Dėl paprastojo vekselio vykdomojo įrašo panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-706/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00151-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.1; 94.2.1; 99.1.1; 99.1.5; 99.7; 121.19.6;

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarei S. K., dalyvaujant tretiesiems asmenims O. M. (O. M.), E. K. ir Beazley Furlonge Ltd., dėl paprastojo vekselio vykdomojo įrašo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė panaikinti Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarės S. K. 2010 m. vasario 23 d. išduotą paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą, registro Nr. SK-957. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje nutraukė jos ir trečiojo asmens O. M. santuoką, patvirtino jų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių. Trečiasis asmuo E. K. kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo nurodytoje byloje, teigdamas, kad jis 2008 m. kovo 24 d. paskolino O. M. 350 000 Lt, o ištuokos byloje jis kaip kreditorius nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą. Ieškovės teigimu, 2010 m. vasario 23 d. notarė neteisėtai išdavė vykdomąjį įrašą pagal 2008 m. kovo 24 d. paprastąjį vekselį, duotą O. M. trečiajam asmeniui E. K., nes vekselyje nėra įrašo apie akceptą. Tai reiškia, kad trečiasis asmuo E. K. per vienerių metų terminą nepateikė jo akceptuoti O. M., kaip to reikalaujama pagal įstatymą (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 9 dalis, 27, 46 straipsniai), todėl vekselis negalioja.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 6956,80 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad: trečiasis asmuo O. M. 2008 m. vasario 24 d. išrašė trečiajam asmeniui E. K. paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti 350 000 Lt, mokėjimo terminas – pateikus apmokėti; E. K. 2009 m. kovo 23 d. raštu kreipėsi į O. M., pateikdamas šiam minėtą paprastąjį vekselį apmokėti ir reikalaudamas apmokėti iki 2009 m. gruodžio 3 d.; nurodytame rašte O. M. įrašė įrašą, kad sutinka su reikalavimu ir atleidžia nuo vekselio protesto įforminimo; O. M. nustatytu terminu nesumokėjus vekselyje nurodytos sumos, E. K. kreipėsi į notarę, 2009 m. gruodžio 4 d. ir 2010 m. vasario 12 d. per notarę persiuntė reikalavimus O. M. apmokėti skolą; pastarajam neįvykdžius apmokėjimo, E. K. 2010 m. vasario 23 d. kreipėsi į notarę dėl vykdomojo įrašo išdavimo; notarė 2010 m. vasario 23 d. išdavė vykdomąjį įrašą pagal vekselį; vekselio davėjas O. M. jokių pretenzijų ar prieštaravimų vekselio turėtojui nereiškia ir skolą pripažįsta. Teismas, remdamasis ĮPVĮ 3–76, 77–80 straipsniais, konstatavo, kad šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios įsakomuosius vekselius, netaikomos paprastiesiems vekseliams, jeigu tai nėra tiesiogiai nurodyta ĮPVĮ 79 straipsnyje, todėl ĮPVĮ 27 straipsnio norma dėl vekselio akceptavimo netaikoma paprastiesiems vekseliams (ĮPVĮ 2 straipsnio 4 dalis, 79 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad visi įrašai dėl akcepto turi būti padaryti vekselyje, tačiau šis argumentas neturi teisinės reikšmės kilusiam ginčui, nes O. M. išrašytas paprastasis vekselis neturėjo būti akceptuotas. 2008 m. kovo 24 d. vekselyje buvo nustatytas apmokėjimo terminas – jį pateikus, todėl pagal ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalį jis turėjo būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. E. K. 2009 m. kovo 23 d., t. y. nesuėjus vienerių metų terminui nuo vekselio išdavimo, pateikė vekselį apmokėti O. M.. Nors mokėjimo terminą iki 2009 m. gruodžio 3 d. nurodė vekselio turėtojas E. K., tačiau O. M. pasirašė sutikimą su E. K. reikalavimu, kartu su nustatyto mokėjimo termino pratęsimu (ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis). O. M. 2009 m. kovo 23 d. rašte įrašė, kad atleidžia vekselio turėtoją E. K. nuo vekselio protestavimo, taip atleisdamas nuo pareigos įforminti vekselio protestą dėl neapmokėjimo (ĮPVĮ 48 straipsnio 1 dalis). Tai, kad E. K. ir O. M. pažeidė ĮPVĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą padaryti įrašą apie atleidimą nuo protestavimo vekselyje, neturi teisinės reikšmės ginčui ir nedaro tokios sąlygos negaliojančios, nes tokių negaliojimo padarinių nenustatyta įstatyme. Be to, šis įrašas sieja tik trečiuosius asmenis O. M. ir E. K., kuriems jis galioja, nes abiem sąlyga žinoma ir abu su ja sutiko. Toks susitarimas ieškovės teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, nes pagal vekselį ji nėra įsipareigojusi, laidavusi pagal jį, o trečiajam asmeniui reikalaujant ieškovę pripažinti solidariai atsakinga su O. M., solidariąją atsakomybę turi įrodyti E. K. ir tokiu atveju ĮPVĮ nuostatos nebebus taikomos. O. M. nesumokėjus vekselyje nurodytos sumos iki 2009 m. gruodžio 3 d., E. K., nepažeisdamas ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje ir 47 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, 2009 m. gruodžio 4 d. per notarą pateikė O. M. vekselį apmokėti; 2010 m. vasario 12 d. – pakartotinai. Taigi ĮPVĮ 72 straipsnyje nustatyti terminai reikalavimui pareikšti nebuvo pažeisti. Dėl nurodytų priežasčių pripažintina, kad atsakovės vykdomasis įrašas 2010 m. vasario 23 d. išduotas nepažeidžiant ieškinio senaties terminų (ĮPVĮ 81 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas, vadovaudamasis ĮPVĮ 82 straipsniu, CK 1.138 straipsniu, CPK 5 straipsniu, nurodė, kad ieškovė nėra teisinių santykių, kilusių tarp vekselio davėjo O. M. ir turėtojo E. K., dalyvė, išduotas vykdomasis įrašas nepažeidžia jos teisių ir teisėtų interesų, nes išieškojimas pagal ginčijamą vykdomąjį įrašą negali būti nukreiptas į ieškovę, todėl ji neturi teisės ginčyti notarės 2010 m. kovo 23 d. išduoto vykdomojo įrašo. Vekselį išdavė tik O. M., ieškovė jame kaip skolininkė nėra nurodyta, pagal vykdomąjį įrašą išieškojimas į ją taip pat negali būti nukreiptas, todėl jos atsakomybės klausimas šioje byloje negali būti sprendžiamas. Trečiasis asmuo E. K., siekdamas O. M. skolos išieškojimą nukreipti į ieškovės turtą, galės ieškinio teisenos tvarka įrodinėti ieškovės solidariąją atsakomybę, pareikšdamas jai savarankišką ieškinį, tačiau vykdomojo įrašo (ne)galiojimas neturės tam teisinės reikšmės. Pažymėjęs, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 6900 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki teismo sprendimo byloje priėmimo, teismas, atmesdamas ieškinį, iš ieškovės valstybei priteisė 6900 Lt žyminio mokesčio ir 56,80 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 7500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, papildomai nurodė, kad ĮPVĮ 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „paprastieji vekseliai, mokėtini per tam tikrą laiką po pateikimo, per 25 straipsnyje nustatytus terminus turi būti pateikti vekselio davėjui „vizuoti“. Šiame straipsnyje nustatytas kitoks nei nagrinėtinos bylos atveju vekselio apmokėjimo terminas, t. y. kai vekselis išrašytas apmokėti „per tam tikrą laiką po pateikimo“. Vekselio davėjo O. M. 2008 m. kovo 24 d. išrašyto paprastojo vekselio terminas vekselyje yra nurodomas „jį pateikus“, t. y. vekselio apmokėjimo terminas nustatytas vadovaujantis ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Vykdomasis įrašas notaro išduotas tinkamai įsitikinus, kad apie vekselio neapmokėjimą yra pranešta. Žyminio mokesčio mokėjimo aspektu kolegija nurodė, kad ieškovė ginčija ir vekselio teisėtumą, todėl ginčas laikytinas turtiniu. Atsižvelgusi į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 5 d. nutartimi ieškovei atidėjo 7500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo byloje priėmimo, kolegija sprendė, kad nurodyta suma priteistina iš ieškovės į valstybės biudžetą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo: pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir grąžinti kasatorei permokėtą žyminio mokesčio dalį; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš notarės S. K. bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl žyminio mokesčio. Kasatorė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje M. P. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje S. G. ir kt. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-43/2011, išaiškinimais, teigia, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė CPK 80 straipsnio nuostatas. Anot kasatorės, ji byloje ginčijo notaro išduotą vykdomąjį įrašą, ginčas yra neturtinio pobūdžio, todėl jai turėtų būti grąžinta jos permokėta žyminio mokesčio dalis, o apeliacinės instancijos teismas, ginčą laikydamas turtiniu, pažeidė CPK 176, 177, 179, 185 straipsnius. Kasatorės teigimu, nusprendus, kad ieškinys neturtinis, konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju buvo pažeistos ir bendrosios kompetencijos teismų rūšinio teismingumo taisyklės, nes tokį ieškinį pirmąja instancija turėjo nagrinėti ne apygardos, o apylinkės teismas (CPK 26 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

2. Dėl ieškovės teisės ginčyti notarės išduotą vykdomąjį raštą. Kasatorė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje G. N. v. E. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-199/2011, išaiškinimais ir nurodo, kad teismai, konstatuodami, jog notarės išduotas vykdomasis įrašas nepažeidžia jos (kasatorės) teisių ir teisėtų interesų, todėl ji neturi teisės šio įrašo ginčyti, netinkamai taikė CPK 5 straipsnio 1 dalies, ĮPVĮ 82 straipsnio nuostatas, iš esmės pažeidė CPK 176, 177, 179, 185 straipsnius. Kasatorės teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad pagal notarės išduotą vykdomąjį įrašą taikytas areštas, kuris pažeidžia jos teises.

3. Dėl vekselio akceptavimo ir protestavimo. Kasatorė remiasi ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalies, ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje S. G. ir kt. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-43/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011, išaiškinimais ir nurodo, kad byloje nustatyta, jog E. K. vekselio apmokėti nepateikė, o į O. M. kreipėsi tik su 2009 m. kovo 23 d. raštu, tačiau pagal įstatymą vekselis turi būti pateikiamas apmokėti mokėtojui, kuris vekselyje nurodo datą ir tai, kad vekselis buvo jam pateiktas, pasirašo vekselyje. Taigi teismai E. K. raštą nepagrįstai laikė paprastojo vekselio pateikimu apmokėti, neteisingai taikė ĮPVĮ 40 straipsnio nuostatas ir iš esmės pažeidė proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 179, 185 straipsnius). Vekselyje nėra jokių įrašų, o E. K. 2009 m. kovo 23 d. raštas nėra paprastojo vekselio pateikimas jį apmokėti. Taigi nepateikus vekselio apmokėti, notarė negalėjo išduoti ir paprastojo vekselio vykdomojo įrašo, be to, 2010 m. vasario 23 d., kai terminas jau buvo praleistas.

Kasatorė pažymi, kad E. K. 2009 m. kovo 23 d. raštą O. M. pateikė ne paskutinę mokėjimo termino dieną (pateikimo laikas nebuvo sutrumpintas, ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis), nors pagal ĮPVĮ 79, 36 straipsnių nuostatas paprastasis vekselis turėjo būti pateiktas vekselio davėjui O. M. apmokėti ne anksčiau kaip paskutinę mokėjimo termino dieną (2009 m. kovo 24 d.) per vienerius metus nuo jo išrašymo, vekselio davėjui O. M. pasirašant vekselyje (ĮPVĮ 36, 40, 47 straipsniai, CPK 176, 177, 179, 185 straipsniai). Be to, teismai nustatė ir tai, kad mokėjimo terminą iki 2009 m. gruodžio 3 d. nurodė ne vekselio davėjas O. M. (tik atskirame rašte), o vekselio turėtojas E. K., nors pagal ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalį tik vekselio davėjas turi teisę pratęsti ir tik vekselio pateikimo laiką, bet ne jo apmokėjimo terminą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje G. N. v. E. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-199/2011, išaiškinimais, pagal ĮPVĮ 76 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, atidėti, pratęsti norminiuose teisės aktuose nustatytų terminų, taikytinų iš vekselių kylantiems reikalavimams, neturi teisės ne tik įstatymas ar teismas, bet ir vekselio davėjas, turėtojas ir (arba) notaras. Šioje byloje teismai neatskyrė vekselio pateikimo apmokėti ir pranešimo apie neapmokėjimą sąvokų ir veiksmų. Teismai nustatė, kad vekselio apmokėjimą, o ne vekselio pateikimo laiką (toks iš viso nebuvo pratęstas) iki 2009 m. gruodžio 3 d. pratęsė pats vekselio turėtojas E. K., o į notarą dėl vekselio neapmokėjimo įforminimo kreipėsi tik 2009 m. gruodžio 4 d., o 2010 m. vasario 12 d. – pakartotinai, t. y. praleidęs keturių dienų terminą (ĮPVĮ 47 straipsnis). Vekselio turėtojas E. K. pažeidė ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą imperatyvų vienerių metų vekselio pateikimo ir neapmokėjimo įforminimo terminą, todėl notarė turėjo atsisakyti įforminti vekselio protestą dėl neapmokėjimo (ĮPVĮ 36, 46, 79 straipsniai, Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintų Vekselių ir čekių protestavimo taisyklių 6.2, 7, 12.3, 15 punktai).

Teismai pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalies, ĮPVĮ 82 straipsnio nuostatas. Teismai nustatė įrašų nebuvimą vekselyje, laikydami, kad O. M. 2009 m. kovo 23 d. rašte esantis įrašas dėl vekselio turėtojo E. K. atleidimo nuo vekselio protestavimo sieja tik šiuos asmenis ir toks jų susitarimas ieškovės teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Kasatorės nuomone, teismai iš esmės pažeidė CPK 176, 177, 179, 185 straipsnius, netinkamai taikė ĮPVĮ 36, 76 straipsnio nuostatas, padarė prieštaraujančias nustatytoms faktinėms aplinkybėms išvadas, kaip ir tai, kad pateikto apmokėti vekselio apmokėjimo terminas buvo pratęstas, kad atskiru raštu O. M. atleido E. K. nuo vekselio protestavimo. Kasatorė, remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. AB firmai „VITI“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. G. G., bylos Nr. 3K-3-519/2008) nurodo, kad kai ginčas yra kilęs dėl notarės išduoto vykdomojo įrašo, tokius santykius reglamentuoja specialios teisės normos, būtent – ĮPVĮ 48 straipsnio 1 dalis, todėl negalimi jokie O. M. ir E. K. abipusiai susitarimai ir dar atskirais raštais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė notarė S. K. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl vekselio akceptavimo ir protestavimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ĮPVĮ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą paprastojo vekselio sampratą, 79 straipsnio 1 dalį, sprendė, kad ĮPVĮ 27 straipsnyje įtvirtinta norma dėl vekselio akceptavimo netaikoma paprastiesiems vekseliams. Nagrinėjamu atveju vekselyje buvo nustatytas apmokėjimo terminas jį pateikus, todėl pagal ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalį jis turėjo būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. Vekselio turėtojas, nesuėjus vienerių metų terminui nuo vekselio išdavimo, pateikė jį apmokėti vekselio davėjui. Nors terminą nurodė vekselio turėtojas, vekselio davėjas pasirašė sutikimą su tokiu reikalavimu, o kartu – su nustatytu mokėjimo termino pratęsimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tokiu atveju laikytina, jog šalys susitarė dėl termino pratęsimo; tokio susitarimo įstatymas nedraudžia. Be to, vekselio davėjas atleido vekselio turėtoją nuo vekselio protestavimo. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas tiksliai, griežtai nenustato vekselio pateikimo procedūros ir tvarkos, preziumuojama, kad bet koks rašytinis skolininko patvirtinimas apie gavimą yra galiojantis. Notarinėje praktikoje vekseliai pateikiami apmokėti arba asmeniškai skolininkams, arba siunčiant laišką paštu. Pasitaiko dažni atvejai, kai skolininkai slapstosi, vengia piniginės prievolės vykdymo, todėl vekselių pateikimas apmokėti pasunkėja. Tuo atveju, kai skolininkui kreditorius siunčia pranešimą paštu, tai „pateikimu“ laikomas laiško siuntimo faktas, nes vekselis paštu nesiunčiamas ir jame jokių žymų neįrašoma. Teismai nustatė, kad vekselis neturėjo būti protestuojamas, nes vekselio davėjas atleido vekselio turėtoją nuo vekselio protesto; įrašas apie atleidimą nuo protestavimo padarymo vekselyje neturi teisinės reikšmės ginčui ir nedaro tokios sąlygos negaliojančios, nes to nenustato įstatymas, o nagrinėjamu atveju šis įrašas sieja tik trečiuosius asmenis ir jiems šis įrašas galioja, nes abiem ši sąlyga žinoma ir abu su ja sutiko.

2. Dėl civilinio teisinio santykio dalyvių. Byloje nustatyta, kad vekselio davėjas, kaip civilinio teisinio santykio dalyvis, turintis įstatyme įtvirtintą galimybę ginčyti vekselį, jokių pretenzijų ar prieštaravimų vekselio turėtojui nereiškia ir skolą pripažįsta. Skolininkas ir kreditorius pripažįsta savo įsipareigojimus, susitarimus.

3. Dėl notaro veiksmų teisėtumo. Vykdomasis įrašas išduotas notarei įsitikinus, kad apie vekselio neapmokėjimą buvo pranešta, kad vekselio davėjas tinkamai informuotas, todėl pagrįstai išdavė paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo O. M. prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus; priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CPK 80 straipsnio, teismingumo taisyklių taikymo. Ieškovė ginčija vekselio teisėtumą, todėl ginčas laikytinas turtiniu. Ieškovė prašė teismo atidėti 6900 Lt dalies žyminio mokesčio sumokėjimą, apeliaciniu skundu – 7500 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą, taigi pati pripažino, kad ginčas yra turtinio pobūdžio, pati ieškinį pateikė Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, nors ieškovei visose teismų instancijose atstovavo ir procesinius dokumentus surašinėjo tas pats advokatas J. K..

2. Dėl ĮPVĮ 36, 40, 47 straipsnių taikymo. E. K. pateikė vekselį laikydamasis ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, t. y. nesuėjus vieneriems metams nuo vekselio išrašymo dienos. Be to, pagal ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalį vekselio davėjas turi teisę apmokėjimo terminą pratęsti. 2009 m. kovo 23 d. raštu tiek vekselio turėtojas E. K., tiek vekselio davėjas O. M. sutiko, kad vekselis būtų apmokėtas iki 2009 m. gruodžio 3 d. ĮPVĮ nėra įtvirtinto draudimo pateikus vekselį nustatyti terminą, per kurį turi būti sumokėta skola. Vekselio davėjas O. M. 2009 m. kovo 23 d. rašte įrašė, kad atleidžia vekselio turėtoją E. K. nuo vekselio protesto įforminimo (ĮPVĮ 48 straipsnio 1 dalis). Tai, kad sąlyga, jog vekselio turėtojas atleidžiamas nuo vekselio protesto, turi būti nurodyta tik vekselyje, o ne atskirame rašte, įstatymuose neįtvirtinta. Taigi vekselio turėtojas E. K. pagrįstai neprotestavo vekselio.

Trečiasis asmuo nurodo, kad notarės veiksmai atitiko Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintos Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 6, 8, 9 punktų reikalavimus. Teismai nustatė, kad notarė 2009 m. gruodžio 4 d. išsiuntė vekselio davėjui O. M. vekselio turėtojo E. K. pareiškimą įvykdyti piniginę prievolę ir sumokėti 350 000 Lt skolą. 2010 m. vasario 12 d. O. M. buvo išsiųstas pakartotinis raginimas sumokėti skolą. Šiais pranešimais notarė įsitikino, kad vekselio davėjas buvo tinkamai informuotas, todėl teisėtai ir pagrįstai 2010 m. vasario 23 d. išdavė paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą.

k o n s t a t u o j a :

Dėl ginčo kvalifikavimo turtiniu ar neturtiniu ir CPK 80 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje

Ginčo kvalifikavimas turtiniu ar neturtiniu yra teisiškai reikšmingas, nes lemia ieškinio apmokestinimą žyminiu mokesčiu, civilinės bylos teismingumą (CPK 26 straipsnis, 27 straipsnio 1 punktas, 80 straipsnio 1 dalis).

Teisės teorijoje ir teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip ginčas dėl turto arba ginčas, tiesiogiai susijęs su turtu; neturtiniai ieškiniai aiškinami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2008).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl ginčo pobūdžio byloje, kurioje ieškovai – paprastųjų neprotestuotinų vekselių davėjas ir laiduotojas – ginčijo notaro padarytus vykdomuosius įrašus ir prašė juos pripažinti negaliojančiais dėl to, kad notaro vykdomieji įrašai yra išduoti prieš tai neatlikus privalomų ir nustatytais terminais procedūrų, konstatavo, kad ieškovai neginčija vekselio teisėtumo, tik ginčija vekselių turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūros teisėtumą. Toks ginčas <...> pripažintinas ne ginču dėl tam tikro turto priteisimo ar turtinės (reikalavimo) teisės nuginčijimo, dėl to yra iš esmės neturtinis, taigi pareikštas ieškinys dėl notaro atliktų vykdomųjų įrašų pagal pateiktus vekselius pripažinimo negaliojančiais apmokestinamas žyminiu mokesčiu CPK <...> nustatyta tvarka kaip ieškinys, pareikštas ne už turtinius, o už kitus (t. y. neturtinio pobūdžio) reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. ir kt. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-43/2011).

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė ginčija notarės pagal paprastąjį vekselį padarytą vykdomąjį įrašą. Ieškovės materialinis teisinis reikalavimas nukreiptas į atsakovę – vykdomąjį įrašą padariusią notarę, o vekselio davėjui ir turėtojui materialiniai teisiniai reikalavimai nereiškiami. Ieškovės teigimu, notarė neteisėtai padarė vykdomąjį įrašą pagal paprastąjį vekselį, nes vekselyje nėra įrašų apie jo akceptavimą ir protestavimą, yra praleisti įstatyme nustatyti terminai ir dėl to vekselis negalioja. Ieškovės ieškinyje nurodytas ir byloje įrodinėtas ieškinio pagrindas suponuoja išvadą, kad ieškovė šioje byloje neginčija vekselio teisėtumo, skolos pagal vekselį dydžio, o ginčija tik vykdomojo įrašo pagal vekselį padarymo procedūros teisėtumą, prašo panaikinti notaro padarytą vykdomąjį įrašą dėl šio atlikimo procedūros pažeidimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką, konstatuoja, kad šioje byloje nagrinėjamas neturtinio pobūdžio ginčas, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai jį netinkamai vertino kaip turtinį ginčą. Ieškinys (teisme gautas 2011 sausio 17 d.) ir apeliacinis skundas (pašto įstaigai įteiktas 2011 m. rugsėjo 30 d.) žyminiu mokesčiu turėjo būti apmokėti pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 dalies ir 82 straipsnio taisykles (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija, CPK 3 straipsnio 8 dalis), t. y. atitinkamai 133,20 Lt ir 139,10 Lt žyminiu mokesčiu (Statistikos departamento 2010 m. spalio 12 d. ir 2011 m. liepos 14 d. informaciniai pranešimai dėl žyminiam mokesčiui ir teismo baudoms indeksuoti taikomo vartotojų kainų indekso). O iš bylos medžiagos matyti, kad: paduodama ieškinį ieškovė už jį sumokėjo 600 Lt žyminio mokesčio, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartimi jai buvo atidėtas 6900 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimas iki teismo sprendimo byloje priėmimo, apskųstu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš ieškovės valstybei priteista 6900 Lt žyminio mokesčio; paduodama apeliacinį skundą ieškovė už jį žyminio mokesčio nemokėjo, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartimi jai buvo atidėtas 7500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo byloje priėmimo, apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš ieškovės valstybei priteista 7500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatorės argumentą dėl per didelio iš jos priteisto žyminio mokesčio ir netinkamo CPK 80 straipsnio taikymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Už ieškinį ir apeliacinį skundą kasatorė iš viso turėjo sumokėti 272,30 Lt, o paduodama ieškinį yra sumokėjusi 600 Lt žyminį mokestį (T. 1, b. l. 6), t. y. žyminio mokesčio yra sumokėjusi daugiau, negu numato įstatymai. Kasatorės permokėta žyminio mokesčio dalis jai grąžintina per Valstybinę mokesčių inspekciją (CPK 87 straipsnis). Dėl to apskųstų teismų procesinių sprendimų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeistinos, žyminis mokestis už ieškinį ir apeliacinį skundą valstybės naudai iš kasatorės nepriteistinas, jos permokėtas žyminis mokestis – 327,70 Lt grąžintinas kasatorei.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyto absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs šio Kodekso 346 straipsnyje numatytus pagrindus (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Taigi, tokiu, kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindu remiamasi proceso teisės normos pažeidimu, kasacijos pagrindo buvimas gali būti konstatuotas tik, be kita ko, nustačius, kad pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Rūšinis teismingumas reiškia tam tikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai. Rūšinio teismingumo nustatymo kriterijus paprastai yra ginčo dalykas (pobūdis), tačiau galimi ir kiti kriterijai, pavyzdžiui, ginčo subjektų teisinės padėties ypatumai ir kt. Rūšinį teismingumą nustatančios teisės normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu negali keisti rūšinio teismingumo (CPK 32 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos vientisą teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai – administraciniai teismai. Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis). Administraciniams teismams teismingus ginčus nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas.

Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 straipsnio 8 dalis).

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija, galiojusi ir taikytina bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Aiškinant šią teisės normą nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad pagal ją pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą būtų tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog bendrosios kompetencijos teismas, pažeisdamas bylų rūšinio teismingumo taisyklės, išnagrinėjo administraciniam teismui teismingą ginčą. Tokia aplinkybė šioje byloje nenustatyta, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir nekonstatavo šioje proceso teisės normoje nurodyto absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo.

Pagal ginčo pobūdį ši byla pirmąja instancija teisminga apylinkės teismui (CPK 26, 27, 28 straipsniai). Aplinkybė, kad bylą pirmąja instancija išnagrinėjo apygardos teismas, nors ji pirmąja instancija teisminga apylinkės teismui, atsižvelgiant į bylos duomenis bei kasacinio skundo argumentus, neteikia pagrindo pripažinti, kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija šioje byloje konstatuoja, kad nenustatyta pagrindo panaikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus dėl bylos teismingumo taisyklių netinkamo taikymo.

Dėl ieškovės teisės kreiptis į teismą nagrinėjamoje byloje

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 28 straipsnio reikalaujama, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų ir nevaržytų kitų asmenų teisių bei laisvių. Pagal CK 1.137 straipsnio 1 dalį asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso tikslai – be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kreiptis į teismą dėl kitų asmenų teisių gynimo galima tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Ieškovas, sąžiningai pareikšdamas ieškinį, reikalavimą ginti teises privalo pagrįsti, nurodydamas faktines aplinkybes ir argumentus, kad jo teisės buvo pažeistos, todėl yra teisinis pagrindas jas ginti. Išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą ieškovas turi pagrįsti, nurodydamas, kokie asmenys, dokumentai ar kitos įrodinėjimo priemonės jį patvirtina.

Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CPK normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami; tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinės firmos „Indra“ savininkas V. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006). Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2009). CPK 5 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, universalia forma garantuojanti konstitucinės teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis) įgyvendinimą bylose, kurių nagrinėjimo tvarką nustato Civilinio proceso kodeksas (CPK 1 straipsnis), yra subjektinių teisių gynybos garantija, reiškianti, jog suinteresuotu asmeniu teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo aspektu yra kiekvienas asmuo, kuris CPK nustatyta tvarka kreipiasi į teismą deklaruodamas turįs materialinį teisinį interesą, tačiau tik teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176–185 straipsniuose, galima prieiti prie išvados, ar tokio suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra pagrįstas, t. y. ar konstatuotinas teisės arba teisėto intereso pažeidimas ir ar jis gintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. T. v UAB „Transnetas“, bylos Nr. 3K-3-312/2007). Tokios pat kreipimosi į teismą nuostatos įtvirtintos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnyje; šios tarptautinės normos garantuoja kiekvienam, kurio teisės ir laisvės buvo pažeistos, teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-3-552/2000).

Šioje byloje teismų nustatyta, kad: ieškovė nėra teisinių santykių, kilusių tarp vekselio davėjo O. M. ir vekselio turėtojo E. K., dalyvė; išduotas vykdomasis įrašas nepažeidžia jos teisių ir teisėtų interesų, nes išieškojimas pagal ginčijamą vykdomąjį įrašą negali būti nukreiptas į ieškovę; ieškovės argumentas, kad vykdomasis įrašas pažeidžia jos teises, nes E. K. gali nukreipti išieškojimą į O. M. turtą, pasunkindamas ieškovės galimybes išieškoti iš O. M. jai priteistą sumą, yra nepagrįstas; trečiasis asmuo E. K., siekdamas O. M. skolos išieškojimą nukreipti į ieškovės turtą, turės ieškinio teisenos tvarka įrodinėti ieškovės solidariąją atsakomybę, pareikšdamas jai savarankišką ieškinį, tačiau vykdomojo įrašo galiojimas ar ne neturės tam teisinės reikšmės. Į tai atsižvelgdami teismai padarė išvadą, kad ieškovė neturi teisės ginčyti atsakovės 2010 m. vasario 23 d. padarytą vykdomąjį įrašą.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis teisės normomis ir suformuota jų taikymo ir aiškinimo praktika, taip pat atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos duomenis – be kita ko, kad kasatorės pareikštas ieškinio reikalavimas teismų išnagrinėtas iš esmės ir atmestas (materialiosios teisės aspektu) kaip nepagrįstas, taip pat atsižvelgdama į nustatytas faktines bylos aplinkybes, pripažįsta teisingomis teismų išvadas, kad ginčijamas vykdomasis įrašas nepažeidžia kasatorės teisių ir teisėtų interesų, todėl kasatorė neturi teisės jį ginčyti. Kasatorė byloje neįrodė, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, todėl jos ieškinys atmestinas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko.

Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad teismai, spręsdami dėl kasatorės teisės ginčyti vykdomąjį įrašą, netinkamai taikė CPK 5 straipsnio 1 dalies, ĮPVĮ 82 straipsnio nuostatas, pažeidė CPK 176, 177, 179, 185 straipsnius. Kasatorė, teigdama, kad jos teises pažeidžia pagal ginčijamą vykdomąjį įrašą taikytas areštas, kasaciniame skunde nepateikia tai patvirtinančių teisinių argumentų. Faktiniai bylos duomenys bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės tokio kasatorės teiginio pagrįstumo nepatvirtina, o vien tik abstraktus, neargumentuotas kasatorės teigimas nėra pakankamas jos nurodomam teisių pažeidimo faktui konstatuoti. Kasaciniame skunde teigiant, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtos civilinėje byloje G. N. v. E. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-199/2011, išdėstytų išaiškinimų dėl teisės ginčyti vykdomąjį įrašą, nėra pateikta teisinių argumentų, patvirtinančių, kad šią bylą nagrinėję teismai būtų nukrypę nuo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Konstatavus, kad kasatorės ieškinys atmestinas taikant CPK 5 straipsnį, taip pat konstatuotina, kad kiti kasacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui. Juos įvertinus spręstina, kad jie neteikia pagrindo išvadai, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai pagrįstai sprendė, kad vekselis buvo pateiktas apmokėti nepažeidžiant ĮPVĮ reikalavimų. Vekselio turėtojo (E. K.) ir davėjo (O. M.) susitarimas pratęsti vekselio apmokėjimo terminą teismų tinkamai įvertintas kaip teisėtas ir neprieštaraujantis ĮPVĮ nuostatoms. Kasatorė kasaciniame skunde, ginčydama nurodytą teismų išvadą dėl susitarimo teisėtumo, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. N. v. E. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-199/2011, pateiktais išaiškinimais dėl negalimumo atidėti, pratęsti norminiuose teisės aktuose nustatytų terminų, taikytinų iš vekselių kylantiems reikalavimams, nes nurodytas šios bylos trečiųjų asmenų E. K. ir O. M. susitarimas nereiškia norminiuose teisės aktuose nustatytų terminų, taikytinų iš vekselių kylantiems reikalavimams, atidėjimo ar pratęsimo. Taip pat teismų pagrįstai konstatuota, kad vekselio davėjas O. M. 2009 m. kovo 23 d. raštu atleido vekselio turėtoją E. K. nuo vekselio protestavimo, todėl vekselis neturėjo būti protestuojamas.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdama į bylos kasacine tvarka išnagrinėjimo rezultatą teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenka kasatorei, o kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Trečiasis asmuo O. M., atsiliepimu į kasacinį skundą prašęs priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidas, nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šios jam nepriteistinos.

Kasaciniame teisme patirta 65,21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Šioje nutartyje jau konstatuota, kad kasatorei grąžintinas permokėtas žyminis mokestis – 327,70 Lt. Egzistuojant priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams atliktinas šios sumos ir iš kasatorės valstybės naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų – 65,21 Lt įskaitymas. Jį atlikus konstatuotina, kad kasatorei iš viso grąžintina 262,49 Lt žyminio mokesčio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistus.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo dalį dėl 6900 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės A. M. į valstybės biudžetą.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nutarties dalį dėl 7500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą priteisimo iš ieškovės A. M. į valstybės biudžetą.

Grąžinti kasatorei A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 262,49 (du šimtus šešiasdešimt du litus 49 ct) Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2011 m. sausio 14 d. Swedbank AB.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Antanas Simniškis