Baudžiamoji byla Nr. 2K-353/2012
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas Procesinio sprendimo kategorija:
2.1.7.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,
išteisintajai Z. K.,
gynėjui Rolandui Tamašauskui,
nukentėjusiajai V. L. ir jos atstovui advokatui Ruslanui Mazurovui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. L. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo Z. K. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalis, kuria Z. K. dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje (padarytų 2005 m. rugpjūčio 23 d. ir 2005 m. gruodžio 20 d.), išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis BK 95 straipsniu, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Z. K. baudžiamoji byla dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje (padarytų 2005 m. rugpjūčio 23 d. ir 2005 m. gruodžio 20 d.), nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės už šias nusikalstamas veikas senaties terminams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Z. K. buvo kaltinama tuo, kad su V. L., siekusia gauti 121 000 Lt kreditą iš banko, susitarusi sudaryti apsimestinį V. L. namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį Z. K. neturėjo įgyti nuosavybės teisės į šį turtą, tačiau, turėdama išankstinį tikslą nesilaikyti tokio susitarimo, taip apgaule įgyti svetimą turtą, 2005 m. birželio 22 d. notarų biure Kaune sudarė su V. L. apsimestinę namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje melagingai nurodyta, kad V. L. šį turtą parduoda, o Z. K. perka už 330 000 Lt, ir kad Z. K. sumokėjo V. L. 209 000 Lt, taip apgaule įgijo didelės 900 000 Lt vertės V. L. turtą, kurį 2006 m. gruodžio 22 d. tame pačiame notarų biure Kaune kaip savo pardavė A. G. už 330 000 Lt.
Z. K. buvo kaltinama taip pat tuo, kad siekdama apgaule įgyti svetimą didelės vertės turtą, įrašydama melagingus duomenis, suklastojo tikrus dokumentus – darbo užmokesčio pažymas apie įmonėje gaunamą savo atlyginimą: 2005 m. rugpjūčio 23 d. įrašė, kad nuo 2005 m. sausio mėnesio iki 2005 m. liepos mėnesio jos atlyginimas – 23 100 Lt, nors tikras jos atlyginimas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. buvo 2855 Lt, ir šią suklastotą pažymą pateikė bankui 121 000 Lt kreditui gauti; 2005 m. gruodžio 20 d. įrašė, kad nuo 2005 m. birželio mėnesio iki 2005 m. lapkričio mėnesio jos atlyginimas – 20 700 Lt, nors tikras jos atlyginimas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. buvo 2855 Lt, ir šią žinomai suklastotą pažymą pateikė bankui 40 000 Lt kreditui gauti.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes neteisingai vertino įrodymus ir bylos faktines aplinkybes: kad Z. K., žinodama, kad namas jai nepriklauso ir ji negali sudaryti dėl jo jokių kitų sandorių, dar iki namo pardavimo A. G., nepranešusi kasatorei, papildomai paėmė iš banko 40 000 Lt paskolą; kad banke gauta paskola buvo panaudota ne tik kasatorės, bet ir Z. K. įsiskolinimams padengti; kad apsimestinėje nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog Z. K. tariamai sumokėjo kasatorei 209 000 Lt, o iš bylos medžiagos akivaizdu, jog Z. K. žino, tačiau nuslepia, jog šių pinigų kasatorei nėra sumokėjusi; kad būtent kasatorė sumokėjo 20 000 Lt V. P., padengdama Z. K. išduotą vekselį; kad V. P. parodymais, jog 20 000 Lt skolinosi kasatorė, bando padėti Z. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės; kad kasatorei nebuvo reikalo papildomai skolintis lėšų iš V. P., kai jau turėjo gauti paskolą banke; kad V. P. turėjo įgaliojimą atstovauti Z. K. įvairiose institucijose bei registruoti šios apgaule įgytą turtą ir žinojo apie vėlesnius nesąžiningų įgijėjų sandorius.
Kasatorė taip pat mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorė nurodo, kad su Z. K. sudarė apsimestinį namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, iš tikrųjų turėdamos galvoje tai, kad po sandorio nuosavybės teisė į šį turtą neturėjo pereiti Z. K. Teisinius santykius tarp išteisintosios ir kasatorės galima būtų vertinti kaip civilinius teisinius santykius, bet iš bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad Z. K. turėjo išankstinį tikslą nesilaikyti susitarimo dėl nuosavybės teisės neperėjimo. Apgaulė yra esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą. Išteisintoji Z. K., veikdama tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, piktavališkai suklaidindama, t. y. apgaule, įgijo kasatorės turtą, padarydama jai turtinę žalą, todėl šie teisiniai santykiai turi būti vertinami baudžiamosios teisės aspektu, be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Z. K. tyčia suklastojo dokumentus.
Kasatorė taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog Z. K. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Byloje kasatorė kaltinamajai Z. K. buvo pareiškusi civilinį ieškinį, kurį pirmosios instancijos teismas išteisinamuoju nuosprendžiu atmetė, o apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko galioti. Kasatorės manymu, teismas turėjo tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti turtinės žalos atlyginimą, nes ši žala padaryta suklastojus dokumentą (kasacinė nutartis Nr. 2K-330/2006).
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti su tuo susijusius sprendimus, suklaidinimas, nulėmęs tokio asmens apsisprendimą perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę. Toks suklaidinimas gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas nuslepia arba priešingai – praneša neteisingas aplinkybes ir faktus, pateikia klaidingą informaciją ir tai yra reikšminga nukentėjusiajam. Sukčiavimo atveju kaltininkas gali piktnaudžiauti nukentėjusiojo pasitikėjimu, pasinaudodamas tuo įtikina jį perduoti turtą ar perleisti turtinę teisę kaltininkui, o nukentėjusysis taip ir pasielgia, manydamas, kad šis neturi nusikalstamų ketinimų. Tyčios turinį esant sukčiavimui rodo kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, numato, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala, ir nori tokių padarinių.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai ištyrė bei įvertino įrodymų visumą – Z. K., V. L., liudytojų parodymus, objektyvius rašytinius dokumentus – ir, spręsdami dėl Z. K. tyčios ir apgaulės prieš V. L. panaudojimo, nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2005 m. birželio 22 d. pasirašyta namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis dalyvaujant šalims, t. y. turto pardavėjams R. L., V. L. bei pirkėjai Z. K., nebuvo apgaulinga. V. L. nebuvo suklaidinta nei dėl parduodamo turto, jo vertės, apmokėjimo sąlygų, nei dėl sutarties pasirašyme dalyvavusių asmenų tapatybių. Pati V. L., siekdama grąžinti paskolą vienam bankui, inicijavo, kad būtų sutaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią Z. K. paimtų paskolą iš kito banko, o V. L. taip padengtų savo finansinius įsipareigojimus ir skolos išieškojimas nebūtų nukreiptas į jos turtą. V. L. sąmoningai ruošėsi šio sandorio sudarymui. Jos iniciatyva bankas leido parduoti V. L. ir R. L. priklausantį gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, įkeistus bankui pagal kredito sutartį, išliekant galioti hipotekai. R. L., V. L. ir Z. K. bendrame pareiškime, tą pačią dieną patvirtintame notaro, nurodyta, kad Z. K. visas prievoles, numatytas pirkimo-pardavimo sutartyje, įvykdė ir šalys viena kitai pretenzijų neturi, taigi šalys patvirtino, kad sutarties sąlygos įvykdytos. Z. K. įgytu ir jos vardu įregistruotu turtu nedisponavo, sutarties pasirašymo dieną buvo įgaliojusi tai daryti V. L. Banko suteikto Z. K. kredito dalis būstui pirkti buvo panaudota V. L. įsiskolinimui banke padengti, kita dalis pervesta į jos asmeninę sąskaitą. Tai patvirtina Z. K. ir V. L. parodymus dėl jų išankstinio susitarimo apie sandorio sąlygas. V. L. susitarimą su Z. K., kad ji savo lėšomis padės Z. K. mokėti banko suteiktą kreditą ir palūkanas, patvirtina banko informacija, kad paskolai padengti V. L. buvo pervedusi Z. K. 8000 Lt, vėliau lėšų neteikė. Z. K., neturėdama lėšų banko kreditui grąžinti, nesant pardavimo sandorį varžančių rašytinių susitarimų, namą ir žemės sklypą pardavė, su banku buvo atsiskaityta. Nustatęs tokias faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvada, kad Z. K. veiksmuose nėra sukčiavimo požymių.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo ištirti ir nuosprendyje įvertinti įrodymai patvirtina, jog Z. K. veiksmuose apgaulės požymių nenustatyta ir jos veiksmai negali būti vertinami kaip veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog Z. K. tyčia suklastojo pažymas apie savo darbo užmokestį, siekdama, kad jai būtų suteikta paskola, kurios paėmimą inicijavo V. L., todėl negali būti laikoma, kad šiais nusikalstamais veiksmais padaryta žala V. L.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorės skundą, remiantis jos išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nukentėjusiosios V. L. kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Greičius
Vytautas Piesliakas
Antanas Klimavičius
