Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-315/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 32.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui AB „VST“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. J. prašė priteisti iš atsakovo AB „VST“ 101 260 Lt nuostolių atlyginimo už pastato (transformatorinės) naudojimą. Patikslinęs ieškinio reikalavimus, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 6960 Lt nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo ir įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per mėnesį sudaryti su ieškovu pastato-transformatorinės pirkimo-pardavimo sutartį savo sąnaudomis dėl pastato išpirkimo už 94 300 Lt atsiskaitant sutarties sudarymo metu ir taip atlyginant ieškovo patirtus nuostolius.

Ieškovas nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 6 d. jis įsigijo pastatą (transformatorinę) (duomenys neskelbtini), kuriame yra sumontuoti atsakovui priklausantys elektros energijos tiekimo įrenginiai. Ieškovui priklausančiu pastatu naudojasi tik atsakovas, jis gauna iš to naudą, nors pastato išlaikymo išlaidas, įtrauktas į elektros energijos tiekimo kaštus, turi padengti ieškovas. Jis siūlė atsakovui įsigyti pastatą, tačiau šis atsisakė motyvuodamas tuo, kad turi teisę servituto pagrindu naudotis pastate sumontuotais įrenginiais. Ieškovas nurodė, kad pagal Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalį energetikos įmonė privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl energetikos įmonių veiklos, taip pat išpirkti svetimą turtą, jei jį naudoja savo reikmėms. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Tiesioginius nuostolius sudaro turto, kuriuo ieškovas negali naudotis, vertė – 94 300 Lt, netiesioginius – negautos pajamos iš naudojimosi savo turtu. Tokios rūšies pastatų nuomos kaina yra mažiausiai 10 Lt/kv. m., pastato vidaus plotas – 87 kv. m. Atsakovas privalo atlyginti nuostolius už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 1 d., nes 2004 m. gruodžio 31 d. raštu buvo informuotas apie neteisėtą naudojimąsi pastatu. Nuostoliai dėl negautų pajamų už 2005 metų gegužės-gruodžio mėnesius yra 6960 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ginčijamą pastatą įsigijo turto pardavimo be varžytynių 2002 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. 02, ieškovo nuosavybės teisė įregistruota nekilnojamojo turto registre. Pastatas, kaip transformatorinis punktas, buvo pastatytas ir pradėtas eksploatuoti 1977 metais, ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovui priklausantys įrenginiai pastate įrengti ar šiuo metu eksploatuojami neteisėtai. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas patyrė nuostolių dėl atsakovo veiklos. Sprendžiant ieškovo nurodytų negautų pajamų – 6960 Lt atlyginimo klausimą turi būti įvertinamas tokių pajamų gavimo realumas. Ieškovas neįrodė, kad jis pagrįstai tikėjosi gauti tokias pajamas, priešingai, jis teigia, kad, pirkdamas pastatą, tikėjosi naudotis juo savo numatytai gamybinei veiklai plėtoti, tačiau vėliau šie planai pasikeitė. Pastato įsigijimo metu ieškovui buvo žinoma jo paskirtis, taigi ir faktinis negalimumas išnuomoti pastatą. Dėl to negautos pajamos iš nuomos negali būti vertinamos kaip realiai galimos, tačiau negautos dėl energetikos įmonės veiklos (Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Be to, CK 6.249 straipsnio 1 dalyje negautų pajamų atlyginimas siejamas su neteisėtais atsakovo veiksmais, kurių nenustatyta. Teismas taip pat nurodė, kad pastato, kuris pagal paskirtį yra viešojo intereso objektas ir kurio panaudojimo nuomai galimybės dėl jo specifikos akivaizdžiai ribotos, pirkimas gali būti pripažintinas kaip paties ieškovo rizikos dėl negautų pajamų prisiėmimas (CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalys). Teismas taip pat nurodė, kad CK įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, jog draudžiama prieš šalies valią įpareigoti ją sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys), tačiau tokių aplinkybių nenustatyta. CK 4.124 straipsnyje nurodyta, kad įstatymais, sandoriais ar teismo sprendimu gali būti nustatomi servitutai. Pagal Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalį perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad energetikos objektų apsaugai ir eksploatavimui užtikrinti nustatytose apsaugos zonose esančių žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutus nustato energetikos objektų apsaugos taisyklės, kiti teisės aktai; apsaugos zonoje esančių nekilnojamųjų daiktų savininkai ar jų naudotojai turi leisti energetikos įmonėms patekti prie jiems priklausančių ar jų eksploatuojamų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo ar eksploatavimo darbus. Teismas konstatavo, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiam pastatui įstatymu yra nustatytas servitutas, taigi ieškovas pagal CK 4.129 straipsnio 1 dalį galėtų reikalauti iš atsakovo arba nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo, arba vienkartinės ar periodinės kompensacijos, tačiau tokio reikalavimo nereiškė (ieškovas nereikalauja priteisti periodinės kompensacijos, o reikalavimas dėl pastato išpirkimo neprilygintinas nuostolių atlyginimui ar kompensacijai, nes tai būtų susiję su nuosavybės teisės praradimu). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas turi galimybę susitarti su atsakovu dėl šiam priklausančio energetikos objekto perkėlimo ar rekonstrukcijos pagal Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatytą tvarką, t. y. apmokėdamas šių darbų išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą, 2006 m. gruodžio 27 d. nutartimi skundą atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis. Teisėjų kolegija papildomai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnyje nustatytos kompensacijos, susijusios su turto išpirkimu, nes ieškovas nėra žemės savininkas. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad ieškovas neprašė priteisti nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo. Be to, jis apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad pastatu naudojasi ne tik atsakovas, bet jame saugomas ir ieškovui priklausantis turtas. Tai reiškia, kad ieškovas naudojasi pastato dalimi. Ieškovas nepateikė įrodymų, kokia pastato dalimi naudojasi jis, o kokia – atsakovas, taip pat neįrodyta, kokiai pastato daliai nustatytas servitutas. Taigi ieškovas neįrodė reikalaujamų priteisti nuostolių (6960 Lt) dydžio. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu apelianto teiginį, kad atsakovo veikla yra neteisėta (pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį), nes jis, apribodamas savininko teises, neatlygintinai naudojasi šio nuosavybe ir gauna iš to pelną. Teisėjų kolegija konstatavo, kad savininko teisė naudotis nuosavybe nėra absoliuti. Pagal CK 4.39 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo, t. y. savininkas gali nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę, jeigu tai neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir interesų. Ginčijamas pastatas pagal paskirtį yra viešojo intereso objektas, todėl jo naudojimas yra ribojamas įstatymų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai, taikydami CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą, neatsižvelgė į tai, kad įstatymų nustatytais atvejais šio principo taikymas yra ribojamas. Vienas iš tokių atvejų nustatytas Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią energetikos įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išperka ar eksploatuoja vartotojų (juridinių ir fizinių asmenų) lėšomis iki šio Įstatymo įsigaliojimo įrengtus bendrai naudojamus energetikos objektus, skirtus energijai perduoti ir (ar) skirstyti. Išpirkimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 4-450 patvirtintose Vartotojų (juridinių ir fizinių asmenų) lėšomis iki Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo įsigaliojimo įrengtų bendrai naudojamų elektros energetikos objektų, skirtų elektrai perduoti ir (ar) skirstyti, išpirkimo ar eksploatavimo taisyklėse (ūkio ministro 2005 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 4-72 redakcija). Pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad sutarties sudarymas, jei objekto savininkas atitinka visus šių teisės aktų keliamus reikalavimus ir išreiškia valią perleisti turtą, energetikos įmonei yra privalomas. Kasatoriaus valdomas turtas – transformatorinė – yra energetikos objektas, jame įrengti atsakovui priklausantys elektros energijos paskirstymo įrenginiai. Taigi šis turtas yra išpirkimo objektas pagal Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalį. Teismai nurodytų teisės normų nepagrįstai netaikė. Įstatyme nustatytas energetikos objektų išpirkimas taikomas siekiant išlaikyti savininko teisių bei energetikos įmonės galimybės vykdyti ūkinę veiklą pusiausvyrą. Atsakovas žinojo, kad pastatas reikalingas jo veiklai, tačiau nedalyvavo viešosiose varžytynėse, kuriose pastatą įsigijo ieškovas. Kasatorius siūlė atsakovui išpirkti pastatą arba sudaryti nuomos sutartį, tačiau šis atsisakė, motyvuodamas, kad pastatui įstatymu yra nustatytas neatlygintinis servitutas. Tai, kad atsakovas siekia įgyvendinti savo teisę naudotis pastatu, remdamasis sutarties laisvės principu, gali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas teise.

