Baudžiamoji byla Nr. 2K-549/2013
Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00004-2010-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23;
2.1.16.2.18;
1.1.7.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. gynėjos advokatės Danguolės Bajorinienės ir nuteistojo G. G. kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 30 d. nutarties.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu nuteisti:
R. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams, pagal 260 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 15 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams, 260 straipsnio 1 dalį (2010 m. sausio 20 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams, 260 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika, padaryta 2010 m. sausio 27–28 d.) laisvės atėmimu devyneriems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.
G. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2010 m. sausio 20 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams, pagal 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. sausio 28 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu devyneriems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams.
Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti D. S. ir A. Ž., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalis dėl R. V. 2009 m. gruodžio 9 d. ir 2009 m. gruodžio 15 d. padarytų nusikalstamų veikų pakeista, pašalinant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius įgijo ir laikė, ir kaltinimai išdėstyti taip:
R. V. neteisėtai 2009 m. gruodžio 9 d., apie 11.30 val., prie Telšių rajono apylinkės teismo, esančio Telšiuose, Kęstučio g. 13, automobilių stovėjimo aikštelės atgabeno ir įslaptinto liudytojo Nr. 5 automobilyje už 1000 Lt pardavė įslaptintam liudytojui Nr. 5 100 vnt. ekstazio tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – 2CB (4-bromo-2,5-dimethoxyphenylethytamine, MFT), kurios bendroji masė yra 0,605 g.
R. V. neteisėtai 2009 m. gruodžio 15 d., apie 13.05 val., Telšių mieste gabeno ir einant Iždinės gatve už 1000 Lt įslaptintam liudytojui Nr. 5 pardavė 100 vnt. ekstazio tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – 2CB (4-bromo-2,5-dimethoxyphenylethytamine, MFT), kurios bendroji masė yra 0,626 g.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
G. G. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, 2010 m. sausio 20 d., po 13.00 val., prie Zoologijos sodo, esančio Kaune, Radvilėnų pl. 21, automobilių stovėjimo aikštelėje, A. Ž. automobilyje, neteisėtai perdavė A. Ž. ir D. S. kaip pavyzdį keturias psichotropines ekstazio tabletes, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios bendroji masė 0,262 g.
G. G. taip pat nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, 2010 m. sausio 28 d., apie 10.00 val., prie Zoologijos sodo, esančio Kaune, Radvilėnų pl. 21, automobilių stovėjimo aikštelėje, neteisėtai perdavė D. S. pardavimui didelį kiekį – 675 vnt. ekstazio tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios bendroji masė 50,048 g.
R. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 9 d., apie 11.30 val., prie Telšių rajono apylinkės teismo, esančio Telšiuose, Kęstučio g. 13, automobilių stovėjimo aikštelės neteisėtai atgabeno ir įslaptinto liudytojo Nr. 5 automobilyje už 1000 Lt pardavė įslaptintam liudytojui Nr. 5 100 vnt. ekstazio tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – 2CB (4-bromo-2,5-dimethoxyphenylethytamine, MFT), kurios bendroji masė 0,605 g.
Be to, R. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 15 d., apie 13.05 val., neteisėtai Telšių mieste gabeno ir einant Iždinės gatve už 1000 Lt įslaptintam liudytojui Nr. 5 pardavė 100 vnt. ekstazio tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – 2CB (4-bromo-2,5-dimethoxyphenylethytamine, MFT), kurios bendroji masė 0,626 g.
Be to, R. V. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su D. S. ir A. Ž., iš anksto susitarę daryti sunkų nusikaltimą ir pasiskirstę vaidmenimis, 2010 m. sausio 20 d., po 13.00 val., prie Zoologijos sodo, esančio Kaune, Radvilėnų pl. 21, automobilių stovėjimo aikštelėje, A. Ž. automobilyje, A. Ž. ir D. S. neteisėtai, turėdami tikslą platinti, iš G. G. kaip pavyzdį įgijo keturias ekstazio tabletes, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios bendroji masė yra 0,262 g; po to kartu, turėdami tikslą platinti, A. Ž. automobiliu šias tabletes gabeno iš Kauno į Telšius. D. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, Telšiuose keturias ekstazio tabletes perdavė A. Ž., kad šis jas perduotų R. V.. 2010 m. sausio 21 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, R. V., turėdamas tikslą platinti, iš A. Ž. įgijo ir laikė keturias ekstazio tabletes. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. sausio 21 d., apie 18.10 val., Telšiuose, Luokės g., prie degalinės „Statoil“, įslaptinto liudytojo Nr. 5 automobilyje R. V. už 50 Lt pardavė įslaptintam liudytojui Nr. 5 keturias ekstazio tabletes, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios bendroji masė 0,262 g.
Be to, R. V. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su D. S. ir A. Ž., iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą, pasiskirstė vaidmenimis, t. y. A. Ž. 2010 m. sausio 27–28 dienomis telefonu aptarė su D. S. R. V. norimų įgyti psichotropinių medžiagų kiekį ir kainą, užmaskuotai nurodydamas D. S. susitikimo vietą ir laiką dėl minėtų medžiagų perdavimo R. V.; pastarajam prašant, paskolino automobilį „Ford Focus“, taip suteikė transporto priemonę 2010 m. sausio 28 d. važiuoti į Kauną, siekiant per D. S. neteisėtai įsigyti didelį kiekį psichotropinių medžiagų. D. S. 2010 m. sausio 28 d., apie 10.00 val., prie Zoologijos sodo, esančio Kaune, Radvilėnų pl. 21, automobilių stovėjimo aikštelėje, turėdamas tikslą psichotropines medžiagas perduoti R. V., neteisėtai iš G. G. įgijo didelį kiekį – 675 vnt. – ekstazio tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios bendroji masė 50,048 g.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, neteisėtai įgytą ir laikomą didelį kiekį psichotropinių medžiagų automobiliu gabeno nuo įgijimo vietos iki Dujotiekio g., ten jas paslėpęs laikė ir 2010 m. sausio 28 d., apie 10.30 val., perdavė didelį kiekį šių medžiagų R. V., kuris, tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgytą didelį kiekį psichotropinių medžiagų laikė ir gabeno iki prekybos centro „Mega“, esančio Kaune, Islandijos pl. 32; prekybos centro tualeto patalpose, tą pačią dieną, nuo 11.40 iki 12.15 val. už 5500 Lt pardavė įslaptintam liudytojui Nr. 5 didelį kiekį – 675 vnt. – ekstazio tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA, kurios bendroji masė 50,048 g.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėja prašo teismų sprendimus pakeisti, paskiriant R. V. švelnesnę bausmę.
Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl to netinkamai įvertino ne tik nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau – NVIM) taikymo, bet ir realizavimo teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių ištaisyti šią klaidą, tai sukliudė šiam teismui priimti teisingą nutartį, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės.
Dėl NVIM taikymo teisėtumo kasatorė nurodo, kad NVIM prieš R. V. sankcionuotas pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) praktiką (2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Kasatorė teigia, kad byloje nėra duomenų apie R. V. anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, susijusias su psichotropinėmis medžiagomis. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra visiškai nepagrįsta. Liudytojas Nr. 5 neturėjo patikimos informacijos, kad R. V. gali prekiauti psichotropinėmis medžiagomis (išskyrus asmens vardu Levas pasakojimus). Kasatorės nuomone, liudytojo Nr. 5 tarimasis su R. V. dėl psichotropinių medžiagų už 1000 Lt pardavimo, laikytina provokacija, nes liudytojas Nr. 5 veikė savarankiškai ir apie tai, kad renka informaciją prieš R. V., dar nebuvo pranešęs savo vadovybei, nebuvo gavęs nurodymų kaip elgtis, todėl jis negali būti laikomas NVIM dalyviu, kuris siekė prisijungti prie R. V. daromų nusikalstamų veikų. Sankcionuojant NVIM taikymą buvo remiamasi vieninteliu liudytojo Nr. 5 pokalbiu su R. V., turima informacija, kad R. V. prekiauja psichotropinėmis medžiagomis, nebuvo patikima, buvo tik manoma, kad R. V. tai daro. Be to, nebuvo informacijos, kad R. V. buvo teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad NVIM galima prisijungti tik prie jau daromo nusikaltimo, tačiau NVIM negali būti tvirtinamas nusikaltimams tirti, kurie bus daromi ateityje. Šiuo atveju tik liudytojui Nr. 5 paskambinus ir paprašius parduoti jam psichotropinių medžiagų, R. V. pasakė, kad gali jų gauti. Tai reiškia, kad jis pats šių medžiagų niekada nepirko ir nelaikė, laukdamas tinkamo pirkėjo, pats neieškojo potencialių pirkėjų. Beje, kasatorės nuomone, tai patvirtina ir skundžiama nutartis, kuria R. V. pašalinti objektyvieji veikos požymiai – įgijimas ir laikymas.
Kartu kasatorė nurodo, kad tam, jog teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymais, nepakanka, jog NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant OVĮ nuostatų. NVIM teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo, bet ir realizavimo teisėtumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ5LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-549/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-549/2006">2K-549/2006</a>, 2K-7-315/2009). Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl NVIM realizavimo teisėtumo, kurioje nurodoma, kad nustatant provokaciją turėtų būti atsižvelgiama ne vien tik į NVIEM dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką). Provokavimo faktas nustatytinas iš visų bylos aplinkybių, įskaitant ir aplinkybes, nesusijusias su NVIEM dalyvių veikla, visumos, kurioje reikšminga yra tai, ar buvo pakankamas pagrindas įtarti asmenį iki modelio taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti, kai tokio rengimosi jis buvo nenutraukęs. Provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi atlikta be NVIEM dalyvių įsikišimo. Kokiais vertinimo kriterijais ir taisyklėmis vadovaujamasi sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, yra apibendrinta ir išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a> (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC0yLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-2/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-2/2009">2A-P-2/2009</a>).
Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad NVIM negali tęstis begalę laiko. Iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1, 2 straipsnių nuostatų išplaukia, kad NVIM taikymo laikas turi būti optimalus, t. y. jis turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia išsamiai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Neviešo pobūdžio veiksmai, tokie kaip nusikalstamos veikos imitavimas, yra atliekami siekiant atskleisti tam tikras nusikalstamas veikas, kai tų veikų ir jas darančių asmenų išaiškinimas įprastinėmis priemonėmis yra neįmanomas arba tai padaryti labai sunku. Pasiekus šiuos tikslus tokių priemonių taikymas turi būti nutraukiamas. Bet kokių įstatyme numatytų prievartos priemonių taikymas yra teisėtas, kai prievartos priemonės taikomos BK ir baudžiamojo proceso paskirtį atitinkančiais tikslais ir kai prievartos priemonės nėra taikomos intensyviau nei yra būtina siekiant šių tikslų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-262/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-262/2012">2K-262/2012</a>). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad ilgesnis nei būtina imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba pereinama į vienos veikos stambų mastą. Taigi, kasatorės nuomone, yra draudžiama tokia provokacijos forma, kai nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai jau pasiekė savo tikslus (surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad įtarimai pagrįsti), tačiau pareigūnai, kad ir nesant skatinimo, vis dar šį tyrimo veiksmą tęsia, siekdami rinkti papildomus tyrimui reikšmingus duomenis. Kasatorė pažymi ir tai, kad, nepaisant to, jog prokuroras ar teismas, sankcionuodami nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, nurodo jų vykdymo laiką, tai visai nereiškia, kad teisėsaugos institucijos būtinai turi imituoti nusikalstamus veiksmus iki paskutinės NVIM galiojimo dienos. Be to, nei NVIM, nei nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (toliau – NVIV) negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę (pvz., tęsti veiksmus tol, kol kaltininkas pasisavins ar kitaip pagrobs didelės vertės turtą).
Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teisme R. V. iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir parodė, kad veikė išprovokuotas liudytojo Nr. 5. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad R. V. davė byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančius parodymus. Kasatorė teigia, kad R. V. pasinaudojo įstatymo suteikta teise ir parodymų ikiteisminio tyrimo metu nedavė, o teisme nurodė visas nusikaltimų padarymo aplinkybes. Tai, kad jo nurodytos aplinkybės, teismo nuomone, prieštarauja nustatytosioms, nėra pagrindas teigti, kad R. V. kaltės nepripažino. Kasatorė nurodo, kad R. V. nuosekliai teigė, jog narkotines medžiagas liudytojui Nr. 5 pardavė tik šio prašomas. Dar iki sankcionuojant NVIM taikymą R. V. su liudytoju Nr. 5 telefonu bendravo du kartus ir abu kartus R. V. skambino liudytojas Nr. 5. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šis liudytojas atvežė R. V. kompiuterį, už kurį šis nieko nemokėjo, tokiais savo veiksmais įgydamas R. V. pasitikėjimą.
Nagrinėjamoje byloje NVIM taikytas dėl visų keturių R. V. inkriminuotų veikų. Kasatorės manymu, atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. sausio 20 d. visi R. V. bendrininkai (D. S., A. Ž. ir G. G.), trauktini baudžiamojon atsakomybėn, buvo nustatyti, nebuvo jokio pagrindo 2010 m. sausio 28 d. toliau vykdyti NVIM ir manyti, jog taikant šią priemonę bus nustatyti dar nežinomi nusikalstamas veikas darantys asmenys. Kasatorė nurodo, kad faktiškai po pirmos nusikalstamos veikos įvykdymo 2009 m. gruodžio 9 d. turėjo prasidėti surinktų duomenų tyrimas, išaiškintų asmenų apklausos. Tačiau pareigūnai to neatliko ir NVIM buvo taikomas toliau, dėl to 2009 m. gruodžio 15 d. nusikalstamą veiką R. V. padarė būdamas išprovokuotas. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jokios provokacijos iš liudytojo Nr. 5 pusės nebuvo, kad R. V. pats inicijuodavo susitikimus su šiuo liudytoju, mokė jį, kaip telefoninių pokalbių metu konspiruotai kalbėti apie psichotropinių medžiagų pardavimą, tačiau tai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes teismas konstatavo, kad tuo metu (2009 m. gruodžio 15 d.) R. V. jau buvo išsigandęs, nes buvo sulaikyti jo pažįstami asmenys. Dėl to, kasatorės manymu, galima daryti išvadą, kad policijai jau buvo žinoma, kas tarpininkauja ir padeda R. V. įsigyti psichotropinių medžiagų. Teismas nustatė, kad tuo metu R. V. nesitarė dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų gavimo ir perdavimo liudytojui Nr. 5. Be to, liudytojas Nr. 5 pripažino, kad pats skambindavo R. V.. Dėl to galima daryti išvadą, kad liudytojo Nr. 5 susitarimu su R. V. iš pastarojo nupirkti didelį kiekį (550 vnt.) ekstazio tablečių buvo siekiama sukurti naują epizodą, ir taip išprovokuoti R. V. padaryti sunkų nusikaltimą (tą jis ir padarė 2010 m. sausio 28 d.). Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad būtent R. V. pasiūlė liudytojui Nr. 5 psichotropines medžiagas pirkti didesniais kiekiais (po kelis šimtus vienetų iš karto), nes liudytojas Nr. 5 parodė, jog pats paklausė R. V., ar šis negalėtų parduoti didesnio kiekio (apie 500 vnt.) šių medžiagų. Todėl vėlesnis R. V. pasakymas, kad ateityje tablečių reikės pirkti didesniais kiekiais, kasatorės nuomone, jau buvo išprovokuotas liudytojo Nr. 5 prašymu parduoti jam didesnį tablečių kiekį, be to, liudytojas psichotropines medžiagas iš R. V. pirko kelis kartus ir taip įgijo jo pasitikėjimą. Taigi policijos veiksmai, palaikant tolesnę nusikalstamą iniciatyvą, peraugo į provokuojančius, dėl to buvo padarytas sunkus nusikaltimas, kurio nebūtų, jei valstybė laiku būtų užkirtusi tam kelią. Pagrindinis valstybės tikslas yra užkirsti kelią nusikalstamų veikų darymui, o ne skatinti daryti naujas veikas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Kasatorės teigimu, nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnai vykdė NVIM iki to momento, kol R. V. sutiko perduoti liudytojui Nr. 5 didelį kiekį psichotropinių medžiagų, taip pasunkindami jo atsakomybę. Atsižvelgiant į labai trumpą nusikalstamų veikų padarymo laikotarpį (nuo 2009 m. gruodžio 9 d. iki 2010 m. sausio 28 d.) ir į tai, kad psichotropines medžiagas R. V. pardavė tik vienam asmeniui (liudytojui Nr. 5), darytina išvada, jog policijos pareigūnai nebuvo pasyvūs R. V. daromų nusikaltimų stebėtojai, laiku neužkirsdami jam kelio gauti psichotropines medžiagas ir parduoti jas NVIM dalyviui Mariui tam tikra prasme skatino R. V. ieškoti naujų ryšių ir būdų nusikalstamai veiklai plėtoti. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien tik pasyvus ir iš jo galima spręsti, kad ilgesnį laiką besitęsiantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką tų asmenų veiksmams. Šioje byloje nustačius visus nusikalstamas veikas padariusius asmenis, bet ir toliau palaikant nusikalstamą iniciatyvą, R. V. veiksmai nuo nedidelio kiekio psichotropinių medžiagų platinimo (BK 260 straipsnio 1 dalis) peraugo į sunkų nusikaltimą (260 straipsnio 2 dalis).
Kadangi byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių liudytojo Nr. 5 parodymus, kad susitikimus inicijuodavo ir parduodamų psichotropinių medžiagų kiekį nustatydavo tik R. V., kasatorės nuomone, tikslinga vadovautis EŽTT byla Malininas prieš Lietuvą, kurioje teismas konstatavo, kad tuo atveju, kai nėra galimybės patikrinti valstybės institucijų pareigūnų veiksmų, susijusių su NVIM ar galima provokacija, konstatuotinas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisingo (sąžiningo) proceso principo pažeidimas.
Be to, kasatorė nurodo, kad 125 vnt. ekstazio tablečių R. V. perduota daugiau dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (2010 m. sausio 27–28 d. nusikalstama veika). Iš bylos duomenų matyti, kad dėl didesnio nei 500–550 vnt. tablečių kiekio suradimo ir pardavimo R. V. nesitarė ir neturėjo tyčios parduoti didesnio kiekio. Byloje nustatyta, kad liudytojas Nr. 5 paprašė R. V. gauti psichotropinių medžiagų už 5000 Lt, t. y. 500 vnt. Iš telefoninių R. V. ir NVIM dalyvio Mariaus pokalbių matyti, kad kalba eina apie „550 ratų“. Psichotropines medžiagas R. V. NVIM dalyviui Mariui pardavė už 5500 Lt. Tokio kiekio jis prašė ir D. S., apie tokį kiekį tarėsi D. S., A. Ž. ir G. G.. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė, kokia bendroji psichotropinės medžiagos MDMA masė būtų 550 vienetų ekstazio tablečių – ar tai būtų sudarę kvalifikuojančią BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytą aplinkybę – didelį kiekį.
Taip pat kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos, t. y. 2010 m. sausio 27–28 d. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, taip pat priskyrė labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Taigi teismai netinkamai kvalifikavo R. V. padarytas nusikalstamas veikas, tai lėmė neteisingos bausmės skyrimą. Apibendrindama kasatorė nurodo, kad visos išvardytos priežastys turėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl laikytina, kad teismai netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai buvo šališki, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, padarytos išvados yra nelogiškos, prieštaraujančios viena kitai, pagrįstos spėjimais ir prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 301 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Teiginį, kad bylą išnagrinėjo šališki teismai, kasatorius argumentuoja tuo, jog jis nuteistas remiantis kitų dviejų nuteistųjų (A. Ž. ir D. S.) prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, duotais turint tikslą palengvinti savo padėtį. Kasatorius nurodo, kad šiuos jo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas paneigė populistiniais teiginiais ir aptakiomis frazėmis, be to, vertino juos kaip deklaratyvius ir laikė pasirinkta gynybos taktika. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad A. Ž. ir D. S. paskirtos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, pripažintos jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kaltės pripažinimas ir gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikaltimą), nors abu ikiteisminio tyrimo metu kaitaliojo parodymus, klaidino ikiteisminį tyrimą ir neigė kaltę, tačiau jis (kasatorius) jų prieštaringų ir nenuoseklių parodymų pagrindu pripažintas kaltu ir nuteistas ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo skundo argumentų dėl konkrečių A. Ž. ir D. S. parodymų prieštaravimų, t. y. jų ne tik neįvertino, bet ir neįžiūrėjo jų parodymų prieštaringumo, nenuoseklumo, nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti. Pripažindamas D. S. parodymų nenuoseklumą, teismas nurodo, kad jais remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina A. Ž. duoti parodymai. Tačiau iš tokių teismo teiginių neaišku, ar A. Ž. parodymai nuoseklūs, ar ne. Kasatorius teigia, kad jis ne nenurodė nusikalstamos veikos aplinkybes, o jas neigė. Tokios teismo išvados, kasatoriaus nuomone, yra ne įrodymų vertinimas, o bylos duomenų iškraipymas. Kasatoriaus įsitikinimu, nurodytos aplinkybės yra akivaizdus teismo šališkumo pavyzdys.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pakartodamas nuosprendžio motyvus, atmetė jo skundo argumentus dėl telefoninių pokalbių (vykusių iki 2010 m. sausio 20 d.), kuriais pagrįsta jo kaltė. Dėl psichotropinių medžiagų perdavimo motyvo (atidavimas už dyką) teismas nurodė, kad nusikaltimo padarymo motyvas nėra įrodinėjimo dalykas įrodinėjant jo kaltę. Be to, kasatoriui neaišku, pagal kurį 260 straipsnio dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos požymį jis yra nuteistas. Apeliacinėje nutartyje nurodyta, kad,,nuoroda nuosprendyje, jog jis psichotropines medžiagas pardavė, laikoma technine klaida“. BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos alternatyvios savarankišką teisinę reikšmę turinčios neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis nusikaltimų sudėtys: t. y. gaminimas ir (ar) perdavimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ir kitoks platinimas. BK 260 straipsnio 2 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikaltimų sudėčių visuma ir bet kurios iš nurodytų veikų padarymas gali būti (esant visiems konkrečios sudėties požymiams) pakankamas pagrindas bausti kaltininką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (ar kitas dalis). Dėl to teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir nuosprendyje tai pagrįsti BPK tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-159/2012, 2K-7-107/2013). Taigi teismo išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, kiekvienas nuosprendis motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Todėl ši problema, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teisme turėjo būti išspręsta BPK 328 straipsnio tvarka pakeičiant nuosprendį.
Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ne tik dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų, bet neatsakė ir į kitus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (juos prašo laikyti neatsiejama kasacinio skundo dalimi). Taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas atsiliepimu į kasacinius skundus siūlo juos atmesti.
Prokuroras atsiliepime nurodo, kad iš G. G. kasacinio skundo turinio matyti, jog jis savo prašymą grindžia ginčydamas byloje ištirtų įrodymų vertinimą, nustatytas faktines aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Prokuroras teigia, kad šioje byloje BPK pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus, nenustatyta. Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti spėjimais ir prielaidomis, vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, prieštarauja skundžiamų sprendimų turiniui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl G. G., rėmėsi ne tik, kaip jis nurodo, dviejų kitų nuteistųjų parodymais ir telefoniniais pokalbiais, bet ir kitais surinktais, ištirtais bei įvertintais įrodymais – ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolu, daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, specialistų išvadomis, pinigų apžiūros protokolu, apžiūros protokolu, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu, liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino visus surinktus įrodymus kaip visumą, patikrino jų pakankamumą ir leistinumą bei nustatė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas.
Atsiliepime nurodoma, kad G. G. skundo argumentas dėl teismų šališkumo nepagrįstas. Skunde pateikiami teiginiai dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo ar neišsamaus bylos išnagrinėjimo negali būti pripažinti pagrindu konstatuoti teismų šališkumą. Tai tik subjektyvi kasatoriaus nuomonė. Subjektyviuoju požiūriu teismų šališkumo taip pat nėra pagrindo konstatuoti. Pažymėtina, kad teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. To teismai ir siekė. Vien tas faktas, kad byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, negali būti laikomas teismo šališkumo įrodymu. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma G. G. apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismas pateikė gana išsamius atsakymus į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su byloje surinktų įrodymų vertinimu, jų leistinumu ir patikimumu.
Nuteistojo R. V. gynėja prašymą jos ginamajam skirti švelnesnę bausmę motyvuoja tuo, kad padaryti nusikaltimus R. V. išprovokavo liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo R. V. gynėjos kasacinio skundo argumentai, kuriais ji grindžia teiginį apie nusikaltimų išprovokavimą, prieštarauja bylos medžiagai. Iš bylos duomenų matyti, kad teismai kruopščiai patikrino tiek NVIM, tiek NVIV taikymo teisėtumą. Teismai tikrino ne tik tai, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas taikyti šias priemones, bet ir tai, ar asmenys, prieš kuriuos priemonės buvo taikomos, nebuvo provokuojami padaryti nusikalstamas veikas.
Prokuroras nurodo, kad R. V. nuteistas už keturių nusikaltimų padarymą. Pirmasis padarytas 2009 m. gruodžio 9 d., ketvirtasis – 2010 m. sausio 27–28 d., t. y. mažiau nei per du mėnesius. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmieji du R. V. padaryti nusikaltimai buvo atskleisti panaudojant NVIM, kiti – panaudojant NVIV. Iš OVĮ 3 straipsnio 19, 23 dalių, 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų ir aktualių BPK normų analizės darytina išvada, kad: operatyvinio tyrimo, kartu ir NVIM, kaip to tyrimo sudėtinės dalies, taikymo vienas iš pagrindų yra tam tikra informacija apie rengiamus, daromus ar padarytus nusikaltimus; tai informacijai nėra keliami tokie reikalavimai, kaip pranešimui apie nusikaltimą, kuris yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pranešime apie nusikaltimą turi būti nurodyti duomenys apie konkrečią nusikalstamą veiką. Jei tokie duomenys akivaizdžiai neteisingi, ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakoma (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Tačiau informacija apie nusikalstamas veikas, kurios pagrindu pradedamas operatyvinis tyrimas, gali būti bendresnio pobūdžio, nes operatyvinis tyrimas nebūtinai turi pasibaigti ikiteisminio tyrimo pradėjimu. Apie bendresnį tokios informacijos pobūdį galima spręsti ir iš OVĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte naudojamos formuluotės „... operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos...“. Prokuroras nurodo, kad šioje byloje gautos pirminės informacijos apie tai, jog R. V. prekiauja psichotropinėmis medžiagomis, pagrindu 2009 m. gruodžio 8 d. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas sankcionavo NVIM, 2010 m. sausio 15 d. Šiaulių apygardos prokuratūra su prašymu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir 2010 m. sausio 15 d. teismas nutartimi leido liudytojui Nr. 5 nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2010 m. kovo 15 d. atlikti prieš R. V. bei V. K. veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir (ar) 260 straipsnio 2 dalyje, imituojančius veiksmus, siekiant užfiksuoti R. V. ir kitų asmenų nusikalstamą veiklą bei patraukti tuos asmenis baudžiamojon atsakomybėn.
Prokuroro teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo R. V. gynėjos skundo teiginiai, jog byloje nebuvo nustatyta, kad R. V. buvo įsigijęs ir laikė psichotropines ir narkotines medžiagas iki liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, skambučio, kad tų medžiagų gaudavo tik šio paprašytas, o ne savo iniciatyva, prieštarauja bylos medžiagai, yra nepagrįsti. Taigi iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad buvo ir faktinis, ir teisinis pagrindas taikyti NVIM prieš R. V., kad buvo aiškiai apibrėžtos jo ribos, kad nusikaltimas, kurį R. V. padarė 2009 m. gruodžio 9 d., nebuvo išprovokuotas. Byloje nustatyta, kad tą dieną R. V. pardavė asmeniui, kuriam taikomas anonimiškumas, 100 vnt. ekstazio tablečių. Tai reiškia, kad pasitvirtino duomenys apie R. V. vykdomą nusikalstamą veiklą.
OVĮ 6 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad provokavimas – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse, remdamasis Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutarimu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, ne kartą yra išaiškinęs, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis turi būti vadovaujamasi teismams sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC0yLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-2/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-2/2009">2A-P-2/2009</a>, 2K-418/2010, 2K-192/2010 ir kt.). Prokuroras nurodo, kad šioje byloje galima daryti išvadą, jog nusikalstamas veikas R. V. būtų padaręs ir be valstybės pareigūnų įsikišimo, nes iš bylos duomenų matyti, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis jam buvo įprasta veikla, kuri buvo pradėta iki patvirtinant NVIM. Asmuo, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo tik vienas iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkėjų. Todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nusikalstamų veiksmų imitavimu buvo tik prisijungiama prie daromų nusikaltimų. Tokią išvadą teismai padarė išanalizavę duomenis, gautus naudojant procesines prievartos priemones, numatytas BPK 154, 159, 160 straipsniuose, kaltinamųjų, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus bei kitą bylos medžiagą. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, neįtikinėjo, neskatino, kitokiais veiksmais nekurstė R. V., kad šis parduotų jam psichotropinių medžiagų. Techninėmis priemonėmis užfiksuotų pokalbių tarp šių asmenų turinys patvirtina, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, ir R. V. bendravo kaip nelegalių prekių pirkėjas ir pardavėjas. Prekių nelegalumas lėmė tai, kad apie jas buvo stengiamasi kalbėti užmaskuotai, nenaudojant psichotropinių medžiagų tikrųjų pavadinimų, o ta užmaskuota kalba R. V. buvo visiškai priimtina ir suprantama.
Nuteistojo R. V. gynėjos skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių ištaisyti klaidas ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nutartį, prieštarauja bylos medžiagai. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, skundžiamos nutarties turinio ir iš kitos bylos medžiagos matyti, kad visi esminiai apeliantės skundo argumentai buvo aptarti, nutartyje dėl jų išdėstant atitinkamas motyvuotas išvadas (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Tik patikrinęs byloje surinktą medžiagą apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad NVIM ir NVIV buvo sankcionuoti pagrįstai ir teisėtai, kad tinkamai buvo nustatytos jų ribos. Bylos duomenys patvirtina, kad teismai kruopščiai tikrino, ar R. V. ir kiti nuteistieji nebuvo provokuojami padaryti jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Taip pat nepagrįstas kasatorės argumentas, kad netinkamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, priskyrimas prie labai sunkių nusikaltimų lėmė ir neteisingos bausmės paskyrimą R. V.. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, kaip labai sunkų nusikaltimą įvardijo tik nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. Išdėstydamas R. V. skiriamos bausmės motyvus, nusikalstamą veiką teismas teisingai priskyrė prie sunkių nusikaltimų. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje taip pat padarė šią techninę klaidą. Kasatorės teiginys, kad toks netinkamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas turėjo įtakos paskiriant bausmę R. V., yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam R. V., tinkamai įvertino: jo asmenybę, nurodęs, kad jis anksčiau teistas, nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, nedirba, registruotas darbo biržoje, vedęs; padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nurodęs, kad nusikaltimai yra baigti, padaryti tyčia, kad du sunkius nusikaltimus R. V. padarė veikdamas organizuota grupe, du sunkius nusikaltimus padarė vienas, dėl dviejų nusikaltimų yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai paskyrė bausmes, nežymiai viršijančias R. V. inkriminuotų nusikaltimų BK straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkius. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam R. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta bausmė teisinga ir nėra per griežta, už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymą pridėta nedidelė dalis paskirtų bausmių, švelninti bausmės nėra pagrindo.
Nuteistojo R. V. gynėjos advokatės D. Bajorinienės ir nuteistojo G. G. kasaciniai skundai atmetami.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis veikų aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme.
Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad dalis jame keliamų klausimų susiję su įrodymų vertinimu bei faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir yra analogiški apeliacinių skundų argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė, kartu pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl V. V. ir G. G. kaltės neteisėtai disponavus psichotropine medžiaga MDMA, turint tikslą ją platinti.
Taigi kasacinių skundų teiginiai, kuriais atkartojami apeliacinių skundų argumentai, siūloma iš naujo vertinti atskirus bylos duomenis apie nustatytas bylos aplinkybes, daryti išvadas dėl to, kurie bylos duomenys geriau atspindi tikrąsias V. V. ir G. G. padarytų veikų aplinkybes, vertinti įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo aspektais (iš čia kasatorius G. G. kildina ir apeliacinės instancijos teismo šališkumą), nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko, todėl nenagrinėtini.
Dėl įrodymų, gautų imituojant nusikalstamas veikas, vertinimo
Teismų išvados dėl bylos duomenų, gautų imituojant nusikalstamas veikas, įvertinimo, priešingai negu kasaciniame skunde teigia V. V. advokatė, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose, kuriose asmenys, disponavę narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, išaiškinami panaudojus specialiuosius (neviešus) tyrimo metodus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC0yLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-2/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-2/2009">2A-P-2/2009</a>, 2K-7-86/2011, 2K-202/2013).
Teismų praktikoje bet koks pareigūnų, taikančių neviešus tyrimo veiksmus, provokuojantis ar su provokacija supanašėjantis elgesys viršijant įgaliojimus vertintinas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys) reikalavimui pažeidimas. Pagal ikiteisminio tyrimo metu galiojusio OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti (nepakitusi sąvoka išliko ir nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančiame Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme). Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-262/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-262/2012">2K-262/2012</a>, 2K-530/2012, 2K-434/2013).
Atsižvelgiant į 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, ypač Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimą Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), nustatant provokaciją turėtų būti ne vien tik atsižvelgiama į modelio dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), tačiau, ar buvo pakankamas pagrindas įtarti asmenį iki modelio taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti.
Byloje nustatyti pirmieji du R. V. padaryti nusikaltimai išaiškinti pagal OVĮ nuostatas panaudojus nusikalstamos veikos imitacijos modelį, o kiti du pagal BPK 159 straipsnio nuostatas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. sausio 15 d. nutartimi leistus atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (NVIV).
Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai kruopščiai patikrino NVIM, NVIV taikymo šioje byloje teisėtumą. Teismai tikrino ne tik tai, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas taikyti šias priemones, bet ir jų realizavimo aplinkybes, išdėstė bylos duomenis, kodėl asmenys, prieš kuriuos tos priemonės buvo taikomos, nebuvo provokuojami padaryti nusikalstamas veikas.
Nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad priežastys, dėl kurių buvo nuspręsta imituoti nusikalstamas veikas, buvo tai, kad iš įkalinimo įstaigos grįžęs teistumą turintis R. V. Telšiuose užsiima psichotropinių medžiagų platinimu, siūlo norintiems įgyti psichotropines medžiagas asmenims susitikti, aptarti kvaišalų įgijimo galimybes. Modelio dalyvis liudytojas Nr. 5, padedamas asmens, turinčio R. V. pasitikėjimą – Levo, prisijungė prie R. V. daromos nusikalstamos veikos. Per du mėnesius, kaip patikimas nedidelio kiekio kvaišalų pirkėjas, įgijęs V. V. pasitikėjimą, modelio dalyvis sulaukė V. V. pasiūlymo pirkti ir didelį psichotropinių medžiagų kiekį (T. 1, b. l. 89–90; 91–94). V. V. įgyvendinant šį pasiūlymą, buvo nustatyti ir kiti su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis susiję organizuotos grupės nariai – A. Ž., D. S. ir G. G., iš neteisėtos apyvartos buvo išimtas didelis kiekis kvaišalų – 675 vnt. ekstazio tablečių su psichotropine medžiaga MDMA, kurios bendroji masė – 50,048 g. Kasaciniame skunde nurodytas faktas, kad modelio dalyvis leido V. V. neatlygintinai naudotis nešiojamuoju kompiuteriu, nesudaro pagrindo manyti, jog šis nuteistasis dėl tokios paslaugos buvo lenkiamas aktyviai veikti gaunant psichotropinę medžiagą.
Atkreiptinas dėmesys, kad tyrėjams nustačius prekybos psichotropine medžiaga grandinę, t. y. išsiaiškinus, kokie asmenys bendrininkauja, gauna didelius kiekius psichotropinės medžiagos, deda pastangas ją platinti per Telšiuose veikiantį R. V., NVIV taikymas buvo nutrauktas. Taigi šiuo atveju specialieji tyrimo veiksmai nutraukti pasiekus tikslus, kuriems jie taikyti, t. y. atskleidus organizuotos grupės asmenų daromą nusikalstamą veiką. Teismai, nurodydami konkrečius bylos duomenis, įvertino modelio dalyvio liudytojo Nr. 5 dalyvavimo darant nusikalstamas veikas aktyvumą, V. V. asmenybę, šio asmens indėlį su kitais nuteistaisiais organizuota grupe darant nusikalstamą veiką. Neviešo pobūdžio veiksmų taikymo metu V. V. laisvė pasirinkti kitą teisėto elgesio variantą nebuvo suvaržyta – nuteistasis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti kiekvieną iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų arba kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, kurstymą (provokavimą) padaryti nusikalstamus veiksmus.
Kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog naudojant NVIM ir NVIV surinkti bylos duomenys gauti provokacijos būdu ir neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisėtumo reikalavimo.
Dėl kasacinių skundų argumentų G. G. ir V. V. taikant BK 260 straipsnį
G. G. kasaciniame skunde teigia, kad nenustatyta, pagal kurį alternatyvų BK 260 straipsnio 2 dalies požymį jis nuteistas. Iš kasatoriaus skundo matyti, kad apeliaciniam teismui nurodžius, jog nuosprendžio nuoroda, kad jis psichotropines medžiagas pardavė, laikytina technine klaida, ir nepaaiškinus nustatyto kvaišalų perdavimo motyvo, veikos kvalifikavimas nemotyvuotas.
Įvertinę nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytą klaidą (vietoje žodžio perdavė, panaudotas žodis pardavė), teismai nustatė, kad G. G. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, neatlygintinai perdavė A. Ž. ir D. S. kaip pavyzdį keturias psichotropines ekstazio tabletes, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios bendroji masė 0,262 g, ir 2010 m. sausio 28 d. neteisėtai perdavė D. S. pardavimui didelį kiekį – 675 vnt. ekstazio tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios bendroji masė 50,048 g.
Teismų praktikoje kitokiu platinimu laikomas narkotinių ar psichotropinių medžiagų perdavimas kitiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad G. G. 2010 m. sausio 20 d. perdavė kitiems nuteistiesiems keturias psichotropines ekstazio tabletes kaip pavyzdį, o 2010 m. sausio 28 d. perdavė D. S. didelį kiekį – 675 vnt. ekstazio tablečių, t. y. tolesniam jų pardavimui. Tokie G. G. veiksmai apibūdinami kaip tarpininkavimas perduodant psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Ar šios medžiagos platinamos atlygintinai ar neatlygintinai, esminės reikšmės veikos baudžiamajam teisiniam vertinimui neturi. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų tiek pardavimas, tiek kitoks realizavimas yra baigtas nuo to momento, kai asmuo pardavė ar kitaip išplatino (realizavo) šias medžiagas bent vienam asmeniui. Tolesni įgijėjo veiksmai su įgytomis medžiagomis kaltininko veikos kvalifikavimui įtakos neturi.
R. V. gynėjos kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad dėl didesnio nei 550 vnt. tablečių kiekio pardavimo modelio dalyviui R. V. nesitarė, kad šis nuteistasis turėjo tyčią parduoti ne 675 vnt., o 550 vnt. ekstazio tablečių už 5500 Lt, jų reikšmė kvalifikuojant R. V. veiką pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptarta. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kodėl R. V. veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 2 dalį šios aplinkybės neturi įtakos.
Kasatorė pagrįstai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, V. V. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 2 dalyje, klaidingai įvertinta kaip labai sunkus nusikaltimas. Tačiau, nurodydamas bausmės skyrimo motyvus, pirmosios instancijos teismas 2010 m. sausio 28 d. V. V. padarytą veiką aiškiai įvertino kaip sunkų nusikaltimą ir paskyrė jam BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijos ribų neviršijančią devynerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi nėra pagrindo teigti, kad šio nusikaltimo pavojingumas netinkamai nustatytas ir tai turėjo įtakos skiriant R. V. bausmę.
Dėl apeliacinių skundų išnagrinėjimo
Kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas – neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus – deklaratyvūs ir nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad išsamiai atsakyta į visus esminius apeliacinių skundų argumentus: dėl įrodymų vertinimo, NVIM ir NVIV taikymo, provokacijos ir kt. Teismas motyvuotai atmetė G. G. ir R. V. iškeltas įvykių versijas, nurodė, kokiais įrodymais vadovaudamasis tai padarė, taip pat išdėstė išsamius savo sprendimo argumentus.
Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduotų kasacinių skundų ribas, kasacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys kolegijai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniuose skunduose nurodytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus keisti ar perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. V. gynėjos advokatės Danguolės Bajorinienės ir nuteistojo G. G. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Vladislovas Ranonis
Tomas Šeškauskas
