Dėl pažeistų teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-444/2013

Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00750-2011-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.5; 93.2.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Rimvydo Norkaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. I. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. I. ieškinį atsakovams Anykščių rajono savivaldybės administracijai, V. Š. ir A. L., tretieji asmenys VĮ Registrų centro Utenos filialas ir Anykščių rajono notarų biuras dėl pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

S. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334, kurios pagrindu buvo išduotas 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas po S. D. mirties A. D. ir Anykščių rajono notarų biuro notarės Rimutės Bučinskienės 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą po S. D. mirties A. D., (duomenys neskelbtini).

Nurodyta, kad nagrinėjant kitą civilinę bylą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (teisminio proceso Nr. 2-14-3-00164-2009-2) paaiškėjo, jog 1995 m. gruodžio 27 d. yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, (duomenys neskelbtini), pagal kurį gyvenamasis namas 1A1/m, turintis 44,15 kv. m. bendro naudingo ploto, ūkio pastatai 2J1/m, 3J1/m, 4J1/m, 5J1/m ir kiemo įrenginiai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė mirusiajam S. D. pagal Kurklių seniūno 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334 (toliau – Pažyma Nr. 334) ir Ukmergės inventorizacijos biuro 1995 m. lapkričio 2 d. pažymą Nr. 001475. Ieškovo teigimu, šis paveldėjimo teisės liudijimas negalėjo būti išduotas, nes 1961 m. kovo 3 d. Kavarsko rajono liaudies teismas civilinėje byloje dėl kolūkinio kiemo padalijimo priėmė sprendimą, kuriuo ginčo gyvenamąjį namą ir tvartą, (duomenys neskelbtini), paskyrė ieškovui – S. I. ir jo senelei I. I. Teismo sprendimo priėmimo metu ieškovas buvo nepilnametis ir ginčo name jis gyveno su savo senele I. I. 1961 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi I. I. pardavė J. S. jai priklausančią namų valdos dalį. Po senelės mirties 1964 m. ieškovą prižiūrėjo J. S., kuris 2002 m. sausio 21 d. mirė. 2000 m. balandžio 10 d. sudarytu testamentu J. S. visą jam priklausantį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris priklausytų J. S. jo mirties dieną, paliko ieškovui S. I. Nurodoma, kad ginčo nekilnojamasis turtas S. ir A. D. buvo perleistas naudotis tik laikinai, jokių pirkimo–pardavimo sutarčių sudaryta nebuvo.

Atsakovų teigimu, tarp J. S. ir S. D. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo– pardavimo sutartis buvo sudaryta žodžiu, o S. D. už turtą mokėjo dalimis. Sutarta pinigų suma per tam tikrą laiką J. S. buvo sumokėta ir jis jokių pretenzijų S. ir A. D. neturėjo, todėl jie su savo vaikais šiuose namuose gyveno ir juos valdė kaip savus, o dar vėliau ir įteisino nuosavybės teisę į tuos pastatus pirmiau nurodytos ginčijamos pažymos pagrindu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Anykščių rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Konstatuota, kad ieškovas priėmė palikimą po J. S. mirties, todėl jis įgijo teisę ginčyti Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334, nes ši pažyma darė tiesioginę įtaką jo kaip J. S. testamentinio įpėdinio materialiosioms teisėms ir pareigoms. Dėl to ieškovas tapo ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyviu.

Nustatyta, kad pateikus notarui 1995 m. lapkričio 10 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno pažymą Nr. 334 ir 1995 m. lapkričio 2 d. Ukmergės inventorizacijos biuro pažymą Nr. 001475 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas A. D. po S. D. mirties, kurio pagrindu jai įregistruota nuosavybės teisė į ginčo pastatus. Po A. D. 2009 m. birželio 14 d. mirties jos turtą paveldėjo dukters atsakovės V. Š. ir A. L.

2003 m. kovo 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 278 patvirtintas Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąraše nustatyta, kad įsigyti seni statiniai registruojami Nekilnojamojo turto registrų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 ir Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nustatyta tvarka registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą ir notariškai patvirtintą sandorį, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, ir savivaldybės arba seniūno išduota pažyma apie šio sandorio arba paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą arba, neturint notariškai patvirtinto sandorio, – savivaldybės arba seniūno išduotą pažymą apie šio sandorio ar paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose, jeigu statiniai įgyti nuo 1949 m. balandžio 14 d. iki 1991 m. liepos 25 d. įskaitytinai. Taigi 1995 m. lapkričio 10 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno pažyma Nr. 334 turėjo patvirtinti, kad S. D. yra įgijęs nuosavybės teisę į ginčo pastatus vienu iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, tačiau jokių įrodymų, juridinių faktų, atitinkančių įstatymų reikalavimus bei patvirtinančių, kad S. D. yra įgijęs nuosavybės teisę į ginčo pastatus vienu iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, byloje nėra. Dėl to konstatuota, kad ginčijama 1995 m. lapkričio 10 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno pažyma Nr. 334 buvo išduota nesant tam teisinio pagrindo, todėl ji naikintina. Kadangi teismas panaikino pažymą, tai panaikino ir 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą po S. D. mirties A. D. Nurodyta, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškovas apie subjektinių teisių pažeidimą sužinojo tik 2009 m.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovo S. I. ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog apie Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334 ir A. D. 1995 m. gruodžio 27 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ieškovas sužinojo tik 2009 m. liepos 22 d., V. Š. pateikus pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį.

Nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 26 d. S. I. kreipėsi į VĮ Registro centro Utenos filialą dėl ginčo pastatų įregistravimo, tačiau VĮ Registro centro Utenos filialas jo prašymą atmetė, nes registro tvarkytojui nebuvo pateikti dokumentai, įrodantys ieškovo nuosavybės teisę į ginčo statinius. Kadangi pastatai yra kaimo vietovėje 1938-1987 metų statybos (iki 1991 m.), tai taikytinos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 nuostatos dėl dokumentų, kurie teiktini nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. Šio nutarimo 3.2 punkte nustatyta, kad įsigyti seni statiniai, jeigu jie įsigyti laikotarpiu nuo 1949 m. balandžio 14 d. iki 1991 m. liepos 25 d. registre registruojami registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir šiuos dokumentus: notariškai patvirtintą sandorį, kurio pagrindu įsigyta nuosavybės teisė, ir pažymą apie šios sutarties įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose. Nutarimo 8 punkte nustatyta, kad senų statinių valdytojai, neturintys vieno iš išvardytų šio sąrašo 3.2 punkte dokumentų, būtinų registruojant seną statinį ir daiktines teises į jį, registro tvarkytojui pateikia prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, turimus dokumentus ir atitinkamą teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo. Remdamasi šiuo teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas neturi visų reikiamų dokumentų įteisinti nuosavybę į ginčo pastatus, nes registro tvarkytojui turi pateikti dokumentus ir teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo, jei nėra ginčo. Tačiau šioje byloje yra kilęs ginčas, nes ieškovas siekia, kad jam būtų pripažinta nuosavybės teisė į ginčo statinius, nors tokio reikalavimo ieškiniu nereiškia. Be to, pažymėta, kad ieškovas S. I. keliantis reikalavimą panaikinti Kurklių seniūnijos pažymą Nr. 334 ir paveldėjimo teisės liudijimą, neginčija inventorizavimo biuro pažymėjimo Nr. 001475, išduoto 1995 m. lapkričio 2 d. A. D., kuris yra taip pat vienas iš nuosavybės registravimo dokumentų (Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ 9.2 punktas). Padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti ieškinio reikalavimai, negali sukelti ieškovui jokių teisinių padarinių.

Be to, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278, kuris registruojant ginčo pastatus A. D. 1995 m. negaliojo, nes nebuvo priimtas ir šis aktas neturi atgalinio veikimo galios, kaip ir Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 ir 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. ir A. D. gyvendami ginčo sodyboje pasistatė dar tris pastatus (du ūkio pastatus ir kiemo įrenginius), mokėjo pastatų draudimą, todėl ieškovo elgesys, jam nepateisinamai ilgai, nerūpestingai nesikreipiant dėl, jo manymu, pažeistos nuosavybės teisės į ginčo pastatus gynimo, teismo vertintas kaip nesąžiningas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas S. I. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

Dėl CPK 329 straipsnio 1 dalies taikymo. Jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pažymos ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimas negaliojančiomis negali sukelti teisinių pasekmių, nes netinkamai suformuluoti ieškinio reikalavimai, tai remiantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi byla turėjo būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o ne priimtas sprendimas – ieškinį atmesti. Be to, išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį yra nustatyta atskira proceso stadija, t. y. parengiamasis teismo posėdis.

Dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo teisėtumo. Paveldėjimo teisės liudijime nurodoma, kad gyvenamasis namas ir ūkio pastatai pagal Kurklių seniūno 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334 ir Ukmergės inventorizacijos biuro 1995 m. lapkričio 2 d. pažymą priklauso S. D. Kadangi S. D. mirė 1995 m. gegužės 31 d., tai šios pažymos buvo išduotos po jo mirties. Be to, Pažyma Nr. 334 nėra nuosavybės įgijimo, o tik nuosavybės įgijimo pagrindą parodantis dokumentas, todėl ši pažyma turi būti pagrįsta nuosavybės įgijimo pagrindu. Šioje pažymoje nurodyta, kad toks pagrindas yra Anykščių r. Kurklių seniūnijos ūkinių knygų įrašas, kuriame aiškiai nurodyta, jog S. D. sodybą valdė ne nuosavybės, o panaudos pagrindais. Dėl to teigiama, kad Anykščių r. Kurkių seniūno 1995 m. lapkričio 10 d. išduota pažyma yra neteisėta, nes prieštarauja ūkio knygose nurodytiems duomenims. Kadangi S. D. sodybą valdė panaudos pagrindais, tai, remiantis CK 5.1 straipsnio nuostatomis, panaudos pagrindu valdomas turtas nėra paveldimas. Dėl to A. D. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas negali būti nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismo nurodomas inventorizavimo biuro 1995 m. lapkričio 2 d. išduotas pažymėjimas Nr. 001475 neturi jokio ryšio su A. D. išduotu paveldėjimo teisės liudijimu, nes S. D. vardu nuosavybė inventorizavimo biure nebuvo registruota. Dėl to šis pažymėjimas negali būti nuosavybę patvirtinantis dokumentas, nes jis nepagrįstas jokiais inventorizavimo biuro duomenimis.

Dėl teismo nešališkumo. Apeliacinės instancijos teismo sudėties teisėjų kolegija priėmė ir kitą sprendimą civilinėje byloje dėl fakto pagal įgijamąją senatį nustatymo. Šios sudėties teisėjų kolegija, 2011 m. gegužės 19 d. sprendimu panaikindama Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą, pasisakė dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė V. Š. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl CPK 329 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorius netinkamai suformulavo ieškinį, nes neginčijant Ukmergės inventorizavimo biuro pažymėjimo Nr. 001475, ieškovui nuosavybės teisės į ginčo objektus neatsirastų. Šis pažymėjimas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo laikomas vienu iš nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Civiliniame procese vyraujant dispozityvumo principui teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Apeliacinės instancijos teismas ištaisyti ieškinio trūkumų nebegalėjo, kaip negali suformuluoti ir tinkamų ieškinio reikalavimų, kurių civilinės bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nekeitė ieškovas su atstovu. Kasatoriaus teiginiai dėl procesinių teisės normų pažeidimo yra tik prielaidos, nepagrįstos konkrečiais argumentais.

Dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo teisėtumo. Kasatorius argumentai, kad po J. S. mirties jam atiteko ginčo namas su statiniais, nes ieškovas priėmė palikimą, yra nepagrįsti. Mirus J. S. jo vardu nebuvo registruota jokio nekilnojamojo turto. Kasatorius žinodamas, kad palikėjas jokio turto po savo mirties nepaliko, nesikreipė dėl turto nustatymo ir jo paveldėjimo, taip pat kaip ir J. S. sutuoktinė F. S. 1961 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis tarp I. I. ir J. S. nebuvo registruota vietinės tarybos vykdomajame komitete, kaip ir 1961 kovo 3 d. Kavarsko liaudies teismo sprendimas, kuriuo 1/2 gyvenamojo namo atiteko S. I. Taigi nei S. I., nei J. S. neįgijo nuosavybės teisės į namą. J. S. iki pat mirties nekėlė jokių pretenzijų A. ir S. D. dėl ginčo statinių. Pažymima, kad S. I. savo nuosavybės teisės neįteisino daugiau kaip penkiasdešimt metų, t. y. nurodomos pažeistos teisės negynė nepateisinamai ilgai, o tai prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Kasatoriaus tvirtinimas, neva panaudos pagrindais A. ir S. D. buvo apsigyvenę ginčo objekte, neatitinka faktinių aplinkybių, nes pagal 1964 m. CK 110 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmenine piliečio nuosavybe galėjo būti tik vienas gyvenamasis namas. Taigi J. S. 1976 m. negalėjo turėti dviejų gyvenamųjų namų: vieno – įgyto iš P. B., kito – ginčo gyvenamojo namo. Be to, pagal tuo metu galiojusio CK 366 straipsnio 3 dalies nuostatas panaudos sutartys ilgesniam kaip vienerių metų terminui privalėjo būti sudaromos rašytine tvarka. A. D. įgijo nuosavybės teisę į ginčo statinius pasinaudodama Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir būtų teisinio registravimo“ 8 ir 9 papunkčių nuostatomis, nes rašytinės pastatų perleidimo sutarties tarp J. S. ir A. ir S. D. nebuvo, todėl remtasi įrašais ūkinėse knygose, šių įrašų pagrindu išduota seniūnijos pažyma Nr. 334. Taigi remiantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, įrašais ūkinėse knygose, tuo, kad nuo 1976 m. A. ir S. D. gyveno ginčo objekte, pasistatė dar tris ūkinius pastatus, mokėjo mokesčius, todėl mirus S. D. A. D. sutvarkė reikiamus dokumentus ir juos pateikusi notarei gavo paveldėjimo teisės liudijimą.

Dėl teismo nešališkumo. Civilinės bylos pagal S. I. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nagrinėjimo dalykas ir pagrindas buvo kitas negu šios bylos. Vien teisėjų kolegijos dalyvavimas nagrinėjant kitas bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, nepatvirtina, kad egzistuoja CPK 71 straipsnyje nustatytos aplinkybės ir šioje byloje teisėjai yra šališki. CPK 71 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik pakartotiniam teisėjo ar tos pačios teismo sudėties tos pačios civilinės bylos nagrinėjime, tuo pačiu pagrindu ir dalyku, bet ne šiuo atveju.

Atsakovė Anykščių rajono savivaldybės administracija, pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą nurodo, kad tokio pobūdžio ginčuose ieškovas turėtų kelti ir reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į ginčo statinius. Dėl to šioje byloje prašomų dokumentų pripažinimas negaliojančiais nesukelia ieškovui siekiamų teisinių padarinių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisinių santykių nagrinėjamoje byloje

Nuosavybės teisė įgyjama įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka (CK 4.47 straipsnis). CK 4.47 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra paveldėjimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1995 m. gegužės 31 d. S. D. mirus, atsirado paveldėjimas, kurio objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma. Paveldėjimo esmė yra tai, kad mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teise pereina jo įstatyminiams arba testamentiniams įpėdiniams, o jų nesant – valstybei. Sutuoktinei A. D. 1995 m. gruodžio 27 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, į mirusiajam S. D. priklausiusį ginčo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Kasatorius, būdamas J. S. testamentinis įpėdinis, ginčija šį paveldėjimo teisės liudijimą bei Kurklių seniūno pažymą Nr. 334, kurios pagrindu, kaip dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teisę, jis buvo išduotas, ir įrodinėja, kad ginčo nekilnojamasis turtas S. D. nebuvo perleistas ir nuosavybės teise priklausė J. S.

Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisės. Iki 1965 m. sausio l d. Lietuvoje galiojo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas. 1949 m. balandžio 14 d. 1922 m. RTFSR CK 185 straipsnis buvo pakeistas, nustatant, kad trobesių pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įregistruota atitinkamame komunaliniame skyriuje. Kaimo vietovėje sutartis buvo registruojama vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos (toliau – DŽDT) vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose, nes tik šios registracijos pagrindu atsirasdavo nuosavybės teisė į pastatus. Taigi, jeigu pastatai buvo įgyti po 1949 m. balandžio 14 d. pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokio sandorio pagrindu, tai šis sandoris turėjo būti įregistruotas ūkinėse knygose. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1961 m. kovo 3 d. Kavarsko rajono liaudies teismas civilinėje byloje dėl kolūkinio kiemo padalijimo priėmė sprendimą, kuriuo ginčo gyvenamąjį namą ir tvartą, esančius (duomenys neskelbtini), paskyrė S. I. ir jo senelei I. I. 1961 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi I. I. pardavė J. S. jai priklausančią namų valdos dalį. Ši šalių sutartis pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo patvirtinta notariškai ir įregistruota (duomenys neskelbtini) 1961-1963 m. ūkinėje knygoje, nurodant, kad J. S. nuosavybės teisė atsirado pirmiau nurodyto sandorio pagrindu. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad J. S. nuo 1961 m. pagal įstatymų reikalavimus įgijo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą.

Pažymėtina, kad nuo 1965 m. sausio l d. įsigaliojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 255 straipsnis įtvirtino, kad gyvenamojo namo ar jo dalies pirkimo–pardavimo sutartis būtų patvirtinta notariškai ir įregistruota vietinės DŽDT vykdomajame komitete, t. y. atitinkamo vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose. Kaimo vietovėje ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) įsigaliojimo. Pagal šią Instrukciją teisinis registravimas – tai objektų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Tokią registraciją vykdė valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai (inventorizavimo biurai). Jie kaupė ir tvarkė kadastrinius duomenis apie pastatus, statinius, butus ir įrašinėjo juos į knygas, taip pat įstatymų nustatytais atvejais teisiškai registravo sandorius dėl šių objektų. Teisinė registracija pagal 1964 m. CK 149 straipsnį buvo vienas iš juridinių faktų nuosavybės teisei atsirasti. Teisinei registracijai vykdyti reikėjo surinkti dvejopo pobūdžio duomenis: 1) kadastrinius duomenis apie objektą; 2) teisinius duomenis apie objekto savininką. Šie duomenys turėjo būti nurodyti nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose, kurie pateikiami teisinei registracijai atlikti. Pagal Instrukcijos 8.3-8.5, 8.10 punktus, kiek tai yra reikšminga šiai bylai, tokie dokumentai galėjo būti vietos savivaldybių pažymėjimai, notariškai patvirtintos ir notariškai nepatvirtintos sutartys, kai įstatymo tai nustatyta, inventorizavimo biurų išduoti registravimo pažymėjimai, o pagal Instrukcijos 9.2 punktą dokumentas, netiesioginiu būdu patvirtinantis nuosavybės teisę į pastatus, galėjo būti techninio inventorizavimo dokumentai (apmatavimų duomenys ir kt.). Šiuose dokumentuose turėjo būti nurodyti duomenys apie konkretaus savininko nuosavybės teisę, bendrąją nuosavybę kelių asmenų ar kiekvieno savininko dalį, taip pat kadastriniai objekto duomenys apie objektą, kuris turi atsirasti pas savininką ar būti sukurtas teisėtai (Instrukcijos 5, 7, 10, 11 punktai).

Taigi, remiantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-370/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. J. Č. ir H. M., bylos Nr. 3K-3-244/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. v. O. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2003; 2007 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Š. v. A. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2007">3K-3-240/2007</a>). Kasatorius ginčija Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažymos teisėtumą būtent dėl prieštaravimo ūkinėse knygose nurodytiems duomenims. Nors atsakovė V. Š. argumentuoja, kad J. S. pardavė A. ir S. D. ginčo nekilnojamąjį turtą ir nuo 1976 m. jie jame gyveno, tačiau jokios rašytinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nepateikė, nors pagal tuo metu galiojusius teisės aktus tokia sutartis turėjo būti sudaroma, notariškai patvirtinama ir įregistruojama, o šių taisyklių nesilaikymas lėmė sutarties negaliojimą. Taigi tik įregistravus sutartį, kuria perleidžiamas nekilnojamasis turtas (daiktas), atsirasdavo turto įgijėjui nuosavybės teisė į daiktą. Nors nekilnojamasis turtas kito asmens nuosavybėn galėjo pereiti tik sandorio pagrindu, tačiau byloje pateiktose ūkinėse knygose taip pat nėra jokio įrašo apie tokio pagrindo buvimą. Pateiktose S. D. 1980-1990 m. ūkinėse knygose yra vienintelis įrašas, kad „gyvena S. J. name“, tačiau jokios informacijos apie nuosavybės teisės įgijimą į šį namą nėra pateikta. Teisėjų kolegija pažymi, kad Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažyma yra išvestinis dokumentas, nes jis išrašomas pirminio informacijos šaltinio pagrindu. Pirminis duomenų šaltinis, pagal kurį vykdoma registracija, yra nekilnojamojo turto įgijimo nuosavybėn sutartis. Turi būti pateikiami išsamūs ir tikslūs dokumentai, patvirtinantys sandorio, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė, įregistravimo vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose faktą ir pagrindą. Nesant informacijos apie nekilnojamojo turto įgijimo teisinį pagrindą išduota Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažyma pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinta kaip išduota be teisinio pagrindo, todėl naikintina, kaip ir jos pagrindu po S. D. mirties A. D. išduotas 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus ieškinį kaip vieną iš pagrindų, nepagrįstai nurodė tai, kad jis neginčija inventorizavimo biuro pažymėjimo Nr. 001475, išduoto 1995 m. lapkričio 2 d. A. D. Minėta, kad nuo 1991 m. liepos 25 d. įsigaliojus Instrukcijai pa­sta­tai tiek kai­mo, tiek mies­to vie­to­vė­je bu­vo pra­dė­ti re­gist­ruo­ti vals­ty­bi­niuo­se invento­ri­za­vi­mo, pro­jek­ta­vi­mo ir pa­slau­gų biu­ruo­se. Jei­gu pa­sta­tai bu­vo pa­sta­ty­ti iki pirmiau nurodytos In­struk­ci­jos įsi­ga­lio­ji­mo, tai jie re­gist­ruo­ja­mi ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re pa­tei­kus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Pastatai buvo įrašomi į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Inventorizavimo biuro 1995 m. lapkričio 11 d. pažymėjimas nėra inventorizavimo biurų išduotas registravimo pažymėjimas, tiesiogiai patvirtinantis nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą. Šios pažymos, o ne registravimo pažymėjimo, dalyje, kurioje turi būti nurodomi dokumentai, patvirtinantys asmeninės nuosavybės teisę, yra įrašas, kad „pilnai teisinė registracija neatlikta“. Taigi pažymos išdavimo metu teisinė statinių registracija nebuvo atlikta. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis trečiojo asmens notarės parodymais, pagrįstai sprendė, kad pagal pateiktą inventorizacijos biuro pažymėjimą paveldėjimo teisės liudijimas negalėjo būti išduotas, nes jame buvo nurodyta, kad gyvenamojo namo ir ūkio pastatų teisinė registracija neatlikta, o tuo metu dokumentas, patvirtinantis asmens nuosavybės teisę į turtą, būdavo seniūnijų išduotos pažymos. Dėl to teigtina, kad, panaikinus 1995 m. lapkričio 10 d. seniūnijos pažymą Nr. 334, inventorizavimo biuro 1995 m. lapkričio 11 d. pažymėjimo buvimas nelaikytinas pagrindu, kuriuo remiantis gali būti išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatoriaus pareikšti reikalavimai pripažinti negaliojančia Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334, kurios pagrindu buvo išduotas 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas po S. D. mirties A. D. ir Anykščių rajono notarų biuro notarės Rimutės Bučinskienės 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas, registro Nr. 1-3321, – negali sukelti kasatoriui jokių teisinių padarinių. Tokia teismo išvada teisėjų kolegijos pripažįstama nepagrįsta. Nustatyta, kad 2000 m. balandžio 10 d. sudarytu testamentu J. S. visą jam priklausantį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris priklausytų J. S. jo mirties dieną, paliko kasatoriui. Iš 2011 m. lapkričio 17 d. Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės R. Bučinskienės išduoto liudijimo matyti, kad po 2002 m. sausio 19 d. J. S. mirties palikimą priėmė S. I. Taigi jeigu nagrinėjamoje byloje būtų nustatyta, kad ginčo nekilnojamasis turtas priklauso J. S. ir S. D., kad jokiu teisiniu pagrindu jis niekada nebuvo perleistas ir S. D. nepriklausė nuosavybės teise, o Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažyma Nr. 334 buvo išduota neteisėtai, tai vienintelis šio turto paveldėtojas būtų kasatorius, kuris įgytų teisės aktuose įtvirtintas įpėdinio teises į ginčo turtą. Tokia teismo išvada ir reikalavime nurodomų dokumentų panaikinimas sukelia materialinius teisinius padarinius.

Dėl teismo nešališkumo ir objektyvumo

Lietuvos Respublikos Konstitucija kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, garantuoja teisę kreiptis į teismą kaip vienintelę instituciją, vykdančią teisingumą (Konstitucijos 30, 109 straipsniai). Taigi asmens teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą visų pirma yra konstitucinė teisė. Ši teisė taip pat yra įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), 6 straipsnyje. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas kaip vienas civilinio proceso principų įtvirtintas ir CPK 21 straipsnyje. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK I dalies VI skyriaus normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu. O CPK 71 straipsnyje įtvirtintas neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas, įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Abplanalp Engineering“ v. UAB,,Transtira“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-389/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-389/2007">3K-3-389/2007</a>; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. DUAB,,Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675/2007">3K-3-675/2007</a>; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47 ir kt.).

Kasatorius kelia bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėjų nešališkumo klausimą, nurodydamas, jog tokios pačios sudėties teisėjų kolegija priėmė ir kitą sprendimą civilinėje byloje dėl fakto pagal įgijamąją senatį nustatymo. Vien ta aplinkybė, kad tos pačios sudėties teismas nagrinėjo kitą civilinę bylą pagal kasatoriaus pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, savaime nepatvirtina teismo šališkumo buvimo. Kasatorius remiasi CPK 71 straipsniu kaip pagrindu, patvirtinančiu teisėjų kolegijos šališkumo buvimą, tačiau šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant tą pačią bylą, t. y. principas, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje. O nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjo kitą civilinę bylą, ne ginčo, bet ypatingąja teisena, kitu teisiniu pagrindu, todėl ši situacija nepatenka į CPK 71 straipsnio reguliavimo apimtį. Minėta, kad teisės aktuose įtvirtinti teisėjų nušalinimo pagrindai, kurių buvimas turi būti įrodomas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų kolegijos galimo šališkumo klausimas kasatoriaus iškeliamas tik kasacinės instancijos teisme, tačiau byloje nėra įrodymų, jog kasatorius teikė pareiškimą dėl teisėjų nušalinimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t. y. įstatymo suteiktu nušalinimo institutu nebuvo pasinaudota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. ir kt. v. B. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-1082/2002; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB,,Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675/2007">3K-3-675/2007</a>; 2012 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. AB „VST“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-234/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-234/2012">3K-3-234/2012</a>; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai dėl teisėjų šališkumo grindžiami tik prielaida, todėl nepaneigia preziumuojamo asmeninio nešališkumo principo ir nėra pagrindas daryti išvadai, jog teisėjai subjektyviąja ar objektyviaja prasme buvo šališki nagrinėdami šią bylą apeliacine tvarka. Remdamasi nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartas kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, netinkamai aiškino ir taikė materialiąsias teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškinį patenkinus, atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Iš byloje pridėtų mokėjimo dokumentų matyti, kad ieškovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 450 Lt bylinėjimosi išlaidų, o už paduotą kasacinį skundą sumokėjo 287 Lt žyminio mokesčio ir 1000 Lt advokatui už kasacinio skundo parengimą. Šios ieškovo patirtos išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų.

Kasaciniame procese valstybė patyrė 84,21 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai lygiomis dalimis priteisiamos iš atsakovų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą.

Priteisti iš Anykščių rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 188774637), V. Š. (duomenys neskelbtini) ir A. L. (duomenys neskelbtini) S. I. (duomenys neskelbtini) naudai po 579 (penkis šimtus septyniasdešimt devynis) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš Anykščių rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 188774637), V. Š. (duomenys neskelbtini) ir A. L. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 28,07 (dvidešimt aštuonis litus 7 ct) Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius

Rimvydas Norkus