Baudžiamoji byla Nr. 2K–413/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.1.2.2
2.1.7.4
2.2.4.3(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutarties.
Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš S. A.) laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš R. M.) laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš A. B.) laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė A. R. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Į bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2009 m. rugpjūčio 8 d. iki lapkričio 17 d. Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. M. iš A. R. ir A. L. solidariai priteista 400 Lt žalos atlyginimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. L., tačiau nuosprendis dėl jo kasacine tvarka neapskųstas.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartimi nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A. R. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A L., nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. 22.00 val. iki 8 d. 2.20 val., tiksliau nenustatytu laiku, Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), išlauždami pakabinamą spyną, įsibrovė į S. A. priklausantį sandėliuką, iš kurio pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajai priklausantį 200 Lt vertės karutį ir taip padarė jai 200 Lt turtinės žalos.
Be to, A. R. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. L., nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. 22.00 val. iki 8 d. 2.20 val., tiksliau nenustatytu laiku, Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), pro neužrakintas duris įsibrovė į R. M. priklausantį sandėliuką, iš kurio pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajai priklausantį 400 Lt vertės dviratį „Tunturi“ ir taip padarė jai 400 Lt turtinės žalos.
Taip pat A. R. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. L., nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. 22.00 val. iki 8 d. 2.20 val., tiksliau nenustatytu laiku, Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), pro neužrakintas duris įsibrovė į A. B. priklausantį ūkinį pastatą, iš kurio pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajai priklausančias dvi mėsines vištas, bendros 60 Lt vertės, ir taip padarė jai 60 Lt turtinės žalos.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nuosprendį, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti; nepatenkinus šio prašymo, panaikinti teismų sprendimus ir padarytai veikai pritaikyti BK 189 straipsnio 3 dalį bei sušvelninti bausmę tiek, kiek jis yra atlikęs bausmės; nepatenkinus šių prašymų, panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba, panaikinus teismų sprendimus, perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Skunde kasatorius nurodo, kad jis nepadarė nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas. Byloje nesurinkta pakankamai neginčijamų jo kaltės įrodymų. Nuteistasis atkreipia dėmesį į kasacines nutartis Nr. 2K-310/2006 ir 2K-256/2005, kuriose pateikti išaiškinimai, susiję su tinkamu įrodymų vertinimu, kurių privalėjo laikytis teismai. Nagrinėjant bylą, buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Abiejų instancijų teismai pažeidė BPK normas, reguliuojančias įrodymų vertinimą, neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, netyrė ir neįvertino kasatorių teisinančių įrodymų, pažeidė apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Įvertinę tik nuteistąjį kaltinančius įrodymus ir visiškai neįvertinę arba nepakankamai įvertinę jį teisinančius įrodymus, teismai bylą išnagrinėjo šališkai. Be to, teismai neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą: neteisingai kvalifikavo kasatoriaus veiksmus, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas bei normas, reguliuojančias bausmės skyrimą. Skunde kasatorius išskiria netinkamą BK l straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 3 dalies taikymą bei esminius BPK l straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 21straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5, 7 dalių, 45 straipsnio, 238 straipsnio l dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio l dalies 2, 3, 4 punktų, 332 straipsnio 2, 3, 5 dalių pažeidimus. Dėl savo, kaip įtariamojo, teisių suvaržymo kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į gynybą. Jam paskirtas gynėjas gynė ir kitą įtariamąjį, nors jau pirmose jų apklausose aiškiai buvo matyti, kad abiejų interesai skyrėsi. Dėl to nuteistasis negalėjo pasikonsultuoti su savo gynėju dėl gynybos. Kartu teismas nepagrįstai rėmėsi faktiniais duomenimis, gautais neteisėtais būdais, taip nesilaikydamas BPK 20 straipsnio l ir 4 dalių reikalavimų. Vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktu, esant nuteistųjų gynybos interesų prieštaravimams, byloje buvo būtinas gynėjo dalyvavimo atvejis, todėl abiem nuteistiesiems turėjo būti paskirti skirtingi gynėjai. Tai nebuvo padaryta, todėl duomenys, kurie buvo užrašyti apklausos protokoluose, dalyvaujant tam pačiam gynėjui, negali būti laikomi įrodymais. Toliau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai vadovavosi prieštaringais parodymais. Teismai nepagrįstai pripažino, kad kasatorius kartu su kitu nuteistuoju A. L. įvykdė visus nuosprendyje nurodytus nusikaltimus. Ši išvada pagrįsta nevienodais kito nuteistojo A. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pradžioje, kuriuos jis vėliau dar ikiteisminio tyrimo metu pakeitė, o teisme paaiškino jų pakeitimo priežastis. Tiek A. R., tiek A. L. teisme nurodė, kad kasatorius nedalyvavo darant nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas. Abu nuteistieji paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu kai kuriuose apklausų protokoluose buvo neteisingai užrašyti jų parodymai. Tą iš dalies patvirtino teisme apklausta liudytoja tyrėja Ė. B., nurodydama, kad „jų parodymai buvo nenuoseklūs; jie juos keitė net tos pačios apklausos metu“. Teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl remiasi vienais įrodymais, o kitus atmeta. Dėl to buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimai. Kasatoriaus įsitikinimu, kitų objektyvių jo kaltės parodymų byloje nesurinkta, o teismų išvadų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Toliau kasatorius nurodo, kad A. B. vištų kartu su A. L. nevogė. Policijos darbuotojų G. N. ir V. T. parodymai buvo nevienodi bei prieštaravo kitoms bylos aplinkybėms. Jie nevienodai nurodė peilio atradimo ir jo numetimo aplinkybes. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl vienus iš tų parodymų priėmė ir jais vadovavosi, o kitus atmetė, o apeliacinės instancijos teismas irgi tinkamai neįvertino šių aplinkybių. Be to, teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad nukentėjusioji A. B. kieme matė dviejų asmenų pėdsakus, nes įvykio apžiūros protokolas patvirtina, jog policijos darbuotojai jokių pėdsakų neaptiko. Taigi teismas vėl pažeidė BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimus. Nuosprendyje nepagrįstai vadovautasi ir kasatoriaus buvusios sutuoktinės R. R. bei jos motinos nukentėjusiosios A. B., su kuriomis nuteistojo santykiai blogi, parodymais, kad niekas kitas negalėjęs pavogti vištų. Tai prielaidos, kuriomis negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Be to, teismas neįvertino šių liudytojų parodymų prieštaravimų, jų neatitikties kitiems byloje esantiems įrodymams. Kasatorius tvirtina, kad jokių objektyvių jo kaltės įrodymų dėl vištų vagystės byloje nesurinkta. Nuteistas A. L. niekada nenurodė, kad kasatorius kartu su juo įvykdė šį nusikaltimą. Toliau kasatorius pažymi, kad kaltinamajame akte nebuvo nurodytas nusikaltimų padarymo laikas, nors pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą tai turėjo būti padaryta. Kasatorius daro išvadą, kad kaltinimas nekonkretus ir todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą. Nuteistojo gynėjo prašymą grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimams teismas atmetė. Kartu A. R. pastebi, kad teismas nuosprendyje rėmėsi prielaidomis, jog karučio ir dviračio vagystė įvykdytos nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. 22 val. iki 8 d. 2.20 val. A. L. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad šiuos daiktus pavogė po to, kai buvo paleistas iš Policijos komisariato, kur buvo sulaikytas dėl tą pačią naktį įvykdytos vištų vagystės. Kai A. L. buvo paleistas iš Policijos komisariato, buvo gerokai vėlesnis laikas, nei nurodyta nuosprendyje. Taigi teismas negalėjo A. L. nuteisti dėl vagystės, padarytos kitu laiku, nei nustatė teismai. Kasatorius tvirtina, kad, kai A. L. įvykdė dviračio ir karučio vagystes, nuteistasis buvo Policijos komisariate. Pripažindamas kasatorių kaltu dėl karučio ir dviračio vagysčių, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 219 straipsnio 3 dalies, 255 straipsnio 1 dalies ir 256 straipsnio reikalavimus, išėjo už pakeisto kaltinimo ribų. Apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė ir pats pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą patikrinti apskųstą nuosprendį tiek, kiek to prašoma pagal apeliacinį skundą. Taip pat teismai, pažeisdami BPK 241 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, neteisingai nustatė pagrobto dviračio vertę. Pirmosios instancijos teisme kasatoriaus gynėjas prašė atidėti bylos nagrinėjimą ir įpareigoti nukentėjusiąją R. M. pateikti įrodymus apie iš jos pagrobto dviračio vertę, bet teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino šių aplinkybių. Dėl to buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis. Nuo pagrobto turto vertės priklauso tiek veikos kvalifikavimas (BK 190 straipsnis, 178 straipsnio 2, 4 dalys), tiek ir bausmės rūšis bei dydis, nes pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Kasatorius sutinka, kad dviračio vertė galėjo būti 300–350 Lt, t. y. mažesnė nei 3 MGL. Taip pat kasatorius teigia, kad A. L. nesiūlė jam kartu vogti dviračio. Jis tik paprašė A. R. padėti parduoti dviratį. Kasatorius buvo įsitikinęs, kad dviratis, kurį jie parduoda, priklauso A. L. ir kad jis nedaro jokio nusikaltimo. Nuteistasis teigia, kad tiek S. A. priklausiusio karučio, tiek R. M. priklausančio dviračio vertė yra didesnė negu 1 MGL, bet neviršija 3 MGL, todėl, vadovaujantis BK 190 straipsniu, laikytina, jog buvo pagrobtas (ar realizuotas) nedidelės vertės turtas. A. R. teigimu, S. A. karutis buvo 200 Lt vertės, o R. M. dviratis negalėjo kainuoti daugiau nei 350 Lt. Be to, A. B. priklausančių dviejų vištų vertė yra 60 Lt, t. y. mažiau nei 1 MGL, todėl tokios vertės turto pagrobimas neturėtų būti laikomas nei nusikaltimu, nei baudžiamuoju nusižengimu. Tai gali būti vertinama tik kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 50 straipsnyje. Taigi pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo A. R. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad didesnėje skundo dalyje kasatorius dėsto argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių, pateikia savo išvadas dėl įrodymų vertinimo, neigia kaltę, tačiau konkrečių teisinių argumentų dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nepateikia.
Atsakydamas į kasacinio skundo argumentus dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo, prokuroras teigia, kad kasatoriaus padarytoms veikoms baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 6 punkte išaiškinta, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (išskyrus atvejį, kai pagrobiamas didelės vertės turtas). Nagrinėjamoje byloje nustatytas vagystę kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į patalpą (sandėliukus ir ūkinį pastatą), todėl teismai A. R. nusikalstamoms veikoms baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kvalifikuoti veiką pagal BK 189 straipsnio 3 dalį nėra pagrindo, nes byloje neabejotinai įrodyta, kad kasatorius, veikdamas bendrininkų grupe su A. L., įsibrovė į S. A. priklausantį sandėliuką ir pagrobė svetimą turtą – karutį, įsibrovė į R. M. priklausantį sandėliuką ir pagrobė svetimą turtą – dviratį, taip pat įsibrovė į A. B. priklausantį ūkinį pastatą ir pagrobė svetimą turtą – dvi vištas. A. R. kaltė dėl dviračio, karučio ir vištų vagysčių byloje įrodyta nuteistojo A. L., nukentėjusiųjų S. A., R. M., A. B., liudytojų R. R., G. N., G. N. parodymais, kitais ištirtais byloje įrodymais. Atsakydamas į kasacinio skundo argumentus dėl BPK pažeidimų, prokuroras pastebi, kad kasatorius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus sieja su teismo šališkumu, nes teismas neištyrė ir tinkamai neįvertino visų įrodymų, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. A. R. kasaciniame skunde nenurodyta nė viena iš BPK 58 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurios sukeltų abejonių bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumu. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ar teisėjai būtų buvę šališki ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų kasatorius, nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Anot prokuroro, taip pat nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad buvo surašytas įstatymo reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, todėl kasatorius neturėjo galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo. Kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, pateikė prašymą pakeisti kaltinimą. Patikslintas kaltinimas buvo įteiktas kaltinamiesiems ir jų gynėjams. Taip pat prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiais dėl teisės į gynybą suvaržymo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje ginti įtariamuosius A. R. ir A. L. buvo paskirtas tas pats advokatas. Tačiau po pirmųjų A. R. apklausų jam buvo paskirtas kitas gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmųjų apklausų metu abu įtariamieji savo kaltę neigė, prieštaravimų jų parodymuose nebuvo, todėl kasatoriaus, kaip įtariamojo, teisės nebuvo pažeistos. Prokuroro nuomone, netenkintinas ir kasatoriaus prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tuo atveju, kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokių pažeidimų nėra. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl A. R. priimto nuosprendžio yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šis teismas A. R. apeliacinį skundą išnagrinėjo ir nutartyje išdėstė įrodymais pagrįstas bei tinkamai motyvuotas išvadas dėl visų esminių A. R. apeliacinio skundo argumentų.
Nuteistojo A. R. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina, nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir teismų išvadų dėl šių aplinkybių netikrina. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Išanalizavusi kasacinio skundo motyvus ir atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad abiejų instancijų teismai netinkamai vertino skunde ginčijamus bylos duomenis.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, todėl išsamiai išanalizavo bylos duomenis ir BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ar kitų skunde nurodomų bendrųjų įstatymų reikalavimų (BK l straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 3 dalies, BPK l straipsnio 1 dalies) nepažeidė. Teismai pagrįstai pripažino, kad karučio, dviračio ir vištų vagystes A. R. įvykdė kartu su A. L., nes tą patvirtino bylos įrodymų visuma, tarp jų ir ikiteisminio tyrimo metu A. L. duoti parodymai apie bendrą dalyvavimą įvykdant karučio vagystę iš nukentėjusiosios S. A. sandėliuko. Tuo tarpu vėlesni nuteistojo A. L. parodymai, kad jis vienas įvykdė visas vagystes, ir nuteistojo A. R. parodymai, jog jokių nusikalstamų veikų kartu su A. L. jis nepadarė, pagrįstai įvertinti kritiškai dėl jų nenuoseklumo ir neatitikties kitiems bylos įrodymams. Taip pat, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių suabejoti liudytojos R. R., buvusios A. R. sutuoktinės, ir nukentėjusiosios A. B, jo buvusios uošvės, parodymų patikimumu. Tai, kad nuteistąjį A. R. ir liudytoją R. R. bei nukentėjusiąją A. B. praeityje siejo artimi ryšiai, nėra pagrindas pripažinti, jog, šiems ryšiams nutrūkus, liudytoja ar nukentėjusioji įgijo pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Pažymėtina, kad šių proceso dalyvių parodymai sutapo su kitais bylos duomenimis, išdėstytais teismų sprendimuose. Skundo teiginiai, kuriais ginčijami liudytojų policijos pareigūnų G. N. ir V. T. parodymai irgi neturi pagrindo. Šių liudytojų parodymai buvo vienodi ir nuoseklūs viso proceso metu.
Kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto vagysčių padarymo laiko bei iš nukentėjusiosios R. M. pagrobto dviračio vertės. Dviračio vertė įrodyta vadovaujantis nukentėjusiosios pateiktais paaiškinimais apie dviračio būklę ir vertę veikos padaro metu. Apytikris vagysčių padarymo laikas nustatytas įvertinus bylos duomenų visumą. Kasatoriaus versija, kad dviračio ir karučio vagystės įvykdytos tuo metu, kai jis buvo laikomas Policijos komisariate, neatitinka kitų bylos duomenų, todėl pagrįstai teismų atmesta.
Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad pirminės nuteistojo A. L. apklausos metu gauti duomenys tenkina leistinumo reikalavimus pagal BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalis. Iš tiesų, pirminių apklausų metu tiek A. R., tiek A. L. gynė tas pats gynėjas A. K. Tačiau šių apklausų metu išaiškėjus jų interesų prieštaravimams, A. R. buvo paskirtas kitas gynėjas.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus bylos duomenis. Įrodymai gauti teisėtais būdais – baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl esminių skundo argumentų, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nepažeidė.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį
Baudžiamajame įstatyme atsakomybė už turto pagrobimą diferencijuojama pagal turto vertę. BK 178 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal turto vertę, vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu. Tačiau BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejį, kai pagrobiamas didelės vertės turtas.
Bylos duomenimis, A. R., veikdamas kartu su A. L., visas jam inkriminuotas vagystės įvykdė įsibrovęs į patalpą. Iš nukentėjusiosios S. A. sandėliuko jis pagrobė jai priklausantį 200 Lt vertės karutį. Iš R. M. sandėliuko nuteistasis pagrobė 400 Lt vertės dviratį „Tunturi“. Taip pat iš A. B. ūkinio pastato A. R. pagrobė nukentėjusiajai priklausančias bendros 60 Lt vertės dvi mėsines vištas. Taigi visais atvejais kasatorius pagal BK 178 straipsnio 2 dalį įvykdė kvalifikuotas vagystes, todėl nepriklausomai nuo turto vertės veikos turi būti kvalifikuojamos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas A. R. padarytoms veikoms pritaikytas tinkamai. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Veikos kvalifikavimas pagal BK 189 straipsnio 3 dalį, t. y. taip, kaip prašo kasatorius, negalimas, nes byloje nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių nusikalstamu būdu gauto turto realizavimą.
Dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams
Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai numatyti BPK 219 straipsnyje. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdus, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kt.), ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.
Kasatorius skunde nepagrįstai teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje jo turiniui nustatytų reikalavimų. A. R. pateiktame kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad visos trys vagystės įvykdytos 2009 m. rugpjūčio mėn. iš 7 į 8 d. Perdavus bylą nagrinėti teisme ir paaiškėjus tikslesnėms aplinkybėms dėl nusikaltimų padarymo laiko, prokuroras pateikė patikslintą kaltinimą, kuriame vagysčių padarymo laikas nurodytas nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. 22.00 val. iki 8 d. 2.20 val. Taigi, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nenustačius visiškai tikslaus vagysčių padarymo laiko, taip pat jų eiliškumo, šios aplinkybės buvo nurodytos kiek įmanoma tiksliau.
Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, kad A. R. padarytų veikų aprašymas kaltinamajame akte išdėstytas pakankamai tiksliai ir konkrečiai. Jame nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, todėl teisė į gynybą šiuo požiūriu nebuvo pažeista.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. R. kasacinį skundą.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Viktoras Aidukas
Antanas Klimavičius
