Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo AB banko Snoras bankroto byloje pagal trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. prašymą patvirtinti jų kreditorių reikalavimą ir įtraukti į indėlininkų sąrašą

Civilinė byla Nr. 3K-3-106/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03163-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

126.5; 113.6.1.3; 119.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens valstybinės įmonės,,Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo AB banko Snoras bankroto byloje pagal trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. prašymą patvirtinti jų kreditorių reikalavimą ir įtraukti į indėlininkų sąrašą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui Snoras iškelta bankroto byla.

Tretieji asmenys A. S. ir M. S. kreipėsi į teismą, prašydamos patvirtinti jų kreditorių reikalavimus: A. S. – 254 608,44 Lt, M. S. – 382 535,61 Lt, taip pat įtraukti į indėlininkų sąrašą, perduodamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Jos nurodė, kad kreditorius A. S., tretieji asmenys A. S., M. S. 2011 m. gegužės 30 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė, kooperuodami savo turtą, veikti bendrai ir siekti iš banko gauti palūkanų už mokėjimo sąskaitoje esančias lėšas. Bendrai veiklai A. S. įnešė 375 000 Lt, M. S. – 375 000 Lt, A. S. – 250 000 Lt. Šio sutarties pagrindu M. S. ir A. S. perdavė A. S. įnašus, o jis šias lėšas įnešė į savo vardu atidarytą sąskaitą AB banke Snoras. Be to, kreditorius A. S. perleido tretiesiems asmenims A. S. ir M. S. būsimą reikalavimo teisę į lėšas, esančias banke kreditoriaus A. S. mokėjimo sąskaitoje, kiekvienai jų į sumą, atitinkančią jų įnašą bei nuo šių sumų apskaičiuotas palūkanas.

Atsakovo LAB banko Snoras atstovas sutiko, kad A. S. ir M. S. būtų įtrauktos į kreditorių sąrašą su jungtinės veiklos sutartyje nurodyto dydžio reikalavimais, bet nesutiko su jų įtraukimu į indėlininkų sąrašą, teikiamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. prašymą įtraukti jas į indėlininkų sąrašą, perduodamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, palikti nenagrinėtą, nes Vilniaus apygardos teisme iškelta kita civilinė byla Nr. 2-2414-611/2013 (buvęs Nr. 2-6605-611/2012), kurioje A. S. ir M. S. taip pat prašo pripažinti jų teisę į draudimo išmoką ir priteisti šias išmokas iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. prašymus tenkino, pakeitė atsakovo LAB banko Snoras ketvirtos eilės kreditorių A. S. su 674 550,24 Lt reikalavimu, vietoje jo kreditoriais įtraukdamas A. S. su 254 608,44 Lt, M. S. – su 382 535,61 Lt ir A. S. – su 37 357,62 Lt ketvirtos eilės reikalavimais, įpareigojo atsakovą įtraukti kreditores A. S. ir M. S. į LAB banko Snoras indėlininkų sąrašą, atsakovo perduodamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas trečiojo asmens prašymą palikti nenagrinėtą trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. prašymą įpareigoti atsakovą LAB banką Snoras įtraukti jas kaip kreditores į LAB banko Snoras indėlininkų sąrašą laikė nepagrįstu, nes civilinė byla Nr. 2-2414-611/2013 (buvęs Nr. 2-6605-611/2012) buvo iškelta vėliau (2012 m. gruodžio 3 d.) nei klausimas pradėtas nagrinėti šioje byloje, be to, skiriasi bylų šalys. Teismas konstatavo, kad atsakovas neginčijo kreditorių sudarytos 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutarties, be to, Vilniaus apygardos teismui 2012 m. kovo 22 d. nutartimi, patvirtinus kreditoriaus A. S. ketvirtos eilės 674 550,24 Lt reikalavimą, trečiasis asmuo išmokėjo jam 345 280 Lt draudimo išmoką. Atsakovui buvo žinoma apie lėšų, esančių A. S. vardu atidarytoje banko sąskaitoje priklausymą asmenų grupei: A. S., A. S., M. S. Tai patvirtina atsakovo Kauno filialo antspaudas ant 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutarties, kurią kreditorius A. S. 2011 m. gegužės 30 d. pateikė atsakovui prieš atidarydamas banko sąskaitą ir sudarydamas taupymo programos sutartį. Nors kreditorės A. S. ir M. S. nebuvo nurodytos banko sąskaitos turėtojomis, tačiau jo vardu atidarytoje sąskaitoje buvo deponuojamos kiekvienos jungtinės veiklos sutarties šalių lėšos. Dėl to teismas kreditorius A. S., M. S. ir A. S. laikė atskirais banko sąskaitoje esančių lėšų turėtojais ir indėlininkais Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB Dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva 94/19/EB) prasme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal trečiojo asmens VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą, 2013 m. balandžio16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija apeliacine tvarka tyrė nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas įtraukti kreditorius A. S. bei M. S. į LAB banko Snoras indėlininkų sąrašą, perduodamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, teisėtumą. Kolegija prašymą palikti nenagrinėtą reikalavimą įpareigoti atsakovą įtraukti kreditorius A. S. bei M. S. į atsakovo indėlininkų sąrašą, perduodamą trečiajam asmeniui, vertino kaip nepagrįstą, nes ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-2414-611/2013 buvo priimtas vėliau, nei šis klausimas pradėtas spręsti nagrinėjamoje byloje. Kolegija nurodė, kad tarp kreditorių A. S., A. S. ir M. S. susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai, nes šią sutartį sudarė kooperuodami savo turtą, veikdami bendrai ir siekdami gauti iš banko palūkanų. Kolegijos vertinimu, teismas, įvertinęs byloje esančią 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutartį, pateiktą su atsakovo Kauno filialo antspaudu, pagrįstai konstatavo faktą, jog atsakovui buvo žinoma apie lėšų, esančių A. S. vardu atidarytoje banko sąskaitoje priklausymą asmenų grupei. Nors trečiasis asmuo jungtinės veiklos sutartį laiko tariamuoju sandoriu, tačiau, kolegijos vertinimu, jis neįrodė, jog kreditoriai, sudarydami tokią sutartį, nesiekė sukurti teisinių padarinių. Aplinkybė, kad kreditorius sieja giminystės ir santuokos ryšiai, nesudaro pagrindo sutartį pripažinti niekine. Be to, tam, kad būtų galima pripažinti sandorį tariamuoju, būtina pripažinti, jog jis realiai nevykdomas. Šiuo atveju sutartis buvo vykdoma ir kreditoriams sukūrė prievolinius santykius. Kolegija nesutiko su argumentais, kad reikalavimas pagal jungtinę veiklos sutartį perleistas tik po draudžiamojo įvykio dienos, t. y. 2012 m. lapkričio 24 d., ir nurodė, jog sudarytos jungtinės veiklos sutarties 10 punktas įsigaliojo jos pasirašymo dieną. Įstatyme nustatytas reikalavimas informuoti skolininką apie reikalavimo perleidimo faktą svarbus nustatant momentą, nuo kada reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką, o ne nustatant reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo momentą. Dėl to reikalavimas pagal jungtinę veiklos sutartį perėjo nuo jos sudarymo momento, t. y. nuo 2011 m. gegužės 30 d.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatoriaus nuomone, teismas netinkamai taikė nuostatas dėl pareiškimo palikimo nenagrinėto. CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nagrinėjamu atveju teismas formaliai vertino reikalavimų abiejose bylose tapatumą. Įpareigodamas įtraukti A. S. ir M. S. į banko indėlininkų sąrašą, teismas faktiškai pripažino jas indėlininkėmis, turinčiomis teisę į išmokas pagal IĮDĮ, taip iš esmės tenkindamas jų reikalavimus, pareikštus pagrindinėje byloje. Kartu su prašymu stabdyti bylą apeliaciniam teismui buvo pateikti nauji įrodymai, surinkti pagrindinėje byloje dėl teisės į draudimo išmoką. Šie įrodymai, kasatoriaus nuomone, pagrįstai leidžia abejoti Sutarties teisėtumu, nes sandoris tikėtinai yra tariamasis. Tiek ši aplinkybė, tiek kiti pagrindinei bylai reikšmingi faktai bus teismo tiriami pagrindinėje byloje. Atsisakymas palikti pareiškimo dalį, kuria teismas nutarė įpareigoti atsakovą įtraukti A. S. ir M. S. į jo indėlininkų sąrašą, atsakovo perduodamą kasatoriui, nenagrinėtą yra neteisėtas.

2. Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti bylą iki bus išnagrinėta pagrindinė byla. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagrindinės, kaip kasatorius įvardija, bylos nagrinėjimas netrukdo nagrinėti šios bylos. Tačiau kasatorius teigia, kad teismas privalėjo stabdyti bylą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu. Nagrinėjamu atveju šios bylos stabdymas būtinas, nes pagrindinė byla pažengė toliau rinkdama įrodymus dėl Sutarties neteisėtumo nei pažengta šioje byloje; pagrindinėje byloje dar nėra išspręsti prašymai išreikalauti papildomus įrodymus, todėl įrodymų rinkimo procesas dar nebaigtas. Nagrinėjamoje byloje papildomų įrodymų rinkimas yra ribojamas (CPK 338, 314 straipsniai). Be to, kaip svarbus įrodymo šaltinis gali būti asmeninis pagrindinės bylos šalių dalyvavimas teismo posėdyje, o nagrinėjamoje byloje ši galimybė ribota, nes procesas rašytinis (CPK 336 straipsnio 1 dalis). Nesustabdžius nagrinėjamos bylos, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl ne iki galo ištirtų aplinkybių, kurios išsamiai bus nustatinėjamos pagrindinėje byloje.

3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl papildomų įrodymų priėmimo. Nors kasatorius pateikė teismui įrodymus, kurių negalėjo pateikti kartu su atskiruoju skundu, teismas jų nevertino kaip įrodymų ir nepasisakė dėl jų priėmimo, taip pažeisdamas CPK 314 straipsnio nuostatas. Be to, teismas nevertino papildomai pateiktų įrodymų, nors jie, kasatoriaus teigimu, bylai reikšmingi. Analizuodamas A. S. ir A. S. vedybų, taip pat jungtinės veiklos sutartis, kasatorius aiškina, kad A. S. per savo sutuoktinę įnešė savo lėšas į banką, formaliai sukūrė nuosavybės atskirumo iliuziją, ir A. S. šiais santykiais nėra prisiėmusi rizikos, nes lėšos sutuoktinio. Tokia dirbtinė schema patvirtina jungtinės veiklos sutarties tariamumą. Kasatorius pažymi, kad pagrindinėje byloje esantys įrodymai leidžia teigti, jog ir A. S. motina M. S. netikra šių santykių dalyvė, nes ji faktiškai nedalyvavo versle, o dividendus realiai gaudavo A. S. Šių įrodymų vertinimas būtų davęs pagrindą sustabdyti šią bylą iki bus išnagrinėta pagrindinė byla.

Atsakovas BAB bankas Snoras pareiškimu dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinio skundo prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą tretieji asmenys A. S., A. S., M. S. prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsiliepime nurodoma, kad, teikdamas prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą, asmuo privalo įrodyti, o taikydamas CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktą, bylą nagrinėjantis teismas – nustatyti visų ieškinio elementų sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2013">3K-3-291/2013</a>; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123/2011">3K-3-123/2011</a>). Nagrinėjama byla, kurioje teikiamas kasacinis skundas, ir byla dėl draudimo išmokos yra skirtingos, nes nesutampa bylos šalys: bankroto byloje pareiškėjai yra kreditoriai, o byloje dėl draudimo išmokos – ieškovės yra tik M. S. ir A. S., o A. S. įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų ieškovių pusėje; bankroto byloje atsakovas yra tik Bankas, o kasatorius – trečiasis asmuo, o byloje dėl draudimo išmokos priteisimo atsakovai yra Bankas ir kasatorius. Be to, bankroto byloje kreditoriai prašė patvirtinti jų finansinis reikalavimus ir įpareigoti Banką pranešti kasatoriui apie M. S. ir A. S. kaip Banko indėlininkes, o byloje dėl draudimo išmokos – prašoma pripažinti teisę į draudimo išmoką ir ją priteisti iš kasatoriaus. Kreditorių reikalavimas įpareigoti įtraukti M. S. ir A. S. į indėlininkų sąrašą laikytinas reikalavimu dėl pripažinimo, o reikalavimas pripažinti teisę į draudimo išmoką ir ją priteisti – reikalavimu dėl priteisimo. Dėl to laikytina, kad reikalavimai šiose bylose netapatūs. Be to, byla dėl draudimo išmokos iškelta 2012 m. gruodžio 3 d., t. y. vėliau nei kreditorių reikalavimai pradėti spręsti bankroto byloje. Taigi, net ir teismui nustačius, kad egzistuoja aplinkybės, lemiančios CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymą, nenagrinėtas turėtų būti paliekamas vėlesnis pareiškimas.

2. Trečiųjų asmenų vertinimu, kasatorius nepagrįstai bylą dėl draudimo išmokos vadina „pagrindine“ bankroto bylos atžvilgiu. Kreditorių reikalavimai bankroto byloje teismui pateikti ir pradėti nagrinėti anksčiau nei ieškinys dėl draudimo išmokos; bankroto byloje ir byloje dėl draudimo išmokos reiškiami skirtingi reikalavimai skirtingiems atsakovams. Be to, pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo ir Indėlių ir investicijų draudimo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 patvirtintos Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos nuostatas, akivaizdu, kad, teismui nepatvirtinus kreditorių reikalavimų, jie neturėtų teisės į draudimo išmoką, o neišsprendus klausimo dėl A. S. ir M. S. įtraukimo į indėlininkų sąrašą, perduodamą kasatoriui, nebūtų tenkinamas formalus reikalavimas, susijęs su draudimo išmokos išmokėjimu. Klausimas dėl asmens įtraukimo į indėlininkų sąrašą, perduodamą kasatoriui, turi būti sprendžiamas anksčiau, nei reikalavimas pripažinti teisę į draudimo išmoką ir ją priteisti. Dėl to byla dėl draudimo išmokos nelaikytina pagrindine byla bankroto bylos atžvilgiu. Atsiliepime pažymima ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kasatorius teikė paaiškinimus, kuriuose nekėlė klausimo dėl Sutarties pripažinimo niekine. Dėl Sutarties, kaip tariamojo sandorio, pasisakyta tik kasatoriaus atskirajame skunde. Byloje dėl draudimo išmokos kasatorius pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame tvirtino, jog Sutartis – tariamasis sandoris ir teismas šiuo pagrindu ją turi panaikinti ex officio. Taigi kasatorius nė vienoje byloje nėra pareiškęs savarankiško reikalavimo pripažinti sandorį niekiniu. Atsiliepimą paduodančių asmenų nuomone, vien tokio prašymo nepakanka pagrįsti, kad bylos dalys dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai ir jog kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje.

3. Atsiliepime pažymima, kad pagal CPK 314 straipsnį, teismas, priimdamas įrodymus, nutartyje ar sprendime neprivalo atskirai pasisakyti dėl šios aplinkybės, kad įrodymai priimti ir buvo tiriami, galima spręsti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties (sprendimo) turinio. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad teisme gautas kasatoriaus prašymas priimti ir pridėti prie bylos naujus įrodymus bei stabdyti nagrinėjamą bylą; joje nepažymėta, kad teismas atsisakė priimti ir pridėti pateiktus įrodymus. Priešingai, konstatuota, kad kasatorius neįrodė, jog kreditoriai, sudarydami 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutartį, nesiekė sukurti teisinių padarinių – tokia išvada laikytina įrodymų tyrimo ir vertinimo padariniu.

Dėl kasacinio skundo argumento, kad sutartis nėra tariamasis sandoris, atsiliepime nurodoma, jog tariamasis sandoris neturi būti realiai vykdomas, o šalių sudaryta sutartis buvo realiai įvykdyta – lėšos perduotos jungtinės veiklos partneriui A. S. ir įneštos į banką. Ji sutarties šalims sukūrė prievolinius teisinius santykius, kurių pagrindu atsirado ir kreditorių reikalavimai bankui. Nei kasatorius, nei atsakovas neginčijo fakto, kad tretieji asmenys laikytini banko kreditoriais. Kadangi A. S. ir A. S. 2009 m. kovo 18 d. sudarė vedybų sutartį, nustačiusią sutuoktinių turto atskirumą, tai A. S. lėšas sutuoktinei galėjo perduoti tik esant tam tikram teisiniam pagrindui. Šiuo atveju šalys pasirinko paskolos teisinius santykius, ir jai perduoti pinigai tapo jos nuosavybe. Pažymima, kad sutuoktiniai dirbtinai nesiekė sukurti nuosavybės atskirumo iliuzijos, o sudarė galiojančius ir realiai vykdytinus sandorius. Nors dividendai buvo išmokami M. S. įgaliotam asmeniui A. S., tačiau jų savininkė buvo M. S. ir jai kilo visos su šiais dividendais susijusios teisės ir pareigos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prašymų palikti kreditorių prašymą įtraukti į kreditorių ir indėlininkų sąrašą nenagrinėtą ir sustabdyti bylą

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 296 straipsnio 4 dalies ir 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad abiem kasacinio skundo argumentais (dėl pareiškimo įtraukti į kreditorių ir indėlininkų sąrašus palikimo nenagrinėto arba šios bylos nagrinėjimo sustabdymo iki bus išnagrinėta kita byla dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo) kasatorius akcentuoja didesnę kitoje civilinėje byloje nustatytinų aplinkybių reikšmę, todėl šios bylos nagrinėjimą siekia sustabdyti ar prašymą palikti nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, atsakydama į nurodytus kasacinio skundo argumentus, pažymi, kad CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas vienas atvejų, kai teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą – jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Sprendžiamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar reiškiamas naujas ieškinys tapatus jau nagrinėjamam ginčui. Esant dviem byloms, kuriose pareikšti tapatūs reikalavimai, turi būti nagrinėjama anksčiau iškelta byla. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. P. v. J. E. A. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-290/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-290/2010">3K-3-290/2010</a>; 2013 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. BAB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2013">3K-3-291/2013</a>). Taigi, prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą gali būti tenkinamas tik bylą nagrinėjančiam teismui nustačius visų jau nagrinėjamo ir naujai pateikiamo ieškinio elementų sutaptį.

Tretieji asmenys A. S., M. S. ir A. S. kreipėsi į teismą, prašydami patvirtinti jų kreditorių reikalavimus, įtraukti M. S. ir A. S. į indėlininkų sąrašą, perduodamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Kasatoriaus nurodomoje civilinėje byloje Nr. 2-6605-611/2012 nagrinėjamas M. S. ir A. S. ieškinys pripažinti joms teisę į draudimo išmoką ir ją priteisti. Tiek nagrinėjamoje, tiek kasatoriaus nurodomoje byloje ginčai kilę tarp tų pačių asmenų. Tai, kad skiriasi nagrinėjamos ir kasatoriaus nurodomos bylos šalių procesinė padėtis (bankroto byloje pareiškimą paduoda kreditoriai A. S., M. S., A. S., o byloje dėl draudimo išmokos ieškinį reiškia tik M. S. ir A. S., A. S. šioje byloje įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų ieškovių pusėje; bankroto byloje Bankas yra atsakovas, o kasatorius – trečiasis asmuo, o byloje dėl draudimo išmokos priteisimo Bankas ir kasatorius yra atsakovai), neturi esminės reikšmės subjektų tapatumui konstatuoti. Nagrinėjamoje byloje kreditorės A. S. ir M. S. prašo jas įtraukti į kreditorių ir indėlininkų sąrašus. Pažymėtina, kad asmens įtraukimas į indėlininkų sąrašą, perduodamą VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“, suteikia jam teisę į draudimo išmoką, taigi į šį sąrašą asmuo gali būti įtraukiamas tik konstatavus, kad jis turi tokią teisę. Negalima įtraukti asmens į indėlininkų sąrašą ir tik po to spręsti klausimo, ar jis tokią teisę turi – dėl tokios asmens teisės sprendžiama prieš įtraukiant jį į indėlininkų sąrašą. Taigi, prašymas įtraukti į indėlininkų sąrašą tiek pagal savo esmę, tiek pagal suformuluotą dalyką ir pagrindą yra prašymas pripažinti teisę į draudimo išmoką. Kasatoriaus nurodomoje civilinėje byloje Nr. 2-6605-611/2012 kreditorės A. S. ir M. S. pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti joms teisę į draudimo išmoką ir ją priteisti. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad reikalavimas nagrinėjamoje byloje įtraukti kreditores į indėlininkų sąrašą yra tapatus reikalavimui kitoje byloje dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo. Tačiau nagrinėjama byla pagal reikalavimą pripažinti kreditorėmis, taip pat teises į draudimo išmoką (įtraukti kreditores į indėlininkų sąrašą) pradėta anksčiau nei reikalavimas pripažinti tokią teisę kasatoriaus nurodomoje byloje. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su teismų išvadomis, kad nėra pagrindo kreditorių prašymus šioje byloje palikti nenagrinėtus, nes kasatoriaus nurodoma byla pagal A. S. ir M. S. ieškinį dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo ir draudimo išmokos priteisimo iškelta vėliau, nei bankroto byloje pradėtas nagrinėti klausimas dėl įtraukimo į kreditorių ir indėlininkų sąrašus.

Civilinės bylos sustabdymo institutas skirtas pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatyme nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas vienas privalomų bylos sustabdymo atvejų – teismas privalo sustabdyti bylą, kai negali jos nagrinėti tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas taikytinas tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. UAB „VL turto valdymas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-185/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-185/2011">3K-3-185/2011</a>; 2012 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-424/2012; 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. K. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2013">3K-3-65/2013</a>); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. D. v. AB „Ukmergės gelžbetonis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2007">3K-3-261/2007</a>; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Teisingumo ministerija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-309/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-309/2009">3K-3-309/2009</a>; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-8/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-8/2010">3K-3-8/2010</a>; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Vaivorykštė“ v. L. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-238/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-238/2006">3K-3-238/2006</a>; 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. K. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2013">3K-3-65/2013</a>; kt.). Kai teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2013">3K-3-65/2013</a>). Taigi, teismas, siekdamas teisingai taikyti CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose; spręsdamas, ar yra tiesioginis teisinis dviejų nagrinėjamų bylų ryšys, turi išaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir kokie nustatinėjamoje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą.

Vertinant kasacinio skundo argumentus dėl privalomo bylos sustabdymo, pažymėtina, kad kreditorių reikalavimas įpareigoti įtraukti juos į kreditorių sąrašą, o M. S. ir A. S. – ir į indėlininkų sąrašą laikytinas reikalavimu dėl pripažinimo. Būtent šioje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą kitoje byloje. Reikalavimas priteisti draudimo išmoką pagal savo esmę yra reikalavimas dėl priteisimo (reikalavimas pripažinti teisę į draudimo išmoką kasatoriaus nurodomoje civilinėje byloje yra tapatus reikalavimui įtraukti į indėlininkų sąrašą nagrinėjamoje byloje). Taigi, dėl reikalavimo priteisti draudimo išmoką gali būti sprendžiama tik esant pripažintai teisei į draudimo išmoką. Tol, kol neišspręstas klausimas dėl teisės pripažinimo, nespręstinas klausimas ir dėl priteisimo. Dėl to nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad teismai nagrinėjamoje byloje turėjo taikyti CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Dėl kreditoriaus pareiškiamo reikalavimo esmės ir teismo atliekamų veiksmų jam patvirtinti

Vienas bankroto procese spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tvirtinimas. Tam, kad būtų nustatyta, ar kreditoriaus reikalavimas pagrįstas, jis turi būti patikrintas. Reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-160/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-160/2011">3K-3-160/2011</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. BUAB,,Auto 1“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-328/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-328/2012">3K-7-328/2012</a>).

Pažymėtina, kad pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Taigi, administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijimo, nes teismas nėra įpareigotas tvirtinti visų be išimties administratoriaus pripažintų reikalavimų. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. UAB „Vaiba“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-369/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-369/2009">3K-3-369/2009</a>; kt.). Tačiau, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Taigi, bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo.

Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-110/2013">3K-3-110/2013</a>); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-539/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-539/2013">3K-3-539/2013</a>). Kasacinio teismo išaiškinta ir tai, kad jeigu įvertinami ne visi įrodymai, tai padaromas principinių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas, galintis turėti įtakos priimant sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-673/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-673/2006">3K-3-673/2006</a>; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>; kt.).

Nagrinėjamoje byloje tretieji asmenys pareiškė reikalavimą įtraukti juos į kreditorių sąrašą, t. y. vietoj teismo nutartimi patvirtinto A. S. ketvirtos eilės 674 550,24 Lt reikalavimo į kreditorių sąrašą įtraukti A. S. su 254 608,44 Lt, M. S. – su 382 535,61 Lt, A. S. – su 37 357,62 Lt ketvirtos eilės reikalavimais, o A. S. ir M. S. – į indėlininkų sąrašą. Tokio reikalavimo pagrindu nurodyta tai, kad: jie sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria sutarė kooperuodami savo turtą (piniginį įnašą), veikti bendrai ir siekti iš banko gauti palūkanų už sąskaitoje esančias lėšas; A. S. ir M. S. šios sutarties pagrindu perdavė A. S. savo įnašą, o šis atidarė savo vardu sąskaitą; sudarytos sutarties pagrindu jis perleido A. S. ir M. S. būsimą reikalavimo teisę į jo vardu atidarytoje sąskaitoje esančias lėšas. Apie reikalavimo perleidimą, trečiųjų asmenų teigimu, bankas buvo informuotas (antspaudas ant jungtinės veiklos sutarties). Bankroto administratorius sutiko su prašymu įtraukti A. S. ir M. S. į kreditorių sąrašą, tačiau nesutiko su reikalavimu įtraukti į indėlininkų sąrašą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį ir į tai, kad administratorius neginčijo reikalavimo perleidimo, tokį prašymą tenkino. Teismas įvertino banko spaudą ant nurodomos sutarties, kuris, jo teigimu, patvirtina, kad bankui buvo pateikta tokia jungtinės veiklos sutartis prieš atidarant sąskaitą, pripažino A. S. ir M. S. indėlininkėmis ir atskiromis banko sąskaitoje esančių lėšų turėtojomis, todėl įtraukė į indėlininkų sąrašą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neanalizavo, ar kreditorės A. S. ir M. S. turi reikalavimo teisę, jos teisėtumo. Atskiruoju skundu kasatorius nurodė argumentus dėl jungtinės veiklos sutarties tariamumo, t. y. nurodė argumentus, kurie galėtų sudaryti pagrindą abejoti kreditorių reikalavimo pagrįstumu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertino – iš teismo procesinio sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies matyti, kad teismas peržiūrėjo tik pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalį dėl kreditorių įtraukimo į banko indėlininkų sąrašą, perduodamą VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“. Kreditoriaus reikalavimas negali būti tvirtinamas, neįvertinus jo pagrįstumo, juolab negali būti sprendžiamas klausimas dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo. Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, todėl, peržiūrint apeliacine tvarka teismo nutartį dėl kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo, turi būti patikrinama, ar buvo atskleista bylos esmė, t. y. ar kreditoriai turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę. Teismui netyrus įrodymų, neįsitikinus reikalavimo pagrįstumu, galėjo būti neišsamiai ištirta byla. Minėta, kad teismas bankroto procese turi būti aktyvus, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su teismo išvada įtraukti A. S. ir M. S. į banko kreditorių sąrašą, iš esmės vadovavosi aplinkybe, kad bankui buvo žinoma apie sudarytą sutartį (ant sutarties yra banko antspaudas), ir nevertino bei nepasisakė dėl kitų byloje nustatytų aplinkybių, kurios sudaro prielaidą abejoti išvada dėl reikalavimo teisės perleidimo tikrumo. Byloje pateiktas 2011 m. birželio 17 d. priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo A. S. perdavė A. S. 250 000 Lt. Teismo netirtos pinigų perdavimo aplinkybės: kokias lėšas ir kokiu būdu A. S. paskolos sutarties pagrindu perdavė sutuoktinei; neįvertinta aplinkybė, kad A. S. pasiskolintas iš savo sutuoktinio lėšas kitą dieną vėl jam perdavė, kad šis įneštų į banko sąskaitą, netirtas tikslas atidaryti bendrą sąskaitą, o ne asmenines. 2011 m. birželio 17 d. mokėjimo pavedimu A. S. iš savo sąskaitos SEB banke pervedė 250 000 Lt į AB banke Snoras atidarytą sąskaitą ir pranešimu informavo sutuoktinę A. S., kad įnešė jam perduotus pinigus į banką. Byloje teismo netirta, kokiu būdu (grynaisiais ar pavedimu) A. S. gavo pinigus iš sutuoktinės, jeigu grynaisiais, ar jas įnešė į savo sąskaitą SEB banke. Tiek lėšų įnešimas į sąskaitą, tiek jų pervedimas turėjo būti fiksuojamas banke, nes Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktuose nustatyta pareiga finansų įskaitai nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš atliekant pinigines operacijas ar vykdant pinigų pervedimą, kurių suma viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Pažymėtina ir tai, kad kreditoriaus A. S. 2011 m. lapkričio 18 d. pranešime bankui AB Snoras nurodyta, jog jis 2011 m. gegužės 30 d. sutarties pagrindu perleido A. S. ir M. S. reikalavimo teisę į dalį jo vardu atidarytoje sąskaitoje esančių lėšų: M. S. – į 750 000 Lt, A. S. – į 250 000 Lt. Bylos nagrinėjimo metu tretieji asmenys neteigė ir neįrodinėjo, kad šiame pranešime nurodant M. S. reikalavimą yra padaryta rašymo apsirikimo klaida, nors pagal 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutartį A. S. perleido reikalavimo teisę į jo vardu esančioje mokėjimo sąskaitoje lėšas – kiekvienai šalių į sumą, atitinkančią jų įnašą, t. y. M. S. į 375 000 Lt. Pateikdami prašymą įtraukti į kreditorių sąrašą, tretieji asmenys prašė įtraukti M. S. su 382 535,61 Lt reikalavimu. Teismai nepašalino prieštaravimo tarp skirtingų duomenų apie perleistą M. S. reikalavimo teisės dydį. Taip pat pažymėtina, kad teismas apskritai netyrė M. S. perdavimo lėšų savo sūnui A. S. aplinkybių. Nurodyti prieštaravimai gali sudaryti pagrindą abejoti jungtinės veiklos sutarties sudarymu, suponuoti sandorio tariamumą. Teismai padarė išvadą, kad jungtinės veiklos sutartis sukūrė kreditoriams prievolinius santykius, tačiau tik teismui tinkamai ištyrus įrodymus ir nustačius reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima patvirtinti junginės veiklos sukeliamus padarinius. Pažymėtina ir tai, kad jungtinės veiklos teisinius padarinius (reikalavimo teisės perleidimą) patvirtina ne tik tai, kad asmuo kreipėsi į banką dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą, bet ir tai, ar jis disponuoja palūkanomis už įneštas į sąskaitą lėšas. A. S. įnešus į jo vardu atidarytą sąskaitą 750 100 ir 250 000 Lt, kiekvieną mėnesį į sąskaitą buvo pervedama apie 3000 Lt palūkanų (T. 1, b. l. 69). Teismų netirta ir nepasisakyta, kas disponavo šiomis lėšomis, nes pagal jungtinės veiklos sutartį jos turėjo būti paskirstomos šalims proporcingai kiekvienos jų indėliui į bendrą veiklą vertei. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas neišsprendė įrodymuose esančių prieštaravimų, neišsamiai tyrė aplinkybes kreditorių reikalavimų pagrįstumui įvertinti. Toks nevisapusiškas su jungtinės veiklos sutarties sudarymu ir jos teisiniais padariniais susijusių aplinkybių ištyrimas nagrinėjamoje byloje galėjo turėti įtakos netinkamam materialiosios teisės normų taikymui ir neteisėto teismo procesinio dokumento priėmimui.

Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva) 1 straipsnio 1 punkte indėlis apibrėžiamas kaip bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. To paties straipsnio 2 punkte reglamentuojama bendros sąskaitos sąvoka, pagal kurią tai dviejų ar daugiau asmenų vardu atidaryta sąskaita arba sąskaita, kuria gali naudotis du ar daugiau asmenų ir kuria galima naudotis pagal vieno ar kelių minėtų asmenų parašus. Taigi bendroji sąskaita gali būti dviem atvejais: pirma, kai ji atidaroma dviejų arba daugiau asmenų vardu, antra, kai ja gali naudotis du ar daugiau asmenų pagal jų parašus. Angliškame direktyvos tekste bendrosios sąskaitos sąvokos antroji alternatyva apibrėžiama kiek tiksliau nurodant, kad tai sąskaita, „kurios atžvilgiu du ar daugiau asmenų turi teises, kurias gali panaudoti pagal vieno ar daugiau iš šių asmenų parašą“ (“over which two or more persons have rights that may operate against the signature of one or more of those persons”). Aiškinant Direktyvos 1 straipsnio sąvokas atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal direktyvos Preambulę „turi būti išlaikytas suderinto minimalaus dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui, principas; kadangi dėl šios priežasties reikia atsižvelgti į indėlius, priklausančius indėlininkams, kurie nenurodyti kaip sąskaitos turėtojai arba kurie nėra vieninteliai jos turėtojai; kadangi dėl to dydis turi būti siejamas su kiekvienu indėlininku, kuris gali būti nustatytas; kadangi tai neturėtų būti taikoma kolektyvinio investavimo subjektams, kuriems nustatytos specialios apsaugos taisyklės, netaikomos anksčiau minėtiems indėliams.“ Kaip matyti, Preambulė, kaip ir Direktyvos 1 straipsnio 2 punktas, skiria dvi asmenų daugeto kvalifikavimo situacijas: pirma, kai indėlininkai nurodyti kaip sąskaitos turėtojai, antra, kai indėlininkai nenurodyti kaip sąskaitos turėtojai, tačiau gali būti nustatyti. Kad būtų galima tinkamai nustatyti bendrosios sąskaitos kvalifikavimo galimybes, būtina sistemiškai sieti atitinkamas Direktyvos deklaracinės ir norminės dalių nuostatas, t. y. sistemiškai sieti nurodytame Preambulės punkte aprašytą indėlininkų daugeto situacijos antrąją alternatyvą su bendrosios sąskaitos sąvokoje (Direktyvos 1 straipsnio 2 punktas) pateikta antrąja alternatyva. Šiuo požiūriu bendrosios sąskaitos santykiai Direktyvos prasme gali būti kvalifikuojami dviem atvejais: pirma, kai ji atidaroma dviejų arba daugiau asmenų vardu, antra, kai į ją du ar daugiau nustatytinų indėlininkų turi teises, kuriomis jie gali pasinaudoti pagal jų parašus. Taigi, antroji alternatyva yra dėl lėšų, laikomų sąskaitoje, faktinių bendraturčių, kurie nėra nurodyti kaip oficialūs sąskaitos turėtojai, tačiau turi prie jos teisėtą prieigą. Nors direktyvoje kalbama tik apie parašą, kaip apie prieigos įrodymą, būtina atsižvelgti į techninę pažangą ir parašui prilyginti bet kokią kitą asmens identifikavimo priemonę, pavyzdžiui, elektroninį parašą, mokėjimo kortelę, asmeninį slaptažodžių generatorių ir pan. Dėl to konstatuotina, kad pagal Direktyvos ir ją įgyvendinančio indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas, indėlininkais laikytini: pirma, oficialūs sąskaitos turėtojai, antra, kiti identifikuoti asmenys – faktiniai lėšų, laikomų sąskaitoje, bendraturčiai, turintys prieigą prie sąskaitos, įskaitant sutuoktinius. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino reikšmingų aplinkybių, ar A. S. ir M. S. turėjo prieigą prie banko sąskaitos, t. y. ar draudžiamojo įvykio dieną galėjo realiai naudotis banko sąskaita, pavyzdžiui, ar buvo parašiusios prašymus bankui dėl prieigos prie sąskaitos, buvo banko autorizuotos išduodant atskiras pasinaudojimo sąskaita priemones, pavyzdžiui, asmenines sąskaitos korteles, asmeninius slaptažodžius ir pan.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai ištyręs ir nustatęs aplinkybes, reikšmingas reikalavimų išsprendimui, pažeidė teismo pareigą patikrinti pareikštą kreditoriaus reikalavimą. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 52,75 Lt. Grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas