Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-103/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00725-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.1; 35.4; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. K. ir V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. ir R. K. ieškinį atsakovui G. M. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarčių vykdymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai V. K. ir R. K. kreipėsi į teismą prašydami iš atsakovo G. M. priteisti 54 291,33 Lt skolos, 1711,20 Lt palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad juos su atsakovu siejo draugiški santykiai, vieni kitiems skolindavo pinigus, atlikdavo kitokias paslaugas. Daugeliu atveju atsakovas savo prievoles įvykdydavo, tačiau dabar jis yra likęs skolingas ieškovams 54 291,33 Lt. Ieškovė R. K. pagal atsakovo žodinį prašymą už atsakovą 2006 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 34 291,33 Lt įsiskolinimą antstolei J. G. V. K. 2006 m. rugpjūčio 23 d. bankiniu mokėjimo pavedimu padengė atsakovo įsiskolinimą pagal 20 000 Lt vartojimo paskolą. Šios piniginės paslaugos buvo atliktos nenurodžius termino. Atsakovas savo atsiliepime į V. K. prieštaravimą dėl atsakovo pareikšto ieškinio kitoje Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo civilinėje byloje iš esmės pripažino, kad ieškovai yra sumokėję už jį pinigus: 20 000 Lt vartojimo paskolą ir 34 291,33 Lt įsiskolinimą antstolei J. G., tačiau neteisingai nurodė, jog 54 291,33 Lt yra grąžinęs. Ieškovų teigimu, atsakovas ieškovams yra grąžinęs 72 600 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 23 d. paprastąjį vekselį su 600 Lt palūkanomis, t. y. kitu pagrindu. Kadangi ieškovai įvykdė prievolę už skolininką tretiesiems asmenims, tai jie turi teisę reikalauti sumokėtų sumų iš skolininko (CK 6.50, 6.51 straipsniai).

Atsakovas G. M., nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad 2006 m. spalio 17 d. jam Danske banke buvo suteikta paskola 250 000 Lt, tą pačią dieną jis ieškovui V. K. pervedė 72 600 Lt į jo asmeninę sąskaitą, be to, 2006 m. spalio 31 d. paskolino ieškovui 50 000 Lt, pervesdamas pinigus į jo sąskaitą. Atsakovas teigia, kad ieškovams yra neskolingas, kitaip šie nebūtų prašę atsakovo paskolinti 50 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. liepos 27 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo G. M. 54 291,33 Lt skolos, 1711,20 Lt palūkanų, 5 proc. palūkanas nuo priteistos sumos (56 002,53 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. kovo 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1679,96 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovams solidariai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas V. K. 2006 m. rugpjūčio 23 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė į AB DNB Nord banko sąskaitą 20 000 Lt už G. M. įsiskolinimą pagal vartojimo paskolą, R. K. 2006 m. liepos 24 d. sumokėjo 34 291,33 Lt įsiskolinimą antstolei J. G. už atsakovą. 2006 m. rugpjūčio 23 d. atsakovas išdavė ieškovui paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti ieškovui V. K. 72 000 Lt iki 2006 m. rugsėjo 15 d. Teismas sprendė, kad šie įrodymai patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovas 72 600 Lt (72000 Lt skolą ir 600 Lt palūkanų) jam pervedė kaip skolą pagal 2006 m. rugpjūčio 23 d. paprastąjį vekselį, o ne pagal ankstesnius 54 291,33 Lt įsiskolinimus ieškovams. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad sumokėjo 20 000 Lt įsiskolinimą ieškovui už 2006 m. rugpjūčio 23 d. skolos bankui pervedimą už atsakovą bei duomenų apie 34 291,33 Lt skolos apmokėjimą ieškovei už įsiskolinimo padengimą antstolei J. G. už atsakovą. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais bei byloje pateiktais pinigų perdavimą patvirtinančiais įrodymais, pripažino ieškinį pagrįstu ir priteisė iš atsakovo ieškovams V. K. ir R. K. 54 291,33 Lt, taip pat CK 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu apskaičiuotų 1711,20 Lt palūkanų.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo G. M. apeliacinį skundą, 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Teismo nuomone, labiau tikėtina, kad atsakovas 2006 m. rugpjūčio 23 d. vekselį išdavė patvirtindamas iš dalies įsiskolinimą pagal ieškovų pinigų pervedimus bei dar iš atsakovų pasiskolindamas 17 009 Lt. Tai patvirtina aplinkybė, kad vienas iš šių pervedimų atliktas iki vekselio pasirašymo, o kitas – vekselio pasirašymo dieną, t. y. vekselis išduotas tą pačią dieną, kai ieškovas už atsakovą pervedė 20 000 Lt pagal vartojimo paskolą. Byloje nustatyta, kad 2006 m. spalio 17 d. atsakovas pervedė ieškovui 72 600 Lt, o 2010 m. spalio 31 d. ieškovui dar paskolino 50 000 Lt, kurių visų V. K. atsakovui negrąžino. Dėl šios skolos byla buvo nagrinėjama Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme, kuris priteisė atsakovo naudai iš ieškovo 24 041 Lt. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalys turėjo tarpusavio finansinių įsipareigojimų ir nuolat skolindavo vieni kitiems tam tikras pinigų sumas, jas grąžindami ir vėl skolindami, taip iš kreditorių virsdami debitoriais. Tarp šalių buvo priimta būtent tokiu būdu įforminti paskolinius santykius, pervedant skolinamas lėšas ir pasirašant vekselį pervestai sumai. Teismo nuomone, nelogiška būtų manyti, kad jeigu atsakovas nebūtų atsiskaitęs su ieškovais, atsakovui pervedus 50 000 Lt, šie tai būtų įforminę vekseliu kaip ieškovo skolą atsakovui, o ne atsakovo paskolos grąžinimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovai R. K. ir V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. sprendimą.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes, atsakovui nepateikus jokių naujų įrodymų, padarė visiškai priešingą išvadą nei žemesnės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog sumokėjo V. K. 20 000 Lt įsiskolinimą už 2006 m rugpjūčio 23 d. skolos pervedimą, ir duomenų apie tai, kad atsakovas sumokėjo 34 291,33 Lt skolą R. K. už atsakovo įsiskolinimo padengimą antstolei. Kasatorių teigimu, atsakovas 72 000 Lt jiems grąžino ne pagal ginčijamus pervedimus, bet pagal 2006 m. rugpjūčio 23 d. vekselį. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo paneigti teisingo pirmosios instancijos teismo sprendimo remdamasis tik jausmu ir tikimybe.

Atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų vertinimo nustatant įsipareigojimų įvykdymo faktą

Byloje nustatyta, kad ieškovė R. K. už atsakovą 2006 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 34 291,33 Lt įsiskolinimą antstolei J. G., o ieškovas V. K. 2006 m. rugpjūčio 23 d. bankiniu mokėjimo pavedimu padengė atsakovo įsiskolinimą pagal 20 000 Lt vartojimo paskolą, t. y. įvykdė atsakovo prievoles tretiesiems asmenims ir dėl to ieškovams perėjo pirminių kreditorių teisės (CK 6.50 straipsnio 1, 3 dalys). Taip ieškovai įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti jų tretiesiems asmenims sumokėtas atitinkamas sumas. Byloje sprendžiamas ginčas, ar atsakovas skolą ieškovams grąžino. Pareiga įrodyti skolos grąžinimo faktą tenka skolininkui. Kasatorių manymu, atsakovas to neįrodė. Taigi kasaciniame skunde keliamas įrodymų įvertinimo tinkamumo klausimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą sprendimą (nutartį) teisės taikymo aspektu ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir tik patikrina, ar teismai laikėsi įrodinėjimo taisyklių.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

Nagrinėjamu atveju šalių pozicija iš esmės išsiskyrė dėl to, ar pagal paprastąjį vekselį atsakovo ieškovui sumokėta 72 000 Lt suma apėmė ir šioje byloje ginčijamas sumas. Dėl to sprendžiant ginčą šiuo atveju būtina atsižvelgti į vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes.

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Tačiau vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Vekselio sąsajos su jo išdavimo pagrindu tirtinos ir tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad siekiama dvigubo prievolės įvykdymo – pagal vekselį bei pagal sandorį, kurio pagrindu išduotas vekselis. Dėl to nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas, ar pateikti įrodymai patvirtina skolos grąžinimo faktą, turėjo vertinti, be kitų, ir vekselio išdavimo bei apmokėjimo aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas vertino visus į bylą pateiktus įrodymus, tai pat ir susijusius su vekseliu (atsakovo sąskaitos Danske banke išrašą, iš kurio matyti atsakovo gautos ir jo sumokėtos pinigų sumos, vekselį ir kt.), ir įrodymų viseto pagrindu priėjo išvadą, kad atsakovas ieškovams skolą grąžino. Teismas atsižvelgė į ieškovų prievolių už atsakovą įvykdymo ir vekselio išdavimo laiką (2006 m. rugpjūčio 23 d., t. y. tą pačią dieną, kai ieškovas V. K. grąžino už atsakovą vartojimo paskolą, o ieškovė R. K. prieš keliolika dienų buvo padengusi už atsakovą antstolio vykdomą išieškojimą); šalių santykius po vekselio apmokėjimo (ieškovas V. K. maždaug po dviejų savaičių pasiskolino iš atsakovo 50 000 Lt, tai netiesiogiai patvirtina, kad atsakovas skolą buvo grąžinęs); tarp šalių susiklosčiusią pinigų skolinimosi praktiką, skolos sumai išduodant vekselį. Be to, ieškovai nenurodė ir neįrodė kitokio, nei atsakovas, vekselio išdavimo pagrindo.

Kasaciniame skunde kvestionuojamos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios teisės normos, abejojama jų taikymo būtinybe, kritikuojama, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadą grindė įrodymų viseto taisykle bei vidiniu teismo įsitikinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie įrodymų vertinimo reikalavimai, kaip nutartyje jau minėta, įtvirtinti CPK 185 straipsnio 1 dalyje ir yra teismams privalomi. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnį, 177 straipsnio 1 dalį, tačiau neatskleidžiama, kuo pažeidimai pasireiškė.

Apibendrinant pažymėtina, kad kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kasatoriai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriams nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismo procesinio sprendimo teisėtumu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 23,03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovų kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš R. K. ir V. K. lygiomis dalimis po 11,51 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš R. K. (asmens kodas duomenys neskelbtini) ir V. K. (asmens kodas duomenys neskelbtini) po 11,51 Lt (vienuolika litų 51 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Juozas Šerkšnas

Dalia Vasarienė