A. G. pagal BK 138 str., 129 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-420/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.5.; 2.1.12.2.1.; 1.1.8.6.3.; 1.1.8.2.; 1.1.8.8.; 1.1.10.1. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant R. Bučiuvienei,

dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,

gynėjui advokatui A. Venckui,

nukentėjusiajai L. G.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams, perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį, – dvejiems metams dviems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė A. G. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Iš A. G. priteista Valstybinei ligonių kasai 5332,10 Lt turėtų gydymo išlaidų, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. D. 2000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. G. 2550 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai bei 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 8 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendis pakeistas. A. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams, pagal BK 132 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė A. G. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams dviems mėnesiams. Iš A. G. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. G. priteistos nusikaltimu padarytos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 50 000 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 7 d., apie 22.30 val., nesunkiai sutrikdė R. D. sveikatą. A. G. Jonavoje, J. Ralio g. 14, prie kavinės „Svetainė“ įėjimo, tarpusavio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė R. D. į veidą bei kairę plaštaką ir taip jam kairiajame žande padarė poodinę kraujosruvą, sulaužė kairės plaštakos pirmąjį pirštą.

A. G. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tos pačios dienos vakare, toje pačioje vietoje, tuoj pat po R. D. sužalojimo, dėl neatsargumo atėmė gyvybę A. H. A. G. tarpusavio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė A. H. į veidą. A. H. nugriuvo aukštielninkas, atsitrenkė galva į betoninį grindinį ir patyrė sunkią galvos smegenų traumą. Dėl patirtos traumos A. H. 2005 m. spalio 14 d. 3.45 val. mirė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai parinkęs nuteistajam A. G. bausmės rūšį, neteisingai nustatė jos dydį ir taip pažeidė BK 61 straipsnio nuostatas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nustatyta A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jam už padarytas BK 132 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes negu šių BK straipsnių 1 dalies sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. H. gyvybė buvo atimta dėl neatsargumo, bei vadovaudamasis susiformavusia teismų praktika žmogaus gyvybei bylose, iš A. G. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. G. priteistos nusikaltimu padarytos neturtinės žalos dydį sumažino iki 50 000 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo pakeisti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru iš dalies atlygino nukentėjusiajai L. G. ir Valstybinei ligonių kasai padarytą žalą. Nusikalstamą veiką dėl R. D. sveikatos sutrikdymo perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį ir, paskyrus galutinę subendrintą bausmę, jos vykdymą atidėti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. D. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti.

Kasatoriaus nuomone, jo nusikalstama veika dėl R. D. sveikatos sutrikdymo turėtų būti perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį, nes byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusiojo R. D. kairės plaštakos pirmojo piršto lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarė būtent jis. Pasak kasatoriaus, teismai, pripažindami jį kaltu dėl R. D. sveikatos nesunkaus sutrikdymo, vadovavosi ne bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę, bet prielaidomis bei spėjimais, ir taip nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Kartu kasatorius nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, jog 2005 m. spalio 7 d. vakarą nukentėjusysis R. D., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, su kolegomis, taip pat apsvaigusiais nuo alkoholio, mušėsi ir ėjo imtynių. Be to, kasatorius tvirtina, kad R. D. dėl savo apsvaigimo nuo alkoholio įvykio metu negalėjo nurodyti aplinkybių, kuriomis galėjo būti sulaužytas jo pirštas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės <...> dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų <...>, o šio straipsnio 5 dalyje sukonkretinta, kad nukentėjusiojo asmens veiksmai – tai veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Todėl, kasatoriaus nuomone, R. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos, atsižvelgus į jo paties elgesį įvykio metu, turėtų būti atmestas.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 55 straipsnio, 61 straipsnio 4 dalies, 75 straipsnio normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą pirmą kartą nusikaltusiam asmeniui.

Kasatorius nurodo, kad teismai, savo baigiamuosiuose aktuose konstatavę, jog jis savo noru iš dalies atlygino nukentėjusiajai L. G. ir Valstybinei ligonių kasai nusikaltimais padarytą žalą, nepagrįstai to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Be to, kasatoriaus tvirtinimu, teismų nurodyti realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir jos vykdymo neatidėjimo motyvai, kad jis daug kartų baustas administracine tvarka, išbrauktas iš Kauno technologijos universiteto studentų sąrašų, iki teismo neatsiprašė nukentėjusiųjų, negali būti laikomi pagrįstais bei teisingais. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 36 straipsnį jo patraukimas administracinėn atsakomybėn daugiau kaip prieš pusantrų metų iki įvykio negali būti lemiamu veiksniu sprendžiant klausimą dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo; ikiteisminio bylos tyrimo metu jam buvo uždrausta bendrauti su nukentėjusiais ir atsiprašyti jų iki teismo posėdžio pradžios jis neturėjo galimybės; jis iš Kauno technologijos universiteto studentų sąrašų buvo išbrauktas ne dėl netinkamo elgesio, bet dėl to, jog po nuosprendyje nurodyto įvykio buvo priverstas įsidarbinti, kad galėtų bent iš dalies atlyginti nukentėjusiems padarytą žalą, ir neturėjo galimybės universitete nustatyta tvarka klausyti mokymo kurso. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis nukentėjusiųjų nuoširdžiai atsiprašė bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasatoriaus nuomone, teismai, neatidėdami jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo, neįvertino šių aplinkybių ir taip nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, o įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi atkreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančių asmenų ar invalidų ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 25 „Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą“ 5 punktas).

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad yra nubaustas realia laisvės atėmimo bausme už pirmą kartą padarytą nusikalstamą veiką, kurią darydamas nenumatė ir negalėjo numatyti tokių tragiškų pasekmių, dėl to tikrai nuoširdžiai gailisi ir kiek galėdamas stengiasi sušvelninti šių savo veiksmų pasekmes, dalimis atlygindamas padarytą žalą. Pasak kasatoriaus, jis tik vieną kartą gana nestipriai sudavė A. H. į galvą, nenaudojo jokių įrankių ar priemonių, ir ne tik kad nenumatė, bet ir negalėjo numatyti, kad nukentėjusiojo apsvaigimo laipsnis gali turėti lemiamą reikšmę jo elgesio koordinacijai bei sukelti tokias sunkias pasekmes. Kartu kasatorius nurodo, kad šis įvykis – pirmas bei paskutinis jo gyvenime, kad visa tai ir bylos procesas jam padarė didelę įtaką, kad jis suprato, jog gyvenime negalima elgtis lengvabūdiškai, o tuo labiau nusikalstamai. Todėl kasatorius užtikrina, kad, ir atidėjus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai būtų pasiekti, kad būtų užtikrintas ir teisingumo principo įgyvendinimas, nes sąžiningai dirbdamas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį jis turėtų galimybę ne tik tai įrodyti, bet ir atlyginti nukentėjusiems didesnę dalį jo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos.

Nuteistojo A. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

1. Kasatorius nurodo, kad jo nusikalstama veika dėl R. D. sveikatos sutrikdymo turėtų būti perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį, nes byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusiojo R. D. kairės plaštakos pirmąjį pirštą sulaužė būtent jis.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. G. 2005 m. spalio 7 d. vakarą prieš nukentėjusįjį R. D. naudojo fizinį smurtą. To neneigia ir pats nuteistasis A. G. teigdamas, kad nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį į galvą. Iš teismų nuosprendžių matyti, kad: 2005 m. spalio 7 d., apie 23.00 val., R. D., A. H. ir A. Gaideliui išėjus iš kavinės,,Svetainė“ į lauką parūkyti, jokio konflikto tarp jų nebuvo, konfliktą prie kavinės įžiebė pats nuteistasis A. G., R. D. kairės plaštakos pirmojo piršto (nykščio) skausmą pajuto nukritęs po vieno smūgio į galvą, byloje nėra duomenų, kad R. D. būtų nukentėjęs nuo kitų asmenų.

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus teismo medicinos specialisto 2005 m. lapkričio 23 d. išvadoje Nr. G 4293/05 (02) konstatuota, jog R. D. buvo padaryti du sužalojimai – poodinė kraujosruva kairiajame žande ir kairės plaštakos pirmo piršto lūžis, šie sužalojimai padaryti ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais ir mažai tikėtina, jog R. D. taip susižaloti galėjo griūdamas. R. D. padarytas sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl pirštakaulio lūžimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimt parų. Taip pat nurodyta, kad kairės rankos pirmas pirštas galėjo lūžti R. D. ginantis nuo suduodamo smūgio. Teismo medicinos specialisto 2005 m. lapkričio 23 d. išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto 2006 m. gegužės 25 d. paaiškinime nurodyta, jog teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 4293/05 (02) buvo padaryta techninė klaida – sužalojimai R. D. padaryti ne keturiais, bet dviem trauminiais poveikiais, nes nustatyti tik du atskiri sužalojimai.

Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymo ir kitų teisės klausimų sprendimas yra tik teismo, nagrinėjančio konkrečią bylą, kompetencija. Jokie bylos duomenys, tarp jų specialistų išvados, teismams neturi išankstinės privalomosios reikšmės, jos vertinamos sprendžiant teisės klausimus paprastai visų bylos aplinkybių kontekste. Todėl teismai konstatavo, kad tarp nuteistojo A. G. veiksmo – smūgio į R. D. galvą – ir šio veiksmo padarinių – R. D. nukritimo ir iš karto po to kilusio jo kairės rankos pirmojo piršto (nykščio) skausmo – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kitų veiksnių (faktorių), pavyzdžiui, trečiųjų asmenų veiksmų ar atsitiktinių aplinkybių įsikišimo į minėto priežastingumo vyksmą, sukeliant R. D. sveikatos sutrikdymą, nenustatyta. Nenurodė jų ir pats nuteistasis A. G.. Vadinasi, teismų išvada, kad R. D. žandas ir pirštas buvo sužaloti suduodant vieną smūgį ir kad tą smūgį sudavė nuteistasis A. G., priešingai nei tvirtina kasatorius, pagrįsta ne prielaidomis ir spėjimais, bet išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu ir byloje esančių įrodymų viseto įvertinimu. Taigi, kolegijos nuomone, šioje byloje nėra teisinio pagrindo A. G. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį.

2. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato, naujų įrodymų nerenka. Kasacinės instancijos teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme.

Kasacinės instancijos teismas nevertina ir prieštaringų teismo išvadų dėl iš esmės analogiškų kaltininko veiksmų, kitų bylos aplinkybių, jei to neprašo bylos dalyviai, turintys kasacinio skundo teisę. Šioje byloje teismai konstatavo, kad nuteistasis A. G. tyčia kumščiu sudavė R. D. į veidą bei kairę plaštaką ir, įvertinę kilusius padarinius, šią A. G. veiką kvalifikavo kaip tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Be to, byloje tie patys teismai nustatė, kad A. G. taip pat tyčia kumščiu sudavė A. H. į veidą ir, įvertinę kilusius padarinius, šią A. G. veiką kvalifikavo kaip neatsargų nusikaltimą, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius bei jo gynėjas teismų išvadų, kad kasatoriaus veiksmai – smūgis į nukentėjusiojo R. D. galvą bei smūgis į A. H. galvą – padaryti tyčia neneigia. Taigi teismai tame pačiame nusikaltime, numatytame BK 132 straipsnio 1 dalyje, konstatuoja kartu ir tyčią, ir neatsargumą, t. y. tokį kaltininko psichinį santykį su veika ir jos padariniais, kuris baudžiamajame įstatyme (BK 11 straipsnio 2 dalis, 14, 15, 16 ir kiti straipsniai) nėra numatytas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam R. D.

1. Kasatorius skunde teigia, kad, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalių nuostatomis, R. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgus į jo paties elgesį įvykio metu, turėtų būti atmestas.

2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

3. Pagal civilinį įstatymą, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, turi atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

4. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiojo R. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos apskritai yra pagrįstas. Tačiau teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiajam padaryto sužalojimo aplinkybes bei sunkumą, į jo bei nuteistojo A. G. turtinę padėtį, nukentėjusiojo R. D. pareikštą 4000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino priteisdamas iš nuteistojo A. G. nukentėjusiajam R. D. 2000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. D., be kitų aplinkybių, įvertino ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo aplinkybes, nukentėjusiojo apsvaigimą nuo alkoholio įvykio metu. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka ir atmesdamas nuteistojo A. G. minėtą apeliacinio skundo argumentą, iš esmės analogišką nagrinėjamam kasacinio skundo argumentui, motyvuotai konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nukentėjusiajam R. D. padaryto sužalojimo sunkumą, A. G. turtinę padėtį, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus ir nukentėjusiajam R. D. priteisęs dalį jo prašomos neturtinės žalos – 2000 litų, nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų nepažeidė“. Kolegija taip pat nenustatė įstatymų pažeidimų, sprendžiant nukentėjusiojo R. D. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimus, todėl neturi teisinio pagrindo kvestionuoti teismų sprendimus šioje baudžiamojoje byloje dėl neturtinės žalos, padarytos nukentėjusiajam R. D., atlyginimo.

Dėl kasatoriaus argumentų apie BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymą

Kasatorius nurodo, kad teismai savo baigiamuosiuose aktuose konstatavę, jog jis savo noru iš dalies atlygino nukentėjusiajai L. G. ir Valstybinei ligonių kasai nusikaltimais padarytą žalą, nepagrįstai to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi įstatymas šiuo atveju reikalauja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Kita vertus, BK 59 straipsnio 2 dalis nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tuomet atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaro pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytosios žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad: A. G. atlygino nedidelę dalį nusikaltimais padarytos žalos; tai padarė prieš baigiant nagrinėti jo baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme; prieš bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme jis nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. G. sumokėjo 200 Lt., tokią pat sumą nuteistasis A. G. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. G. pervedė ir prieš kasacinės bylos nagrinėjimą. Minėta, kad nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. G. iš nuteistojo A. G. priteista 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Todėl, kolegijos nuomone, teismai pagrįstai tokio nuteistojo A. G. nusikaltimais padarytos žalos dalies atlyginimo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl kasatoriaus argumentų apie BK 55 straipsnio, 61 straipsnio 4 dalies, 75 straipsnio taikymą

1. Kasatorius skunde teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 55 straipsnio, 61 straipsnio 4 dalies straipsnio normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą pirmą kartą nusikaltusiam asmeniui.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (BK 55 straipsnis). Taigi baudžiamajame įstatyme nėra nuostatų, įpareigojančių teismą asmenims, teisiamiems pirmą kartą už nusikalstamas veikas, kurių pavojingumas nėra didelis, skirti bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.

Minėta, kad BK 55 straipsnyje nustatyta, jog teismas paprastai su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes skiria asmenims pirmą kartą teisiamiems už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, t. y. padariusiems kurį nors vieną iš šiame straipsnyje nurodyto sunkumo nusikaltimų. Tuo tarpu kasatoriaus nusikalstama veika yra ne pavienis nusikaltimas, bet nusikaltimų sutaptis. Taigi kasatoriui BK 55 straipsnio nuostatos apskritai netaikytinos.

BK 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, parinkdamas A. G. už jo padarytus nusikaltimus bausmės rūšį, atsižvelgė į tai, jog: vienas iš jo padarytų nusikaltimų yra neatsargus ir padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis, 132 straipsnio 1 dalis), o kitas – nesunkus tyčinis (BK 11 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnio 1 dalis); atimta gyvybė neatstatoma; A. G. anksčiau ne vieną kartą baustas administracine tvarka, išbrauktas iš Kauno technologijos universiteto studentų sąrašų, apibūdinamas patenkinamai; iki bylos nagrinėjimo teisme A. G. nukentėjusiųjų neatsiprašė; jis yra jauno amžiaus; jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); A. G. prieš baigiant bylos nagrinėjimą teisme atlygino tik mažą jo nusikalstamais veiksmais padarytos didelės žalos dalį; konflikto iniciatorius buvo pats A. G. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra „motyvų ir pagrindų skirti A. G. švelnesnės bausmės rūšį“. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad A. G. parinkta teisinga bausmės rūšis. Taigi teismai, parinkdami A. G. už jo padarytas nusikalstamas veikas bausmės rūšį – laisvės atėmimą, vadovavosi baudžiamojo įstatymo nuostatomis apie bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuostatomis (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) ir tokį savo sprendimą motyvavo.

Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai parinkęs nuteistajam A. G. bausmės rūšį, neteisingai nustatė jos dydį ir taip pažeidė BK 61 straipsnio nuostatas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, be kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, įvertinęs ir tai, kad byloje nustatyta A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jam už padarytas BK 132 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes negu šių BK straipsnių 1 dalies sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Todėl, kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeistos.

2. Kasatorius taip pat tvirtina, kad teismai netinkamai taikė ir BK 75 straipsnio nuostatas, nes teismų nurodyti realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir jos vykdymo neatidėjimo motyvai, jog jis daug kartų baustas administracine tvarka, išbrauktas iš Kauno technologijos universiteto studentų sąrašų, iki teismo neatsiprašė nukentėjusiųjų, negali būti laikomi pagrįstais bei teisingais.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiklosčiusią teismų praktiką teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi nuodugniai išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Vertindamas padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į teigiamas ir neigiamas kaltininko asmenybės savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis, kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo, pavyzdžiui, ar jis kritiškai vertina savo elgesį, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo, atlygina padarytą žalą, t. y. sprendžia, kaip realus paskirtos bausmės vykdymas (atlikimas) paveiktų teigiamus socialinius kaltininko ryšius, asmenybę ir t. t.

Iš bylos medžiagos, teismų nuosprendžių, jų argumentavimo matyti, kad teismai, nuteistojo A. G. baudžiamojoje byloje svarstydami, ar atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, atsižvelgė į: A. G. asmenybę (anksčiau padaryti administraciniai teisės pažeidimai jį, teismų nuomone, apibūdina kaip asmenį, linkusį pažeidinėti teisės normas; iš Kauno technologijos universiteto sąrašų A. G. buvo išbrauktas už nepažangumą); jo elgesį po nusikalstamų veikų padarymo (A. G. nukentėjusiųjų atsiprašė tik bylą nagrinėjant teisme ir atlygino nedidelę dalį padarytos žalos, tai padarė prieš baigiant nagrinėti jo baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme; nežymi žalos dalis atlyginama paprastai prieš kitus teismo posėdžius); jo nusikalstamų veikų pobūdį bei laipsnį (nusikaltimai smurtiniai, jais kėsintasi į žmonių gyvybę ir sveikatą; konflikto iniciatorius buvo pats nuteistasis, jis niekieno neišprovokuotas nukentėjusiesiems sudavė smūgius į pavojingą ir jautrią sužalojimams žmogaus kūno vietą – galvą, ir tai sukėlė labai sunkias pasekmes – vieno iš nukentėjusiųjų, A. H. mirtį). Taigi teismai, šioje byloje svarstydami A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdami, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir pagrįstai jam bausmės vykdymo neatidėjo. Kita vertus pabrėžtina ir tai, kad kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Todėl teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, gali, tačiau neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nuteistajam. Taigi, kolegijos nuomone, A. G. baudžiamojoje byloje BK 75 straipsnio nuostatos nepažeistos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Olegas Fedosiukas

Jonas Prapiestis