I. V. pagal BK 129 str. 2 d., 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-292-693/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46995-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.6;

1.2.3.1.2.8;

1.2.26.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

gynėjui advokatui Mariui Navickui,

nuteistajam I. V.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžiu I. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.

Iš I. V. solidariai su P. T. priteista V. E. 937,81 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 500 Eur už advokato pagalbą.

Iš I. V. solidariai su P. T. priteista Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Privalomojo sveikatos draudimo fondui 1184,10 Eur.

Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžiu minėtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas. I. V. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuota į 129 straipsnio 1 dalį, ir, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta laisvės atėmimo trejiems metams bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu I. V. paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta jam pirmosios instancijos teismo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas trejiems metams.

Be to, iš kaltinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, pašalinta aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų.

Tuo pačiu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžiu nuteisti ir P. T., V. T., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pakeistu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, I. V. nuteistas už tai, kad jis ir P. T., veikdami bendrininkų grupe, 2015 m. rugpjūčio 20 d., apie 21.40 val., matydami vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritardami, viešoje vietoje Šilutės r., (duomenys neskelbtini), demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką, matant miestelio gyventojams, turėdami tikslą sužaloti, užpuolė E. E. P. T. ir I. V. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 16 smūgių E. E. į įvairias kūno vietas ir padarė odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, kairėje alkūnėje ir kairio kelio srityje, nosies kaulų lūžimą, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose, daugybines poodines kraujosruvas abiejose rankose, dvylikapirštės žarnos sienos plyšimą su kraujosruva sienelės srityje ir kraujosruvą žarnų pasaito tvirtinimosi vietoje. Tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje P. T. ir I. V., tęsdami nusikalstamus veiksmus, prie jų prisidėjus V. T., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą sužaloti, viešoje vietoje, matant miestelio gyventojams, užpuolė V. S.. P. T., I. V. ir V. T., ištempę V. S. iš automobilio, rankomis ir kojomis sudavė šiam ne mažiau kaip 11 smūgių į įvairias kūno vietas ir padarė galvos sumušimą su daugybiniais paviršiniais odos nubrozdinimais veide, poodine kraujosruva kaktos dešinėje, lengvu galvos smegenų sukrėtimu, daugybinius odos nubrozdinimus rankose, stuburo juosmeninės dalies projekcijoje. Dėl sužalojimų visumos V. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o E. E. dėl dvylikapirštės žarnos plyšimo, įvykusio nuo smūgio į pilvą, sukeltų komplikacijų 2015 m. rugpjūčio 22 d., 10.15 val., VšĮ Šilutės ligoninėje mirė. Taip V. T. pažeidė viešąją tvarką, o I. V. ir P. T. pažeidė viešąją tvarką ir tyčia nužudė E. E..

2. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl I. V. ir P. T. veikos perkvalifikavimo iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 129 straipsnio 1 dalį, chuliganiškų paskatų pašalinimą iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį motyvavo tuo, kad I. V. ir P. T. veikos motyvas buvo atkeršyti už brolio – V. T. sumušimą, t. y. smurtas prieš E. E. buvo naudojamas dėl asmeninių, o ne iš chuliganiškų paskatų.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis I. V. ir jo gynėjas advokatas M. Navickas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl I. V. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, o nuosprendžio dalį, kuria I. V. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pakeisti ir už šią nusikalstamą veiką paskirti I. V. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

3.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, kvalifikuodami I. V. veiką pagal BK 129 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be kitų požymių, pagal BK 129 straipsnį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pagal teismų praktiką, sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo nužudymu pagal BK 129 straipsnį, svarbu nustatyti ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-46-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-46-895/2015">2K-46-895/2015</a>). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl I. V. veikos pripažinimo nužudymu pagal BK 129 straipsnį, nustatė tik objektyviuosius nužudymo požymius. Priešingai nei reikalaujama teismų praktikoje, šios instancijos teismas nenustatė I. V. tyčios nužudyti. Šią aplinkybę pripažino nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodydamas, kad teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog I. V. ir P. T. užpuolė E. E. turėdami tikslą tik sužaloti. Dėl to, nenustačius I. V. tyčios nužudyti E. E., taip pat nenustačius to, kad I. V. veiksmai sukėlė nukentėjusiojo E. E. mirtį ar bent jau buvo pavojingi nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai, nėra įstatyme numatyto pagrindo I. V. veiką kvalifikuoti kaip bendrininkų grupės įvykdytą nužudymą.

3.2. Kasatoriai pažymi, kad pagal teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“). Kasatorių nuomone, spręsdamas dėl I. V. tyčios turinio, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog abu nuteistieji – I. V. ir P. T. – padarė E. E. jo mirtį sukėlusius sužalojimus. Ši išvada prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje surinktiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė sužalojimas į pilvą, o ne į nugarą, be to, kad I. V. pats tiesiogiai E. E. į pilvo sritį nesmūgiavo, o sudavė šiam ne mažiau kaip du smūgius į nugarą. Papildomoje specialisto išvadoje Nr. pM 8/15 (03) nurodyta, kad, sudavus trauminius smūgius kietais bukais daiktais ar įrankiais iš šonų ar nugaros, sužaloti dvylikapirštės žarnos neįmanoma. Iš to darytina išvada, kad I. V. suduoti smūgiai nebuvo E. E. mirties priežastis, kad I. V. tyčia neapėmė P. T. nukentėjusiajam E. E. padarytų pavojingų gyvybei veiksmų, juolab kad I. V. nebuvo šalia P. T., kai šis sudavė smūgius E. E.. Atsižvelgus į tai, kad I. V. padaryti veiksmai negalėjo sukelti E. E. mirties, taip pat į I. V. tyčios turinį, darytina išvada, kad I. V. veiksmai neturėjo įtakos E. E. mirčiai, todėl I. V. veika netinkamai kvalifikuota kaip bendrininkų grupe įvykdytas nužudymas.

3.3. Kasatoriai teigia, kad teismai, kvalifikuodami I. V. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė ir BK 24–26 straipsnių nuostatas. Pagal teismų praktiką keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai ne tik tada, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, bet ir tada, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191/2008">2K-191/2008</a>, 2K-324/2009, 2K-313/2011). Nukrypdamas nuo šios teismų praktikos, apeliacinės instancijos teismas sprendimą pripažinti I. V. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pagrindė tik jo veikimu kartu su P. T., tačiau visiškai ignoravo faktą, jog nenustatyta I. V. tyčia nužudyti E. E.. Išvadą, kad I. V. neturėjo tyčios nužudyti E. E., patvirtina bylos aplinkybės, jog smurtą prieš nukentėjusįjį I. V. ir P. T. panaudojo skirtingu metu, t. y. I. V. sudavė nukentėjusiajam smūgius tada, kai P. T. buvo pasišalinęs nuo nukentėjusiojo ir daugiau nebesugrįžo, kad jokiais savo veiksmais I. V. bendro susitarimo su P. T. nerealizavo. I. V. nesiekė nukentėjusiojo mirties, tokių veikos padarinių kaip tikėtinų ar neišvengiamų nenumatė ir negalėjo numatyti, o tikrąjį I. V. siekį, t. y. tik siekį sužaloti nukentėjusįjį, atskleidžia bylos aplinkybės. I. V. sudavė nukentėjusiajam tik du nestiprius smūgius gumine šlepete apauta koja, konflikto pabaigoje į kūno vietas, kurios paprastai nėra laikomos gyvybiškai svarbiomis, jokių kūno sužalojimų, juolab tokių, kurie galėtų sukelti nukentėjusiojo mirtį, nepadarė. I. V. negalėjo įvertinti P. T. prieš E. E. atliktų veiksmų, nes P. T. veiksmų prieš nukentėjusįjį nematė (tuo metu naudojo smurtą prieš V. S., už ką yra nuteistas), smūgius E. E. sudavė priėjęs vienas, konflikto pabaigoje, jo dalyviams iš esmės jau skirstantis. Vertinant I. V. tyčios turinį, turi būti atsižvelgta ir į sudėtingą priežastinio ryšio plėtojimosi eigą, nes nukentėjusysis buvo labai apsvaigęs nuo alkoholio (2,62 prom.), mirė praėjus pusantros paros po įvykio, pats atsisakė gydymo ir pasišalino iš gydymo įstaigos, naktį praleido policijos areštinėje. Visos šios aplinkybės rodo, kad teismai netinkamai taikė BK 24–26 straipsnių nuostatas ir netinkamai kvalifikavo I. V. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

3.4. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę I. V., netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį. I. V. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką apeliacinės instancijos teismas skyrė bausmę taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau skirdamas bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį šios BK 54 straipsnio 3 dalies jau nebetaikė. Ši teisinė situacija, kasatorių nuomone, pažeidė BK 54 straipsnio nuostatas, reikalaujančias tuo atveju, kai tuo pačiu metu vienoje vietoje padaromos dvi skirtingos nusikalstamos veikos, skirti bausmę pagal tas pačias taisykles, taip pat nulėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas I. V. bausmę, nukrypo nuo proporcingumo principo (palyginus su P. T. paskirta bausme). Kasatoriai teigia, kad negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog I. V. paskirta mažesnė, nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, paskirta bausmė yra teisinga, nes teismas nepakankamai įvertino I. V. asmenines savybes ir kitas reikšmingas aplinkybes (pirmą kartą dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo teisiamam asmeniui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė). I. V. apibūdinamas tik teigiamai, niekada nebuvo teistas, administracinių nuobaudų neturi, augina tris mažamečius vaikus ir juos išlaiko. I. V. sutuoktinė yra registruota darbo biržoje, įsidarbinti neturi galimybės, nes dėl gyvenime susiklosčiusių aplinkybių yra priversta nuolat prižiūrėti, slaugyti ir rūpintis vienu iš trijų mažamečių vaikų, kuris serga nepagydoma liga. I. V. yra vienintelis šeimoje galintis dirbti asmuo, todėl net trumpalaikis laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jo šeimai, neturinčiai kitokių pragyvenimo pajamų, būtų visiška katastrofa moraline ir finansine prasme. Kasatoriai pažymi, kad šeima turi įsipareigojimų kreditoriams už gyvenamąjį būstą, todėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas I. V. nulemtų, kad jo šeima prarastų būstą ir atsidurtų gatvėje. Dėl to realios laisvės atėmimo bausmės I. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, yra sunkiai suvokiamas moralės normų požiūriu ir prieštarauja BK 54 straipsnio nuostatoms.

4. Nuteistojo I. V. ir jo gynėjo advokato M. Navicko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įstatymo reikalavimų kvalifikuojant bendrininkavimą nužudant

5. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

5.1. Teisminė praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

5.2. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi.

5.3. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į kurias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt.

6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu P. T. ir I. V., veikdami bendrai netiesiogine tyčia, turėdami tikslą sužaloti, dėl chuliganiškų paskatų, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau nei 16 smūgių E. E. į įvairias kūno vietas ir šis po dviejų dienų dėl dvylikapirštės žarnos plyšimo sukeltų komplikacijų mirė. Šis teismas, nors ir nurodė, kad dvylikapirštės žarnos plyšimas galėjo įvykti nuo vieno smūgio, padarė išvadą, kad neįmanoma nustatyti, kuris iš kaltinamųjų sudavė šį smūgį, todėl abu bendrininkus pripažino nužudymo bendravykdytojais.

6.1. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų gynėjo skundus patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė šias faktines bylos aplinkybes: įvykio metu V. T. buvo sumuštas ir jis paprašė brolio P. T. pagalbos, o šis pasikvietė ir I. V.. Atėję į įvykio vietą, pamatė V. T. kruvinu veidu, o šalia stovintį E. E., pastarajam P. T. sudavė smūgius į galvą, o parkritus spardė ir į pilvą. Tuo metu I. V. iš automobilio ištraukė V. S. ir ėmė jį mušti, o kai šį ėmė mušti ir P. T., tuomet I. V. nuėjo ir gulinčiam E. E. du kartus įspyrė į nugarą. Šis teismas nustatė, kad: P. T. ir I. V. užpuolė E. E. norėdami jį sužaloti bei veikė netiesiogine tyčia (pritarė pirmosios instancijos teismo analogiškai išvadai); I. V. E. E. du kartus įspyrė į nugarą, o į pilvą spardė P. T. ir būtent nuo dvylikapirštės žarnos plyšimo sukeltų komplikacijų E. E. mirė. Šis teismas padarė išvadą, jog nepaisant to, kad I. V. E. E. nesudavė smūgių į pilvą, tačiau matė P. T. smurtinius veiksmus, po jų pats naudojo smurtą, todėl yra nužudymo bendravykdytojas. Be to, šis teismas nustatė, kad P. T. ir I. V. veikė ne iš chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų – keršto, todėl jų veiksmus perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 129 straipsnio 1 dalį ir pašalino chuliganiškas paskatas iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

6.2. Taigi žemesnės instancijos teismai nustatė, kad: P. T. ir I. V., prieš panaudodami smurtą, jo ribų neaptarė; E. E. jie užpuolė norėdami jį sužaloti; abu veikė netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nustatė, kad E. E. į pilvą spardė P. T. ir būtent nuo dvylikapirštės žarnos plyšimo sukeltų komplikacijų E. E. mirė. I. V. du kartus įspyrė E. E. į nugarą, o spardant į ją dvylikapirštės žarnos sužaloti neįmanoma. Apibendrinanti šio teismo išvada, abiejų nuteistųjų bendri veiksmai patvirtina jų tyčią nužudyti E. E..

6.3. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad: I. V. neturėjo tyčios nužudyti E. E., jis bendrininkavo tik jį sumušant; smurtą naudojo po P. T. ir gerai visų jo smurtinių veiksmų nematė, šio asmens nukentėjusiajam padaryto mirtino sužalojimo aplinkybė nebuvo akivaizdi ir I. V. šio fakto nesuvokė; smurto veiksmai tęsėsi trumpą laiką; tarp I. V. smurtinių veiksmų ir kilusių padarinių – E. E. mirties – nėra priežastinio ryšio, nes nustatyta, kad mirtis kilo dėl P. T. veiksmo – spyrio į pilvą; I. V. veiksmuose nėra subjektyviojo nužudymo požymio – tyčinės kaltės dėl E. E. mirties. Teismų jurisprudencijoje tokia situacija, kai vykdytojo veiksmai nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas, vadinama vykdytojo ekscesu ir už jo veiksmų padarinius kiti bendrininkai neatsako (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2011).

7. Remiantis išdėstytais argumentais, žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 2 dalis), I. V. veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojant į 284 straipsnio 1 dalį, nes jis viešoje vietoje įžūliai elgėsi – spardė parkritusį E. E. ir tuo sutrikdė visuomenės rimtį.

Dėl bausmės ir civilinių ieškinių

8. I. V. veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į 284 straipsnio 1 dalį, padidėja jo nusikalstamų veiksmų apimtis, dabar jis nuteisiamas už antro žmogaus sumušimą viešoje vietoje, todėl jam paliktina pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

9. I. V. veiksmus iš nužudymo perkvalifikavus į viešosios tvarkos pažeidimą, neliko teisinio pagrindo iš jo solidariai išieškoti civilinius ieškinius, susijusius su E. E. gydymu ir mirtimi, todėl teismų sprendimai dėl šios dalies naikintini.

9.1. I. V. smurtavo prieš E. E., šie jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatomis, iš jo V. E. priteistina 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir šia suma mažintina neturtinė žala – 10 000 Eur, priteista iš P. T..

10. BPK 105 straipsnio 3 dalyje nustatyta: jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Taigi šioje normoje aiškiai nurodyta, kad proceso išlaidos iš kiekvieno kaltinamojo išieškomos subsidiariai, o ne solidariai, todėl teismų sprendimai keistini dėl nukentėjusiajam priteistų išlaidų už advokato pagalbą, iš kiekvieno nuteistojo priteisiant po 250 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 3 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžius pakeisti:

I. V. veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į 284 straipsnio 1 dalį ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal 284 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą šešiems mėnesiams;

panaikinti jų dalis I. V. atžvilgiu dėl bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio nuostatas;

panaikinti jų dalis, kuriomis iš P. T. ir I. V. solidariai priteisti civiliniai ieškiniai, ir laikyti, kad iš P. T. priteista: V. E. 937,81 Eur turtinei žalai atlyginti; Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Privalomojo sveikatos draudimo fondui 1184,10 Eur žalai atlyginti;

sumažinti iš P. T. V. E. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 9000 Eur;

priteisti iš I. V. V. E. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;

priteisti iš P. T. ir I. V. po 250 Eur iš kiekvieno V. E. procesinių išlaidų už advokato pagalbą.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas