R. P. pagal BK 225 str. 2 d., 24 str. 6 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–332/2012

Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.1; 1.2.28.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. G., S. S. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžiu:

R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje ketveriems metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį – areštu keturiasdešimčiai parų, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 2, 3 dalis, – laisvės apribojimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos taikant apėmimo bei visiško sudėjimo būdus ir galutinė bausmė R. P. paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams ir atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje ketveriems metams. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2008 m. sausio 15 iki 17 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant dviems laisvės apribojimo dienoms. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš R. P. konfiskuota 1400 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos.

S. G. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimčiai parų, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (už 2007 m. gruodžio 9 d. padarytą nusikalstamą veiką) – areštu keturiasdešimčiai parų, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (už 2007 m. gruodžio 9 d. padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje ketveriems metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. sausio 14 d. padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (už 2008 m. sausio 14 d. padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir sudėjimo būdais ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams bei atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje ketveriems metams. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2008 m. sausio 14 iki 15 d. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš S. G. konfiskuota 700 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos, nukreipiant išieškojimą į S. G. pinigus, saugomus VSAT.

S. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (už 2007 m. gruodžio 9 d. padarytą nusikalstamą veiką) areštu penkiasdešimčiai parų; pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (už 2007 m. gruodžio 9 d. padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. sausio 14 d. padarytą nusikalstamą veiką) – areštu penkiasdešimčiai parų, pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (už 2008 m. sausio 14 d. padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 18 d. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš S. S. konfiskuota 900 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos, nukreipiant išieškojimą į jo lėšas, saugomas VSAT

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendis pakeistas: R. P. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį paskirtas keturiasdešimties parų areštas, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 2, 3 dalis, – laisvės apribojimas dvejiems metams ir pagal BK 225 straipsnio 2 dalį – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas ketveriems metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, subendrinti bausmių apėmimo ir visiško sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. P. paskirta areštas keturiasdešimčiai parų ir atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje ketveriems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2008 m. sausio 15 iki 17 d. (dvi dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo S. S., jo gynėjo advokato Ž. Mišeikio ir nuteistojo S. G. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

S. S., S. G. ir R. P. nuteisti už tai, kad S. S. veikiant kaip organizatoriui, R. P., priėmęs 1400 Lt kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, kartu su tarpininkavusiu kyšininkaujant ir jį papirkusiu S. G. dėl savanaudiškų paskatų padėjo neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius bei padėjo jiems neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. S. S., žinodamas apie įmonėje UAB „H.“ nelegaliai dirbusių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių užsieniečių – Baltarusijos piliečių S. S., A. S., A. R., V. S., K. A., V. S. neteisėtą buvimą Lietuvoje, siekdamas dėl savanaudiškų paskatų – už 3000 Lt atlygį neteisėtai pergabenti juos iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką bei užtikrinti, kad gabenami asmenys neteisėtai pereitų Lietuvos Respublikos valstybės sieną, organizavo šių veiksmų įvykdymą, parengė nusikalstamos veikos planą šiam tikslui įgyvendinti, pasirūpino automobiliu „Mercedes Benz Vito“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio iki gruodžio 9 d., tiksliai nenustatytu laiku perdavė 2100 Lt kyšį valstybės tarnautojui – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie LR VRM) (duomenys neskelbtini) pasieniečiui S. G. už pažadą pasinaudojant tarnyba ir pažintimi paveikti R. P. kaip valstybės tarnautoją – VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) pasienietį, kad šis pagal S. S. pageidavimą neteisėtai veiktų vykdant įgaliojimus – nesiimtų įstatymo jam suteiktų teisių užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ir 2007 m. gruodžio 9 d. per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą, (duomenys neskelbtini), netikrindamas praleistų S. S. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz Vito“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabenamus nuolatinės vietos Lietuvoje neturinčius minėtus šešis piliečius, taip pat perduotuose nenustatytuose aštuoniuose Baltarusijos Respublikos pasuose uždėtų datos spaudus, patvirtinančius neva buvusius vykimo per Lietuvos valstybės sieną faktus.

S. G., įgyvendindamas jam duotą pažadą paveikti valstybės tarnautoją R. P., 2007 m. gruodžio 8 d., apie 18.00 val., susitiko su juo prie (duomenys neskelbtini), kur R. P., būdamas valstybės tarnautojas (VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) pasienietis), tiesiogiai pažadėjo priimti 1400 Lt kyšį iš S. G. už pageidaujamą neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad jis 2007 m. gruodžio 9 d. nesulaikytų ir be patikrinimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną praleistų iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją S. S. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz Vito“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai ir dėl savanaudiškų paskatų gabenamus nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius šešis užsieniečius – Baltarusijos Respublikos piliečius S. S., A. S., A. R., V. S., K. A., V. S., neturinčius galiojančios Lietuvos Respublikos vizos ar kito leidimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip pat į S. G. perduotus nenustatytus aštuonis Baltarusijos Respublikos pasus, gautus iš S. S., uždėtų datos spaudus apie neva buvusius vykimo per Lietuvos valstybės sieną faktus. Jį papirkęs S. G. to paties susitikimo metu perdavė jam savo mobiliojo ryšio telefoną su jame įrašytu S. S. kontaktiniu numeriu ir nurodė su šiuo susisiekti.

R. P. 2007 m. gruodžio 9 d., vykdydamas tarnybines pareigas (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte, (duomenys neskelbtini), iš anksto žinodamas, jog nuo 12.00 iki 14.00 val. tikrins iš Lietuvos į Baltarusiją išvykstančias lengvąsias autotransporto priemones ir išvykstančių asmenų dokumentus, apie 10.00 val. S. G. perduotu mobiliuoju telefonu paskambino S. S., nurodė šiam galimą minėtų Baltarusijos piliečių neteisėto pergabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir gabenamų asmenų neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimo laiką – nuo 12.00 iki 14.00 val. Po to S. S. pagal jo nurodymą tą pačią dieną, apie 12.50 val., automobiliu „Mercedes Benz Vito“ gabendamas nurodytus nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius baltarusius, atvyko į (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą, kur jis, būdamas paskirtas tarnybai „išvykstančių lengvųjų autotransporto priemonių ir asmenų dokumentų patikrinimas“ (darbo vietoje (duomenys neskelbtini), privalėdamas tikrinti iš Lietuvos į Baltarusiją išvykstančių asmenų dokumentus ir transporto priemones, ar jose nėra pasislėpusių asmenų, žinodamas apie S. S. neteisėtai gabenamus Baltarusijos piliečius, turėdamas teisę ir pareigą sulaikyti neteisėtai gabenamus ir kertančius Lietuvos valstybės sieną asmenis, nesiėmė įstatymų jam suteiktų teisių užkirsti kelią daromiems nusikaltimams, bet kyšininkaudamas padėjo juos padaryti - pagal išankstinį nusikalstamą susitarimą nesulaikė ir be pasienio patikrinimo praleido per Lietuvos Respublikos valstybės sieną S. S. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz Vito“ neteisėtai gabenamus užsieniečius – Baltarusijos Respublikos piliečius S. S., A. S, A. R., V. S., K. A., V. S., kurie, neturėdami Lietuvos Respublikos vizos ar kito teisėto leidimo išvykti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, kartu neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Kartu R. P. perdavė S. S. nenustatytus 8 Baltarusijos Respublikos pasus su pažymėtais neva buvusiais vykimo per Lietuvos valstybės sieną faktais. Už tokį neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus R. P. 2007 m. gruodžio 9 d., apie 21.00 val., prie (duomenys neskelbtini), tiesiogiai savo naudai iš jį papirkusio S. G. priėmė pažadėtą 1400 Lt kyšį, likusią tarpininko kyšio dalį – 700 Lt S. G. pasiliko sau.

Šiais veiksmais S. S. padarė nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 291 straipsnio 1 dalyje, 292 straipsnio 3 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, S. G. padarė nusikaltimus, numatytus BK 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 291 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje, R. P. padarė nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 291 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje,

Be to, S. G., sukursčius organizatoriui S. S., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos, padėjo S. S., organizavusiam neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų ir gabenamų asmenų neteisėtą valstybės sienos perėjimą, neteisėtai gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neteisėtai gabenamiems asmenims pereiti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, dėl to didelės žalos patyrė valstybė.

S. S. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas už 3000 litų piniginį atlygį neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pergabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Baltarusijos piliečius S. S., P. K., A. S., U. S., V. D., A. K. ir pergabentus asmenis nelegaliai įdarbinti įmonėje UAB „H.“, taip pat žinodamas, kad minėti atgabentini asmenys neturi Lietuvos Respublikos vizos ar kito leidimo, suteikiančio teisę teisėtai atvykti iš Baltarusijos į Lietuvą, bei siekdamas užtikrinti, kad gabenami asmenys netrukdomi neteisėtai pereitų Lietuvos Respublikos valstybės sieną, organizavo šių asmenų neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jų neteisėtą perėjimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 5 d. iki 14 d. parengė nusikalstamos veikos planą, kurį įgyvendindamas pasirūpino automobiliu „VW Caddy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) minėtų užsieniečių neteisėtam gabenimui ir kartu gabenamų asmenų neteisėtam Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimui, 2008 m. sausio 11 d., apie 07.15 val., (duomenys neskelbtini), netoli viaduko į (duomenys neskelbtini) (apie 200 metrų nuo viaduko link (duomenys neskelbtini) PKP), susitikimo su valstybės tarnautoju S. G. metu ir vėliau vykusių telefoninių pokalbių metu susitarė, kad S. G. nesiimtų įstatymo suteiktų teisių užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ir 2008 m. sausio 14 d. per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą, (duomenys neskelbtini), netikrindamas praleistų jo vairuojamu automobiliu „VW Caddy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl savanaudiškų paskatų gabenamus nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius minėtus šešis Baltarusijos piliečius, kuriems nurodė jo laukti suderintu laiku (2008 m. sausio 14 d., nuo 3.00 iki 5.00 val.) neutralioje zonoje tarp (duomenys neskelbtini) PKP ir Baltarusijos pasienio kontrolės punkto.

S. S. sukurstytas S. G., pažadėjęs jam padėti neteisėtai gabenti žmones per valstybės sieną ir gabenamiems žmonėms neteisėtai pereiti valstybės sieną, pažeisdamas 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo Nr. VIII-1996 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 6 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 7 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7 papunkčių, 20 straipsnio 2 punkto, 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, 2002 m. liepos 19 d. VSAT prie VRM vado (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. 270 patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini) pasieniečio (statutinės) pareigybės aprašymo IV skyriaus 1, 2, 3, 7, 12 punktų reikalavimus, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo Nr. VIII-1562 3 straipsnio 1 ir 3 punktų reikalavimus, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. IV-143 patvirtintos Pasienio tikrinimo tvarkos 4, 5, 6 ir 7 punktus, pagal kuriuos privalėjo laikytis pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo ir padorumo principų, užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą ir jos neliečiamumą, Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo bei kitų norminių aktų, reglamentuojančių valstybės sienos apsaugą, vykdymą, tinkamai vykdyti asmenų pasienio tikrinimą, siekdamas iš to gauti sau turtinės naudos – tikėdamasis gauti piniginį atlygį, privalėdamas tikrinti iš Baltarusijos į Lietuvą atvykstančių asmenų dokumentus ir transporto priemones, ar jose nėra pasislėpusių asmenų, žinodamas apie jo neteisėtai ir dėl savanaudiškų paskatų gabenamus Baltarusijos piliečius, turėdamas teisę sulaikyti neteisėtai gabenamus ir kertančius Lietuvos valstybės sieną asmenis, nesiėmė įstatymų suteiktų teisių užkirsti kelią daromiems nusikaltimams, bet piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi padėjo juos įvykdyti: S. S., įgyvendindamas su S. G. aptartą nusikalstamą planą, 2008 m. sausio 14 d., apie 4.25 val., iš anksto pasirūpintu automobiliu „VW Caddy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) PKP nuvyko į neutralią zoną tarp Lietuvos ir Baltarusijos pasienio kontrolės punktų, kur paėmė pagal jo duotą išankstinį nurodymą laukusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius Baltarusijos piliečius S. S., P. K., A. S., U. S., V. D., A. K., ir apie 4.30 val. sugrįžo atgal į (duomenys neskelbtini) PKP, kur tarnybą ėjęs valstybės sienos pareigūnas S. G., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, paskirtas tarnybai „atvykstančių keleivinių autotransporto priemonių ir asmenų dokumentų patikrinimas“ (darbo vietoje (duomenys neskelbtini), pagal išankstinį nusikalstamą susitarimą nesulaikė ir be pasienio patikrinimo praleido per Lietuvos Respublikos valstybės sieną jo vairuojamu automobiliu „VW Caddy“ neteisėtai gabenamus užsieniečius – Baltarusijos Respublikos piliečius S. S., P. K., A. S., U. S., V. D., A. K. (jiems 2008 m. kovo 28 d. priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 291 straipsnio 1 dalį), kurie, neturėdami Lietuvos Respublikos vizos ar kito teisėto leidimo atvykti iš Baltarusijos į Lietuvos Respubliką, kartu neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Dėl tokių S. S. sukurstyto valstybės tarnautojo S. G. nusikalstamų veiksmų valstybė patyrė didelės neturtinės žalos, nes buvo iškraipyta teisėsaugos institucijos – VSAT prie LR VRM – paskirtis, įtvirtinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2 straipsnyje, šios tarnybos funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas VSAT prie LR VRM autoritetas šalies viduje bei paniekinti Lietuvos valstybės įsipareigojimai prieš Europos Sąjungą kovoti su neteisėta migracija ir diskredituotas vidaus reikalų sistemos pareigūno vardas.

S. S. organizavo ir pats tiesiogiai, padedant kliūtis nusikalstamos veikoms padaryti pašalinusiam S. G., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius minėtus užsieniečius dėl savanaudiškų paskatų, organizavo gabentų asmenų neteisėtą perėjimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną bei sukurstė valstybės tarnautoją piktnaudžiauti tarnybine padėtimi.

Šiais veiksmais S. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 291 straipsnio 1 dalyje, 292 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, o S. G. – veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 291 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendį: išteisinti jį pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 291 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 292 straipsnio 2 dalį (dėl 2007 m. gruodžio 9 d. padarytų nusikalstamų veikų); išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (dėl 2008 m. sausio 14 d. padarytos nusikalstamos veikos); veiką, kvalifikuotą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; nepatenkinus šių prašymų, pakeisti nuosprendžių dalis dėl bausmių skyrimo ir paskirti bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu.

Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė proceso ir materialinės teisės pažeidimų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, neišsamiai ištyrė bylos medžiagą, todėl priėmė neteisingus sprendimus.

Teismai tinkamai neišsprendė visų su nuosprendžio įgyvendinimu susijusių klausimų. 2008 m. sausio 22 d. prokuroro nutarimu buvo apribotos kasatoriaus nuosavybės teisės į pinigus – 250 JAV dolerių, 850 eurų, 1400 Lt, 2590 RF rublių bei 5860 BLR rublių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš kasatoriaus konfiskuota 700 Lt, nors minėtu prokuroro nutarimu buvo apribota didesnė asmeninių pinigų suma. Dėl tos priežasties apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma grąžinti dalį apribotų pinigų, tačiau teismas niekaip nepasisakė dėl šio prašymo ir negrąžino didžiosios dalies lėšų.

Taip pat kasatorius ginčija veikų kvalifikavimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 291 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 292 straipsnio 2 dalį (dėl 2007 m. gruodžio 9 d padarytų nusikaltimų). Jis tvirtina, kad jokiais veiksmais nepadėjo ir negalėjo padėti neteisėtai pereiti valstybės sieną bei gabenti žmones per ją. Įstatymas numato, kada asmuo gali būti pripažintas padėjėju (BK 24 straipsnio 6 dalis), tačiau teismų nuosprendžiuose visiškai nepasisakyta, kokiais veiksmais (neveikimu) pasireiškė jo padėjimas neteisėtai pereiti valstybės sieną ir neteisėtai gabenti užsieniečius per ją. Kasatorius neneigia fakto, kad susitarė su R. P., jog šis praleis per sieną baltarusius, nurodė jam, kad šis turės bendrauti su S. S., ir perdavė iš jo gautus pinigus, tačiau tolesni veiksmai iš esmės priklausė tik nuo šių asmenų valios, kuriai kasatorius negalėjo daryti įtakos.

Kasatoriaus nuomone, nebuvo bendrininkavimo ir kituose epizoduose, nes jis neatliko jokių veiksmų, kurie padėjo S. S. gabenti užsieniečius per valstybės sieną. Su S. S. kasatorius aptarė tik tai, kad be patikrinimo praleis užsieniečius į Lietuvos Respubliką, todėl savo veiksmais – neatlikus reikiamo užsieniečių patikrinimo, tik pašalino jiems kliūtį neteisėtai pereiti valstybės sieną, ir tai padarė pasinaudodamas tarnybine padėtimi, taigi padarė du nusikaltimus – piktnaudžiavo tarnyba bei padėjo užsieniečiams neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos sieną. Kaip ir pirmajame epizode, jis nepadarė jokių veiksmų, kuriuos galima būtų kvalifikuoti kaip padėjimą S. S. neteisėtai gabenti užsieniečius per sieną.

Be to, kasatorius pažymi, kad neteisėtas asmenų gabenimas per valstybės sieną laikomas baigtu nuo to momento, kai gabenamas asmuo patenka į Lietuvos Respublikos valstybės pasienio juostos ribas (formalioji sudėtis). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. gruodžio 9 d. Baltarusijos Respublikos piliečiai buvo gabenami ne į Lietuvos Respubliką, bet iš jos. Jie buvo atvykę į Lietuvą teisėtai – turėdami vizas, ir iš jos privalėjo išvykti iki vizų galiojimo pabaigos, tačiau to nepadarė. Bet kuriuo atveju šie asmenys privalėjo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją. Tai, kad S. S. padėjo tiems asmenims sugrįžti į savo kilmės šalį, neatitinka BK 292 straipsnio sudėties. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju yra Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 206 straipsnio sudėtis, nustatanti atsakomybę už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, gyvenimo joje, išvykimo tvarkos pažeidimą. Teismai dėl to visiškai nepasisakė, taip padarydami tiek proceso, tiek materialinės teisės taikymo pažeidimus.

Taip pat kasatorius nurodo, kad jo veika, kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes teismai, neteisingai įvertinę įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog nusikalstamas veikas jis padarė siekdamas turtinės naudos. Kasatorius teigia, kad dėl 2007 m. gruodžio 9 d. padarytos veikos jo „uždarbis“ sudarė 100 Lt už sunaudotą kurą ir telefoninius pokalbius. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad jis pasiliko 700 Lt. Pats S. S. teisme parodė, kad perdavė kasatoriui apie 1200 Lt, o R. P. patvirtino, jog iš jo gavo 1200-1300 Lt. S. S. niekada nesakė, kad perdavė jam 2100 Lt. Todėl teismo išvada, kad S. S. perdavė kasatoriui 2100 Lt, iš kurių jis 1400 Lt perdavė R. P., neatitinka byloje surinktų įrodymų, paremta tik spėlionėmis. Pasiliktos pinigų sumos dydis (100 Lt) akivaizdžiai parodo, kad kasatorius turtinės naudos nesiekė ir jos negavo – tik atlygino savo patirtas išlaidas.

Dėl 2008 m. sausio 14 d. padarytos veikos teismas taip pat nusprendė, kad kasatorius veikė siekdamas turtinės naudos. Šią išvadą teismas padarė remdamasis liudytojo S. S. parodymais esą jis už vieno asmens praleidimą per sieną S. S. mokėdavo po 500 Lt ir pan. Tačiau tai nepatvirtina, kad kasatorius iš jam inkriminuotų veikų siekė turtinės naudos. S. S. parodė, kad su kasatoriumi apie pinigų mokėjimą už žmonių praleidimą per sieną nekalbėjo, atlygio nesiūlė ir kasatorius iš jo pinigų neprašė. Kasatoriaus ir S. S. telefoniniuose pokalbiuose apie pinigų mokėjimą taip pat neužsimenama. Pirmosios instancijos teismo spėlionė esą, jei iš 2007 m. gruodžio 9 d. vykusio neteisėto asmenų gabenimo jis gavo turtinės naudos (nors iš tiesų jos negavo), tai ir iš 2008 m. sausio 14 d. neteisėto asmenų praleidimo per sieną turėjo jos gauti, yra tik subjektyvi nuomonė, kuri negali būti tinkamu kaltės įrodymu.

Taip pat kasatorius prašo ne tik formaliai, bet ir socialiai teisingai pažvelgti į jo padarytų veikų sunkumą, dalyvavimo jose laipsnį bei pobūdį, visuomenės interesą, kurie, kasatoriaus nuomone, sudaro pagrindą teigti, kad bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti neskiriant laisvės atėmimo bausmės.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas jo apeliacinis skundas, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio dalį dėl jo pakeisti – nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, šio nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 291 straipsnio 1 dalį panaikinti.

Kasatorius skundžia abiejų instancijų teismų sprendimus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų.

Nuteistojo nuomone, teismai nepagrįstai jo veiksmus vertino kaip organizatoriaus ir atitinkamai neteisingai kvalifikavo veikas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 291 straipsnio 1 dalį bei 292 straipsnio 3 dalį. Be to, buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nes apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių kasatoriaus ir jo gynėjo skundų argumentų, taigi jų išsamiai neišnagrinėjo (BPK 332 straipsnio 2 dalis), taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjo skundus dėl nepagrįsto veikų kvalifikavimo, apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino BK 24 straipsnio 4 dalies nuostatas, nurodydamas, kad organizatoriumi laikomas asmuo ne tik tada, kai suburia organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, bet ir kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Tokios teismo išvados prieštarauja BK 25 straipsnio 3, 4 dalių, 24 straipsnio 4 dalių nuostatoms, Europos Tarybos direktyvai 2002/90 EB (joje organizatoriumi laikomi užsieniečiai, kurie planuoja neteisėtą vykimą per valstybių sienas, nagrinėjamu atveju – tai Baltarusijos Respublikos piliečiai) bei BK 292 straipsnio 3 dalies normos prigimčiai. Nelegalų gabenimas per valstybės sieną yra tęstinis nusikaltimas, kuris be organizuotų gabenimų prarastų prasmę. Organizatorius, vykdytojas, padėjėjas turi užtikrinti visą nusikalstamų veiksmų grandinę, o ne atskirus veiksmus, todėl kasatoriui inkriminuoti veiksmai neatitinka BK 24 straipsnio 4 dalies, 291 straipsnio 1 dalies ir BK 292 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tiek jis, tiek jo gynėjas ne kartą prašė teismo apklausti kaip liudytojus S. S., A. S., U. S., V. D., A. K., P. K., A. S. (pravarde „Z.“), nes jų parodymai turi įtakos kvalifikuojant kasatoriaus veiksmus ir taikant BK 292 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad neapklausus šių liudytojų nebuvo pažeistos jo teisės į gynybą. Vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies d punktu, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalimis, žmogaus teisių pažeidimas yra ir tuo atveju, kai jo nuteisimas pagrindžiamas asmenų parodymais, kuriems kaltinamieji neturėjo galimybės pateikti klausimų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką būtina suteikti galimybę kaltinamajam gintis nuo pateikto kaltinimo, kad jis nors kokioje proceso stadijoje galėtų pateikti tokiems liudytojams klausimų.

Toliau kasatorius nurodo, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 291 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nustatyta, kad Baltarusijos piliečiai į Lietuvos Respubliką atvyko legaliai, t. y. turėdami vizas. Laiku neišvykę iš Lietuvos, jie pažeidė vizų režimą, todėl galėjo būti patraukti administracinėn atsakomybėn, nes ATPK 206 straipsnis nustato atsakomybę už užsieniečių atvykimo, išvykimo iš Lietuvos Respublikos taisyklių pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius tvirtina, kad jo nuteisimas pagal BK 291 straipsnio 1 dalį prieštarauja BK 2 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies nuostatoms, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.

Apeliacinės teismo instancijos teismas, pripažindamas, kad kasatoriaus veiksmuose yra BK 24 straipsnio 4 dalyje, 291 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis, nurodė ir tai, kad Baltarusijos piliečių veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, nes Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu šie asmenys pripažinti kaltais dėl neteisėto valstybės sienos kirtimo. Tačiau, kasatoriaus nuomone, visos reikšmingos aplinkybės liko neištirtos, nes Baltarusijos Respublikos piliečiai neapklausti, neatskleistas jų atvykimo į Lietuvos Respubliką teisėtumas. Nustatyta, kad šie asmenys kirto valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į savo kilmės šalį, o tai turėjo lemiamos įtakos kasatoriaus veiksmų kvalifikavimui. Baltarusijos piliečių tyčia buvo nukreipta ne į valstybės sienos perėjimą, o į grįžimą į Baltarusiją. BK 291 straipsnio prasme sienos perėjimui (kirtimui) būtina pereiti patikrinimą poste. Tuo tarpu Baltarusijos piliečiai nepraėjo patikros todėl, kad jie turėjo vizas, tačiau jos buvo nepratęstos, taigi jie pažeidė 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintas Pasienio punktų veiklos taisykles, kurios nustato asmenų išvykimą. Tačiau šių taisyklių pažeidimas nėra kriminalizuotas, tik užtraukia administracinę atsakomybę, todėl kasatoriaus nuteisimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnį 1 dalį neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų įvertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Toks BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas yra esminis. Be to, pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodęs, kad kasatorius organizavo asmenų gabenimą per valstybės sieną, neatskleidė, kokiais konkrečiais veiksmais tai reiškėsi, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktus.

Skunde taip pat ginčijamas bausmės skyrimo teisėtumas, nurodant, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog kasatorius iš esmės visiškai pripažino faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes (ginčijo tik tai, kad organizavo nusikaltimus), išgyveno dėl to, ką padarė, žymios turtinės naudos neturėjo, nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo liudytojas A. S., kuris provokavo nusikalsti, padėdamas Baltarusijos piliečiams atvykti dirbti, neturėjo tikslo pakenkti savo valstybės valdymo tvarkai, norėjo tik padėti užsieniečiams dirbti Lietuvoje, tačiau dėl to jokių sunkių pasekmių nekilo, be to, anksčiau jis neteistas ir nebaustas administracine tvarka, socialiniai ryšiai su šeima nenutrūkę, dirba, apibūdinamas teigiamai, po nusikaltimų įvykdymo praėjo ketveri metai ir per šį laikotarpį jokių teisės pažeidimų nepadarė. Taigi, įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas galėjo svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą.

Apibendrindamas skundo argumentus, kasatorius nurodo, kad BPK 1 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose bei 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, taip pat tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nagrinėjamu atveju liko deklaratyvios.

Kasaciniu skundu nuteistojo S. S. gynėjas advokatas Žilvinas Mišeikis prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendį paskiriant S. S. švelnesnę, negu įstatymo numatytą, su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o dėl nuosprendžių dalių, kuriomis S. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (dėl 2007 m. gruodžio 9 d. padarytos nusikalstamos veikos), priimti naują išteisinantį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, faktines aplinkybes, ribojo rungimosi principo taikymą, todėl buvo netinkamai pritaikytos baudžiamojo proceso ir materialinės teisės normos, o S. S. nepagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį bei BK 292 straipsnio 3 dalį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo S. S. apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, savo išvadas grindė netinkamai įvertintais įrodymais ir buvo šališkas. Teismas nepasisakė dėl netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių bendrininkavimo institutą. Teismo atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tą patvirtina vienodų aplinkybių traktavimas skirtingai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, įrodymų vertinimas atsietai vienas nuo kito, neatsižvelgimas į S. S. teisinančias aplinkybes, taip pat nusikalstamos veikos neatitikimas faktinėms aplinkybėms, objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių pareikštus kaltinimus, nebuvimas.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi S. S. ir S. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ir konstatavo, jog S. S. už 2007 m. gruodžio 9 d. padarytą veiką buvo sumokėta 3000 Lt, iš kurių 2100 Lt jis perdavė S. G. Tačiau teismas nuosprendyje pripažino ir tai, kad S. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė gavęs kokį nors piniginį atlygį. Taigi nesuprantama, kaip remiantis S. S. parodymais buvo galima konstatuoti, kad jam buvo sumokėta 3000 Lt. Akivaizdu, jog teismas vadovavosi išimtinai S. S. parodymais ir tai galėjo turėti įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui, nes vertinant įrodymų visumą matyti, kad aplinkybės patvirtina tik patį gabenimo faktą, tačiau nepatvirtina atlygintinumo kriterijaus, nes parodymai objektyviai prieštarauja vieni kitiems. Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma apklausti S. S. ir tokiu būdu išsamiai išnagrinėti pateiktą skundą.

Pasisakydamas dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalių pažeidimo, kasatorius nurodo, kad EŽTT jurisprudencijoje kaltinamojo teisės užduoti klausimus kaltinimo liudytojams pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai. Nagrinėjome byloje nesuteikus nuteistajam S. S. ir jo gynėjui teisės tiesiogiai dalyvauti Baltarusijos piliečių apklausose, minėtos įstatymų nuostatos buvo pažeistos. Šio proceso metu nei nuteistasis S. S., nei jo gynėjas neturėjo galimybės apklausti ar dalyvauti apklausiant Baltarusijos piliečius – S. S., A. S., U. S., V. D., A. K. ir P. K. Šie asmenys buvo apklausti tik ikiteisminio tyrimo metu, kai nedalyvavo nei nuteistasis, nei jo gynėjas, taigi negalėjo užduoti klausimų ir tiesiogiai dalyvauti apklausose. Tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo perskaityti šių asmenų parodymai ir jais teismai grindė savo sprendimus. Tai nepakankama siekiant išsiaiškinti ir nustatyti visas bylos aplinkybes, taip pat nuteistojo S. S. vaidmenį įvykdant nusikalstamą veiką.

Kasatorius pažymi, kad gynyba kelis kartus kartojo prašymą apklausti minėtus asmenis tam, kad būtų išsamiau ištirtas S. S. vaidmuo padarant nusikalstamą veiką (ar jis buvo organizatorius, ar padėjėjas). Vadovaujantis dabartiniais bylos duomenimis, Baltarusijos piliečius surinko bei jų atvykimą į Lietuvos Respubliką organizavo ne S. S., o A. S. Proceso metu teisme šio asmens nebandyta apklausti, taigi nepašalinta abejonė dėl jo, kaip organizatoriaus, dalyvavimo. Pirmosios instancijos teismas šių abejonių net nesiekė šalinti ir nepagrįstai vertino jas nuteistojo nenaudai. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių taip pat nesiaiškino, tik konstatavo, kad minėtų asmenų parodymai iš esmės sutapo su nuteistųjų S. S. ir S. G. parodymais. Tačiau, kasatoriaus nuomone, esant tokiai situacijai, visos abejonės turėjo būti aiškinamos nuteistojo S. S. naudai, juolab kad, pagal jo paties parodymus, jokio atlyginio už asmenų gabenimą jis negavo. Šioje konkrečioje situacijoje teisė duoti teismui paaiškinimus dėl asmenų parodymų laikytina nepakankama, nes minėtos aplinkybės laikytinos esminėmis, todėl jas būtina išsiaiškinti teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Taip pat kasatorius teigia, kad teismas nuteisdamas S. S. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį dėl 2007 m. gruodžio 9 d. padarytos veikos pažeidė BK 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nuteisė jį dėl veikos, kuri nėra nusikalstama. 2007 m. gruodžio 9 d. S. S. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos į Baltarusiją pervežė neteisėtai Lietuvoje buvusius baltarusius. Tačiau į Lietuvą šie asmenys buvo atvykę teisėtai – turėdami vizą, bet laiku, iki vizos galiojimo pabaigos, neišvyko. Taigi bet kuriuo atveju šie asmenys privalėjo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją, o S. S. jiems tik padėjo grįžti į kilmės šalį. Tai vertintina kaip užsieniečių išvykimo iš Lietuvos tvarkos pažeidimas (ir tik Baltarusijos piliečių veiksmuose). Už tokį teisės pažeidimą yra numatyta administracinė atsakomybė pagal ATPK 206 straipsnį. Kasatorius pažymi, kad S. S. baudžiamosios atsakomybės klausimas galėtų būti sprendžiamas tik tuo atveju, jeigu jis būtų pervežęs Baltarusijos piliečius (pasibaigus jų vizų galiojimui) į trečiąją šalį, o ne jų kilmės šalį. Be to, nebuvo išsiaiškinta aplinkybė, ar S. S. žinojo apie asmenų vizų galiojimo laiko pasibaigimą, t. y. jų buvimo Lietuvoje neteisėtumą. Taigi patraukiant S. S. ne administracinėn, o baudžiamojon atsakomybėn byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Atsižvelgdamas į BK 24 straipsnio 4 dalį, apibūdinančią organizatoriaus sąvoką, kasatorius nurodo, kad organizatorius gali būti ne visais bendrininkavimo atvejais, o tik esant specialioms bendrininkavimo formoms – organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui. Tuo tarpu S. S. nebuvo inkriminuota nė viena šių bendrininkavimo formų, todėl jis negalėjo būti pripažintas nusikalstamų veikų organizatoriumi. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs S. S. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 291 straipsnio 1 dalyje bei BK 292 straipsnio 3 dalyje, netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bendrininkų rūšis – BK 24 straipsnio 4 dalį.

Kasatorius tvirtina, kad nuteistasis tiek 2007 m. gruodžio 9 d., tiek 2008 m. sausio 14 d. ne organizavo, o tik neteisėtai gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, todėl pripažintinas nusikaltimo vykdytoju, o ne organizatoriumi. S. S. tiesiogiai realizavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 292 straipsnio 1 dalį. Nuteistąjį S. S. pripažinus BK 292 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo organizatoriumi, o S. G. ir R. P. – pagal BK 292 straipsnio 2 dalį numatyto nusikaltimo padėjėjais, kyla klausimas, kas atliko vykdytojo vaidmenį. Bendrininkavimas negalimas nesant bent dviejų vykdytojų arba vykdytojo ir kitos rūšies bendrininko (-ų). Iš bylos duomenų akivaizdu, kad Baltarusijos piliečius surinko bei jų atvykimą į Lietuvos Respubliką organizavo ne S. S., o A. S., pravarde „Z.“, taigi S. S. veikė paprašytas A. S., todėl jo negalima laikyti nusikalstamos veikos organizatoriumi, o tik vykdytoju.

Toliau kasatorius nurodo, kad S. S. nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 292 straipsnio 3 dalyje, dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekiant turėti turtinės naudos. Byloje nustatyta, kad S. S. iš nusikalstamų veikų gavo 900 Lt atlygį, tačiau teismas formaliai įvertino šį faktą. Vertinant minėtą pinigų sumą, būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, pats patyrė išlaidų, susijusių su vizos gavimu, automobilio draudimu, kuru, todėl ginčytina, ar galima 900 Lt dydžio atlygį vertinti kaip turtinę naudą, gautą už neteisėtą asmenų gabenimą per valstybės sieną. Joks vidutinio protingumo žmogus analogiškoje situacijoje neatliktų BK 292 straipsnio numatytų nusikalstamų veiksmų už tokio dydžio atlygį. Taigi, vadovaujantis protingumo principu, negalima daryti išvados, kad nuteistasis veikė dėl savanaudiškų paskatų. S. S. gautas atlygis objektyviai galėjo tik padengti dėl nusikalstamos veikos patirtas išlaidas ir nebuvo nuteistajam turtinė nauda. Atsižvelgiant į tai, kad S. S. veikoje nebuvo savanaudiškų paskatų, jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 292 straipsnio 1 dalį.

Toliau skunde kasatorius ginčija laisvės atėmimo bausmės paskyrimo S. S. teisėtumą ir pagrįstumą. Jis teigia, kad šiuo atveju teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos analogiškose bylose, nes paprastai už analogiškų veikų padarymą skiriama su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės (pvz., baudos, bylos Nr. 2K-102/2009, Nr. 1-20/2009, Nr. 1-21-518/2009). Tačiau apeliacinės instancijos teismas susiformavusia teismų praktika analogiškose bylose nesivadovavo.

Be to, pagal teismų praktiką nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį.

Šioje byloje kaltinamasis aktas buvo surašytas 2008 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis priimtas 2010 m. vasario 26 d. Vadinasi, teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko vienerius metus ir daugiau nei du mėnesius. Teisminis nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tęsėsi beveik dvejus metus (nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2011 m. gruodžio 20 d.). Nors šio teismo posėdžiai buvo atidėti, tačiau nustatytos pertraukos buvo nepateisinamai ilgos (du, trys mėnesiai), todėl bylos nagrinėjimas irgi be pagrindo užsitęsė. Taigi nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo (2008 m. sausio 14 d.) iki apeliacinės instancijos teismo bylos išnagrinėjimo (2011 m. gruodžio 20 d.) praėjo beveik ketveri metai. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, tai gana ilgas baudžiamosios bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo laikotarpis. Ši byla negali būti vertinama kaip sudėtinga, nes nusikalstama veika susideda tik iš keleto epizodų, nuteistieji davė parodymus apie jiems inkriminuotą veiką, be to, byloje nėra didelio įrodymų kiekio, sudėtingos faktinės ir teisinės situacijos. Taip pat S. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Mažesnis baudžiamojo proceso poveikis asmens situacijai nepaneigia jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir atitinkamų valstybės institucijų pareigų. Taip pat kasatorius pažymi, kad S. S. apibūdinamas tik teigiamai: praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, vedęs, turi šeimą, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nesislapstė, naujų veikų nepadarė, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo byloje nepareikštas, asmenų, pripažintų nukentėjusiaisiais, nėra. Taigi apibendrindamas nuteistasis S. S. teigia, kad ilgą laiką turėjo gyventi netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties būsenoje. Beveik keturių metų laikotarpis yra pakankamai ilgas laikotarpis teisingumo vykdymo prasme, todėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo konkrečiu atveju turėtų didesnį neigiamą poveikį, nei leistų pasiekti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje. Buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Panašiose situacijose pripažįstama, kad bausmės mažinimas ar vien tik pripažinimas kaltu, yra pagrindinės ir tinkamos priemonės, nes bausmės, o kartu ir baudžiamosios teisės tikslų pasiekimo galimybė bei prasmingumas praėjus ilgam laikui po nusikaltimo padarymo turi būti apsvarstomi, atsižvelgiant į viešą interesą dėl teisingo ir operatyvaus proceso bei persekiojamo asmens teisės ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo pusiausvyros pasiekimo būtinumo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius prašo nuteistųjų S. G., S. S. ir jo gynėjo advokato Ž. Mišeikio kasacinius skundus atmesti.

Nesutikdamas su nuteistojo S. G. kasacinio skundo argumentais, prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskavo iš S. G. 700 Lt kaip lėšas, gautas iš nusikalstamos veikos, nukreipiant išieškojimą į jo pinigus, saugomus VSAT. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje taip pat nurodyta, kad po konfiskacijos įvykdymo laikinas S. G. nuosavybės teisių apribojimas panaikinamas. Taigi teismas tinkamai išsprendė S. G. apribotų lėšų, viršijančių konfiskuotino turto vertę, grąžinimo klausimą ir BPK 357 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde S. G. šių su nuosprendžio vykdymu susijusių klausimų neskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo viršyti jo skundo ribų ir pasisakyti dėl to. Po apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio įsiteisėjimo pirmosios instancijos teismo patvarkymu įvykdžius nuteistajam paskirtą turto (700 Lt) konfiskavimą, ikiteisminio tyrimo metu kasatoriui prokuroro nutarimu paskirtas nuosavybės teisės į kasaciniame skunde nurodytą pinigų dalį apribojimas laikomas panaikintu, todėl kasatorius turi teisę kreiptis dėl jų sugrąžinimo.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su S. G. skundo argumentu, kad teismų sprendimuose nepasisakyta, kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) reiškėsi jo padėjimas neteisėtai pereiti valstybės sieną ir neteisėtai gabenti užsieniečius per ją, ir kad jis neatliko veiksmų, kurie sudarytų nusikaltimų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 291 straipsnio 1 dalyje bei BK 24 straipsnio 6 dalyje, 292 straipsnio 2 dalyje, požymius. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose yra nurodyti konkretūs kasatoriaus veiksmai, kuriais reiškėsi jo bendrininkavimas padedant S. S. padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 291 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje. Bylos aplinkybės patvirtina, kad S. G. pagal iš anksto pateiktą S. S. prašymą susitarė su R. P. dėl netrukdomo S. S. gabenamų šešių užsieniečių pergabenimo (praleidimo) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kartu jų neteisėto perėjimo per ją, to paties susitikimo metu perdavė R. P. savo mobilųjį telefoną su įrašytu S. S. numeriu, davė nurodymą jam susiskambinti dėl užsieniečių gabenimo su S. S., o po jų pergabenimo per valstybės sieną perdavė R. P. žadėtus 1400 Lt, kuriuos prieš tai gavo iš S. S. Nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei kasaciniame skunde šių veiksmų kasatorius neneigia, juos teisme patvirtino nuteistieji R. P. ir S. S., jie patvirtinti kitais teisme ištirtais įrodymais. Abiejų instancijų teismai, atlikdami įrodymų tyrimą ar juos vertindami (BPK 20 straipsnio 5 dalis), procesinių pažeidimų nepadarė ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Taip pat pirmosios instancijos teismas, motyvuotai ir teisingai įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl savanaudiškų paskatų kasatoriaus veiksmuose buvimo, todėl veikos, kvalifikuotos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį negalimas. Teismas kritiškai įvertino kasatoriaus poziciją neigiant savanaudiškas paskatas kaip prieštaraujančią faktinėms bylos aplinkybėms ir siekį sušvelninti savo padėtį. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes, tarp jų ir kasatoriaus veiksmus bei jo vaidmenį padedant S. S. įvykdyti 2007 m. gruodžio 9 d. nusikalstamas veikas, jo išsakyto kasatoriui pažado po 2008 m. sausio 14 d. veikų įvykdymo susitikti vėliau prasmę, ir S. G. veiksmus pagrįstai įvertino kaip suinteresuotumą padėti S. S. padaryti nusikalstamas veikas (BK 291 straipsnio 1 dalis, 292 straipsnio 2 dalis) ir veikti dėl savanaudiškų paskatų, siekiant turtinės naudos.

Prokuroro nuomone, atmestini ir kasacinio skundo argumentai, susiję su paskirtos bausmės švelninimu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus bausmės skyrimo reikšmingus aspektus, padarytų nusikalstamų veikų skaičių, jų pobūdį ir pavojingumą, taip pat kitas aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai pasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatų taikymo S. G. negalimumo. Byloje teismai nenustatė kokių nors išimtinių aplinkybių, kad baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytų bausmių paskyrimas S. G. prieštarautų teisingumo principui. Taigi kasatoriui buvo paskirta tinkamai individualizuota ir teisinga galutinė subendrinta bausmė.

Taip pat atsiliepime nesutinkama su nuteistojo S. S. kasacinio skundo argumentais. Prokuroro nuomone, S. S. pagrįstai ir teisingai pripažintas nusikalstamų veikų, numatytų BK 291, 292 straipsniuose, organizatoriumi. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino BK 24 straipsnio 4 dalies normos turinį, atsižvelgdamas į visas pirmosios instancijos teismo nustatytas ir nuosprendyje aptartas bei įvertintas bylos aplinkybes, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, ir padarė teisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 255 straipsnyje numatytų teisminio nagrinėjimo ribų, pripažindamas kasatorių neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną (BK 293 straipsnio 3 dalis) ir neteisėto valstybės sienos perėjimo (BK 24 straipsnio 4 dalis ir 291 straipsnio 1 dalis) organizatoriumi.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas motyvuotai įvertino kasatoriaus ir jo gynėjo prašymo apklausti liudytojais Baltarusijos Respublikos piliečius galimybes, tokio prašymo netenkinimo objektyvias priežastis. Kasatoriaus teisė į gynybą šiuo atveju nebuvo pažeista. Šių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, apeliacinės instancijos teismo išvados, paremtos minėtų ir kitų byloje nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų visumos įvertinimu, atitinka įstatymo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius S. S. apeliacinio skundo argumentus, išsamiai įvertino visas bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl skundą išnagrinėjo tinkamai, nepažeisdamas BPK 332 straipsnio 2 dalies nuostatų. Nėra jokio pagrindo abejoti ir teismų atliktu bylos įrodymų vertinimu bei sutikti su skundo teiginiais, kad buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies ar kiti esminiai BPK nuostatų pažeidimai.

Prokuroro teigimu, atmesti turi būti ir S. S. skundo argumentai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio. S. S. nuteistas už šešis nusikaltimus, iš jų du nesunkūs, du apysunkiai ir du sunkūs nusikaltimai. Visi nusikaltimai tyčiniai, padaryti dėl savanaudiškų paskatų, baigti, nesunkūs ir sunkūs nusikaltimai padaryti veikiant kaip organizatoriui, vieną apysunkį nusikaltimą jis padarė veikdamas kaip kurstytojas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visas šias aplinkybes kartu su kasatorių apibūdinančiomis, jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis įvertino BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, pagrįsdamas savo išvadas išsamiais ir motyvuotais teisiniais argumentais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota šių BK bendrosios dalies nuostatų taikymo praktika. Byloje nebuvo nustatytos privalomos BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo sąlygos, taip nenustatytos ir kokios nors išimtinės aplinkybės, rodančios, kad BK straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas S. S. aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Toliau atsiliepime pasisakoma dėl nuteistojo S. S. gynėjo kasacinio skundo argumentų. Teigiama, kad skunde nurodytų BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepadarė. Teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliantų apeliaciniuose skunduose, padarė motyvuotas išvadas dėl esminių jų skundų argumentų, teismo atliktas įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Be to, kasaciniame skunde nurodyti baudžiamojo proceso pažeidimai iš esmės grindžiami tik kasatoriaus nesutikimu su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, jam kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant.

Prokuroras nepritaria ir skundo argumentams dėl kasatoriaus ginamojo teisės į gynybą pažeidimo. Teismai nesuvaržė nuteistojo ir jo gynėjo teisės į gynybą, nepažeidė rungtyniškumo ir sąžiningo proceso principų. Nuteistasis S. S. ir jo gynėjas aktyviai dalyvavo teisme tiriant įrodymus, t. y. naudojosi procesinėmis teisėmis, numatytomis BPK.

Atsiliepime kritiškai vertinami kasacinio skundo argumentai dėl BK 2 straipsnyje įtvirtintų baudžiamosios atsakomybės principų pažeidimo. Teismai tinkamai kvalifikavo kasatoriaus ginamojo S. S. veiksmus pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, vadovaudamasis poįstatyminio akto – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis ir baudžiamojo įstatymo (BK 291 straipsnio 1 dalies) normos dispozicijos turinio aiškinimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai kvalifikavo S. S. veiksmus kaip BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką organizavusio asmens.

Nepagrįsti ir skundo argumentai dėl netinkamo BK bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių bendrininkavimo institutą, taikymo. Jų nepagrįstumas motyvuotas atsakant į nuteistojo S. S. kasacinio skundo argumentus tuo pačiu klausimu.

Skunde nepagrįstai nurodoma ir tai, kad S. S. nesiekė turėti kokios nors turtinės naudos iš neteisėto asmenų gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tai motyvuotai buvo paneigta tiek pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad būtent S. S. buvo suinteresuotas neteisėtai atsigabenti darbui baltarusius, o S. G. buvo suinteresuotas padėti tai padaryti, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriame teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų S. S. ir S. G. parodymai apie tai, kad jie veikė tik dėl draugiškumo, prieštarauja byloje esančių įrodymų visetui. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad, vadovaujantis S. S. bei S. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kurie atitinka kitas faktines bylos aplinkybes, S. S. už 2007 m. gruodžio 9 d. neteisėtą šešių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių asmenų pergabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo sumokėta 3000 Lt, iš kurių 2100 Lt jis perdavė S. G. Prokuroras sutinka su skundžiamų nuosprendžių išvadomis dėl savanaudiškų paskatų nuteistojo S. S. veiksmuose konstatavimo, o kasatoriaus argumentus, kad šiuo atveju teismas formaliai įvertino aplinkybes ir pripažino S. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką dėl savanaudiškų paskatų, laiko nepagrįstais. Abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir nuteistųjų šioje byloje asmenų veiksmų atlikimo motyvaciją.

Prokuroras nesutinka su gynėjo kasacinio skundo argumentais dėl nukrypimo nuo teismų suformuotos praktikos, kai už analogiškų veikų padarymą neva įprastai skiriamos su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, taip pat dėl nuteistajam S. S. nepagrįstai netaikytų BK bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą. Skundo motyvai dėl nepateisinamai ilgos baudžiamojo proceso šioje byloje trukmės ir dėl to pažeistos asmens teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą, sudarančios pagrindą tai vertinti kaip išimtinę aplinkybę ir skirti S. S. švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, prokuroro vertinami kritiškai kaip nuteisto už kelias (iš jų dvi sunkias) pavojingas nusikalstamas veikas asmens gynėjo siekis, kad jo ginamasis išvengtų teismo paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės. EŽTT sprendimuose ir pagal juos formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu apskritai, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Šios bylos baudžiamojo proceso trukmė turi būti vertinama vadovaujantis EŽTT praktikoje nustatytais kriterijais. Baudžiamojo proceso trukmei nagrinėjamu atveju įtakos turėjo tiek objektyvūs faktoriai ir aplinkybės, tiek ir aplinkybės, priklausančios nuo nuteistųjų bei paties kasatoriaus veiksmų procese. Teismai labai išsamiai motyvavo bausmių skyrimą S. S. ir nešališkai, objektyviai įvertinę visas byloje nustatytas aplinkybes, kurios detaliau jau aptartos įvertinant nuteistojo S. S. skundą analogišku švelnesnės bausmė skyrimo jam klausimu, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kodėl nėra pagrindo vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir skirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Atsižvelgiant į skundžiamuose nuosprendžiuose teismų nurodytus bausmės nuteistajam S. S. skyrimo motyvus, ji vertintina kaip nesanti pernelyg griežta.

Nuteistųjų S. G., S. S. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BK 291 straipsnio 1 dalies ir 292 straipsnio 2, 3 dalių taikymo

BK 291 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimą. Pagal BK 292 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį, pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas šiuos veiksmus atliko dėl savanaudiškų paskatų, o šio straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė už tokių veiksmų organizavimą. ATPK 206 straipsnyje, be kita ko, numatyta atsakomybė už išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimą.

Nuteistojo S. G. kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju negalima jo baudžiamoji atsakomybė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 292 straipsnio 2 dalį už padėjimą 2007 m. gruodžio 9 d. gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius Baltarusijos Respublikos piliečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nes šie į Lietuvą buvo atvykę teisėtai (turėdami vizas), taigi pasibaigus vizų galiojimui jie bet kuriuo atveju privalėjo išvykti, todėl kyla tik administracinė atsakomybė pagal ATPK 206 straipsnį už išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimą. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Skirtingai nei nurodoma nuteistojo S. G. kasaciniame skunde, nagrinėjamu atveju nekyla atsakomybės pagal BK 292 straipsnį ir ATPK 206 straipsnį atribojimo problema, nes šiose normose numatyta atsakomybė skirtingiems subjektams ir už skirtingas veikas: pagal BK 292 straipsnį atsako, be kita ko, tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį nepriklausomai nuo to, ar jis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamas iš Lietuvos Respublikos, ar į ją, o pagal ATPK 206 straipsnį atsako užsienietis už išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje S. S. nuteistas, be kitų veikų, ir už nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių užsieniečių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų organizavimą pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (dvi nusikalstamos veikos, padarytos 2007 m. gruodžio 9 d ir 2008 m. sausio 14 d.), taip pat už šių asmenų neteisėto valstybės sienos perėjimo organizavimą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos, padarytos 2007 m. gruodžio 9 d. ir 2008 m. sausio 14 d.), S. G. – už padėjimą padaryti neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos, padarytos 2007 m. gruodžio 9 d. ir 2008 m. sausio 14 d.), bei padėjimą šiems asmenimis neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos, padarytos 2007 m. gruodžio 9 d. ir 2008 m. sausio 14 d), R. P., be kita ko, nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį už padėjimą 2007 m. gruodžio 9 d. neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius bei padėjimą šiems asmenims neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos sieną.

Nagrinėjamu atveju reikšmingi BK 292 straipsnyje nustatytos veikos požymiai aprašyti taip: tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį, BK 292 straipsnio 2 ir 3 dalyje įtvirtintos kvalifikuotos šios nusikalstamos veikos sudėtys, kai neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną vykdomas dėl savanaudiškų paskatų (2 dalis) ar organizuojamas toks neteistas žmonių gabenimas per valstybės sieną (3 dalis), o pagal BK 291 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai perėjo valstybės sieną. Lyginant BK 292 straipsnio 1 dalies sankciją su 291 straipsnio 1 dalies sankcija, matyti, kad BK 292 straipsnyje įtvirtinta veika įstatymo leidėjo vertinama kaip gerokai sunkesnė. Organizuojant ar padedant padaryti BK 292 straipsnyje numatytą neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną, tais pačiais veiksmais kartu organizuojamas ar padedamas padaryti neteisėtas valstybės sienos perėjimas, taigi darytina išvada, kad tokiu atveju BK 292 straipsnio 1, 2 ar 3 dalyse numatyti nusikalstamos veikos požymiai visiškai apima BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius kaip visuma ir dalis. Esant tokiai situacijai, kai dvi normos atitinka vieną ir tą patį nusikaltimą, tačiau viena norma visiškai atitinka padarytą nusikaltimą, o kita – tik jo dalį, taigi tarpusavyje konkuruoja, būtina taikyti vieną jų, šiuo atveju – visumos normą – BK 292 straipsnio atitinkamą dalį. Vadinasi, abiejų instancijų teismai neteisingai kvalifikavo nuteistųjų S. S. ir S. G. neteisėtus veiksmus: kasatorių įvykdytas organizavimas ir padėjimas neteisėtai gabenti žmones per Lietuvos Respublikos valstybės sieną visiškai apima organizavimą ir padėjimą žmonėms neteisėtai pereiti valstybės sieną, todėl jų neteisėtos veikos kvalifikuotinos pagal vieną BK 292 straipsnį. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis) teismų sprendimai keistini ir teismų sprendimų dalys dėl S. S. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 291 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), S. G. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), taip pat R. P. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį naikintinos. Teismų nuosprendžių dalys dėl R. P. byloje gautais kasaciniais skundais nebuvo skundžiamos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas turėjo įtakos ir šiam nuteistajam, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžiai jam taip pat keistini.

Dėl bendrininkų rūšių (BK 24 straipsnio 4 ir 6 dalys)

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti (BK 24 straipsnio 3 dalis). Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis). Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus (BK 24 straipsnio 6 dalis).

Kasaciniame skunde S. G. nepagrįstai ginčija savo, kaip padėjėjo, vaidmenį įvykdant neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų (BK 24 straipsnio 6 dalis, 292 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys patvirtina, kad, paprašytas S. S., S. G., pasinaudodamas tarnyba ir pažintimi, tarpininkavo kyšininkaujant ir papirko R. P., kad šis nesulaikytų ir netikrindamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 2007 m. gruodžio 9 d. praleistų neteisėtai iš Lietuvos gabenamus nuolatinės gyvenamosios vietos joje neturinčius Baltarusijos Respublikos piliečius, be to, padarytų atžymas S. S. perduotose Baltarusijos piliečių pasuose. Įgyvendindamas S. S. duotą pažadą paveikti valstybės tarnautoją R. P., S. G. su juo susitiko, susitikimo metu susitarė dėl kyšio priėmimo, Lietuvoje neteisėtai buvusių Baltarusijos piliečių praleidimo per Lietuvos Respublikos sieną, taip pat perdavė jam savo mobiliojo ryšio telefoną su jame įrašytu S. S., kuris turėjo gabenti užsieniečius, kontaktiniu numeriu ir nurodė su juo susisiekti, vėliau perdavė pažadėtą kyšį. Taip pat byloje nustatyta, kad, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, S. G. padėjo 2008 m. sausio 14 d. S. S. įvykdyti neteisėtą Baltarusijos piliečių gabenimą iš Baltarusijos į Lietuvą, t. y. pagal išankstinį susitarimą su S. S. nesulaikė ir be pasienio patikrinimo praleido per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai gabenamus užsieniečius. Išdėstytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad S. G., kaip padėjėjo, veiksmai reiškėsi tuo, jog jis teikė priemones bei šalino kliūtis minėtų nusikalstamų veikų padarymui, taigi tiesiogiai nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių neatliko, tačiau sudarė sąlygas nusikalstamoms veikoms padaryti, todėl teisingai buvo pripažintas nusikalstamų veikų, numatytų BK 292 straipsnio 2 dalyje, padėjėju.

Taip pat teisingai nusikalstamų veikų organizatoriumi šioje byloje pripažintas S. S. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad S. S. organizavo nelegaliai Lietuvoje buvusių nuolatinės gyvenamosios vietos joje neturėjusių užsieniečių neteisėtą gabenimą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, t. y. parengė nusikalstamos veikos planą, parūpino automobilį užsieniečiams gabenti, taip pat perdavė kyšį valstybės tarnautojui, kad šis papirktų kitą valstybės tarnautoją, kuris netikrindamas per pasienio kontrolės punktą 2007 m. gruodžio 9 d. praleistų jo (S. S.) gabenamus nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius užsieniečius ir perduotuose pasuose uždėtų datos spaudus. Taip pat teismai nustatė, kad S. S. dar kartą organizavo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių baltarusių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. parengė nusikalstamos veikos planą, kurį įgyvendindamas pasirūpino automobiliu, susitikimo ir telefoninių pokalbių metu susitarė su S. G., kad šis 2008 m. sausio 14 d. per pasienio kontrolės punktą netikrindamas praleistų jo automobiliu gabenamus užsieniečius, o šiems nurodė jo laukti suderintu laiku neutralioje zonoje. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad S. S. buvo nurodytų nusikalstamų veikų organizatorius – jo, kaip organizatoriaus, veiksmai reiškėsi tuo, kad jis parengė nusikalstamą veiką, o tai atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje pateiktus organizatoriaus požymius. Nuteistojo S. S. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose nepagrįstai BK 24 straipsnio 4 dalis aiškinama siaurinamai, nurodant, kad organizatorius galimas tik bendrininkavimo esant organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui atvejais. BK 24 straipsnio 4 dalyje nedviprasmiškai nurodyta, kad organizatoriumi laikomas ne tik asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą, bet ir asmuo, parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Ta aplinkybė, kad, pagal S. S. parodymus, prie užsieniečių gabenimo prisidėjo ir kitas asmuo (A. S.), teismų išvadų dėl S. S. veikimo kaip organizatoriaus tai nekeičia. Nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių užsienių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimas nebūtinai turi apimti visą užsieniečių gabenimo iš vienos šalies į kitą organizavimą, tai gali būti ir atskirų šios nusikalstamos veikos etapų organizavimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo S. S. ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo BK 24 straipsnio 4 dalies taikymo ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų pažeidimo nepagrįsti.

Dėl savanaudiškų paskatų požymio (BK 228 straipsnio 2 dalis, 292 straipsnio 2 dalis)

Nusikalstama veika padaroma dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Turtinės naudos siekimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir savanaudiškos paskatos pagal BK 292 straipsnio 2 dalį yra būtinas šių kvalifikuotų nusikaltimų subjektyvusis požymis (motyvas) ir turi būti įrodinėjamas privalomai.

Skirtingai nei nurodoma nuteistųjų S. G., S. S. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose, teismai teisingai pripažino, kad S. G., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir padėdamas, o S. S. organizuodamas neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, veikė dėl savanaudiškų paskatų. Kasatorius S. G. neigia teismų nustatytą faktą, kad už padėjimą įvykdyti 2007 m. gruodžio 9 d. neteisėtą asmenų gabenimą per valstybės sieną jis gavo 700 Lt, ir teigia gavęs 100 Lt, kuriais tik atlygino savo patirtas išlaidas, o dėl 2008 m. sausio 14 d. neteisėto užsieniečių gabenimo per valstybės sieną ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi jokių konkrečių įrodymų jam veikus dėl savanaudiškų paskatų nėra. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (BPK 376 straipsnio 1 dalis), tai priklauso pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Įvertinęs nuteistųjų parodymus visos bylos proceso metu jų nuoseklumo, patikimumo ir atitikties kitiems bylos įrodymams aspektais, teismai nustatė, kad už padėjimą įvykdyti 2007 m. gruodžio 9 d. neteisėtą asmenų gabenimą per valstybės sieną S. G. gavo 700 Lt, o už šių veiksmų organizavimą ir vykdymą S. S. – 900 Lt, taigi šią nusikalstamą veiką jie padarė dėl savanaudiškų paskatų. Atitinkamai įvertinę bylos duomenų visumą, teismai pripažino, kad 2008 m. sausio 14 d. S. G. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir padėjo neteisėtai per valstybės sieną gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius tikėdamasis gauti už tai turtinės naudos, kaip ir S. S., organizuodamas bei vykdydamas šiuos neteisėtus veiksmus. Tokias išvadas teismai padarė įvertinę nuteistojo S. S., liudytojo S. S. parodymus bei telefoninių pokalbių turinį.

Tai, kad tam tikrą dalį neteisėtai gauto atlygio nuteistieji panaudojo nusikalstamoms veikoms daryti (kurui, telefoniniams pokalbiams ir pan.), neturi jokios reikšmės darant išvadas dėl savanaudiškų paskatų požymio nustatymo jų veiksmuose. Nustačius nuteistųjų veikimą dėl savanaudiškų paskatų, jų patirtos nusikalstamų veikų išlaidos negali būti įskaičiuojamos į kaip turtinę naudą gautą pinigų sumą. Taigi šiuo aspektu teismai teisingai pripažino, kad S. G. piktnaudžiavo taryba ir padėjo neteisėtai gabenti žmones per valstybės sieną (BK 228 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 6 dalis ir 292 straipsnio 2 dalis), o S. S. organizavo ir vykdė neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną (BK 292 straipsnio 3 dalis) dėl savanaudiškų paskatų, todėl keisti veikų kvalifikavimo pagal kasatorių prašymus nėra teisinio pagrindo.

Dėl BPK taikymo

S. S., kaip ir jo gynėjas, nurodo, kad neturėjo galimybės visa apimtimi įgyvendinti teisės į gynybą nuo pareikšto kaltinimo, nes teismas nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies 4 punkte, BPK 44 straipsnio 7 dalyje kaltinamajam garantuotos teisės apklausti kaltinimo liudytojus – Baltarusijos Respublikos piliečius S. S., A. S., U. S., V. D., A. K., P. K., A. S. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti. Pažymėtina, kad, teigdami, jog buvo suvaržytos gynybos teisės, nepaklausus kaip liudytojų minėtų asmenų, kasatoriai ignoruoja tai, jog esmines šių liudytojų nurodytas aplinkybes nuteistieji patys pripažino. Kita vertus, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio nuostatomis, posėdyje paskelbė šių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pirmiau teisme, ir rėmėsi tik ta jų dalimi, kuri atitinka kitus bylos įrodymus bei faktines aplinkybes. Kadangi nuteistieji neigė savanaudiškų paskatų buvimą jų veiksmuose, svarbiausi šiuo požiūriu buvo liudytojo S. S. parodymai apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių iškviesti šį liudytoją į teismą ir jį apklausti, tačiau į posėdį kviečiamas šis Baltarusijos Respublikos pilietis neatvyko. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas teismo posėdyje nedalyvavo dėl svarbių priežasčių, teismas perskaitė ir rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmiau teisme metu, be to, pagrįstai vadovavosi prejudicinę galią turinčiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu, kuriuo S. S. buvo nuteistas už neteisėtą valstybės sienos perėjimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad proceso, kaip visumos, įvertinimas šioje byloje leidžia konstatuoti, jog iš nuteistojo S. S. nebuvo atimta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, kaip reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinis skundas yra išnagrinėtas tinkamai, kai apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esminių argumentų ir visų prašymų. Nuteistojo S. S. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jų apeliacinius skundus, nes į visus esminius jų apeliacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsakyta. Be to, tiek nuteistojo S. S., tiek jo gynėjo skunduose konkrečiai nenurodoma, dėl kokių esminių jų apeliacinių skundų argumentų teismas nepasisakė.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad, nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Taigi kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasaciniame skunde S. G. skundžia teismų sprendimus dėl bausmės jam paskyrimo, tačiau jokių konkrečių su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais susijusių normų ir atitinkamų teisinių argumentų nenurodo, todėl, atsižvelgiant į BPK 369 straipsnio, 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, šie skundo teiginiai paliktini nenagrinėti.

S. G. kasaciniame skunde taip pat kelia su pirmosios instancijos nuosprendžio vykdymu susijusius klausimus, būtent dėl jam ikiteisminio tyrimo metu prokuroro nutarimu apribotų lėšų negrąžinimo po teismo taikyto turto konfiskavimo. Taip pat nuteistojo S. S. gynėjo kasaciniame skunde, ginčijant bausmės nuteistajam paskyrimo klausimą, be kita ko, akcentuojama baudžiamojo proceso trukmės įtaka teisingos bausmės parinkimui. Tačiau visais šiais nurodytais aspektais pirmosios instancijos teismo nuosprendis nuteistojo S. G., S. S. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nebuvo skundžiamas, atitinkamai šie klausimai nebuvo nagrinėjami ir su tuo susijusios faktinės aplinkybės nebuvo nustatinėjamos apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje. Atsižvelgiant į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatuotina, kad šie kasacinių skundų teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai, kaip neatitinkantys kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, paliktini nenagrinėti.

Tiek nuteistojo S. S., tiek jo gynėjo kasaciniuose skunduose prašoma, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirti švelnesnę, nei įstatymo numatytą, bausmę, be to, nuteistasis S. S. teigia, kad skirdami bausmes teismai neatsižvelgė į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes. Šie nuteistojo ir jo gynėjo argumentai bei jų prašymai neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas S. S. už atskiras nusikalstamas veikas skirtinų bausmių individualizavimui reikšmingas veikų padarymo ir nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes bei paskyrė konkrečias nusikalstamas veikas numatančių straipsnių sankcijose nustatytas bausmių rūšis ir jų dydžius, todėl BK 54 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas taikė tinkamai. Nenustatę pagal teismų praktiką būtinų išimtinių aplinkybių skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, teismai pagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžių dalis dėl R. P. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį, S. G. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (už 2007 m. gruodžio 9 d. padarytą nusikalstamą veiką), pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. sausio 14 d. padarytą nusikalstamą veiką), S. S. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (už 2007 m. gruodžio 9 d. padarytą nusikalstamą veiką), pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. sausio 14 d. padarytą nusikalstamą veiką) ir bylos dalį dėl šių veikų padarymo jiems nutraukti.

Panaikinti nuosprendžių dalis dėl bausmių, paskirtų R. P. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį, S. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį, S. S. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį, bendrinimo apėmimo būdu su kitomis jiems paskirtomis bausmėmis, paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžiu jiems paskirtas galutines subendrintas bausmes.

Kitas nuosprendžių dalis palikti galioti nepakeistas.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Alvydas Pikelis

Antanas Klimavičius