2. Teismai, taikydami CK 4.129 straipsnio ir Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl servituto nustatymu padarytos žalos atlyginimo, netinkamai aiškino teisės normas ir nustatė šios bylos įrodinėjimo dalyką. Kasatoriui servituto nustatymu taikomi suvaržymai yra susiję ne tik su atsakovo poreikiu naudotis pastatu ūkinei veiklai vykdyti, bet ir su įstatymų nustatytais kitais ribojimais (Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Konstitucijos 23 straipsnyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtinta asmens nuosavybės teisių apsauga reiškia, kad, taikant savininko nuosavybės teisių ribojimus, turi būti kompensuoti dėl to patiriami praradimai. CK 4.129 straipsnyje nurodyta, kad dėl servituto nustatymo atsirandantys nuostoliai yra atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuostolius, atsiradusius dėl energetikos įmonių veiklos apsaugos zonose, atlygina energetikos įmonė, kuriai nuosavybės teise priklauso apsaugos zonos nekilnojamajame daikte esantis energetikos objektas. Įstatyme nenurodyta, kokiais atvejais nuostoliai turi būti atlyginami išmokant vienkartinę, o kokiais – periodinę kompensaciją. Teismai neteisingai nurodė, kad kasatorius turėjo įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Servitutas kasatoriaus turtui yra nustatytas įstatymo (Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnis), todėl atsakovo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Nuostolių atlyginimo galimybė yra nustatyta įstatyme, taigi pareiga juos atlyginti nepriklauso nuo civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų CK šeštosios knygos XXII skyriuje, buvimo. Servituto nustatymo atveju turi būti įrodinėjamas tik servituto nustatymo faktas, nuostolių dėl servituto nustatymo dydis, priežastinis ryšys tarp servituto ir nuostolių bei nuostolių atlyginimo subjektas. Teismai šiais klausimais nepasisakė.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų, kokia pastato dalimi naudojasi jis, o kokia – atsakovas, t. y. kokiai pastato daliai yra nustatytas servitutas. Tokios teismo išvados neatitinka byloje esančiais įrodymais patvirtintų aplinkybių. Servitutas ieškovo pastatui yra nustatytas įstatymo (Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.128 straipsnio 3 dalį, jei neįvardyta, kad servitutas nustatomas daikto daliai, jis yra nustatomas visam daiktui, nebent viešpataujančiojo daikto tinkamam naudojimui užtikrinti užtektų nustatyti servitutą tik daliai tarnaujančiojo daikto. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad servitutas nustatytas visam pastatui, nes pastatas kartu su įrenginiais yra vieningas kompleksas, kuriuo elektros energija yra tiekiama tretiesiems asmenims. Elektros energetikos įrenginiai užima didžiąją pastato dalį, atsakovas faktiškai naudojasi visu pastatu, be to, dėl atsakovo veiklos pobūdžio teisės aktais yra nustatyti apribojimai ieškovui naudotis pastatu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kasatoriaus daiktų buvimą pastate sutapatino su pastato dalies naudojimu.

4. Nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, apskaičiavimo ir atlyginimo tvarka įstatymuose nenustatyta. Teismų aiškinimas, kad tarnaujančiojo daikto savininko praradimai gali būti atlyginami padengiant asmens patirtus nuostolius ar sumokant kompensaciją, prieštarauja CK 4.129 straipsniui, pagal kurią tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, kurie atlyginami sumokant kompensaciją (vienkartinę arba periodinę). Kasatorius, prašydamas priteisti 101 260 Lt, siekė gauti nuostolių, patirtų dėl servituto, kompensaciją, tačiau teismai, nepagrįstai supriešindami kompensacijos ir nuostolių sąvokas, neteisingai konstatavo, kad kasatorius kompensacijos neprašė, bet reikalavo atlyginti nuostolius. Nuostolių sąvoka pagal analogiją turėtų būti aiškinama remiantis CK 6.249 straipsnio nuostatomis, t. y. nuostoliai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai (negautos pajamos). Negautų pajamų atlyginimas šiuo atveju turėtų būti siejamas ne su neteisėtais veiksmais, bet su servituto nustatymu. Kasatorius nurodė ir pagrindė negautų pajamų dydį, todėl teismai nepagrįstai konstatavo, kad dėl servituto patirtų netiesioginių nuostolių dydis yra neįrodytas. Teismai taip pat nevertino kasatoriaus pateiktų įrodymų dėl tiesioginių nuostolių (žemės mokesčio mokėjimo). Kadangi servituto nustatymas tam tikrus praradimus sukelia ir ateičiai, jo laikas neapibrėžtas, todėl pastato savininkas, turėdamas teisę pasirinkti nuostolių atlyginimo būdą ir atsižvelgdamas į tai, kad servitutas nustatytas visam pastatui, prašomos priteisti kompensacijos dydį pagrįstai susiejo su pastato verte. Ieškovas prašomus priteisti nuostolius kildino būtent iš servituto, todėl teismai, konstatuodami, kad kasatorius iš esmės neprašė priteisti nuostolių dėl servituto nustatymo, padarė neteisingą išvadą, pagrįstą netinkamu įrodymų vertinimu.

5. Pagal Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalį nuostolius, atsiradusius dėl energetikos įmonių veiklos apsaugos zonose, atlygina energetikos įmonė, kuriai nuosavybės teise priklauso apsaugos zonos nekilnojamajame daikte esantis energetikos objektas. Taigi šiuo atveju atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovo patiriamus nuostolius.

6. Teismai nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo priteisti 94 300 Lt kompensaciją. Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Ieškovas, kreipdamasis į teismą, prašė priteisti 101 260 Lt nuostolių atlyginimą (6960 Lt negautų pajamų ir 94 300 Lt kompensaciją už pastato naudojimą). Patikslintas reikalavimas dėl 6960 Lt negautų pajamų priteisimo ir įpareigojimo sudaryti pastato pirkimo-pardavimo sutartį už 94 300 Lt buvo papildomas, kuris nereiškia, kad ieškovas atsisakė pradinio reikalavimo dėl 101 260 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovas nepakeitė ieškinio dalyko CPK 141 straipsnio prasme.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „VST“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

1. Ieškovas, pateikdamas procesinį dokumentą, įvardintą kaip patikslinti reikalavimai, pakeitė ieškinio dalyką, galutinai suformuluodamas visus savo reiškiamus reikalavimus (CPK 141 straipsnis), tai patvirtina ir ieškovo advokato paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu. Taigi teismai pagrįstai išnagrinėjo bylą pagal ieškovo patikslintą ieškinį.

2. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą sudaryti pastato pirkimo-pardavimo sutartį pažeidžia sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis). Teismų išvada, kad Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje neįtvirtinta šio principo taikymo išimtis, pripažintina pagrįsta, nes ši teisės norma nėra imperatyvi, ūkio ministro 2003 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 4-450 patvirtintų Taisyklių 22 punkte įtvirtinta teisė atsisakyti išpirkti energetikos objektą. Kasatoriaus pateiktas nurodytų teisės aktų normų aiškinimas yra netinkamas ir pažeidžia atsakovo teises. Energetikos įstatyme yra įtvirtinti ir tokie naudojimosi kitiems asmenims priklausančiu turtu būdai, kaip servituto nustatymas (14 straipsnio 3 dalis), daikto eksploatavimas (28 straipsnio 1 dalis), daikto perkėlimas (11 straipsnio 4 dalis), taigi daikto išpirkimas nėra vienintelė nustatyta priemonė. Civilinėje teisėje galioja dispozityvusis reguliavimo metodas, taigi, nesant įstatyme įtvirtinto draudimo atsisakyti sudaryti sutartį, toks atsisakymas yra leidžiamas. Be to, ieškinio reikalavimą sudaryti sutartį patenkinus, įstatymo nustatytas servitutas neteisėtai pasibaigtų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, kai nustatytas servitutas savo kaip vienos iš daiktinių teisių paskirtimi suderina tiek viešpataujančiojo, tiek ir tarnaujančiojo daikto savininkų teises naudotis nuosavybės objektais, nėra pagrindo šalių papildomai saistyti prievoliniais teisiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2005).

3. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neprašė priteisti nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo. Minėta, kad šį reikalavimą ieškovas pakeitė, pareikšdamas patikslintus ieškinio reikalavimus. Teismas neturi teisės peržengti pareikštų reikalavimų ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Dėl to kasacinio skundo argumentai, susiję su 94 300 Lt nuostolių atlyginimu, yra akivaizdžiai nepagrįsti. Apeliacinio teismo motyvas, kad ieškovas neįrodė, kokia pastato dalimi naudojasi atsakovas, yra tik teismo samprotavimas, išeinantis už pareikšto reikalavimo ribų ir nelėmęs teismo sprendimo, be to, kasatorius šio argumento nepaneigė.

4. Ieškovas 2004 m. gruodžio 29 d. rašte atsakovui (šis raštas yra pateiktas teismui) pripažino, kad transformatorinę įsigijo, ketindamas ją naudoti pagal paskirtį, ir, tik pasikeitus planams bei perkėlus gamybinę veiklą, išlaikyti šį turtą jam tapo nebeaktualu. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas jau pirkdamas pastatą žinojo apie jo specifinę paskirtį ir ribotą galimybę juo naudotis, pripažintina pagrįsta. Dėl to atmestini yra kasacinio skundo motyvai, susiję su tariamai netinkamai išnagrinėtu ieškovo reikalavimu dėl negautų pajamų.

5. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas pats naudojasi pastato dalimi. Ieškovo argumentai dėl šios teismo išvados, kuriais keliami fakto klausimai, nenagrinėtini, nes kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovas A. J. yra pastato (transformatorinės) (duomenys neskelbtini) savininkas, įsigijęs šį pastatą turto pardavimo be varžytynių 2002 m. rugsėjo 6 d. aktu. Pastate yra sumontuoti atsakovui AB „VST“ priklausantys elektros energijos tiekimo įrenginiai. Pastatui įstatymu nustatytas servitutas, ieškovas negauna iš atsakovo kompensacijos už naudojimąsi jam priklausančiu pastatu.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės taikymo ir aiškinimo klausimus. Tai sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės taikymą ir aiškinimą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, o taip pat atsikirtimai į juos, išdėstyti CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka pateiktuose atsiliepimuose į kasacinį skundą, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu). Šie kasaciniam teismui suteikti įgalinimai leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą valstybėje (norminę reikšmę turintis kasacijos pobūdis).

Dėl nuosavybės teisės ribojimo konstitucinių pagrindų

Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt.

Vadovaudamasis socialiai orientuotos valstybės koncepcija, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarimuose analizuoja ir kitus Konstitucijoje įtvirtintus institutus, tarp jų ir nuosavybės institutą. Nuosavybė įpareigoja – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Nuosavybės socialinė funkcija suponuoja ir tai, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 1996 m. sausio 24 d. nutarime pabrėžė, kad atskirų objektų veikla paprastai turi didesnę reikšmę šalies ūkio funkcionavimui, visuotinai svarbių funkcijų atlikimui (pašto, telegrafo, energijos tiekimo ir pan.).

Vertinant šias su nuosavybės teisių ribojimo konstitucingumo aspektais susijusias Konstitucijos aiškinimo nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste, pripažintina, jog elektros energijos tiekimo objektai ir juos valdančios įmonės tenkina ypatingas visuomenės reikmes, todėl ši ūkinė veikla grindžiama viešuoju interesu, o tai pateisina, laikantis pirmiau nurodytų konstitucinių sąlygų, nekilnojamojo daikto, naudojamo elektros energijos perdavimo ir (ar) skirstymo įrenginiams, nuosavybės teisės ribojimus.

Ieškovo nuosavybės teisės naudotis ginčo nekilnojamuoju daiktu ribojimo pagrindai ir iš jų kylančios garantijos

Atsižvelgus į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovo turto pardavimo be varžytynių 2002 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. 02 įsigytas ginčo pastatas (ieškovo nuosavybės teisė įregistruota nekilnojamojo turto registre) įstatymu nustatyto servituto pagrindu yra tarnaujančiuoju daiktu atsakovo energetikos objekto (viešpataujančiojo daikto), skirto elektros energijai perduoti ir (ar) skirstyti, tinkamam naudojimui užtikrinti (CK 4.111, 4.124 straipsniai). Energetikos įstatymo (2002 m. gegužės 16 d. įstatymas Nr. IX-884) 14 straipsnio 3 dalyje ir Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-2307 redakcija) 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad energetikos objektų eksploatavimui užtikrinti nustatomi servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Nekilnojamųjų daiktų savininkai ar jų naudotojai turi leisti energetikos įmonėms patekti prie jiems priklausančių ar jų eksploatuojamų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo ar eksploatavimo darbus. Nuostolius, atsiradusius dėl energetikos įmonių veiklos apsaugos zonose, atlygina energetikos įmonė, kuriai nuosavybės teise priklauso apsaugos zonos nekilnojamajame daikte esantis energetikos objektas (Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis, Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 6 dalis). Remiantis CK 4.129 straipsniu, be nuostolių atlyginimo, įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu tarnaujančiojo daikto savininkui gali būti nustatyta vienkartinė ar periodinė kompensacija, mokėtina viešpataujančiojo daikto savininko. Be pirmiau nurodytose teisės normose nustatytų tarnaujančiojo daikto savininkui taikytinų kompensacinio pobūdžio teisinių garantijų (nuostolių atlyginimo, vienkartinių ar periodinių išmokų), specialiuose įstatymuose numatyta ir kitų garantijų. Remiantis Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi energetikos įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išperka ar eksploatuoja vartotojų (juridinių ir fizinių asmenų) lėšomis iki šio Įstatymo įsigaliojimo įrengtus bendrai naudojamus energetikos objektus, skirtus energijai perduoti ir (ar) skirstyti. Pagal Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalį energetikos objektai, priklausantys energetikos įmonėms, tačiau esantys kitų savininkų žemėje ar statiniuose, esant galimybei gali būti rekonstruojami ar perkeliami žemės ar statinių savininko ir energetikos įmonės susitarimu. Tuo atveju žemės ar statinio savininkas apmoka energetikos įmonėms rekonstravimo ar perkėlimo išlaidas. Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, jei nustačius žemės servitutus naujų perdavimo, skirstomųjų tinklų tiesimui ar kitų elektros įrenginių įrengimui būtų iš esmės apribojamas naudojimasis žemės sklypu, perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklų operatoriai žemės sklypo savininko reikalavimu privalo įstatymų nustatyta tvarka išpirkti tokį žemės sklypą kartu su jame esančiu nekilnojamuoju turtu.

Šioje byloje ieškovas iš atsakovo reikalauja pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perimti nuosavybę į ginčo nekilnojamąjį daiktą – pastatą-transformatorinę (duomenys neskelbtini), sumokant jam 94 300 Lt, t. y. statinio vertę atitinkančią pinigų sumą, taip atlyginant nuostolius, patirtus dėl nekilnojamojo daikto naudojimosi apribojimų, kylančių iš įstatymu nustatyto servituto.

Pirmiau minėta, kad, remiantis Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, energetikos įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išperka iki šio Įstatymo įsigaliojimo įrengtus bendrai naudojamus energetikos objektus, skirtus energijai perduoti ir (ar) skirstyti.

Vertinant, ar atsakovui tenka pareiga, nustatyta įstatymo, sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis), būtina atsižvelgti į pirmiau nurodytoje teisės normoje nustatytas išpirkimo sąlygas: pirma, turi būti konstatuotas energetikos objekto bendras naudojimas; antra, šis energetikos objektas turi būti skirtas energijai perduoti ir (ar) skirstyti. Šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad ieškovas yra energetikos objekto, perduodančio ar skirstančio energiją, naudotojas, t. y. duomenų, kad ieškovui priklausantys energetikos objekto sampratą atitinkantys įrenginiai būtų faktiškai naudojami pagal paskirtį ir naudojami bendrai su atsakovu. Be to, pažymėtina, kad Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas energetikos objektų, o ne pastatų išpirkimas. Tuo tarpu ieškovas siekia ne tik įrenginių, bet ir pastato išpirkimo, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis) bei nurodytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad atsakovas neturi pareigos sudaryti sutartį Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.

Pareiga išpirkti tarnaujantįjį daiktą atsakovui nekyla ir Elektros energitikos įstatymo 50 straipsnio 7 dalies pagrindu, nes tokia reikalavimo teisė priklauso tik žemės savininkui, kuriam dėl žemės servitutų nustatymo energetikos objektų naudojimui iš esmės apribojamas naudojimasis žemės sklypu. Byloje nustatyta, kad ieškovas nėra žemės sklypo savininkas, o ieškovo nurodomas šios normos taikymas teisės analogijos pagrindu reikštų CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo pagal analogiją taikyti specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančias normas, pažeidimą.

Kita vertus, nėra teisinių pagrindų vertinimams, kad įstatymu nustatytas servitutas statiniui iš esmės apribojo naudojimąsi juo, nes jau įsigijimo metu (byloje nustatyta, jog ieškovas įgijo transformatorinę), preziumuojant, kad ieškovas veikė kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, jis žinojo ar turėjo žinoti tikrąją padėtį – elektros įrenginių, kurie sumontuoti įsigyjamame statinyje, paskirtį ir su jų naudojimu susijusius statinio naudojimo apsunkinimus.

Pastarieji argumentai taikytini ir vertinant ieškovo poziciją dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti reikalavimą priteisti iš atsakovo ieškovui 6960 Lt negautų pajamų, neteisėtumo. Taigi ieškovas neįrodė, kad jis pagrįstai tikėjosi gauti pajamas iš nuomos, priešingai, jis teigė, kad pirkdamas pastatą tikėjosi naudotis juo savo numatytai gamybinei veiklai plėtoti, tačiau vėliau šie planai pasikeitė. Pastato įsigijimo metu ieškovui buvo žinoma jo paskirtis, taigi ir faktinis negalimumas išnuomoti pastatą. Dėl to negautos pajamos iš nuomos (nuostoliai) negali būti vertinamos kaip realiai galimos, tačiau negautos dėl energetikos įmonės veiklos (CK 4.129 straipsnis, Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis).

Dėl ieškinio dalyko pakeitimo

Ieškovas 2006 m. sausio 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 94 300 Lt nuostolių atlyginimo. Nuostolius sudaro, kaip nurodoma ieškinyje, turto, kuriuo jis negali naudotis dėl įstatymu nustatyto servituto, vidutinė rinkos vertė.

2006 m. liepos 3 d. ieškovas teismui teikė patikslintus reikalavimus civilinėje byloje dėl nuostolių atlyginimo prašydamas įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per mėnesį sudaryti su ieškovu pastato-transformatorinės pirkimo-pardavimo sutartį savo sąnaudomis dėl pastato išpirkimo už 94 300 Lt atsiskaitant sutarties sudarymo metu ir taip atlyginant ieškovo patirtus nuostolius.

Pirmosios instancijos teismas patikslintus reikalavimus priėmė ir nagrinėjo iš esmės, t. y. procesiniu požiūriu ieškovo veiksmai atitiko CPK 141 straipsnyje reglamentuojamą procesinę situaciją, todėl kasatoriaus argumentai, kad: ieškovas, kreipdamasis į teismą, prašė priteisti 101 260 Lt nuostolių atlyginimą (6960 Lt negautų pajamų ir 94 300 Lt kompensaciją už pastato naudojimą); patikslintas reikalavimas dėl 6960 Lt negautų pajamų priteisimo ir įpareigojimo sudaryti pastato pirkimo-pardavimo sutartį už 94 300 Lt buvo papildomas, nereiškiantis, kad ieškovas atsisakė pradinio reikalavimo dėl 101 260 Lt nuostolių atlyginimo; jis nepakeitė ieškinio dalyko CPK 141 straipsnio prasme; apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte, – yra nepagrįsti ir atmestini kaip klaidingai aiškinantys proceso teisės normas (CPK 141, 260, 265, 270, 320, 353 straipsniai).

Dėl šių teisės aiškinimo argumentų ieškovo kasacinis skundas atmetamas, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas Marčiulionis

Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius