Baudžiamoji byla Nr. 2K-405/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
(S) 1.2.29.1; 2.1.7.4
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. ir jo gynėjos kasacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį areštu penkiasdešimčiai parų.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 24 d. nutartis, kuria nuteistojo K. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
K. M. nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą – vairuotojo pažymėjimą ir šį žinomai suklastotą tikrą vairuotojo pažymėjimą laikė, gabeno ir panaudojo, t. y. 2009 m. vasario 6 d., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, Vilniuje, Vokiečių g., radęs vairuotojo pažymėjimą Nr. duomenys neskelbtini, išduotą V. Š. vardu, pašalino jame buvusią nuotrauką, įklijavo savąją, po to šį suklastotą vairuotojo pažymėjimą 2009 m. vasario 7 d. laikė ir gabeno automobiliu „Alfa Romeo“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) bei tą pačią dieną, apie 22.30 val., Ukmergėje, Vilniaus g., panaudojo, patikrinimo metu pateikdamas kelių policijos patruliui.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. M. ir jo gynėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 24 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, išvadas parėmė spėlionėmis, prielaidomis, visi neaiškumai vertinti kaltinamojo nenaudai. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo paisoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 1 punkto ir 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkto nuostatų, reikalaujančių kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikytis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų ir savo išvadas grįsti išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kuriame konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikaltimo sudėties, kaltės, skiriamos bausmės yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Kasatorių teigimu, K. M. nepagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, nes jis dokumento neklastojo ir jo nepanaudojo.
Kasaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme K. M. nuosekliai nurodė, jog apie tai, kad vairuotojo pažymėjimas suklastotas, jis nežinojęs, manęs, kad rado tikrą dokumentą, rengėsi nešti jį į policiją. Tai, kad dokumentas suklastotas, kasatorius sužinojęs tik iš policijos pareigūnų, nes pats, būdamas ne specialistas, to nepastebėjęs ir objektyviai negalėjęs pastebėti. Šias aplinkybes patvirtina Registrų centro pažyma (b. l. 21), kurioje nurodyta, kad rastas vairuotojo pažymėjimas galioja iki 2002 m. lapkričio 7 d., o negaliojimo priežastis – keitimas pametus, pavogus ar dingus. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vairuotojo pažymėjime įklijuota nuotrauka yra K. M. ir kad būtent jis ją įklijavo, taigi neįrodyta kasatoriaus kaltė suklastojus dokumentą. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kieno nuotrauka įklijuota vairuotojo pažymėjime ir, nepagrįstai atmetęs prašymą dėl ekspertizės skyrimo, pats nustatė, jog nuotrauka yra K. M. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismas, remdamasis specialisto išvada, neįvertino, kad joje aprašytas tik dokumento klastojimo mechanizmas, tačiau nenustatyta, jog tai padarė kasatorius, taip pat nenustatytas asmuo, kurio nuotrauka įklijuota.
Kasaciniame skunde teigiama, kad niekuo nepagrįsta ir kaltinimo dalis dėl žinomai suklastoto vairuotojo pažymėjimo laikymo, gabenimo ir panaudojimo. Nustatydamas suklastoto dokumento panaudojimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai rėmėsi nenuosekliais liudytojų policijos pareigūnų V. R. ir G. Ž. parodymais, neaptarė jų prieštaringumo, nevertino jų lygindamas su kitais byloje surinktais įrodymais ir nemotyvavo, kodėl šių asmenų parodymus vertina kaip teisingus, o kitus įrodymus atmeta. Teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojas V. R. byloje apklaustas net keturis kartus, tačiau aplinkybes apie nuteistojo elgesį įvykio metu ir vairuotojo pažymėjimo pateikimą šis liudytojas aiškino skirtingai. Pirmoje apklausoje pareigūnas nenurodė įvykio detalių, o praėjus ilgam laiko tarpui jas prisiminė. Kasatorių įsitikinimu, nėra patikimas ir V. R. tarnybinis pranešimas, nes jis surašytas ne įvykio vietoje, o po to, kai K. M. buvo pristatytas į komisariatą, ir, tikėtina, atlikus jo asmens kratą (šis procesinis veiksmas dokumentuose neužfiksuotas). Be to, V. R. tarnybinio pranešimo turinys gali būti tendencingas. Jame nurodyta, kad K. M. pateikė vairuotojo pažymėjimą, tačiau apie tai, kad jis prisistatė svetima pavarde, – neminima, o apklaustas kaip liudytojas V. R. parodė, kad nuteistasis prisistatė V. Š. pavarde. Tik teismo posėdžio metu šis liudytojas nurodė dar vieną aplinkybę – kad akivaizdžiai buvo matyti, jog nuotrauka perklijuota, panaši į vairavusį asmenį. Kasatorių teigimu, teismas negalėjo remtis ir liudytojo G. Ž. parodymais, kurie identiški V. R. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, todėl galėjo būti nurašyti. Be to, teismas neįvertino, kad šio liudytojo kaip pareigūno vaidmuo buvo antraeilis, jis pats asmeniškai nebendravo su K. M., todėl jo parodymai neinformatyvūs ir nepatikimi. Kasaciniame skunde nurodoma, kad K. M. iš tiesų nepateikė dokumento policijos pareigūnui, jis buvo rastas ir paimtas jo asmens kratos metu kartu su kitais dokumentais, ir šį faktą iš dalies patvirtino liudytojas V. R., parodydamas, jog, radus vairuotojo pažymėjimą, buvo pakviesta pareigūnė, kuri jį paėmė (ši aplinkybė byloje užfiksuota).
Kasatorių įsitikinimu, K. M. iškeltos versijos dėl įvykio aplinkybių abiejų instancijų teismai nepaneigė (pirmosios instancijos teismas tai konstatavo nuosprendyje). Apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jos padarytos neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjus bylą.
Atsiliepimu į nuteistojo K. M. ir jo gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Dainora Miliūtė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje pakanka neginčijamų K. M. kaltės įrodymų suklastojus tikrą vairuotojo pažymėjimą, jį laikius, gabenus ir panaudojus, o ši veika pagal BK 300 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. Bylos įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus ir įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir priėmė teisingą nutartį, kurioje išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi, paaiškino, kodėl nepatikėjo nuteistojo parodymais ir kodėl yra patikimi liudytojų V. R. bei G. Ž. parodymai, kuriuos pripažino nuosekliais ir kuriuos vienu ar kitu aspektu patvirtino kiti bylos įrodymai. Priešingai, nei tvirtina kasatoriai, teismo išvada dėl K. M. kaltės pagrįsta bylos duomenų visuma.
Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius apelianto argumentus, paaiškindamas, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kasatorių teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jo nekaltumą, nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, kad kasaciniame skunde pateiktais argumentais iš esmės ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir bylos įrodymų vertinimas, tačiau tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl BPK reikalavimų neatitinkančio įrodymų vertinimo ir dėl to nepagrįsto K. M. nuteisimo yra nepagrįsti.
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylos įrodymai nepatvirtina, jog K. M. suklastojo vairuotojo pažymėjimą, įklijuodamas į šį tikrą kito asmens (V. Š.) vardu išduotą dokumentą savo nuotrauką, ir kad tokį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo, pateikdamas jį kelių policijos pareigūnams, sustabdžiusiems nuteistąjį šiam vairuojant transporto priemonę. Kasatorių manymu, minėtų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nustatymas grindžiamas prieštaringais ir nenuosekliais policijos pareigūno V. R. parodymais, nepatikimais kito pareigūno liudytojo G. Ž., atkartojusio pirmojo nurodytas aplinkybes, parodymais, taip pat abejotinais bylos duomenimis apie vairuotojo pažymėjimo paėmimo aplinkybes.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai bei juos paaiškinančios detalės buvo nurodyti ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Teismo išvados dėl K. M. kaltės įrodytumo, įrodymų pakankamumo ir patikimumo yra motyvuotos, atitinka bylos įrodymų turinį. Nutartyje visiškai teisingai konstatuota, kad, priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame (taip pat ir kasaciniame) skunde, liudytojo V. R. parodymai, kaip ir jo tarnybinis pranešimas apie suklastoto vairuotojo pažymėjimo pateikimo (t. y. panaudojimo) aplinkybes, K. M. prisistatymą kito asmens – V. Š. – vardu, yra nuoseklūs, parodytos esminės, turinčios reikšmės bylai aplinkybės neprieštarauja tarpusavyje, be to, atitinka kitus bylos įrodymus, tarp jų – liudytojo G. Ž. parodymus, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų duomenis, specialisto išvadas, iš dalies – ir paties kasatoriaus K. M. parodymus apie tai, kad kelių policijos pareigūnams sustabdžius automobilį vairavusį K. M. ir pareikalavus pateikti dokumentus, jis pateikė svetimą vairuotojo pažymėjimą (pačiam K. M. teisė vairuoti transporto priemonę buvo atimta). Nustatyta, kad kilus įtarimui, jog pateiktas dokumentas yra suklastotas (perklijuota nuotrauka), šioms aplinkybėms išsiaiškinti, K. M. asmens tapatybei nustatyti, jis buvo pristatytas į policijos komisariatą, o minėtas vairuotojo pažymėjimas perduotas ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Po to, atliekant ikiteisminį tyrimą, vairuotojo pažymėjimas buvo pateiktas ištirti specialistui, kuris pateikė išvadą apie šio dokumento suklastojimo faktą. Taigi kasatorių teiginiai dėl įrodymų vertinimo ir faktinių veikos aplinkybių nustatymo prieštarauja bylos medžiagai, paremti ne objektyviais duomenimis, o neteisinga įrodymų turinio interpretacija. Teisėjų kolegija nenustatė BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų ir konstatuoja, kad teismų padarytas įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepažeidė BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, šio teismo sprendimas (nutartis) atitinka jos turiniui keliamus reikalavimus. Pagal teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas K. M. veikai taikytas tinkamai, nes jis, radęs kito asmens vairuotojo pažymėjimą, jį suklastojo (perklijavęs savo nuotrauką), laikė, gabeno ir panaudojo (pateikdamas policijos pareigūnams). Šie veiksmai visiškai atitinka BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymius.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo K. M. ir jo gynėjos kasacinį skundą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Vytautas Piesliakas
Dalia Bajerčiūtė
