Baudžiamoji byla Nr. 2K-389/2010
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.28.4. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo. Taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį atsiprašyti nukentėjusiojo ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo G. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
G. M. nuteistas už tai, kad įvykdė savavaldžiavimą, panaudodamas psichinę prievartą. Nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą tikrą kito asmens – O. K. – teisę toliau dirbti kasininke parduotuvėje, esančioje Šalčininkuose, (duomenys neskelbtini) ir priklausančioje UAB,,Maxima LT“, t. y. savavališkai, spręsdamas darbo ginčą tarp kasininkės O. K. ir tos pačios parduotuvės apsaugos darbuotojo I. B. (I. B.), 2008 m. lapkričio 26 d., apie 1.00 val., nuvyko į I. B. gyvenamąją vietą, esančią Šalčininkų rajone, (duomenys neskelbtini), iš kur, nurodęs I. B. sėsti į automobilį „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamą J. J. (J. J.), nuvežė jį į mišką Šalčininkų rajone, kur panaudodamas psichinę prievartą, t. y. pridėjęs peilį prie I. B. kaklo ir juo grasindamas, pareikalavo, kad I. B. išeitų iš darbo parduotuvėje. Po to nuvežė I. B. į savo butą, esantį Šalčininkuose, (duomenys neskelbtini), kuriame pakartojo reikalavimą I. B. išeiti iš darbo parduotuvėje bei privertė jį atsiprašyti bute buvusios O. K., po to išvarė jį iš buto.
Kasaciniu skundu G. M. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai naikintini dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsnių nustatyta tvarka. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-65/2009). Priimdamas prieš jį apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo I. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teisme šis pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu melavo, tačiau tokie nukentėjusiojo parodymai iš esmės buvo vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remdamasis teismas ir priėmė prieš jį apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, prieštaringi nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neleido teismui teisingai nustatyti 2008 m. lapkričio 26 d. nagrinėjamo įvykio aplinkybių ir taip buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, dėl to jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu.
Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kuris nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Nagrinėjamojoje byloje nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kokius teisės aktus jis pažeidė. Teismai turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusysis nebuvo O. K. darbdavys, darbuotojų priėmimas į darbą arba jų atleidimas iš darbo nėra jo kompetencija.
BK 294 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia (tiesiogine ar netiesiogine). Teismai, priimdami prieš jį apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo nustatyti šį subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį, tačiau teismų sprendimuose šie požymiai neanalizuojami.
Atsiliepimu į nuteistojo G. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Sergejus Bekišas siūlo šį atmesti.
Prokuroras nurodo, kad dalis kasatoriaus kasacinio skundo argumentų yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, tačiau faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas. Byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą patikrino bei įvertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ir su jų išvadomis nesutikti nėra pagrindo. Teismas argumentavo, kodėl kritiškai vertina ne tik kasatoriaus, bet ir nukentėjusiojo parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, ir kodėl nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vertina kaip nuoseklius ir teisingus. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, kuriam patvirtino, kad kasatorius naudojo prieš jį psichinę prievartą, grasino peiliu, reikalavo išeiti iš darbo parduotuvėje. Šie jo parodymai buvo balsu perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nes nukentėjusysis teisme davė parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, paskelbdamas nukentėjusiojo parodymus, vadovavosi BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis ir jų nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo parodymai šioje byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis, jie buvo vertinami kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, visi įrodymai, kuriuos vertino teismas ir kuriais buvo grindžiamas nuosprendis, buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl kasatoriaus teiginys dėl BPK 301 straipsnio pažeidimo yra nepagrįstas.
Kasatorius dar nurodo, kad nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra nuorodų į įstatymus ir jais nustatytą tvarką, kurią jis savo veiksmais būtų pažeidęs.
Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kvalifikuotas savavaldžiavimas yra savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, įvykdytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą. Teismai teisingai konstatavo, kad kasatoriaus veikimo būdas laikytinas savavališku ginčijamos tikros kito asmens teisės vykdymu. Akivaizdu, kad inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir subjektyviuosius požymius, t. y. kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas nustatė, kad kasatoriui inkriminuota nusikalstama veika padaryta tyčia, todėl kasacinio skundo argumentai dėl BK 15 bei 294 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo nepagrįsti.
Nuteistojo G. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, teismų sprendimai naikintini, o baudžiamoji byla G. M. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį
Nuteistasis G. M. nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais, kuriais jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį dėl to, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
G. M. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už savavaldžiavimą, padarytą panaudojant psichinę prievartą prieš I. B.
Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylos aplinkybes: G. M., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą tikrą kito asmens – O. K. – teisę toliau dirbti kasininke parduotuvėje, esančioje Šalčininkuose, (duomenys neskelbtini) ir priklausančioje UAB,,Maxima LT“, t. y. savavališkai, spręsdamas darbo ginčą tarp kasininkės O. K. ir tos pačios parduotuvės apsaugos darbuotojo I. B., 2008 m. lapkričio 26 d., apie 1.00 val., nuvyko į I. B. gyvenamąją vietą, esančią Šalčininkų rajone, (duomenys neskelbtini), iš kur, nurodęs I. B. sėsti į automobilį „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamą J. J. (J. J.), nuvežė jį į mišką, esantį Šalčininkų rajone, kur panaudodamas psichinę prievartą, t. y. pridėjęs peilį prie I. B. kaklo ir juo grasindamas, pareikalavo, kad I. B. išeitų iš darbo parduotuvėje. Po to nuvežė I. B. į savo butą, esantį Šalčininkuose, (duomenys neskelbtini), kuriame pakartojo reikalavimą I. B. išeiti iš darbo parduotuvėje bei privertė jį atsiprašyti bute buvusios O. K., po to jį iš buto išvarė.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo ir nukentėjusiojo skundus, patikrinęs įrodymų vertinimą ir baudžiamojo įstatymo pritaikymą, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo bei nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Teismas nutartyje nurodė, kad G. M., siekdamas apginti O. K. teisę dirbti kasininke, 2008 m. lapkričio 26 d. grasino nukentėjusiajam I. B. peiliu ir darė spaudimą, t. y. naudojo psichologinį smurtą ir taip privertė I. B. atsiprašyti O. K. bei pažadėti išeiti iš darbo, t. y. nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos ir savavaldžiaudamas vykdė savo tariamą teisę.
Pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (subjektinių teisių atsiradimo pagrindus nustato CK 1.136 straipsnis), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Tikra teisė yra tokia, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančia jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Kvalifikuotam savavaldžiavimui (BK 294 straipsnio 2 dalis) konstatuoti svarbu nustatyti, dėl ko buvo naudojama fizinė ar psichinė prievarta – ar tam, kad įgyvendintų savo ar kito asmens teisę, ar keršto ar kitais tikslais.
Pažymėtina, kad pagal BK 294 straipsnio dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Nenustačius tokio santykio, pavojingi kaltininko veiksmai nekvalifikuotini kaip savavaldžiavimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-167/2008, 2K-509/2008, 2K-65/2009). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kasatorius G. M. ir nukentėjusysis I. B. būtų teisinio santykio subjektai ir kad kilęs konfliktas būtų susijęs su bandymu spręsti kokį nors teisinį ginčą. Nėra duomenų ir apie tai, kad nuteistajam G. M. galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas dėl tariamos teisės turėjimo. Pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, neleistina kaip pagrindą imti vien tik subjektyvų kaltininko gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą. Savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negali ir neturi suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009).
Pagal bylos medžiagą nukentėjusysis ir nuteistasis yra pažįstami tik tiek, kad nuteistasis, būdamas uniformuotas, atvažiuodavo į parduotuvę, kurioje apsaugos darbuotoju dirbo nukentėjusysis, ir išveždavo iš parduotuvės apsivogusius pirkėjus. Jokių įsipareigojimų nukentėjusysis nuteistajam neturėjo. Byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad nukentėjusysis turėtų kokių nors prievolių O. K. atžvilgiu. Tai, kad jis, vykdydamas savo pareigas, užfiksavo kasininke dirbusios O. K. padarytą pažeidimą ir privertė ją rašyti pasiaiškinimą, nesuteikia pagrindo išvadai apie jos darbinių teisių pažeidimą. Nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nėra išdėstyta jokių faktų ir motyvų, pagrindžiančių išvadą, kad G. M. vykdė O. K. priklausančią teisę. Vykdytos teisės turinys (teisė toliau dirbti kasininke parduotuvėje) suformuluotas dirbtinai.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas nėra susijęs su kokių nors subjektyvių teisių įgyvendinimu ir yra asmeninio pobūdžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, ištyrę bylos aplinkybes, neteisingai aiškino savavaldžiavimo sudėties objektyviuosius požymius ir todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių (pripažindami, kad G. M. veika atitinka savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtį), taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Baudžiamoji byla G. M. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes nuteistojo veiksmai teoriškai galėtų būti vertinami pagal Baudžiamojo kodekso normas, numatančias atsakomybę už žmogaus veiksmų laisvės varžymą (BK 148 straipsnis). Pažymėtina, kad dėl BK 148 straipsnyje numatyto nusikaltimo turi būti atliekamas privataus kaltinimo bylų procesas (BPK 407 straipsnis).
Kasacinės instancijos teismas šiame bylos nagrinėjimo etape negali spręsti klausimo dėl veikos perkvalifikavimo į kitus BK straipsnius, nes toks procesinis sprendimas taptų staigmena nuteistajam ir pažeistų jo teisę į gynybą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-228/2008, 2K–509/2008, 2K-P-36/2010), be to, prieštarautų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai (Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, 21 February 2002).
Pagal teismų praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir apeliaciniame procese, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalga; išvadų 6 punktas (Teismų praktika Nr. 31, p. 377).
Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka šiuo atveju yra saistomas nuteistojo ir nukentėjusiojo paduotų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma nuteistąjį G. M. išteisinti. Iš pirmosios instancijos teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. posėdžio protokolo (T. 2, b. l. 31) matyti, kad nukentėjusysis I. B. iš esmės pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, pareikšdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus ir kad G. M. prieš jį jokios prievartos nenaudojo. Tokio pat turinio yra ir jo apeliacinis skundas (T. 2, b. l. 62–63).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad susidariusioje situacijoje pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka netenka prasmės ir yra galimas tik vienas procesinis sprendimas – baudžiamosios bylos nutraukimas.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Nustačius, kad G. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kiti kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti ir G. M. baudžiamąją bylą nutraukti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vladislovas Ranonis
Viktoras Aidukas
