Baudžiamoji byla Nr. 2K-578/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant R. Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,
gynėjui advokatui A. Venckui,
išteisintajam J. S.,
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. O.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. O. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį, nenustačius jo veikoje šio nusikaltimo sudėties. Nukentėjusiojo A. O. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. O. ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. S. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį tuo, kad turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 6 d. iki 2002 m. liepos mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, į 2002 m. sausio 6 d. patalpų (namo) perdavimo–priėmimo aktą įrašė žinomai melagingus duomenis, t. y. nurodė, kad su patalpomis perduodamos trys langų lauko apsauginės žaliuzės ir taip suklastojo šį aktą. Po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, pagal 2002 m. sausio 7 d. rašytinę panaudos sutartį su A. O. firma, laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 7 d. iki 2003 m. sausio 7 d., perdavė naudotis jam priklausančias patalpas (duomenys neskelbtini). Šiose patalpose A. O. firma savo lėšomis sumontavo 2548,80 Lt vertės tris apsaugines žaliuzes bei pagal įsipareigojimus mokėjo už komunalines paslaugas. Pasibaigus sutarties galiojimo terminui, A. O. firma iš patalpų išsikėlė ir išmontavo minėtas žaliuzes. J. S. 2003 m. rugsėjo mėnesį, tyrimo metu nenustatytą dieną, iš UAB „Isvela ir Ko“ gavo trijų apsauginių žaliuzių už 799,20 Lt sąmatą (ant balto lapo bendrovės administratorės R. Š. surašytus apskaičiavimus ir užklijuotą firminį bendrovės logotipą) ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje kopijavimo aparatu padarė šio dokumento kopiją, t. y. suklastojo dokumentą, nes UAB „Isvela ir Ko“ jam priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), niekada apsauginių žaliuzių nemontavo. J. S., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, minėtus suklastotus dokumentus panaudojo, t. y. pateikė Kauno miesto apylinkės teismui. Šiam teismui J. S. taip pat pateikė melagingus duomenis apie tariamai jo užsakymu suremontuotą patalpų apsaugos sistemą už 1632,80 Lt. Šių suklastotų dokumentų pagrindu Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimu iš A. O. firmos J. S. priteisė 799,20 Lt už išmontuotas žaliuzes ir 1632,80 Lt už apsaugos sistemos remontą. Taip J. S. apgaule A. O. firmai padarė 2432 Lt dydžio materialinę žalą.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. O. prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Pasak kasatoriaus, BPK 320 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad bylas apeliacine tvarka teismo posėdyje nagrinėja trijų teisėjų kolegija. J. S. baudžiamąją bylą nagrinėjo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo G. Večersko, teisėjų V. Vitunsko ir J. Gaidukevičiaus. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 57 straipsnyje įtvirtinta, jog apygardos teismo teisėjai skiriami iki to laiko, kai jiems sukaks 65 metai. Jeigu bylos nagrinėjimo metu baigiasi teisėjo įgaliojimų laikas, jo įgaliojimai pratęsiami tol, kol byla bus baigta nagrinėti arba jos nagrinėjimas bus atidėtas. Toks įstatymo formulavimas leidžia daryti išvadą, kad teisėjo, kuriam sukako šešiasdešimt penkeri metai, įgaliojimai gali būti pratęsti tik konkrečios bylos nagrinėjimui, nes kitaip netektų prasmės Teismų įstatyme deklaruojama nuostata apie teisėjų įgaliojimų apibrėžimą tam tikru amžiumi, kadangi tokiam teisėjui galėtų būti skiriamos naujos bylos, savo apimtimi didesnės nei tos, dėl kurių nagrinėjimo išimties tvarka buvo pratęsti įgaliojimai, ir toks teisėjas galėtų dirbti neapibrėžtą laiko tarpą. Kasatorius nurodo, kad teisėjui J. Gaidukevičiui 2006 m. balandžio 15 d. sukako 65 metai. Lietuvos Respublikos Prezidentas 2006 m. balandžio 13 d. priėmė dekretą Nr. 569 ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalimi pratęsė teisėjo J. Gaidukevičiaus įgaliojimus, kol bus išnagrinėtos bylos Nr. 1-113-19/06, Nr. 1-111-274/06 ir Nr. 1-134-19/06. J. S. baudžiamoji byla į Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete išvardytų bylų sąrašą neįtraukta, todėl teisėjas J. Gaidukevičius negalėjo dalyvauti teisėjų kolegijoje, nagrinėjusioje J. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde jis akcentavo, jog teisiamajame posėdyje buvo nustatyta, kad iki to momento, kai UAB „Barema“ darbuotojai ant pastato (duomenys neskelbtini) langų sumontavo lauko apsaugines žaliuzes, šiame pastate žaliuzių nebuvo. Tokį apeliacinio skundo teiginį, pasak kasatoriaus, jis pagrindė bylos medžiaga: D. K., R. Š., V. Ž., V. G., G. ir D. Ž. ir kitų liudytojų parodymais, UAB „Lietuvos biznio ryšiai“ materialinių vertybių perdavimo–priėmimo aktais. Kasatorius pabrėžia, kad pagrindinis įrodymas, jog J. S. suklastojo 2002 m. sausio 6 d. patalpų (namo) perdavimo–priėmimo aktą, yra liudytojo R. L., kuris tuo laiku vadovavo UAB „Lietuvos biznio ryšiai“ bei buvo antroji šio sandorio šalis, ir kuris namą (duomenys neskelbtini) pardavė J. S., parodymai, jog šiame dokumente esanti informacija neatitinka tikrovės, kad tokį dokumentą pasirašė jo neperskaitęs, nes neteikė jam didelės reikšmės.
Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas į skundo argumentus atsakė itin lakoniškai ir nutartyje parašė, kad visi jo minėti įrodymų šaltiniai nepaneigia J. S. teismui pateiktų dokumentų bei duomenų apie langų apsauginių žaliuzių, apsauginės signalizacijos montavimo bei remonto darbus, jų kainą ir neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant apie J. S. pareikšto kaltinimo pagrįstumą. Pasak kasatoriaus, kitų skundo motyvų teismas iš viso neaptarė. Kasatoriaus nuomone, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada leidžia teigti, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kasatorius nurodo, jog savo apeliaciniame skunde jis pabrėžė, kad J. S., siekdamas apgaule gauti teisę į jo turtą, suklaidino teismą teigdamas, kad A. O. išmontavo buvusią signalizacijos sistemą, kad perduodant patalpas pagal 2002 m. sausio 7 d. panaudos sutartį signalizacija veikė, o išsikeldamas iš namo A. O. išardė signalizacijos siųstuvą, kurio atstatymui prašė priteisti iš A. O. 1632,80 Lt. Minėtame skunde taip pat teigiama, kad A. O. firmai perėmus patalpas jose nebuvo nei elektros energijos, nei telefono ryšio, todėl jokia signalizacija negalėjo veikti ir t. t. Taigi kasatorius tvirtina, kad signalizacijos siųstuvo jis neišmontavo bei jo nepasisavino, o J. S., nurodydamas civilinėje byloje priešingai, suklaidino teismą, kuris, paveiktas apgaulės, priėmė sprendimą, suteikusį išteisintajam teisę į A. O. turtą. Kartu A. O. teigia, kad, pagrįsdamas šiuos ir kitus savo apeliacinio skundo teiginius, jis nurodė konkrečius byloje gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų pasisakė praktiškai vienu sakiniu ir nutartyje nurodė, jog skundo teiginiai dėl to, kad išteisintasis civilinės bylos nagrinėjimo metu suklaidino teismą tvirtindamas, jog A. O. atliko neteisėtus veiksmus, susijusius su signalizacijos išmontavimu, nenagrinėtini, nes tokie kaltinimai J. S. nebuvo pareikšti. Kita vertus, apelianto nurodomos aplinkybės yra civilinio ginčo įrodinėjimo priemonės. Kasatorius įsitikinimu, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, ir todėl pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Tai, pasak kasatoriaus esminis BPK reikalavimų pažeidimas, o esant tokiems pažeidimams apeliacinės instancijos teismo priimti nuosprendis ar nutartis laikomi neteisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Kartu kasatorius teigia, kad teismai aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė apylinkės teismo padarytos klaidos, bet taip pat pripažino, jog išteisintojo veiksmai, suklaidinant teismą, negali būti vertinami kaip nusikaltimas nuosavybei, turtinėms teisėms bei interesams, nes tokių veiksmų objektas yra teisingumas ir jais trukdoma vykdyti teisingumą. Tačiau, pasak kasatoriaus, iš teismų nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad J. S. nesiekė sutrukdyti civilinę bylą nagrinėjusiems teisėjams atlikti jų pareigas, nes klaidindamas teismą jis siekė įgyti teisę reikalauti iš jo turto, t. y. sukčiavo ir padarė veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.
Kasatorius pabrėžia, jog teismų praktikoje laikoma, kad teisės į svetimą turtą įgijimas sukčiavimo būdu yra tada, kai kaltininkas apgaule įsigyja įvairius dokumentus (paveldėjimo teisės liudijimą, įgaliojimą ir pan.), kuriuose įtvirtinta teisė kaltininkui gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti. Sukčiavimas įgyjant teisę į svetimą turtą laikomas baigtu, kai kaltininkas įsigyja dokumentus, suteikiančius teisę į turtą, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas užvaldė tą turtą, ar ne. Teismo sprendimas buvo tas dokumentas, kuriuo išteisintasis J. S. siekė gauti iš kasatoriaus turtinės naudos.
Nukentėjusiojo A. O. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl kasatoriaus argumentų apie teisėjų kolegijos sudėtį
Kasatorius nurodo, kad teisėjas J. Gaidukevičius negalėjo nagrinėti J. S. baudžiamosios bylos apeliacine tvarka, nes Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. balandžio 13 d. dekretas Nr. 569 šiam teisėjui tokios teisės nesuteikė, nes J. S. baudžiamoji byla dekrete nenurodyta.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylas apeliacine tvarka teismo posėdyje nagrinėja trijų teisėjų kolegija (BPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos sudėtį sudaro ir jos pirmininką skiria apeliacinės instancijos teismo pirmininkas arba to teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas (BPK 323 straipsnis). Iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2007 m. sausio 3 d. potvarkio matyti, kad nagrinėti J. S. bylą apeliacine tvarka buvo sudaryta teisėjų kolegija, susidedant iš kolegijos pirmininko teisėjo G. Večersko, teisėjo J. Gaidukevičiaus ir teisėjo pranešėjo V. Vitunsko. Ši teisėjų kolegija išnagrinėjo J. S. bylą apeliacine tvarka ir 2007 m. vasario 27 d. priėmė nutartį.
Konstitucijoje nustatyta ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai jie sulaukia įstatyme nustatyto pensinio amžiaus (115 straipsnio 2 punktas). Pagal Teismų įstatymą teisėjai skiriami iki to laiko, kol jiems sukaks 65 metai (57 straipsnio 2 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija).
Teisėjui J. Gaidukevičiui 65 metai sukako 2006 m. balandžio 15 d. Pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija), jeigu bylos nagrinėjimo metu pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas, jo įgaliojimai pratęsiami tol, kol byla bus baigta nagrinėti arba jos nagrinėjimas bus atidėtas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), spręsdamas Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalies atitiktį Konstitucijai, konstatavo, jog pagal Konstituciją teisėjas, nors jis ir sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai teisėjas sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus. Konstitucinis Teismas nurodė, jog toks išimtinis teisėjų įgaliojimų pratęsimas konstituciškai pateisinamas, nes taip sudaromos prielaidos nesulėtinti atitinkamų bylų sprendimo, teisingumo vykdymo, užtikrinti asmenų teises ir teisėtus interesus bylų procese, nepažeisti kitų konstitucinių vertybių (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Taigi tik konkrečių bylų nebaigtas nagrinėjimas gali nulemti teisėjų, sulaukusių pensinio amžiaus, įgaliojimų pratęsimą.
Lietuvos Respublikos Prezidentas 2006 m. balandžio 13 d. Nr. 569 dekretu „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, pratęsė Kauno apygardos teismo teisėjo J. Gaidukevičiaus įgaliojimus, kol bus išnagrinėtos šios bylos: Nr. 1-113-19/06, Nr. 1-111-274/06, Nr. 1-134-19/06. Šis dekretas įsigaliojo nuo 2006 m. balandžio 15 d. Kaip matyti, J. S. baudžiamoji byla Nr. 1A-95-397/2007, kurią kolegijoje nagrinėjo ir teisėjas J. Gaidukevičius, nėra dekrete išvardytų bylų sąraše.
Taip pat pažymėtina, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pripažinta, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nuostata, jog teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų, prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, teisėjų, sulaukusių pensinio amžiaus, įgaliojimų pratęsimas apskritai, o ne konkrečiose jų nebaigtose nagrinėti bylose, nors ir nustatytam (apibrėžtam) terminui, pripažintas antikonstituciniu. Taigi jei yra teisėjo, sulaukusio pensinio amžiaus, įgaliojimų pratęsimo vienintelis konstituciškai pateisinamas pagrindas – tokio teisėjo nebaigtos nagrinėti bylos, kurias būtina per įmanomai trumpiausią laiką išnagrinėti – tai tokio teisėjo įgaliojimai gali būti pratęsiami tik šių bylų nagrinėjimui. Būtent todėl Lietuvos Respublikos Prezidento dekretuose dėl teisėjų įgaliojimų pratęsimo nurodomos konkrečios nebaigtos nagrinėti bylos ir kai tik jos baigiamos nagrinėti, tokių teisėjų įgaliojimai nustatyta tvarka nutraukiami.
Jei Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu pratęsus teisėjo įgaliojimus minėtu pagrindu toks teisėjas nagrinėja kitas, dekrete nenurodytas bylas, yra pagrindas konstatuoti, jog taip yra pažeidžiamos Konstitucijos 115 straipsnio 2 dalies ir kitos nuostatos, paneigiamos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo išvados, nesilaikoma Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalies normų. Kartu tai reiškia, jog yra pažeidžiama ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „sprendžiant kiekvieno asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto bet kokio baudžiamojo kaltinimo klausimą, jis turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas“.
Taigi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. O. ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinius skundus J. S. baudžiamojoje byloje, buvo neteisėta, nes teisėjas J. Gaidukevičius neturėjo konstitucinių įgaliojimų nagrinėti šią bylą. Kolegijos nuomone, tai yra pagrindas panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kartu pabrėžtina, jog laikantis BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, kolegija kitus kasacinio skundo argumentus palieka nenagrinėtus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Olegas Fedosiukas
Jonas Prapiestis
