Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-9/2013

Teisminio proceso Nr.: 2-50-3-01538-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5; 11.9.7;

11.9.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovui biudžetinei įstaigai „Utenos vaikų globos namai“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ją į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, atlyginti neturtinę žalą.

Ji nurodė, kad 1986 m. rugpjūčio 25 d. pradėjo dirbti biudžetinėje įstaigoje „Utenos vaikų globos namai“ direktoriaus pavaduotoja, o nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. – auklėtoja; 2011 m. gegužės 23 d. gavo darbdavio įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnio 2 dalį dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo, nes buvo atliekami struktūriniai pertvarkymai; atsakovo direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu iš darbo atleista nuo 2011 m. rugsėjo 6 d.; buvo išmokėta 6 mėnesių vidutinio darbuotojos darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovė su tokiu darbdavio įsakymu nesutiko.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad biudžetinėje įstaigoje „Utenos vaikų globos namai“ laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d. sumažėjus vaikų skaičiui įstaigoje buvo atliktas realus struktūrinis pertvarkymas. Ieškovė laiku buvo įspėta apie darbo sutarties nutraukimą. Laisvų darbo vietų nebuvo, o pirmenybės teisės būti paliktai dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, ji neturėjo.

Teismas padarė išvadą, kad DK 129 straipsnio 4 dalyje numatytos garantijos darbuotojui taikomos pirmiau nei įtvirtintos DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 punktuose. Kai nutraukiama darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį, DK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija atsiranda nuo tos dienos, kai darbuotojui pateikiama pažyma apie darbuotojos nėštumą.

Teismas nustatė, kad darbuotoja buvo atleista iki Utenos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. TS-348 priėmimo. Darbuotoja buvo atleista iš darbo ne dėl šiuo sprendimo pagrindu įvykusios kitos įstaigos reorganizacijos bei dalies jos funkcijų perdavimo Utenos vaikų globos namams.

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad DK 135 straipsnis laikytinas specialiuoju DK 129 straipsnio atžvilgiu, todėl, sudarant darbuotojų atleidimo eilę ir vertinant palikimo einamose pareigose pirmenybę, pirmiausia atsižvelgiama į DK 129 straipsnio 4 dalyje išvardytus darbuotojus, o likusiųjų pirmenybė vertinama pagal DK 135 straipsnio 1 ir 2 dalis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu kasatorė D. R. prašo panaikinti teismų sprendimus ir priimti naują sprendimą – atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, priteisti DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, neturtinę žalą – 5000 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl darbdavio struktūrinių pertvarkymų teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį. Pagal biudžetinės įstaigos „Utenos vaikų globos namai” nuostatų 10.2 punktą šios įstaigos direktorius tvirtina globos namų struktūrą ir pareigybių sąrašą, neviršijant skirtų asignavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad globos namų savininkas, t.y. Utenos rajono savivaldybės taryba, sumažino asignavimus darbo užmokesčio fondui. Nesant tokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas etatų mažinimo ir struktūrinių pertvarkymų negalėjo pripažinti teisėtais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tai vertino kaip formalų pažeidimą, nes skirtų asignavimų dydis tiesiogiai susiejamas su globos namų struktūra ir pareigybių skaičiumi.

2. Dėl darbovietėje vykdytų pokyčių pripažinimo ne struktūriniais pertvarkymais, o reorganizavimu. Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. AĮ-87 patvirtina, kad nuo 2011 m. pradžios atsakovo savininkas pradėjo svarstyti atsakovo, taip pat „Utenos specialiojo ugdymo ir užimtumo centro“ bei „Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centro“ veiklos optimizavimo klausimus. Utenos rajono savivaldybės taryba 2011 m. spalio 27 d. priėmė sprendimą Nr. TS-348 dėl savivaldybės biudžetinės įstaigos „Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centro“ reorganizavimo skaidymo būdu, teisių ir pareigų išdalijimo savivaldybės biudžetinei įstaigai „Utenos vaikų globos namai“ ir savivaldybės biudžetinei įstaigai „Utenos specialiojo ugdymo ir užimtumo centras“. Nenustatinėdami šių faktinių aplinkybių ir vertindami jas kaip teisiškai nereikšmingas žemesnės instancijos teismai be pagrindo nesvarstė DK 138 straipsnio taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šiuo metu galiojanti DK 138 straipsnio redakcija buvo patvirtinta 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188, redakcijos tikslas – įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. kovo 12 d. direktyvą 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo. Tuo atveju, kai kyla nacionalinės teisės normų, skirtų Europos Sąjungos direktyvai įgyvendinti, turinio aiškinimo klausimas, jis turi būti sprendžiamas šias normas aiškinant ir taikant Direktyvos nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. v. UAB „Kalvarijų turgus“ ir UAB „Šnipiškių ūkis“, bylos Nr. 3K-3-8/2012). Žemesnės instancijos teismai be teisinio pagrindo nesvarstė verslo perdavimo klausimo, nors Teisingumo Teismas nurodė, kad esminis kriterijus nustatant, ar įvyko perleidimas direktyvos prasme, yra tai, ar perleistas verslas išlaiko savo identitetą. Identiteto išsaugojimas yra nurodomas taip pat ir tuo, kad veikla yra tęsiama arba atnaujinama naujojo darbdavio vykdant tuos pačius ar panašius veiksmus (Teisingumo Teismo 1994 m. balandžio 14 d. sprendimas byloje Schmidt, bylos Nr. C-392/92, 17 paragrafas, Teisingumo Teismo 1996 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Merckx ir Neuhuys, sujungtos bylos Nr. C-171/94 ir C-172/94, 16 paragrafas). Nagrinėjamos bylos aspektu svarbu ir tai, kad DK 138 straipsnio reikalavimai yra taikomi ne tik privatiems verslo subjektams. Žemesnės instancijos teismai, nenustatinėdami ar įvyko perleidimas direktyvos prasme, nesiaiškino ir tos aplinkybės, kad šiuo konkrečiu atveju veikla yra tęsiama ir atnaujinama naujojo darbdavio vykdant tuos pačius ir panašius veiksmus.

3. Dėl laisvų darbo vietų fakto neanalizavimo. Byloje nepateikta jokių įrodymų apie tai, ar laikotarpiu nuo darbuotojos įspėjimo iki atleidimo iš darbo buvo laisvų etatų, jeigu taip, kodėl nebuvo siūlomas kitas (kad ir laikinas arba bet koks kitas darbas).

4. Dėl DK 129 straipsnio 4 dalies ir 135 straipsnio santykio. Teismai netinkamai suprato specialiosios ir bendrosios teisės normos institutą, todėl vertindami DK 129 straipsnio 4 dalies ir 135 straipsnio 1 dalies santykį skirtingiems teisiniams santykiams nepagrįstai pritaikė šias teisės normas. Pirmiausia turėtų būti taikomos DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose numatytos garantijos, tada DK 135 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nurodytos garantijos ir tik tada DK 129 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos garantijos. Kai mažinant darbuotojų skaičių konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2–5 punktus, pirmenybė taikoma tiems iš jų, kurių kvalifikacija yra aukštesnė. Jei jų kvalifikacija vienoda, tai dirbti turėtų būti paliktas labiau socialiai pažeidžiamas darbuotojas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. AB „Lietuvos geležinkeliai”, bylos Nr. 3K-3-294/2012). Taip pat žemesnės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos ir nepagrįstai darbuotojai netaikė DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Taip buvo padaryta akivaizdi teisės taikymo klaida, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad DK 135 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nurodytų darbuotojų pirmenybės teisė yra ne absoliuti, o sąlyginė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v. VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“, bylos Nr. 3K-3-160/2004; 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. v. Molėtų rajono Čiulėnų pagrindinės mokyklos administracija, bylos Nr. 3K-3-631/2005; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. V. v. AB „Anykščių vynas“, bylos Nr. 3K-3-156/2008; 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB „Visagino transporto centras“, bylos Nr. 3K-3-212/2011).

Atsiliepimu į kasatorės D. R. kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, teismų sprendimus palikti galioti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl struktūrinių pertvarkymų teisėtumo ir realumo. Pirma, kaip nustatė teismai, struktūriniai pertvarkymai įstaigoje buvo realiai vykdomi (pati kasatorė teismo posėdyje pripažino, kad po antrojo struktūrinių pertvarkymų etapo liko tik viena šeimyna), nustatytos teisėtos priežastys (toms pačioms funkcijoms atlikti reikėjo mažesnio skaičiaus darbuotojų), pertvarkymai vykdomi kompetentingo asmens (įstaigos direktoriaus). Atsakovas yra biudžetinė įstaiga, kuri pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus, be kita ko, turi pareigą užtikrinti racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą.

Antra, kasatorė buvo atleista iš darbo 2011 m. rugsėjo 6 d. dėl atsakovo vykdomų realių struktūrinių pertvarkymų DK 129 straipsnio pagrindu. Utenos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. TS-348 kasatorės atleidimui jokios įtakos neturi, nes jos atleidimo metu tokio dokumento paprasčiausiai nebuvo. Tik 2011 m. spalio 27 d. buvo priimtas sprendimas dėl reorganizacijos, iki tol nebuvo aišku, kokiu būdu Utenos rajono savivaldybė optimizuos trijų vaikų globos įstaigų veiklą Utenos mieste. DK 138 straipsnis neturi būti taikomas, nes kasatorė atleista ne dėl įstaigų sujungimo, o visiškai kitu pagrindu – dėl dar 2011 m. gegužės 11 d. prasidėjusių atsakovo struktūros pertvarkymų. Pažymėtina, kad realiai įstaigų reorganizacija įvyko nuo 2012 m. kovo 1 d. – praėjus keletui mėnesių nuo kasatorės atleidimo.

2. Dėl laisvų darbo vietų fakto neanalizavimo. Atsakovas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu buvo tiriama ši aplinkybė. Byloje yra atsakovo 2012 m. vasario 8 d. pažyma, patvirtinanti, kad laisvų darbo vietų nebuvo. Teismai analizavo atsakovo direktoriaus 2011 m. gegužės 9 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 29 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. įsakymus, kuriuose matyti mažėjantis darbuotojų skaičius. Taigi laisvų darbo vietų nebuvimo faktas buvo tinkamai ištirtas ir išanalizuotas. Pažymėtina, kad kasacinis teismas tiria tik teisės, bet ne fakto klausimus. Laisvų pareigų (ne)buvimas yra fakto klausimas.

3. Dėl DK 129 straipsnio 4 dalies ir 135 straipsnio santykio. Kasatorė netinkamai aiškina DK 129 straipsnio 4 dalies ir 135 straipsnio 1 dalies santykį. Kasatorės atleidimo iš darbo atveju pirmiausia turėjo būti taikoma DK 129 straipsnio 4 dalis, o tada darbuotojų atleidimo eilė sudaroma pagal DK 135 straipsnyje numatytą pirmenybės teisę likti. Kitos paliktos dirbti darbuotojos pateko į DK 129 straipsnio 4 dalyje numatytas darbuotojų kategorijas, o kasatorė – ne. Darbuotojo kvalifikacija šiuo atveju reikšmės neturi.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 138 straipsnio aiškinimo ir taikymo

DK 138 straipsnyje nustatyta, kad įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius (straipsnio 2005 m. gegužės 12 d. redakcija, aktuali ieškovės atleidimo iš darbo metu). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad DK 138 straipsnio normos 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188 padaryto pakeitimo tikslas – įgyvendinti 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvą Nr. 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos taikytinos tik tiems darbuotojams, kuriuos su darbdaviu darbo santykiai sieja įmonės, verslo ar jų dalies perdavimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. v. UAB „Kalvarijų turgus“ ir UAB „Šnipiškių ūkis“, bylos Nr. 3K-3-8/2012).

Byloje nustatyta, kad kasatorė įspėjimą apie atleidimą iš darbo gavo 2011 m. gegužės 23 d.; iš darbo atleista nuo 2011 m. rugsėjo 6 d., o Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimas reorganizuoti „Utenos vaikų globos namus“ priimtas 2011 m. spalio 27 d. Taigi sprendimo reorganizuoti įstaigą priėmimo metu kasatorės ir atsakovo darbo santykiai jau buvo nutrūkę. Kasatorei nebuvo ir neturėjo būti taikoma DK 138 straipsnyje nustatyta apsauga, nes ji atleista ne dėl įstaigos reorganizavimo, kuris įvyko, kai kasatorės ir darbdavio darbo santykiai jau buvo nutrūkę, o dėl iki reorganizavimo atliktų atsakovo struktūrinių pertvarkymų.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ištyrę įrodymus (atsakovo direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d., 2011 m. gegužės 9 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 29 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 rugsėjo 5 d. įsakymus, Utenos rajono savivaldybės 2011 m. balandžio 29 d. raštą, įvertinę kasatorės teisme duotus paaiškinimus), nustatė, kad atsakovo struktūriniai pertvarkymai buvo įvykdyti.

Pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktą biudžetinės įstaigos vadovas turi užtikrinti racionalų ir taupų įstaigos lėšų bei turto naudojimą. Taigi atsakovo nuostatų 10.2 punktas (šios įstaigos direktorius tvirtina globos namų struktūrą ir pareigybių sąrašą, neviršijant skirtų asignavimų) turi būti aiškinamas vadovaujantis pirmiau nurodyta Biudžetinių įstaigų įstatyme įtvirtinta pareiga racionaliai bei taupiai naudoti įstaigos lėšas. Esant tokioms aplinkybėms žemesniosios instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstaigoje vykdyti struktūriniai pertvarkymai buvo neteisėti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad DK 138 straipsnio aiškinimo ir taikymo prasme apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas.

Dėl DK 129 straipsnio 4 dalies ir 135 straipsnio santykio

DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

DK 135 straipsnyje, reglamentuojančiame pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius nustatyta:

„1. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai:

1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga;

2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis;

3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius;

4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai;

5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje;

6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (Kodekso 19 straipsnis).

2. Šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.“

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar ieškovė, kurios kvalifikacija yra aukštesnė už kitų darbuotojų, turi pirmenybės teisę būti palikta dirbti atsakovui sumažinus darbuotojų skaičių.

Teismai nustatė, kad paliktos dirbti darbuotojos – N. T., A. Š. ir S. P. – patenka į DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytas darbuotojų kategorijas. N. T. yra darbuotoja, auginanti du vaikus iki 14 metų, A. Š. yra darbuotoja, auginanti vieną vaiką iki 14 metų, S. P. yra darbuotoja, kuriai nustatytas neįgalumas ir 50 procentų darbingumo lygis.

Minėta, kad darbo sutartį atsakovas nutraukė su ieškove pagal DK 129 straipsnį dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo, kuris atliktas dėl jos darbovietėje atliekamų struktūrinių pertvarkymų. Esant ieškovės aukštesnei kvalifikacijai, pagal DK 135 straipsnio 2 dalį ji turėtų pirmenybės teisę šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytus reikalavimus atitinkančių darbuotojų atžvilgiu. Tačiau darbdavys nurodytoms trims darbuotojoms taikė garantijas, numatytas DK 129 straipsnio 4 dalyje, t. y. kad su jomis negali būti nutrauktos darbo sutartys, nes nėra ypatingo atvejo, kuriam esant jų palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Iš DK 129 straipsnio 4 dalies nuostatos formuluotės darytina išvada, kad darbdavys pats sprendžia, kada yra ypatingas atvejis ir ar konkretaus darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeis jo interesus. Taigi esant DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatytai garantijai, toks darbuotojas turi pirmenybę prieš darbuotoją, kuris yra aukštesnės kvalifikacijos, bet neturi šios garantijos. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB „Visagino transporto centras“, bylos Nr. 3K-3-212/2011; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. AB,,Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-162/2012; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. AB „Lietuvos geležinkeliai” bylos Nr. 3K-3-294/2012). Taigi atsakovo argumentai dėl paliktoms darbuotojoms taikomų garantijų yra įrodyti, todėl DK 129 straipsnio 4 dalyje ir DK 135 straipsnyje nustatytus reglamentavimus teismai išaiškino ir taikė tinkamai.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasacinis teismas sprendžia teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, t. y. pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, vertindama kasatorės argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad kasatorė neįvardija konkrečių teisės normų pažeidimų, o tik abstrakčiai nurodo CPK 185 straipsnio pažeidimą. Faktinio pobūdžio argumentai ir motyvai, kad ne visos ar tam tikros faktinės aplinkybės neįvertintos ar netinkamai įvertintos, neatitinka CPK 347 straipsnio 3 dalies 1 punkto, todėl teisėjų kolegija juos atmeta kaip teisiškai nereikšmingus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimas paliktinas galioti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 26,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės D. R. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai, t.y. atsakovui.

Atsakovas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo 1452 Lt. Tai patvirtina 2011 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaita faktūra, AB Šiaulių banko Vilniaus filialo 2012 m. rugsėjo 6 d. išrašas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad advokatė dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, todėl bylos aplinkybės jai žinomos, atsakovui iš ieškovės D. R. priteistina 700 Lt išlaidoms advokatės pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš D. R. (duomenys neskelbtini) 26,50 Lt (dvidešimt šešis litus 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš D. R. (duomenys neskelbtini) atsakovui biudžetinei įstaigai „Utenos vaikų globos namai“ (juridinio asmens kodas 190990439) 700 (septynis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas