Baudžiamoji byla Nr. 2K-263-895/2019
Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00296-2018-3 Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.1; 2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Viliui Paulauskui,
išteisintosios gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžiu G. Š. išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartimi atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. G. Š. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2018 m. vasario 21 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų salėje, Ukmergės g. 322, Vilniuje, teismo posėdžio metu nuo 09.20 iki 10.45 val., nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl fizinio skausmo sukėlimo, apklausiama kaip liudytoja ir prisiekdama sakyti tik tiesą, nieko nenutylėti bei būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, siekdama padėti G. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė žinomai melagingus parodymus, t. y. melagingai nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. įvykio nebuvo ir kad mėlynė atsirado dar anksčiau, o ne nuo G. P. veiksmų, kad pati krito ant malkų, nors ikiteisminio tyrimo metu: 2017 m. rugpjūčio 5 d. liudytojos apklausos metu, 2017 m. rugpjūčio 23 d. liudytojos papildomos apklausos metu, 2017 m. spalio 30 d. liudytojos papildomos apklausos metu ir 2017 m. lapkričio 24 d. liudytojos apklausos, atliktos teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją, metu, ji tvirtino, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. vakare, apie 22.00 val., G. P. sudavė jai kumščiu vieną kartą per veidą, pataikydamas į kairę akį, ir taip sukėlė fizinį skausmą.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vilius Paulauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į prokuroro apeliacinio skundo esmę ir prašymą naikinti visą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo keliami klausimai dėl BK 235 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo, tačiau skundžiamos nutarties aprašomojoje dalyje apelianto ginčijamos esminės bylos aplinkybės neišdėstytos, dėl jų nutartyje nepasisakyta, nenurodyta jokių argumentų ar motyvuotų išvadų dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo neteisingai įvertinta baudžiamosios atsakomybės kilimo sąlyga, kurią teismas prilygino nusikalstamos veikos sudėties požymiui. Apeliantas pažymėjo, kad teisė, nustatyta BK 82 straipsnio 2 dalyje, yra būtina sąlyga, o ne nusikalstamos veikos sudėties požymis, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnį. Todėl teismo formuluotė, jog G. Š. išteisintina, nes jos veiksmuose nėra BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių, ydinga ir neatitinka baudžiamajai atsakomybei kilti apibrėžtų sąlygų koncepcijos.
2.2. Apeliaciniame skunde prokuroras sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Š. 2018 m. vasario 21 d. teismo posėdžio metu prieš duodant parodymus nebuvo išaiškintos teisės, nurodytos BPK 82 straipsnio 2 dalyje, tačiau pažymėjo, jog tai negali tapti lemiama ir vienintele priežastimi, nulėmusia išteisinamojo nuosprendžio pagrindą. Priešingą išvadą padarė apeliacinės instancijos teismas, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos korupcinio pobūdžio bylose dėl įrodymų gavimo ir jų panaudojimo tinkamumo (leistinumo) baudžiamosiose bylose. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, o nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės. Vien formalus, neesminis atitinkamų duomenų gavimo tvarkos pažeidimas, dėl kurio kilusias abejones galima pašalinti BPK nustatyta tvarka, savaime nepaneigia šių įrodymų patikimumo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad G. Š. apie jos teises, nurodytas BPK 82 straipsnio 2 dalyje, buvo žinoma viso ikiteisminio tyrimo metu, jai duodant parodymus kaip liudytojai, dėl to abejoti dėl minėtų teisių žinojimo nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai patikrino byloje esančius įrodymus jų leistinumo aspektu, neišsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Be to, skundžiamoje nutartyje yra tik abstrakčiai pasisakyta dėl baudžiamojo įstatymo (BK 235 straipsnio 1 dalies) tinkamo taikymo, pritariant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms ir formaliai konstatuojant, kad apeliacine tvarka skundžiamame nuosprendyje BPK 20 straipsnio reikalavimai nepažeisti.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų, ginčijamų bylos aplinkybių ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, nepateikė išsamių motyvų, paneigiančių apeliacinio skundo teiginius, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus. Tai pripažintina esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, dėl kurių buvo pažeistos įstatymu garantuotos proceso šalių teisės ir kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl jų sukelti teisiniai padariniai taisytini iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pakartotinai patikrinant prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
4. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nes neišdėstė ginčijamų esminių bylos aplinkybių, nutartyje nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisių ir baudžiamosios atsakomybės kilimo sąlygų aiškinimu, BK 235 straipsnio 1 dalies taikymu, įrodymų leistinumo klausimų išsprendimu.
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų (BPK 332 straipsnio 3 dalis), o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, ir motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017).???
6. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į visus esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, susipažinęs su baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga ir toje byloje priimtu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą, bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad G. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, nurodyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymių. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl esminių prokuroro skunde nurodytų argumentų ir motyvuotai juos atmetė. Esminis klausimas, kurį prokuroras kėlė apeliaciniame, taip pat kelia ir kasaciniame skunde, – galimybė patraukti asmenį, šiuo atveju G. Š., baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, jeigu tas asmuo turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau nebuvo su šia teise supažindintas. Prokuroro manymu, įstatyme nustatytų asmens teisių neišaiškinimas nėra lemianti sąlyga nutraukti baudžiamąją bylą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad BK 235 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata „nukentėjęs asmuo ir liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas“ yra imperatyvi. Tai reiškia, kad jei asmuo nesupažindinamas su minėta savo teise prieš apklausą, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą, nepriklausomai nuo jokių kitų aplinkybių – ar jis apie tokią teisę žinojo anksčiau, ar melagingai liudyti norėjo tyčia, ar savanoriškai davė parodymus ir pan. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad G. Š. yra G. P. šeimos narys, dėl to ji pagal BPK 82 straipsnio 2 dalį turėjo teisę neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, tačiau šios teisės prieš apklausą G. P. baudžiamojoje byloje teisėjas jai neišaiškino. Esant šiai aplinkybei, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, baudžiamoji atsakomybė G. Š. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį negalima. Pripažinęs, kad G. Š. nepadarė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kaltės forma, parodymų savanoriškumu ir kt.
7. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atsakė į esminius jo argumentus ir esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Artūras Ridikas
Armanas Abramavičius
