Civilinė byla Nr. 3K-3-439/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4; 44.5.2.5
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Rimvydo Norkaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 12 596,23 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2006 m. vasario 27 d. Specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – STT) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl policijos tyrėjų R. B. (ieškovo) ir A. Š. veiksmų – kyšininkavimo, kuris vėliau perkvalifikuotas į piktnaudžiavimą tarnyba ir dokumentų klastojimą. 2006 m. liepos 4 d. ieškovui buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnyje. 2006 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras paskyrė ieškovui kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojo periodiškai registruotis policijos įstaigoje. 2007 m. gegužės 3 d. Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas ieškovo baudžiamojoje byloje priėmė nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo, pagal 300 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams ir įpareigojant ieškovą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė. 2008 m. balandžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą ieškovui ir A. Š. nutraukė nesant ieškovo veikoje nusikaltimo sudėties.
Ieškovas teigia, kad jam buvo padaryta turtinės ir neturtinės žalos, nes STT pareigūnai apribojo jo teisę į susižinojimo ir privataus gyvenimo slaptumą, duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės. Ieškovo nuomone, buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies nuostatos bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teisingo bylos išnagrinėjimo principas. Ieškovas teigė dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ir teismų institucijų veiksmų patyręs didelių neigiamų dvasinių išgyvenimų bei sukrėtimų, nepatogumų, buvęs pažemintas, įžeistas, dėl kaltinimo tyčiniu apysunkiu bei korupciniu nusikaltimu pablogėjo jo reputacija. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nutarčiai, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu 2007 m. spalio 12 d. ieškovas buvo atleistas iš Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo darbo, neturėjo pragyvenimo šaltinio iki 2007 m. lapkričio 6 d., kol susirado darbą, todėl, ieškovo teigimu, jam priklauso 1106,48 Lt kompensacija dėl negauto darbo užmokesčio, 9050 Lt kompensacija už išlaidas advokato pagalbai, 59,75 Lt dokumentų kopijavimo išlaidų kompensacija bei 2380 Lt kompensacija dėl šio ieškinio parengimo išlaidų.
Teisingumo ministerija prašė ieškinį atmesti. Ji nurodė, kad yra įgaliota atstovauti valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl teisėjų ar teismo neteisėtų veiksmų, o vien tai, jog baudžiamoji byla ieškovui nutraukta, negali būti pagrindu konstatuoti, kad visas procesas buvo neteisėtas. Išteisinamasis nuosprendis reiškia visišką asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi procesinės prievartos taikymo veiksmai buvo neteisėti. Ieškovo darbdavys buvo Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, jam tenka pareiga kompensuoti neišmokėtą darbo užmokestį, o įrodymų dėl neturtinės žalos atsiradimo ieškovas nepateikė.
Generalinę prokuratūrą atstovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūra su ieškiniu nesutiko. Ji nurodė, kad ieškovas neturtinę žalą dėl prokuratūros pareigūnų veiksmų sieja su kardomųjų priemonių taikymu ikiteisminio tyrimo metu, nors jis pradėtas pagal liudytojo pareiškimą, t. y. – teisėtai (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau vėliau įrodymai buvo gaunami pažeidžiant BPK reikalavimus. Kardomosios priemonės buvo paskirtos todėl, kad pats ieškovas be svarbių priežasčių neatvyko į STT ikiteisminiam tyrimui atlikti, todėl žala negalėjo atsirasti, o ieškovas žalos įrodymų nepateikė.
Specialiųjų tyrimų tarnyba prašė ieškinį atmesti. Ji nurodė, kad faktas, jog ieškovo baudžiamoji byla nutraukta, savaime nereiškia visų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir kardomųjų priemonių neteisėtumo, o ieškovas neįrodė būtinų sąlygų Lietuvos valstybės atsakomybei kilti. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs pareiškimą apie nusikalstamą veiką, turi pradėti ikiteisminį tyrimą, išskyrus atvejus, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš Lietuvos valstybės 10 216,23 Lt turtinės žalos, 500 Lt neturtinės žalos bei 214 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, pasisakydamas dėl turtinės žalos, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008, konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu visas duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės. Negalima paneigti to, kad veikos padarymą galėjo lemti provokacija, o už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmai renkant ir tiriant įrodymus buvo neteisėti, todėl yra pagrindas taikyti valstybės civilinę atsakomybę už turtinę žalą. Kadangi visas ikiteisminis tyrimas ir teismo procesas buvo neteisėtas, tai teismas sprendė, jog visos ieškovo patirtos tiesioginės išlaidos advokato pagalbai turi būti atlyginamos, ir priteisė ieškovui 9109,75 Lt turtinei žalai atlyginti.
Teismas nurodė, kad ieškovas iš darbo policijoje buvo atleistas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 10 punktu, įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo nutarties pagrindu. Kadangi ieškovas iš darbo buvo atleistas vadovaujantis teismo nuosprendžiu, kuris vėliau buvo panaikintas, tai jo negautas darbo užmokestis (1106,48 Lt) teismo pripažintas turtine žala ir jam priteistas.
Spręsdamas dėl neturtinės žalos teismas nurodė, kad ieškovas nebuvo išteisintas reabilituojančiais pagrindais, be to, žalos atsiradimas susijęs ir su paties ieškovo neteisėtais veiksmais, nes jis patikrinimo akte įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad patikrinime dalyvavo UAB „Vigvila“ direktorius D. Š. ir kad trijų telefono aparatų įsigijimo dokumentai nerasti, nors faktiškai direktorius nedalyvavo, o buvo nerasta keturiasdešimt aštuonių telefono aparatų dokumentų, be to, buvo surašyti du skirtingo turinio protokolai dėl to paties įvykio. Teismas sprendė, kad šiais veiksmais ieškovas pažeidė ATPK 260 straipsnio nustatytus protokolo turinio reikalavimus, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2004 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-V-43 patvirtintos Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnų vykdomos ūkio subjektų tikrinimo tvarkos 8 punkte nustatytas patikrinimo akto pildymo taisykles, Vilniaus m. VPK KP NTT Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigybės 7 punkto reikalavimą veikloje griežtai laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, Policijos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą savo veikloje laikytis įstatymų nustatytos tvarkos bei Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio reikalavimų laikytis teisės aktų reikalavimų. Teismo vertinimu, pažeidimo objektyviosios pusės prasme ieškovo veiksmuose yra dokumento suklastojimo požymių. Teismas nurodė, kad ieškovui kardomosios priemonės paskirtos teisėtai ir pagrįstai, nes jas lėmė ieškovo elgesys, o įrodymų, kad jomis būtų pažeisti konkretūs ieškovo interesai, pateikta nebuvo. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumento, jog neturtinė žala pasireiškė ir tuo, kad visuomenės informavimo priemonėse buvo paskleista neigiama informacija apie jį, nurodė, jog atsakomybė už neteisingų duomenų paskleidimą tenka ne valstybei, o viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovą atstovaujančių institucijų apeliacinius skundus, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista iš Lietuvos valstybės 10 216,23 Lt turtinės žalos, 500 Lt neturtinės žalos bei 214 Lt bylinėjimosi išlaidų, panaikino ir dėl šios dalies ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad baudžiamoji byla ieškovui buvo nutraukta dėl to, jog įrodymai buvo surinkti pažeidžiant BPK reikalavimus, tačiau ieškovą išteisinantis nuosprendis nebuvo priimtas. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.
Išteisiamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas pats savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali padaryti priešingas išvadas dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu buvo padarytos baudžiamajame procese.
Teismo vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovui kardomoji priemonė buvo paskirta tam, jog būtų užtikrintas įtariamojo dalyvavimas procese ir netrukdomas tyrimas, nes ieškovas neatvyko pas ikiteisminio tyrimo pareigūną. Nutarimas dėl kardomosios priemonės paskyrimo buvo apskųstas, tačiau ieškovo skundas netenkintas. Taigi, kardomosios priemonės paskyrimas nelaikytinas neteisėtu, nes jos paskyrimą lėmė paties ieškovo veiksmai. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas taip pat negali būti laikomas neteisėtu, nes jis buvo pradėtas BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, gavus UAB „Vigvila“ direktoriaus pareiškimą. Pagal BPK 2 straipsnį, 17 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad neteisėtumo pradedant ikiteisminį tyrimą ar skiriant kardomąsias priemones nebuvo, taigi dėl to žalos negalėjo atsirasti.
Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios bylos nutraukimas ieškovui nereiškia, jog visi pareigūnų prieš jį atlikti veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą reikšminga aplinkybė yra bylos nutraukimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausias Teismas, nutraukdamas ieškovui baudžiamąją bylą, nepasisakė dėl ieškovo kaltės nebuvimo. Baudžiamoji byla buvo nutraukta dėl duomenų rinkimo proceso neteisėtumo, buvo nustatytas esminis ir nebeištaisomas BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas ir nebebuvo galimybių gauti daugiau įrodymų, kurių pagrindu būtų galima priimti išteisinamąjį ar apkaltinamąjį nuosprendį. Ieškovas nebuvo išteisintas reabilituojančiais pagrindais, nebuvo paneigta tai, kad jis atliko neteisėtus veiksmus dėl to paties patikrinimo surašydamas skirtino turinio patikrinimo aktus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas darė išvadą, kad žalos atsiradimą lėmė paties ieškovo neteisėti veiksmai.
Teismas nurodė, kad padarytos ir atlygintinos žalos dydis valstybės deliktinės atsakomybės dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų nustatomas pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles. Konstatavus, kad žalos atsiradimas susijęs su paties ieškovo neteisėtais veiksmais, bei įvertinus tai, kad neteisėtus veiksmus ieškovas atliko būdamas pareigūnu ir vykdydamas tarnybos pareigas, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ieškovo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos atveju pažeidimo fakto pripažinimas yra tinkamas asmens pažeistų teisių gynimo būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtus nepatogumus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 lapkričio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai tenkinti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl proceso teisės normų pažeidimo (CPK 185 straipsnis). Ieškovas paaiškino, kad dirbdamas policijos pareigūnu tikrino mobiliųjų telefonų prekybos vietą, kurioje kasininkas negalėjo pateikti prekių įsigijimo dokumentų. Patikrinimas turi būti baigtas per tris dienas, todėl subjekto vadovui į policijos įstaigą pristačius telefonų įsigijimo dokumentus buvo nustatytas tik trijų prekių įsigijimo dokumentų trūkumas ir dėl šio pažeidimo ieškovas patikrinimo medžiagą išsiuntė į VMI.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutraukdamas baudžiamąją bylą nepasisakė dėl ieškovo nekaltumo, o byla buvo nutraukta tik dėl įrodymų rinkimo neteisėtumo, tačiau šie teiginiai nepagrįsti, nes kasacinis teismas vienu iš išteisinimo pagrindų nurodė tai, kad ieškovo veikoje nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimu sudėčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaltės klausimą vertino tik pagal antrąjį baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindą (byla nutraukta dėl pareigūnų kaltų veiksmų renkant įrodymus) ir nurodė, kad ieškovas nebuvo išteisintas reabilituojančiais pagrindais. Su tokia pozicija sutikti negalima, nes BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad byla turi būti nutraukiama, jeigu nepadaryta veika. Veikos nebuvimas reiškia nusikaltimo sudėties nebuvimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad ieškovo nekaltumas buvo konstatuotas kasacinio teismo baudžiamojoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir priėmė nepagrįstą nutartį.
Dėl dokumento suklastojimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas, surašydamas skirtingo turinio ir datų patikrinimo aktus, elgėsi neteisėtai, tai atliko sąmoningai pažeisdamas teisės aktų nuostatas. Patikrinimas pradėtas 2006 m. vasario 25 d. (šeštadienį) ir baigtas 2006 m. vasario 27 d. (pirmadienį), faktinės aplinkybės kito, tačiau tai negali būti laikoma dokumento klastojimu. Teismo teiginys, kad ieškovo veiksmai kelia įtarimą dėl dokumento suklastojimo, yra nepagrįstas, nes pagal BK 300 straipsnio nuostatas dokumento suklastojimas bendrąja prasme reiškia tai, kad į dokumentą vietoje tiesos yra įrašoma netiesa. Byloje nėra duomenų, kad patikrinimo akte buvo įrašyta netiesa, apie tai pasisakė kasacinis teismas baudžiamojoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys dėl įtarimų suklastojus dokumentą yra nepagrįstas.
