Dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Civilinė byla Nr. 3K-3-702/2013

Teisminio proceso 2-55-3-01996-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.11.3; 114.11;

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų B. Š., L. B., B.M. D., L. D. ir I. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Danske Bank A/S ieškinį atsakovams B. Š., L. Š., I. J., uždarajai akcinei bendrovei „Viskas spausdintuvams“, A. B., L. B., L. D., B.M. D. dėl skolos priteisimo ir atsakovų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Viskas spausdintuvams“, L. Š., B. Š., A. B., L. B., L. D., B.M. D. priešieškinius ieškovui Danske Bank A/S dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Adema“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą (CK 6.193 straipsnio), dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu (CK 1.90 straipsnio), aiškinimo ir taikymo, keliamas tinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimas.

Vykdydamas 2006 m. kovo 9 d. kredito sutartį Nr. K200603-0253 ieškovas (toliau – ir Bankas; buvęs pavadinimas – AB Sampo bankas) UAB „Adema“ suteikė 2 146 800 eurų kreditą, o 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartimi Nr. FA-K200603-0253/1 atsakovai B. Š. ir L. Š., 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartimi Nr. FA-K200603-0253/2 atsakovė I. J., 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartimi Nr. FA-K200603-0253/3 atsakovai L. D. ir B. M. D. įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, jeigu skolininkas UAB „Adema“, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2006 m. kovo 9 d. kredito sutartį Nr. K200603-0253, su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais. 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutarties Nr. K200611-1775 pagrindu Bankas suteikė UAB „Adema“ 1 692 400 eurų kreditą, o 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartimi Nr. FA-K200611-1775/1 atsakovai B. Š. ir L. Š., 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartimi Nr. FA-K200611-1775/2 atsakovai A. B. ir L. B., įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, jeigu skolininkas UAB „Adema“, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutartį Nr. K200611-1775, su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais. 2007 m. liepos 10 d. kredito sutarties Nr. K200707-0779 ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimo Nr. K200707-0779-P-1 pagrindu Bankas UAB „Adema“ suteikė 3 000 000 Lt kreditą, o 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartimi Nr. FA-K200707-0779 atsakovai B. Š. ir L. Š., 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartimi Nr. FA-K200707-0779 atsakovas A. B. ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. laidavimo sutartimi Nr. JA-K200707-0779 atsakovas UAB „Viskas spausdintuvams“ įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, jeigu skolininkas UAB „Adema“, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2007 m. liepos 10 d. kredito sutartį Nr. K200707-0779, su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais.

Ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams B. Š., L. Š., I. J., A. B., L. B., L. D., B. M. D. ir UAB „Viskas spausdintuvams“, ir, ieškinį patikslinęs, prašė:

1) pagal 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200603-0253/1, Nr. FA-K200603-0253/2 ir Nr. FA-K200603-0253/3 už 2006 m. kovo 9 d. kredito sutartį Nr. K200603-0253 iš atsakovų B. Š., L. Š., I. J., L. D. ir B. M. D. solidariai ieškovui priteisti 8 501 893,35 Lt ir nuo šios sumos apskaičiuotas 9 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2) pagal 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200611-1775/1 ir Nr. FA-K200611-1775/2 už 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutartį Nr. K200611-1775 iš atsakovų B. Š., L. Š., A. B. ir L. B. solidariai ieškovui priteisti 6 149 931,34 Lt ir nuo šios sumos apskaičiuotas 9 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

3) pagal 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200707-0779 ir Nr. FA-K200707-0779 bei 2007 m. rugpjūčio 9 d. laidavimo sutartį Nr. JA-K200707-0779 už 2007 m. liepos 10 d. kredito sutartį Nr. K200707-0779 iš atsakovų B. Š., L. Š., A. B. ir UAB „Viskas spausdintuvams“ solidariai ieškovui priteisti 2 791 216,08 Lt ir nuo šios sumos apskaičiuotas 9 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4) neviršijant patenkintų turtinių reikalavimų sumos ir nustatant, kad hipoteka galioja iki to momento, kai atsakovai visiškai įvykdys teismo sprendimą, nustatyti patikslintame ieškinyje nurodytą atsakovų turto priverstinę hipoteką.

5) priteisti iš atsakovų ieškovui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad pagal kredito sutartis Nr. K200603-0253, Nr. K200611-1775 ir Nr. K200707-0779 bei susitarimą Nr. K200707-0779-P-1 UAB „Adema“ Bankui yra skolinga 17 443 040,76 Lt. Prievolių įvykdymo terminai yra suėję, sutartys nutrauktos nuo 2008 m. spalio 17 d. 2008 m. spalio 2 d. Bankas atsakovams ir trečiajam asmeniui UAB „Adema“ išsiuntė reikalavimus įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tačiau nė vienas iš jų susidariusio įsiskolinimo nesumokėjo. Kadangi skolininkui neįvykdžius prievolės laiduotojai atsako kaip solidarieji bendraskoliai, atsakovai turi pareigą padengti įsiskolinimą, įskaitant apskaičiuotas palūkanas ir delspinigius. Priverstinę hipoteką atsakovų turtui ieškovas prašė nustatyti, vadovaudamasis CK 4.178 straipsnio nuostatomis.

Atsakovė L. Š. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200603-0253/1, 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200611-1775/1, 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200707-0779 ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimą Nr. K200707-0779-P-1. Ji nurodė, kad su Banku laidavimo sutarčių nesudarinėjo, 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartyje Nr. FA-K200603-0253/1 ir 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartyje Nr. FA-K200707-0779 yra ne jos parašai; ji sandorius galėjo pasirašyti dėl suklydimo, todėl jie turi būti pripažinti negaliojančiais, vadovaujantis CK 1.90 straipsniu.

Atsakovas B. Š. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200603-0253/1, 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200611-1775/1, 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200707-0779 ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimą Nr. K200707-0779-P-1, o tokio reikalavimo netenkinimo atveju –laidavimą pagal šiuos sandorius pasibaigusiu. Jis priešieškinyje teigė, kad sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai arba tik turėdami kito sutuoktinio įgaliojimą. Be to, Bankas neįvykdė pareigos atskleisti galimus padarinius bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Bankas suklaidino atsakovą, nes kredito sutartyse buvo numatyta, kad laidavimas galios tik iki turto įkeitimo, tačiau laidavimo sutartyse Bankas jau įrašė kitas sąlygas, kad laidavimas galios iki visiško kredito gavėjo UAB „Adema“ įsipareigojimų įvykdymo. UAB „Adema“ įvykdė savo įsipareigojimus ir įkeitė Bankui nekilnojamąjį turtą, todėl laidavimas laikytinas pasibaigusiu kredito sutarties Nr. K200611-1775 4.2 punkto pagrindu.

Atsakovas A. B. priešieškiniu, jį patikslinęs, prašė pripažinti negaliojančiomis 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200611-1775/1, 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200707-0779 ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimą Nr. K200707-0779-P-1, o tokio reikalavimo netenkinimo atveju –laidavimą pagal šiuos sandorius pasibaigusius. Priešieškinyje jis nurodė motyvus, susijusius su netinkamu Banko pareigų vykdymu, atsakovo suklaidinimu dėl laidavimo galiojimo sąlygų; teigė, kad laidavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu. Anot atsakovo, laidavimas pasibaigė įkeitus Bankui turtą, todėl turi būti pripažintas pasibaigusiu.

Atsakovė L. B. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200611-1775/2, o tokio reikalavimo netenkinimo atveju – laidavimą pagal šį sandorį pasibaigusiu. Atsakovė priešieškinį grindė iš esmės tais pačiais motyvais, kurie išdėstyti A. B. priešieškinio pareiškime.

Atsakovai L. D. ir B. M. D. priešieškiniu prašė pripažinti 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200603-0253/3 pasibaigusia, o tokio reikalavimo netenkinimo atveju –laidavimą negaliojančiu priešieškinyje nurodytais pagrindais. Jie teigė, kad laidavimas pasibaigė, įkeitus Bankui turtą, o laidavimo sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytos iš esmės suklydus, nes Bankas atsakovams neišaiškino galimų padarinių, pasirašius laidavimo sutartį.

Atsakovas UAB „Viskas spausdintuvams“ priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2007 m. rugpjūčio 9 d. laidavimo sutartį Nr. JA-K200707-0779, o ieškovo reikalavimą priteisti skolą atmesti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir nutarė: pagal 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200603-0253/1, Nr. FA-K200603-0253/2 ir Nr. FA-K200603-0253/3 už 2006 m. kovo 9 d. kredito sutartį Nr. K200603-0253 iš atsakovų B. Š., I. J., L. D. ir B. M. D. solidariai ieškovui priteisti 8 501 893,35 Lt ir nuo šios sumos apskaičiuotas 9 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. spalio 30 d.) iki 2009 m. gegužės 21 d., ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, reikalavimo dėl atsakovės L. Š. netenkinti; pagal 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200611-1775/1 ir Nr. FA-K200611-1775/2 už 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutartį Nr. K200611-1775 iš atsakovų B. Š., L. Š., A. B. ir L. B. solidariai ieškovui priteisti 6 149 931,34 Lt ir nuo šios sumos apskaičiuotas 9 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. spalio 30 d.) iki 2009 m. gegužės 21 d., ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pagal 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200707-0779 ir Nr. FA-K200707-0779 bei 2007 m. rugpjūčio 9 d. laidavimo sutartį Nr. JA-K200707-0779 už 2007 m. liepos 10 d. kredito sutartį Nr. K200707-0779 iš atsakovų B. Š., A. B. ir UAB „Viskas spausdintuvams“ solidariai ieškovui priteisti 2 791 216,08 Lt, priteisti iš atsakovų B. Š. ir A. B. 9 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2008 m. spalio 30 d. iki 2009 m. gegužės 21 d., ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovo UAB „Viskas spausdintuvams“ 9 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. spalio 30 d.) iki 2009 m. gegužės 21 d. ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 28 d., reikalavimo dėl atsakovės L. Š. netenkinti; atsakovės L. Š. priešieškinį tenkinti iš dalies ir pripažinti 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200603-0253/1 bei 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200707-0779, sudarytą AB Sampo bankas ir L. Š., negaliojančiomis; kitos dalies atsakovės L. Š. priešieškinio ir atsakovų UAB „Viskas spausdintuvams“, B. Š., A. B., L. B., L. D., B. M. D. priešieškinių netenkinti; neviršijant patenkintų turtinių reikalavimų sumos ir nustatant, kad hipoteka galioja iki to momento, kai atsakovai visiškai įvykdys teismo sprendimą, nustatyti priverstinę hipoteką.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos ekspertizės centro 2009 m. lapkričio 24 d. ekspertizės akto Nr. 11-2994(09) išvadą, kurioje nustatyta, kad 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartyje Nr. FA-K200603-0253/1 bei 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartyje Nr. FA-K200707-0779 L. Š. vardu pasirašė ne L. Š., vadovaudamasis CK 1.63, 1.64, 1.73 straipsniais, 1.80 straipsnio 1 dalimi, 6.79 straipsniu, padarė išvadą, jog yra pagrindas 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200603-0253/1 bei 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200707-0779, sudarytą AB Sampo banko ir L. Š., pripažinti negaliojančiomis.

Teismo vertinimu, nepagrįstas atsakovės L. Š. reikalavimas 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200611-1775/1 ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimą Nr. K200707-0779-P-1 pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus dėl suklydimo – esą atsakovei manant, kad ji duoda sutikimą UAB „Adema“ paimti kreditus iš Banko. Anot teismo, iš 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutarties Nr. FA-K200611-1775/1, sudarytos AB Sampo banko ir sutuoktinių B. Š. bei L. Š., turinio matyti, jog sutartyje aiškiai apibrėžti sutarties dalykas ir šalių įsipareigojimai, kurių reikšmė negali būti vertinama kaip sutikimas, duodamas UAB „Adema“ kreditui iš Banko gauti. Teismo vertinimu, 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimo Nr. K200707-0779-P-1 turinys taip pat yra aiškus – šalys susitarė dėl kredito sutarties Nr. K200707-1779 dalinio sąlygų pakeitimo, leidžiančio UAB „Adema“ gauti didesnę – 3 000 000 Lt kredito sumą, o L. Š., kaip akcininko B. Š. sutuoktinė, šį susitarimą pasirašė, taip išreikšdama sutikimą dėl kredito sumos padidinimo ir kitų sąlygų pakeitimo. Kuo pasireiškė atsakovės L. Š. suklydimas pastarojo sandorio atžvilgiu, atsakovė teismui neatskleidė ir tokių aplinkybių neįrodinėjo. Teismas, remdamasis CPK 178 straipsniu, konstatavo, kad atsakovė L. Š. neįrodė aplinkybių, kuriomis ji grindė savo reikalavimus, todėl nėra pagrindo 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200611-1775/1 ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimą Nr. K200707-0779-P-1 pripažinti negaliojančiais.

Teismas, vertindamas atsakovų B. Š., A. B., L. B., L. D., B. M. D. ir I. J. teiginius, kad Bankas netinkamai atliko pareigą atskleisti visą privalomą informaciją ir galimus padarinius, dėl ko atsakovai suklydo, pasirašydami ginčijamus sandorius, pirmiausia nurodė, jog I. J., B. Š., L. D., A. B. buvo UAB „Adema“ akcininkai, todėl jiems keliami didesnio žinojimo ir atsakomybės reikalavimai; pažymėjo, kad ginčo laidavimo sutartyse sutarties dalykas ir šalių įsipareigojimai apibrėžti aiškiai ir suprantamai, todėl atsakovai turėjo objektyvias galimybes suprasti, kokias pareigas prisiima laidavimo sutartimis ir kad prievolės pagal šias sutartis gali pasibaigti tik tokiais pagrindais, kurie numatyti sutartyse. Atsakovų motyvai, kad Bankas iki galo neatskleidė visų sąlygų ir jas įrašė į laidavimo sutartis, teismo vertinimu, nepagrįsti jokias įrodymais, nes atsakovai savo parašais patvirtino, kad iki sutarties pasirašymo jiems buvo įteiktas atitinkamos sutarties projektas ir kredito sutarties kopija, ir jie yra išsamiai susipažinę su visomis kredito ir laidavimo sutarčių sąlygomis. Jeigu atsakovai sutarčių sąlygų neperskaitė dėl savo neatidumo ir nerūpestingumo, tai, teismo nuomone, jie prisiėmė visą galimą riziką. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamus sandorius atsakovai sudarė dėl suklydimo.

Teismas, vertindamas A. B. argumentus, kad Banko apgaulė pasireiškė tuo, kad nuo jo buvo nuslėptos esminės sudaromų sandorių sąlygos ir neišaiškinti jų teisiniai padariniai, pažymėjo, kad šis atsakovas tuos pačius motyvus nurodė, argumentuodamas laidavimo sutarčių pabaigą, kurie buvo vertinami, pasisakant dėl reikalavimų pripažinti sandorius negaliojančiais dėl suklydimo pagrįstumo.

Teismas pritarė ieškovo argumentams, susijusiems su laidavimo prievolių pasibaigimu, siejamu su turto įkeitimu Bankui. Pasak teismo, esminę reikšmę turi tai, kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog UAB „Adema“ tinkamai įvykdė įsipareigojimą įkeisti Bankui nekilnojamąjį turtą, numatytą 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutarties Nr. K200611-1775 24.6 punkte ir 2007 m. liepos 10 d. kredito sutarties Nr. K200707-0779 29 punkte. Nors Banko ir UAB „Adema“ buvo pasirašyta keletas susitarimų (Nr. K200611-1775-P-1, K200611-1775-P-2, K200611-1775-P-3), leidžiančių kitokiu būdu įvykdyti įsipareigojimus Bankui, atsakovai neįrodė, kad įsipareigojimai pagal vėlesnius susitarimus būtų įvykdyti tinkamai. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog sąlygos, būtinos laidavimo prievolėms pasibaigti pagal sutartis FA-K200611-1775/1, Nr. FA-K200611-1775/2, Nr. FA-K200707-0779 ir Nr. FA-K200707-0779, buvo įvykdytos tinkamai.

Nepagrįstais teismas pripažino atsakovų argumentus, kad laidavimo sutartys pasibaigė dėl esminio prievolės, už kurią buvo laiduota, pasikeitimo, ir pažymėjo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą pripažinti, kad įvyko esminis prievolių, už kurias laidavo atsakovai, pasikeitimas. Teismo teigimu, būtų galima pripažinti, kad toks pasikeitimas buvo įformintas 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimu Nr. K200707-0779-P-1, kuriuo buvo nutarta padidinti maksimalią kredito sumą iki 3 000 000 Lt, tačiau jį yra pasirašę visi atsakovai, kurių teisėms ir pareigoms toks prievolių pasikeitimas yra aktualus.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su tuo, kad laidavimo sutartys pasibaigė, nutraukus kredito sutartis. Ginčo laidavimo sutartimis šalys numatė, kad sutartys Nr. FA K200603-0253/1, Nr. FA-K200603-0253/2, Nr. FA-K-200603-0253/3 23 galioja iki visiško ir tinkamo kredito gavėjo skolinių įsipareigojimų Bankui pagal kredito sutartį įvykdymo, sutartys Nr. FA-K200611-1775/1, Nr. FA-K200611-1775/2 – iki kredito gavėjo įsipareigojimų, numatytų 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutarties Nr. K200611-1775 24 punkte įvykdymo, t. y. iki šiame punkte išvardyto turto įkeitimo Bankui, o laidavimo sutartys Nr. FA-K200707-0779 ir Nr. FA-K200707-0779 23 – iki turto įkeitimo pagal 2007 m. liepos 10 d. kredito sutarties Nr. K200707-0779 28 ir 29 punktus. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad UAB „Adema“ finansiniai įsipareigojimai pagal kredito sutartis būtų įvykdyti ar kad Bankui buvo įkeistas visas šalių sutartas įkeisti turtas, todėl teismas jų reikalavimų nurodytu pagrindu netenkino.

Nepagrįstais teismas pripažino ir atsakovo A. B. argumentus, kad laidavimas pasibaigė kreditoriui per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškus laiduotojams ieškinio, nurodęs, kad nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos. Teismas pripažino, kad atsakovas BUAB „Viskas spausdintuvams“ neįrodė aplinkybės, jog 2007 m. rugpjūčio 9 d. laidavimo sutartis Nr. JA-K200707-0779 buvo sudaryta, pažeidžiant šio juridinio asmens valdymo organų kompetenciją.

Teismas nurodė, kad laidavimo sutartys, kurias pasirašė atsakovas B. Š., neturėdamas sutuoktinės sutikimo, atsakovei L. Š. nesukelia jokių turtinio pobūdžio prievolių banko naudai, prievolė sumokėti bankui skolą atsiranda ne jai, o asmeniškai tik sutartis pasirašiusiam jos sutuoktiniui atsakovui B. Š..

Teismas taip pat pripažino, kad atsakovų motyvai, jog prievolės pagal kredito sutartis yra užtikrintos ir hipoteka, nepaneigia ieškovo teisės reikalauti laiduotojų įvykdyti prievoles. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-364/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-364/2010">3K-7-364/2010</a>, pateiktą išaiškinimą, kad, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo metu BUAB „Viskas spausdintuvams“ perdavė Bankui žemės sklypą, kuris buvo įkeistas pagal hipotekos lakštą Nr. 01120070028937 ir ieškovas ieškinio dalies dėl 570 000 Lt priteisimo iš atsakovų atsisakė.

Ieškovo prašymą priteisti 9 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo patenkino iš dalies. Teismas, vadovaudamasis CK 4.178 straipsniu, patenkino ieškovo prašymą nustatyti priverstinę hipoteką, neviršijant patenkintų turtinių reikalavimų sumos.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovų L. Š., B. Š., I. J., L. D. ir B. M. D., A. B., BUAB „Viskas spausdintuvams“ atskiruosius skundus, 2013 m. kovo 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį pakeitė; panaikino nutarties dalį, kuria pagal 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200707-0779 ir Nr. FA-K200707-0779 bei 2007 m. rugpjūčio 9 d. laidavimo sutartį Nr. JA-K200707-0779 už 2007 m. liepos 10 d. kredito sutartį Nr. K200707-0779 iš atsakovų B. Š., A. B. ir BUAB „Viskas spausdintuvams“ solidariai ieškovui priteista 2 791 216,08 Lt, ir šią ieškinio, pareikšto atsakovams B. Š. ir A. B., dalį atmetė, o 2 791 216,08 Lt sumą ieškovui už 2007 m. liepos 10 d. kredito sutartį Nr. K200707-0779 priteisė iš atsakovo BUAB „Viskas spausdintuvams“ pagal 2007 m. rugpjūčio 9 d. laidavimo sutartį Nr. JA-K200707-0779; panaikino teismo nutarties dalį, kuria pagal 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200707-0779 ir Nr. FA-K200707-0779 už 2007 m. liepos 10 d. kredito sutartį Nr. K200707-0779 ieškovui priteistos iš atsakovų B. Š. ir A. B. 9 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2008 m. spalio 30 d. iki 2009 m. gegužės 21 d., ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; panaikino teismo nutarties dalį, kuria nustatyta priverstinė hipoteka atsakovui A. B. nuosavybės teise priklausančiam turtui teismo sprendimu patenkintiems reikalavimams pagal laidavimus už 2007 m. liepos 10 d. kredito sutartį Nr. K200707-0779 užtikrinti; pakeitė teismo nutarties dalį, kuria buvo paskirstytos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos atsakovams; likusią skundžiamos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą.

Dėl laidavimo sutarčių sudarymo, neturint kito sutuoktinio sutikimo. Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-366/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-366/2008">3K-3-366/2008</a>, 2013 m. sausio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-132/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-132/2013">3K-3-132/2013</a>, atsižvelgęs į tai, kad laidavimo sutartyse nurodyta, jog laiduotojas pareiškia, kad šios sutartys neprieštarauja šeimos interesams, išieškoti iš laiduotojo turto galima tiek, kiek kredito gavėjas yra skolingas Bankui pagal kredito sutartį, sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200603-0253/1 ir 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200707-0779 pripažinti negaliojančiomis taip pat ir tuo pagrindu, kad B. Š. jas sudarė, neturėdamas sutuoktinės sutikimo, yra pagrįsta. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo B. Š. argumentais, jog pripažinus laidavimo sutartis (Nr. FA-K200603-0253/1 ir Nr. FA-K200707-0779) negaliojančiomis dėl L. Š., tai savaime lemia šių laidavimo sutarčių negaliojimą dėl B. Š..

Dėl sandorių, sudarytų neva dėl suklydimo ir apgaulės, pripažinimo negaliojančiais (CK 1.90, 1.91 straipsniai). Teismas, remdamasis Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.5 straipsnyje pateikta esminio suklydimo sąvoka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais, sprendė, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvados, kad atsakovai suklydo dėl sudaromų ginčijamų sandorių esmės ir galimų tokio sandorio padarinių. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti laidavimo sutartis ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimą Nr. K200707-0779-P-1 negaliojančiais kaip sudarytus atsakovams suklydus, tinkamai aiškino ir taikė atidumo ir protingumo kriterijus; pagrįstai nustatė, kad I. J., B. Š., L. D. ir A. B. buvo UAB „Adema“ akcininkai, kuriems keliami didesnio žinojimo ir atsakomybės reikalavimai. Teismas sprendė, kad atsakovai I. J., B. Š. ir L. D., būdami UAB „Adema“ akcininkais, pritarė kredito ėmimui iš ieškovo, pasirašė 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200603-0253/1, FA-K200603-0253/2, FA-K200603-0253/3, taip pat 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį Nr. FA-K200707-0779. Teismas nurodė, kad nors byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, nuo kada A. B. tapo UAB „Adema“ akcininku, byloje nustatytos pirmiau nurodytos aplinkybės, tarp jų – kad pagal 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutarties Nr. K200611-1775 4.2 punktą UAB „Adema“ buvo įpareigota pateikti laidavimo sutartis, sudarytas su akcininkais A. B. ir B. Š., galima pagrįstai teigti, jog ir 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200611-1775/1 ir Nr. FA-K200611-1775/2 atsakovai A. B. ir B. Š. pasirašė, būdami UAB,,Adema“ akcininkai; padarė išvadą, kad juridinio asmens (UAB „Adema“) dalyviai buvo tiesiogiai suinteresuoti gauti Banko finansavimą, reikalingą per įmonę vykdomo savo verslo poreikiams tenkinti ir, teismo vertinimu, atsakovams buvo arba turėjo būti žinomos aplinkybės ne tik dėl kredito gavimo iš Banko galimybių, bet ir dėl Banko taikomų kredito suteikimo sąlygų, įskaitant sąlygą dėl kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo, pateikiant akcininkų laidavimą už kredito gavėjo prievolių vykdymą; atsakovų teisinio išsilavinimo nebuvimas, amžius ar kitokios panašios priežastys, teismo vertinimu, neleidžia daryti išvados, kad jie negalėjo suprasti laidavimo sutarčių turinio ir prasmės.

Teismas sprendė, kad atsakovų teiginiai, jog jie nesuvokė laidavimo sutarčių ar susitarimo sąlygų ir jų sudarymo padarinių, galėtų būti paaiškinami tuo, kad atsakovai nesidomėjo sandorio, dėl kurio sudarymo jie išreiškė sutikimą, turiniu, sąlygomis bei padariniais, nors visa tai aiškiai buvo nurodyta sutarčių turinyje, ir ši aplinkybė negali pateisinti jų elgesio bei sudaryti sandorių negaliojimo pagrindo; nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su teiginiu, kad atsakovėms L. Š., B. M. D., L. B. nesant UAB „Adema“ akcininkėmis, joms neturi būti taikomi atidumo ir apdairumo reikalavimai, nes šie reikalavimai yra taikomi bet kuriam asmeniui, kuris pasirašo sandorius; jeigu L. Š. ir pasirašė tik paskutiniuose 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimo Nr. K200707-0779-P-1 ir laidavimo 2006 m. lapkričio 6 d. sutarties Nr. FA-K200611-1775/1 lapuose, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, jog laidavimo sutartį ji sudarė dėl suklydimo, nes akivaizdu yra tai, jog kiekvienas apdairus asmuo, pasirašydamas sandorį, turi persiskaityti jo sąlygas, o ne perkelti jų išaiškinimo pareigą kitai sandorio šaliai – Bankui.

Teismas pažymėjo, kad iš apeliaciniuose skunduose pateiktų argumentų galima spręsti, jog elementariausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisė bei nebuvo dėmesingi, atsargūs ir apdairūs, kiek tai buvo reikalinga atitinkamomis veikimo sąlygomis taip, kaip reikėtų elgtis pagal bonus pater familias principą, ir kiti atsakovai; atmetė atsakovų teiginius, kad jie nesuprato laidavimo sutartimis prisiimamų įsipareigojimų apimties, t. y. jog laidavimo sutartimis Nr. FA-K200603-0253/1, FA-K200603-0253/2, FA-K200603-0253/3 jie įsipareigojo laiduoti iki visiško UAB „Adema“ įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo, nurodęs, kad teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, esmės ar apimties klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo; atsakovų sudaryti sandoriai (laidavimo sutartys), atsižvelgiant į sandorių prigimtį, sandorių šalis bei sandorių sudarymo aplinkybes, laikytini rizikingais, todėl sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

Atsižvelgęs į I. J., L. D. ir B. M. D., B. Š. argumentus, kad Banko atstovai jų neinformavo ir neišaiškino, kaip tai numato Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalis, galimų padarinių, pasirašius laidavimo sutartis; jei jiems būtų atskleista, jog laidavimo sutartys galios iki visiško UAB „Adema“ įsipareigojimų įvykdymo, o ne iki įkeitimo, jie laidavimo sutarčių nebūtų sudarę, teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jiems iš esmės buvo trukdoma susipažinti su pasirašomų laidavimo sutarčių sąlygomis (CPK 178 straipsnis); sprendė, kad vien aplinkybė, jog laidavimo sutartis laiduotojai pasirašė ne Banko patalpose, jos buvo perduotos UAB „Adema“ direktoriui, kuris laidavimo sutartis Bankui vėliau pateikė jau su parašais, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, nes atsakovai, abejodami dėl ginčo sandorių turinio ar jų sudarymo teisinių padarinių, galėjo (turėjo) kreiptis į Banko darbuotojus, prašydami išaiškinti ginčo sandorių nuostatas bei teisinius šių sandorių sudarymo padarinius, o įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, jog tokie veiksmai buvo atlikti, byloje nėra; aplinkybė, kad laidavimo sutartis laiduotojai pasirašė ne Banko patalpose, negali būti vertinama kaip Banko pareigų pažeidimas; vien tai, jog laiduotojai, pasirašydami laidavimo sutartis, nebuvo Banko patalpose, iš esmės patvirtina, kad Bankas negalėjo pažeisti iš įstatymo kylančios savo pareigos informuoti, nes tai buvo neįmanoma įvykdyti fiziškai. Teismas sprendė, kad yra pagrindas teigti, jog atsakovai, būdami apdairūs ir atidūs, turėjo (galėjo) suprasti, kad ginčo sandorių sudarymas juos sudariusiems asmenims sukelia teisinius padarinius, nes kitas protingas asmuo tokioje situacijose suprastų, jog, sudarius laidavimo sandorį, šalis prisiima jame numatytus įsipareigojimus (CK 1.5 straipsnis).

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis, vadovaujantis CK 1.91 straipsnio 1 dalimi, taip pat nėra pagrindo; sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamus sandorius CK 1.90 straipsnio 1 dalies aspektu, pagrįstai akcentavo, kad ginčijamose sutartyse sandorio dalykas ir įsipareigojimai apibrėžti aiškiai ir suprantamai, atsakovai, pasirašydami sandorius, privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai, o jei taip nesielgė, jie iš esmės patys prisiėmė galimų neigiamų padarinių riziką;

Dėl laidavimo sutarčių pasibaigimo, UAB „Adema“ įvykdžius įsipareigojimą įkeisti Bankui tam tikrą nekilnojamąjį turtą. Teismas, vadovaudamasis laidavimo sutartis, laidavimo pasibaigimą reglamentuojančiomis CK normomis, sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje, ir išplėtotomis kasacinio teismo jurisprudencijoje, sutiko su atsakovų teiginiu, kad 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200611-1775/1, FA-K200611-1775/2 bei 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200707-0779 galiojimas yra siejamas su UAB „Adema“ įsipareigojimo įkeisti atitinkamą nekilnojamąjį turtą visišku įvykdymu (sutarčių 23 punktai), t. y. skolininkui įkeitus visą kredito sutartyse nurodytą nekilnojamąjį turtą, laidavimo sutartys laikomos pasibaigusiomis; pažymėjo, kad toks laidavimo sutarčių išaiškinimas negali būti taikomas 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200603-0253/1, Nr. FA-K200603-0253/2 ir Nr. FA-K200603-0253/3 galiojimui, nes jose nurodyta, kad laidavimo sutartys galioja iki visiško ir tinkamo kredito gavėjo skolinių įsipareigojimų Bankui įvykdymo pagal kredito sutartį (sutarčių 23 punktai); sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šių laidavimo sutarčių pasibaigusiomis, nes laiduotojams turi būti taikomos būtent laidavimo sutartyse, kurių šalys yra atsakovai, nustatytos sąlygos, ne kredito sutarčių, kurių laiduotojai nesudarė ir kurių šalys jie nėra, sąlygos, o laidavimo sutartyse nesusitarus, kad laidavimas galioja iki UAB „Adema“, kaip kredito gavėjo, įsipareigojimų, susijusių su konkretaus nekilnojamojo turto įkeitimu, įvykdymo, nėra pagrindo sutikti su atsakovais, jog tokios laidavimo sutartys galioja tik iki kredito sutartyse išvardyto turto įkeitimo.

Teismas, remdamasis 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200611-1775/1 ir FA-K200611-1775/2 bei 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties Nr. FA-K200707-0779 13 punktais, sprendė, kad, Bankui ir UAB „Adema“ sudarius kredito sutarties papildymus ar pakeitimus, kuriais padidėja laiduotojo atsakomybė, turėjo būti gautas laiduotojų raštiškas sutikimas tam, kad jis laiduotų ir pagal naujus kredito sutarties pakeitimus. Įvertinęs 2007 m. vasario 19 d. susitarimo Nr. K200611-1775-P-1, 2008 m. birželio 28 d. susitarimo Nr. K200611-1775-P-3, 2008 m. birželio 28 d. susitarimo Nr. K200707-0779-P-2 turinį, teismas padarė išvadą, kad susitarimais laiduotojų atsakomybė nebuvo didinama, todėl jų raštiškas sutikimas nebuvo būtinas; 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimu Nr. K200707-0779-P-1 buvo padidinta laiduotojų atsakomybė, nes padidinta 2007 m. liepos 10 d. kredito sutartimi Nr. K200707-1779 nustatyta maksimali kredito suma, todėl raštiškas sutikimas buvo būtinas, šį susitarimą pasirašė ir laiduotojai, taigi jie sutiko laiduoti ir už šiuo susitarimu padidintų kredito gavėjo prievolių tinkamą įvykdymą.

Teismas sprendė, kad hipotekos lakštai ir kiti byloje esantys duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad UAB „Adema“ tinkamai įvykdė savo įsipareigojimą įkeisti Bankui nekilnojamąjį turtą, numatytą 2006 m. lapkričio 6 d. Kredito sutarties Nr. K200611-1775 24.6 punkte (344,61 kv. m parduotuvės patalpas, esančias Vilniuje, Juozapavičiaus g. 28, kurių unikalus Nr. 1095-5000-1010:0018); šios patalpos įkeistos ne ieškovo naudai, kaip teigia atsakovas A. B. atskirajam skunde, o kitam kreditoriui – UAB „Medicinos bankas“; 2007 m. vasario 19 d. susitarimas Nr. K200611-1775-P-1 taip pat nebuvo įvykdytas, o 2008 m. birželio 28 d. susitarimas Nr. K200611-1775-P-3 buvo įvykdytas tik iš dalies – buvo įkeista tik dalis šiuo susitarimu numatyto įkeisti turto.

Su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Adema“ neįkeitė 2007 m. liepos 10 d. kredito sutarties Nr. K200707-0779 29 punkte nurodyto nekilnojamojo turto, apeliacinės instancijos teismas nesutiko; remdamasis bylos medžiaga teismas laikė, kad, nepaisant to, jog 2008 m. birželio 28 d. buvo sudarytas susitarimas Nr. K200707-0779-P-2, kuriuo UAB „Adema“ įsipareigojo papildomai įkeisti turto, yra pagrindas teigti, kad iki šio susitarimo 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutartys Nr. FA-K200707-0779, kurias su ieškovu pasirašė B. Š. ir A. B., buvo pasibaigusios, kaip tai numatyta šių sutarčių 23 punktuose, nes kredito sutarties Nr. K200707-0779 28 ir 29 punkto reikalavimai buvo įvykdyti visa apimtimi.

Dėl laidavimo sutarčių pasibaigimo, nutraukus kredito sutartis, ir kitų priežasčių. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo laidavimo sutartis laikyti pasibaigusiomis, 2008 m. spalio 17 d. ieškovui nutraukus kredito sutartis; atsakovai netinkamai aiškina materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laidavimą, ir konkrečiai atsakovų sudarytų laidavimo sutarčių sąlygas. Taip pat nėra pagrindo sutikti su atsakovų teiginiu, jog laidavimo sutartys turi būti laikomos pasibaigusiomis vien tik tuo pagrindu, kad kredito sutartys buvo nutrauktos, nes toks išaiškinimas neatitiktų laidavimo sutarties paskirties. Teismas pažymėjo, kad, nors Banko finansiniai reikalavimai, vadovaujantis kredito sutartimis, yra patvirtinti UAB „Adema“ bankroto byloje, byloje nėra duomenų, įrodančių, kad visi Banko reikalavimai bankroto byloje yra patenkinti, todėl jam išlieka teisė reikalauti įvykdyti UAB „Adema“ neįvykdytas prievoles pagal kredito sutartis iš laiduotojų, remiantis laidavimo sutartimis.

Dėl CK 6.88 straipsnio 1 dalies taikymo. Teismo vertinimu, atsakovų teiginys, kad Bankas neturi teisės reikšti jiems reikalavimų, vadovaujantis CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nepagrįstas. 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartyse Nr. FA-K200603-0253/1, FA-K200603-0253/2, FA-K200603-0253/3 nustatyta, jog jos galioja iki visiško ir tinkamo kredito gavėjo skolinių įsipareigojimų Bankui įvykdymo pagal kredito sutartį (sutarčių 23 punktas), iš esmės toks pat laidavimo sutarties galiojimas yra nurodytas ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. Juridinio asmens laidavimo sutartyje Nr. JA-K200707-0779 (sutarties 22 punktas), dėl to teismas padarė išvadą, kad CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatos šioms laidavimo sutartims apskritai negali būti taikomos, nes pripažinti, kad laidavimas buvo terminuotas, nėra pagrindo; 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartys Nr. K200611-1775/1, Nr. K200611-1775/2 ir 2006 m. liepos 10 d. laidavimo sutartys Nr. FA-K200707-0779 laikytinos terminuotomis, nes jose laidavimo pasibaigimas buvo apibrėžtas ir siejamas su kredito sutartyse nurodyto turto įkeitimu; kadangi byloje nustatyta, jog įsipareigojimas įkeisti 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutartyje Nr. K200611-1775 nurodytą turtą nebuvo tinkamai įvykdytas, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos ir laidavimo sutartims Nr. K200611-1775/1, Nr. K200611-1775/2, nes jų terminai nėra suėję.

Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog laidavimo sutartims Nr. FA-K200707-0779 netaikomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, nes: byloje nustatyta, kad laidavimo sutartys Nr. FA-K200707-0779 laikomos pasibaigusiomis 2007 m. spalio mėn., UAB „Adema“ įkeitus pagal kredito sutartį nurodytą turtą; ieškinys šioje byloje pareikštas 2008 m. spalio 29 d., praleidus CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; Bankas iš esmės prarado teisę reikalauti iš laiduotojų B. Š., A. B., jog jie atsakytų už UAB „Adema“ prievolių pagal 2007 m. liepos 10 d. kredito sutartį Nr. K200707-0779 ir papildomą jo susitarimą prie šios sutarties vykdymą.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimų. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nesilaikė pusiausvyros principo įrodinėjimo procese (CPK 176–203 straipsniai), pažeidė proceso šalių rungimosi principą, CPK 265 straipsnio ir CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ir kad teismo nutartis būti panaikinta, esant absoliučiam nutarties negaliojimo pagrindui, išvardytam CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte (sprendimas yra be motyvų); pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą procesinį sprendimą (nutartį) motyvavo pakankamai išsamiai; tai, kad atskirai nepasisakė dėl kai kurių įrodymų, nereiškia, jog šie įrodymai apskritai nebuvo įvertinti; byloje dalyvaujantiems asmenims nebuvo kliudoma pasisakyti dėl, anot jų, svarbių bylos išsprendimui aplinkybių, nes šalys savo poziciją sprendžiamais klausimais turėjo teisę išreikšti ne tik žodžiu pačiame teismo posėdyje, bet ir raštu, teikdamos procesinius dokumentus, taip buvo užtikrintas pirmiau nurodyto principo įgyvendinimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai B. Š., L. B., B. M. D., L. D. ir I. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir priimti sprendimą, kuriuo būtų atmesti ieškovo reikalavimai kasatoriams.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Dėl materialiosios teisės normų, įtvirtintų CK 1.90 straipsnyje, Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje, Finansinių įstaigų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 3 punkte pažeidimo

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino esminio suklydimo sąlygas ir pagrindus, išvardytus CK 1.90 straipsnyje, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo visų byloje esančių įrodymų bei šalių nurodytų aplinkybių.

Laiduotojai pagal 2006 m. kovo 9 d. kredito sutarties Nr. K200603-0253 4.3 punktą turėjo pateikti laidavimus visam kredito sutarties terminui ir sumai, sudaryti Bankui priimtinos formos ir turinio laidavimo sutartis; Bankas po to, kai visas šioje sutartyje nurodytas turtas bus įkeistas jo naudai, raštiško laiduotojo prašymo pagrindu vienašališkai atsisakys laidavimo. Pasirašant pateiktos formos laidavimo sutartis laiduotojams nekilo klausimų dėl laidavimo sutarčių turinio ir sąlygų. Nors 478/540 dalies 5,4 ha žemės sklypas, esantis Vilniuje, Geležių g. 20, buvo įkeistas Bankui, pagal laiduotojų prašymus šis vienašališkai laidavimo neatsisakė.

Pažymėtina, kad skirtingas kredito sąlygų ir laidavimo sutarčių interpretavimas gali suklaidinti laiduotojus, nes 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartyse Nr. FA-K200603-0253/1, Nr. FA-K200603-0253/2 ir Nr. FA-K200603-0253/3 nurodyta, kad jos galioja iki visiško ir tinkamo kredito gavėjo skolinių įsipareigojimų Bankui įvykdymo pagal kredito sutartį (23 punktas). Tokia nuostata yra dviprasmiška, neaiški, nes 2006 m. kovo 9 d. kredito sutartyje Nr. K200603-0253 (4.3 punkte) nustatytas laidavimo sutarčių galiojimo terminas. Jo turi būti laikomasi, nes laidavimo prievolė yra priklausoma nuo pagrindinės.

Analogiškai 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutartyje Nr. K200611-1775 (4.2 punkte) nustatytas laidavimo sutarčių galiojimo terminas – iki 24 punkte nurodyto turto įkeitimo Bankui. Bankas ir UAB „Adema“ pasirašė susitarimus Nr. K200611-1775-P-l, K200611-1775-P-2, K200611-1775-P-3, leidžiančius kitokiu būdu įvykdyti įsipareigojimus Bankui, todėl atsakovai pagrįstai teigia, kad įsipareigojimai pagal pirmiau nurodytą sutartį įvykdyti tinkamai.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog sąlygos, būtinos laidavimo prievolėms pasibaigti pagal sutartis Nr. FA-K200611-1-1775/1 ir Nr. FA-K200611-1775/2, buvo įvykdytos tinkamai, nes dėl parduotuvės patalpos įkeitimo (kredito sutarties 24.6 punktas) 2007 m. vasario 19 d. susitarimo Nr. K200611-1775-P-1 2 punkte buvo susitarta, kad „vietoje parduotuvės patalpų [...], gali įkeisti kitą bankui priimtiną nekilnojamąjį turtą, su sąlyga, kad įkeičiamo turto rinkos vertė bus ne mažesnė kaip 1 800 000 litų“. Tinkamo įkeitimo faktą patvirtina sutarties K200707-0779 4 punktas, kuriame nustatyta, kad kredito lėšos išmokamos į sąskaitą, nurodytą preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje tik tada, kai klientas tinkamai įvykdo visus savo įsipareigojimus, numatytus šioje ir kitose Banko ir kliento sudarytose sutartyse (4.6 punktas).

Atlikus 2006 m. kovo 9 d. kredito sutarties Nr. K200603-0253 4.3 punkto ir 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutarties Nr. K200611-1775 bei 2007 m. liepos 10 d. kredito sutarties Nr. K200707-0779 4.2 punktų palyginimą, matyti, kad laidavimo sutarčių galiojimo termino sąlygos praktiškai tapačios, todėl darytina išvada, jog kredito sutarčių vieno punkto pakeitimas ir neinformavimas apie tokį pakeitimą teikiant pasirašyti standartines Banko sutartis be derybų iš esmės suklaidino laiduotojus sandorių sudarymo metu.

Kasacinio teismo išaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-294/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-294/2011">3K-3-294/2011</a>), teisinis reglamentavimas (Komercinių bankų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, Bankų įstatymo 52 straipsnio 2 dalis) suponuoja išvadą, kad ieškovui taikomi aukštesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo standartai, todėl Bankas privalo kontroliuoti pateikiamus dokumentus ir jam tenka pareiga supažindinti klientus su sutarties sąlygomis bei atsakomybė už šios pareigos netinkamą vykdymą. Ieškovas nederino laidavimo sutarčių sąlygų su laiduotojais, nevykdė pareigos tinkamai jas išaiškinti, perdavė jas kredito gavėjui, kad šis gautų laiduotojų parašus.

A. B., L. B., UAB „Viskas spausdintuvams“, L. D. kreipėsi į Banką su pranešimais (prašymais); nurodė, kad UAB „Adema“ įkeitė kredito sutartyse nurodytą nekilnojamąjį turtą, todėl laidavimo sutartys yra pasibaigusios. Šie pranešimai įrodo, kad atsakovai sutarčių sudarymo metu neturėjo reikiamos informacijos apie laidavimo sutartis, nebuvo tinkamai informuoti apie šių sutarčių sudarymo padarinius; jei būtų informuoti apie padarinius, atsakovai nebūtų sudarę laidavimo sutarčių. Atsakovai, pasirašydami laidavimo sutartis, suklydo, nes nebuvo tinkamai supažindinti su kredito ir laidavimo sutarčių sąlygomis.

Dėl CK 6.88 ir 6.87 straipsnių pažeidimo

Teismai rėmėsi laidavimo sutartyje įtvirtinta sąlyga, kad visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks keitimas neturės įtakos laiduotojo prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Šios nuostatos sudarė teisinį pagrindą taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatytą laidavimo pasibaigimo pagrindą.

Ieškovui pareiškiant ieškinį tik 2008 m. spalio 28 d., t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo terminuotos prievolės termino pabaigos, tokie jo veiksmai vertintini kaip nesąžiningi, nes ieškovas galbūt siekė pasipelnyti (reikalauti netesybų ir palūkanų). Laidavimams pagal kredito sutartį Nr. K200707-0779 ir papildomą susitarimą Nr. K200707-0779-P-1 bei 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutartį Nr. K200611-1775 esant terminuotiems, kreditorius turėjo per tris mėnesius nuo šio termino pabaigos pareikšti ieškinį pagal CK 6.88 straipsnį. Kadangi ieškovo ieškinys per nurodytą laikotarpį nebuvo pareikštas, pateiktas tik 2008 m. spalio 28 d., tai pirmiau nurodytos laidavimo sutartys Nr. K200611-1775-2 ir Nr. FA-K200707-0779 laikytinos pasibaigusiomis.

Dėl CK 6.185, 6.186 ir 6.193 straipsnių pažeidimo

Prieš pasirašant laidavimo sutartis atsakovai su standartinėmis (CK 6.185 straipsnio 1 dalis) jų sąlygomis nebuvo supažindinti; Bankas jas perdavė pasirašyti per kredito gavėjo vadovą, nesilaikydamas Bankų įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos.

Bankas pasinaudojo savo (stipresniosios šalies) padėtimi, spausdamas laiduotojus pasirašyti sutartis, sudarydamas minimalias galimybes susipažinti su standartinėmis sąlygomis, kurios sutartyse skiriasi (sutartys nebuvo derintos iš anksto, nenurodyta, kur galima susipažinti, nepakviestos šalys į Banką susipažinti su sąlygomis prieš pasirašymą, t. y. nesuteikta galimybė jas apsvarstyti). Taigi šalims neprivalėjo būti taikomos laidavimo sutarčių standartinės sąlygos (CK 6.187 straipsnis). Nestandartinėmis sąlygomis dėl laidavimo galiojimo termino laikytinos tos sąlygos, kuriose nustatyta, kad laidavimo sutartys galioja iki bankrutuojančios įmonės turto įkeitimo (t. y. numatančios, kad laidavimo sutartys yra terminuotos), nes standartinėse laidavimo sutartyse paprastai būna numatyta, jog jos galioja neterminuotai. Banko pateiktų laidavimo sutarčių standartinėmis sąlygomis privalo būti laikomos tos, kurios numato, kad laidavimo sutartys galioja iki visiško kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo momento, todėl, vadovaujantis CK 6.187 straipsniu, jos negali būti taikomos. Atsakovai tikėjosi nestandartinių 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200603-0253/2, Nr. FA-K200603-0253/3 sąlygų, t. y. kad sutartys galios iki bankrutuojančios įmonės turto įkeitimo. Be to, šiose sutartyse nustatytas laidavimo sutarčių terminas prieštarauja nustatytajam 2006 m. kovo 9 d. kredito sutarties Nr. K200603-0253 4.3 punkte. Laidavimo ir kredito sutartys buvo analogiškos, tačiau kai kuriose jų skyrėsi laidavimo sutarties galiojimo laikas. Laidavimo ir kredito sutartyse nevienareikšmiškai suformuluotas laidavimo sutarčių galiojimo terminas: 2006 m. kovo 9 d. kredito sutarties Nr. K200603-0253 4.3 punkte nurodyta, kad Bankas po to, kai visas sutartyje nurodytas turtas bus įkeistas jo naudai, raštiško laiduotojo prašymo pagrindu vienašališkai atsisakys laidavimo; 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200603-0253/2, Nr. FA-K200603-0253/3 23 punktuose nustatyta, kad šios sutartys galioja iki visiško kredito gavėjo skolinių įsipareigojimų įvykdymo Bankui pagal pirmiau nurodytą kredito sutartį. Pateiktos sutarčių nuostatos prieštaringos ir klaidinančios.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pvz., 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutarties Nr. K200611-1775 ir 2007 m. liepos 10 d. kredito sutarties Nr. K200707-0779 4.2 punktuose nustatytas kitoks laidavimo sutarčių, sudarytų šioms kredito sutartims užtikrinti, galiojimo laikotarpis (iki kredito sutartyse nurodyto turto įkeitimo). Taigi 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200603-0253/2, Nr. FA-K200603-0253/3 23 punktuose nustatytos sąlygos laikytinos siurprizinėmis. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes neaiškias laidavimo sutarčių sąlygas aiškino pagal standartines sąlygas, nustatytas laidavimo sutartyse, o ne 2006 m. kovo 9 d. kredito sutarties Nr. K200603-0253 4.3 punkte nustatytą galiojimo laiką; tikroji laidavimo sutarčių šalių valia yra kitokia nei nurodyta 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200603-0253/2 ir Nr. FA-K200603-0253/3 23 punktuose, t. y. nustatyti, kad visi laidavimo sandoriai yra terminuoti. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir nustatė, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos pagal standartines ieškovo parengtas sąlygas, jų nederinus, o kai kuriose jų galiojimo terminai buvo pakeisti, nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nesiaiškino tikrosios šalių valios.

Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad nėra pagrindo teigti, jog UAB „Adema“ tinkamai įvykdė savo įsipareigojimą įkeisti Bankui nekilnojamąjį turtą, išvardytą 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutarties Nr. K200611-1775 24.6 punkte; nebuvo įvykdytas 2007 m. vasario 19 d. susitarimas Nr. K200611-1775-P-1, o 2008 m. birželio 28 d. susitarimas Nr. K200611-1775-P-3 įvykdytas iš dalies (įkeista dalis išvardyto turto). Kredito gavėjas tinkamai įvykdė prievolę įkeisti turtą pagal kredito sutartis: pagal 2006 m. kovo 9 d. kredito sutarties Nr. K200603-0253 4.3 punktą, Bankas po to, kai visas sutarties 23 punkte nurodytas turtas bus įkeistas jo naudai, raštiško laiduotojo prašymo pagrindu vienašališkai atsisakys laidavimo. Iš 2008 m. rugpjūčio 19 d. sutartinės hipotekos lakšto (Nr. 01/1/2008/0021374) matyti, kad sklypas yra įkeistas Bankui; pagal 2007 m. liepos 10 d. kredito sutarties Nr. K200707-0779 4.2 punktą laidavimo sutartys, sudarytos kredito sandoriui užtikrinti, galioja iki turto įkeitimo, kurio vertė nurodyta 28 punkte, visi šios sutarties 24 punkte nurodyti objektai buvo įkeisti ieškovui (2008 m. rugpjūčio 19 d. sutartines hipotekos lakštas Nr. 01/1/2008/0021374), už 4 800 000 Lt kreditą įkeista turto, kurio bendra vertė – 10 027 000 Lt; pažymėtina, kad UAB „Viskas spausdintuvams“ priklausančio 0,2667 ha žemės sklypo, esančio Plytinės kaime, įkeitimas nebuvo numatytas sutartyje Nr. K200707-0779, nes sutarties priedas Nr. K200707-0779-P-1 buvo pasirašytas vėliau, todėl, siekiant įkeisti pirmiau nurodytą sklypą, UAB „Viskas spausdintuvams“ ir Banko buvo pasirašyta sutartis Nr. K200705-0500, skirta BUAB „Adema“ prievolėms pagal kredito sutartį ir jos priedą užtikrinti. Be to, faktą, kad visi įkeitimai įvykdyti tinkamai, patvirtino Bankas, išmokėdamas 4 800 000 Lt kreditą pagal sutartį K200707-0779 ir jos priedą K200707-0779-P-1, taip patvirtindamas ir tai, kad neturi pretenzijų dėl įkeisto kito turto, parduotuvės patalpų, esančių Vilniuje, Juozapavičiaus g. 28. Pagal 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutarties Nr. K200611-1775 4.2 punktą, laidavimo sutartys, sudarytos kreditavimo sandoriui užtikrinti, galioja iki turto įkeitimo, kurio vertė nurodyta šios sutarties 24 punkte; visi šiame punkte nurodyti objektai buvo įkeisti ieškovui (2008 m. rugpjūčio 19 d. sutartinės hipotekos lakštas Nr. 01/1/2008/0021374). Vien tas faktas, kad šios kreditavimo sutarties 24.6 punkte nurodytas turtas nebuvo įkeistas, nėra pagrindas pripažinti, jog laidavimo sutarčių pagal šią kredito sutartį terminai nėra pasibaigę, nes pagal pirmiau nurodytos kredito sutarties 24 punktą laidavimo sutartys pasibaigia ne nuo konkretaus turto įkeitimo, o nuo turto, kurio vertė ne mažesnė kaip 9 727 000 Lt, įkeitimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino šią sutarties nuostatą, nurodydamas, kad privalo būti įkeistas kiekvienas objektas, nurodytas kreditavimo sutartyje. Banko naudai įkeista turto, kurio vertė 15 150 000 Lt, todėl teismas nepagrįstai nepripažino 2006 m. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200611-1775/1 ir Nr. FA-K200611-1775/2 pasibaigusiomis.

Dėl bendrųjų teisės principų, įtvirtintų CK 1.5 straipsnyje, CPK 4 straipsnyje ir Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje pažeidimo

Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad kasatoriai, būdami akcininkais, privalėjo žinoti laidavimo sutarčių sąlygas, išmanyti Banko, kaip finansinės institucijos, parengtas sudėtingas laidavimo ir kreditavimo sutartis, vadovavosi prielaidomis; pareigą būti aktyviems, elgtis apdairiai ir protingai perkėlė išimtinai atsakovams; apie Banko pareigas teismas nepasisakė, tik nurodė, jog atsakovams kyla pareiga prašyti Banko sutarčių sąlygų prieš jas pasirašant, leidimo susipažinti su jomis. Bankų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, bankų veiklos standartai įpareigoja banką būti budriam, atidžiam, kontroliuoti pateikiamus duomenis atliekant bankines operacijas, tačiau ši banko pareiga yra daugiau nukreipta į kliento ar trečiųjų asmenų interesų apsaugą nuo teisės pažeidimų, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, o bankas, kaip juridinis asmuo, veikia savo rizika, todėl pats prisiima atsakomybę už savo sprendimų priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2001). Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, bankų pareiga elgtis padidinto protingumo ir rūpestingumo sąlygomis negali būti perkelta silpnesniajai šaliai – atsakovams. Priešingu atveju klientai negalėtų ginti savo pažeistų interesų, jei bankai, piktnaudžiaudami savo teisėmis, klaidintų klientus, siūlytų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams prieštaraujančias standartines sutartis, pasinaudodami sudėtingų finansinių instrumentų mechanizmais.

BUAB „Adema“ teisinis statusas (bankrutuojanti įmonė) lemia būtinumą ginti viešąjį interesą (CPK 144 straipsnio 2 dalis), kuris pasireiškia per bankrutuojančio skolininko kreditorių, kurių reikalavimai turėjo būti tenkinami iš dalintino įmonės turto, interesų apsaugą. Pažymėtina, kad ieškovo reikalavimas 17 443 040,76 Lt, o hipoteka įkeisto skolininko turto vertė – 23 077 000 Lt, taigi ieškovas galbūt nesąžiningai (CK 1.5 straipsnis) siekia savo reikalavimus patenkinti iš laiduotojų, nes turi galimybę juos patenkinti iš skolininko turto.

Atsakovai L. Š. ir A. B. pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo iš esmės apeliacinės instancijos teismo motyvais išreikštą nesutikimą su atsakovų kasacinio skundo argumentais. Be kita ko, ieškovas nurodo, kad:

1. Teismas tinkamai taikė CK 1.90 straipsnį, Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalį, Finansinių įstaigų įstatymo 32 straipsnį ir pagrįstai atsisakė pripažinti, kad laidavimo sutartys sudarytos neva iš esmės suklydus, pagrįstai nepripažino šių sutarčių negaliojančiomis. Kasatorių argumentai paremti faktinėmis bylos aplinkybėmis, o kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. Visi atsakovai laidavimo sutartyse (18 punktai) aiškiai patvirtino, kad šių sutarčių sąlygos su jais buvo derintos, visos reikšmingos aplinkybės jiems buvo žinomos. Atsakovai turėjo pakankamai gebėjimų tinkamai suprasti šias sąlygas ir įvertinti prisiimtą riziką.

2. Teismas tinkamai taikė CK 6.87 straipsnį ir pagrįstai atsisakė pripažinti, kad iš esmės pasikeitė prievolė, už kurią buvo laiduojama, ir laidavimo sutarčių nepripažino pasibaigusiomis šiuo pagrindu. CK 6.87 straipsnio 4 dalis taikoma tik esminio prievolės pasikeitimo, kuris padidina laiduotojo atsakomybę, atveju. Priešingai nei teigia kasatoriai, susitarimai prie kredito sutarčių dėl papildomo trečiojo asmens BUAB „Adema“ prievolių užtikrinimo įkeičiant turtą nelaikytini esminiu prievolių pagal Kredito sutartis pakeitimu. Be to, laidavimo sutartimis visi atsakovai (laiduotojai) yra aiškiai pareiškę, kad yra susipažinę su visais atitinkamų kredito sutarčių tolimesniais papildymais ir pakeitimais, t. y. neprieštarauja dėl tolimesnių šių sutarčių pakeitimų ar papildymų. Laiduotojo išankstinis sutikimas su prievolės keitimu yra pagrindas netaikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyto laidavimo pasibaigimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-553/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-553/2008">3K-3-553/2008</a>). Argumentai dėl laiduotojų padėties pabloginimo susitariant dėl papildomo turto įkeitimo yra nepagrįsti. Taip pat svarbu, kad visais kredito sutarčių pakeitimais dėl papildomo turto įkeitimo nustatyta, jog papildomas nekilnojamasis turtas yra įkeičiamas Bankui kaip paskesnės eilės kreditoriui.

CK 6.88 straipsnį teismas taip pat taikė tinkamai, pagrįstai atsisakė pripažinti, kad laidavimas pasibaigė kreditoriui per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškus laiduotojams ieškinio. Laidavimo sutartimis susitarta dėl kitokio, nei bendrasis įstatymuose nustatytas laidavimo terminas (dėl laidavimo iki visiško prievolių pagal kredito sutartis įvykdymo arba tinkamo prievolės įkeisti turtą įvykdymo), todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrasis CK 6.88 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Tai patvirtina ir kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yMjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-229/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-229/2009">3K-7-229/2009</a>.

3. Teismai tinkamai aiškino sutarčių sąlygas ir pagrįstai konstatavo, kad nebuvo įvykdyti trečiojo asmens įsipareigojimai įkeisti Bankui atitinkamą BUAB „Adema“ turtą. Byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia netinkamą BUAB „Adema“ įsipareigojimų įkeisti turtą vykdymą, o iš laidavimo sutarčių sąlygų akivaizdu, kad laidavimas nepasibaigė net tuo atveju, jei jų galiojimo terminas, kaip nurodo kasatoriai, būtų siejamas su trečiojo asmens turto įkeitimu Bankui.

4. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 1.5 straipsnį, CPK 4 straipsnį, Teismų įstatymo 23 straipsnį ir pagrįstai priteisė skolą iš laiduotojų. Pažymėtina, kad įsipareigojimų pagal kredito sutartis užtikrinimas hipoteka neapriboja atsakovųatsakomybės pagal galiojančias laidavimo sutartis; ginčo laidavimo sutartys galioja irsudaro pagrindą reikalauti prisiimtų prievolių įvykdymo; nagrinėjamu atveju vieno užtikrinimo (hipotekos) egzistavimas nepaneigia kito užtikrinimo (laidavimo). Be to, trečiojo asmens BUAB „Adema“ įkeistas turtas nelaikytinas užtikrinančiu įsipareigojimuspagal kredito sutartis. Dabartinėmis rinkomis sąlygomis Bankui įkeisto turto vertė nelaikytinadidele ar atitinkančia ekonominio pakilimo metu nustatytą vertę. Įkeistų žemės sklypų, kuriųpaskirtis yra žemės ūkio, paklausos faktiškai nėra. Tokių sklypų kainos krito itin reikšmingai. Pagal CPK 182 straipsnio 1 punktą ir teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikąnekilnojamojo turto kainų pokyčiai pripažintini visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-483/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-483/2008">3K-3-483/2008</a>).

Bankas 2012 m. kovo 5 d. teismo posėdžio metu pateikė turto rinkos vertės nustatymo ataskaitas, kuriose pateikiama 2010 metais nustatyta BUAB „Adema“ Bankui įkeisto turto vertė. Turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos pagrindžia, kad įkeisto turto vertė sudaro tik 3 792 000 Lt, taigi yra mažesnė už BUAB „Adema“ skolą Bankui. Ši aplinkybė pagrindžia, kad BUAB „Adema“ skola Bankui negali būti grąžinta iš įkeisto turto vertės jį pardavus, o priešingas kasatorių aiškinimas yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka realybės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kredito ir laidavimo sutarčių aiškinimo

Sutartis aiškinama, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nustatytas CK 6.193 straipsnyje, nes neaiškias sąlygas aiškino pagal standartines sąlygas, nustatytas laidavimo sutartyse, o ne pagal individualiai aptartas kredito sutarties sąlygas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių teisių bei pareigų nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-231/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-231/2008">3K-3-231/2008</a>; 2010 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>).

Aiškindamas CK 6.193 straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes bei kitas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas“ v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2006">3K-3-47/2006</a>; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; kt.). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. ĮĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010).

Kasatoriai kelia klausimą dėl 2006 m. kovo 9 d. kredito sutarties Nr. K200603-0253 ir 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200603-0253/1, FA-K200603-0253/2, FA-K200603-0253/3 sąlygų aiškinimo, konkrečiai – dėl sutarčių nuostatų, kuriose reglamentuojamas laidavimo terminas. Pagal pirmiau nurodytos kredito sutarties 23 punktą klientas (UAB „Adema“) įsipareigoja savo prievoles, kylančias iš šios sutarties, užtikrinti ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo pirmo kredito lėšų išmokėjimo, įstatymų nustatyta tvarka Bankui pirminiu įkeitimu įkeičiant 3.1–3.2 punktuose nurodytą turtą; 4 punkte reglamentuojamos sąlygos, kuriomis Bankas išmoka lėšas pagal kredito sutartį, viena šių sąlygų – įmonės akcininkų laidavimų visam kredito sutarties terminui ir sumai pateikimas, įforminant juos Bankui priimtinos formos ir turinio laidavimo sutartimis (4.3 punktas); Bankas po to, kai visas šioje sutartyje nurodytas turtas bus įkeistas jo naudai, raštiško laiduotojo prašymo pagrindu vienašališkai atsisakys laidavimo. Pagal pirmiau nurodytų laidavimo sutarčių 23 punktą, laidavimo sutartys (kuriomis kasatoriai įsipareigojo solidariai atsakyti Bankui, jei UAB „Adema“, už kurią laiduojama, nevykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito sutartį Nr. K200603-0253 (su jos papildymais ir pakeitimais) galioja iki visiško ir tinkamo kredito gavėjo skolinių įsipareigojimų Bankui įvykdymo pagal kredito sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog laidavimo sutartys sudarytos kredito sutarties pagrindu, skirtos prievolės pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti, pagal CK 6.76 straipsnio 2 dalį laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė, pirmiau nurodytos kredito ir laidavimo sutartys aiškintinos sistemiškai. Iš sutarčių nuostatų matyti, kad jose nustatyti skirtingi laiduotojų įsipareigojimai: pagal kredito sutartį laiduotojai įsipareigoja solidariai atsakyti Bankui už UAB „Adema“ tinkamą prievolių vykdymą iki šioje sutartyje nurodyto turto įkeitimo Banko naudai; pagal laidavimo sutartis – iki visiško ir tinkamo skolinių įsipareigojimų Bankui įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šių laidavimo sutarčių pasibaigusiomis, nes laiduotojams turi būti taikomos būtent laidavimo sutartyse, kurių šalys atsakovai yra, nustatytos sąlygos, o ne kredito sutarčių, kurių laiduotojai nesudarė ir kurių šalys jie nėra, sąlygos. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo poziciją ir atmeta kasatorių argumentus, kad kredito ir laidavimo sutartyse esant nustatytiems skirtingiems laiduotojų įsipareigojimų terminams, taikytinos juos reglamentuojančios kredito sutarties nuostatos. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad, esant pirmiau nurodytai situacijai, svarbu atsižvelgti į teisiškai reikšmingą aplinkybę – sutartis sudariusius subjektus, t. y. jos šalis. Kredito sutarties šalys yra Bankas ir UAB „Adema“, laidavimo sutarčių – Bankas ir fiziniai asmenys – kasatoriai, suinteresuoti jiems palankiu laidavimo sutarčių nuostatų aiškinimu. Taigi kasatoriai Bankui įsipareigojo ne pagal kredito, o laidavimo sutartis, dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, susidėjus tokioms, kaip šioje byloje, faktinėms aplinkybėms, prioritetas teiktinas laidavimo sutartyse įtvirtintoms sąlygoms, t. y. toms, su kuriomis sutiko ir kurias pasirašė kasatoriai (laiduotojai). Laidavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškiantis, be kita ko, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai. Dėl to laidavimo sutarties šalys gali nustatyti kitokias laidavimo sąlygas, nei tai buvo aptarta kredito sutartimi, jei tokios sąlygos tenkina kreditorių ir yra priimtinos laiduotojui. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo atsižvelgti į tarp sutarčių šalių nusistovėjusią sutarčių sudarymo praktiką, nes kitos kredito ir laidavimo sutartys, kuriose laidavimo terminas tiek kredito, tiek laidavimo sutartyse apibrėžtas vienodai – iki atitinkamo turto įkeitimo, sudarytos vėliau, po aptariamų kredito ir laidavimo sutarčių sudarymo. Įvertinusi sutarčių, bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų ir kasatorių argumentų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kredito ir laidavimo sutarčių nuostatas, reglamentuojančias laiduotojų įsipareigojimų terminą, aiškinti kitaip, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Teisėjų kolegija nenustatė sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo, todėl šį kasatorių argumentą laiko teisiškai nepagrįstu.

Dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Š. K. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-478/2003). CK 1.90 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais; nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. Z. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-745/2001; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. K. v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-365/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-365/2009">3K-3-365/2009</a>).

Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.5 straipsnyje esminiu laikomas suklydimas, kuris, sudarant sutartį, buvo toks reikšmingas, kad protingas asmuo, esant analogiškai padėčiai, būtų ją sudaręs kitomis sąlygomis arba apskritai nesudaręs, žinodamas tikrąją padėtį, o kita šalis taip pat klydo arba prisidėjo prie suklydimo, arba žinojo, arba turėjo žinoti apie suklydimą ir klystančios šalies neinformavo apie tikrąją padėtį, jeigu šios neatskleidimas neatitiko protingos ir sąžiningos komercinės praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. T. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-306/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-306/2007">3K-3-306/2007</a>; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-531/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-531/2009">3K-3-531/2009</a>). Vadinasi, teismai, spręsdami dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, privalo tirti ir vertinti CK 1.90 straipsnio taikymui pirmiau nurodytų būtinų sąlygų visumą.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino esminio suklydimo sąlygas ir pagrindus; kasatoriai, pasirašydami laidavimo sutartis, suklydo, nes Banko nebuvo tinkamai supažindinti su kredito ir laidavimo sutarčių sąlygomis; jei būtų informuoti apie laidavimo sutarčių pasirašymo padarinius, kasatoriai nebūtų jų sudarę. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatorių argumentus kaip teisiškai nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasatorių apeliacinį skundą, kuriame taip pat kelti pirmiau nurodyti argumentai, remdamasis byloje esančiais duomenimis, sprendė, kad jie nesudaro pagrindo daryti išvados, jog kasatoriai suklydo dėl sudaromų ginčijamų sandorių esmės ir galimų tokio sandorio padarinių; kasatoriai I. J., B. Š. ir L. D., būdami UAB „Adema“ akcininkais, buvo tiesiogiai suinteresuoti gauti Banko finansavimą, reikalingą per įmonę vykdomo savo verslo poreikiams tenkinti, todėl pritarė kredito ėmimui iš ieškovo, pasirašė 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartis Nr. FA-K200603-0253/1, FA-K200603-0253/2, FA-K200603-0253/3. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad kasatoriams – juridinio asmens dalyviams, suinteresuotiems kredito gavimu verslo plėtrai, buvo arba turėjo būti žinomos aplinkybės ne tik dėl kredito gavimo iš Banko galimybių, bet ir dėl Banko taikomų kredito suteikimo sąlygų, įskaitant sąlygą dėl kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo, pateikiant akcininkų laidavimą; kasatorių teisinio išsilavinimo nebuvimas, amžius ar kitokios panašios priežastys neleidžia daryti išvados, kad jie negalėjo suprasti laidavimo sutarčių turinio ir prasmės. Kasaciniame skunde remiamasi Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad prieš sudarydamas sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo, bankas privalo suteikti klientui išsamią informaciją apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugų teikimo terminus, galimus padarinius bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Šią pareigą bankas neabejotinai turi vykdyti, tačiau nagrinėjamu atveju kasatoriai neatskleidžia, kokia konkreti informacija, galėjusi lemti esminį kasatorių suklydimą sudarant laidavimo sutartis nebuvo suteikta, nuslėpta ar buvo išaiškinta ne pagal tikrąją jos prasmę. Pažymėtina ir tai, kad laidavimo sutartys nėra specifinės, tik su bankais sudaromos; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių. Aplinkybė, kad laidavimo sutartys kasatorių buvo pasirašytos ne Banko patalpose, teisinės reikšmės neturi. Be to, tai tik patvirtina, kad siūlomų pasirašyti sutarčių tekstai kasatoriams buvo pateikti iš anksto, sudarant galimybę išsamiai su jais susipažinti, apsvarstyti juose išdėstytas sąlygas. Kaip ir nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, protingas, apdairus ir atidus asmuo, pasirašydamas sutartį, turėtų ją perskaityti, kilus klausimų dėl sąlygų, sudarymo padarinių, kreiptis į kitą sutarties šalį su prašymu paaiškinti neaiškumus. Byloje nustatyta, kad kasatoriai dėl to į Banką nesikreipė. Banko pareiga suteikti visapusišką informaciją, numatyta Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje, neatleidžia klientų nuo apdairaus ir atidaus rūpinimosi savo teisėmis. Taip pat pagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad kasatorių sudarytos laidavimo sutartys laikytinos rizikingomis, jas pasirašę laiduotojai prisiima riziką dėl skolininko prievolės neįvykdymo padarinių. Nors sutarties sudarymo metu laiduotojas ir tikisi, kad prievolę įvykdys pats skolininkas ir prievolės įvykdymo našta nepersikels laiduotojui, tačiau, šiems lūkesčiams nepasiteisinus ir skolininkui prievolės neįvykdžius, laiduotojas paprastai negali dėl šios priežasties sandorio nuginčyti CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas faktines aplinkybes ir jų teisinį įvertinimą, konstatuoja, kad teismai iš esmės laikėsi pirmiau išdėstytų kriterijų, taikomų sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl suklydimo, ir sutinka su išvada, jog pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo nėra teisinio pagrindo.

Dėl laidavimo sutarčių pabaigos įvykdžius įsipareigojimą įkeisti nekilnojamąjį turtą ir vykdytinos prievolės dydžio

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2006 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200611-1775/1, FA-K200611-1775/2 bei 2007 m. liepos 10 d. laidavimo sutarčių Nr. FA-K200707-0779 galiojimas yra siejamas su UAB „Adema“ įsipareigojimo įkeisti atitinkamą nekilnojamąjį turtą visišku įvykdymu (sutarčių 23 punktai), t. y. skolininkui įkeitus visą kredito sutartyse nurodytą nekilnojamąjį turtą, laidavimo sutartys laikomos pasibaigusiomis. Tačiau teismas nustatė, kad: 2006 m. lapkričio 6 d. kredito sutartimi Nr. K200611-1775 nustatyta sąlyga dėl nekilnojamojo turto (24.6 punktas) įkeitimo neįvykdyta; 2007 m. vasario 19 d. susitarimu Nr. K200611-1775-P-1 ir 2008 m. birželio 28 d. susitarimu Nr. K200611-1775-P-3, kuriais buvo keičiama (papildoma) pirmiau nurodyta kredito sutartis, nustatytos sąlygos dėl nekilnojamojo turto įkeitimo buvo atitinkamai neįvykdytos ir įvykdytos tik iš dalies – buvo įkeista tik dalis susitarimu Nr. K200611-1775-P-3 numatyto įkeisti turto. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad laidavimo sutarčių terminai nesibaigė, prievolės pagal laidavimo sutartis galioja. Kasatoriai su tokia išvada nesutinka, nurodo, kad sutartyje numatytas turtas buvo įkeistas.

Kasatoriai taip pat nesutinka su teismo nustatytos vykdytinos prievolės dydžiu. Kasatorių nuomone, priteistina suma turėjo būti sumažinta 201 000 Lt, nes tokios vertės 0,2667 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. 4400-0688-3825, esantis Plytinės kaime, buvo perduotas ieškovui. Teismas nustatė, kad šis turto objektas buvo įkeistas ne prievolių pagal ginčo kredito sutartis, o UAB „Viskas spausdintuvams“ prievolių įvykdymui užtikrinti, todėl nustatydamas priteistiną sumą į jo vertę neatsižvelgė.

Tiek teikdami argumentus dėl įsipareigojimo įkeisti turtą įvykdymo tinkamumo, tiek ir dėl prievolės dydžio, kasatoriai kelia fakto klausimus. Kasacinis teismas skundžiamus procesinius sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu, jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir tik patikrina, ar teismai laikėsi įrodinėjimo taisyklių.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; kt.). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

Nagrinėjamu atveju kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kasatorių nurodomus įrodymus teismas vertino ir dėl jų pasisakė. Kasatoriai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriams nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismo procesinio sprendimo teisėtumu.

Dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasaciniame teisme patirta 126,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos lygiomis dalimis – po 25,26 Lt iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorių B. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) B.M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai – po 25,26 Lt (dvidešimt penkis litus 26 ct) iš kiekvieno kasatoriaus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas