D. N., N. L., L. D., V. K., S. L., R. D., A. Č. ir R. C. pagal BK 225 str., 24 str. 6 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-269-719/2019

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00012-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.1.2.2; 2.1.2.4; 2.1.7.1; 2.1.7.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,

nuteistajam D. N. ir jo gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu D. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija); N. L. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija); L. D. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija); V. K. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), S. L. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), R. D. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas buvo atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nutarties dalis, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas dėl kaltinimo D. N. reikalavus kyšio iš A. Č. ir kyšio priėmimo iš A. Č. ir R. C., ir ši bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kita apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis palikta nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio dalis dėl D. N. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir D. N. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2010 m. gegužės 28 d.; vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį dalyvauti elgesio pataisos programoje; vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalimis, iš nuteistojo D. N. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę (49 500 Lt (14 336,19 Eur)) atitinkančią pinigų sumą – 14 336,19 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. N. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – UAB „V.“ generalinis direktorius, reikalavo duoti ir priėmė didesnės nei 250 MGL vertės kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, būtent: UAB „U.“ vykdant savo įsipareigojimus bendrovei „V.“ pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. sutartį, t. y. atlikus (duomenys neskelbtini) darbus, ir dėl vėluojančių atsiskaitymų susidarius UAB „V.“ apie 730 000 Lt (211 422,61 Eur) įsiskolinimui bendrovei „U.“, 2009 m. rugsėjį, tiksliau nenustatytu laiku, poilsio ir renginių centre (duomenys neskelbtini), D. N. netiesiogiai pareikalavo kyšio iš UAB „U.“ direktoriaus A. Č., t. y. (duomenys neskelbtini) R. C. pareiškė, kad jis gali duoti nurodymą UAB „V.“ darbuotojams padidinti UAB „V.“ atsiskaitymų su UAB „U.“ apimtis už atliktus darbus, bet tokiu atveju A. Č. turėtų jam sumokėti 6 proc. nuo UAB „V.“ į UAB „U.“ sąskaitą už atliktus darbus pervestos sumos. R. C. perdavus tokį D. N. reikalavimą A. Č. ir šiam sutikus su tokiu reikalavimu, D. N. priėmė 49 500 Lt (14 336,19 Eur) kyšį, kurio vieną dalį – 25 000 Lt (7240,50 Eur) – maždaug per tris kartus 2009 m. rugsėjį – 2010 m. sausį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priėmė tiesiogiai iš A. Č., o likusią mažesnę dalį priėmė maždaug per tris kartus iš A. Č. netiesiogiai, t. y. 2009 m. rugsėjį – 2009 m. lapkritį, tiksliau nenustatytu laiku, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), per R. C.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. N. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagal kaltinimą D. N. dėl kyšio reikalavimo iš A. Č. ir kyšio priėmimo iš A. Č. tiesiogiai ir netiesiogiai per R. C. nevisapusiškai ištyrė ir įvertino kai kuriuos bylos duomenis jų teisėtumo prasme, išteisintojo ir liudytojų parodymus vertino fragmentiškai, selektyviai, nesiedamas jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis bei nustatytomis aplinkybėmis, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad D. N. veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 225 straipsnio 3 dalyje, požymių, ir priėmė neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis D. N. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Byloje pažeisti BPK 6 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kasatoriaus, palyginti su L. D., V. K., S. L., R. D. bei N. L., kartu kaltintų pagal 2013 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro G. Tarasevičiaus pasirašytą kaltinamąją aktą, padėtimi, diskriminacija yra akivaizdi, nes toje pačioje byloje dviem skirtingais galutiniais to paties teismo sprendimais kitiems kaltinamiesiems priimtas ir įsiteisėjo išteisinamasis nuosprendis, o kasatoriui pagal tuos pačius operatyvinių veiksmų protokolus, neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo medžiagą priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

3.2. Rezonansinėje byloje kasacine tvarka nagrinėjant kasatoriaus D. N. skundą, būtina, remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsniu, išaiškinti iki šiol skirtingose baudžiamosiose bylose skirtingai aiškinamą sąvoką „vienodos Lietuvos teismų praktikos formavimas“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, beveik visose savo nutartyse, taip pat rekomendacijose dėl kasacinių skundų surašymo nuolat pabrėžia, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėja kasacines bylas tik teisės taikymo aspektu, naujų faktinių aplinkybių nenustato, iš naujo įrodymų nevertina, vadovaujasi bylą nagrinėjusių pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, o kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu bei pateiktomis teismų išvadomis nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (2018 m. kovo 13 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04LTc4OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-8-788/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-8-788/2018">2K-7-8-788/2018</a>). Tačiau 2018 m. balandžio 5 d. kasacinėje nutartyje kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-687/2018 būtent dėl kasatoriaus išdėstyta iš esmės skirtinga pozicija, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, aptariami liudytojų A. Č. ir R. C. parodymai, nurodoma nusikaltimų darymo vieta ir laikas. Be to, iš šios nutarties motyvuojamosios dalies akivaizdu, kad, dėl kasatoriaus D. N. grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nenurodyta, kokia apimtimi naikinama Lietuvos apeliacinio teismo ankstesnė nutartis. Dėl to, kas pasakyta, akivaizdu, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartyje, o Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi dėl kitų penkių išteisintųjų toje pačioje byloje šią nutartį palikus galioti, iš esmės jau yra aiškiai pasisakyta dėl to paties kriminalinės žvalgybos tyrimo, teismų sankcijų ir ikiteisminio tyrimo pradžios neteisėtumo: kad objektyvaus ir teisėto faktinio pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą tiek dėl išteisintojo D. N., tiek dėl išteisintųjų N. L., L. D., V. K., S. L. ir R. D. nebuvo, kad ikiteisminis tyrimas pagal iš esmės suklastotus operatyvinio tyrimo duomenis yra pradėtas neteisėtai, kad A. Č. parodymai apie jo 2011 m. kovo 10 d. paaiškinimo surašymo aplinkybes neatitinka tikrovės, kito liudytojo R. C. parodymais pasitikėti nėra jokio objektyvaus pagrindo, nes jie davė tikrovės neatitinkančius ir prieštaraujančius parodymus, kad UAB „V.“ generalinio direktoriaus D. N. ir kitų išteisintųjų atžvilgiu operatyvinės priemonės bei procesinės prievartos priemonės naudotos neteisėtai, todėl surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi, tenkindamas prokuroro kasacinį skundą iš dalies, toje pačioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo nenurodytą nutarties dalį, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas dėl kaltinimo D. N. reikalavus kyšio iš A. Č. ir kyšio priėmimo iš A. Č. ir R. C., panaikino, bet kartu kitą tos pačios bylos dalį dėl tos pačios ir tų pačių asmenų atžvilgiu atliktos neteisėtos operatyvinės veiklos bei neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo išteisintiesiems N. L., L. D., V. K., S. L. bei R. D. paliko galioti. Tai reiškia, kad toje pačioje baudžiamojoje byloje dėl vieno išteisintojo (kasatoriaus) ta pati operatyvinė veikla ir tas pats ikiteisminis tyrimas Lietuvos Respublikos vardu teismo pripažinti teisėtais, o dėl kitų penkių išteisintųjų ta pati operatyvinė veikla ir to paties ikiteisminio tyrimo pradėjimas pripažinti neteisėtais, nes 2017 m. birželio 16 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl jų nebuvo panaikinta ir galioja iki šiol. Todėl akivaizdu, kad teisingumas kasatoriui D. N., bent jau kol kas, yra vykdomas nesilaikant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, ne kartą aptartame Lietuvos Respublikos K. T. nutarimuose, nustatytų reikalavimų.

3.3. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija), be kitų esminių žmogaus teisių, kaip teisė į gyvybę, apsauga nuo kankinimų ir nežmoniško elgesio, teisė į laisvę ir saugumą, taip pat garantuojama ir teisė į teisingą teismą. Ši baudžiamoji byla teismuose nagrinėjama nuo 2013 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialios kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki sprendimo procese priėmimo (byla Šleževičius prieš Lietuvą). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą. Teismas, spręsdamas, ar buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpą procesą, bei vertindamas, ar proceso trukmė atitiko Konvencijos reikalavimus, turi atsižvelgti į šiuos EŽTT praktikoje suformuotus kriterijus. Įsigilinus į šią baudžiamąją bylą, matyti, kad ne bylos sudėtingumas, bet valstybės institucijų nesugebėjimas užtikrinti kasatoriaus esminės teisės į teisingą teismą nuo pat 2015 m. gruodžio 11 d. prokuroro apeliacinio skundo pateikimo nulėmė taip pat ir šios bylos aiškiai per ilgą trukmę.

3.4. Byloje pažeista kasatoriaus D. N. teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis nepriklausomo ir nešališko teismo, ji įtvirtinta BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Kilo abejonių dėl konkrečiai Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos R. P. šališkumo ir galimo interesų konflikto, užtikrinant BPK 6 straipsnio 3 dalies tinkamą vykdymą. Remiantis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, buvo reiškiamas nušalinimas dėl to, kad iš skirtingų masinės informacijos priemonių kasatorius D. N. sužinojo, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje atliekamas tyrimas baudžiamojoje byloje, kad EŽTT 2018 m. gegužės 31 d. paskelbė sprendimą byloje Abu Zubaydah prieš Lietuvą, kuriuo nustatė, kad nuo 2005 m. vasario iki 2006 m. kovo Lietuvoje veikė slaptas CŽV kalėjimas, o svarbiausias vaidmuo šiuose procesuose teko Valstybės saugumo departamentui, užtikrinusiam netrukdomą šių veiksmų atlikimą ir slaptumą. Šiuo sprendimu buvo paskatinta, kad ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal BK 292 straipsnio 3 dalį dėl galimo neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną ir 228 straipsnio 1 dalį dėl piktnaudžiavimo, atliekamas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente, vyktų sparčiau ir būtų nustatyti kalti asmenys. Kaip vienas iš asmenų, dominančių ikiteisminį tyrimą, pagal Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto 2010 m. tyrimo išvadas, yra ne tik tuometinis Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas D. D., bet ir jo viršininkas, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos R. P. sutuoktinis A. P. Reiškiant nušalinimą prokurorui Giedriui Tarasevičiui buvo nurodyti faktai, kad kaltinimą grindžia ir melagingais įbaugintų senyvų žmonių parodymais, be to, kaip matyti iš byloje esančio Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus 2016 m. vasario 17 d. oficialaus rašto Nr. 17.2-1875, dėl jo veiksmų aukštesnieji prokurorai atliko tyrimą, todėl pasitikėti šio prokuroro žodžiais, paaiškinimais teisme nei kasatorius, nei kolegija, jei būtų laikiusis BPK 4 straipsnio, Teismų įstatymo 5 straipsnio reikalavimų ir buvusi nešališka, neturėjo jokio pagrindo. Bet iš aprašytų faktų ir aplinkybių aišku, kad visiškai atsiriboti ar paneigti interesų konfliktą dėl to, kad jos sutuoktiniui Lietuvos prokuratūra dabar jau bet kuriuo metu galėjo (gali) pareikšti įtarimą, o juolab po EŽTT sprendimo, teisėja R. P. iki pat kasacine tvarka skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo neturėjo ir neturi objektyvios galimybės, nepaisant jos subjektyvių žodžių. Tai reiškia, kad tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (trijų teisėjų balsavimo slaptai pasitarimų kambaryje) metu egzistavo ir egzistuoja pakankamai reali tikimybė, jog subjektyviai ir žmogiškai teisėja R. P. galėjo siekti būti nuolankesnė ir prokuroro G. Tarasevičiaus procesinių siūlymų apeliacinio proceso metu bei bendrai viso jo valstybinio kaltinimo palaikymo apimties ir turinio, kurie aiškiai atsispindi šio pasisakymuose teismo posėdžių metu, atžvilgiu. Tačiau ir kitas tos pačios teisėjų kolegijos narys Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas K. J. ne tik dėl savo elgesio proceso metu, bet, kaip išaiškėjo tuoj po 2019 m. kovo 4 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, kol nagrinėjo bylą apeliacine tvarka ir skundžiamo galutinio sprendimo priėmimo metu, nepateikė pakankamų garantijų dėl nešališkumo. Priešingai, savo elgesiu ir įgytu procesiniu statusu kitoje baudžiamojoje byloje minimi teisėjai, kaip matyti iš kartu su kasaciniu skundu pateikto nuasmeninto įtarimo ir nutarimo, sukėlė pagrįstą nepasitikėjimą teisėjais. Susidarė tokia faktinė padėtis, kai byloje valstybinį kaltinimą palaiko dėl smulkios korupcijos ir vairavimo išgėrus kaltintas prokuroras, o teisia ir klausimus apeliacinėje instancijoje uždavinėja teisėjų korupcijos byloje sekami ir apklausinėjami teisėjai.

3.5. Kad teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja R. P. ignoravo BPK normas, Teismų įstatymą bei Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso nuostatas, rodo šios aplinkybės. 2018 m. gegužės 23 d. priimta nutartis paskirti valstybės garantuojamą gynėją, teiksiantį antrinę teisinę pagalbą išteisintajam D. N., nors nei BPK 50 ir 51 straipsniuose, nei nutartyje formaliai nurodytame BPK 322 straipsnyje teisinis pagrindas teismui paskirti gynėją ne kaltinamajam ar nuteistajam, o šiuo atveju išteisintajam nenurodytas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba buvo įpareigota tai atlikti bei parinko gynėją L. L. prieš išteisintojo D. N. valią, jam nė nežinant apie teismo posėdžio laiką ir vietą. 2018 m. birželio 28 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi teisėjų kolegija, neteisėtai supainiojusi civilinį procesą su baudžiamuoju procesu ir pažeidusi proceso dalyvio šaukimo į teismo posėdį taisykles, nutarė, be kita ko, imtis priemonių, kad būtų įteiktas šaukimas išteisintojo D. N. artimiesiems giminaičiams, ir preziumuoti, kad teismo šaukimas bus įteiktas išteisintajam. 2018 m. rugsėjo 11 d. protokoline nutartimi teisėjų kolegija svarstė klausimą dėl išteisintojo D. N. atvesdinimo į kitą teismo posėdį, nors pagal BPK 142 straipsnį gali būti atvesdinami tik be pateisinamos priežasties į teismą neatvykęs įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas, o byloje buvo objektyvių duomenų, kad teismo šaukimas įstatymo nustatyta tvarka išteisintajam D. N. nėra įteiktas, taip pažeidė BPK 323 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą teismui; nutarė spręsti, ar išnaudotos visos galimybės, ir galutinai apsispręsti dėl to, ar galima pripažinti, jog D. N. vengia teismo, nors tokios teisinės kategorijos BPK nėra. 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, nors pripažino, kad išteisintajam D. N. nebuvo įteikti teismo šaukimai, o tai pagal BPK 37 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra svarbi asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastis, be to, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje negauta jokių duomenų, kodėl D. N. neatvyksta į teismo posėdžius, kolegija nusprendė išteisintąjį D. N. į kitą teismo posėdį 2018 m. spalio 12 d. atvesdinti. 2018 m. spalio 12 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad, pažeisdama BPK 4 straipsnio reikalavimus, teisėja R. P. paprašė liudytojo A. Č. įteikti teismo šaukimą kitam liudytojui R. C., taip pažeidė BPK 264 straipsnyje nustatytus reikalavimus teismui užtikrinti, kad teismo apklaustas liudytojas nesusižinotų su neapklaustu liudytoju. 2018 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad, neleisdama kasatoriaus gynėjui pateikti rašytinių prašymų prieš pradedant įrodymų tyrimą bei versdama jį įtikinėti apeliacinės instancijos teismą, kad teisė į gynybą apeliaciniame procese taip pat privalo būti užtikrinama, neteisėtais žodiniais nurodymais vertė kasatoriaus gynėją sėstis į vietą ir neteikti prieš posėdį parengtų prašymų, susijusių tiek su pasirengimu nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme, tiek su tikslingumu atlikti įrodymų tyrimą, ir tik po maždaug dviejų valandų diskusijų pirmininkaujanti teisėja pagaliau nusprendė, kad išteisintojo gynėjas prieš pradedant teisminį nagrinėjimą visgi turi teisę pateikti prašymus. Tokiais neteisėtais veiksmais teisėja varžė ne tik kasatoriaus gynėjo, bet ir kasatoriaus, tuo metu kaip išteisintojo, teisę gintis nuo reiškiamo kaltinimo bei teisę į objektyvų ir nešališką apeliacinį procesą.

3.6. Teisėjų kolegijos nariai K. J. ir R. P. šios bylos nagrinėjimo metu pasitarimų kambariuose, pagal BPK 299 straipsnį privalėdami garantuoti priimamų pasitarimų slaptumą, tuo pat metu yra dalyvavę kolegialiai nagrinėjamų bylų, dėl kurių įtariamiesiems pateikti įtarimai, teisėjų pasitarimuose ir balsavę dėl kaltės įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir kitų klausimų, priimant galutinius teismo sprendimus kartu su įtariamaisiais Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjais, dėl kurių, taip pat Lietuvos apeliaciniame teisme (pasitarimų patalpose, darbo kabinetuose), buvo taikomos procesinės prievartos priemonės – slaptas sekimas ar jų stebėjimas, taip pat buvo stebimas tarpusavio susižinojimas ir pan. Todėl kyla klausimas, ar įmanoma kasatoriui šiuo atveju susidaryti pagrįstą įspūdį, kad skundžiamas galutinis sprendimas dėl jo buvo priimtas slaptai, užtikrinant pasitarimų slaptumą, kad joks Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) ar kitoks pareigūnas nedarė įtakos priimant šį sprendimą.

3.7. Atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimą ir dabar turimą informaciją, kasatorius supranta, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai R. P., K. J., J. Č. į trijų teisėjų kolegijos sudėtį pateko visiškai neatsitiktinai ir tikrai ne paskyrus elektroninei bylų paskirstymo teisėjams sistemai, o pateikiamame nutarime taip pat minimo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko A. K. rašytinės nutarties pagrindu. 2018 m. spalio 17 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad kasatoriaus gynėjas reiškiamą nušalinimą ne elektroninės (kompiuterinės teisėjų skyrimo) sistemos paskirtai trijų teisėjų kolegijai grindė 2018 m. balandžio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko A. K. dviem rašytinėmis nutartimis, viena jų šis teisėjas ranka paskyrė teisėją R. P. byloje dėl gauto apeliacinio skundo pranešėja bei sudarė teisėjų kolegiją vien iš buvusių Vilniaus apygardos teismo teisėjų. Be to, kasatoriaus ir jo gynėjo poziciją dėl neaiškaus teisėjų skirstymo į kolegijas tiesiogiai įrodo prie kasacinio skundo pridedama 2019 m. kovo 18 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos antikorupcinio vertinimo išvada Nr. 4-01-2564 „Dėl bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių aprašo“. Tai reiškia, kad kasatoriaus gynėjo prašymai suteikti informaciją apie teisėjų paskyrimą į šią bylą, taip pat ir kreiptis į K. T. dėl dviejų įstatymų prieštaravimų vieno kitam ir teisinės valstybės principui buvo absoliučiai pagrįsti, tik paminėtų teisėjų tyčia netenkinti ir neišnagrinėti, nes nebuvo pateikta jokių argumentų, kodėl jie atmesti.

3.8. Siekiant pateikti konkrečius duomenis, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytas faktines aplinkybes, remiantis galiojančiais teisės aktais, buvo kreiptasi į Lietuvos apeliacinio teismo pirmininką, Teisėjų tarybos pirmininką A. V., vadovaujantį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriui, kad kasatorius galėtų realizuoti, kaip tai nustatyta BPK 10 straipsnio 2 dalyje, teisę į gynybą, t. y. iš valstybės įstaigų, tokių kaip Lietuvos apeliacinis teismas ar Generalinė prokuratūra, gauti oficialius rašytinius įrodymus, reikšmingus siekiant įvertinti šioje byloje teisingumą vykdžiusių Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos narių teisėjų R. P. ir K. J. šališkumą bei jų kaip teisėjų pažeidžiamumą arba įsitikinti, kad nėra jokių nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų, kurie galėtų kelti pagrįstų abejonių šių teisėjų laisvumu susiformuoti išimtinai vien įstatymu ir teisine sąmone pagrįstam vidiniam įsitikinimui bei apsisprendimui dėl kaltės, kurie reikalingi vienokiam ar kitokiam galutiniam sprendimui priimti šiuo atveju EŽTT akiratin jau vien dėl akivaizdžiai per ilgos bylinėjimosi trukmės pateksiančioje, taip pat ir Lietuvoje rezonansine pripažintoje, kiekvieno aukštesnio politiko ir žurnalisto dar iki nuosprendžio priėmimo subjektyviai ir tendencingai vertintoje kaip „neaiškioje“ baudžiamojoje byloje (LRT raštas pridedamas). Tačiau 2019 m. kovo 12 d. raštu Nr. 1.12-(03)-120 Lietuvos teisėjų tarybos pirmininkas A. V. rekomendavo ir nurodė, kad minimus prašytus duomenis galėtų pateikti ne Lietuvos apeliacinis teismas, bet būtent Generalinė prokuratūra. Atsižvelgdamas į tai, taip pat remdamasis BPK 370 straipsniu, kasatorius atskiru raštu kreipėsi ir į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, prašydamas kaip įmanoma skubiau pateikti prašomus duomenis, t. y. bendro pobūdžio informaciją, ar Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai K. J. ir R. P. buvo apklausti baudžiamojoje byloje Nr. 04-7-00007-18 kaip liudytojai ar specialieji liudytojai, o gal yra įgavę kitą procesinį statusą. Taip pat siekdamas išsiaiškinti ir pagrįsti aplinkybes, ar Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas K. J. buvo baudžiamojoje byloje Nr. 04-7-00007-18 minimas įtariamaisiais patrauktiems asmenims dėl apysunkių ar sunkių nusikaltimų padarymo pateiktuose įtarimuose kaip kartu dalyvavęs priimant galutinius sprendimus teisėjų kolegijos narys, t. y. ar šis Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, kuris dar tik nagrinėjant bylą 2019 m. gruodžio 7 d. kasatoriaus gynėjui išsakė šališką išankstinę nuostatą, kad visą savo nepasitenkinimą vykdomu procesu šis galės išsakyti rašydamas kasacinį skundą, yra kartu su įtariamaisiais minimoje byloje dalyvavęs teisėjų pasitarimuose ir balsavęs dėl kaltės įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir kitų klausimų. Taip pat ar Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas K. J. nėra apklaustas baudžiamojoje byloje Nr. 04-7-00007-18 kaip specialusis liudytojas, t. y. kaip asmuo, apie kurį yra informacijos, kad jis galėjo prisidėti ar daryti kokią nors nusikalstamą veiką arba yra bendrininkavęs ją padarant, bet informacijos ar duomenų kol kas nepakanka įtarimams pareikšti. Tačiau, pagal Konstituciją privalėdama paisyti Konstitucijos ir įstatymų, suprasdama prašomos informacijos svarbą ne tik tiriamoje, bet ir kasacine tvarka nagrinėtinoje kitoje byloje, taip pat asmens, kasatoriaus D. N., teisę į teisingą ir nešališką teismą, Generalinė prokuratūra 2019 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 17.2-2323 informavo, kad jokios prašomos informacijos nesuteiks, motyvuodama tuo, jog kasatorius nėra susijęs su nurodomu ikiteisminiu tyrimu ir jam turi pakakti informacijos, kuri buvo oficialiai skelbiama siekiant informuoti visuomenę. Tačiau kasatoriui, nors ir atsitiktinai, pavyko gauti objektyvių įrodymų dėl minimų teisėjų akivaizdaus pažeidžiamumo bei šališkumo tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju kriterijais. Todėl tokioje faktinėje situacijoje ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams, turintiems įvairius procesinius statusus, apklausiamiems galimai korupcinio pobūdžio teisėjų baudžiamojoje byloje, pasiskyrus, nagrinėjus, balsuojant dėl kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo teisėjų pasitarimo kambaryje, kuris Lietuvos apeliaciniame teisme galbūt buvo stebimas ir kuriame buvo klausomasi Lietuvos specialiųjų tarnybų taikant procesines prievartos priemones arba taikant slaptus kriminalinės žvalgybos veiksmus ir pan., vykdytas teisingumas iš tiesų nėra ir negali būti pripažintas teisingumu, nes teismo nešališkumas nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju aspektu net nebuvo įmanomas, jau nekalbant apie tai, kad galėjo būti realiai užtikrintas kasatoriui priimant kasacine tvarka skundžiamą nuosprendį.

3.9. Taip byloje padaryti esminiai BPK 6 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 80 straipsnio, 231 straipsnio 1 dalies ir Teismų įstatymo 36 straipsnio 10 dalies, BPK 279, 298, 299, 253 straipsnių, 324 straipsnio 1, 2, 6 ir 10 dalių, 386 straipsnio 2 dalies pažeidimai, nesilaikyta BPK 4 straipsnio, Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3.10. Pabrėžtina, kad, be advokatų profesinės etikos taisyklių, yra ir prokurorų bei teisėjų profesinės etikos taisyklės, kuriose nustatyti reikalavimai šių proceso dalyvių elgesiui objektyviai būtini, todėl tik nepriekaištingo profesinio elgesio prokurorui, skirtingai nei šiuo konkrečiu atveju prokuroras Giedrius Tarasevičius, suteiktina moralinė teisė prašyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro inicijuoti drausmės bylą savo procesiniam priešininkui – gynėjui, kuriam drausmės bylą būtent šis prokuroras, beje, už tą pačią BPK 48 straipsnio 2 dalyje nurodytą procesinę veiklą, tik ankstesnėse bylos nagrinėjimo stadijose, jau buvo Lietuvos advokatų taryboje inicijavęs 2014 m. balandžio 1 d. tarnybiniu pranešimu ir sulaukęs Lietuvos advokatūros oficialios rašytinės pozicijos, kad už advokato profesinę veiklą persekioti gynėją draudžia įstatymai. Kasatorius ir jo gynėjas, kuris vykdė pareigas vadovaudamasis BPK 4 bei 48 straipsniais, taip pat realizuodamas BPK 6, 7, 17, 324 straipsniuose įtvirtintas ginamojo teises, pagrįstai tikėjosi, kad, vykstant baudžiamajam procesui antrą kartą apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia pirmininkaujanti teisėja ir pranešėja R. P., griežtai laikydamasi BPK 4 straipsnio reikalavimų, vadovaus baudžiamajam procesui byloje tik išskirtinai pagal BPK 241 straipsnio reikalavimus, taip pat užtikrins, kad ir valstybės kaltintojas laikytųsi BPK 4 straipsnio, 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio, taip pat 44 straipsnio, 324 straipsnio ir kitų normų, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 straipsnio reikalavimų. Tačiau baudžiamasis procesas šioje byloje nevyko taip, kaip nustatyta BPK 324 straipsnyje. Tai rodo elementarus įvykis – kai pirmininkaujančiai teisėjai ir pranešėjai byloje buvo pareikštas nušalinimas, ji vykstant viešam teismo posėdžiui, kažkodėl diskriminuodama gynėją, kreipėsi būtent į valstybės kaltintoją, kad prokuroras jai „paskolintų“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą, kuris, kaip pagrindinė priemonė, pasirodo, į bylos nagrinėjimą teismo posėdžių salėje net nebuvo atsineštas, ir ši situacija aiškiai matyti iš padaryto teismo posėdžio garso įrašo, kai pakankamai karštligiškai buvo bandoma spręsti teismo kolegijos pirmininkei pareikšto nušalinimo klausimą. Be to, prokuroro G. Tarasevičiaus šališkumas šiame baudžiamajame procese pasireiškė ypač po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtos 2018 m. balandžio 5 d. nutarties, bylą grąžinus antrą kartą nagrinėti į apeliacinę instanciją. Surengus teismo posėdį, neįteikus išteisintajam D. N. teismo šaukimo, prokuroras nepareiškė savo kaip valstybės kaltintojo motyvuotos pozicijos dėl teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties skirti išteisintajam D. N. valstybės garantuojamą gynėją, pažeisdamas BPK 51 straipsnyje nustatytus pagrindus. 2018 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje, kolegijai paklausus prokuroro pozicijos dėl galimybės nagrinėti baudžiamąją bylą, šis teiginiais, kad tariamai D. N. turėjo aiškiai suvokti, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra įsiteisėjęs ir jam galioja paskirta kardomoji priemonė, demonstravo privalomos pagal Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punktą profesinės kvalifikacijos stoką, nes pirmosios instancijos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. išteisinamuoju nuosprendžiu D. N. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo panaikinta, tyčia subjektyviai siekė nepagrįstai pabloginti D. N. procesinę padėtį. Be to, nepagrįstai teigdamas, kad tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad D. N. pažeidė kardomosios priemonės sąlygas, neteisėtai ir demonstruodamas teisinį nihilizmą, nesilaikydamas BPK reikalavimų, siekė išteisintajam panaikintą kardomąją priemonę „sugriežtinti“. Taip pat viešame teismo posėdyje teismui ir proceso dalyviams dėstė nepagrįstą manymą, kad išteisintasis D. N. tariamai privalėjo prokurorą arba teismą informuoti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, o tai labai panašu į to paties prokuroro procesinę savivalę kyšio davėją baudžiamajame procese pripažinti nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu. Tokiais neteisėtais argumentais prokuroras klaidino Lietuvos apeliacinį teismą, kad D. N. būtų paskirta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Tame pačiame teismo posėdyje, nepagrįstai, tendencingai teigdamas, kad išteisintasis D. N. vengia baudžiamojo proceso ir slapstosi, prokuroras demonstravo aiškų reikalavimo klausyti tik Konstitucijos ir įstatymų pažeidimą; neatsižvelgdamas į BPK 323 straipsnio 3 dalyje nustatytą išteisintojo šaukimo į teismo posėdį tvarką, byloje esant objektyvių duomenų, kad teismo šaukimo išteisintajam D. N. įteikti nėra pavykę, šališkai ir subjektyviai neprieštaravo, kad išteisintasis būtų teismo nutartimi atvesdintas, t. y. būtų pradėtos taikyti procesinės prievartos priemonės, taip nesudarė kliūčių teismui pažeisti BPK 142 straipsnio reikalavimus. 2018 m. liepos 25 d. rašydamas oficialų elektroninį tikrovės neatitinkantį laišką Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teismo posėdžių sekretorei A. M. ir jame be motyvų, patikrinimo procedūrų nepagrįstai teigdamas: „Bet jei neras – neįsivaizduoju kur ieškoti – Latvijoje adresai ir įsidarbinimas fiktyvūs“, prokuroras pažeidė BPK 66 straipsnyje nustatytą Lietuvos prokuratūros susižinojimo su užsienio valstybių įstaigomis tvarką. Taigi prokuroras G. Tarasevičius šios bylos nagrinėjimo antrą kartą Lietuvos apeliaciniame teisme metu nuolat pažeidinėjo Lietuvos Respublikos prokurorų etikos kodekso 5.4.1 punkto reikalavimus. Apeliaciniam procesui vadovavusi teisėjų kolegijos pirmininkė R. P., pagal BPK 241 straipsnį privalėdama iš baudžiamojo proceso šalinti visa, kas nesusiję su byla, bei imtis visų įstatyme nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, net ir pareiškus konkretų motyvuotą 2018 m. spalio 17 d. pareiškimą dėl prokuroro G. Tarasevičiaus nušalinimo, to nepadarė, taip pažeidė BPK 6 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 241 straipsnio reikalavimus.

3.11. Prieš pradedant 2018 m. gruodžio 7 d. teismo posėdį, nei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkaujanti teisėja, turėdama pareigą, nei kiti du kolegijos teisėjai pirmininkės pavedimu nepasidomėjo ir neišsiaiškino, ar teismo ekspedicijoje per pertrauką tarp teismo posėdžių neatsirado naujų teikiamų dokumentų. To nepadarius, teisėjai R. P. nebuvo kliūtis net ir sprendžiant pasikeitusios teismo posėdžio sekretorės galimo šališkumo klausimą, skubant, neišklausius kitų proceso dalyvių nuomonės, pareiškimų, konstatuoti, kaip užfiksuota teismo posėdžio protokole, kad nušalinimų nepareikšta, taip dirbtinai forsuojant procesą, suvaržant proceso dalyvių teises, net imta klaidinti kitus du teisėjų kolegijos narius, valstybinį kaltintoją, išteisintąjį, kad tariamai pareiškėjo pareiškimas dėl teisėjos pranešėjos nušalinimo kitais pagrindais nėra gautas. Tik kasatoriaus gynėjui atsistojus ir pateikus 2018 m. gruodžio 6 d. Lietuvos apeliacinio teismo dokumentų ekspedicijoje registruoto pareiškimo dėl teisėjos nušalinimo antrąjį egzempliorių su spaudu, kad gauta teisme, buvo padaryta pertrauka, dokumentas surastas ir atneštas į teismo posėdį. Atsižvelgus į tai, kasatoriaus gynėjas net ne galėjo, bet privalėjo atkreipti teismo dėmesį, kad kiekvienas procesas privalo vykti taip, kaip nustato įstatymas. Proceso dalyviai turi teisę, prieš pradedant teismo posėdį, spręsti, ar nėra pagrindų nušalinti pasikeitusią teismo posėdžių sekretorę, taip pat pagal BPK turi teisę pareikšti nušalinimą pirmininkaujančiai teisėjai, jeigu tarp posėdžių paaiškėja jos galimo šališkumo aplinkybės, kurios buvo nurodytos pareiškime. Kasatoriaus gynėjas dėl to, kad šį faktą konstatavo, tiesiogiai atkreipė pirmininkaujančios teisėjos dėmesį į tai, kad nepaisoma baudžiamojo proceso tvarkos, neturi teisintis ar juo labiau tai negali būti vienas iš argumentų inicijuoti jam drausmės bylą, beje, jau antrą kartą nagrinėjant tą pačią bylą, tai pirmininkaujanti teisėja padarė, priėmus byloje baigiamąjį aktą, atskira nutartimi. Be to, tuo, kad atkreipė teisėjų kolegijos dėmesį į proceso pažeidimus ir atsistojo, gynėjas BPK nepažeidė, priešingai, tinkamai laikėsi BPK 258 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kad proceso dalyviai į teismą kreipiasi ir savo paaiškinimus duoda stovėdami. Todėl aplinkybių, kad, nebaigęs teikti savo paaiškinimų teismui, gynėjas neatsisėdo, negalima įvardyti kaip nepagarbos teismui, kaip tai ne kartą nepagrįstai yra traktavusi pirmininkaujanti teisėja ir jos kolega. Pažymėtina, kad ne advokatas, bet, priešingai, teisėjų kolegijos nariai, taip pat ir kolegijos narys K. J., kelis kartus pertraukinėjo gynėją ir jam replikavo, kai šis, teismo posėdyje teikdamas pareiškimą dėl teisėjos R. P. nušalinimo, dėstė argumentus. Teisėjas K. J. primygtinai siūlė trumpinti pareiškimo motyvų pristatymą, nenurodant teismui visų motyvų. Taip pat ir pirmininkaujanti teisėja R. P. nutraukinėjo gynėją, kai buvo dėstomi pareiškimo motyvai, taip jį trikdė ir vertė skubėti, taip pat siekė, kad gynėjas nenurodytų visų pareiškimo argumentų, kad jie nebūtų užfiksuoti teismo posėdžio garso įraše. Proceso metu ignoruojant pareikštus pareiškimus ir prašymą, žadant juos išspręsti vėliau, iškilus būtinybei spręsti įrodymų tyrimo klausimą ir apklausti liudytojus, gynėjas buvo priverstas ilgai ir atkakliai įtikinėti teisėjų kolegiją, kad ir apeliacinės instancijos teisme būtina laikytis BPK 264 straipsnio ir pašalinti iš posėdžių salės dar neapklaustą antrą kartą, apeliacinės instancijos teisme ketinamą apklausti liudytoją A. Č., kad šis negirdėtų kito liudytojo R. C. parodymų, ir atvirkščiai. Tačiau kolegijos pirmininkė nevykdė BPK 264 straipsnio reikalavimų, taip pat buvo bandoma gynėją supainioti, kad vieną kartą apeliacinėje instancijoje jau apklaustas liudytojas tariamai gali likti posėdžių salėje, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Tik po ilgų įkalbinėjimų buvo nuspręsta laikytis įstatymo nuostatų ir neapklaustas liudytojas pašalintas iš teismo posėdžių salės. Visam tam reikėjo gynėjo emocinių pastangų, kasatoriui buvo ypač sunku stebėti tokį tendencingą, šališką ir neobjektyvų bylos nagrinėjimą ir pirmininkavimą, o gynėjui – ginti kasatoriaus, tada dar kaip išteisintojo, procesines teises. Kyla klausimas, ar dėl to gynėjas neturėjo teisės kreiptis į teismą užtikrintu, nes pagrįstu įstatymu, taip pat bylos duomenimis, bet galbūt kiek neįprastu, kadangi teisėjams R. P. ar K. J. nedažnai pasitaikydavo, ir ne itin žemu, prieštaraujančiu ir su bet kokiu teismo teiginiu nesutinkančiu tonu. Be to, kartu pažymėtina, kad Lietuvos teisėjų tarybos pirmininkas 2019 m. kovo 4 d. rašte Nr. 1.12-(03)-108 formaliai atsakė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, vykdydamas teisingumą, yra nepriklausomas nuo valstybės valdžios įstaigų, pareigūnų, nors, kaip dabar aišku, jau tuo metu žinojo, kad būtent nagrinėjant bylą apeliacine tvarka bei priimant sprendimą dėl kasatoriaus pasitarimų kambaryje daugybė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų, konkrečiai, teisėjas A. K., K. J., R. P., buvo sekami, buvo klausomasi jų pokalbių telefonu, jie buvo kontroliuojami pasitarimų kambariuose.

3.12. Pirmininkaujanti teisėja nuolat trukdė gynėjui įgyvendinti BPK 275 straipsnyje įtvirtintą teisę užduoti klausimus apklausiamam liudytojui. Gynėjui uždavus klausimą liudytojui, kuris aiškiai ikiteisminio tyrimo metu yra davęs parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką – duotą kyšį, ar jam prieš apklausiant buvo išaiškinta atsakomybė už kyšio davimą pagal BK 227 straipsnį, kolegijos pirmininkė ėmė nutraukinėti gynėjo užduotus klausimus ir neleido liudytojui atsakyti. Be to, vėliau uždavus klausimą, ar liudytojui buvo žinoma, kad už pasisiūlymą galimai nusikalstamai tarpininkauti yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė, gynėjas vėl buvo nutrauktas, o klausimas atmestas. Gynėjas, paprašęs teismo nurodyti, kodėl nagrinėjant korupcijos bylą užduodami klausimai tariamai nėra susiję byla, sulaukė įspėjimo, kad bus nušalintas nuo bylos nagrinėjimo. Ir tik neišgirdęs jokio teismo paaiškinimo, o teismui nutarus grasinti gynėjui drausmės byla gynėjas informavo pirmininkaujančią teisėją, kad dar prieš šį teismo posėdį yra pateikęs 2018 m. gruodžio 4 d. prašymą Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui už nuolatinius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus inicijuoti neeilinę atestaciją. Todėl toks prašymas neturėtų būti paskata bandyti profesine prasme persekioti gynėją ar inicijuoti už pagrįstą kritiką drausmės bylą, bet įvertintas kaip visiškai pagrįsta ir Teismų įstatymo 91³ straipsnyje nustatyta priemonė, užkertanti kelią įstatymų pažeidimams.

3.13. Byloje padarytas BPK 80 straipsnio 1 punkto pažeidimas, nesilaikyta kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-225/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-225/2009">2K-225/2009</a>, 2K-183/2009 ir kt.), nes A. Č. ir R. C., kurie dėl aiškaus jų pačių suinteresuotumo negalėjo būti apklausiami šios baudžiamosios bylos procese kaip nešališki liudytojai apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būti pagrindas jiems patiems reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojoje byloje, buvo ikiteisminio tyrimo metu apklausti, iki paskutinės minutės laikomi nežinioje, ar jie patys netaps įtariamaisiais, o tai akivaizdus neteisėto STT pareigūnų spaudimo faktas. Apeliacinės instancijos teismas į šį kasatoriaus ir jo gynėjo nuolat keliamą ir konkrečia gausia bylos medžiaga grindžiamą argumentą dėl šmeižikiškai liudijusių ne apie savo, bet apie tariamą kitų asmenų veiką, kurios neįmanoma būtų atlikti be jų pačių, neatsižvelgė, priešingai, apkaltinamasis nuosprendis neteisėtai grindžiamas neobjektyvių, šališkų baudžiamosios atsakomybės vengusių kaip liudytojų ir net nukentėjusiųjų apklaustų asmenų melagingais parodymais. Be to, nors skundžiamame nuosprendyje ir konstatuota, kad, kaip matyti iš A. Č. parodymų, pirminiuose savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas kažką nutylėjo (8.21 punktas), kad ikiteisminio tyrimo metu, vėliau apeliacinės instancijos teisme duoti A. Č. parodymai nėra tapatūs (8.22 punktas), kad apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. Č. nurodė, kad tariamas kyšis buvo mokamas gal nuo 2008 m. pabaigos ar 2009 m. pradžios (8.20 punktas), t. y. tuo metu, kai kasatorius net neužėmė pareigų, į tai apeliacinės instancijos teismas nekreipė jokio dėmesio. Įvertinus liudytojų A. Č. ir R. C. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotus parodymus, kurie išdėstyti ir kasaciniame skunde ir kuriuos jie davė būdami įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 ir 236 straipsnius, matyti, kad apkaltinamojo nuosprendžio grįsti melagingais šių asmenų parodymais, kurie aiškiai prieštaringi, nuolat skirtingi ir neteisingi, negalima ir tai turėtų būti pripažinta BPK 20 straipsnio pažeidimu. Iš konkrečių bylos įrodymų, t. y. iš A. Č. 2010 m. gegužės 11 d. protokolo-pareiškimo ir 2010 m. liepos 15 d. liudytojo apklausos protokolo, 2011 m. kovo 10 d. rašytinio paaiškinimo, 2011 m. kovo 14 d. liudytojo apklausos protokolo, 2011 m. balandžio 5 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo, R. C. 2011 m. kovo 2 d. pareiškimo bei 2011 m. balandžio 7 d. liudytojo apklausos protokolo, 2018 m. lapkričio 6 d. parodymų apeliacinės instancijos teisme turinio, akivaizdu, kad šie liudytojai, būdami įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 ir 236 straipsnius, aiškiai melavo apie nusikaltimo darymo laiką, vietą, kyšio sumą, nusikaltimo trukmę, kitas aplinkybes (jų tarpusavio pokalbius 2009 m. apie UAB „U.“ problemas dėl jai daug skolingos UAB „V.“, pažintį su kasatoriumi D. N. ir siūlymą pabandyti išspręsti problemas; jų susitikimą su D. N. šeima kaimo turizmo sodyboje; D. N. nurodytus 6 proc. nuo sumų už UAB „U.“ atliktus darbus; kaip reikalautą kyšį D. N. perduotų sumų dydžius ir kt.). Taigi, iš nurodytų konkrečių bylos dokumentų matyti, kad A. Č. ir R. C. melagystes menkais klydimais dėl detalių pavadinusi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažeidė dubia judicis de maltitia alterius semper sunt in meliorem partem interpretanda (visi neaiškumai ir abejonės privalo būti traktuojami kaltinamojo ar išteisintojo naudai) principą, kuris turėtų užkirsti kelią pripažinti asmenį kaltu remiantis prielaidomis ar spėjimais.

3.14. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio 8.11 ir 8.12 punktuose pažodžiui perrašinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutarties 8.4 punkte nurodytą teisinei logikai ir teisės aktams prieštaraujantį argumentą, neva kasatoriaus atžvilgiu taikytinos tos proceso normos ir teismų praktikos išaiškinimai, kurie galiojo proceso veiksmų atlikimo metu, o kasacinio teismo plenarinės sesijos nutartyje pažymėta, kad tam tikri operatyvinio ar ikiteisminio tyrimo etapo trūkumai savaime nereiškia, jog vėlesniuose to tyrimo etapuose ar to tyrimo pagrindu pradėtų kitų tyrimų metu surinkti duomenys turi būti laikomi neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų ir dėl to nelaikytini įrodymais, todėl apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti teikimų ir nutarčių dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo bei ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo trūkumai, leidžiant taikyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams BPK 154, 158,160 straipsniuose nurodytus veiksmus, siekiant išaiškinti sunkių nusikaltimų padarymą, nenulėmė šių veiksmų ir juos atliekant surinktų duomenų neteisėtumo būtent kasatoriaus D. N. atžvilgiu, nors, kaip minėta, dėl visų kitų asmenų nulėmė šių veiksmų ir juos atliekant surinktų duomenų neteisėtumą ir jie toje pačioje byloje liko išteisinti, bet nenurodė kodėl. Taigi, teisėjai, būdami pareigūnai, kurie privalo taikyti įstatymus, saugoti, ginti ar atkurti pažeistas piliečių, šalies gyventojų teises bei laisves, tokiais dviprasmiškais ir diskriminuojančiais nuosprendžio motyvais diskredituoja valstybės teisinę sistemą, menkina visuomenės pasitikėjimą teismų institucijomis ir teisėjais. Tokia situacija ir nevienoda Lietuvos teismų praktika skirtingiems toje pačioje byloje pagal tą patį kaltinamąjį aktą kaltintiems asmenims turėtų būti nešališkai ir motyvuotai ištaisyta.

3.15. Byloje pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare), įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje ir BPK 80 straipsnio 1 punkte, vertinant kaip kasatoriaus D. N. kaltės įrodymą jo paties pateiktą 2012 m. lapkričio 27 d., kaip nurodyta, pokalbio tarp D. N. ir R. C. garso įrašą. Kasatorius dar 2013 m. vasario 20 d. prašymu pateikė prokurorui G. Tarasevičiui pridėti į šią baudžiamąją bylą savo iniciatyva darytą garso įrašą per pokalbį su R. C. pagal kasatoriaus D. N. 2011 m. rugpjūčio 22 d. skundą pradėtame atskirame ikiteisminiame tyrime Nr. 60-2-00017-11 dėl neteisėto R. C. reikalavimo pinigų grasinant sugadinti D. N. artimųjų turtą bei grasinimo liudyti prieš D. N. baudžiamojoje byloje, pateikiant teismui tikrovės neatitinkančių faktų, neva kasatorius paėmė kyšį, nes manė, kad šis darė nusikaltimą – reketavo pinigus už parodymų keitimą. Ikiteisminiame tyrime Nr. 60-2-00017-11 apie tai, kad buvo reketuojamas, parodymus davė pats kasatorius D. N., liudytoja T. N. ir R. C., kuris iš esmės net neneigė reikalavęs 20 000 Lt (5792,40 Eur) iš D. N., be to, D. N. pateikė kaip R. C. neteisėtus veiksmus pagrindžiantį įrodymą garso įrašus. Tačiau, kaip nustatyta Konstitucijos 118 straipsnyje, BPK 2 ir 164 straipsniuose, ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras G. Tarasevičius neteisėtai sprendė, kad D. N. negali būti kaltinamas šioje byloje ir nukentėjusysis – kitoje, iš pradžių Palangoje, vėliau Vilniaus miesto 1-ajam policijos komisariatui perduotoje tirti baudžiamojoje byloje Nr. 60-2-00017-11. Tačiau kartu suvokdamas, kad byloje jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių kaltinime D. N. inkriminuojamas aplinkybes, nėra surinkta, siekdamas tendencingai pasinaudoti garso įrašais, tyčia iškraipydamas pokalbio turinio kontekstą, iš jo ištraukdamas tik kaltinimui palankias frazes ir atskirų sakinių dalis, neatsižvelgdamas, kad įrašant pokalbį D. N. buvo reikalinga tam tikras aplinkybes nutylėti, kad neišsiduotų, jog yra įrašinėjama, sulauktų ar išgautų prieš jį liudijančio, konspiracinę šneką gerai įvaldžiusio R. C. tikruosius ketinimus, prokuroras jais pagrindė 2015 m. gruodžio 11 d. savo apeliacinį skundą, neatlikęs išsamaus ikiteisminio tyrimo, R. C. neuždavęs klausimų, dėl kokių priežasčių šis siūlė D. N. už konkrečią pinigų sumą – 20 000 Lt (5792,40 Eur) pakeisti parodymus į palankius, ką apskritai reiškia kitame ikiteisminiame tyrime kaip liudytojo apklausto R. C. siekis susitikti ir kalbėti apie bylai reikšmingas aplinkybes su įtariamuoju šioje byloje D. N. Taip prokuroras tyčia ir neteisėtai suklaidino Lietuvos apeliacinį teismą, melagingai interpretuodamas, kad iš paties kasatoriaus pateikto garso įrašo matyti, jog jis tariamai padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad R. C., kuris prokuroro nutarimu privalėjo būti apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, turėjo teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui negali būti taikoma ir BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta liudytojo atsakomybė. Pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais, todėl jeigu teismas remiasi tokiais parodymais, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUtNjk5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55-699/2017">2K-55-699/2017</a>). Pagal BPK 301 straipsnio reikalavimus, teismas nuosprendį pagrindžia tik įrodymais, o ne prielaidomis. Be to, garso įrašai yra fonoskopinės ekspertizės objektas, tyrimo metu identifikuojamas asmuo pagal balsą, kalbą ir kalbėseną, užfiksuotą tiriamajame (operatyviniame) ir lyginamajame garso įrašuose, fonoskopinė ekspertizė nustato konkretų asmenį, kurio balsas ir kalba užfiksuoti garso įraše. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas savo kompetencijos ribas, ėmėsi identifikuoti 2012 m. lapkričio 27 d., kaip nurodoma, pokalbio tarp D. N. ir R. C. garso įrašą, nors byloje nėra teismo ekspertų išvadų apie pokalbyje dalyvavusių asmenų balsų identifikavimą, taip nesilaikė Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos, BPK 20 straipsnio 2 ir 4 dalyje nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų.

3.16. Byloje pažeisti BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nes 2018 m. balandžio 5 d. kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodymas apeliacinės instancijos teismui patikrinti, ar UAB „U.“, kaip vidutinio dydžio įmonė, turėjusi nemažus materialinius išteklius, turėjo galimybę kyšiams skirti 6 proc. pervestos sumos, išgryninant įmonėje gautus pinigus, apeliacine tvarka peržiūrint bylą nebuvo įgyvendintas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose liudytojui A. Č. melagingai nurodžius, kad savo banko sąskaitose turėjo pakankamai asmeninių pinigų dešimčių tūkstančių dydžio kyšiams mokėti, bet iš bankų sulaukus raštų, kad kasatoriui nusikalstamos veikos inkriminuojamu laikotarpiu A. Č. gaudavo tik pensiją ir kas mėnesį ją išleisdavo savo asmeniniams poreikiams, liko paskutinė galimybė kreiptis į banką, kuriame buvo UAB „U.“ sąskaita. Šis teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.929 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia atsiskaitymus tarp juridinių asmenų, taip pat atsiskaitymus dalyvaujant fiziniams asmenims, užsiimantiems ūkine komercine veikla, bendrovės vadovo pareigas bendrovei, kaip savarankiškam teisės subjektui, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalimi, 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktais, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu. Susipažinus su byloje esančiu, bet apkaltinamajame nuosprendyje objektyviai neišanalizuotu ir neįvertintu banko 2019 m. sausio 15 d. raštu Nr. 07.04.02.08-497, matyti, kad, pagal UAB „U.“ laikotarpio nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. (nors teismas užklausė informacijos apie laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) sąskaitos finansinių operacijų išrašus, taip pat rašytinę informaciją apie bendrovės grynųjų pinigų išmokėjimą jos direktoriui A. Č. iš banko sąskaitos, juridinio asmens vadovas A. Č. pagal banko čekius išgrynino svetimus, t. y. bendrovei priklausiusius, pinigus, bet duomenų, kur šiuos jam nepriklausiusius juridinio asmens grynuosius pinigus panaudojo ir kaip tai buvo užfiksuota (ar ne) UAB „U.“ buhalterinėje apskaitoje, bankas nepateikė, nes ir negalėjo jų pateikti. Objektyvių duomenų, kad UAB „U.“ direktorius A. Č. minėtus svetimus pinigus pasisavino ar iššvaistė, taip pat byloje nėra, nes nėra atliktas UAB „U.“ buhalterinės finansinės veiklos tyrimas, todėl Lietuvos apeliacinis teismas gavo kasatoriaus 2019 m. sausio 17 d. prašymą paskirti teismo buhalterinę ekspertizę, bet to nepadarė. Tačiau, nevykdydama kasacinės instancijos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartyje nurodyto įpareigojimo, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, neturėdama jokių specialių buhalterinių ar ekonominių žinių, imitavo byloje nenustatytų faktų patikrinimą ir konstatavo net kaltinime nenurodytas, t. y. peržengiant pateikto kaltinimo ribas, aplinkybes ir teismų netaikytą kyšio mokėjimo schemą, nustatytą paties teismo, jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįstą svetimo juridinio asmens turto pavertimo asmeniniu direktoriaus A. Č. turtu. Taip pat, vadovaudamasi civiliniame procese naudojamu tikimybių pusiausvyros principu, padarė prielaidą baudžiamojoje byloje, t. y. „vertindama kiekvieną įrodymą atskirai ir kitų įrodymų kontekste, teisėjų kolegija tikslina inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, mažindama D. N. priimto kyšio sumą, siedama ją ir su UAB „U.“ sąskaitos banke esančios išklotinės duomenimis, kurie patvirtina, kad UAB „V.“ inkriminuotu laikotarpiu už atliktus darbus pervedė į UAB „U.“ sąskaitą 825 000 Lt (238 936,52 Eur), nuo kurių skaičiuojant 6 procentus susidaro 49 500 Lt (14 336,19 Eur) suma“. Toks aritmetinis kyšininkavimo nusikalstamos veikos, priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), inkriminavimas kasatoriui, remiantis teismo prielaidomis, kurias teismas dar paįvairino ir padidino melagingus parodymus ne kartą davusio liudytojo A. Č. parodymuose nurodytomis skirtingomis pinigų (tariamai kyšių) sumomis – 20 000 Lt (5792,40 Eur), 25 000 Lt (7240,50 Eur), apie 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 90 000 Lt (26 065,80 Eur), iki 100 000 Lt (28 962 Eur) – bei galiausiai nurodyta nauja – 49 500 Lt (14 336,19 Eur) suma, kuri lėmė nepagrįstą nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 225 straipsnio 3 dalį ir paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, taikant BK 75 straipsnį, neatitinka teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010), BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat nenurodyta, kokiais konkrečiais kasatoriaus D. N. veiksmais pasireiškė pažadėjimas, susitarimas priimti kyšį arba kyšio priėmimas ir kokie bylos įrodymai tai patvirtina. Priešingai, melagingi liudytojo A. Č. parodymai, duoti prisiekus sakyti tik tiesą, 2018 m. spalio 12 d., gruodžio 17 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose apie jo neva turėtas asmeninių pinigų sumas, neva naudotas kyšiams duoti, paneigti objektyviais bylos duomenimis – bankų ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) raštais, 2011 m. balandžio 5 d. liudytojo A. Č. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolu ir kt. Dėl to akivaizdu, kad prokuroras G. Tarasevičius apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių liudytojo A. Č. parodymus apie jo pajamas.

3.17. Be to, iš apeliacinės instancijos teisme gauto VMI rašto objektyviai turėtų būti matyti, kad A. Č. 2003 m., 2008 m., kaip UAB „U.“ generalinis direktorius, galbūt tyčia teikė neteisingus duomenis, be to, siekdamas išvengti mokesčių, į savo, kaip fizinio asmens, deklaraciją galbūt įrašė aiškiai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, taip pažeisdamas įstatymų reikalavimus, galbūt (arba) turėdamas išankstinį tikslą išvengti mokesčių arba, priešingai, deklaruoti realiai neturėtas ir negautas savo pajamas ir turtą. Todėl liudytojo A. Č. pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, pareiškime-protokole nurodytos aplinkybės abiejų instancijų teismų buvo pagrįstai įvertinti kritiškai, o prokuroro kasaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymai, protokolai dėl atliktų operatyvinių veiksmų, D. N. ir A. Č. pokalbių telefonu protokolai, kita bylos medžiaga objektyviai nepatvirtina kaltinimo, tik leidžia, kaip jau buvo minėta, konstatuoti, jog susitikimų su UAB „U.“ vadovu metu D. N. tik siekė užtikrinti sklandžią bendrovės, kuriai vadovavo, veiklą, kad A. Č. tinkamai vykdytų prisiimtus įsipareigojimus.

3.18. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 225 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos veikos priskirtinos tai pačiai apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), bet, vadovaujantis valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus teisėtumo kriterijumi, šių dalių sankcijose nustatytas skirtingas tokių nusikalstamų veikų baudžiamumas. Šiuo atveju iš bylos konteksto ir kaltinimo formulavimo akivaizdu, kad valstybės kaltintojas beatodairiškai siekė kasatoriui inkriminuoti išskirtinai tik sunkią nusikalstamą veiką, nurodytą BK 225 straipsnio 3 dalyje, kad baudžiamąją bylą būtų įmanoma pateikti nagrinėti aukštesnės instancijos teismui ir kad ši byla sulauktų didesnio rezonanso visuomenėje, būtų kuo ilgesnis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, o ne dėl to, kad pagal objektyvius bylos duomenis tinkamai būtų pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Todėl esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, nes jis negali pasiruošti efektyviai gynybai teisiamajame posėdyje, neužtikrinamos kitų proceso dalyvių teisės, taip pat formuojama ydinga, Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų neatitinkanti praktika, kai tiesiogiai už ikiteisminį tyrimą atsakingų institucijų (prokuratūros, ikiteisminio tyrimo įstaigos) funkcijos nepagrįstai deleguojamos teisminei institucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Tokiais prokuroro G. Tarasevičiaus veiksmais buvo pažeista Prokuratūros įstatymu nustatyta pareiga prokurorui sprendimus priimti vadovaujantis įstatymais ir protingumo principu, gerbiant asmens teises ir laisves, laikantis nekaltumo prezumpcijos principo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai to neįžvelgė ir priėmė neobjektyvų, šališką ir neteisėtą nuosprendį bei įteisino neteisėtą prokuroro G. Tarasevičiaus kontrolę ir neteisėtą STT tyrėjų duomenų rinkimą, ignoravo BPK tvarką, skunde pirmiau nurodytą EŽTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Visi kasatoriaus nurodyti argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta šališkos ir pažeidžiamos teisėjų kolegijos, kuri nagrinėdama bylą pagal prokuroro skundą padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie yra esminiai, nes lėmė klaidingą išvadą, kad pakanka kasatoriaus kaltės įrodymų dėl nusikaltimo, dėl kurio jis pripažintas kaltu, ir neišsamaus, klaidingo apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. N. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK pažeidimų

5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a> ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Dėl to kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Kasacine tvarka skundžiamas apeliacinės instancijos teismo 2019 m. kovo 4 d. nuosprendis šioje byloje buvo priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas dėl kaltinimo D. N. reikalavus kyšio iš A. Č. ir kyšio priėmimo iš A. Č. ir R. C., ir šią bylos dalį perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartyje teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismo (t. y. 2017 m. birželio 16 d.) nutartyje nurodyti teikimų ir nutarčių dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo bei ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo, leidžiant taikyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams BPK 154, 158 straipsniuose nustatytus veiksmus, trūkumai nenulėmė šių veiksmų ir juos atliekant surinktų duomenų neteisėtumo. Šia kasacine nutartimi panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi. Į šį kasatoriaus argumentą plačiai ir išsamiai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš naujo vertinant įrodymus, kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šia apeliacinės instancijos teismo atlikta klausimo analize ir konstatuoja, kad kasatoriaus pateikti argumentai nepagrindžia minėtų slaptų operatyvinių ar ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumo ir jų metu gautų įrodymų neleistinumo.

8. BPK 320 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriaus bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į XXV skyriuje nurodytus ypatumus. BPK 322 straipsnio („Asmenys, dalyvaujantys nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje“) 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, 2 dalyje nustatyta, kad posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam paskirtos ar nepaskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jų atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai; šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.

9. Kasacine tvarka skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis šioje byloje, kaip minėta, buvo priimtas kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas dėl kaltinimo D. N. reikalavus kyšio iš A. Č. ir kyšio priėmimo iš A. Č. ir R. C., ir šią bylos dalį perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

10. Byla Lietuvos apeliaciniame teisme buvo paskirta nagrinėti 2018 m. gegužės 24 d. ir gegužės 30 d., šaukimai D. N. žinomais jo adresais Lietuvoje grįžo neįteikti, o 2018 m. gegužės 21 d. šiame teisme buvo gautas advokato Edgaro Dereškevičiaus pranešimas, kuriame buvo nurodyti nuteistojo gyvenamosios vietos ir darbovietės adresai, kad apie posėdžio datą D. N. informuoti nepavyko ir kad susitarimas ginti jį bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme dar nėra sudarytas, pridėta D. N. kaip Latvijos Respublikos rezidento kortelės kopija. Dėl to 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi išteisintajam D. N. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas L. L. 2018 m. gegužės 24 d. ir gegužės 30 d. teismo posėdžiuose bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Pranešimas apie teismo posėdį 2018 m. birželio 28 d. siųstas advokato E. Dereškevičiaus nurodytu D. N. gyvenamosios vietos adresu Latvijos Respublikoje taip pat grįžo neįteiktas. 2018 m. birželio 28 d. teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas L. L. nurodė, kad su ginamuoju susisiekti nepavyko, buvo susisiekta su buvusiu jo gynėju, bet jis jokių žinių apie D. N. neturi, bylos nagrinėjimas neatvykus išteisintajam ir prokurorui buvo atidėtas 2018 m. rugsėjo 11 d., šaukimas D. N. į šį posėdį grįžo įteiktas, o 2018 m. rugsėjo 3 d. buvo gautas Latvijos Respublikoje gyvenančio asmens laiškas, kad jis priėmė minėtą šaukimą, o D. N. nurodytu adresu negyvena ir nėra žinoma, kur jis gyvena, ir nėra galimybės perduoti jam šaukimą, kurį perduos, jeigu kada ateityje sutiks D. N. 2018 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje priimta nutartis atvesdinti išteisintąjį D. N., o bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2018 m. spalio 12 d. Šiame teismo posėdyje buvo priimta protokolinė nutartis bylą nagrinėti kaltinamajam nedalyvaujant, išklausytos proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų tyrimo, iš dalies tenkintas nuteistojo gynėjo prašymas atlikti įrodymų tyrimą, nustatyta įrodymų tyrimo tvarka, apklaustas liudytojas A. Č., bylos nagrinėjimas atidėtas paskiriant 2018 m. spalio 17 d. teismo posėdį, kuriame ir vėlesniuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose kasatorius D. N. dalyvavo kartu su savo pasirinktu gynėju. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, bylos procesą organizavęs laikydamasis proceso operatyvumo (BPK 1 straipsnio 1 dalis) principo, buvo šališkas ar pažeidė pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylos apeliacinį procesą.

11. Pažymėtina ir tai, kad BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo teisme ribos – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos nagrinėjimo teisme ribos yra tam tikri teisiniai rėmai, kurių teismas turi paisyti nagrinėdamas bylą. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia prokuroro surašytas kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje.

12. Liudytojai A. Č. ir R. C. viso bylos proceso metu buvo apklausiami ir davė parodymus įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus paaiškinimus.

13. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju tiek liudytojo A. Č., tiek R. C. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnyje, požymiai, nuo tokios baudžiamosios atsakomybės jie gali būti atleidžiami, jeigu jie savanoriškai pranešė apie kyšio davimą teisėsaugos organams (BK 227 straipsnio 5 dalis), dėl to jų parodymus vertino kritiškai ir nusprendė, kad jie nėra patikimas įrodymų šaltinis, kuriuo būtų galima grįsti kaltinamojo D. N. kaltę.

14. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad liudytojų A. Č. ir R. C. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejoti liudytojo A. Č. ir R. C. parodymais nėra pagrindo, nes jų nurodytas kyšio reikalavimo aplinkybes patvirtina ir kiti bylos duomenys. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas – apklausti liudytojai A. Č., R. C., buvo pareikalauti UAB „U.“ sąskaitų duomenys iš bankų, A. Č. 2008–2009 m. pajamų ir turto deklaracijos iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, iš naujo ištirti byloje surinkti įrodymai: D. N., liudytojų A. Č., R. C. parodymai viso proceso metu, liudytojų D. V. V., G. V., A. D. parodymai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl BPK 154, 158 ir 160 straipsnių pagrindu sankcionuotomis priemonėmis gautų duomenų, D. N. pokalbių bei susitikimų, kurie pradžioje vyko su R. C., po to su A. Č., skaičiaus, susitikimų intensyvumo ne darbo vietoje, o specialiai tam sutartose kitose vietose, liudytojų parodymų ir jų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir kitų įrodymų kontekste, konstatavo, kad D. N. priimtas kyšis sudaro 49 500 Lt (14 336,19 Eur) sumą, siedamas ją ir su UAB,,U.“ sąskaitos banke išklotinės duomenimis, patvirtinančiais, kad UAB,,V.“ inkriminuotu laikotarpiu už atliktus darbus pervedė į UAB,,U.“ sąskaitą 825 000 Lt (238 936,52 Eur), nuo kurių skaičiuojant 6 proc. susidaro ši suma.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK nėra nustatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Kaip liudytojai gali būti apklausti ir kitoje byloje nuteisti asmenys. Tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų. Teisė atsisakyti duoti parodymus apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką nereiškia, kad po tokią teisę turinčio asmens veikos teisinio įvertinimo negali vykti jo apklausa. Liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkwLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-390-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-390-895/2016">2K-390-895/2016</a>). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų A. Č. ir R. C. parodymai iš esmės atitinka kitų liudytojų parodymus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuotus duomenis, kitus nagrinėjamoje byloje surinktus ir įvertintus įrodymus. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK nustatytus procesinius veiksmus.

16. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-281-139/2015). Taigi vien kasatoriaus nesutikimas su teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme vyko esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta byloje, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismas neišsamiai ir šališkai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015, 2K-225-303/2019).

18. Iš nuteistojo D. N. kasacinio skundo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo šališkumą iš esmės jis sieja su skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, o tai, kaip išaiškinta teismų praktikoje, negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jeigu nėra kitų teismo šališkumą rodančių aplinkybių. Kasaciniame skunde tokios aplinkybės neatskleistos, o teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas ar teismas negalėtų nagrinėti bylos, nenustatė. Dėl nuteistojo skundo teiginių, dviejų bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios trijų teisėjų kolegos narių šališkumą siejant su teisėjų korupcijos byla ir vienos iš šių teisėjų sutuoktinio pareigomis bei tyrimu dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusio slapto CŽV kalėjimo, kuriais grindžiamos abejonės jų priimto sprendimo teisingumu, pažymėtina, jog vien šie faktai savaime nesudaro pagrindo abejoti šių teisėjų priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Pagal BPK 443 straipsnio 1 dalį, 444 straipsnio 1 dalies 2 punktą, dėl teisėjų piktnaudžiavimo įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti tik tuo atveju, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, jog nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo. Tokių duomenų šioje byloje nėra, jų nepateikė ir nuteistasis ar jo gynėjas. Pažymėtina ir tai, kad BPK 323 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, apygardos teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, gavę apeliacinį skundą, atsiliepimus į jį ir baudžiamąją bylą, ne vėliau kaip per tris dienas nuo skundo gavimo dienos patikrina, ar skundas atitinka šio kodekso nustatytus reikalavimus. Apeliacinis skundas, surašytas nesilaikant nustatytų reikalavimų, grąžinamas apeliantui. BPK 323 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atitinka nustatytus reikalavimus, skundą gavusio teismo pirmininkas ar to teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas paskiria pranešėją. BPK 323 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai pranešėjas parengia bylą posėdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, apygardos teismo pirmininkas arba Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas sudaro Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegiją ir vieną iš šių teisėjų patvirtina kolegijos pirmininku. Nurodyti BPK reikalavimai byloje nėra pažeisti. Todėl nagrinėjamu atveju kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teisėjų kolegijos priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

19. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad byloje pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare), įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje ir BPK 80 straipsnio 1 punkte, vertinant kaip kasatoriaus D. N. kaltės įrodymą jo paties pateiktą 2012 m. lapkričio 27 d. pokalbio tarp D. N. ir R. C. garso įrašą.

20. Pagal BPK 21 straipsnio 4 dalį, įtariamasis turi teisę pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus; pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį, kaltinamasis turi teisę teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant. Įrodymais pripažįstami duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta: ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi įrodymai yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nustatytais veiksmais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo (BPK 98 straipsnis), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Bylos medžiaga rodo, kad šis įrodymų vertinimo reikalavimas nebuvo pažeistas. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio kodekso 82 straipsnio 3 dalyje nurodytus liudijimo ypatumus. Šie BPK reikalavimai nėra pažeisti. Kaip nustatyta byloje, aptariamo 2012 m. lapkričio 27 d. pokalbio tarp D. N. ir R. C. garso įrašas į bylą buvo pateiktas D. N. iniciatyva. Pateiktas garso įrašas, nors ir nėra gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, laikytinas įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 25 d. nutartis Nr. 2K-360/2004). Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Kita vertus, tais atvejais, kai privačiai padarytas pokalbių garso įrašas pateikiamas kaip įrodymas, teismas gali juo remtis tik patikrinęs jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinęs jo patikimumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-122/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-122/2010">2K-122/2010</a>, 2K-562/2011). Iš BPK 20 straipsnio nuostatų išplaukia, kad nė viena įrodymų rūšis neturi išankstinės galios, pranašumo prieš kitas, įrodinėjimo procese svarbus visų faktų, iš jų – ir tarpinių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, nustatymas; byloje įrodinėtinos faktinės aplinkybės gali būti patvirtintos ar paneigtos ir tiesioginiais, ir netiesioginiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-222/2018). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatytas draudimas įtariamojo ar kaltinamojo pateiktus įrodymus vertinti kaip pagrindžiančius jo kaltę. Taip pat teismas nėra saistomas įtariamojo ar kaltinamojo ir jų gynėjų pateikiamų įrodymų vertinimo kaip palankių gynybai. Priešingai, tokių įrodymų vertinimas išimtinai kaip teisinančių kaltinamąjį reikštų BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimą. Kasatoriaus teiginiai dėl BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimų pažeidimo – kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio kodekso 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus, atmetami kaip nepagrįsti, nes šie reikalavimai reglamentuoja ne aptariamus proceso veiksmus.

21. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas nustatant faktines bylos aplinkybes ir taikant baudžiamąjį įstatymą kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų nuosprendį naikinti, kaip prašo kasatorius, neturi.

Dėl bausmės

22. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai, ar bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, savo rūšimi ar dydžiu nėra aiškiai per griežta ar per švelni, tikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Dėl to D. N. paskirtos bausmės dydžio klausimas nagrinėtinas ne konkretaus dydžio nustatymo aspektu, o išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, o šiuo atveju – ar skiriant bausmę buvo atsižvelgta į pakankamai ilgą bylos trukmę.

23. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-77/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-77/2007">2K-77/2007</a>, 2K-226/2010, 2K-19/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Taigi teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-512/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-512/2013">2K-512/2013</a>, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018, 2K-281-942/2018). Apeliacinės instancijos teismas svarstė galimybę taikyti teisės normas, reglamentuojančias švelnesnės, nei numatyta įstatymą bausmės skyrimą, tačiau padarė motyvuotas išvadas, kad nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra įstatyminių pagrindų. Kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.

24. Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, 2K-503/2010, 2K-102/2011, 2K-147-677/2015). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-109/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-109/2013">2K-7-109/2013</a>, 2K-147-677/2015). Tokia teismų praktika atitinka EŽTT praktiką, pagal kurią bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Konvenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-109/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-109/2013">2K-7-109/2013</a>, 2K-150/2014, 2K-281-746/2016, 2K-107-489/2017). Pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar proceso metu buvo nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55-895/2015">2K-55-895/2015</a>, 2K-87-942/2017, 2K-107-489/2017, 2K-281-942/2018, 2K-189-1073/2019).

25. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę D. N., atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė bausmės skyrimo motyvus. Kartu šis teismas atsižvelgė ir į tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas (skundžiamo nuosprendžio 8.51 ir 8.53 punktai), ir nors nenustatė nė vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nuteistajam skyrė artimą sankcijoje nustatytam minimaliam dydžiui laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėjo. Taigi vien tas faktas, kad šioje byloje proceso trukmė buvo ilga, kasacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo iš naujo spręsti dėl D. N. paskirtos bausmės dydžio.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. N. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Eligijus Gladutis

Artūras Ridikas