Ieškovo nuomone, žalos atsiradimą lėmė pareigūnų, prokuroro, kontroliuojančio tyrimą, teismų, priėmusių apkaltinamuosius nuosprendžius, veiksmai, nes nagrinėjamu atveju jie neatliko savo pareigų (nepatikrino, kiek telefonų įsigijimo dokumentų turi prekybos įmonė), kad būtų nustatyta, jog ieškovas dokumentuose nurodė teisingus duomenis ir dokumentų nesuklastojo bei tarnyba nepiktnaudžiavo. Taip buvo pažeista bendroji pareigūnų pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad nebūtų padaryta žala į persekiojimą traukiamam asmeniui, kad nesurinkus duomenų jis nebūtų nepagrįstai perduotas į teismą, o vėliau ir nuteistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. Nr. 3K-3-364/2008; 3K-7-381/2003; 3K-7-183/2006). Be to, prieš ieškovą baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas neteisėtai, nes jis iš pat pradžių buvo apklausiamas kaip liudytojas ir tik po pusės metų jam buvo pareikšti įtarimai, nors net nebuvo aiškinamasi, ar ieškovo surašytas dokumentas yra suklastotas.
Dėl materialinės teisės normų pažeidimo (CK 6.246, 6.249 straipsniai, 6.272 straipsnio 1 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis). Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas pripažįsta pažeidimo faktą, nors, ieškovo nuomone, net jei ir buvo koks pažeidimas, jis neperžengė drausminės atsakomybės (kuri nebuvo pritaikyta) ribų. Ieškovo teigimu, jis neteisėtos veikos neatliko ir kaltės nei baudžiamajame nei civiliniame procesuose nepripažino. Nagrinėjamoje byloje visiškos valstybės civilinės atsakomybės kontekste reikšminga yra tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010), jei visas ikiteisminis tyrimas ir teismo procesas buvo neteisėtas, tai visos ieškovo patirtos išlaidos yra tiesiogiai nulemtos neteisėtų pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo sprendimų bei veiksmų. Asmuo dėl vykdyto prieš jį baudžiamojo proceso negali patirti turtinių praradimų, todėl jo išlaidos advokato pagalbai apmokėti turėtų būti atlyginamos konstatavus proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo faktą. Konstatuojant ieškovui padarytą žalą ir neteisėtus atsakovų veiksmus, svarbios kasacinio teismo baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, kad STT pareigūnai ignoravo galiojančius teisės aktus, nesivadovavo jokiomis įstatymų nuostatomis, duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas tinkamai nevertino, todėl nepagrįstai nepriteisė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismai vertino tik ieškovo veiksmus, neanalizuodami atsakovo atstovų kaltės atliekant baudžiamosios bylos tyrimą, bei ieškovo nepagrįstą nuteisimą.
Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas, nepagrįstai taikydamas nuostolių mažinimo doktriną (CK 6.282 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001, 2001 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2001, 2002 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1455/2002). Galimybė taikyti nuostolių mažinimo doktriną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje siejama su dideliu kaitinamojo neatsargumu, t. y. savęs apkalbėjimu (prisipažinimu padarius nusikaitimą), parodymų keitimu, taip klaidinant tyrimą atliekančius pareigūnus ir vilkinant procesą. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas suformuotą teisės taikymo praktiką ir proceso bei materialiosios teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri yra naikintina.
Atsakovą atstovaujanti Teisingumo ministerija su kasaciniu skundu nesutinka, prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes baudžiamojoje byloje asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu, o civilinėje – civilinių padarinių aspektu. Dėl to įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingas, asmens veiksmai vertinami pagal skirtingus kriterijus. Tai reiškia, kad asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius. Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti.
Iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje nurodė, kad R. B. padarytoje veikoje nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių, taip pat konstatavo esminius BPK nuostatų pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys, kad procesinis dokumentas, kuriame nurodoma, jog nėra nusikaltimo sudėties, priimamas tais atvejais, kai nustatoma, jog teisiamasis padarė veiką, dėl kurios vyko teisminis nagrinėjimas, tačiau ši veika nereiškia nusikaltimo padarymo. Taigi, minėtoje nutartyje nustatyta, kad R. B. padarė veikas, dėl kurių vyko teisminis nagrinėjimas, tačiau šios veikos nereiškia nusikaltimų padarymo. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus motyvai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei nepagrįstai pasisakė, jog jis buvo išteisintas nereabilituojančiais pagrindais, nepagrįsti.
Pirmiau nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad nustatytas esminis ir nebeištaisomas BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas bei nėra priemonių gauti daugiau įrodymų, kurių pagrindu būtų galima priimti išteisinamąjį ar apkaltinamąjį nuosprendį, todėl kasatoriaus teiginiai, kad net ir nesant BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimo būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, nepagrįsti.
Kasatoriaus samprotavimai, kad patikrinimo metu galėjo būti du skirtingo turinio patikrinimo aktai, nes patikrinimas buvo pradėtas vieną dieną, o baigėsi kitą, nepagrįsti, nes patikrinimo akte turi būti fiksuojamas galutinis atlikto patikrinimo rezultatas. Jeigu ūkio subjekto tikrinimas buvo tęstinis, pareigūnas negalėjo surašyti patikrinimo akto jam nepasibaigus. Atsižvelgiant tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teisės pažeidimo objektyviosios pusės prasme nurodyti veiksmai kelia įtarimą dėl dokumento suklastojimo.
CK 6.249 straipsnio norma, kad nuostolių dydį nustato teismas, reiškia, jog teismas privalo taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį, jeigu bylos nagrinėjimo metu yra nustatytos šios normos dispozicijoje nurodytos aplinkybės. Taigi, atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas arba reikalavimas gali būti atmestas, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti. Baudžiamoji byla kasatoriui buvo iškelta dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo. Šie faktai nėra paneigti, todėl tai ne tik sukelia negatyvių padarinių pačiam kasatoriui, bet ir diskredituoja tarnybą, kurioje jis dirbo. Be to, ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, todėl Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo fakto pripažinimas, yra tinkamas asmens pažeistų teisių gynimo būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtus nepatogumus.
Atsakovui atstovaujanti Generalinė prokuratūra su kasaciniu skundu nesutinka, prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kasatoriaus neišteisino ir bylos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nenutraukė. Jis nurodė, kad byloje nėra galimybių paneigti esminės aplinkybės – ar liudytojo D. Š. veiksmuose, kuriais realiai buvo imituojama nusikalstama veika, nebuvo provokacijos požymių. Nustačius esminį ir nebeištaisomą BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą, byloje nėra prasmės panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Byloje išnaudotos teisėtos galimybės nustatyti tikrąsias faktines įvykio aplinkybes, nes nėra priemonių gauti daugiau įrodymų, kurių pagrindu būtų galima priimti išteisinamąjį ar apkaltinamąjį nuosprendį byloje. Taigi, kasacinis teismas priėmė sprendimą nutraukti bylą nespręsdamas ieškovo kaltės klausimo.
Civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus baudžiamosios proceso teisės požiūriu. Valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį sąlyga, vien dėl išteisinamojo nuosprendžio ar bylos nutraukimo priėmimo nėra preziumuojamas ir galioja nuostata, kad visi valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007). Net ir išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių procesinių sprendimų neteisėtumo ir pats savaime nėra pagrindas atlyginti asmeniui žalą, jei atitinkami procesiniai sprendimai buvo priimti laikantis procesinių normų.
Civilinę bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, asmens kaltės padarius nusikalstamas veikas nekonstatuoja, tačiau teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi teisę ir pareigą tokio pobūdžio bylose vertinti baudžiamosios bylos duomenis pagal CPK taisykles ir nėra besąlygiškai saistomas baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų priimtų galutinių sprendimų motyvų. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje taip pat pabrėžė, kad įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje byloje ir civilinėje byloje skirtingi. Nagrinėjamu atveju skundžiamuose procesiniuose sprendimuose konkretūs ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo veiksmai ar proceso sprendimai nebuvo pripažinti neteisėtais. Teismas vertino, kad byla buvo nutraukta dėl to, jog tyrimo metu rinkti duomenys neatitiko BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų, o ne dėl viso proceso neteisėtumo. Nekonstatavus neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo teigti, kad tarp šių veiksmų ir ieškovo nurodomos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Kasacinio teismo išvada, kad baudžiamoji byla dėl esminių BPK pažeidimų turi būti nutraukta, neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, t. y. nurodyti konkrečius neteisėtus veiksmus, jų sukeltą žalą ir priežastinį ryšį.
Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad nėra paneigta tai, jog pats ieškovas, vykdydamas pareigas, atliko neteisėtus veiksmus, surašydamas du tos pačios datos, bet skirtingo turinio patikrinimo aktus dėl to paties patikrinimo. Pirmajame patikrinimo akte surašyti pažeidimai nenurodyti antrajame, todėl buvo pagrindas pradėti baudžiamąjį persekiojimą dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų.
Atsakovui atstovaujanti Specialiųjų tyrimų tarnyba su kasaciniu skundu nesutinka, prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Kasacinio skundo argumentai, kad visas ikiteisminis tyrimas ir teismo procesas buvo neteisėtas, nepagrįsti, nes netiksliai interpretuojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2008 turinys, be to, toks aiškinimas neatitinka BPK 2 straipsnio, 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 171 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Baudžiamojo proceso teorijoje ikiteisminio tyrimo pradėjimas vertinamas kaip pirmoji baudžiamojo proceso stadija, kuri nukreipta į kryptingą, greitą ir veiksmingą kompetentingų pareigūnų reakciją į galimos nusikalstamos veikos faktą. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi reaguoti į kiekvieną informaciją apie nusikalstamą veiką ir paprastai visais atvejais turi būti tuoj pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Todėl pagal BPK 2 straipsnį, 171 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika.
BK 225 straipsnyje, numatančiame baudžiamąją atsakomybę už kyšininkavimą numatyti alternatyvūs kyšininkavimo objektyvieji požymiai, tarp kurių yra reikalavimas duoti kyšį. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus pareiškimą apie reikalaujamą 1000 Lt kyšį. Liudytojo parodymai bei baudžiamojoje byloje esantys du skirtingo turinio patikrinimo aktai taip pat buvo pakankamas ir teisėtas pagrindas tirti galimo dokumento klastojimo aplinkybes. Ieškovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje Nr. 2K-7-141/2008 išvados, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, nėra. To nekonstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010. Bylos nutraukimą lėmė ne proceso neteisėtumas, o netikslingumas bylą nagrinėti iš naujo dėl išnaudotų teisėtų galimybių gauti daugiau įrodymų, kurių pagrindu būtų galima priimti išteisinamąjį ar apkaltinamąjį nuosprendį byloje dėl dokumento suklastojimo fakto ir su tuo susijusio galimo piktnaudžiavimo (BK 300 straipsnio 1 dalis, 228 straipsnio 1 dalis).
Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Baudžiamojoje ir civilinėje byloje įrodinėtinos aplinkybės gali nesutapti. Reikalaujant atlyginti žalą CK 6.272 straipsnio pagrindu, svarbu nustatyti ir įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, bet ir paties ieškovo veiksmus. Baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse byloje Nr. 3K-7-874/2001, Nr. 3K-3-378/2009).
Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą atmestas. Neteisėtų veiksmų dalyviui negali būti atlyginama žala, padaryta šiais neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003). Pažeidimo fakto pripažinimas šioje byloje yra tinkamas ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas bei pakankama satisfakcija.
k o n s t a t u o j a :
Dėl neturtinės žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio pagrindu
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008).
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012 kt.). Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (e. g. Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013). Taigi gali būti atvejų, kai išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (ibid).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina apie kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą. Tačiau CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai; tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2002).
Nagrinėjamu atveju kasatorius (ieškovas) neturtinę žalą kildina iš to, kad jam baudžiamajame procese skirtos kardomosios priemonės ir priimti apkaltinamieji nuosprendžiai buvo neteisėti, pažeidė jo teisę į privatų gyvenimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje Nr. 2K-7-141/2008, kuria buvo nutraukta kasatoriui iškelta baudžiamoji byla, nurodyta, kad tolesni STT pareigūnų veiksmai po to, kai liudytojas pranešė jiems apie reikalaujamą kyšį, parašė pareiškimą, prašydamas išsiaiškinti nusikalstamą pareigūnų veiklą, ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pažeidė BPK 159 straipsnyje nustatytą tvarką, t. y. nutartyje konstatuota, kad realiai buvo taikomas nusikalstamos veiklos modelis, kuris nebuvo sankcionuotas, tačiau išvados, kad pats ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, padaryta nėra.
Pažymėtina ir tai, kad pagal EŽTT praktiką asmuo negali teigti esąs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (sąžiningą procesą) pažeidimo auka baudžiamajame procese vien todėl, kad jis buvo išteisintas arba procesas nutrauktas (mutatis mutandis Kalpachka v. Bulgaria, no. 49163/99, decision of 19 May 2005; Korobov v. Estonia, no. 10195/08, decision of 14 September 2010). Atsižvelgdama į kasatoriaus baudžiamojo proceso baigtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje Nr. 2K-7-141/2008 konstatuotas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimas, kiek tai susiję su Konvencijos reikalavimų vykdymu, ieškovo atžvilgiu yra ištaisytas baudžiamąją bylą nutraukiant.
Pasisakant dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimo teisėtumo svarbu pažymėti, kad pagal EŽTT praktiką ši kardomoji priemonė yra teisės į judėjimo laisvę apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnį (e. g. Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgment of 18 January 2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Teisingumo ministeriją ir kt., bylos Nr. 3K-3-2/2012). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą; 2 dalyje – kad kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat ir iš savosios. Pagal šio straipsnio 3 dalį šių teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti –nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 119 straipsnyje įtvirtinta galimybė skirti kardomąsias priemones siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės (BPK 121 straipsnio 4 dalies 2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija). Analogiškos nuostatos taikomos ir skiriant kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
Nagrinėjamos bylos atveju, vertinant šių kardomųjų priemonių skyrimą, atkreiptinas dėmesys į du pagrindinius aspektus. Pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad jų skyrimą lėmė paties kasatoriaus veiksmai (neatvykimas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną); antra, kasatoriui buvo skirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžančios kardomosios priemonės. Be to, byloje nepateikta konkrečių įrodymų dėl šių priemonių kasatoriui sukeltos žalos.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo nutartimi padaryto nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog ieškovo veiksmai galbūt atitiko teisės pažeidimo sudėties objektyviąją pusę ir kad jo atžvilgiu išteisinamasis nuosprendis nebuvo priimtas, naudojo formuluotes, kurios galėjo sudaryti įspūdį, jog abejonės dėl asmens nekaltumo nėra panaikintos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 382 straipsnyje, reglamentuojančiame teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, priimamas nutartis, kasaciniam teismui nesuteikta procesinė teisė priimti išteisinamąjį nuosprendį. Šiuo atveju procesinio sprendimo rūšis (ne išteisinamasis nuosprendis, o baudžiamosios bylos nutraukimas kasacinio teismo nutartimi) neturėtų turėti įtakos kasatoriaus teisinės padėties žalos atlyginimo kontekste vertinimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamosios bylos nutraukimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, konstatavus teisėtai gautų kaltinančių įrodymų nebuvimą, neabejotinai prilygsta bylos rezultatui žemesnės instancijos teisme priėmus išteisinamąjį nuosprendį. EŽTT yra nurodęs, jog pagal principo in dubio pro reo, kuris yra konkreti nekaltumo prezumpcijos išraiška, prasmę neturi būti jokio kokybinio skirtumo tarp išteisinimo dėl įrodymų stokos ir išteisinimo konstatavus neabejotiną asmens nekaltumą. Išteisinamieji nuosprendžiai nesiskiria priklausomai nuo motyvų, į kuriuos kiekvienoje byloje atsižvelgia baudžiamasis teismas. Priešingai, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies ribose bet kokia kita institucija, tiesiogiai ar be kita ko pasisakanti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės, turi gerbti išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinę dalį (V. S. c. Gr?ce, no 35522/04, arr?t du 27 septembre 2007). Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kuriais išsakomos abejonės dėl kasatoriaus nekaltumo, yra nepagrįsti, tačiau, nepaisydama pirmiau aptartų apeliacinės instancijos teismo motyvuojamoje dalyje panaudotų formuluočių netikslumų, sprendžia, kad pagrindo naikinti rezoliucinėje dalyje nurodytą iš esmės teisingą ir pagristą procesinį sprendimą jie nesudaro.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 33,49 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus R. B. (duomenys neskelbtini) 33,49 Lt (trisdešimt tris litus 49 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Gintaras Kryževičius
Rimvydas Norkus
