Dėl sandorio pripažinimo niekiniu (dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms) ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-451/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02078-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 95.5; 118.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BSV“ ieškinį atsakovui L. J. dėl sandorio pripažinimo niekiniu (dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms) ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „BSV“ pareikštu atsakovui L. J. ieškiniu prašė pripažinti 2009 m. balandžio 1 d. sandorį dėl 35 000 Lt paskolos grąžinimo, 2009 m. liepos 31 d. sandorį dėl 17 000 Lt paskolos grąžinimo, 2009 m. rugpjūčio 14 d. sandorį dėl 127 290 Lt paskolos grąžinimo niekiniais; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą grąžinti 179 290 Lt sumą ieškovui bei priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2009 m. lapkričio 29 d., ieškovui iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Forum regis“. Įmonės administratorius nustatė, kad ieškovas ginčo sandoriais grąžino atsakovui iš viso 179 290 Lt paskolų. Minėti paskolų grąžinimai pažeidė imperatyvias įstatymų normas, nes jų metu ieškovo turtui galiojo teismo nutartimi taikytas laikinas areštas ir paskolų grąžinimas buvo negalimas. Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad laikinas areštas reiškia, jog yra areštuojamas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas. Tokiu atveju paskolų grąžinimo metu esant įregistruotiems turto arešto aktams buvo apribota ieškovo teisė disponuoti turtu, kurios pažeidimas yra pagrindas pripažinti paskolos sutartis niekinėmis kaip prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymų normoms. BUAB „BSV“ dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti 2009 m. gruodžio 17 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovo BUAB „BSV“ ieškinį tenkino ir pripažino niekiniais 2009 m. balandžio 1 d., 2009 m. liepos 31 d., 2009 m. rugpjūčio 14 d. ieškovo atliktus mokėjimus, susijusius su paskolų grąžinimu, atsakovui L. J. bei taikė restituciją, priteisė iš atsakovo L. J. ieškovui BUAB „BSV“ 184 010 Lt. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškovui priteistos sumos (184 010 Lt), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2011 m. liepos 29 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju BUAB „BSV“ bankroto administratorius įmonės su atsakovu sudarytus sandorius ginčija kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), t. y. savo reikalavimą grindžia tuo, jog mokėjimų atlikimo atsakovui metu visas ieškovo turtas buvo areštuotas, todėl nebuvo galimi ir jokie mokėjimai. Teismo vertinimu, esant nepanaikintiems abstraktiems turto arešto aktams, t. y. galiojant teismo nutartims dėl ieškovo turto arešto, bei kartu esant apribojimams laisvai disponuoti įmonės turtu, ginčo mokėjimų atlikimas traktuotinas kaip CPK 18 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, kad teismo procesiniai sprendimai yra visuotinai privalomi, pažeidimas. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad 2009 m. balandžio 1 d. mokėjimas atsakovui buvo atliktas esant 2009 m. kovo 4 d. įregistruotam ir galiojančiam turto arešto aktui Nr. 0409001258; 2009 m. liepos 31 d. mokėjimai atlikti esant įregistruotiems ir galiojantiems turto arešto aktams Nr. 0409001258, Nr. 1509001484, Nr. 0109004780; 2009 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimas atliktas esant įregistruotiems ir galiojantiems turto arešto aktams Nr. 0409001258, Nr. 1509001484. Teismas konstatavo, kad nors 2009 m. liepos 31 d., 2009 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimai buvo atlikti praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui nuo turto areštų registracijos, neduoda pagrindo išvadai, kad ieškovui atliekant mokėjimus atsakovui (BUAB „BSV“ akcininkui, nuo 2009 m. birželio mėn. įmonės direktoriui) teismo nutarčių pagrindu ieškovui nustatyti apribojimai disponuoti turtu nebūtų buvę pažeisti. Esant šioms aplinkybėms ieškovas atsako už arešto nustatytų apribojimų pažeidimą, todėl atlikti ginčo mokėjimų pavedimai prieštaravo CK 1.80 straipsnio reikalavimams, o būtent CPK 18, 145 straipsniams, Turto arešto aktų registro įstatymo 11 straipsniui.

Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti, nurodė, kad įmonės bankroto administratorius, įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti ne tik actio Pauliana, bet ir kitais CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Kadangi nagrinėjamu atveju mokėjimai ginčijami kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų normoms, ieškiniui pareikšti yra taikytinas ne sutrumpintas 1 metų, bet bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas (CK 1.125 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankrutuojančios įmonės administratorius, ginčydamas įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, turi teisę juos ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, ir į tai, kad ieškinys nagrinėjamu atveju pareikštas CK 1.80 straipsnio pagrindu, sprendė, kad ieškiniui pareikšti yra taikytinas bendrasis 10 metų, o ne sutrumpintas 1 metų terminas, ir kad atsakovo argumentai dėl actio Pauliana taikymo yra nereikšmingi.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, kad laikino arešto galiojimo metu ieškovas neturėjo teisės disponuoti visu savo turtu, inter alia atlikti ginčo mokėjimus. Teismo vertinimu ginčo mokėjimais buvo pažeistos imperatyvios Turto arešto aktų registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Teismas atmetė atsakovo prašymus dėl bankroto bylos bei civilinių bylų, kuriose ieškovui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, prijungimo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimas, todėl nepasisakė dėl turto arešto aktais taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas L. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CPK 145 straipsnio 2 dalies pažeidimo. CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas ekonomiškumo principas, kuris iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos apeliacinis teismas savo faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje 2012 m. sausio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-48/2012, išaiškino, kad asmuo, kurio turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, gali disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl to, sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę sudaryti ginčijamą susitarimą ar ne, esminę reikšmę turi šiam asmeniui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turinys ir asmens viso turto vertė ginčo susitarimo sudarymo metu. Taigi, sprendžiant klausimą dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais, svarbia aplinkybe pripažintinas ieškovo turto santykis su teismo nutartimis taikyto turto arešto mastu. Teismai nagrinėjamoje byloje nevertino esminės aplinkybės, kad, net atlikus visus ginčo mokėjimus atsakovui, ieškovas turėjo pakankamai piniginių lėšų visų kreditorių, kurių naudai teismo nutartimis buvo taikomas įmonės turto areštas, reikalavimams patenkinti. Kadangi teismų nutartimis, kurių pagrindu buvo įregistruoti turto arešto aktai, buvo taikomas ir lėšų areštas, tomis lėšomis, kurios viršijo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, ieškovas turėjo teisę disponuoti savo nuožiūra.

2. Dėl CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimo. CPK 148 straipsnio 4 dalies (redakcija iki 2011 m. spalio 1 d.) nuostata leido taikyti laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą – nors ir nebuvo žinoma konkreti areštuojamo turto sudėtis ir jį identifikuojantys duomenys. Surasti ir aprašyti turtą paprastai buvo pavedama kreditoriaus (ieškovo), kurio naudai taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pasirinktam antstoliui. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalį (redakcija iki 2012 m. liepos 1 d.) iki bus atlikti minėti veiksmai ir antstolis aprašys bei nurodys konkretų turtą, kuriam taikytini apribojimai, turto areštas registre buvo registruojamas su žyma „laikinas“, nenurodant išsamių duomenų apie areštuojamą turtą. Šios Turto arešto aktų registro įstatymo nuostatos aiškinimas tokiu būdu, jog nagrinėjamo ginčo situacijoje turto arešto aktai, įregistruoti „laikina“ būsena, reiškė viso ieškovo turto (įskaitant ir lėšas) areštą (t. y. net ir tos dalies, kuri viršija turto arešto mastą), akivaizdžiai prieštarauja CK 1.2 straipsnyje įtvirtintiems civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principams ir 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Toks teisės aiškinimas varžo asmens teises daugiau nei to reikalauja laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis.

Be to, įstatymų leidėjas pakeitė pirmiau minėtas CPK bei Turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas ir panaikino galimybę registruoti turto arešto aktą su žyma „laikinas“. Aktualios redakcijos įstatymai reglamentuoja ribotą neidentifikuoto turto arešto galiojimą laiko atžvilgiu – taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos. Tokios pataisos inicijuotos ir priimtos įžvelgus galimą neproporcingą ir ilgalaikį skolininko teisių varžymą bei siekiant užkirsti kelią asmenų piktnaudžiavimui teise, sąmoningai nesikreipiant į antstolį dėl areštuoto turto apyrašo sudarymo.

3. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2010, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „BSV“ prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CPK 145 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas, ar kitose bylose teismai parinko tinkama kiekį laikinųjų apsaugos priemonių, ar laikinąsias apsaugos priemones parinko vadovaudamiesi ekonomiškumo principu. Bylos dalykas – mokėjimų, atliktų ieškovo turtui esant taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms (areštui), teisėtumo klausimas. Atsižvelgdami į tai teismai pagrįstai nesivadovavo CPK 145 straipsnio 2 dalimi.

Taip pat atmestini kasatoriaus argumentai dėl ieškovo galėjimo disponuoti lėšomis, viršijančiomis taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, nes tiek imperatyvios teisės normos, tiek teismų praktika nustato, kad turto areštui esant įregistruotam „laikinąja“ būsena, asmuo laikinai negali disponuoti visu savo turtu, kol antstolis jo neidentifikuos ir įrašas Turto arešto aktų registre nebus pakeistas. Dėl ieškovo tariamos geros finansinės būklės ir mokumo pažymėtina, kad ginčijami mokėjimai buvo atlikti tuo metu, kai kreditoriai jau buvo kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, todėl nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo teigti, jog teismui nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo įmonė buvo moki ir galėjo atsiskaityti su visais savo kreditoriais.

2. Dėl CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimo. Kasatoriaus nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė bendruosius teisės principus aiškindamas CPK 148 straipsnio 4 dalies (redakcija iki 2011 m. spalio 1 d.) ir Turto arešto aktų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies (redakcija iki 2012 m. liepos 1 d.) nuostatas. Kasatorius iš esmės kalba apie buvusį galimą įstatyminio reglamentavimo ydingumą, kuris šiuo metu yra pakeistas. Nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai aiškino ir taikė tas teisės normas, kurios galiojo ginčo mokėjimų atlikimo ir bylos nagrinėjimo metu, ir jų nepažeidė, taip pat laikėsi suformuotos teismų praktikos. Kasatoriaus argumentai dėl buvusio įstatyminio reglamentavimo galimo netikslumo šiai bylai nėra aktualūs ir nėra pagrindas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl procesinio teisių perėmimo bei bylos šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugpjūčio 13 d. gauti T. V. bei atsakovo L. J. prašymai teismui pakeisti pradinį ieškovą BUAB „BSV“ nauju ieškovu T. V. ir patvirtinti pridedamą šalių 2013 m. liepos 31 d. sudarytą taikos sutartį. Prašyme nurodoma, kad ieškovas BUAB „BSV“ ir T. V. 2013 m. liepos 31 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria BUAB „BSV“ perleido T. V. reikalavimo teises į L. J. skolą, ginčijamą nagrinėjamoje byloje. Pagal 2013 m. liepos 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį T. V. visiškai atsiskaitė su BUAB „BSV“. T. V. ir atsakovas L. J. taikiai, abipusių nuolaidų būdu susitarė užbaigti taikos sutartimi kilusį teisminį ginčą, išspręsti tarpusavio klausimus ir užkirsti kelią ateityje kilti ginčams, susijusiems su byloje pareikšto ieškinio pagrindą sudarančiomis aplinkybėmis; patvirtina, kad jiems yra žinomi taikos sutarties patvirtinimo padariniai.

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2013 m. rugpjūčio 13 d. gauti BUAB „BSV“ rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad BUAB „BSV“ kreditorių komitetas 2013 m. liepos 4 d. vykusiame posėdyje nutarė BUAB „BSV“ priklausančią reikalavimo teisę į L. J. (184 010 Lt ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos) pardavinėti už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę nei 35 000 Lt. BUAB „BSV“ bankroto administratorius 2013 m. liepos 19 d. gavo T. V. pasiūlymą įsigyti pirmiau nurodytą reikalavimo teisę už 35 000 Lt. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta 2013 m. liepos 31 d., pagal kurią T. V. su BUAB „BSV“ visiškai atsiskaitė.

Procesinis teisių perėmimas pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį galimas bet kurioje proceso stadijoje tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai). Jei yra pagrindas, teismas rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi BUAB „BSV“ ir T. V. 2013 m. liepos 31 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį, vadovaudamasi CPK 48 straipsnio 1 dalimi, sprendžia, jog yra pagrindas ieškovą BUAB „BSV“ pakeisti jo teisių perėmėju T. V..

Teismui pateiktoje taikos sutartyje T. V. ir L. J. išsprendė visą ginčą pagal byloje pareikštą ieškinį dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir restitucijos taikymo. Taikos sutarties 2.1 ir 2.2 punktais T. V. atsisako ieškinio, o L. J. įsipareigoja sumokėti jam 35 500 Lt. Prie taikos sutarties pridėtu mokėjimo nurodymu patvirtinta, kad atsakovas įvykdė nurodytas taikos sutarties sąlygas, 2013 m. liepos 31 d. sumokėdamas 35 500 Lt T. V. į jo banko sąskaitą pagal taikos sutartį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių procesinė teisė užbaigti bylą taikos sutartimi gali būti įgyvendinama bet kurioje civilinio proceso stadijoje ir yra dispozityvumo principo civiliniame procese išraiška (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Bylos šalims pateikus taikos sutartį dėl teisminio ginčo dalyko, teismas turi patikrinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytą negalimumą tvirtinti taikos sutartį, – teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu jos patvirtinimas prieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui.

Iš pateiktos taikos sutarties turinio, sudarymo aplinkybių teismas neturi pagrindo spręsti apie sudariusių taikos sutartį asmenų valios išraiškos ydingumą. Sutarties 1 ir 2.6 punktuose šalys patvirtino, kad joms žinomi ir suprantami CK 6.985 straipsnio ir CPK 293, 294 straipsniuose nustatyti taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo procesiniai padariniai, t. y. teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas, taikos sutarties pagrindu nutraukus bylą vėl kreiptis į teismą toms pačioms šalims dėl to paties ginčo dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Teismui nenustačius CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų negalimumo tvirtinti taikos sutartį aplinkybių naujo ieškovo T. V. ir atsakovo L. J. 2013 m. liepos 31 d. sudaryta taikos sutartis patvirtintina pagal joje išdėstytas sąlygas. Patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini bei byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 5 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Rašytinės taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos.

Patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį ir nutraukus civilinę bylą taip pat naikintinos byloje atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 149, 150 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Kasacinės instancijos teismas turėjo 36,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. pažyma), kurias, remiantis taikos sutarties 2.4 punktu, privalo padengti atsakovas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Taikos sutarties 2.3 punktu šalims susitarus, kad nė viena jų neatlygina priešingos šalies turėtų kitų bylinėjimosi išlaidų, teisėjų kolegija nesprendžia jų priteisimo klausimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti ieškovą bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „BSV“ nauju ieškovu T. V..

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nutartį.

Patvirtinti ieškovo T. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudarytą taikos sutartį šiomis sąlygomis:

1. Šia taikos sutartimi šalys, vadovaujantis CK 6.983 straipsniu, išsprendžiaginčytinus klausimus civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2013 dėl sandorių pripažinimonegaliojančiais bei užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje.

2. Šalys susitaria taikiai nutraukti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 3K-3-451/2013 tokiomis sąlygomis:

2.1. ieškovas atsisako ieškinyje keliamų reikalavimų atsakovui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo;

2.2 atsakovas taikos sutarties sudarymo momentu sumokėjo ieškovui 35 500,00 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus litų ir 00 centų) sumą, pervedant ją į ieškovo T. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, AB, banko kodas 73000;

kiekviena šalis dengia savo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

teismo išlaidas, jeigu tokios būtų patirtos, dengia atsakovas L. J..

Civilinę bylą pagal ieškovo T. V. ieškinį atsakovui L. J. dėl sandorio pripažinimo niekiniu (dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms) ir restitucijos taikymo nutraukti.

Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas atsakovo L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) turtui Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartimi bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi.

Atsakovas L. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atlygina valstybei 36,40 Lt dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė