Baudžiamoji byla Nr. 2K-72/2013
Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00100-2010-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5; 1.2.20.5; 1.2.20.6.; 2.4.2.1.; 2.4.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vytauto Jurkevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m liepos 12 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžiu A. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnį bei 235 straipsnį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios O. N. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Simono Genio ir nukentėjusiosios O. N. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė
A. K. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2007 m. vasario 20 d. O. N. bute Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), jis su O. N. pasirašė paprastąjį vekselį, pagal kurį A. K. iki 2007 m. rugpjūčio 20 d. privalėjo sumokėti O. N. 30 000 Lt. Dalį pinigų A. K. grąžino, tačiau, mėgindamas apgaule išvengti likusios turtinės prievolės, 2008 m. balandžio 14 d. Klaipėdos miesto pirmajame policijos komisariate Klaipėdoje, Tilžės g. 34, jis pateikė pareiškimą, kuriame melagingai įskundė O. N., kad ji suklastojo 2007 m. vasario 20 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Remiantis A. K. pareiškimu, 2008 m. balandžio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 31-1-00295-08 pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Taip, melagingai įskųsdamas nekaltą asmenį, A. K. kėsinosi apgaulės būdu išvengti 6 400 Lt dydžio turtinės prievolės.
Be to, A. K. 2008 m. balandžio 17 d., nuo 9.30 iki 11.30 val., Klaipėdos miesto pirmajame policijos komisariate, Tilžės g. 34, apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 31-1-00295-08 dėl suklastoto vekselio pateikimo, būdamas įspėtas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus, jog 2007 m. vasario 20 d. paprastajame neprotestuotiname vekselyje A. K. vardu parašė ir pasirašė ne jis.
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius mano, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog A. K. veiksmuose nėra BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nes jis neveikė tiesiogine tyčia, o apeliacinės instancijos teismas taip pat laikėsi tokios pozicijos. Tačiau, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kurie parodo, kad A. K. davė melagingus parodymus veikdamas tiesiogine tyčia. Pasak kasatoriaus, apeliaciniame skunde buvo nurodytos dvi aplinkybių grupės, kurios parodo, kad A. K. davė melagingus parodymus veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. A. K., būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2008 m. balandžio 17 d. liudytojo apklausos metu, 2008 m. gegužės 29 d. akistatos tarp jo ir O. N. metu, 2010 m. sausio 19 d. liudytojo apklausos metu, 2010 m. rugpjūčio 4 d. liudytojo apklausos metu iš esmės nurodė, kad jis pasirašė vekselį, kuriame nebuvo užfiksuoti jokie specifiniai požymiai; anot A. K., jo pasirašytame vekselyje nebuvo jokių šrifto paryškinimų, neįrašyta data, kada jis privalo grąžinti jam paskolintus pinigus. Tokią poziciją A. K. išsakė ir pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo baudžiamojoje byloje Nr. 31-1-00295-08, skunde dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikinimo, pareiškime dėl ekspertizės skyrimo, 2011 m. vasario 18 d. įtariamojo apklausos metu. Prokuroras pažymi, kad iš specialisto išvados ir ekspertizės akto matyti, jog A. K. pasirašė vekselį, kurio kai kurių raidžių šriftas buvo paryškintas ir kuriame buvo nurodytas terminas, iki kada A. K. turi grąžinti jam paskolintus pinigus. Pasak prokuroro, tai rodo, kad A. K. sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nes kitu atveju logiškai nepaaiškinama, kaip asmuo galėtų nesąmoningai teikti net dešimt kartų tikrovės neatitinkančią informaciją, nurodydamas specifinius vekselio požymius, kuriems esant jis vekselio nepasirašė. Antra grupė aplinkybių, kuri patvirtina, kad A. K. veikė tyčia, prokuroro manymu, yra tai, kad A. K. apie vekselio perkirpimą sužinojo ne vėliau kaip 2008 m. gegužės 29 d. akistatos tarp jo ir O. N. metu; be to, susipažindamas su ikiteisminio tyrimo medžiaga, 2009 m. kovo 5 d. jis pamatė ir specialisto išvadas, kuriose yra perkirpto vekselio nuotraukos. Nepaisant to, jis dar penkis kartus išsakė poziciją, kad vekselio, kurį O. N. pateikė notarui, jis nepasirašė. Todėl, kaip nurodo prokuroras, A. K. teiginys, kad, tik pabaigus ikiteisminį tyrimą ir susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, jis suprato, kad žymas apie pinigų mokėjimą O. N. tiesiog nukirpo, akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Prokuroras teigia, kad A. K. žinojo, kad teikia tikrovės neatitinkančią informaciją teisėsaugos institucijoms, ir norėjo taip veikti.
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neaptarė ir tų skundo argumentų, kurie susiję su kaltinimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Prokuroras teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog A. K. melagingai pranešdamas apie neva suklastotą vekselį apsunkino pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka, ir tik vėliau, ikiteisminio tyrimo metu atlikus ekspertizes ir nustačius, kad vekselis nesuklastotas, O. N. vėl galėjo savo teises ginti civilinio proceso tvarka. Pasak prokuroro, tai, kad A. K. siekė išvengti turtinės prievolės, nesiekė gera valia grąžinti skolos, parodo ir tai, kad jis skolos O. N. negrąžino iki 2012 m. vasario 22 d. nors ją turėjo grąžinti dar 2007 m. rugpjūčio 20 d.
Be to, prokuroras skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė ir tų skundo argumentų, kurie susiję su kaltinimu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodoma, kad pagal A. K. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumento (vekselio) suklastojimo ir jo pateikimo. Prokuroras skunde pažymi, kad nors O. N. ir buvo nuteista dėl sukčiavimo, tačiau BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo ji nepadarė, o tai žinodamas A. K. pateikė pareiškimą teisėsaugos institucijoms.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3,5 dalių taikymo
Sprendimą A. K. dėl visų trijų jam pareikštų kaltinimų išteisinti pirmosios instancijos teismas pagrindė tuo, kad jo veiksmuose nėra visų būtinų tų nusikaltimų sudėties požymių, o būtent - trūksta būtinojo subjektyviojo sudėties požymio – tyčios. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškimu kreipdamasis į policiją A. K. nesiekė išvengti turtinės prievolės O. N., nes su ta prievole susijusias aplinkybes pareiškime išdėstė teisingai: nurodė, kiek pinigų buvo iš jos pasiskolinęs, kokią dalį skolos grynaisiais pinigais ir darbais sugrąžino, kaip ketino atsiskaityti už likusią skolos dalį; pareiškimu kreipdamasis į policiją ir duodamas parodymus kaip liudytojas ir kaip nukentėjusysis A. K. apgaulės nenaudojo, melagingai įskųsti nekaltą asmenį nesiekė, žinomai melagingų parodymų nedavė, o tikrovės neatitinkančius parodymus apie 2007 m. vasario 7 d. surašyto vekselio kai kuriuos požymius ir jo pasirašymą davė pats būdamas suklaidintas neteisėtų O. N. veiksmų; Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu nustatyta, kad pati O. N. pasikėsino sukčiauti, t. y. apgaule įgyti A. K. turtą; byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad didžiąją dalį skolos (7 400 Lt pinigais ir 16 200 Lt darbais, iš viso 23 600 Lt) A. K. O. N. buvo sugrąžinęs dar 2007 m., o ji 2008 m. balandžio mėnesį per notarą pareikalavo grąžinti 30 000 Lt, nuo notaro nuslėpdama duomenis apie skolos dalies sugrąžinimą; duomenys apie skolos grąžinimą buvo nurodyti vekselyje, kuriuo ir buvo įforminta paskola: viršutinėje popieriaus lapo dalyje buvo surašytas vekselis, o apatinėje to paties lapo dalyje buvo padaryti ir šalių parašais patvirtinti įrašai apie skolos sugrąžinimą; O. N. notarui pateikė ne visą dokumentą, o tik jo viršutinę dalį, prieš tai jo apatinę dalį su įrašais apie skolos sugrąžinimą nukirpusi. Teismas padarė išvadą, kad dėl nurodytų O. N. veiksmų A. K. buvo įsitikinęs, kad tokio vekselio, kuris buvo pateiktas notarui, jis nepasirašė, nors byloje nustatyta, kad yra priešingai, t. y. kad A. K. parašas ant notarui pateiktos vekselio dalies nėra suklastotas. Todėl teismas nusprendė, kad tikrovės neatitinkančius parodymus apie tai, jog vekselis, kurį jis pasirašė, atrodė kitaip nei tas, kurio kopiją jis pamatė pas notarą (kad jame nebuvo paryškinimų, nebuvo nurodytas skolos grąžinimo terminas), kad vekselio, kurio kopiją pamatė pas notarą, jis nepasirašė, A. K. davė sąžiningai klysdamas.
Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro ir nukentėjusiosios O. N. apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, įrodymų vertinimą grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir padarė įrodymus atitinkančias išvadas, t. y. dėl kaltinimų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį A. K. išteisino pagrįstai.
Prašymą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka prokuroras grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, taip netinkamai pritaikydamas BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas jį galioti, tinkamai neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo, taip padarydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus, kurie laikytini esminiais BPK reikalavimų pažeidimais. Kasatoriaus nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad A. K. padarė visus jam inkriminuotus nusikaltimus.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimti procesiniai sprendimai atitinka bylos medžiagą. Byloje nustatyta, kad 2007 m. pradžioje tarp A. K. ir O. N. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. O. N. per du kartus paskolino A. K. 30 000 Lt. Faktiškai tai nebuvo paskolos sutartis, nes šalys susitarė, kad tik dalį paskolintos sumos A. K. atiduos pinigais, o už kitą paskolos dalį atidirbs, atlikdamas O. N. būsto remonto darbus, t. y. šalys susitarė dėl mišrios prievolės. Tačiau raštu šalys įformino ne faktinį susitarimą, o besąlyginę A. K. prievolę sumokėti O. N. 30 000 Lt, nes susitarimas buvo įformintas A. K. pasirašytu paprastuoju vekseliu. Susitarimo metu ir kurį laiką po jo šalys viena kita pasitikėjo, nes buvo vykdomas faktinis susitarimas: per kelis kartus A. K. dalį skolos sugrąžino pinigais, o dalis skolos buvo padengta įvertinus darbus, apie sugrąžintas pinigų sumas ir darbų vertę A. K. išduotame vekselyje padarant atitinkamus įrašus. Darbų buvo atlikta už 16 200 Lt, pinigais buvo grąžinta 7 400 Lt, t. y. iki 2008 m. sausio mėnesio buvo padengta iš viso 23 600 Lt skolos. Todėl A. K. tuo metu O. N. buvo skolingas tik 6 400 Lt. A. K. tvirtina, kad už šiuos pinigus jis pažadėjo O. N. pagaminti laiptus į antrą namo aukštą, tačiau dėl šio pažado įvykdymo su O. N. susitarti nepavyko, nes ši pradėjo kritikuoti jo atliktų darbų kokybę. Tarp šalių vykstant ginčui dėl darbų kokybės O. N. pradėjo reikalauti iš A. K. 30 000 Lt, 2008 m. kovo 27 d. paštu jam pasiųsdama pranešimą apie tai, kad tokią pinigų sumą jis jai privalo sumokėti pagal 2007 m. vasario 20 d. išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, o 2008 m. balandžio 9 d. dėl analogiško reikalavimo persiuntimo A. K. ji kreipėsi į Klaipėdos miesto pirmąjį notarų biurą, taip pradėdama priverstinio neteisminio skolos išieškojimo procedūrą (notaro vykdomojo įrašo gavimo procedūrą). Notarui O. N. pateikė ne visą dokumentą (vekselį su įrašais apie didžiosios skolos dalies sugrąžinimą), o tik tą dokumento dalį, kurioje buvo užfiksuota A. K. piniginė prievolė. Šiuo esminės aplinkybės (didžiosios skolos dalies sugrąžinimo) nuslėpimu O. N. siekė suklaidinti notarą ir taip apgaule įgyti A. K. turtą. Ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl nepagrįstai prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad į policiją pareiškimu A. K. kreipėsi ne siekdamas apsiginti nuo šio nusikalstamo kėsinimosi į jo turtą, o pats apgaule išvengti 6 400 Lt dydžio turtinės prievolės O. N.. Prokuroras skunde akcentuoja, kad A. K. O. N. policijai įskundė melagingai, taip padarydamas BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nes melagingai nurodė, kad O. N. notarui pateikė suklastotą vekselį. Byloje nustatyta, kad O. N. notarui pateikė ne visą dokumentą (vekselį su įrašais apie dalies skolos grąžinimą), o tik jo viršutinę dalį, prieš tai apatinę dalį nukirpusi. Teisėjų kolegija pažymi, kad dokumento teksto dalies pašalinimas dalį dokumento nukerpant, turi to dokumento suklastojimo požymių. Todėl prokuroras skunde be pagrindo akcentuoja aplinkybę, kad O. N. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nenuteista, ji nuteista tik pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Asmens nenuteisimas už nusikalstamos veikos požymių turintį veiksmą nereiškia, kad toks veiksmas nebuvo atliktas.
Be pagrindo prokuroras skunde akcentuoja aplinkybę, kad parodymus apie jo pasirašyto ir pas notarą pamatyto vekselių skirtumus A. K. pakartojo net keletą kartų (prokuroras skunde nurodo, kad tai buvo padaryta net 10 kartų). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skolininkui esminį tų vekselių skirtumą A. K. nurodė teisingai: notaro parodytame vekselyje nebuvo žymų apie skolos dalies sugrąžinimą. Natūralu, kad šios apgaulės paveiktas jis nurodė ir kitus skirtumus, kurių iš tikrųjų nebuvo (apie šrifto paryškinimą, skolos grąžinimo terminą, vekselio davėjo parašą). Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad tuos tariamus skirtumus jis nurodė sąžiningai klysdamas, t. y. neturėdamas tyčios nei O. N. melagingai įskųsti, nei duoti apie bylai reikšmingas aplinkybes melagingų parodymų.
Prokuroras skunde nurodo, kad dėl nusikalstamų A. K. veiksmų (melagingo įskundimo, žinomai melagingų parodymų) buvo suvaržytos O. N. galimybės apginti savo teises įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis prokuroro teiginys prieštarauja bylos medžiagai, iš kurios matyti, kad O. N. siekė ne apginti savo teises, o apgaule užvaldyti A. K. turtą. Ji pradėjo priverstinio skolos išieškojimo procedūrą, nuslėpdama faktą, jog negrąžinta skolos dalis sudaro tik 6 400 Lt. Taip ji pasikėsino apgaule užvaldyti A. K. 23 600 Lt. A. K. kreipimasis į policiją O. N. pradėtą nusikalstamą veiką užkardė. Tačiau ikiteisminį tyrimą dėl tos veikos nutraukus, O. N. ją tęsė toliau. Tai patvirtina Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. nutartis, iš kurios matyti, kad priverstinio 30 000 Lt išieškojimo iš A. K. O. N. siekė ir teismo keliu, prašydama teismo įpareigoti notarą išduoti vykdomąjį įrašą pagal 2007 m. vasario 20 d. A. K. išduotą vekselį.
Iš skundžiamos nutarties matyti, kad visus tris A. K. pareikštus kaltinimus, liečiančius esminius prokuroro ir O. N. apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas aptarė ir motyvuotai paneigė, taip įvykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus atitinkamus motyvus išdėstyti nutartyje. Dėl to priešingas kasacinio skundo teiginys yra nepagrįstas.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai priimti nepažeidžiant BPK reikalavimų, tinkamai taikant aktualias BK normas (BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį). Todėl jų naikinti ar keisti dėl prokuroro kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vytauto Jurkevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Olegas Fedosiukas
Valerijus Čiučiulka
