunį. Jis juos praleido. Kiek prisimena daugiau niekas nėjo pėsčiųjų perėja. Sustojęs prie pėsčiųjų perėjos žiūrėjo į kairę ir į dešinę prie pėsčiųjų perėjos, tačiau nebuvo žmonių prie pėsčiųjų perėjos ant šaligatvio ir tada važiavo tolyn. Kai jo vilkikas jau buvo pravažiavęs pėsčiųjų perėją, kokiu tiksliai atstumu pasakyti negali, o puspriekabė dar ne, išgirdo smūgio garsą ir tada pažiūrėjo pro kairį galinio vaizdo matymo veidrodį ir pamatė, kad kažkas yra po puspriekabe kairėje pusėje. Matė, kad yra žmogus ir kažkoks agregatas. Tada jis stabdė ir iškarto išlipo iš automobilio bei nubėgo pažiūrėti kas ten yra. Tada pamatė, kad po puspriekabe guli vaikas ir, kad jis yra prispaustas tarp asfalto ir puspriekabės metalinių konstrukcijų. Tada jis greitai nubėgo į vilkiką ir pakėlė puspriekabę, kad galima būtų ištraukti vaiką. Kokia poza gulėjo vaikas ir kur buvo po eismo įvykio dviratis jis pasakyti negali, nes buvo išsigandęs ir nekreipė dėmesio, gal ir matė, bet neatsimena. Kaip berniukas įvažiavo dviračiu į pėsčiųjų perėją jis nematė. Kai jis važiavo per pėsčiųjų perėją niekas ja nėjo ir nevažiavo.

2016 m. birželio 1 d. Lukovo rajono prokuratūroje, vykdant teisinės pagalbos prašymą, apklausiamas J. W. parodė (I t., b. l. 154 – 164), kad jam pateikto įtarimo turinį suprato, tačiau dėl pateikto įtarimo savo kaltės nepripažįsta. J. W. parodė, kad prisimena autoįvykį, tačiau tikslios datos neprisimena, bet tai buvo 2015 metų liepos mėnesį. Jis važiavo iš Vilniaus į Lenkiją. Lietuvoje pravažiavo Prienų miestelį. Buvo dienos metas, saulėta, nelijo, eismo sąlygos buvo geros. Važiavo su transporto priemonių junginiu, susidedančiu iš balninio vilkiko VOLVO, valst. nr. LLU (duomenys neskelbtini) ir SCHMITZ markės puspriekabės, valst. nr. LLU (duomenys neskelbtini). Puspriekabė buvo tuščia, prekių joje nebuvo. Transporto priemonių junginys priklausė A. Z. (A. Z.), gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini). Jis atvažiavo iki sankryžos, kur jo eismo krypčiai degė raudonas šviesoforas. Jis sustabdė transporto priemonę ir laukė kol užsidegs žalia šviesa. Po kurio laiko žalia šviesa užsidegė. Jis praleido automobilius, važiuojančius priešpriešine eismo juosta, nes norėjo pasukti į kairę. Jis buvo įjungęs posūkį rodantį, kad ketina sukti į kairę ir kai automobiliai iš priešpriešinės eismo juostos pravažiavo, jis pradėjo važiuoti ir pasuko į kairę. Atvažiavo iki pėsčiųjų perėjos ir sustabdė automobilį. Jis praleido pėsčiųjų perėja einančius pėsčiuosius. Nežino, ar tuo metu jiems dar degė žalia šviesa, ar jau raudona, bet ir taip juos praleido. Praleidęs pėsčiuosius, pėsčiųjų perėjoje jau nebuvo nė vieno asmens, jis pajudėjo su automobiliu, norėdamas vykti toliau. Pravažiavo gal 2 ar 3 metrus. Balninio vilkiko kabina buvo jau už perėjos, bet puspriekabė buvo ant perėjos. Pažymi, kad viso transporto priemonių junginio ilgis – apie 17 metrų. Pravažiavus 2 ar 3 metrus, išgirdo keistą garsą. Šį garsą išgirdo, nes buvo atidarytas langas. Jeigu langas būtų buvęs uždarytas, tai tikrai nebūtų išgirdęs jokio garso. Iškart pasižiūrėjo į kairįjį veidrodėlį ir pamatė, kad kažkas yra po puspriekabe, kairėje pusėje. Iškart nuspaudė stabdį ir sustabdė transporto priemonių junginį. Iššoko iš kabinos. Nuėjo į tą vietą kur pamatė tą daiktą. Ten jau buvo žmonių. Pribėgo 2 ar 3 asmenys. Pamatė, kad po priekaba guli berniukas su dviratuku. Jis buvo po palečių dėže, negulėjo po ratu. Asmenys, kurie atbėgo, norėjo ištraukti tą berniuką. Jie negalėjo to padaryti, nes tą berniuką prispaudė palečių dėžė. Pažymi, kad jo automobilio variklis visą laiką buvo įjungtas. Jis priėjo prie kabinos ir nuspaudė automobilio aukščio reguliavimo mygtuką. Tokiu būdu automobilį pakėlė aukštyn. Jis vėl nuėjo iki to berniuko, nes tie asmenys tą berniuką jau buvo ištraukę iš po palečių dėžės. Jis neprisimena, kur gulėjo dviratis ir nežino ar berniukas gulėjo ant dviračio, ar dviratis buvo ant jo. Jis buvo šoke. Nesitikėjo, kad jam kažkas tokio nutiks. Kaip jau minėjo, važiavo per tuščią perėją, kurioje pėsčiųjų jau nebuvo. Kaip vėliau sužinojo, iš stebėjimo kamerų įrašų, kad berniukas į perėją įvažiavo tuo metu, kai automobilis jau buvo pajudėjęs. Apie tai jam pasakė Lietuvos policija, kai buvo apklausiamas komisariate. Ten buvo patikrintas jo blaivumas ir jis buvo blaivus — 0,00 alkoholio. Po to jis sužinojo, kad tam berniukui 6 metai ir, kad toks mažas vaikas neturi be suaugusiojo asmens priežiūros važinėti gatvėje. Be to jis kalbėjo su vaiko tėvu ir tas vyriškis jam pasakė, kad jis vaikštinėjo po miestą, o vaikas pats vienas važinėjo po miestą. Tėvas jam aiškino, kad vaikas niekada nevažinėjo po gatves ir nežino, kodėl šį kartą buvo kitaip. Jis mano, kad dėl šio autoįvykio yra kaltas tik vaiko tėvas, kuris leido jam be priežiūros važinėti gatve. Jis neturėjo jokios galimybės išvengti šio autoįvykio ir kaip jau sakė, tuo metu, kai įvažiavo į pėsčiųjų perėją joje nebuvo nė vieno asmens ir jis yra tuo įsitikinęs. Jis nematė, kas vyksta ant šaligatvio, kairėje pusėje, ir nematė jokio dviratininko. Jis nežino, nes nematė ar tas dviratininkas važiavo šaligatviu išilgai palei gatvę, ar išvažiavo iš už autobusų stotelės, kuri ten buvo. Kaip jau buvo sakęs, praleido visus pėsčiuosius ir važiavo per perėją. Mano, kad yra nekaltas, nes neturėjo jokios galimybės išvengti autoįvykio bei negalėjo tikėtis, kad kažkas įvažiuos po puspriekabe.

2016 m. birželio 15 d. įtariamojo papildomos apklausos metu J. W. parodė (I t., b. l. 178 – 179), kad su jam pareikštu pranešimu apie įtarimą susipažino Lenkijos Respublikoje Lukow prokuratūroje, kurioje buvo apklaustas įtariamuoju. Pirmos apklausos metu jis savo kaltės nepripažino, kadangi buvo įsitikinęs, kad yra nekaltas dėl 2015 – 07 – 24 Lietuvos Respublikoje, Prienuose įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas dviratininkas ir tik 2016 – 06 – 15 atvykęs į Lietuvos Respubliką, Prienų rajono policijos komisariatą ir susipažinęs su autotechninio tyrimo išvada bei pamatęs vaizdo įrašą, kuriame matosi kaip įvyko eismo įvykis, kurio metu dviratininkas buvo sunkiai sužalotas, pamatė, kad dviratininkas, su kuriuo jis susidūrė, važiuoja pėsčiųjų perėja jam iš kairės pusės dar jam stovint prie pėsčiųjų perėjos. Jis mano, kad 2015 – 07 – 24 Prienuose, per pėsčiųjų perėją važiavo vilkiku VOLVO su priekaba įsitikinęs, kad daugiau ja niekas neina, kadangi praleido keletą žmonių ir daugiau einančių nematė. Kaip pėsčiųjų perėja link jo vairuojamo vilkiko važiavo dviratininkas jis nematė. Jis savo kaltę pripažįsta dalinai, kadangi vaikas pėsčiųjų perėja negalėjo važiuoti. Jei jis būtų nevažiavęs pėsčiųjų perėja, mano, kad nebūtų įvykęs šis susidūrimas. Jis automobilį sustabdė tik išgirdęs didelį garsą, smūgio nejautė. Jis tiksliai visko papasakoti negali, nes praėjo nemažai laiko nuo įvykio. Tikslesnius parodymus yra davęs apklausos metu kaip buvo apklausiamas Prienų rajono policijos komisariate kaip specialusis liudytojas. Mano, kad eismo įvykis kilo dėl to, kad vaikas važiuodamas dviračiu pėsčiųjų perėja nesustabdė dviračio pamatęs jo vairuojamą vilkiką ir dėl to, kad jis pats neįsitikino, jog pėsčiųjų perėja jam iš kairės pusės atvažiavo dviratininkas ir važiavo per pėsčiųjų perėją. Dėl to jis labai gailisi.

Kaltinamojo J. W. gynėja advokatė O. B. 2016 m. lapkričio 10 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nurodė (II t., b. l. 142), kad mano, jog kaltinimas yra nepagrįstas. Nurodė, jog liudytoja S. savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad automobiliui pradėjus važiuoti, t. y. įvažiavus į perėją ir tik tuo metu įvažiavo nukentėjusysis, todėl tokiu būdu automobilio vairuotojas nepažeidė kelių eismo taisyklių. Jis praleido visus pėsčiuosius ir pradėjo važiuoti. Tik jam pradėjus važiuoti nukentėjusysis su dviračiu įvažiavo į pėsčiųjų perėją. Tai matosi ir iš teismo ekspertizės akto. Taip pat nurodė, kad pripažinus kaltinamąjį nekaltu civilinis ieškinys yra atmestinas. Posėdžio dieną gynėja neturėjo duomenų apie savo ginamojo darbą, tačiau nurodė, kad iš teismui pateiktų dokumentų ir ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad eismo įvykio metu kaltinamasis vairavo automobilį priklausantį Lenkijos įmonei – A. A. Z.. Gynėja taip pat neturėjo duomenų ar įvykio metu kaltinamasis buvo dirbantis, ar atstovaujantis įmonę pagal sutartį.

Kaltinamojo J. W. gynėjas advokatas A. B. 2017 m. rugsėjo 4 d. teisiamojo posėdžio baigiamosiose kalbose nurodė (IV t., b. l. 20 – 21), kad jo kaip gynėjo padėtį sunkina tai, kad nedalyvauja ginamasis ir jis turi teisę remtis tik rašytiniais bylos įrodymais, surinktais ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu nurodyta, kad kaltinamasis pripažįsta kaltę iš dalies. Pagrindinis įrodymas yra vaizdo įrašas, kuriame aiškiai matyti, kad jo ginamasis, ne taip kaip teigia civilinio ieškovo atstovė, jog nesustojo, sustabdė mašina, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės, pradėjęs daryti kairį posūkį sankryžoje ir praleido pėsčiuosius. Tai patvirtina ne tik vaizdo įrašo medžiaga, bet ir liudytoja S., kuri parodė, kad ėjo per sankryžą, ją praleido vairuotojas ir tada pamatė važiuojantį dviratininką. Taigi vairuotojas vykdė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir sustojo. Kita problema, kad šioje situacijoje Kelių eismo taisykles pažeidė kelių eismo dalyvis – mažametis. D. V. eismo įvykio metu buvo 6 m., todėl be suaugusiųjų priežiūros jam draudžiama važiuoti važiuojamąja dalimi ir šie veiksmai buvo nepriimtini techniniu požiūriu kaip kad sako ekspertizės išvada. Dviratininkas privažiavęs šviesoforu reguliuojamą sankryžą, kur horizontaliais kelio ženklais pažymėta pėsčiųjų perėja, privalėjo nulipti nuo dviračio ir persivaryti dviratį. Tėvai neįvykdė savo pareigos, t. y. motina ir tėvas aiškino, kad jiems nesuprantama kodėl vaikas atsidūrė gatvėje su dviratuku, tačiau pats išvažiavimas yra Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Ginamojo kaltė, ką jis pasakė, kad dalinai pripažįsta, tiek, kad nepasuko galvos į kairę pusę, o žiūrėjo į dešinę pusę. Nors teismas negalės pasakyti, kad dėl įvykio kalti tėvai, bet dėl civilinio ieškinio, kuris pareikštas tėvų, turės pasisakyti ir šiuo požiūriu. Yra abipusė kaltė – tiek nukentėjusiojo vaiko, tiek ir jo ginamojo, todėl tikriausiai jis ir pasakė, kad iš dalies pripažįsta kaltę. Civilinis kodeksas išskiria du dalykus – tai darbdavio atsakomybė ir padidinto pavojaus šaltinio atsakomybė. Šiuo atveju darbdavio atsakomybė yra, kadangi dėl to užsitęsė ir byla, nes reikėjo išsiaiškinti ar tuo momentu vis dėl to dirbo jo ginamasis pas bendraatsakovį ir buvo įsitikinta, kad tikrai jis dirbo. Visa civilinė atsakomybė tampa ne jo atstovaujamam, o jo darbdaviui ir atitinkamai draudėjui. Kas liečia bausmę, tai sunku pasakyti kokia ji galėtų būti: ar tai būtų paskirta bauda, kaip tai siūlė valstybinis kaltintojas, ar tai gali būti taikytas laisvės atėmimas ir paskirta LR BK 75 straipsnio sankcija, jis palieka teismui spręsti.

Nukentėjusiojo E. V. atstovė advokatė R. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė (III t., b. l. 119 – 120; IV t., b. l. 16 – 18), kad šioje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad kaltinamasis J. W. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 straipsnio 3 dalyje. Jo kaltę pagrindžia byloje surinkti rašytiniai įrodymai, teisiamųjų posėdžių metu ištirti įrodymai, tame tarpe ir liudytojų parodymai, kurie betarpiškai matė įvykį, todėl mano, kad prokuroro reikalavimas pripažinti kaltinamąjį padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką turėtų teismo būti patenkintas ir jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis su prokuroro teisingai pasiūlyta bausme, t. y. 60 MGL dydžio bauda. Nori atkreipti dėmesį į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. lapkričio 12 d. išduotą specialisto išvadą, kadangi teisiamojo posėdžio metu buvo betarpiškai ištirtas filmuotas avarijos įrašas, tai susipažinus su šiuo dokumentu, jos nuomone, negalima vadovautis šia specialisto išvada pilna apimtimi. Prokuroras sakydamas baigiamąsias kalbas patvirtino, kad pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui buvo tai, kad J. W. įvažiuodamas į sankryžą, sustodamas prie pėsčiųjų perėjos ir pradėdamas vėliau judėti, neįsitikino ar reguliuojama pėsčiųjų perėja yra laisva ir jis turi teisę važiuoti. Tiek byloje apklausti liudytojai, tiek filmuota medžiaga patvirtina, kad kaltinamasis pasižiūrėjo tik į vieną pusę, tačiau į kairę pusę jis neatkreipė jokio dėmesio, todėl teigti, kad eismo įvykis įvyko dėl abiejų kaltės, t. y. tiek nukentėjusiojo E. V., kuris važiavo dviračiu pėsčiųjų perėja, tiek kaltinamojo J. W., yra neteisinga. Taip pat ekspertas atsakydamas į klausimą nurodė, kad netyrė galimybės ar vaikas galėjo, pamatęs, kad atvažiuoja krovininis automobilis, sustoti. Mano tai buvo viena iš esminių aplinkybių, kuri šioje byloje liko neištirta ir nepagrįstai konstatuota, kad vaiko kaltė, kaip ir sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojo kaltė, yra abipusė. Mano, kad pagrindas kilti eismo įvykiui visgi buvo vairuotojo kelių eismo taisyklių pažeidimas, kuris vėliau sukėlė pasekmes. Pagrindinė kaltė ir pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui buvo ne nukentėjusiojo neatsargumas, bet vairuotojo kaltinamojo J. W. veiksmai. Kalbant apie kaltinamojo veiksmus po nusikaltimo įvykdymo, tai kaltinamasis ne vieną kartą buvo kviečiamas atvykti į teismą, jam buvo tinkamai įteikti teismo šaukimai, tačiau jis teismo posėdžiuose nepasirodė, nesiteikė pranešti kas jam trukdo dalyvauti procese, neatsiprašė nei nukentėjusiojo, nei nukentėjusiojo šeimos narių, nepasidomėjo kaip vyksta vaiko gydymas, kokios pasekmės, ar nereikalinga kažkokia pagalba. Išklausius teisiamajame posėdyje liudytojų parodymus paaiškėjo, kad po pačio įvykio kaltinamasis elgėsi abejingai, nerodė didelio rūpesčio sužalotu berniuku, ikiteisminio tyrimo metu ne vieną kartą keitęs parodymus ir derinęs su bylos medžiaga su kuria prieš parodymų davimą buvo susipažinęs, todėl skiriant bausmę teismui yra pagrindas patenkinti maksimaliai prokuroro prašymą dėl 60 MGL dydžio baudos. Šioje byloje žala nėra atlyginta visiškai nei pačio kaltinamojo, nei draudimo bendrovės, nei Lenkijos draudimo bendrovės įgalioto asmens. Iš byloje esančių rašytinių dokumentų yra akivaizdu, kad vaikas patyrė didelį skausmą ne tik įvykio metu, bet ir gydymo metu, jam buvo atlikta visa eilė operacijų, pasekmės yra likusios iki šiol. Fizinį skausmą vaikas patiria iki šiol, medicininiai dokumentai kalba apie vaiko psichinės būklės pakitimą, vaiko elgesio pakitimą, kas vėl gi yra pačio eismo įvykio pasekmė ir, kurią vaikas jaus ilgą laiką, todėl tai vėl padidina reikalaujamos neturtinės žalos dydį. Byloje esančius rašytinius dokumentus apie vaiko gydymą, apie gydymo trukmę, atliktas procedūras, apie tai kokios procedūros buvo ir kokį skausmą sukėlė, patvirtino ir nukentėjusiojo berniuko tėvai teisiamojo posėdžio metu. Pateiktas civilinis ieškinys susideda iš turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Turtinę žalą sudaro netekto turto vertė ir gydymo išlaidos. Neturtinė žala tai kokias pasekmes sukėlė, kokį skausmą patyrė nukentėjusysis dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. Šioje dalyje civilinis ieškinys yra paremtas medicininiais dokumentais, kurie pateikti byloje. Jos manymu medicininiuose dokumentuose pakankamai išsamiai buvo aprašyta gydymo trukmė, kokios buvo atliktos procedūros. Pateikti paskutiniai medicininiai dokumentai parodo, kad autoįvykio pasekmės nėra išnykusios, kad vaikas prisimena apie įvykį, tai sukelia jam neigiamas pasekmes, išgyvenimus, pakito jo gyvenimo kokybė. Nors įvykis įvyko 2015 m. liepos 24 d., tačiau iki šios dienos nėra atlyginta nė vieno euro dydžio suma nukentėjusiajam E. V.. Kažkodėl to nėra padaręs nei pats kaltinamasis, nei draudimo bendrovė. Mano, kad tai yra dar vienas nukentėjusiojo teisių pažeidimas, kadangi matosi iš gydymo eigos ir trukmės, jog jam reikėjo vaistų, mokėti už procedūras, tyrimus, tačiau tas nebuvo net iš dalies kompensuota. Nurodė, kad buvo kreiptasi tiesiogiai į draudimo bendrovę Lenkijoje, bet jie atrašė, kad reikia bendradarbiauti su Lietuvos draudimu, tačiau Lietuvos draudimas atsakė, kad jie neadministruoja šios žalos ir liepė kreiptis į PZU draudimą. Buvo rašomi laiškai ir Lietuvos draudimas atsakė, kad reikia kreiptis tiesiogiai į draudimo bendrovę Lenkijoje, kas ir buvo padaryta, tačiau nei iš draudimo bendrovės Lenkijoje, nei iš Lietuvos draudimo jokio atsakymo nebuvo gauta. Kaip yra nurodyta pačiame civiliniame ieškinyje atstovė mano, kad pagrindinė pareiga atlyginti neturtinę žalą tenka draudimo bendrovei, kadangi draudimo bendrovė buvo apdraudusi automobilį, kurį vairavo kaltinamasis, kuris dalyvavo eismo įvykyje, buvo apdrausta Lenkijos Respublikos draudimo kompanijoje. Mano, kad pagal deliktinę atsakomybę privalo atsakyti Lenkijos Respublikos draudimo kompanija ir sprendžiant padarytos žalos dydį reikėtų taikyti draudimo kompanijos teisę, šiuo atveju Lenkijos Respublikos teisę, kadangi ši civilinio ieškinio dalis buvo formuojama pasiremiant Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika. Visa kita yra nurodyta civiliniame ieškinyje ir pateiktuose medicininiuose dokumentuose.

Nukentėjusiojo E. V. įstatyminė atstovė B. B. – V. teisiamojo posėdžio metu nurodė (III t., b. l. 120 – 122), kad civilinį ieškinį palaiko, kadangi eismo įvykio metu buvo sužalotas jos nepilnametis sūnus, ko pasėkoje jam buvo atliktos kelios operacijos, kurių metu jis patyrė fizinius skausmus, taip pat labai didelius išgyvenimus po pačio įvykio. Šiuo metu sūnus gatvėje eidamas paniškai bijo pravažiuojančių sunkiasvorių automobilių. Buvo tokių atvejų, kad einant gatve jis pasislepia už medžių, nes pamato atvažiuojantį didelį automobilį. Apie patį įvykį, praėjus beveik 2 metams po jo, sūnus nei jai, nei tėčiui nepasisako. Jį vedė pas psichologus. Paklausus apie įvykį jis užsisklendžia savyje. Ypatingai paskutiniu metu jis pasidarė uždaro būdo. Kaip pavyzdį nurodė, kad vaikui grįžus iš mokyklos ir paklausus jo kas nutiko mokykloje, tai jo atsakymai dažniausiai būna taip arba ne. Mano, kad tai yra pasekmė būtent eismo įvykio, kadangi prieš tai jis labai daug kalbėdavo, apie viską pasakodavo, o dabar to nėra. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu, kai jis buvo gydomas ligoninėje, be jo šeimoje buvo dar trys maži vaikai, tame tarpe 4 mėnesių kūdikis, todėl ligoninėje ji negalėjo būti visą parą su juo, nes negalėjo palikti kitų vaikų. Ji pati nepraleido nė vienos dienos ligoninėje naktį, nors sūnus prašė pasilikti. Nepaisant to, kad tuo metu buvo tėtis, tačiau jam reikėjo abiejų tėvų. Tuo metu daug mažiau dėmesio buvo skiriama ir kitiems vaikams. Kadangi pati maitino, tai buvo problemų ir su mažojo vaikelio maitinimu, nes pati patyrė didžiulį stresą, kadangi negalėjo būti ir su E. ligoninėje, ir su kitais savo vaikais. Iš kitos pusės lygiai taip pat buvo sunku vyrui, kadangi jie turi savo individualią įmonę, iš kurios gauna visos šeimos pajamas, todėl nuo to nukentėjo jų finansinė padėtis, kadangi buvo ligoninėje. Dienos metu vyras negalėjo dirbti, kadangi tuo metu abi įmonės darbuotojos buvo motinystės atostogose ir reikėjo labai staigiai ieškoti žmonių, kurie dirbtų įmonėje. To pasėkoje prarado keletą stambių klientų, tris mėnesius nedirbti buvo didžiulė netektis. Kiek įmanoma mažesnius užsakymus vyrui reikėjo atlikti naktimis, kai E. miegodavo. Kaltininkas, kuris padarė eismo įvykį, realiai neatlygino jokios žalos. Vaiko sveikata jis pasidomėjo tik pirmąjį vakarą ir kitos dienos rytą. Daugiau skambučių iš jo nesulaukė. Jie patys kaltininkui skambino ir kvietė atvykti pas ikiteisminio tyrimo tyrėją, kadangi ji visą laiką jų prašė padėti tarpininkauti, nes jos vyras moka lenkų kalbą ir galvojo, kad tai pagreitins procesą, tačiau kaltinamasis to vengė. Jis žadėdavo, kad atvyks, tačiau neatvykdavo. Iš kaltinamojo pusės apie kažkokį žalos atlyginimą arba kažkokį paklausimą vėliau net nebuvo kalbų. Draudimo kompanija žalos neatlygino. Šiai dienai nei draudimas, nei kaltinamasis žalos neatlygino. E. labai jautriai reaguodavo į skausmus. Jam buvo lūžę dubens kaulai ir pačiomis pirmomis dienomis, keičiant visus tvarsčius, skambėdavo visa ligoninė jį pakeliant. Jam tuo metu buvo leidžiamas morfijus, bet netgi jis nepadėjo sušvelninti skausmų. Pačiomis pirmomis dienomis paprašydavo iš reanimacijos išeiti, kadangi reikėdavo pertvarstyti žaizdą. Iš pradžių ji nesuprato, nes girdėjo, kad kažkur kažkas rėkia, tačiau, kad ten E. nepatikėjo iki tol, kol pati pamatė, kai jam tą žaizdą tvarkė. Būdavo, kad sueina 6 žmonės ir jį pakelia vertikaliai. Tuo metu jis svėrė 20 – 25 kg. Ateidavo 6 žmonės ir jį pakeldavo, o iš apačios, kadangi buvo didelė žaizda ant nugaros, tą žaizdą tvarkė dar du žmonės. Rėkimas buvo visą laiką kol būdavo pakeltas. Ta žaizda turėjo būti tvarkoma kiekvieną dieną. Jam tai buvo labai skausminga. Vėliau jis atsisakė gerti tabletes, nes jų nenurydavo, kadangi buvo gulimoje padėtyje ir jam niekaip nepavykdavo nuryti tablečių. Tai gydytojai parinko kitą būdą ir jam vieni vaistai buvo leidžiami į pilvą, todėl lygiai taip pat kiekviena adata jam buvo labai skausminga. Pamena net vienos kineziterapeutės pasakymą, kad žino, jog E. leidžiami vaistai, nes visai kitame korpuse buvo girdėti kaip jis rėkia. Jam taip pat buvo atliktos kelios operacijos, nes buvo tvarkomos plėštinės žaizdos. Vaikui buvo lūžę keliose vietose dubens kaulai, ant jo kojų buvo didžiulės plėštinės žaizdos, kurios buvo tiek didelės, kad plika akimi buvo matomi nervai. Šiuo metu ant jo kojų likę dideli randai, t. y. tose vietose kur buvo daromos operacijos. Jam buvo bandoma persodinti odą. Ant nugaros buvo didelė žaizda, kadangi ji negijo, todėl ant nugaros reikėjo uždėti odos lopą. Viena operacija buvo, kad iš jo šlaunies buvo paimta oda ir buvo bandoma persodinti ant sėdmens. Šiuo metu vaikas auga ir ta operacija nebuvo labai sėkminga, kadangi to rezultato, kaip po plastinių operacijų yra kažkoks gražus vaizdas, tai to nėra, tačiau toje vietoje yra sukietėjimas, labai stora oda. Pats sukietėjimas yra maždaug jos delno dydžio. Mano, kad vaikui augant teks imtis kažkokių priemonių, nes neaišku kaip jam bus augant. Jam taip pat buvo trūkusi kraujagyslė, todėl radiologai pirmą naktį darė operaciją ir įdėjo stentą, kurį reikia pastoviai prižiūrėti, eiti pas angiochirurgus. Šiai dienai kol kas problemų dėl to nėra, tačiau jis jai yra sakęs, kad tą vietą kur buvo dedamas stentas jam skauda, todėl ketina eiti pas savo šeimos daktarę ir prašyti siuntimo pas angiochirurgą, kad pažiūrėtų ar ten viskas gerai. Pačias patikras, kaip jai angiochirurgai sakė, tai vaikui reikės daryti kas metus visą likusį gyvenimą. Kitas dalykas vaikų angiochirurgo nėra, todėl eina pas suaugusiųjų angiochirurgą. Patys stentai dedami visai neseniai ir prognozių nė vienas gydytojas jiems negali pasakyti kas bus ateityje, nes praktikos su vaikais nėra, o stentai dažniausiai dedami vyresniems žmonėms, o jam buvo tiesiog trūkusi kraujagyslė ir dabar negali pasakyti pasekmių. Galbūt stentą reikės pakeisti, nes jis gali trukdyti kraujo pratekėjimui, kadangi vaikas auga. Tai pat sūnui buvo sumušti ir lytiniai organai. Pirmomis dienomis jis pats negalėjo šlapintis, nes jie buvo ištinę, todėl kartais dabar jis nesulaiko šlapimo. Iki avarijos to nebuvo, todėl mano, kad tai avarijos pasekmė. Dėl dubens lūžių jis pusantro mėnesio turėjo gulėti varlytės pozicijoje, nes kitoks gydymas nėra taikomas, kadangi turi būti nejudinami kaulai. Tai ligoninėje jam buvo problema, kadangi ant jo nugaros buvo plėštinė žaizda, o jis turėjo gulėti tik ant nugaros. Jam buvo bandoma visaip pakelti nugarą, kad ta žaizda gytų. Galbūt viena iš priežasčių kodėl oda ant nugaros nesugijo, nes jis buvo gulimoje – varlytės pozicijoje. Kojoje buvo paimtas odos lopas šiek tiek didesnis, nei jos pačios ranka, todėl ateičiai likę randai, žaizdos tikrai nesumažės. Dėl įvykio nurodė, kad tą penktadienį pavalgė pietus, o prieš tai, ketvirtadienį buvo grįžę iš atostogų Lenkijoje, tada ji nuėjusi maitinti mažo vaiko, o vyras ruošėsi su kitais vaikais pasivaikščioti, nes buvo atostogos ir kiti vaikai į darželį, mokyklą nėjo. Vyras pasakė, kad išeis pasivaikščioti su vaikais. E. pasakė, kad labai nori išeiti, tačiau vyras pasakė, kad palauktų, nes turi pasiruošti. Vyras kitus vaikus ruošė, o ji tuo metu maitino vaiką. E. apsirengė ir vyras pasakė jam palaukti, bet jis to nepaklausė ir pasiėmęs dviratį iškeliavo. Vyras leido jam lipti į apačią ir palaukti. Sūnus buvo ką tik grįžęs iš atostogų, pas senelius Lenkijoje buvo apie 3 savaites, ten neturėjo galimybės važinėti su dviračiu, todėl to dviračio buvo pasiilgęs ir nepaklausė bei sugalvojo kažkur išvažiuoti. Atsirakino pats duris ir išvažiavo. Viskas įvyko labai greitai, nes nuo jų namų šviesoforas yra apie 200 metrų atstumu. Viskas įvyko kelių minučių bėgyje. Jie nesuvokė kaip sūnus sugalvojo išvažiuoti vienas, kadangi jis niekada to nedarydavo. Sūnus jiems neatsako kur norėjo nuvažiuoti. Realiai jis važinėdavo su dviračiu ir važinėdavo su tėčiu bei broliu. Jeigu jų nebūdavo, tai važinėdavo su dviračiu kieme.

Nukentėjusiojo E. V. įstatyminis atstovas P. W. teisiamojo posėdžio metu paaiškino (III t., b. l. 122 – 123), kad teismui pateiktas ieškinys yra susijęs su patirtu stresu ir skausmu bei netektomis pajamomis, tačiau svarbiausia yra jų vaiko skausmas. Jų vaikas 2015 m. liepos 24 d. atsidūrė reanimacijoje. Jam buvo įvestas kateteris į šlapimo pūslę. Jis turėjo daugybinių veido, krūtinės, pilvo, kojų odos nubrozdinimų, kraujosruvų. Ant dešinės kojos, kelio srityje buvo plėštinė apie 5 cm žaizda, kairės blauzdos, išoriniame paviršiuje apie 10 cm plėštinė žaizda. Jam buvo atlikta kompiuterinė tomografija ir nustatyta hematoma apie 11x7 cm dešinėje apatinėje pilvo dalyje ir retroperitoniniame tarpe, apkalkėjimas už kraujagyslių ribų, aktyvios ekstravazacijos požymiai. Abiejų pusių gaktikaulio viršutinių ir apatinių šakų skeveldriniai lūžiai. Dešinio klubakaulio ir sparno skeveldrinis lūžimas, atsikilęs kaulinis fragmentas. Taip pat taikyta bendrinė nejautra, operuotas angiochirurgo ir įdėtas stentas. Atlikta antra bendrinė nejautra ir atliktas pirminis chirurginis kairės blauzdos plėštinės žaizdos sutvarkymas, išplauti ir pašalinti svetimkūniai. Kiekvienas tas veiksmas reiškė vaikui didelį skausmą. Kairinės blauzdos raumenų daliniai pažeidimai, negyvybingų audinių dalys pašalintos, žaizda išplauta, susiūta, drenuota. Žaizda dešinio kelio sąnario srityje iki poodžio išplauta, pašalinti negyvybiniai audiniai, pašalinti svetimkūniai, susiūta pasluoksniui, paliktas drenas. Masyvios hematomos juosmens kryžkaulio projekcijoje. Hematoma su paviršiniu nubrozdinimu dešinio sėdmens srityje. Hematoma tarpvietėje ir lytinių organų srityje. Potrauminė posthemoraginė anemija. Jam buvo atlikta transfuzija. Liepos 28 d. sūnus buvo perkeltas į vaikų chirurgijos skyrių. Jam buvo atliktos labai skausmingos Hexaparin injekcijos. Atlikti perrišimai kairės blauzdos ir dešinio kelio sąnario srityje. Reabitologo skirta kineziterapija raumenų hipotrofijai ir konvektūrų profilaktikai. Jam buvo atlikta trečia bendra nejautra ir operuotas rugpjūčio 6 d. dėl odos ir poodžio nekrozės kairės blauzdos srityje. Dėl kairės pėdos nervo pažeidimo koja mobilizuota gipso langete. Buvo konsultuotas psichiatro. Dešinės sėdmens žaizdos kraštas prasiskyrė ir buvo atlikta ketvirta operacija paimant transplantą iš dešinės šlaunies lateralinio paviršiaus ir uždedant ant sėdmens žaizdos. Buvo tęsiama kineziterapija raumens hipotrofijai ir konvektūrų profilaktikai. Dėl žaizdų ir operacijų vaikui yra likę daugybiniai randai – dešinio kelio srityje apie 20 cm2, kairio kelio srityje apie 45 cm2, kairės blauzdos apie 33 cm2, sėdmens srityje 25 cm2, dešinės ir kairės kojos pėdos 3 ir 2 cm2. Reabitologo nustatytas Keitelio indeksas 22 balai, Bartelio indeksas 70 balų, rekomenduojama reabilitacija vaiko atramos judamojo aparato pažeidimų profilaktikai sanatorijoje, stebėti dėl stenozės vystymosi stento vietoje. Vaikas buvo reabilitacijos ligoninėje nuo rugsėjo 23 d. iki spalio 17 d. Jam nustatyta diagnozė T02.0 – lūžiai, S81.0 – kelio žaizda, S81.9 – blauzdos žaizda, D62 – ūminė hemoraginė anemija, S35.5 – klubinių kraujagyslių sužalojimai, G64 – kiti periferinės nervų sistemos sutrikimai. Skirta trečio lygio reabilitacija dėl mišraus specifinio raidos sutrikimo. Per visą šį laikotarpį jis negalėjo dirbti ir turėjo prižiūrėti vaiką, patyrė kelionės išlaidas, automobilio parkavimo išlaidas bei išlaidas patirtas dėl psichologo ir psichiatro konsultacijų.

Liudytoja B. S. teisiamojo posėdžio metu patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (I t., b. l. 91 – 92), kurie vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, kad 2015 m. liepos 24 d., po pietų, galėjo būti apie 15.30 val., ji Prienuose išėjo iš pastato, esančio priešais autobusų stotį. Jai priėjus prie pėsčiųjų perėjos degė žalia šviesoforo šviesa ir ji pradėjo eiti per pėsčiųjų perėją link autobusų stoties. Tuo metu pėsčiųjų perėja daugiau niekas nėjo. Tuo metu kai ji perėjo gatvę bei pradėjo eiti šaligatviu ir dar buvo nedaug nuėjusi nuo pėsčiųjų perėjos, pamatė priešais ją atvažiuojantį berniuką su dviračiu. Jai su juo prasilenkus, pamatė, kad berniukas sulėtino greitį ir įvažiavo į pėsčiųjų perėją. Tada ji atsisuko link pėsčiųjų perėjos ir pamatė, kad jai iš dešinės pusės važiuoja krovininis automobilis, kurio priekinė dalis jau buvo pėsčiųjų perėjoje, į kurią įvažiavo berniukas. Ji dar pagalvojo kur tas berniukas važiuoja. Tada pamatė kaip berniukas su dviračiu išvažiavo iš pėsčiųjų perėjos, mano, kad norėdamas apvažiuoti vilkiką iš priekio, nes jei būtų pėsčiųjų perėja važiavęs tiesiai, tai būtų atsitrenkęs į krovininio automobilio kairį šoną. Vilkikas važiavo toliau, matė, kad jis žiūrėjo į dešinę ir berniuko savo kairėje pusėje nematė. Matė, kad krovininis automobilis labai lėtai važiuoja ir dar mano, kad stabdė. Paskui pamatė, kad vaikas tikrai palys po automobilio ratais ir nusisuko, nes išsigando. Po keleto sekundžių išgirdo didelį garsą. Tada suprato, kad vaikas susidūrė su automobiliu, tačiau ten nežiūrėjo ir nėjo prie vaiko. Nubėgo tik jos draugas ir ištraukė vaiką iš po automobilio.

Liudytoja B. S. teisiamojo posėdžio metu papildomai nurodė (III t., b. l. 80 – 81), kad įvykio dieną ji vaikščiojo Prienuose, prie autobusų stoties ir matė kaip berniukas nusprendė važiuoti per sankryžą, per perėją. Ji matė kaip dviratininkas sustojo prie sunkvežimio, nes buvo jau perėjoje ir vis dėlto nusprendė apvažiuoti sunkvežimį iš kairės pusės. Ji pažiūrėjo į sunkvežimio langą ir matė, kad vairuotojas buvo nusisukęs į dešinę pusę, t. y. nematė berniuko iš kairės pusės. Tuomet suprato, kad sunkvežimiui pradėjus judėti įvyks įvykis, todėl iš išgąsčio nusisuko. Įvažiuodamas į sankryžą berniukas važiavo negreitai. Nebuvo taip, kad jis visiškai sustotų, tačiau prie sankryžos jis pristojo. Kai vaikas įvažiavo į perėją vairuotojas žiūrėjo į priešingą pusę. Ji mano, kad vairuotojas nematė vaiko. Ji pati perėjo perėją degant žaliai šviesoforo spalvai, tas pats sunkvežimis ją praleido. Tuomet berniukas įvažiavo. Su berniuku ji prasilenkė. Jis vienintelis kirto sankryžą, o kiti eismo dalyviai jau buvo praėję. Ji ėjo iš priešingos pusės nei vaikas važiavo.

Liudytojas V. B. teisiamojo posėdžio metu parodė (III t., b. l. 81 – 82), kad įvykio dieną išėjo iš parduotuvėlės, kuri yra už policijos ir pamatė sambūrį žmonių. Pribėgęs pamatė vaiką po vilkiko galiniais ratais. Su kažkokia moterimi ištraukė vaiką iš po ratų. Numetė į šoną jo dviratuką. Vaikui buvo atviri kaulų lūžiai. Vaiką visą laiką laikė ant rankų kol atvyko greitoji pagalba. Paties įvykio nematė, kadangi jam atbėgus jau viskas buvo įvykę. Nors nesuprato ką vairuotojas kalbėjo lenkiškai, bet jam pasirodė, kad jis buvo pakankamai ramus, gal ištiktas šoko. Nebuvo taip, kad vairuotojas būtų laisvinęs iš po ratų vaiką. Kaip viskas įvyko ir keliais ratais buvo pervažiuotas vaikas jis nežino. Vaiką ištraukė iš po gale einančių dviejų ratų. Nebuvo reikalingos jokios priemonės pakelti vilkiko konstrukcijas. Greitoji pagalba atvyko maždaug už 15 minučių. Ištraukus vaiką iš po ratų jis visą laiką klūpėjo ant žemės ir laikė jį. Vaikas tuo metu buvo sąmoningas, verkė, rėkė. Tuo pat metu atvyko ir tėtis. Tėtis buvo šoke. Vaikas buvo pakliuvęs po dviem vilkiko ratais, kadangi iš ten jį jie ištraukė. Vaikui degė žalia, nes apie tai kalbėjo ir policija, ir liudininkai, kad tiek vaikui, tiek vilkikui buvo žalias šviesoforo signalas.

Ekspertas L. A. teisiamojo posėdžio metu parodė (III t., b. l. 80 – 84), kad savo pateiktą išvadą patvirtina. Nurodė, kad kaip matyti iš eismo įvykio užfiksuoto vaizdo medžiagoje, tai paties avarijos mechanizmo nebūtina įvardinti, kadangi matyti kaip dviratininkas atvažiuoja, o vilkikas sustoja, po to vilkikas pradeda greitėti ir vairuotojas tikriausiai žiūri į kitus asmenis, kurie praeina, ir nepasisukęs į kairę pasižiūrėti pradeda važiuoti. Šį eismo įvykį sąlygojo dviratininko veiksmai, kad dviračiu įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir atsiradus kliūčiai, t. y. važiuojant vilkikui dviratininkas nestabdė savo vairuojamo dviračio, bet pradėjo apvažinėti skersai kelio judančią kliūtį ir taip pat eismo įvykį sąlygojo vilkiko vairuotojo veiksmai, kad sukdamas sankryžoje į kairę nepraleido skersai važiuojančio dviratininko ir dėl ko įvyko minėtas susidūrimas. Tiek vairuotojas neapsidairė ir tęsė judėjimą, nors privalėjo praleisti visus eismo dalyvius, kurių kryptį jis kerta sukdamas į kairę, tiek ir dviratininkas, nes pėsčiųjų perėjoje dviračiu važiuoti negalima ir esant kliūčiai skersai kelio ją apvažinėti techniniu požiūriu taip pat yra nepriimtini veiksmai. Techniškai mano, kad vilkiko vairuotojas prieš pradėdamas judėti privalėjo įsitikinti, kad judėti yra saugu ir ne tik, kaip liudytojai sakė, žiūrėti tik į dešinę pusę, bet reikėjo apsidairyti į visas puses. Jeigu vairuotojas būtų apsidairęs – dviratininką būtų matęs, nes jokių dviratininką užstojančių objektų nebuvo, kitų judančių transporto priemonių nebuvo, kurios būtų trukdę vairuotojui matyti, nebuvo jokių kliūčių vairuotojui pamatyti vaiką, todėl mano, jog vairuotojas greičiausiai nežiūrėjo į dviratininko pusę. Sankryža yra nedidelė, apie 8 – 9 metrai, kad neįmanoma būtų įžvelgti. Nemano, kad būtų sunku pastebėti objektą tokiu atstumu net ir žmogui su sunkesniu regėjimu. Išeitis vaikui buvo sustoti ir netęsti judėjimo, kadangi esant kliūčiai ir norint išvengti susidūrimo reikia sustoti. Tik stacionarią kliūtį galima apvažiuoti. Skersai kelio judančią kliūtį apvažinėti techniniu požiūriu yra nepriimtina. Techniškai būtų priimtinas stabdymo veiksmas. Vairuotojui sukant yra nukertamas puspriekabės kampas, tačiau tai priklausytų nuo tos vietos kur vaikas sustotų, nors 4 metrų kampo puspriekabė nenukerta. Nukerta daugiausiai apie metrą. Ar vaikas būtų liečiamas priklausytų nuo tos vietos kur būtų sustojęs. Mano, kad vaiko puspriekabės kampas nebūtų kliudęs, jeigu vaikas butų sustojęs toje vietoje kur pradėjo sukti į kairę. Parodė, kad vilkiko vairuotojas važiavo tol kol nepajuto, kad atsitiko smūgis ir sustojo. Jeigu vairuotojas nematė kas vyksta jis važiavo toliau. Vairuotojas bet kokiu atveju turėjo praleisti visus eismo dalyvius kieno kryptį jis kirto sukdamas į kairę. Taip pat paaiškino, kad net ir reguliuojamoje perėjoje, degant žaliam šviesoforo signalui dviratininkas privalo nulipti nuo dviračio ir jį persivaryti, o jeigu atsirado kliūtis jis privalo sustoti. Dviratininkas turėjo teisę pereiti perėją, o ne ja pravažiuoti. Dviratininkas nevažiavo dideliu greičiu ir techniškai būtų spėjęs sustoti. Pačioje pradžioje dviratininkas apskritai turėjo nulipti nuo dviračio. Dviratininkas teoriškai turėjo galimybę matyti vilkiko judėjimą, nes vilkikas pradėjo važiuoti, o jis pats pradėjo sukti į kairę. Reiškiasi dviratininkas matė, kad vilkikas yra ir jis juda. Tiesiog turėjo stabdyti. Per tokį atstumą, kurį dviratininkas sugebėjo numinti dviračiu, tai būtų spėjęs sustoti. Vaikui tikrai buvo vietos sustoti, kadangi atstumas, kurį buvo įvažiavęs dviratininkas yra vos keli metrai. Dviratis būtų sustojęs, nes dviračio sustojimo kelias nėra didelis. Vaikas buvo įvažiavęs į perėją ir vilkikas pradeda važiuoti. Jeigu vilkikas nebūtų pradėjęs važiuoti vaikui būtų buvęs atviras judėjimo koridorius ir jis butų pravažiavęs prieš vilkiko priekį kaip iš pat pradžių buvo numatęs savo judėjimą.

Civilinio atsakovo baudžiamojoje byloje Powszechny Zaklad Uiezpieczen Spolka Akcyjna (PZU SA) įgaliotas atstovas G. T. teisiamojo posėdžio metu parodė (IV t., b. l. 18 – 20), kad pati veika kvalifikuota teisingai pagal LR BK 281 straipsnio 3 dalį, nes kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, kuria buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Draudiko ir draudiko atstovo pozicija dėl to, kad neatlygino žalos proceso metu, ta, kad pats kaltinamasis J. W. pradžioje duodamas parodymus kaip ir savo kaltę pripažino, tačiau po to jis buvo apklausiamas Lenkijoje ir ten jo pozicija dėl kaltės liko neaiški, kadangi jis pasakė, kad prisipažįsta iš dalies, lyg tai kaltina patį vaiką, todėl esant tokiai situacijai nebuvo galimybės daryti kažkokių veiksmų iš draudiko pusės dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju kaltės klausimas nebuvo aiškus, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. W. pažeidė kelių eismo taisykles ir dėl to buvo sunkai sutrikdyta kito asmens sveikata. Dėl turtinės žalos mano, kad pareikštas reikalavimas yra pagrįstas dokumentais, t. y. važinėjimas iš Prienų į Kauno klinikas, aplink kurias stovėjimas yra visur mokamas ir, kadangi nukentėjusysis yra mažametis, tai tas važinėjimas yra pagrįstas, nes tokia teismų praktika. Nukentėjusysis prašo 100000 eurų neturtinės žalos. Esant tokiam sveikatos sutrikdymui ir esant tokioms pasekmėms tokios sumos teismų nėra priteisiamos, o priteisiamos ženkliai mažesnės, todėl jis turėtų būti ženkliai mažintinas, būtent dėl to, kad pareikštas ženkliai per didelis. Jeigu teismas manys, kad reikia priteisti tėvams kažkokias sumas, tai tos sumos, kurios pareikštos labai dideles, neatitinkančios nei teismų praktikos, nei teisingumo, protingumo kriterijų, turėtų būti ženkliai mažinamos. Nagrinėjant bylą žiūrėtas vaizdo įrašas yra pats objektyviausias įrodymas. Žalias šviesoforo signalas degė tiek vairuotojui, tiek pėstiesiems, einantiems per pėsčiųjų perėją ir vairuotojas darydamas kairinį posūkį praleido pėsčiuosius bei natūralu, kad vairuotojas atkreipė dėmesį į dešinę ar jau pabaigė tie pėstieji, kuriuos jis matė darydamas kairinį posūkį, eiti per perėją. Jis nesitikėjo, kad bus dar eismo dalyvių iš kairės ir tai buvo jo klaida, ir dėl to jis yra kaltinamas, ir dėl to yra kaltas, ir iš kairės pusės į pėsčiųjų perėją įvažiavo dviratininkas. Kelių eismo taisyklės numato, kad visi eismo dalyviai privalo žinoti Kelių eismo taisykles, tai nukentėjusysis E. V. taip pat buvo eismo dalyvis ir jis turėjo tokią pareigą žinoti eismo taisykles. Kelių eismo taisyklės numato, kad per pėsčiųjų perėją dviračiai yra vedami. Jeigu tai būtų padaryta, tai manau, kad tas įvykis greičiausiai nebūtų įvykęs, nes pats dviratininko įvažiavimas į pėsčiųjų perėją buvo staigus ir atliekant tą veiksmą, t. y. nulipant nuo dviračio ir matant judančią transporto priemonę, juo labiau, kad pėstysis pamatęs judančią transporto priemonę savo kelyje gali sustoti iškart, todėl turime jau pažeidimą. Vaikas priėmė visiškai techniniu požiūriu nepriimtiną sprendimą, t. y. jis nestabdė, pamatęs judančią transporto priemonę – vilkiką, savo transporto priemonės – dviračio, o bandė jį apvažiuoti iš priekio. Nors tai niekaip neįtakoja kaltinamojo J. W. nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau ši kaltė įtakoja civilinio ieškinio klausimą. Kaltė yra abipusė ir nustačius tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį, jį reikėtų mažinti per pusę. Dėl atsakingų subjektų, tai nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovė aiškino, kad civiliniame ieškinyje yra nurodyta, jog LR CK 1.37 str. numato, kad taikoma draudiko buveinės teisena, tačiau neatkreipia dėmesio, kad tas pat Civilinis kodeksas, 6 knygos pačiame paskutiniame skirsnyje, kuris kalba apie draudimą, numato, kad privalomųjų draudimų klausimus nagrinėja ir reglamentuoja ne Civilinis kodeksas, o Privalomojo draudimo įstatymai. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str. 1 d. ir atsižvelgiant į tai, kad įvykis įvyko Lietuvoje turėtų būti taikoma lietuviškas įstatymas. Šio įstatymo 11 str. 1 d. yra numatyta, kad draudiko atsakomybė dėl vieno įvykio, draudikas yra Powszechny Zaklad Uiezpieczen Spolka Akcyjna, atsako dėl neturtinės žalos maksimaliai 5000 eurų ribose, t. y. jeigu teismas nustatęs neturtinės žalos, padarytos nukentėjusiems asmenims, dydį ir jį sumažins, atsižvelgiant į mišrios kaltės aspektą, bei manys, kad yra padaryta daugiau nei 5000 eurų, tai 5000 eurų reikėtų priteisti iš Powszechny Zaklad Uiezpieczen Spolka Akcyjna, o likusi suma pagal Lietuvos teisę turėtų būti priteista iš kaltinamojo darbdavio, t. y. A. A. Z.. Turtinė žala, kadangi draudimo suma yra 5000000 eurų, o reikalavimas yra šiek tiek daugiau nei 1500 eurų, turėtų būti sumažinta per pusę, t. y. apie 700 eurų, ir priteista iš Powszechny Zaklad Uiezpieczen Spolka Akcyjna.

Be aukščiau baudžiamojoje byloje surinktų ir aukščiau ištirtų įrodymų: kaltinamojo, liudytojų bei eksperto parodymų, kaltinamojo kaltė grindžiama šiais baudžiamosios bylos duomenimis:

kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu (I t., b. l. 11 – 14), kuriame nurodyta, kad įvykio vieta yra Prienuose, F. Martišiaus – Vytauto g. sankryžoje;

fotonuotraukomis (I t., b. l. 15 – 21), kuriose užfiksuotas įvykio vietos vaizdas, rastos kraujo dėmės, žymės ant asfalto, dviračio detalės, dviratis;

eismo įvykio vietos schema (I t., b. l. 22 – 23), kuria nubraižyta eismo įvykio transporto priemonės padėtis, rastų žymių, kraujo dėmių ir detalių padėtys;

apžiūros protokolu (I t., b. l. 24 – 25), kuriuo atlikta eismo įvykio vaizdo įrašo (I t., b. l. 26) peržiūra ir aprašyta, kad vaizdo įraše matosi skaičiai 2015/07/24 14:33:56, T formos sankryža, 14:41:54 prie sankryžos antroje eismo juostoje stovi krovininis automobilis, kuris suka į kairę, privažiavęs perėją sustoja, tuo metu eina per perėją 4 žmonės ir šuo; 14:42:17 į perėją įvažiuoja dviratininkas ir tada pradeda judėti krovininis automobilis, kerta pėsčiųjų perėją. Dviratininkas privažiavęs vidurį gatvės išvažiuoja iš pėsčiųjų perėjos ir susiduria su krovininiu automobiliu, trenkiasi į krovininio automobilio priekį, nugriūna, krovininio automobilio pakyla priekinis kairys ratas, lyg ką pervažiuotų ir po to sustoja, pribėga prie krovininio automobilio žmonės;

transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolu (I t., b. l. 27 – 30), kuriame nurodyta, kad krovininis automobilis VOLVO FH 4XT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabė CARGOBULL AG, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesugadinti;

transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolu (I t., b. l. 31 – 34), kuriame nurodyta, kad dviračio pilnai deformuotas rėmas;

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11 – 1569 (15), pagarsinta teismo posėdyje BPK 290 straipsnio nustatyta tvarka, kurioje konstatuota (I t., b. l. 57 – 60), jog: 1) šio eismo įvykio mechanizmas buvo toks: vilkikas „Volvo FH 4XT“, vairuojamas J. W., važiuodamas Vytauto gatve, pradėjo posūkio į kairę manevrą, prilėtino greitį prieš pėsčiųjų perėją per F. Martišiaus gatvę, kur praleido einančius pėsčiuosius (vilkiko atžvilgiu iš kairės į dešinę). Tuo metu dviratininkas E. V., prieš tai važiavęs šaligatviu palei Vytauto gatvę, privažiavęs šviesoforų reguliuojamą F. Martišiaus – Vytauto gatvių sankryžą, įvažiavo į F. Martišiaus gatvės važiuojamąją dalį. Vilkikas „Volvo FH 4XT“ praleidęs pėsčiuosius pradėjo greitėti (žr. 2 pav.), o dviratininkas pavažiavęs pėsčiųjų perėjos ribose maždaug dvi eismo juostas pradeda nusukinėti į kairę ir tuo metu į dviračio priekinio rato dešinį šoną, priekinės dalies kairiu kampu, atsitrenkė vilkikas „Volvo FH 4XT“. Susidūrimas įvyko vilkikui priekine dalimi jau būnant už pėsčiųjų perėjos. Sprendžiant iš transporto priemonių sugadinimo masto ir pobūdžio bei filmuotoje medžiagoje matomo susidūrimo, susidūrimo metu tarp dviračio dešinio šono ir vilkiko kairio šono buvo smailus kampas, atviras link vilkiko užpakalinės dalies; 2) dviratininko E. V. veiksmai – dviračiu įvažiavo į pėsčiųjų perėją, o atsiradus kliūčiai, nestabdė savo vairuojamo dviračio, bet pradėjo skersai kelio judančios kliūties apvažiavimo manevrą, – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą; 3) vilkiko VOLVO FH 4XT vairuotojo J. W. veiksmai – sukdamas sankryžoje į kairę nepraleido pėsčiųjų perėja važiavusio dviratininko E. V. ir jį partrenkė – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir taip pat sąlygojo šio eismo įvykio kilimą; 4) vilkiko VOLVO FH 4XT vairuotojas J. W. būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su dviračiu, jeigu dviratininkui įvažiavus į vilkiko kertamojo kelio važiuojamąją dalį nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto nebūtų tęsęs judėjimą per pėsčiųjų perėją;

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota (I t., b. l. 71 – 73), kad E. V. padaryti gaktikaulio abiejų pusių viršutinių ir apatinių šakų lūžimai, dešinio klubakaulio lūžimas, dešinės išorinės klubinės arterijos pažeidimas, plėštinės žaizdos dešinio kelio ir kairės blauzdos srityse, daugybiniai odos nubrozdinimai galėjo būti padaryti kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Traumos pasėkoje išsivystė Krašč sindromas, anemija, kairio šeivinio nervo potraumatinė neuropatija. Sužalojimas, minėtų lūžimų pasėkoje suardžius dubens žiedo vientisumą, vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas;

asmens blaivumo testu (I t., b. l. 126), kuriuo kaltinamajam J. W. nustatyta 0.00 promilės;

tarnybiniu pranešimu (I t., b. l. 61 – 62), kuriuo nurodoma, kad mažametis dviračio vairuotojas E. V., vairuodamas dviratį, taip pat pažeidė kelių eismo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu jis buvo sunkiai sužalotas, tačiau kadangi administracinė atsakomybė pagal LR ATPK atsiranda asmenims sulaukusiems šešiolikos metų, o už administracinius pažeidimus padarytus asmenų nesulaukusių šešiolikos metų administracinės atsakomybėn traukiami tėvai, nurodoma, kad tikslinga spręsti klausimą dėl E. V. tėvų patraukimo administracinėn atsakomybėn;

2016 m. birželio 28 d. Alytaus apskrities VPK Prienų PK surašytu administracinės teisės pažeidimo protokolu (I t., b. l. 64), kuriuo nustatyta, kad P. W. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, inkriminuojant jam ATPK 181 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad jis neužtikrino tinkamo mažamečio sūnaus E. V. priežiūros, ko pasėkoje įvyko eismo įvykis ir buvo sunkiai sutrikdyta E. V. sveikata.

Dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 281 straipsnio 3 dalyje

Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui, kuris vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-38/2008). Teismas turi įvertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, jos turinį atskleidžia Kelių eismo taisyklės. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos Kelių eismo taisyklės, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Kadangi nusikalstama veika yra materialios sudėties, todėl būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis – BK 281 straipsnyje numatytų padarinių kilimas. Šioje byloje nustatyti padariniai – kito žmogaus sunkus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. V. sužalojimas, lūžimų pasėkoje suardžius dubens žiedo vientisumą, vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Minėtos išvados 1 punkte išvardijami E. V. padaryti kūno sužalojimai, jų lokalizacija ir mechanizmas: gaktikaulio abiejų pusių viršutinių ir apatinių šakų lūžimai, dešinio klubakaulio lūžimas, dešinės išorinės klubinės arterijos pažeidimas, plėštinės žaizdos dešinio kelio ir kairės blauzdos srityse, daugybiniai odos nubrozdinimai galėjo būti padaryti kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių, traumos pasėkoje išsivystė Krašč sindromas, anemija, kairio šeivinio nervo potraumatinė neuropatija.

Teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo proceso metu ištirtus aukščiau nurodytus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų įvykio aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu konstatuoja toliau išdėstytais motyvais, kad nors Kelių eismo taisykles pažeidė tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis, tačiau pagrindinė priežastis, sukėlusi minėtą nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, buvo kaltinamojo padarytas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 28 punkto pažeidimas. Pagal pažeidimo metu galiojusį Kelių eismo taisyklių 28 punktą reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui. KET 3.2 punktas paaiškina, kad duoti kelią – tai reikalavimas eismo dalyviui sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį. KET 9 punktas nustato, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 101 punktas be kita ko nustato, jog prieš pradėdamas važiuoti vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams Iš aukščiau aptartų įrodymų akivaizdu, kad minėtų Kelių eismo taisyklių reikalavimų kaltinamasis J. W. nesilaikė ir įvyko eismo įvykis. Iš aukščiau aptartų įrodymų, tame tarpe ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolų, filmuotos vaizdo medžiagos, specialisto išvados, eksperto paaiškinimų nustatyta, kad reguliuojamoje sankryžoje esant leidžiamam šviesoforo signalui pirmasis į sankryžą, pėsčiųjų perėją įvažiavo dviratininkas, eismo sąlygos ir matomumas buvo geras, tačiau kaltinamasis, neįsitikinęs, kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja nėra daugiau eismo dalyvių, dėl savo neapdairumo ir nerūpestingumo nepamatęs artėjančio dviratininko, nedavė kelio nespėjusiam pervažiuoti nukentėjusiajam, ir tokiu būdu galimai privertė jį keisti judėjimo kryptį, mažamečiui nukentėjusiajam siekiant apvažiuoti šią transporto priemonę, kas sutiktina su teismo ekspertu L. A. laikytina techniškai nepriimtinu sprendimu. Teismo ekspertas L. A. teisiamojo posėdžio metu pateiktą išvadą patvirtino ir paaiškino, kad iš eismo įvykio užfiksuoto vaizdo medžiagoje aiškiai matyti įvykio mechanizmas: dviratininkas atvažiuoja, vilkikas sustoja, po to vilkikas pradeda greitėti ir vairuotojas tikriausiai žiūri į kitus asmenis, kurie praeina, ir nepasisukęs į kairę pasižiūrėti pradeda važiuoti, todėl vilkiko vairuotojas prieš pradėdamas judėti privalėjo įsitikinti, kad judėti yra saugu, apsidairyti į visas puses ir jeigu vairuotojas būtų apsidairęs – jis dviratininką būtų matęs, nes jokių dviratininką užstojančių objektų nebuvo, kitų judančių transporto priemonių nebuvo, sankryža nedidelė, apie 8 – 9 metrai, kad neįmanoma būtų įžvelgti. Be to, ekspertas nurodė, kad vaikui techniškai priimtinas veiksmas buvo stabdymas, sustojimas, judėjimo netęsimas, todėl skersai kelio judančią kliūtį apvažinėti techniniu požiūriu buvo nepriimtina. Ekspertas mano, kad vaiko puspriekabės kampas nebūtų kliudęs, jeigu vaikas butų sustojęs toje vietoje kur pradėjo sukti į kairę. Taip pat ekspertas paaiškino, kad net ir reguliuojamoje perėjoje, degant žaliam šviesoforo signalui dviratininkas privalo nulipti nuo dviračio ir jį persivaryti, o jeigu atsirado kliūtis jis privalo sustoti. Nurodė, kad dviratininkas nevažiavo dideliu greičiu ir techniškai būtų spėjęs sustoti, dviratininkas teoriškai turėjo galimybę matyti vilkiko judėjimą, nes vilkikas pradėjo važiuoti, o jis pats pradėjo sukti į kairę, reiškiasi dviratininkas matė, kad vilkikas yra ir jis juda, todėl tiesiog turėjo stabdyti. Nurodė, kad per tokį atstumą, kurį dviratininkas sugebėjo numinti dviračiu, jis būtų spėjęs sustoti, tam vietos užteko, nes atstumas, kurį buvo įvažiavęs dviratininkas yra vos keli metrai, dviračio sustojimo kelias nėra didelis. Vaikas buvo įvažiavęs į perėją ir vilkikas pradeda važiuoti. Jeigu vilkikas nebūtų pradėjęs važiuoti vaikui būtų buvęs atviras judėjimo koridorius ir jis butų pravažiavęs prieš vilkiko priekį kaip iš pat pradžių buvo numatęs savo judėjimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos (I tomas, b. l. 57), minėta išvada teismo eksperto atlikta remiantis jam pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 01-1-41378-15, teismo ekspertui pakako duomenų tam, kad būtų galima objektyviai atsakyti į ikiteisminio tyrimo metu užduotyje suformuluotus klausimus, priešingu atveju, ekspertas, vadovaudamasis BPK 86 straipsniu, būtų atsisakęs pateikti išvadą arba prašęs pateikti papildomą medžiagą, reikalingą išvadai pateikti. Byloje nėra duomenų, kurie leistų suabejoti pateikta išvada, kurioje detaliai ir visapusiškai nustatytas eismo įvykio mechanizmas, nurodytos sąlygos kilti šiam eismo įvykiui, techninės galimybės išvengti susidūrimo bei eksperto L. A. apklausos metu duotais paaiškinimais, kaip nepakankamai išsamiais ar pagrįstais.

Nustatant, ar kaltininko padarytas Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, teismų praktikoje taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio (žr. pvz. kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-593/2011, Nr. 2K-151-2011, Nr. 2K-402/2012 ir kt.). Kaip matyti, šiuo atveju minėtų KET 28 punkto pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, nors ta aplinkybė, kad nukentėjusysis, būdamas septynerių metų, per pėsčiųjų perėją važiavo su dviračiu, o ne vedėsi jį, rodo taip pat, kad ir nukentėjusysis pažeidė eismo įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 55, 64.9 punktus, t. y. važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims; prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims; važiuoti pėsčiųjų perėjomis. Nepaisant to, kad nukentėjusysis pažeidė minėtus KET punktus, dėl ko jo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą kaip ir kaltinamojo veiksmai, tačiau nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai nebuvo kilusių pasekmių būtinoji sąlyga ir priežastis, kadangi eismo įvykis įvyko ne dėl to, kad nukentėjusysis vaikas, būdamas jaunesnis nei 8 metų ir neprižiūrimas suaugusiojo, važiavo su dviračiu per perėją esant leidžiamajam šviesoforui, o todėl, kad kaltinamasis nedavė kelio nespėjusiam šiuo atveju pervažiuoti važiuojamosios dalies dviratininkui, pirmam pradėjusiam judėjimą esant leidžiančiam žaliam šviesoforo signalui. Taigi, kaltinamojo minėti KET pažeidimai yra būtinoji eismo įvykių padarinių – nukentėjusiojo E. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo, kilimo sąlyga, kadangi analogiškoje situacijoje kaltinamajam kaip eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų prieš pradedant važiuoti įsitikinti, kad tai daryti saugu, duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, praleisti nespėjusius pereiti eismo dalyvius, šiuo atveju nespėjusį pervažiuoti dviratininką, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs vien dėl to, kad nukentėjusysis dviračiu per perėją važiavo, o ne ėjo. Visgi, ši nustatyta aplinkybė įvertintina kartu su kitomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės nustatant nukentėjusiajam neturtinės žalos dydį.

Kaltinamasis veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, kadangi nenumatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tarp kaltinamojo veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Akivaizdu, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu kaltinamasis nebūtų nesilaikęs visų būtinų atsargumo priemonių, būnant itin atidžiu ir atsargesniu važiuojant per pėsčiųjų perėją, įsitikinant, kad tai daryti saugu, praleidžiant nespėjusius pabaigti judėjimo eismo dalyvius per pėsčiųjų perėją. Kaltinamasis J. W. dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje padarymo, savo kaltę pripažino iš dalies, iš esmės neginčydamas, kad jis kaltinime nurodytą dieną važiavo per pėsčiųjų perėją ir jo vairuojama transporto priemonė sunkiai sužalojo nukentėjusįjį E. V., tačiau nurodydamas, kad kai jis atvažiavo iki pėsčiųjų perėjos – sustabdė automobilį, praleido pėsčiųjų perėja einančius pėsčiuosius, o kaip berniukas įvažiavo dviračiu į pėsčiųjų perėją jis nematė, nematė kas vyksta kairėje pusėje, nematė jokio dviratininko. Šias kaltinamojo nurodytas aplinkybes, kad jis nematė kas jam iš kairės pusės vyksta, patvirtina liudytojos B. S. parodymai, kuri tiesiogiai matė įvykį ir teismo posėdžio metu patvirtino, jog vilkiko vairuotojas žiūrėjo į dešinę, o į kairę nežiūrėjo. Tai, kad kaltinamasis nematė iš kairės pusės dviračiu atvažiuojančio vaiko yra pačio kaltinamojo kaltė, jo nusikalstamas nerūpestingumas, neatidumas, nes aukščiau aptarti įrodymai, tame tarpe eksperto, liudytojos parodymai, vaizdo įrašas liudija, kad pagal eismo sąlygas, geras oro ir matomumo sąlygas kaltinamasis jei būtų buvęs atidus toje situacijoje realiai galėjo pamatyti atvažiuojantį dviračiu vaiką, galėjo realiai numatyti eismo įvykį dėl kurio kilo padariniai, galėjo ir turėjo suprasti daromos veikos rizikingumą laiku pastebint kliūtį kelyje ir turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių, leidžiant dviračiu pirmam įvažiavusiam į pėsčiųjų perėją vaikui pabaigti judėjimą į kitą kelio pusę. Kaip matyti iš kaltinamojo parodymų, jis savo kaltę pripažįsta dalinai tik dėl to, kad vaikas pėsčiųjų perėja negalėjo važiuoti, tačiau kaip aukščiau nurodyta, būtinoji padarinių kilimo sąlyga buvo kaltinamojo, o ne vaiko padarytas KET pažeidimas. Pažymėtina, kad pėsčiųjų perėjos zona yra ypatingo pavojingumo, vairuotojas turi būti itin atidus, visapusiškai sekti situaciją dairantis į abi puses, būti pasirengęs pėsčiųjų išėjimui į gatvę. Nors pėstieji, kirsdami perėją taip pat privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių, o dviračio vairuotojas privalo nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, pėstieji turi įsitikinti, kad gatvę pereiti bus saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems.

Taigi, esant aukščiau nustatytoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms ir įvertintiems įrodymams, konstatuotina, kad pasitvirtino kaltinimas J. W. tuo, kad 2015 m. liepos 24 d., apie 15.40 val., Prienų mieste, F. Martišiaus – Vytauto gatvių sankryžoje, vairuodamas A. Z. (adresu (duomenys neskelbtini)) priklausantį krovininį automobilį VOLVO FH 4XT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ SKO 24SKO 24, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 28 punktą, nurodantį, kad šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, t. y. būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, vairuodamas krovininį automobilį prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad jam iš kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidūrė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta E. V. sveikata. Tokiu būdu, konstatuotina, kad kaltinamojo veika atitinka BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, jo veika kvalifikuota tinkamai.

Bausmės skyrimas

BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta alternatyvios bausmės rūšys – bauda, areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Pagal BK 54 straipsnio nuostatas teismas, skirdamas bausmę, turi laikytis trijų taisyklių, kurių visuma ir sudaro bausmės skyrimo pagrindus: 1) bausmė skiriama pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, 2) teismas vadovaujasi Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatomis, 3) teismas, skirdamas bausmę, įvertina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą; nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nagrinėjamojoje byloje kaltinamasis padarė vieną apysunkį neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 11, 16 straipsniai). Įvertinant veikos pavojingumo laipsnį matyti, kad kaltinamasis padarė šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kadangi prieš pradedant važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio pirmam pradėjusiam judėti pėsčiųjų perėjoje eismo dalyviui, nepraleido per pėsčiųjų perėją judėjusio eismo dalyvio ir pan., dėl padarytų pažeidimų kilo eismo įvykis, kurio padariniai – mažamečio vaiko sunkus sveikatos sutrikdymas. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 59, 60 straipsniai).

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant KET pažeidimų bylas rizikingą nukentėjusiųjų elgesį (šiuo atveju važiavimą su dviračiu per pėsčiųjų perėją), įtakojusį veikos padarymą ir mirtinų sužalojimų bei kitokių skirtingo masto sveikatos sutrikdymų padarymą, galima būtų pripažinti kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu toks nukentėjusiųjų elgesys įtakotų kaltininko elgesį, t. y. kaltininko padarytą eismo saugumo taisyklių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296/2009). Nagrinėjamojoje byloje eismo įvykis įvyko ne dėl to, kad vaikas per pėsčiųjų perėją dviratį ne vedėsi, o važiavo ant jo, o dėl asmens vairavusio vilkiką neapgalvotų veiksmų, o būtent KET 28 punkto pažeidimo. Todėl rizikingas nukentėjusiojo elgesys, t. y. važiavimas su dviračiu per pėsčiųjų perėją, negali būti pripažintas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Pažymėtina, kad kaltinamasis, padaręs neatsargų nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, baustas vieną kartą administracine tvarka už KET pažeidimą, galiojančių nuobaudų neturi (I tomas, b. l. 123 – 125), savo kaltę iš dalies pripažįsta, byloje nėra jokių kaltinamąjį neigiamai apibūdinančių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie didesnį asmens pavojingumą visuomenei. Be to, kaltinamasis dirba, yra sveikas, dėl psichiatrijos ir priklausomybės ligų nesigydė, yra vedęs, turi 5 vaikus, iš kurių 3 nepilnamečiai (I tomas b. l. 155 – 164). Atsižvelgiant į tai bei įvertinus kitas aukščiau aptartas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, padarymo motyvus, kaltinamojo asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis iki nusikalstamos veikos padarymo, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teismas sprendžia, kad J. W. nėra linkęs pažeisti įstatymus ir daryti nusikalstamas veikas, todėl teismas mano, kad siekiant tinkamai nubausti tokį asmenį bei sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalis), įgyvendinti teisingumo principą ir bausmės paskirtį, skirtina straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (BK 47 straipsnio 1, 2 dalys, 3 dalies 5 punktas, 5 dalis, 54, 55, 59, 60, 61 straipsniai).

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise

BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Nagrinėjamu atveju, įvertinus įvykio aplinkybes, objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, neatsargią kaltės formą, kaltinamojo ir nukentėjusiojo abipusę kaltę, pažeidžiant KET reikalavimus, tai, jog kaltinamasis įvykio metu buvo blaivus, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka 1 kartą, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, tai, kad kaltinamasis turi išlaikyti tris nepilnamečius vaikus, jo sutuoktinė bedarbė, todėl šeimos pajamas sudaro tik jo darbinės pajamos, jo darbas tiesiogiai susijęs su teise vairuoti transporto priemonę, teismas sprendžia, jog baudžiamosios poveikio priemonės, numatytos BK 67 straipsnio 3 dalyje (specialiosios teisės atėmimo) netikslinga taikyti.

Dėl civilinių ieškinių

BPK 109 straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas, o 2 dalis teisinį reglamentavimą patikslina nustatydama, kad, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Kaip nustatyta BPK 115 straipsnio 1 dalyje, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Nukentėjusysis E. V. patikslintu ieškiniu (II t., b. l. 175 – 183) prašo teismo solidariai iš J. W., draudimo bendrovės PZU SA, darbdavio A. A. Z. priteisti jam 100000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad jam atliktos keturios operacijos, skausmingas gydymas medicinos įstaigose tęsėsi 82 dienas gulimu režimu, jis gulėjo varlytės pozoje, vėliau koja imobilizuota gipso langetėje, dėl ko negalėjo gyventi normalaus savo amžiui būdingo kasdienio gyvenimo, kentė skausmą, skausmingas procedūras, vartojo medikamentus, nepaisant to, dar ir dabar jaučia skausmus kairėje kojoje, jam ribojamas fizinis krūvis, liko potrauminiai ir pooperaciniai randai dešinio ir kairio kelių srityse, kairėje blauzdoje, ant pėdų, sėdmens srityje susidarė koloidinis grubus randas, reikalaujantis priežiūros, dėl patirtų dubens kaulų daugybinių lūžių ir hematomos dešinėje sėklidėje atsirado šlapimo nelaikymas, po įvykio jaučia emocinius ir psichologinius sutrikimus: bijo eiti per gatvę, nevažiuoja dviračiu, neramiai miega, kamuoja košmariški sapnai, vakare bijo vienas miegoti, prabunda išpiltas prakaito, padidėjo emocinis dirglumas, vidinė įtampa, jaučia nesaugumo, baimės jausmą, bijo mašinų, tapo uždaresnis, jautresnis. Dėl išlikusių sveikatos sutrikimo pasekmių vartoja vaistus, reikalinga pastovi psichologinė psichoterapinė pagalba, ateity reikalinga randų šalinimo operacija.

Nukentėjusiojo E. V. įstatyminiai atstovai – tėvai, civiliniai ieškovai P. V. ir B. B. V. teismo prašo priteisti kiekvienam jų po 25000 Eur neturtinės žalos, bei 1537,75 Eur turtinės žalos P. V. naudai. Nukentėjusiojo tėvų ieškiniai dėl neturtinės žalos grindžiami tuo, kad sūnui dėl sužalojimo teko iškęsti sudėtingą gijimo procesą, dėl ko jie kaip tėvai patyrė nepatogumus, išgyvenimus, stresą, baimę dėl sūnaus sveikatos. Nurodo, kad sūnus E. V. eismo įvykio metu buvo 6 metų amžiaus, patyrė keturias operacijas, kurių metu jam buvo leidžiama bendra nejautra, gydymo įstaigose praleido 82 kalendorines dienas, iš kurių beveik visą laikotarpį buvo gulimas rėžimas, jam buvo reikalinga slauga, nuolatinė priežiūra. Kadangi gydymo procesas buvo labai skausmingas, vaikas nuolat jautė didelį fizinį skausmą, verkė, o jie kaip tėvai būdami šalia tai matė ir išgyveno kartu su juo, buvo bejėgiai sumažinti jo skausmą ir apmažinti jo fizines kančias. Prie sūnaus reikėjo nuolat būti, padėti gydytojams atlikti jam įvairias skausmingas procedūras. Kadangi vėliau vaikas negalėjo pats savarankiškai judėti, reikėjo visą laiką būti šalia jo ir vaiką slaugyti. Civilinis ieškovas P. W. sūnaus ligos metu buvo vienintelis šeimoje dirbantis asmuo, todėl būnant ligoninėje, kol sūnus miegodavo, civilinis ieškovas dirbo ligoninėje savo tiesioginį darbą (vertė klientų pateiktus dokumentus), dėl ko patyrė nepatogumus, stresą, fizinį nuovargį. Slaugymo metu jis nematė savo kitų vaikų, negalėjo su jais būti, bendrauti ne tik su savo šeima, bet ir su artimaisiais, draugais, buvo apribotos jo galimybės gyventi įprastą gyvenimą. Tuo metu šeimoje buvo dar trys nepilnamečiai vaikai – L. V. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuriam tuo metu buvo vos 4,5 mėnesio, D. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir D. V. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuriam tuo metu buvo 2 metai. Civilinė ieškovė B. B. – V. dienomis pagal išgales vykdavo į gydymo įstaigas pas sūnų, budėjo prie jo, slaugė sūnų, dėl ko mažiau dėmesio skyrė savo kitiems vaikams, nuolat jautė stresą, įtampą, baimę dėl sūnaus sveikatos būklės, nes sūnus po įvykio patyrė keturias operacijas, skausmingą gydymą, procedūras, buvo sunkios psichologinės būklės. Vaikui grįžus iš gydymo įstaigų jam reikėjo nuolatinės priežiūros ir pagalbos namuose, jis buvo piktas, irzlus dėl patiriamo skausmo. Net ir praėjus metams po įvykio vaikui dėl jaučiamų pasekmių, skausmo vis dar tęsiamas gydymas. Civilinė ieškovė B. B. – V. teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad dabar sūnus paniškai bijo pravažiuojančių sunkiasvorių automobilių, einant gatve pasislepia už medžių, nes pamato atvažiuojantį didelį automobilį, o apie patį įvykį, praėjus beveik 2 metams po jo, sūnus nei jai, nei tėčiui nepasisako. Sūnų vedė pas psichologus, tačiau paklausus apie įvykį jis užsisklendžia savyje, pasidarė uždaro būdo. Ji pati nepraleido nė vienos dienos ligoninėje naktį, nors sūnus prašė pasilikti. Nepaisant to, kad tuo metu buvo tėtis, tačiau jam reikėjo abiejų tėvų. Tuo metu daug mažiau dėmesio buvo skiriama ir kitiems vaikams. Kadangi pati maitino, tai buvo problemų ir su mažojo vaikelio maitinimu, nes pati patyrė didžiulį stresą, kadangi negalėjo būti ir su E. ligoninėje, ir su kitais savo vaikais. Iš kitos pusės lygiai taip pat buvo sunku vyrui, kadangi jie turi savo individualią įmonę, iš kurios gauna visos šeimos pajamas, todėl nuo to nukentėjo jų finansinė padėtis, kadangi buvo ligoninėje. Kiek įmanoma mažesnius užsakymus vyrui reikėjo atlikti naktimis, kai E. miegodavo. E. labai jautriai reaguodavo į skausmus, keičiant tvarsčius, skambėdavo visa ligoninė jį pakeliant. Jam tuo metu buvo leidžiamas morfijus, bet netgi jis nepadėjo sušvelninti skausmų. Pačiomis pirmomis dienomis paprašydavo iš reanimacijos išeiti, kadangi reikėdavo pertvarstyti žaizdą. Iš pradžių ji nesuprato, nes girdėjo, kad kažkur kažkas rėkia, tačiau, kad ten E. nepatikėjo iki tol, kol pati pamatė, kaip jam tą žaizdą tvarkė: 6 žmonės jį pakeldavo vertikaliai, o iš apačios, kadangi buvo didelė žaizda ant nugaros, tą žaizdą tvarkė dar du žmonės. Rėkimas buvo visą laiką kol būdavo pakeltas. Ta žaizda turėjo būti tvarkoma kiekvieną dieną. Jam tai buvo labai skausminga. Vėliau jis atsisakė gerti tabletes, nes jų nenurydavo, kadangi buvo gulimoje padėtyje ir jam niekaip nepavykdavo nuryti tablečių. Tai gydytojai parinko kitą būdą ir jam vieni vaistai buvo leidžiami į pilvą, todėl lygiai taip pat kiekviena adata jam buvo labai skausminga. Pamena net vienos kineziterapeutės pasakymą, kad žino, jog E. leidžiami vaistai, nes visai kitame korpuse buvo girdėti kaip jis rėkia. Jam taip pat buvo atliktos kelios operacijos, nes buvo tvarkomos plėštinės žaizdos. Vaikui buvo lūžę keliose vietose dubens kaulai, ant jo kojų buvo didžiulės plėštinės žaizdos, kurios buvo tiek didelės, kad plika akimi buvo matomi nervai. Šiuo metu ant jo kojų likę dideli randai, t. y. tose vietose kur buvo daromos operacijos. Jam buvo bandoma persodinti odą. Ant nugaros buvo didelė žaizda, kadangi ji negijo, todėl ant nugaros reikėjo uždėti odos lopą. Viena operacija buvo, kad iš jo šlaunies buvo paimta oda ir buvo bandoma persodinti ant sėdmens. Neaišku kaip jam bus augant, nes jam buvo trūkusi kraujagyslė, todėl radiologai pirmą naktį darė operaciją ir įdėjo stentą, kurį reikia pastoviai prižiūrėti, eiti pas angiochirurgus. Tą vietą, kur buvo dedamas stentas, jam skauda, todėl ketina eiti pas savo šeimos daktarę ir prašyti siuntimo pas angiochirurgą, kad pažiūrėtų ar ten viskas gerai. Pačias patikras pas angiochirurgus vaikui reikės daryti kas metus visą likusį gyvenimą. Kitas dalykas vaikų angiochirurgo nėra, todėl eina pas suaugusiųjų angiochirurgą. Patys stentai dedami visai neseniai ir prognozių nė vienas gydytojas jiems negali pasakyti kas bus ateityje, nes praktikos su vaikais nėra, o stentai dažniausiai dedami vyresniems žmonėms, o jam buvo tiesiog trūkusi kraujagyslė ir dabar negali pasakyti pasekmių. Sūnui buvo sumušti ir lytiniai organai, dabar jis nesulaiko šlapimo. Dėl dubens lūžių jis pusantro mėnesio turėjo gulėti varlytės pozicijoje, kas buvo problema, kadangi ant jo nugaros buvo plėštinė žaizda, o jis turėjo gulėti tik ant nugaros. Jam buvo bandoma visaip pakelti nugarą, kad ta žaizda gytų. Galbūt viena iš priežasčių kodėl oda ant nugaros nesugijo, nes jis buvo gulimoje – varlytės pozicijoje. Kojoje buvo paimtas odos lopas šiek tiek didesnis, nei jos pačios ranka, todėl ateičiai likę randai, žaizdos tikrai nesumažės. Civilinis ieškovas P. W. teisiamojo posėdžio metu paaiškino (III t., b. l. 122 – 123), kad teismui pateiktas ieškinys yra susijęs su patirtu stresu ir skausmu bei netektomis pajamomis, tačiau svarbiausia yra jų vaiko skausmas, bei nuosekliai paaiškino vaikui atliktų chirurginių intervencijų seką, gydymo procedūras, vartotus medikamentus. Civiliniai ieškovai – nukentėjusiojo tėvai nurodo, kad patyrė 1537,75 Eur turtinės žalos, kuri nėra net iš dalies atlyginti ir kurią prašo priteisti civiliniam ieškovui P. V.. Turtinė žala grindžiama tuo, kad eismo įvykio metu buvo sugadinti sūnaus rūbai, batai, kuriais šis vilkėjo įvykio metu, tuo padaryta 150 Eur dydžio turtinė žala. Įvykio metu buvo nepataisomai sugadintas vaikiškas dviratis, tuo padaryta 500 Eur dydžio turtinė žala. Kadangi šeima gyvena Prienų mieste, o vaikas 82 kalendorines dienas buvo gydomas Kauno miesto gydymo įstaigose jie patyrė 506 Eur dydžio kelionės išlaidas kurui, kurios susideda iš 90 km (atstumas Prienai – Kaunas (gydymo įstaiga) (45 km) ir Kaunas – Prienai (45 km)*82 kalendorinės gydymo dienos, įvertinus tai, jog automobiliui, kuriuo naudojasi šeima Toyota Previa (v/n (duomenys neskelbtini) 100 km tenka 7 1 dyzelinio kuro (0,98 Eur dyzelinio kuro kainos vidurkis laikotarpiu nuo 2015 – 07 – 24 iki 2015 – 10 – 17). Dėl tuo metu užgulusių rūpesčių ir streso dėl sūnaus sveikatos kelionės čekių tiesiog nerinko, tačiau akivaizdu, jog kelionė į gydymo įstaigas buvo būtina ir jie šias išlaidas patyrė. Taip pat už laikotarpį nuo 2015 – 07 – 24 iki 2015 – 09 – 17 patyrė išlaidas susijusias su automobilio parkavimu prie LSMU Kauno klinikų, kur darbo dienomis nuo 8 iki 18 val. 1 valandos parkavimo kaina lengvajam automobiliui mėlynojoje zonoje yra 0,6 Eur, dėl ko viso automobilio parkavimui jie patyrė 240 Eur dydžio išlaidas (0,6 Eur* 10 apmokestintų valandų per darbo dieną*40 darbo dienų). Taip pat patyrė 39,75 Eur dydžio išlaidas vaiko vaistų įsigijimui, 34 Eur išlaidas dėl vaikų psichiatro konsultavimo, 49 Eur dėl atlikto psichodiagnostinio tyrimo (49 Eur), 19 Eur pakartotinės vaikų psichiatro konsultacijos.

Civilinis atsakovas baudžiamojoje byloje teismo posėdžio metu nurodė (IV t., b. l. 18 – 20), kad su pateiktu patikslintu civiliniu ieškiniu sutinka iš dalies. Nurodė, kad dėl turtinės žalos reikalavimas yra pagrįstas dokumentais, t. y. važinėjimas iš Prienų į Kauno klinikas, stovėjimas prie Klinikų irgi mokamas. Pats E. V. prašo 100000 eurų neturtinės žalos. Esant sunkiam sveikatos sutrikdymui ir esant tokioms pasekmėms tokios sumos teismų praktikoje nėra priteisiamos, o priteisiamos ženkliai mažesnės, todėl civilinis ieškinys dėl 100000 eurų yra akivaizdžiai per didelis ir jis turėtų būti mažintinas. Nurodė, kad jei teismas manys, kad reikia priteisti tėvams kažkokias sumas, tai tos sumos, kurios pareikštos labai dideles, neatitinkančios nei teismų praktikos, nei teisingumo, protingumo kriterijų, turėtų būti ženkliai mažinamos. Nagrinėjant bylą žiūrėtas vaizdo įrašas yra pats objektyviausias įrodymas: žalias šviesoforo signalas degė tiek vairuotojui, tiek pėstiesiems, einantiems per pėsčiųjų perėją. Nukentėjusysis E. V. buvo eismo dalyvis ir jis turėjo tokią pareigą žinoti eismo taisykles, kad per pėsčiųjų perėją dviračiai yra vedami. Vaikas priėmė visiškai techniniu požiūriu nepriimtiną sprendimą, t. y. jis nestabdė, pamatęs judančią transporto priemonę – vilkiką, savo transporto priemonės – dviračio, o bandė jį apvažiuoti iš priekio. Kaltė yra abipusė ir nustačius tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį, jį reikėtų mažinti per pusę. Pasisakė dėl taikytinos teisės, nurodydamas, įvykis įvyko Lietuvoje, todėl turėtų būti taikomas lietuviškas įstatymas. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad draudiko atsakomybė dėl vieno įvykio dėl neturtinės žalos yra 5000 eurų ribose, todėl jeigu teismas nustatys neturtinės žalos dydį ir jį sumažins, atsižvelgiant į mišrios kaltės aspektą, bei manys, kad yra padaryta daugiau nei 5000 eurų, tai 5000 eurų reikėtų priteisti iš Powszechny Zaklad Uiezpieczen Spolka Akcyjna, o likusi suma pagal Lietuvos teisę turėtų būti priteista iš kaltinamojo darbdavio, t. y. A. A. Z.. Turtinė žala, kadangi draudimo suma yra 5000000 eurų, o reikalavimas yra šiek tiek daugiau nei 1500 eurų, turėtų būti sumažinta per pusę, t. y. apie 700 eurų, ir priteista iš Powszechny Zaklad Uiezpieczen Spolka Akcyjna.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis yra Lenkijos Respublikos pilietis, eismo įvykis įvyko jam darbo metu vairuojant fiziniam asmeniui A. A. Z., vykdančiam ekonominę veiklą, priklausančią transporto priemonę – VOLVO FH 4XT, valst. Nr. LLU (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ SKO 24SKO 24, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draustą Powszechny Zaklad Ubezpieczen Spolka Akcyjna (PZU SA), kurio buveinė – (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šioje baudžiamojoje byloje sprendžiant civilinius ieškinius visų pirma yra aktualus taikytinos teisės klausimas. Siekiant nustatyti civilinei deliktinei atsakomybei taikytiną teisę taikytinos 1971 m. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – ir Konvencija) nuostatos. Hagos konvencija reglamentuoja taisykles nustatant civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius, neatsižvelgiant į tai, kokia teisena siekiama asmenį patraukti atsakomybėn (1 straipsnio 1 dalis). Pagal Konvenciją atsakomybei už eismo įvykius taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, pagal kurią, be kita ko, nustatomas atsakomybės pagrindas, mastas, žalos pobūdis ir dydis (3 straipsnio, 8 straipsnio 1, 4 punktai). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos šiuo aspektu yra analogiškos Hagos konvencijai. Vadovaujantis CK 1.44 straipsniu, reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko Lietuvos Respublikos teritorijoje, deliktinės atsakomybės klausimams spręsti taikytina Lietuvos Respublikos teisė, o kadangi kaltinamasis darbo metu vairavo transporto priemonę draustą Lenkijos Respublikos teritorijoje registruotoje draudimo bendrovėje – tai iš draudimo sutarties kylantiems teisiniams santykiams taikytina Lenkijos Respublikos teisė (CK 1.37 straipsnio 6 dalis, 1.44 straipsnis). Tai atitinka ir teismų praktiką analogiškose bylose, susijusiose su tarptautiniu elementu (žr. pvz. 2014 m. birželio 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K – 280/2014; Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2 – 20 – 783/2011 ir kt.).

Teismas aukščiau nustatė, kad nors KET reikalavimus pažeidė abu eismo dalyviai: tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis, tačiau kaltinamojo J. W. padarytas KET 28 punkto pažeidimas buvo būtinoji padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo, kilimo sąlyga, todėl būtent kaltinamojo veika buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, todėl nukentėjusysis turi teisę į žalos atlyginimą. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį, įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiojo interesai gauti teisingą kompensaciją už neabejotinai patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus, išlikusius psichologinius padarinius, kita vertus – kaltinamojo kaltės forma ir laipsnis, kaltinamojo turtinė padėtis ir jo lūkesčiai, kad priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas, adekvatus jo kaltės laipsniui ir realus.

Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5.). Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos sunkius padarinius (sunkus sveikatos sutrikdymas), į šią žalą padariusio asmens neatsargią kaltę dėl nusikalstamo nerūpestingumo, į pakankamai sunkią pačio kaltinamojo turtinę padėtį (nors turi nekilnojamojo turto – gyvenamąjį namą, tačiau jis yra apsunkintas hipoteka, turi tris nepilnamečius vaikus, sutuoktinė nedirba, šeimos pajamas sudaro tik jo darbinės pajamos), padarytos turtinės žalos dydį, padarytos veikos aplinkybes ir pavojingumą, nukentėjusiojo išgyvenimus (patirtos keturios operacijos, skausmingos procedūros, įdėtas stentas, atlikti odos persodinimai, išlikę grubūs randai, iki šiol jaučiami skausmai, nebaigtas gydymas, psichologiniai padariniai ir pan.), taip pat į formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis akivaizdu, kad patyrė ne tik fizinį skausmą, tačiau ir dvasinius išgyvenimus, stresą, didelius nepatogumus. Tikėtina, kad nukentėjusysis, būdamas mažamečiu ir būdamas pripratęs prie gyvenimo pilnoje šeimoje, kas nustatyta teismo posėdyje išklausius jo tėvus, psichologiškai pergyveno jog mama negalėjo dėl kitų turimų vaikų būti visada kartu, kad mama negalėjo kartu su juo nakvoti ir be abejo, vaikas dėl to jautėsi atskirtas, patyrė nesaugumo, vienišumo jausmą bei kitus psichologinius padarinius, dėl ko galimai, kaip teigė jo įstatyminė atstovė B. B. V., jis tapo uždaras ir itin jautrus. Neabejotina, kad tokius išgyvenimus patyrė ir nukentėjusiojo tėvai, kadangi kaip matyti iš byloje esančių rašytinių duomenų, medicininių išrašų, iš teisme apklaustų pačių tėvų parodymų, jie turi ypatingai tvirtą ir glaudų, artimą ryšį su vaikais, tame tarpe ir su nukentėjusiuoju, todėl neabejotinai pergyveno dėl kiekvieno nukentėjusiojo sūnaus patirto skausmo, operacijų pasekmių, taikyto gydymo, liekamųjų psichologinių padarinių ir pan. Tai, kad nukentėjusiojo tėvai patyrė dvasinius išgyvenimus ir stresą rodo ir tai, kad jie turėjo išgyventi faktą, kad vaikas atsisakė gerti gyvybiškai svarbius vaistus per burną, todėl turėjo leisti juos į pilvo sritį. Tai, kad tėvai išgyveno kartu su vaiku rodo ir jų reakcija į matomus vaiko sužalojimų perrišimus: kaip teigė vaiko mama B. B. – V., vaiką pakeldavo šeši asmenys, kiti du perrišdavo, o vaikas tuo metu nenustojamai verkdavo ir šaukdavo, todėl neabejotinai tai matyti ir negalėti padėti, nesumažinti skausmo rūpestingam mylinčiam tėvui / motinai yra nepakeliamai sunku. Kaip nurodė vaiko mama B. B. – V. dėl patirtų išgyvenimų ji turėjo problemų maitinant krūtimi savo kitą vaiką – kūdikį 4 mėnesių, o vaiko tėvas P. V., vienintelis galėdamas būti prie sunkiai sužaloto vaiko, patyrė ir didžiulį stresą, rūpindamasis šeimos pajamomis, kadangi jis vienas buvo dirbantysis, todėl tik nukentėjusiajam vaikui miegant jis būdamas šalia nukentėjusiojo savo poilsio sąskaita dirbdavo – atlikdavo vertimus. Akivaizdu, kad eismo įvykio pasėkoje didelių dvasinių kančių, sielvarto, rūpesčių dėl mažamečio sūnaus sveikatos, nepatogumų dėl pasikeitusio gyvenimo, pergyvenimų dėl ateities neabejotinai patyrė ir patiria artimiausi vaikui asmenys – tėvai B. B. – V. ir P. V.. Iš aukščiau aptartų, teismo posėdyje išklausytų minėtų tėvų parodymų, nustatyta, kad nukentėjusįjį vaiką ir jo tėvus sieja tvirti, glaudūs emociniai ryšiai, jų santykiai pasižymi nuolatiniu pobūdžiu, artumu, prieraišumu, todėl neabejotinai dėl šio eismo įvykio visa šeima patyrė dvasinius išgyvenimus: tiek pats mažametis nukentėjusysis, būdamas reanimacijoje, ligoninėje, būdamas atskirtas nuo visos šeimos, tiek ir tėvai, negalėjo toliau tęsti jiems įprasto gyvenimo būdo, būdami rūpestingi ir mylintys tėvai pergyveno kiekvieną vaiko operaciją, jo patirtą skausmą, jo psichologines kančias ir problemas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jie turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Įvertintina ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis dėl šio sunkaus sužalojimo patyrė ne tik bendrinės nejautros būdu atliktas keturias operacijas, tačiau ir kraujo transfuziją, odos persodinimus, drenų šalinimą, buvo paguldytas į skausmingą varlytės pozą, koja imobilizuota langete, vartojo medikamentus (analgetikus, antibiotikus, fraksipariną, aspiriną, Milgama, antikoaguliantus ir kt.) ne tik per burną, bet vaikui atsisakius gerti vaistus, jie buvo leidžiami į pilvo sritį, įdėtas svetimkūnis – stentas, kuris vaikui augant galimai turės būti keičiamas, pastoviai turi būti stebimas angiochirurgo dėl stenozės, patyrė procedūras dėl raumenų hipotrofijos ir kontraktūrų, dėl patirtų daugybinių sužalojimų atlikti įvairūs tyrimai ir taikytas gydymas, tačiau nepaisant to vaikui apsunkinta fizinė veikla, po kurios jam skauda kojas, dėl sąnarių mobilumo sutrikimo sunku apsirengti apatinę kūno dalį, sutriko biosocialinės funkcijos, nes nenori kalbėti, vykdyti paliepimų, neįsitraukia į veiklą, priešinasi, stinga motyvacijos, sutriko dėmesio koncentracija, atsirado elgesio problemos, bendravimo sunkumai, stebima įtampa, baimė, nerimas, nesaugumo ir nepasitikėjimo savimi jausmai, net praėjus dviem metam po įvykio vengia gatvės aplinkos, eidamas šaligatviu turi būti lydimas, bijo žaisti su mašinėlėmis, net atsisako jas paimti į rankas, apie autoįvykį atsisako kalbėti arba sako, kad neprisimena, rekomenduota ilgalaikė psichologinė psichoterapinė pagalba (II t., b. l. 54 – 61, II t., b. l. 87). Šios aplinkybės rodo, kad eismo įvykio pasekmės net ir praėjus beveik dvejiems metams po įvykio vaikui nėra išnykusios, kad be vis dar jaučiamo kojų skausmo, skausmo stento vietoje, vaikas jautriai išgyvena ir vis dar patiria psichologinius padarinius (baimę, kaltę, nesaugumą, nerimą, įtampą), dėl ko jam rekomenduota tolesnė psichoterapinė pagalba. Visa tai neabejotinai daro įtaką mažamečio nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, savivertės jausmui, bendravimo santykiams, mokyklinei veiklai ir pan.

Įvertintinas ir neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinantis faktorius, susijęs su nukentėjusiojo elgesio įtaka kilusioms pasekmėms, patirtai žalai. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą atmestas atsižvelgus į nukentėjusiojo kaltę dėl didelio neatsargumo. Didelis neatsargumas – tai paprasčiausių kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių nepaisymas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar sudarė sąlygas jai atsirasti. Nusikaltimo padarymo situacija rodo, kad įtakos nusikaltimui padaryti turėjo ir pačio nukentėjusiojo elgesys, kadangi jis per pėsčiųjų perėją ne ėjo, o važiavo su dviračiu, buvo be suaugusiųjų priežiūros, dėl ko pažeidė KET 55, 64.9 punktus, bei priėmė techniniu požiūriu nepriimtiną sprendimą – nesustoti, o apvažiuoti iš priekio vilkiką, tokiu būdu sukūrė rizikingą situaciją, susijusią su pačio jo saugumu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl to, jog vaikas važiuojamojoje dalyje per pėsčiųjų perėją važiavo ir buvo be suaugusiųjų priežiūros, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas nukentėjusiojo vaiko tėvui P. V. (I t., b. l. 64). Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad 2016 m. liepos 5 d. Prienų rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena P. W. atžvilgiu dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnio 1 dalyje, nutraukta pasibaigus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnyje numatytam nuobaudos skyrimo terminui.

Teismas, priteisdamas nukentėjusiajam patirtą neturtinę žalą, taip pat atsižvelgia į teismų praktiką šios kategorijos bylose, kad nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiamas nuo 5792 Eur iki 34 504 Eur neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-50/2010, 2K-211/2011, 2K-453/2011, 2K-370/2012, 2K-374/2012, 2K-95/2013, 2K-52-942/2016, ir kt.), pažymint, jog šios sumos priteisiamos nesant nukentėjusiojo kaltės dėl eismo įvykio kilimo. Taigi, įvertinus visus aukščiau aptartus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus (nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, nukentėjusiojo didelį nerūpestingumą, kaltinamojo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, tame tarpe šalies bendrą pragyvenimo lygį, ekonominio pobūdžio faktorius, susijusius su euro valiutos Lietuvoje įvedimu, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus), užtikrinant protingą priešingų interesų pusiausvyrą ir atsižvelgiant į teisminę praktiką, nukentėjusiajam vaikui priteistina daugiau nei vidurkis teismų priteisiama neturtinės žalos suma 20000 Eur (CK 6.250 straipsnis, 6.282 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymi, kad nukentėjusiajam neatmetama galimybė ateityje, pateikus naujus įrodymus, pagrindžiančius patirtas papildomas gydymosi išlaidas ar kitus duomenis, leidžiančius prašyti atlyginti jo patirtą turtinę ar neturtinę žalą, kreiptis į teismą dėl papildomų sumų priteisimo.

Pažymėtina, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo ir tik patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus ši žala gali būti priteista ir kitiems asmenims (CK 6.250 str., 6.263 str. 2 d., 6.283 str. 1 d.). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nors neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, kiti asmenys, kurie nėra tiesiogiai nukentėję nuo nusikaltimo ir nepatyrė turtinės žalos, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, tam tikrais atvejais turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, jei įrodoma, kad jie tokia žalą patyrė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6-696/2016 ir kt.). Asmens pripažinimas vaiko atstovu pagal įstatymą byloje nereiškia, kad jis nepatyrė neturtinės žalos ir negali pretenduoti į jos atlyginimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad eismo įvykio metu buvo sunkai sužalotas 6 metų vaikas E. V., kurį slaugė ir prižiūrėjo jo tėvai B. B. – V. ir P. V., byloje pripažinti civiliniais ieškovais. Išklausius teismo posėdyje nukentėjusiojo įstatyminius atstovus nustatyta, kad tėvus ir nukentėjusįjį sūnų siejo ypatingai artimas, glaudus emocinis ryšys, todėl neabejotinai tėvai išgyveno dėl mažamečio sūnaus patirto skausmo, sužalojimo laipsnio, sunkios būklės, dėl jo tolimesnio gyvenimo kokybės, neaiškios gydymo perspektyvos dėl įdėto stento, persodintos odos grubių randų, šlapimo nelaikymo, pastovių reikalingų tyrimų ir konsultacijų, psichologinių vaiko baimių, užsisklendimo savyje, nerimo ir pan. Todėl konstatuotina, kad nukentėjusiojo tėvai dėl įvykusio eismo įvykio bei sūnui patyrus sunkius sužalojimus, neabejotinai patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, psichologines kančias matant vaiko skausmą ir negalint jam pagelbėti, nerimą ir išgyvenimus dėl sūnaus sveikatos jam esant sunkioje būklėje, vėliau dėl sužalojimų pasekmių, liekamųjų psichologinių problemų, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius aukščiau aptartus rašytinius įrodymus, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas bylai reikšmingas aplinkybes, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, į teismų praktikoje nurodytas šiems asmenims išimtiniais atvejais priteistinos neturtinės žalos ribas (nuo 2896 Eur iki 17377 Eur nesant nukentėjusiojo kaltės – žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-696/2016 ir kt.) taiko žalos mažinimo institutą dėl pačio nukentėjusiojo didelio nerūpestingumo, dėl jo pažeistų KET reikalavimų ir prašomą priteisti 25000 Eur kiekvienam tėvui neturtinę žalą dėl sūnaus sveikatos sutrikdymo mažina iki 5000 Eur.

Nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai, prašydami priteisti 1537,75 Eur turtinę žalą P. W., nurodo, kad ją sudaro: 150 Eur už drabužius, avalynę, 500 Eur už dviratį, 506 Eur kelionės išlaidos kurui, 240 Eur parkavimo išlaidos, 39,75 Eur vaistams, 102 Eur išlaidas dėl vaiko psichiatro konsultacijų ir psichodiagnostinio tyrimo. Civilinio atsakovo įgaliotas atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad prašomos priteisti 102 Eur išlaidos dėl vaiko psichiatro konsultacijų ir psichodiagnostinio tyrimo pagrįstos rašytiniais įrodymais, kitos prašomos priteisti išlaidos nors ir nėra pagrįstos rašytiniais įrodymais, tačiau įvertinus eismo įvykio mechanizmą, patirtus nukentėjusiojo sužalojimus, sunkų sveikatos sutrikdymą, patirtas chirurgines intervencijas, naudotas medicinines priemones, medikamentus, nukentėjusiojo amžių (mažametis), dėl ko buvo būtina nuolatinė tėvų priežiūra, tai, kad tėvai gyvena kitame mieste nei nukentėjęs vaikas buvo gydytas, tai, kad transporto priemonių stovėjimas prie LSMUK yra apmokestintas, akivaizdu, kad minėtos išlaidos buvo patirtos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškinio dalis dėl turtinės žalos laikytina visiškai pagrįsta (CPK 178 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad eismo įvykio metu dėl kaltinamojo veiksmų, priežastiniu būtinuoju ryšiu susijusių su sunkiomis pasekmėmis, buvo patirta aukščiau nurodyta turtinė žala, tačiau nustatytas ir didelis pačio nukentėjusiojo neatsargumas, per pėsčiųjų perėja nesivedant, o važiuojant su dviračiu, bei būnant be suaugusiųjų priežiūros, sprendžia ieškinio dalį dėl turtinės žalos tenkinti iš dalies, priteisiant 1000 Eur turtinės žalos nukentėjusiojo įstatyminio atstovo P. W. naudai.

Nagrinėjamu atveju materialiai atsakingas už padarytos žalos atlyginimą yra ne kaltinamasis. Atsakingą už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio (transporto priemonės) įstatymas numato šaltinio valdytoją – asmenį, valdantį šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (LR CK 6.270 straipsnio 2 dalis). Asmuo, kuris darbo teisinių santykių pagrindu naudoja transporto priemonę, mechanizmą ar kitą šaltinį (pvz. vairuotojas) nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir už padarytą žalą tiesiogiai nukentėjusiajam neatsako. Kaip matyti iš bylos duomenų, transporto priemonės VOLVO FH 4XT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ SKO 24SKO 24, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią darbo santykių metu vairuodamas kaltinamasis sukėlė eismo įvykį, savininkas yra A. A. Z., vykdanti ekonominę veiklą, transporto priemonė drausta draudimo bendrovėje Powszechny Zaklad Ubezpieczen Spolka Akcyjna (PZU SA), kurios buveinė – (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 36 – 53, III t., b. l. 97 – 107, 113, 135 – 138). Kadangi civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo ar materialiai už jį atsakingas asmuo (draudėjas) ir draudikas konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytos žalos atlyginimo yra atsakingas ne tik už žalą padariusį asmenį materialiai atsakingas asmuo (A. A. Z., vykdanti ekonominę veiklą), bet ir šio asmens civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo bendrovė (Powszechny Zaklad Ubezpieczen Spolka Akcyjna (PZU SA). Kaltinamojo darbdavio, materialiai atsakingo už padarytą žalą, atsakomybė kildinama delikto pagrindu, tuo tarpu draudiko pareiga atlyginti žalą kyla iš draudimo sutarties. Kaip minėta aukščiau, vadovaujantis CK 1.37 straipsnio 6 dalimi, iš draudimo sutarčių atsirandantiems teisiniams santykiams taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Kadangi bylos duomenimis draudimo bendrovės Powszechny Zaklad Ubezpieczen Spolka Akcyjna (PZU SA) verslo vieta yra Lenkijos Respublikos teritorijoje, nustatant draudimo išmokos dėl žalos dydį taikytinos Lenkijos Respublikos draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos bei vadovaujamasi tarp kaltinamojo darbdavio Anna A. Z., vykdančios ekonominę veiklą, ir draudiko Powszechny Zaklad Ubezpieczen Spolka Akcyjna (PZU SA) sudaryta draudimo sutartimi.

Vadovaujantis Lenkijos Respublikos CK 822 straipsniu, pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudikas įsipareigoja atlyginti žalą tretiesiems asmenims, kurią padarė draudėjas draudimo sutarties galiojimo metu (http://isap.sejm.gov.pl/DetailsServlet?id=WDU19640160093). Iš byloje esančio draudimo liudijimo matyti, kad kaltinamojo vairuotas vilkikas, registruotas Anna A. Z. vardu ir apdraustas užsienio valstybių eisme dalyvaujančių transporto priemonių draudimu Lenkijos Respublikos draudimo kompanijoje PZU SA, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. gegužės 26 d., garantinė suma: 1) žala asmeniui – 5 000 000 Eur; 2) turtinė žala – 1 000 000 Eur. Pagal Lenkijos Respublikos Privalomojo draudimo, Garantinio draudimo fondo ir Lenkijos transporto draudikų biuro įstatymo 36 straipsnį, garantinė suma dėl žalos asmeniui – 5 000 000 Eur vienam draudžiamajam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus, o garantinė suma dėl žalos turtui – 1 000 000 Eur vienam draudžiamajam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus (http://isap.sejm.gov.pl/DetailsServlet?id=WDU20031241152). Taigi, tiek draudimo liudijime, tiek minėtame Lenkijos Respublikos teisės akte asmens sužalojimo atveju iš 5 000 000 Eur garantinės sumos neišskiriama neturtinė žala, todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju draudimo kompanija PZU SA sudariusi su A. A. Z. transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl transporto priemonės VOLVO FH 4XT, valst. Nr. LLU (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ SKO 24SKO 24, valst. Nr. LLU (duomenys neskelbtini), įsipareigojo eismo įvykio atveju atlyginti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, neviršijančią minėtų sumų (atitinkamai 1 000 000 Eur, 5 000 000 Eur). Kadangi nukentėjusiajam E. V., jo įstatyminiams atstovams civiliniams ieškovams P. V., B. B. – V. priteistinos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo suma neviršija draudimo sutartyje ir Lenkijos Respublikos teisės akto – Privalomojo draudimo, Garantinio draudimo fondo ir Lenkijos transporto draudikų biuro įstatymo 36 straipsnyje nustatytos draudimo kompanijos PZU SA pareigos apimties, tai minėta draudimo kompanija turi atlyginti visą nukentėjusiojo, jo įstatyminių atstovų patirtą priteistiną tiek turtinę, tiek neturtinę žalą (Lenkijos Respublikos CK 822 straipsnis).

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (žr. pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose: Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-374/2012, Nr. 2K-92/2014, Nr. 2K-21-942/2016 ir kt.).

Nukentėjusysis civiliniu ieškiniu prašo priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias pagal pateiktus į bylą duomenis sudaro 2000 Eur atstovavimo išlaidų. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusiojo interesams tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu atstovavo advokatė R. S., nukentėjusiojo turėtas 2000 Eur advokato išlaidas patvirtina pinigų priėmimo dokumentai (III tomas, b. l., 111 – 112).

Teismas įvertinęs bylos ir civilinio ieškinio sudėtingumus, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, atstovavimo apimtį, proceso sudėtingumą, nagrinėjimo trukmę, reikalingas teisines paslaugas, kad atstovas surašė iš esmės vieną procesinį dokumentą t. y. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurį tikslindamas iš esmės atkartojo aplinkybes nurodytas pirminiame ieškinyje, o patikslino tik atsakovus, atsižvelgdamas į nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius, teisinei pagalbai skirtą darbo laiką, tai, kad atstovė į teismo posėdžius vykdavo į kitą nei yra jos būstinė vietovę, kad pirminis ieškinys ir patikslintas ieškinys savo turiniu analogiški, kad tas pats advokatas atstovavo nukentėjusįjį tiek ikiteisminiame tyrime tiek teisme, kad byla nebuvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį dėl bylos tarptautinio elemento, kreipiantis ne vieną kartą teisinės pagalbos, o ne dėl nukentėjusiojo ar jo atstovės kaltės, kad kaltinamojo turtinė padėtis yra pakankamai sudėtinga, tuo tarpu nukentėjusysis, atstovaujamas įstatyminių atstovų nesinaudojo valstybės teikiama nemokama teisine pagalba, o jį gynė privatus advokatas, sprendžia, kad nukentėjusiojo turėtų išlaidų suma teisinėms paslaugoms yra per didelė, todėl mažintina ir iš kaltinamojo viso priteistina 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiojo naudai.

Nagrinėjant bylą kaltinamajam buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, kviečiamas vertėjas. BPK 105 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus vertėjo išlaidas. Atsižvelgiant į tai ir į tai, jog pagal bylos duomenis kaltinamojo turtinė padėtis nėra gera, gynėjo dalyvavimas buvo privalomas nepriklausomai nuo kaltinamojo valios, minėtos proceso išlaidos iš jo nepriteistinos (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 3 dalis, 105 straipsnio 1 dalis, 106 straipsnio 2 dalis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnio 6 dalis).

Teismas, vadovaudamasis BPK 297 – 298 straipsniais, 304 – 305 straipsniais, 307 – 308 straipsniais, 313 straipsniu, 352 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

J. W., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje ir paskirti jam 60 MGL dydžio (2259,60 Eur) baudą, ją sumokant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš J. W., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1500 Eur atstovavimo išlaidų nukentėjusiojo E. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), naudai, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti įstatyminiams atstovams P. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir B. B. – V., gim. (duomenys neskelbtini).

Patikslintus civilinius ieškinius tenkinti iš dalies:

priteisti nukentėjusiajam E. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), iš civilinio atsakovo Powszechny Zaklad Ubezpieczen Spolka Akcyjna (PZU SA), NIP: 526 – 025 – 10 – 49 National Court Register KRS No. 0000009831, buveinė – (duomenys neskelbtini), 20000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimo, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti įstatyminiams atstovams P. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir B. B. – V., gim. (duomenys neskelbtini);

priteisti civiliniam ieškovui P. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), iš civilinio atsakovo Powszechny Zaklad Ubezpieczen Spolka Akcyjna (PZU SA), NIP: 526 – 025 – 10 – 49 National Court Register KRS No. 0000009831, buveinė – (duomenys neskelbtini), 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) turtinės žalos ir 5000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo;

priteisti civiliniam ieškovui B. B. – V., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), iš civilinio atsakovo Powszechny Zaklad Ubezpieczen Spolka Akcyjna (PZU SA), NIP: 526 – 025 – 10 – 49 National Court Register KRS No. 0000009831, buveinė – (duomenys neskelbtini), 5000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis BPK 437 straipsniu, išnagrinėjus bylą kaltinamajam nedalyvaujant priimtą nuosprendį įteikti kaltinamojo gynėjui. Nuo nuosprendžio įteikimo gynėjui momento prasideda terminas, per kurį nuosprendis įsiteisėja.

Vadovaujantis BPK 438 straipsniu, nuteistasis, kurio byla buvo nagrinėjama jam nedalyvaujant, turi teisę paduoti apeliacinį skundą ir praėjus tokio skundo padavimo terminams (t. y. 20 dienų nuo paskelbimo), taip pat pareikšti, kad jis dalyvaus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kiti proceso dalyviai nuosprendį gali apskųsti BPK 313 straipsnyje nustatyta tvarka – per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos Kauno apygardos teismui per Prienų rajono apylinkės teismą.

Teisėja Vaida Baumilė