Dėl žalos regreso tvarka priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-108/2014

Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00506-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.8.2; 114.11; 116.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. Ž. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui M. Ž. dėl žalos regreso tvarka priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normos, reglamentuojančios atleidimą nuo įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 3 dalies), aiškinimo ir taikymo, taip pat keliamas klausimas dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 185 straipsnio), teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263 straipsnio) reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.

2008 m. vasario 19 d. ieškovas ir atsakovas sudarė transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS 01/Nr. 778549 (toliau – ir Draudimo sutartis), pagal kurią transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2008 m. liepos 11 d. kelyje Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas mikroautobusas (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovas 2012 m. sausio 18 d. AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 13 991 Lt draudimo išmoką už žalą, padarytą pirmiau nurodytai transporto priemonei.

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-712/2009, be kita ko, pripažino atsakovą kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje. Ši nuosprendžio dalis palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-38/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-38/2010">1A-38/2010</a>.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 punktu, prašė priteisti iš atsakovo 13 991 Lt žalos regreso tvarka, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad atsakovas pripažintas atsakingu už eismo įvykį, iš kurio vietos pasišalino. Ieškovas išmokėjo 13 991 Lt draudimo išmoką už žalą, padarytą mikroautobusui (duomenys neskelbtini). Atsakovas į ieškovo pretenziją dėl žalos atlyginimo regreso tvarka nereagavo, žalos neatlygino.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovui 700 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra pagrindo ieškovo naudai priteisti jo išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovo. Byloje esantys duomenys, teismo vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad atsakovas sąmoningai tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos; šių duomenų nepakanka konstatuoti, kad atsakovas privalėjo pamatyti, jog su juo prasilenkęs mikroautobusas nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį ir apvirto; baudžiamojoje byloje parodymus davę liudytojai nepatvirtino, kad atsakovas suprato ir matė, jog eismo įvykis kilo dėl jo kaltės, ir kad būtent dėl to jis iš įvykio vietos išvažiavo. Teismas, nustatęs, kad Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus l. e. viršininko pareigas G. M. 2011 m. kovo 16 d. pažymoje (toliau – ir Pažyma) iš esmės tik konstatuota, jog eismo įvykio vietoje atsakovas nepasiliko dėl nežinomų priežasčių, laikė, kad galbūt dėl to jam nebuvo iškelta byla dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Teismo vertinimu, kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovo veikoje yra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyto pažeidimo subjektyviųjų požymių elementas – tyčia, ieškovas nepateikė.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu panaikino Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkino; priteisė ieškovui iš atsakovo 13 991 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2146,80 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytas pareigas (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CK 6.114 straipsnio 5 punktas, 6.988 straipsnio 3 dalis); viena pagrindinių pareigų – įvykus eismo įvykiui, su ja susijusiam transporto priemonės vairuotojui (eismo dalyviui) pranešti policijai, taip pat nepasišalinti iš eismo įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas); sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nurodęs, jog atsakovui nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už pasišalinimą iš įvykio vietos, pažymėjo, kad byloje esantys duomenys nesudaro pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, jog atsakovas sąmoningai tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, privalėjo matyti, kad su juo prasilenkęs mikroautobusas nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį ir apvirto; nurodė, kad asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje turi būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinė atsakomybė; administracinės atsakomybės prejudiciškumas būtų svarbus tik tuomet, jei atsakovas administracine tvarka būtų nubaustas teismo sprendimu; atsakovas administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos patrauktas nebuvo, todėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą galima įrodinėti visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (CPK 177 straipsnis 2 dalis).

Įvertinusi eismo įvykio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, tai, kad teismas pripažino atsakovą kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, teisėjų kolegija pažymėjo, jog atsakovo kaltė įrodyta, jo veika teisingai kvalifikuota pagal pirmiau nurodytą BK nuostatą, ir sprendime konstatavo, kad atsakovas, neįsitikinęs, jog lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, buvo nepakankamai dėmesingas ir nevykdė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimų, t. y. elgėsi nerūpestingai, nes, nors ir nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, dėl ko nenumatė galimų padarinių, tačiau turėjo suprasti ir numatyti juos bei išvengti. Teisėjų kolegija laikė pagrįstais ir įtikinamais ieškovo argumentus, kad atsakovas suprato, jog sukėlė avarinę situaciją ir dėl to negalėjo nepastebėti, kad dėl jo kaltės mikroautobusas nuvažiavo į griovį ir apvirto; tai patvirtina liudytojo G. P. parodymai, kad po avarinės situacijos sukėlimo atsakovas pristabdė, tačiau grįžo į savo juostą ir nuvažiavo; liudytojas G. P. apie eismo įvykį pranešė policijai; Pažymoje, surašytoje pirminių eismo įvykio tyrimo duomenų pagrindu, konstatuota, kad atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys); civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 2 dalis); laikoma, kad asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis); atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, tačiau sąmoningai, nepranešęs policijai, iš jo pasišalino; atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala ieškovo draustam turtui, todėl, vadovaujantis CK 6.263, 6.270, 6.280 straipsniais, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 59.4 punktu, turi teisę į žalos atlyginimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą ir palikti galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Dėl faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje, prejudicialumo

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nenustatytas atsakovo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktas, kuris vertintinas kaip prejudicinis faktas nagrinėjant civilinę bylą, t. y. baudžiamojoje byloje nenustačius, kad asmuo pasišalino iš įvykio vietos, civilinėje byloje taip pat laikytina, kad jis nepasišalino. Baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-38/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-38/2010">1A-38/2010</a> Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 29 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir konstatavo, kad atsakovas piktybiškai KET taisyklių nepažeidė. Šią (civilinę) bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neįvertino baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių (prejudicinių faktų), netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 3 punktą, nepagrįstai nustatė, kad atsakovas iš įvykio vietos pasišalino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą baudžiamojoje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę galią civilinėje byloje.

Dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo teisės

Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad tuo atveju, kai vairuotojas pasišalina iš eismo įvykio vietos, draudikas, išmokėjęs išmoką, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos. Atsakovui nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, baudžiamojoje ir civilinėje bylose nebuvo įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad atsakovas žinojo, jog įvyko eismo įvykis, taip pat kad jis sąmoningai pasišalino iš šio įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertino įrodymus ir taikė teisės normas (nepagrįstai taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalį), todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Pasišalinimas iš eismo įvykio vietos turėtų būti suprantamas kaip žalą sukėlusio asmens veiksmai, kai, žinodamas apie įvykį, asmuo sąmoningai tyčia pasišalina iš jo vietos.

3. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 ir 263 straipsnių nuostatas, nes priimdamas sprendimą neargumentavo, kokie įrodymai leidžia teigti, jog atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos; nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų 2009 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. I., R. P. v. UAB „Uosta“, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-405/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-405/2009">3K-3-405/2009</a>.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, nurodo tokius esminius nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentus:

Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyti faktai civilinėse bylose iš naujo neįrodinėjami. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad kaip prejudiciniai faktai turėtų būti vertinamos aplinkybės, jog baudžiamojoje byloje nekonstatuota, kad atsakovas būtų pasišalinęs iš eismo įvykio vietos bei tai, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog atsakovas piktybiškai nepažeidė KET; apeliacinės instancijos teismo sprendimas – pagrįstas ir teisėtas.

Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atsakovo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos klausimas nebuvo nagrinėtas, nes nėra BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymis. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas nesaistomas teismo nuosprendžio tais atvejais, kai sprendžiama dėl faktų, kurie nebuvo nagrinėti ir vertinti baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo. Baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad atsakovas piktybiškai nepažeidė KET, negali būti siejama su pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, nes padaryta BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatyto neatsargaus nusikaltimo kontekste. Sukeldamas avarinę situaciją atsakovas veikė neatsargiai, tačiau jo pasišalinimo iš įvykio vietos klausimo nenagrinėjimas baudžiamojoje byloje nereiškia, kad jis tyčia nepasišalino iš eismo įvykio vietos.

TPVCAPDĮ nenustatyta, kad draudiko reikalavimo teisė ir transporto priemonę vairavusio asmens pareiga grąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas siejamos su baustumu administracine tvarka už pasišalinimą iš įvykio vietos. Tokį faktą gali patvirtinti kiti įrodymai.

Dėl įrodinėjimo civiliniame procese

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 ir 263 straipsnių nuostatas. Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, sprendime teisingai pažymėjo, kad atsakovas privalėjo suvokti, jog jo veiksmai galėjo sukelti eismo įvykį, kurio metu galėjo nukentėti kiti asmenys. Suvokimo faktą patvirtina byloje esantys įrodymai, liudytojo parodymai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikalinga nustatyti, ar šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo įrodinėjimo, įrodymų tyrimą ir vertinimą, teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, prejudicialumo ir įrodymų vertinimo teismui nustatant kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygas

Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudicinę galią pagal pirmiau nurodytą įstatymo nuostatą turi visų rūšių teismo nuosprendžiais nustatyti nusikalstamų veiksmų padariniai (apkaltinamuoju, išteisinamuoju nuosprendžiu, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009). Teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, o kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008).

Kasatorius teigia, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nenustatytas jo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktas vertintinas kaip prejudicinis nagrinėjant šią civilinę bylą, t. y. baudžiamojoje byloje nenustačius, kad asmuo pasišalino iš įvykio vietos, civilinėje byloje taip pat laikytina, kad jis nepasišalino. Šis kasatoriaus argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kasatorius Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Ši pirmiau nurodyto nuosprendžio dalis palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu. Ji nepakeista ir baudžiamąją bylą peržiūrėjus kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-264/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-264/2011">2K-264/2011</a>). BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis, kurios pagrindiniai objektyvieji požymiai yra: veika – Kelių eismo taisyklių pažeidimas, padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas ir priežastinis ryšys. Kaip teisingai pastebėjo ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą, kasatoriaus pasišalinimo iš eismo įvykio vietos klausimas baudžiamojoje byloje apskritai nebuvo nagrinėjamas, nes neįėjo į BK 281 straipsnio 1 dalies sudėtį. Kasatorius nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, antro priedo 1.1 punktą, t. y. kirto ištisinę kelio ženklinimo liniją ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą; 180.3 punkto reikalavimus – neįsitikino, kad lenkti būtina juostos atkarpa yra laisva ir netrukdo priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms; šiais savo veiksmais sudarė avarinę situaciją, kurios metu priešpriešine eismo juosta atvažiuojantis mikroautobusas, vairuojamas A. Š., bandydamas išvengti susidūrimo, nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį ir apvirto, dėl to mikroautobuso keleiviams buvo sutrikdyta sveikata. Taigi teismai, nagrinėję šią civilinę bylą, nustatydami kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtą veiką, kaltę, priežastinį ryšį), neprivalėjo iš naujo nustatinėti teismo nuosprendžiu konstatuotų kasatoriaus nusikalstamų veiksmų (kelių eismo taisyklių pažeidimo), jų civilinių teisinių padarinių (įvykusio eismo įvykio, sutrikdytos kitų žmonių sveikatos), to, ar juos padarė kasatorius, nes šie faktai, įeinantys į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje, turi prejudicinę galią. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios šioje civilinėje byloje neturi, o nenustatinėti ir nenustatyti (kaip pasišalinimo iš eismo įvykio vietos aplinkybė) ir negali tokios galios turėti. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neįvertino baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu nustatytų prejudicinių faktų. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas tinkamai identifikavo faktus, kurie laikytini prejudiciniais, o kitas kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygas – žalą, pasišalinimo iš eismo įvykio vietos aplinkybę – konstatavo esant, remdamasis baudžiamojoje ir civilinėje bylose esančių įrodymų viseto vertinimu.

Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismas, nenurodęs, kokie įrodymai tai patvirtina, nustatė, jog atsakovas iš įvykio vietos pasišalino. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų CPK 185 straipsnyje ir išplėtotų kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-588/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-588/2009">3K-3-588/2009</a>; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>; kt.), pažeidimo nekonstatuoja, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo bylose esančius įrodymus vertinti kitaip ir daryti kitas, nei padarė apeliacinės instancijos teismas, išvadas. Teismas sprendime nurodė, kad išvadą dėl kasatoriaus pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, be kita ko, grindžia baudžiamojoje byloje nustatytų įvykio aplinkybių vertinimu, liudytojo G. P. parodymais, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. kovo 16 d. pažyma Nr. 89-59-S-1230, surašyta pirminių eismo įvykio tyrimo duomenų pagrindu, kurioje konstatuota, jog atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino. Teismas pagrįstai, pažymėjęs, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys), vertino kasatoriaus veiksmus per atidaus, rūpestingo žmogaus elgesio matą ir, konstatavęs, jog kasatorius, elgdamasis nerūpestingai, suprato, kad sukėlė avarinę situaciją, sprendė, jog dėl to negalėjo nepastebėti, kad dėl jo kaltės mikroautobusas nuvažiavo į griovį ir apvirto. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 d. laikoma, jog asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodyta aplinkybė – KET taisyklių nepažeidimas tyčia, neturi teisinės reikšmės šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo ieškovui priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą, 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (redakcija, aktuali nuo 2008 m. balandžio 11 d.) 59.4 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos. Šiose įstatymo ir Taisyklių nuostatose, kuriomis remiasi ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, nenustatyta, kad KET taisyklių pažeidimas ar pasišalinimas iš įvykio vietos turi būti tyčinis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar jam buvo taikyta administracinė atsakomybė. Vienu veiksmu gali būti padaroma žala skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė. Taigi tas pats veiksmas gali būti kvalifikuojamas ir kaip nusikaltimas, ir kaip deliktas, ir kaip drausmės pažeidimas. Atitinkamai asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti CPK 182 straipsnio 3 punkto, 185 straipsnio pažeidimo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtumas reiškia, kad teismo sprendimas turi būti grindžiamas galiojančia teise, o pagrįstumas – kad teisė buvo taikyta teismo nustatytiems faktams, kurie nustatyti įstatymo numatytais įrodymais, teisėtomis įrodinėjimo priemonėmis ir įrodymus tinkamai įvertinus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. J. K. ir kt. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-228/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-228/2007">3K-3-228/2007</a>). Sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis. Proceso teisės normų pažeidimai, lemiantys neteisingą bylos išsprendimą, sudaro pagrindą aukštesnės instancijos teismui panaikinti byloje priimtą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tortela“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-131/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-131/2008">3K-3-131/2008</a>). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka pirmiau nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Teismo padarytos išvados pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip pirmiau konstatuota, byloje esančių įrodymų viseto vertinimu laikantis įstatyme nustatytų ir kasacinio teismo praktikoje išplėtotų taisyklių, teisingai taikytos bylos išsprendimui aktualios teisės normos. Taigi kasatoriaus argumentas dėl CPK 263 straipsnio pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasaciniame teisme patirta 32,84 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus M. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 32,84 Lt (trisdešimt du litus 84 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas