Baudžiamoji byla Nr. 2K-335-699/2017
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00709-2014-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1; 1.1.3.2; 1.1.3.3; 2.4.2.1
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. V. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu L. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 3012,80 Eur (80 MGL dydžio) bauda.
Priteista iš L. V. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 1635,68 Eur išlaidų advokato darbui apmokėti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi nuteistosios L. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. L. V. nuteista už tai, kad, būdama valstybės pareigūnė – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P-116 nuo 2014 m. gegužės 6 d. laikinai perkelta į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, būdama 2013 m. gegužės 6 d. pasirašytinai supažindinta su šiuo įsakymu, taip pat būdama 2013 m. gegužės 6 d. pasirašytinai supažindinta su 2014 m. balandžio 28 d. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-69 patvirtintais Kriminalinės žvalgybos skyriaus nuostatais bei tuo pačiu įsakymu patvirtintu Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymu, neatliko savo, kaip Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko bei ikiteisminio tyrimo pareigūno, pareigų, t. y. 2014 m. liepos 4 d., laikotarpiu nuo 10.19 iki 11.33 val., būdama darbo vietoje – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose Kaune, Technikos g. 34, ir eidama savo pareigas, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Psichologinės grupės specialistei A. K. pranešus, kad į pastarąją kreipėsi nuteistasis M. K., pranešdamas apie prieš jį, tikėtina, padarytą sunkų nusikaltimą – seksualinį prievartavimą bendrininkų grupe, t. y. nusikalstamą veiką, nurodytą BK 150 straipsnio 2 dalyje, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose tiesiogiai pati pabendravusi su nuteistuoju M. K. ir įsitikinusi, kad šis iš tikrųjų praneša apie prieš jį įvykdytą minėtą nusikalstamą veiką, neatliko jokių veiksmų, kad būtų įformintas M. K. pranešimas apie prieš jį padarytą sunkų nusikaltimą ir šis nusikaltimas būtų ištirtas bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kalti asmenys: nepriėmė iš M. K. pareiškimo-protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų vadovybei dėl M. K. pranešimo apie nusikalstamą veiką, neįregistravo pranešimo apie nusikalstamą veiką nustatyta tvarka į informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29, taip pat į jokį kitą registrą, taip neinicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimo procedūros, ikiteisminio tyrimo neatliko ir niekam nepavedė jo atlikti, neužtikrino įvykio vietos išsaugojimo ir apžiūros, nesurinko daiktinių įrodymų ir nusikaltimo pėdsakų, nepaėmė M. K. drabužių, neatliko kitų būtinų procesinių veiksmų, nenustatė nusikaltimą padariusių asmenų bei nepatraukė jų baudžiamojon atsakomybėn. Šiais veiksmais L. V. pažeidė: Kriminalinės žvalgybos skyriaus nuostatų 6.1 punktą, įpareigojantį organizuoti ir vykdyti kriminalinės žvalgybos veiklą Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose išaiškinant, užkardant ir nutraukiant suimtųjų, nuteistųjų ir kitų asmenų nusikalstamas veikas; 7.1 punktą, įpareigojantį rinkti kriminalinės žvalgybos informaciją apie Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų suimtųjų ir nuteistųjų rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas; 7.2 punktą, įpareigojantį atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus nustatyta tvarka; 7.3 punktą, įpareigojantį atskleisti ir tirti rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose; 10.2 punktą, įtvirtinantį jos asmeninę atsakomybę už skyriaus uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų vykdymą; 10.4 punktą, įpareigojantį organizuoti ir kontroliuoti skyriui pavestų užduočių vykdymą; 10.5 punktą, įpareigojantį užtikrinti, kad skyriuje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų norminių aktų, tarp jų Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymų ir kitų teisės aktų; Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 7.1 punktą, įpareigojantį organizuoti, planuoti ir kontroliuoti skyriaus darbą ir veiklą; 7.3 punktą, įpareigojantį užtikrinti norminių aktų laikymąsi skyriaus veikloje; 7.4 punktą, įpareigojantį atlikti, organizuoti ir kontroliuoti kriminalinės žvalgybos tyrimus, susijusius su nuteistųjų, suimtųjų padarytų nusikaltimų prevencija; 7.8 punktą, įpareigojantį atlikti nusikalstamų veikų ikiteisminius tyrimus, kontroliuoti ir organizuoti nusikalstamų veikų tyrimą; Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2013 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1-102 patvirtintos redakcijos Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų darbo reglamento 65 punktą, numatantį padalinio vadovo atsakomybę už padalinyje sudaromų bylų tinkamą tvarkymą pagal dokumentacijos planą; Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 24-7 patvirtinto 2014 metų dokumentacijos plano 10 skyriaus 10.7 punktą, nustatantį pareigą vesti informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29; Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 24-8 patvirtinto Dokumentų registrų sąrašo 17 punktą, nustatantį pareigą vesti informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 57 punktą, įpareigojantį, gavus informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, ją registruoti ir atlikti tokios informacijos patikrinimą; 58 punktą, įpareigojantį patikrinti informaciją apie tikėtiną nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo įstaigoje nustatyta tvarka; Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas; 2 straipsnį, įpareigojantį ikiteisminio tyrimo įstaigą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika; 171 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūną, nustačiusį nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai pranešti prokurorui; dėl šių jos veiksmų buvo padaryta didelė žala valstybės ir nuteistojo M. K. interesams – nebuvo atskleistas ir ištirtas sunkus nusikaltimas, apgintos nuteistojo M. K. teisės, neapginti visuomenės ir valstybės interesai nuo nusikalstamų veikų.
2. Kasaciniu skundu nuteistoji L. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba grąžinti ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
2.1. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 1 dalį – ir padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų, be to, bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (58 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tai lėmė nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų priėmimą.
2.2. Pasak kasatorės, teismai, konstatuodami jos kaltę dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, neatskleidė, kaip objektyviai pasireiškė jos piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, t. y. nesiaiškino, kokias teises ir pareigas jai, kaip laikinai ėjusiai kriminalinės žvalgybos viršininko pareigas, nustatė įstatymai ir lydimieji teisės aktai. Teismai tik formaliai perrašė kaltinamajame akte nurodytus teisės aktus į savo sprendimus, tačiau visiškai netyrė ir nepasisakė, ar kasatorė turėjo teisinį ir faktinį pagrindą konkrečius veiksmus atlikti, t. y. pradėti ikiteisminį tyrimą, jį pavesti kažkam atlikti, nustatyti prieš M. K. nusikalstamą veiką padariusius asmenis, patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn ir kt. Tai rodo, kad teismai bylą nagrinėjo paviršutiniškai ir šališkai.
2.3. Nuteistoji pažymi, kad pareigūnas, vykdydamas jam įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas pareigas, privalo vadovautis jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Pareigūnas negali atlikti veiksmų, kurie teisės aktuose nėra priskirti jo diskrecijai, nes priešingu atveju viršytų įstatymo nustatytus įgaliojimus. Taip pat, pareigūnui siekiant įgyvendinti įstatymo nustatytas teises ir pareigas, būtina turėti ir faktinį pagrindą atlikti konkrečius veiksmus, t. y. konkrečią informaciją, kuri suteiktų pagrindą vykdyti jam nustatytas pareigas. Kaip teigia nuteistoji, nagrinėjamu atveju ji neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ar pavesti jį kažkam atlikti. Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 7.6 punkte nustatyta, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus ar jo įgalioto pareigūno pavedimu nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus, pareiškimus, pranešimus, pasiūlymus ir apie jų nagrinėjimą nustatyta tvarka teikia reikiamą informaciją. Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 7.8 punkte nurodyta, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas teisės aktų nustatyta tvarka atlieka kriminalinės žvalgybos tyrimus, nusikalstamų veikų ikiteisminius tyrimus, priima nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kontroliuoja ir organizuoja kriminalinės žvalgybos tyrimų, ikiteisminių tyrimų atlikimą. Pagal BPK 165 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo subjektas yra pataisos įstaigos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas. Kasatorės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta funkcija – atlikti ikiteisminius tyrimus įstatymų nustatyta tvarka – yra bendro pobūdžio, suteikianti jai teisę atlikti ikiteisminius tyrimus, o ne juos pradėti ar pavesti kam nors juos atlikti. Kiekvienu ikiteisminio tyrimo pradžios atveju įstaigos direktorius konkrečiai įgalioja tam tikrą pareigūną atlikti būtent tą, o ne bet kokį ikiteisminį tyrimą. Įgaliojimai atlikti bet kokius ikiteisminius tyrimus yra suteikti kitų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų pareigūnams. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose tokia teisė yra suteikta tik šios įstaigos direktoriui. Joks teisės aktas nenustato kasatorės pareigos pradėti ikiteisminius tyrimus ar juos pavesti atlikti kitiems asmenims, tai patvirtina Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų 2014 m. gruodžio 4 d. pažyma Nr. 9-5023. Todėl, nesant pradėto ikiteisminio tyrimo arba bent vados jam, kasatorė neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti iš M. K. pareiškimo-protokolo, registruoti pranešimo apie nusikalstamą veiką nustatyta tvarka į informacijos apie nusikalstamas veikas registrą, inicijuoti ikiteisminio tyrimo pradėjimo procedūros, užtikrinti įvykio vietos išsaugojimą ir apžiūrą, surinkti daiktinius įrodymus ir nusikaltimo pėdsakus, paimti M. K. drabužius, atlikti kitus būtinus procesinius veiksmus.
2.4. Pasisakydama dėl kaltinimo dalies, kuria ji nuteista už tai, kad nenustatė prieš M. K. nusikaltimą padariusių asmenų ir nepatraukė jų baudžiamojon atsakomybėn, kasatorė pažymi, jog teisės aktuose nėra numatyta pareigūnų atsakomybės už nusikalstamų veikų neužkardymą ar nusikalstamą veiką padariusio asmens nenustatymą, be to, ji buvo nuteista ir dėl išimtinai tik teismui priskirtų funkcijų vykdymo – asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (BPK 307 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
2.5. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad teismai ją nuteisė pagal visiškai nesuprantamą ir nelogišką kaltinimo formuluotę, kad „būdama 2013 m. gegužės 6 d. pasirašytinai supažindinta su 2014 m. balandžio 28 d. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-69 patvirtintais Kriminalinės žvalgybos skyriaus nuostatais bei tuo pačiu įsakymu patvirtintu Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymu“, nes joje nurodoma, kad ji buvo supažindinta su teisės aktais, kurie tuo metu dar nebuvo išleisti. Iš pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, kad jos veiksmuose nėra vieno iš BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymio – pavojingos veikos.
2.6. Kaip teigia kasatorė, ji negalėjo būti nuteista ir už tarnybinio pranešimo įstaigos vadovui nesurašymą bei pareiškimo-protokolo iš nukentėjusiojo nepriėmimą, nes A. K. jos neinformavo apie prieš M. K. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnyje, pasakė tik tai, kad iš jo buvo pasityčiota, daugiau nekonkretizuodama; apie padarytą nusikalstamą veiką nenurodė ir M. K., kai buvo pasiūlyta jam raštu apie tai parašyti, jis neparašė. Taigi rašyti tarnybinį pranešimą įstaigos vadovui ji neturėjo faktinio pagrindo. Teismų išvados dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį prieštarauja bylos įrodymams.
2.7. Nuteistoji pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas jos tyčią, rėmėsi veikos formaliuoju požymiu – pareigūnės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu. Teismas neatsižvelgė į objektyvias bylos duomenimis nustatytas veikos padarymo aplinkybes, neanalizavo bylos duomenų, atskleidžiančių jos psichinį santykį su padaryta veika. Pirmosios instancijos teismas, atskleisdamas kaltės formą ir tyčios turinį, aiškiai netinkamai interpretavo kasatorės pasakytas frazes M. K. „jeigu neturi ką man pasakyti, durys ten“ ir „gal nori ir man papasakoti“, kurios ne tik kad nepatvirtina, jog ji veikė tyčia, bet ir paneigia tokią teismo išvadą. Frazę „jeigu neturi ką man pasakyti, durys ten“ kasatorė teigia pasakiusi M. K. dėl to, kad šis jai apie įvykį nieko nepasakojo, o frazę „gal nori ir man papasakoti“ pasakė, kai po kelių dienų jį pamatė uždarytą sveikatos priežiūros palatoje, nes tada suprato, kad jis čia uždarytas psichologės iniciatyva dėl jai papasakotų aplinkybių. Kadangi kasatorė nežinojo apie prieš M. K. padarytą nusikalstamą veiką, ji negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingo pobūdžio, numatyti veikos pavojingų padarinių ir jų nesiekė.
2.8. Kasatorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais dėl didelės žalos požymio jos veikoje buvimo. Tai tik bendro pobūdžio išvados, padarytos nedetalizavus jos veiksmų ir nesusiejus jų su byloje nagrinėta situacija, be to, apkaltinamuoju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra konstatuota, jog prieš M. K. apskritai buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika. Kadangi kasatorė neturėjo teisinio pagrindo vykdyti jai inkriminuotų teisės aktuose nustatytų pareigų, žala jos veiksmais negalėjo būti padaryta. Teismo teiginys, kad kasatorė pažeidė žmogiškuosius reikalavimus, nepagrįstas, baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės už tokio pobūdžio normų pažeidimą.
2.9. Nuteistoji nurodo, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo padaryti BPK 44 straipsnio 5, 6 dalių ir 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimai. Teisėjas B. Varsackis, žinodamas, kad teismo šaukimas jai neįteiktas ir kad tai laikytina svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi, paskyrė kasatorei poveikio priemonę atvesdinimą. Šią teismo nutartį ji apskundė Kauno apygardos teismui per apylinkės teismą, tačiau teisėjas B. Varsackis paduoto skundo nepersiuntė aukštesnės instancijos teismui ir pats jį išnagrinėjo bei raštu (ne nutartimi) ją informavo, kad skundas nepriimtinas, nes nutartys dėl atvesdinimo neskundžiamos. Gavusi tokį teismo raštą, kasatorė analogišką skundą išsiuntė tiesiai į Kauno apygardos teismą, pastarasis 2015 m. spalio 27 d. nutartimi skundą tenkino iš dalies ir apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikino, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK nuostatas, nes, gavęs skundą, privalėjo išspręsti skundo priėmimo klausimą ir jį perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui, o ne pats jį nagrinėti. Be to, 2015 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdžio metu teisėjui B. Varsackiui kasatorė pateikė pareiškimą dėl prokuroro D. J. nušalinimo ir jame nurodė aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio prokuroro nešališkumu, kuris pasireiškė esminiais BPK pažeidimais, varžiusiais jos teisę į gynybą ikiteisminio tyrimo metu (į pateiktus skundus dėl procesinių veiksmų buvo atsakoma ne nutarimais, o raštais, kurių skųsti BPK nustatyta tvarka negalima; paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, buvo pratęstas ikiteisminio tyrimo terminas; pabaigus ikiteisminį tyrimą nebuvo leista susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ir kt.). Kartu su pareiškimu dėl prokuroro nušalinimo teismui kasatorė pateikė ir savo 2015 m. rugsėjo 22 d. skundą generaliniam prokurorui su priedais bei papildomus argumentus dėl prokuroro nušalinimo. Tačiau teisėjas be jokių motyvų pateiktus dokumentus jai grąžino, į juos net nesigilinęs, ir nutartį dėl prokuroro nušalinimo priėmė formaliais pagrindais, motyvuodamas tuo, jog kaltinamoji nenurodė jokių svarių priežasčių. Šiuo atveju teismas neįsigilino į vieną iš skundo priedų – Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, kurioje buvo konstatuotas prokuroro procesinių veiksmų neteisėtumas (šios nutarties prokuroras į bylą neįdėjo). Taip pat kasatorė teigia, kad tame pačiame (2015 m. rugsėjo 23 d.) teismo posėdyje pateikė teisėjui prašymą grąžinti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti bei prašymus išreikalauti duomenis ir iškviesti bei apklausti liudytojus, tačiau prašymai be jokių motyvų buvo atmesti. Esant tokioms aplinkybėms, įžvelgusi išankstinį teisėjo B. Varsackio nusistatymą bylos baigtimi, kasatorė pareiškė jam nušalinimą BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nurodydama nušalinimo motyvus. Tačiau teismas šį prašymą atmetė. Be to, šiame teismo posėdyje teismas išsakė savo išankstinę poziciją dėl BPK 279 straipsnyje nustatytos liudytojų apklausos tvarkos, kai kasatorės gynėjas nurodė, kad liudytoja N. G. ir kiti liudytojai turėtų būti apklausti vieno posėdžio metu. Taip pat teismas, neišsiaiškinęs, ar nuteistajai įteiktas kaltinamasis aktas, nepagrįstai pradėjo įrodymų tyrimą. Kadangi teisėjas be jokių motyvų pateiktus prašymus atmetė, kasatorė juos pateikė raštu, registruodama teismo raštinėje. Tačiau 2015 m. rugsėjo 28 d. susipažinus su byla paaiškėjo, kad pirmiau nurodyti dokumentai prie bylos nepridėti.
2.10. Kasatorė pažymi, kad 2015 m. spalio 14 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą, pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo ir pranešimą dėl įrodymų klastojimo, tačiau 2015 m. spalio 15 d. teismo posėdyje teisėjas jų nenagrinėjo, prašymą dėl teisėjo nušalinimo grąžino kasatorės, o į pranešimą dėl suklastotų įrodymų nedelsdamas nereagavo. Kasatorė teigia, kad, 2015 m. spalio 14 d. teisme susipažinusi su bylos ikiteisminio tyrimo medžiaga (su kuria pabaigus ikiteisminį tyrimą prokuroras susipažinti neleido), pastebėjo, kad akistatos protokolas su A. K. yra suklastotas, t. y. trūksta dalies procesinio dokumento, todėl iš karto raštu kreipėsi į teisėją B. Varsackį, tačiau teisėjas, ignoruodamas BPK 257 straipsnio nuostatas, į šį pranešimą nereagavo. Bylos tyrimo metu A. Ž., apklausiamas kaip liudytojas, pateikė teismui trūkstamą akistatos protokolo lapą ir jis buvo pridėtas prie bylos, nepaisant to, kad jame nebuvo jokių parašų ir neaišku kada surašytas. 2015 m. spalio 26 d. papildomai susipažinus su byla, paaiškėjo, kad kasatorės pateikti prašymai yra pridėti prie bylos, bet neįtraukti į bylos apyrašą, be to, paaiškėjo ir tai, kad yra pridėtas 2015 m. rugsėjo 23 d. prašymas dėl bylos grąžinimo prokurorui, tačiau jokios rezoliucijos šiame prašyme nebuvo.
2.11. Suprasdama, kad teisėjas B. Varsackis sąmoningai nepridėjo prie bylos gautų prašymų ir kitos medžiagos, 2015 m. spalio 15 d. Kauno apylinkės teismo pirmininkui kasatorė pateikė prašymą pateikti duomenis apie pateiktus prašymus nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki spalio 15 d. bei duomenis apie šių prašymų registravimą informacinėje sistemoje. Tačiau šis prašymas su teisėjo B. Varsackio rezoliucija nagrinėti teismo posėdyje buvo pridėtas prie bylos, nors, kasatorės nuomone, šis prašymas administracinio pobūdžio ir teisėjas neturėjo įgaliojimų jį nagrinėti. Tik po kasatorės skundo teismo pirmininkui teisėjas B. Varsackis 2015 m. spalio 28 d. rezoliucija nutarė 2015 m. rugsėjo 23 d. prašymą dėl bylos grąžinimo prokurorui nagrinėti teismo posėdyje.
2.12. Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas apribojo jos teisę skųsti priimtas nutartis aukštesnės instancijos teismui. 2015 m. spalio 22 d. ir 2015 m. lapkričio 5 d. Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą kasatorė pateikė skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, tačiau pateiktų skundų teisėjas B. Varsackis neperdavė aukštesnės instancijos teismui, išnagrinėjo juos pats ir 2015 m. lapkričio 10 d. raštu grąžino kasatorei.
2.13. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. spalio 15 d. vykusio teismo posėdžio metu teisėjas B. Varsackis pranešė, jog gautas M. K. prašymas, ir jį paskelbė. Teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo prašymą turėti atstovą advokatą, jo į teismo posėdį neetapavo ir bylos nagrinėjimą atidėjo. Taigi teisėjas nukentėjusiojo prašymą išsprendė vos tik jį gavęs dar iki teismo posėdžio (tai patvirtina į 2015 m. spalio 15 d. teismo posėdį kviestų liudytojų atšaukimas), o ne teismo posėdyje, kur dėl pareikštų prašymų turėjo būti išklausytos proceso dalyvių nuomonės. Tačiau į kasatorės pateiktus prašymus proceso metu teisėjas nereagavo, jų nenagrinėjo. Be to, kasatorė nurodo, kad nukentėjusysis prašė atstovo advokato civiliniam ieškiniui surašyti ir pateikti, nors 2015 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje jau buvo pradėtas įrodymų tyrimas ir paskelbtas kaltinamasis aktas. Nepaisant to, nukentėjusiojo prašymas priimti civilinį ieškinį ir jį nagrinėti kartu su byla 2015 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi buvo tenkintas ir pridėtas prie bylos, ir teisėjo nurodymu kaltinamasis aktas buvo paskelbtas antrą kartą. Tokie sprendimai, priimti pažeidžiant BPK nustatytą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tvarką, vienareikšmiškai rodo bylą nagrinėjusio teisėjo palankumą nukentėjusiajam.
2.14. Nesutikdama su teisėjo sprendimu nagrinėti nukentėjusiojo pateiktą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, 2015 m. lapkričio 30 d. kasatorė jį apskundė Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą, tačiau teisėjas B. Varsackis gauto skundo neperdavė Kauno apygardos teismui, bet pats jį išnagrinėjo ir, surašęs raštą (ne nutartį), grąžino jį kasatorei. Taip teismas, nekreipdamas dėmesio į ankstesniąją Kauno apygardos nutartį, toliau sąmoningai pažeidinėjo BPK nuostatas ir kaltinamosios teisę skųsti teismo priimtas nutartis. Iš šių pirmiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Teisėjas B. Varsackis buvo subjektyviai šališkas, t. y. asmeniškai nusistatęs prieš kaltinamąją, kaip asmenį, ir viso proceso metu rodė palankumą nukentėjusiajam.
2.15. Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino duomenų, kuriuos kaltinimo šalis pripažino jos kaltės įrodymais, patikimumo ir liečiamumo aspektu, todėl savo išvadas, kurios visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, grindė duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti kaltės įrodymais.
2.16. Kasatorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvardijo aiškų prieštaravimą tarp liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų apie tai, kur buvo papasakota apie galbūt įvykdytą nusikaltimą, tačiau šio prieštaravimo nepašalino. Priešingai negu nurodė teismas, šiuo atveju ypač svarbu nustatyti, kas ir kokio turinio informaciją nurodė. Vaizdo stebėjimo kamerų įrašai nepatvirtina M. K. parodymų, o patvirtina būtent kasatorės nurodytas aplinkybes. Nuteistoji teigia 2014 m. liepos 4 d., laikotarpiu nuo 10.19 iki 11.33 val., iš A. K. negavusi jokios konkrečios informacijos apie prieš M. K. padarytą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 150 straipsnyje. Iš pastarosios sužinojo tik tai, kad pas ją yra atėjęs nuteistasis, iš kurio galbūt buvo pasityčiota, tačiau kaip konkrečiai – nesakė. Taip pat psichologė sakė, kad nuteistąjį reikia izoliuoti, tačiau nenurodė kodėl. Nusivedusi M. K. į savo kabinetą, kasatorė teigia stengusis sužinoti, kaip iš nuteistojo buvo pasityčiota, tačiau šis jai konkrečių faktų nenurodė, to nenurodė ir raštu, nors ji siūlė, būti izoliuojamas nuo kitų nuteistųjų neprašė, todėl, praėjus kuriam laikui, M. K. pasakė, kad jeigu neturi ką jai pasakyti, durys ten, ir jis išėjo. Tada kasatorė paskambino psichologei A. K. ir pasakė, kad M. K. nieko nešneka, jeigu jai pasakoja, tai ji turi surašyti tarnybinį pranešimą. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad net ir M. K. savo parodymuose nenurodo, kad ji atsisakė iš jo priimti pareiškimą, kurį jis norėjo parašyti. Kasatorės nuomone, svarbu tai, kad iš vaizdo įrašų matyti, jog, išėjęs iš jos kabineto, M. K. nuėjo pas psichologę A. K. ir ten jie abu bendravo daugiau kaip pusę valandos.
2.17. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad psichologės A. K. parodymai viso bylos proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Pavyzdžiui, jos nurodomos aplinkybės, kad po to, kai kasatorė parvedė M. K. iš savo kabineto į A. K. kabinetą, pastaroji nurodė einanti kažkur pasitarti, o grįžusi nurodė, kad nukentėjusįjį izoliuos į sveikatos priežiūros tarnybos palatą. Tačiau iš vaizdo įrašų matyti, kad kasatorė pas A. K. 2014 m. liepos 4 d. buvo atėjusi tik vieną kartą, kai išsivedė M. K. į savo kabinetą, M. K. iš jos kabineto pas psichologę grįžo vienas. Taigi iš vaizdo įrašo matyti, kad būtent A. K. nurodymu direktoriaus budintysis padėjėjas R. K. nuvedė M. K. į palatą. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina J. B. parodymai, pagal kuriuos būtent A. K. nurodė jai, kad reikalinga palata M. K. Iš vaizdo įrašo matyti, kad pas nukentėjusįjį į palatą A. K. tą pačią dieną ėjo daug kartų, o kasatorė – nė karto. Šios aplinkybės, nuteistosios nuomone, patvirtina, kad ji nežinojo, jog M. K. yra palatoje. Kasatorės nuomone, kritiškai vertintini A. K. parodymai, kad ji nesiteiravo M. K., ar šis parašė pareiškimą nuėjęs kasatorės kabinete, nes iš vaizdo įrašo matyti, kad M. K., grįžęs iš jos kabineto, bendravo su A. K. dar pusę valandos. Nuteistosios įsitikinimu, A. K. visais būdais stengėsi ją apkalbėti, taip sumenkindama savo veiksmus, nes, priešingu atveju, jai pačiai gali grėsti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnį. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, ėjęs direktoriaus pareigas, A. A., Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus viršininkas G. Z. ir kiti liudytojai (E. D., R. B., A. Ž., A. M.) parodė, kad būtent A. K. privalėjo surašyti tarnybinį pranešimą ir pranešti įstaigos vadovui, jeigu nuteistasis jai pranešė apie prieš jį padarytą sunkų nusikaltimą.
2.18. Pasak kasatorės, vertinant M. K. parodymų, kuriuose jis tvirtina pasakęs jai kabinete apie patirtą seksualinę prievartą, patikimumą, būtina juos įvertinti kitų bylos įrodymų kontekste. Iš Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pažymos matyti, kad M. K. linkęs meluoti. Kasatorė atkreipia dėmesį į M. K. parodymus, kad apie patirtą seksualinę prievartą papasakojo Kauno nepilnamečių pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnui A. Č., nors šis tai kategoriškai neigė, taip pat į tai, kad A. K. tarnybiniame pranešime nurodoma, jog M. K. skundėsi dėl prievartos Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Pastaroji aplinkybė visiškai netirta. Taigi akivaizdu, kad M. K. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, todėl teismas neturėjo jais vadovautis.
2.19. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad liudytojų L. A., R. B., R. K., A. Č., N. G., E. D., R. J., G. Z., V. J., A. Ž., R. B., D. V., K. M., A. M., R. G., A. T., A. Ž., V. S., T. P. parodymai nereikšmingi bylai, priešingai – jie paneigia nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos A. K. parodymus. Šie parodymai tarpusavyje nebuvo sugretinti. Nukentėjusysis M. K. teigė, kad bendravo su kriminalinės žvalgybos pareigūnu A. Č. ir jam pasakė apie patirtą seksualinę prievartą, tačiau A. Č. nurodė, kad M. K. nieko panašaus nenurodė. Ši aplinkybė sudaro pagrindą abejoti nukentėjusiojo duotų parodymų teisingumu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, vadovavosi išimtinai tik nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos A. K. parodymais, net ir pripažinęs, kad jie prieštaringi ir neatitinka kitų bylos įrodymų. Taigi, kaip mano kasatorė, ji buvo nuteista ne remiantis neginčijamais įrodymais, o prielaidomis.
2.20. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jos apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, o dalis šio teismo išvadų yra nemotyvuotos ir nepagrįstos bylos įrodymais. Teismas netyrė, kokias pareigas numatė jos tarnybinę veiklą reglamentavę teisės aktai, nesprendė ir surinktų įrodymų kontekste neanalizavo jos kaltės formos ir tyčios turinio, argumentuotai nepasisakė, kokie bylos įrodymai patvirtina ją veikus tyčia. Taip pat nebuvo nagrinėjami ir apeliaciniame skunde nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti esminiai BPK pažeidimai vertinant įrodymus, nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo ir liudytojos A. K. parodymų, tarp nukentėjusiojo, liudytojos A. K. ir vaizdo kamerų įrašuose užfiksuotų duomenų, tarp nukentėjusiojo ir liudytojo A. Č. parodymų, be to, nevertinti apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė nesusijusiais su byla. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino nukentėjusiojo ir liudytojos A. K. parodymus nuosekliais, nors pirmosios instancijos teismas juos vertino kaip prieštaringus. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesigilino į apeliacinio skundo argumentus ir atmetė juos tik formaliais pagrindais. Be to, nepasisakyta ir dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, apsiribota tik teiginiu, kad apeliantė nepateikė BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų teismo nušalinimo pagrindų.
2.21. Nuteistoji pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino nesvarbiomis nusikaltimo paaiškėjimo ir ikiteisminio tyrimo grupės sudarymo aplinkybes, galimas proceso ir procedūrų klaidas, nes sprendė, jog jos nėra susijusios su nusikaltimu. Vien tai, nuteistosios nuomone, buvo pagrindas apeliacinės instancijos teismui tenkinti jos prašymą ir atnaujinti įrodymų tyrimą. Taigi abiejų instancijų teismuose nebuvo ištirti esminiai BPK pažeidimai tiek pradedant ikiteisminį tyrimą (sudarant ikiteisminio tyrimo grupę), tiek ir atliekant atskirus procesinius veiksmus.
2.22. Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas valstybės naudai iš jos priteisė nepagrįstai dideles proceso išlaidas nukentėjusiojo įgalioto atstovo paslaugoms apmokėti. Nuteistoji apie tai nurodė apeliacinės instancijos teismui ir pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą, iš kurios matyti, kad nukentėjusiojo atstovas pateikė neteisingus duomenis pirmosios instancijos teismui, todėl tarnyba apskaičiavo nepagrįstai didelę sumą už suteiktas teisines paslaugas. Tarnyba savo rašte šias aplinkybes pripažino ir nurodė, kad išlaidų už suteiktas teisines paslaugas dydis yra mažintinas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio nuteistosios argumento nenagrinėjo.
2.23. Pasak nuteistosios, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga, t. y. su ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl M. K. seksualinio prievartavimo ir su nuteistųjų individualių priėmimų apskaitos, pranešimų apie nusikalstamas veikas ir ikiteisminių tyrimų registrais. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teisiamojo posėdžio metu balsu perskaityti individualių priėmimų apskaitos registro duomenys patvirtino jos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodytas aplinkybes, kad individualių priėmimų apskaitos registras yra suklastotas, jame nurodant žinomai neteisingus duomenis. Šios abejonės kilo ir teisėjui B. Varsackiui skelbiant bylos medžiagą. Kadangi išnagrinėta byla apeliacinės instancijos teismui buvo perduota be pirmiau nurodytos išreikalautos medžiagos, nuteistoji prašė apeliacinio teismo ją išreikalauti, tačiau prašymas buvo atmestas ir byla nagrinėta neįvertinus šių duomenų. Taip buvo pažeistos jos teisės, įtvirtintos BPK 24 straipsnio 4 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje.
3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Nuteistosios argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepagrįsti, byloje nenustatyta, kad bylos įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar kad teismų išvados padarytos remiantis ne teisme ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuteistosios kaltę pagrindė iš esmės nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos A. K. parodymais, kuriuose jie viso bylos proceso metu nurodė, kad L. V. 2014 m. liepos 4 d. buvo papasakotos visos su tikėtina padaryta nusikalstama veika prieš M. K. susijusios aplinkybės. Pati kasatorė pripažino, kad tą dieną su M. K. ir A. K. bendravo, tik nepripažino jai suteiktos informacijos turinio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad neturi pagrindo netikėti nukentėjusiuoju M. K. ir liudytoja A. K., nes nenustatė jokių duomenų, kad šie asmenys suinteresuoti apkalbėti L. V. ir duoti melagingus parodymus prieš ją. Tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojos A. K. parodymai dėl tam tikrų neesminių detalių tarpusavyje ar su kitais byloje ištirtais įrodymais nesutampa, nereiškia, kad jie negali būti vertinami kaip tinkami įrodymai nuteistosios kaltei pagrįsti. Tos L. V. inkriminuotos aplinkybės, kurios nepasitvirtino, teismo iš kaltinimo buvo pašalintos.
3.2. Kaip teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl L. V. veiksmų, atliko visų proceso dalyvių prašomų įrodymų tyrimą ir apklausė visus prašytus apklausti liudytojus, išreikalavo papildomą pageidaujamą medžiagą. Tačiau naujų faktinių duomenų, kurie paneigtų liudytojos A. K. ir nukentėjusiojo M. K. parodymus ar sukeltų abejones jais, kaip patikimais įrodymų šaltiniais, teismas nenustatė. Prokuroras pažymi, kad tai, jog teismai kitaip vertino byloje ištirtus įrodymus, nei priimtina nuteistajai, nelaikytina Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes įrodymų vertinimas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas yra teismo prerogatyva.
3.3. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl M. K. ir A. K. parodymų vertinimo. Be to, šis teismas kritiškai įvertino L. V. parodymus ir motyvuotai atmetė iškeltą versiją, kad ji nebuvo informuota apie prieš nukentėjusįjį, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, vertindamas tai kaip siekį išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, nes jos parodymų ir keliamos versijos nepatvirtino kiti byloje ištirti duomenys. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad nuteistoji 2014 m. liepos 4 d. turėjo pakankamai informacijos apie, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, tačiau neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti pagal savo pareigybes, taip pažeidė norminių aktų, reglamentuojančių jos pareigas, reikalavimus, t. y. neatliko jokių veiksmų, kad būtų įformintas M. K. pranešimas apie prieš jį padarytą sunkų nusikaltimą ir šis nusikaltimas būtų ištirtas bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kalti asmenys, ji nepriėmė iš M. K. pareiškimo-protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų vadovybei dėl pranešimo apie nusikalstamą veiką, jo neįregistravo nustatyta tvarka į informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29, taip pat į jokį kitą registrą, taip neinicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimo procedūros, neatliko ikiteisminio tyrimo ir niekam nepavedė jo atlikti, neužtikrino įvykio vietos išsaugojimo ir apžiūros, nesurinko daiktinių įrodymų ir nusikaltimo pėdsakų, nepaėmė M. K. drabužių, neatliko kitų būtinų procesinių veiksmų, nenustatė nusikaltimą padariusių asmenų bei nepatraukė jų baudžiamojon atsakomybėn.
3.4. Prokuroras teigia, kad teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi teisėtu būdu gautais įrodymais, įvertino juos atskirai ir kaip visumą, tiek leistinumo, tiek ir jų pakankamumo prasme. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o jų turinys tinkamai išanalizuotas ir tinkamai aptarta nuteistosios kaltė; pirmosios instancijos nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimus.
3.5. Prokuroro nuomone, nuteistosios argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikavo jos padarytą veiką, nuosprendyje atskleisdamas nuteistosios padarytos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. L. V. pareikštame kaltinime pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nurodyti įstatymai ir lydimieji teisės aktai, kurių reikalavimus ji pažeidė. Prokuroras pažymi, kad Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus nuostatų 6.1 punktas įpareigoja organizuoti ir vykdyti kriminalinės žvalgybos veiklą Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose išaiškinant, užkardant ir nutraukiant suimtųjų, nuteistųjų ir kitų asmenų nusikalstamas veikas; 7.2 punktas įpareigoja atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus nustatyta tvarka; 7.3 punktas įpareigoja atskleisti ir tirti rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. L. V. turėjo ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno įgaliojimus, nes Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-69 patvirtinto Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 7.8 punkte nurodyta, kad teisės aktų nustatyta tvarka atlieka kriminalinės žvalgybos tyrimus, nusikalstamų veikų ikiteisminius tyrimus, priima nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kontroliuoja ir organizuoja kriminalinės žvalgybos tyrimų ir ikiteisminių tyrimų atlikimą. Taigi pataisos namų įstaigos vadovo įsakymu nuteistajai buvo suteikti įgaliojimai veikti taip, kaip nustato teisės aktai (BPK), kad būtų ištirta iš M. K. ir A. K. gauta informacija apie prieš nukentėjusįjį padarytą nusikalstamą veiką. Pagal BPK XIII skyriaus nuostatas, jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui (BPK 171 straipsnio 1 dalis); Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 57 punktas įpareigoja, gavus informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, ją registruoti ir atlikti tokios informacijos patikrinimą, gavus informaciją apie nusikalstamą veiką, šios rekomendacijos ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra privalomos. Be to, iki priimant sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, galioja BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios, kad gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenims patikslinti gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos. Tačiau pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimų nuteistoji nepaisė ir tai sukėlė padarinius, dėl kurių didelę žalą patyrė tiek valstybė, tiek nukentėjusysis M. K.. Abiejų instancijų teismai motyvuotai atskleidė L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos vieną iš pagrindinių, atribojančių piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, didelės žalos požymį. Teismų sprendimuose pateikti argumentai dėl kilusių padarinių pagrįsti ir atitinka suformuotą teismų praktiką analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose.
3.6. Pasak prokuroro, kasatorės teiginiai dėl BPK 320 straipsnio reikalavimų pažeidimo ir suvaržytos jos teisės į teisminę gynybą yra deklaratyvūs. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai juos atmesdamas. Apeliacinio proceso metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė teismo atlikti įrodymų tyrimą ir išreikalauti dokumentus, tačiau šie prašymai teismo buvo motyvuotai atmesti ir paaiškintos atmetimo priežastys. Vien tai, kad teismai motyvuotai ir pagrįstai netenkino dalies nuteistosios prašymų, negali būti vertinama kaip jai įstatymais garantuotų teisių suvaržymas. Nuteistoji apeliaciniame skunde priteistų iš jos proceso išlaidų pagrįstumo ir dydžio neginčijo. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. gruodžio 20 d. raštą, kuriame nurodyta, kad už suteiktą pagalbą nukentėjusiojo M. K. atstovui buvo apskaičiuota 721 Eur, nuteistoji pateikė tik apeliacinio bylos nagrinėjimo proceso metu ir šis raštas teismo buvo pridėtas prie bylos. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės papildyti apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą nagrinėja tik pagal paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl priteistų pirmosios instancijos teismo proceso išlaidų dydžio, nevertintina kaip esminis BPK pažeidimas, turintis įtakos teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimui. Kita vertus, klausimus ir neaiškumus, susijusius su proceso išlaidų dydžio nustatymu, galima išspręsti ir BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka. Tai, kad skundžiamos nutarties motyvai ir išvados neatitiko nuteistosios lūkesčių, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ar pažeidė BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.
3.7. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl apeliacinio skundo argumento dėl teisėjo B. Varsackio šališkumo. Iš bylos duomenų matyti, kad L. V. bylos nagrinėjimo teisme metu iš tiesų buvo pateikusi teismui prašymų, kurie nebuvo patenkinti, tačiau nurodytos aplinkybės nesuponuoja išvados, kad teismas šiuos prašymus atmetė dėl savo šališkumo ar siekdamas pažeminti kaltinamąją. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, kurie atitiktų BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus teisėjo nušalinimo pagrindus. Nagrinėjamos bylos duomenys nesuteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ar neužtikrino proceso objektyvumo. Teismo šališkumo įžvelgimas vien dėl nuteistajai nepalankių sprendimų dėl jos prašymų nėra pakankamas tam, kad būtų konstatuotas teismo ar teisėjo šališkumas.
4. Nuteistosios L. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo
5. Kasaciniu skundu nuteistoji prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Tokį prašymą kasatorė iš esmės motyvuoja tuo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 1 dalį, pripažino ją kalta nesant jos veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių; kad pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas padarytų klaidų neištaisė, be to, esmingai pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.
5.1. Visų pirma pažymėtina, kad BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a> ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
5.2. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o BPK 332 straipsnio 5 dalyje – kad, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, sprendžiama, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu apeliacinis skundas paduotas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas vien tik apeliacinio skundo motyvais. Teismas turi išsamiai patikrinti visos baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurią buvo kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą.
5.3. Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia.
5.4. Pagal BK 229 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, dėl neatsargumo neatlikusiam savo pareigų ar jas netinkamai atlikusiam, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą. BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) priešinga tarnybai veikla: valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) neatlikimu savo pareigų arba jų netinkamu atlikimu; 2) nusikalstamais padariniais – didele žala (turtinio ar kitokio pobūdžio) valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniams ar fiziniams asmenims; 3) priežastiniu ryšiu tarp šios veiklos ir padarinių. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas. Netinkamas savo pareigų atlikimas – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens aplaidus, nekokybiškas, atmestinas ar nepakankamai efektyvus savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-439/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-439/2014">2K-439/2014</a>). Tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-439/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-439/2014">2K-439/2014</a>, 2K-173-677/2015, 2K-40-895/2016).
5.5. Ikiteisminio tyrimo bendrosios nuostatos nustatytos BPK IV dalies XIII skyriuje. Pagal BPK 164 straipsnio (Ikiteisminio tyrimo subjektai) 1 dalį ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Pagal BPK 165 straipsnio (Ikiteisminio tyrimo įstaigos) 2 dalį ikiteisminį tyrimą (be tų, kurios nurodytos šio straipsnio 1 dalyje) taip pat atlieka Kalėjimų departamento pareigūnai, areštinių, kardomojo kalinimo ir pataisos įstaigų direktoriai arba jų įgalioti pareigūnai – dėl šiose įstaigose padarytų nusikalstamų veikų. BPK 166 straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Pagal šio straipsnio 3 dalį kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nustatyta tvarka.
5.6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. V. nuteista už tai, kad, būdama valstybės pareigūnė – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu nuo 2014 m. gegužės 6 d. laikinai perkelta į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, neatliko savo, kaip Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko bei ikiteisminio tyrimo pareigūno, pareigų: 2014 m. liepos 4 d., laikotarpiu nuo 10.19 iki 11.33 val., tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Psichologinės grupės specialistei A. K. pranešus, kad į pastarąją kreipėsi nuteistasis M. K., pranešdamas apie prieš jį, tikėtina, padarytą sunkų nusikaltimą – seksualinį prievartavimą bendrininkų grupe, Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose tiesiogiai pati pabendravusi su nuteistuoju M. K. ir įsitikinusi, kad šis iš tikrųjų praneša apie prieš jį įvykdytą nusikalstamą veiką, neatliko jokių veiksmų, kad būtų įformintas M. K. pranešimas apie prieš jį padarytą sunkų nusikaltimą ir šis nusikaltimas būtų ištirtas bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kalti asmenys: nepriėmė iš M. K. pareiškimo-protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų vadovybei dėl M. K. pranešimo apie nusikalstamą veiką, neįregistravo pranešimo apie nusikalstamą veiką nustatyta tvarka į informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29, taip pat į jokį kitą registrą, taip neinicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimo procedūros, ikiteisminio tyrimo neatliko ir niekam nepavedė jo atlikti, neužtikrino įvykio vietos išsaugojimo ir apžiūros, nesurinko daiktinių įrodymų ir nusikaltimo pėdsakų, nepaėmė M. K. drabužių, neatliko kitų būtinų procesinių veiksmų, nenustatė nusikaltimą padariusių asmenų bei nepatraukė jų baudžiamojon atsakomybėn. Taip L. V. pažeidė: Kriminalinės žvalgybos skyriaus nuostatų 6.1, 7.1, 7.2, 7.3, 10.2, 10.4, 10.5 punktuose nustatytus reikalavimus, Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 7.1, 7.3, 7.4, 7.8 punktuose nustatytus įpareigojimus, pažeidė Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus įsakymu patvirtinto Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų darbo reglamento 65 punktą, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus įsakymu patvirtinto 2014 metų dokumentacijos plano 10 skyriaus 10.7 punktą, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus įsakymu patvirtinto Dokumentų registrų sąrašo 17 punktą, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 57, 58 punktus, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio ir 171 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tokiais veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybės ir nuteistojo M. K. interesams – nebuvo atskleistas ir ištirtas sunkus nusikaltimas, apgintos nuteistojo M. K. teisės, neapginti visuomenės ir valstybės interesai nuo nusikalstamų veikų.
5.7. Pagal BK 15 straipsnį nusikaltimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Pagal šio straipsnio 3 dalį nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
5.8. Kaltinime buvo nurodoma, kad L. V., tiesiogiai pati pabendravusi su nuteistuoju M. K. ir įsitikinusi, jog jis iš tikrųjų praneša apie prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, siekdama nuslėpti šią nusikalstamą veiką ir taip išvengti galimos atsakomybės už netinkamą savo pareigų, susijusių su kriminaline žvalgyba ir nusikalstamų veikų užkardymu, vykdymą, nurodė Psichologinės grupės specialistei A. K., taip pat Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjai M. U. ir vyriausiajai slaugos administratorei J. B. neįtraukti šio įvykio į jokią apskaitą, neįforminti medicininiuose dokumentuose M. K. kreipimosi fakto bei diagnozės, nurodė perkelti M. K. į sveikatos priežiūros tarnybos palatą ir ten jį laikyti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šios aplinkybės neįrodytos, jas iš kaltinimo pašalino. Pasisakydamas dėl kaltės, teismas nurodė, kad „L. V., kaip pareigūnė, šį darbą dirbo jau apie trejus su puse metų ir buvo supažindinta su darbo nuostatais bei taisyklėmis, suvokė bei suprato savo veikos (neveikimo, tarnybinių funkcijų realaus neatlikimo) pavojingumą, numatė šios veikos (neveikimo) pavojingus padarinius, ir nors ji tokių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, įrodo tai, kad ji, kaip pareigūnė, bendravo su M. K., aiškinosi su juo informacijos apie galimą nusikaltimą jo atžvilgiu (tai patvirtina jos žodžiai „jeigu neturi ką man pasakyti, durys ten“), be to, kaip ji nurodo, „šeštadienį ir sekmadienį buvo atsakinga administratorės atstovė, dirbo vietoje direktoriaus. Eidama pamatė M. K. ir priėjo, klausė, kaip sekasi, sakė „gal nori ir man papasakoti“, t. y. veikė netiesiogine tyčia“. Taigi L. V. nuteista už neveikimu netiesiogine tyčia padarytą nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 228 straipsnio 1 dalies) taikymo, dėl, kaip teigė apeliantė, jos veikoje kaltės nebuvimo, pasisakė, kad piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 1 dalis) motyvas ir tikslas nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai, nusikalstamos veikos tikslas ir motyvas yra privalomai įrodinėjami dėl tų nusikalstamų veikų, kurių dispozicijoje šie požymiai būtini; kita vertus, jei straipsnio dispozicijoje šie požymiai nėra privalomi, tai nedraudžia šių aplinkybių nurodyti kaltinime, todėl vien tai, kad prokuroras, siekdamas pateikti tikslesnį kaltinimą, nurodė ir neprivalomus nusikalstamos veikos požymius, savaime nėra baudžiamojo proceso pažeidimas. Taip pat šis teismas nurodė, kad sutinka su apeliantės argumentu, jog kaltinime nurodytas jos siekis nuslėpti tariamai padarytą nusikalstamą veiką ir taip išvengti galimos atsakomybės už netinkamą savo pareigų, susijusių su kriminaline žvalgyba ir nusikalstamų veikų užkardymu, vykdymą yra nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šias aplinkybes iš kaltinimo pašalino ir L. V. dėl šių veiksmų kalta pripažinta nebuvo; bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos A. K., M. U., J. B. vienareikšmiškai nurodė, kad L. V. nenurodė joms neįtraukti M. K. įvykio į apskaitą, neįforminti medicininiuose dokumentuose jo kreipimosi fakto bei diagnozės, nenurodė perkelti M. K. į Sveikatos priežiūros tarnybos palatą ir ten jį laikyti, tačiau, priešingai nei mano apeliantė, tai nepaneigė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi šios aplinkybės iš kaltinimo buvo pašalintos paliekant aplinkybes, kad L. V., įsitikinusi, jog M. K. iš tikrųjų praneša apie prieš jį įvykdytą nusikalstamą veiką, neatliko jokių veiksmų, kad būtų įformintas M. K. pranešimas apie prieš jį padarytą sunkų nusikaltimą ir šis nusikaltimas būtų ištirtas bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kalti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad L. V. padarė tyčinį nusikaltimą, plačiau ir išsamiau nepasisakydamas bei nereaguodamas į tai, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad nusikalstama veika (nusikalstamas neveikimas) padaryta netiesiogine tyčia. Esant netiesioginei tyčiai, kaip minėta, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais. Tai vertintina ir kaip abejingumas kitų asmenų interesams. Tačiau, kaip nustatyta BK 16 straipsnio 2 dalyje, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas laikytinas padarytu dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstamo nerūpestingumo esmė, neatsargios kaltės rūšių intelektinio elemento BK 16 straipsnio 3 dalyje siauresnis apibūdinimas savaime reikalauja papildomų baudžiamosios atsakomybės už neatsargias nusikalstamas veikas taikymo teisėtumo garantijų. Tokia garantija yra baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nusikalstamo nerūpestingumo visuma: subjektyvusis (galimybių) ir objektyvusis (norminis ar pareigos) kriterijai, kurie BK 16 straipsnio 3 dalyje išreikšti formuluote „galėjo ir turėjo tai (padarinius) numatyti“.
5.9. Kaltė (subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis) yra asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika (veikimu arba neveikimu) ir pasekmėmis. Kaltės esmės, jos turinio, formos ir rūšies nustatymas yra svarbus ne tik pagrindžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą, bet ir kvalifikuojant nusikalstamas veikas bei atskiriant vieną nuo kitos nusikalstamas veikas, turinčias panašius požymius. Nustatoma kaltės forma (nusikaltimas padarytas tyčia ar dėl neatsargumo) teismų sprendimuose turi būti motyvuota, pagrįsta byloje ištirtais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis.
5.10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu išsamiai neišnagrinėjo, į apeliantės argumentus motyvuotai neatsakė ir nepaaiškino, kodėl jie atmetami.
6. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą, reikia nustatyti jo pradžią ir pabaigą. Tai darant turi būti atsižvelgiama į asmens pareigos daryti atitinkamus veiksmus momentą, asmens galimybę esamomis sąlygomis padaryti šiuos veiksmus, veiksmų, kuriuos asmuo privalėjo padaryti, neatlikimo momentą. BPK 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios įstaigos ar jos padalinio vadovo arba jų įgaliotų asmenų pavedimu atlieka šio Kodekso numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus: siekia nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes. Šio straipsnio 2 dalyje – kad ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atsakingas už jam pavaldžių įstaigos ar jos padalinio, kurių pagrindinė ar viena iš funkcijų yra atlikti ikiteisminį tyrimą, pareigūnų darbo organizavimą ir jų veiklos kontrolę. Kasatorė teigia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai visiškai neanalizavo ir iš esmės nepasisakė dėl jai inkriminuotų teisės aktų pažeidimų; kad jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta funkcija – atlikti ikiteisminius tyrimus įstatymų nustatyta tvarka – yra bendro pobūdžio, suteikianti teisę atlikti ikiteisminius tyrimus, o ne juos pradėti ar pavesti kam nors juos atlikti; kad kiekvienu ikiteisminio tyrimo pradžios atveju įstaigos direktorius konkrečiai įgalioja tam tikrą pareigūną atlikti būtent tą, o ne bet kokį ikiteisminį tyrimą, kad Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose tokia teisė yra suteikta tik šios įstaigos direktoriui. Pagal byloje esantį raštą – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, A. A. Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. gruodžio 4 d. pateiktą informaciją – „Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus ar jį pavaduojančio asmens įsakymu L. V., laikinai ėjusi Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, nebuvo įgaliota pradėti ikiteisminius tyrimus ir juos pavesti atlikti kitiems asmenims“. Į šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatsakyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė pagrįstai kelia klausimą, kodėl ji, kaltinama ikiteisminio tyrimo procedūros neinicijavimu, kaltinama padariusi ir tokius veiksmus, kurie galimi tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Kasatorė teisingai pažymi ir tai, kad pagal nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, ji „<...> būdama 2013 m. gegužės 6 d. pasirašytinai supažindinta su 2014 m. balandžio 28 d. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-69 patvirtintais Kriminalinės žvalgybos skyriaus nuostatais bei tuo pačiu įsakymu patvirtintu Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymu <...>“. Tai reiškia, kad ji ir su minėtais nuostatais ir pareigybės aprašymu buvo supažindinta anksčiau, nei juos patvirtino direktorius. Tas pats pakartota ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Tokių dviprasmybių ir neaiškumų teismų sprendimuose negali būti.
7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš L. V. nuspręsta išieškoti 1635,68 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų advokato darbui apmokėti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliantė pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštu pateiktą informaciją, kurioje nurodoma, kad antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidos sudaro ne 1635,68 Eur, o 721,90 Eur. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šio klausimo visiškai nenagrinėjo.
8. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
9. Dėl kitų kasaciniame skunde nurodomų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina visa apimtimi, todėl kasaciniame skunde nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir apeliaciniame skunde, bus iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas (BPK 386 straipsnio 1, 2 dalys).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Audronė Kartanienė
Aldona Rakauskienė
