A. G. pagal BK 264 str., 24 str. 6 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-321-222/2017

Teisminio proceso numeris: 1-52-1-00447-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.5; 1.1.9.8.; 1.2.23.1.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Ivanauskui,

nuteistojo A. G. gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendžio dalys dėl A. G.: 1) nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 264 straipsnio 1 dalį; 2) išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį ir dėl to priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. G. pagal BK 264 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį paskiriant 10 MGL (367,701 Eur) baudą. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš A. G. konfiskuota nusikalstamos veikos padarymo priemonė – automobilis „Toyota Avensis“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendžiu A. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; nuteistas pagal BK 264 straipsnio 1 dalį paskiriant 50 parų arešto bausmę.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti I. V., T. B., J. Z. (J. Z.), tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. G. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu (panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį) nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad žinodamas, jog 2016 m. kovo 21 d. apie 16.10 val. S. Dariaus ir S. Girėno g. 185, Vilniuje esančioje romų gyvenvietėje J. Z., I. V. ir T. B. neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą be tikslo ją parduoti ar kitaip platinti ir turi ją su savimi, jam priklausančiu taksi automobiliu „Toyota Avensis“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) veždamas juos iš minėtu adresu esančios romų gyvenvietės, padėjo gabenti šių asmenų turimą narkotinę medžiagą – 0,267 g heroino, kol 2016 m. kovo 21 d. apie 16.20 val. Metalo g.–Eišiškių pl. sankryžoje, Vilniuje, policija minėtą automobilį sustabdė patikrinti.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal BK 264 straipsnio 1 dalį nustačius, kad 2016 m. kovo 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, J. Z. ir T. B. telefonu paprašius nuvežti į taborą, jis, suvokdamas, kad šie vyks neteisėtai pirkti narkotikų, su tuo sutiko ir apie 16 val. jam priklausančiu taksi automobiliu „Toyota Avensis“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvežė J. Z., I. V. ir T. B. į romų gyvenvietę, esančią S. Dariaus ir S. Girėno g. 185, Vilniuje, kur apie 16.10 val. pastarieji iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 0,267 g narkotinės medžiagos – heroino, taip A. G. padėjo J. Z., I. V. ir T. B. įsigyti narkotinę medžiagą, po to minėtu taksi automobiliu vežė iš romų gyvenvietės J. Z., I. V. ir T. B., turinčius su savimi 0,267 g – heroino, iki kol 2016 m. kovo 21 d. apie 16.20 val. Metalo g.–Eišiškių pl. sankryžoje, Vilniuje, policija sustabdė minėtą automobilį patikrinti.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria A. G. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį bei taikytas BK 72 straipsnis, ir palikti galioti be pakeitimų atitinkamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendžio dalį.

3.1. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, teisę taikė nenustatęs fakto, o spėjimo pagrindu. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė reikšmingą aplinkybę, jog narkotines medžiagas įgijo ne A. G., o jo vežami asmenys, kurie ir atsakingi už disponavimą tomis medžiagomis. Apeliacinės instancijos teismas A. G. veiksmus įvertino kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis, 259 straipsnio 1 dalis), tačiau tokiu atveju turėjo konstatuoti ir A. G. bei jo vežtų keleivių tyčinį susitarimą padaryti nusikaltimą (numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje), tačiau to nepadarė, nevertino dar vienos reikšmingos aplinkybės, jog keleiviai nekalbėjo, nesitarė ir nesusitarė su taksi vairuotoju dėl narkotinių medžiagų įgijimo ar gabenimo, keleiviai prašė tik nuvežti juos į čigonų taborą ir parvežti atgal, susitarimas parvežti keleivius atgal buvo iš anksto apmokėtas ir aptartas dar iki vykstant į čigonų taborą. Pasak gynėjo, privalomas bendrininkavimo sudėties požymis – susitarimas nebuvo nustatytas. A. G. veiksmai negali būti vertinami kaip bendrininko ir kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį.

3.2. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas dėl susitarimo aplinkybės, kuri net nebuvo nustatoma, padarė prielaidą, nes esą žinoma, jog į čigonų taborą vykstama tik vienu tikslu – įsigyti draudžiamų medžiagų. Išvadą apie tokį žinojimą teismas pagrindė po įvykio darytų A. G. telefoninių pokalbių įrašų turiniu, tačiau, pasak gynėjo, šie duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes jie nesusiję su įvykiu (padaryti vėliau). Kasatorius pažymi, kad kiti nuteistieji (pagal BK 259 straipsnį) nepripažinti kaip bendrininkai, t. y. nebuvo konstatuota, kad jie narkotines medžiagas gabeno susitarę su taksi vairuotoju. Priešingai, narkotinėmis medžiagomis jie disponavo ne kaip bendrininkai ir nepriklausomai nuo taksi vairuotojo paslaugų. Apeliacinės instancijos teismas, A. G. nuteisdamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, pasak kasatoriaus, taip pripažino jį bendrininkavus su savimi. Pagal teismų praktiką bendrininkavimas galimas tik esant tyčiniam susitarimui ir tik konstatavus, kad be kurio nors iš bendrininkų veiksmų bendros nusikalstamos veikos nebūtų įmanoma padaryti arba jos padarymas esmingai pasunkėtų. Kasatoriaus teigimu, taksi vairuotojo žinojimas gali būti vertinamas tik kaip kaltė pagal BK 328 straipsnį, tačiau šioje byloje toks kaltinimas nepateiktas. Aptariamu atveju taksi vairuotojo A. G. tikslas buvo gauti atlygį už paslaugas ir tai nesusiję su jo keleivių nusikalstamais ketinimais ar siekiamu rezultatu.

3.3. Be to, kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį naują nuosprendį, turėjo atlikti bent jau dalinį įrodymų tyrimą.

3.4. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad nėra jokių pagrindų taikyti BK 72 straipsnį. A. G. gabeno ne narkotines medžiagas, bet keleivius, kurie, neinformavę jo, su savimi turėjo draudžiamų medžiagų. Teismas nekonstatavo, kad automobilis buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar rezultatas, todėl BK 72 straipsnio taikymas nepagrįstas.

4. Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinis skundas atmestinas.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl A. G. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 259 straipsnio 1 dalį

6. Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad A. G. pripažintas kaltu nenustačius ir neįrodžius faktinių aplinkybių, kurioms taikytas baudžiamasis įstatymas, o tik spėjimo pagrindu, prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamo nuosprendžio turiniui.

7. Esminės kasatoriaus ginčijamos aplinkybės, o jas neigia ir nuteistasis A. G., yra tai, kad jis (A. G.), taksi automobiliu veždamas J. Z., I. V. ir T. B. iš romų gyvenvietės, į kurią šiuos ir atvežė, žinojo, jog minėti asmenys iš romų įsigijo narkotines medžiagas (heroiną), ir tai žinodamas padėjo šias jų turimas draudžiamas medžiagas gabenti. Pažymėtina, kad šias aplinkybes pripažino įrodytomis ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir remdamasis jų visuma, padarė išvadas, kad bylos duomenų, patikimai patvirtinančių tokių aplinkybių buvimą, pakanka. Remdamasis J. Z., T. B., I. V. parodymais, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šie pažinojo A. G. kaip asmenį, vežantį narkomanus į taborą, ir patys dar iki 2016 m. kovo 21 d. naudodavosi tokiomis jo paslaugomis. Antai J. Z. parodė, kad A. G. yra vienas iš dviejų jam žinomų taksistų, vežančių į romų gyvenvietę (taborą), tą jis sužinojęs iš narkomanų, vėliau daug kartų pats naudojosi A. G. paslaugomis važiuodamas į taborą ir atgal, dėl to šio taksisto telefono numerį įsivedė į savo telefoną. T. B. taip pat patvirtino dažnai naudojęsis A. G. paslaugomis važiuodamas į taborą, kartais paskambinęs A. G. netgi susižinodavo iš jo, ar tabore yra policija, nes pastarasis ten veždavo ir kitus asmenis. I. V. nurodė A. G. telefono numerį žinojusi iš buvusio narkomano savo vyro, todėl ir kreipėsi į jį, kad nuvežtų į taborą. Byloje esančiais ir teisme ištirtais kitais duomenimis – rašytiniais dokumentais dėl abonentų ryšių – taip pat nustatyti nuolatiniai šių asmenų ir A. G. kontaktai (pvz., nuo 2016 m. vasario 21 d. iki kovo 21 d. – 31 kartą su T. B., 15 kartų su I. V.). Tai, kad A. G. žinojo keleivių tikslus ir nebuvo atsitiktinis taksi vairuotojas, nuvežęs J. Z., T. B. ir I. V. 2016 m. kovo 21 d. į romų gyvenvietę įsigyti narkotikų, nustatyta ir liudytojos B. B. parodymais; ši kaip policijos pareigūnė įvykio dieną (2016 m. kovo 21 d.) A. G. ir jo automobilį tabore matė ne pirmą kartą, nes nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio patruliuodama ir stebėdama aplinką dažnai matydavo A. G. atvažiuojant juodu „Toyota Avensis“ automobiliu bei atvežantį asmenis (panašius į narkotinių medžiagų vartotojus) į romų gyvenvietę S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, kur prekiaujama narkotinėmis medžiagomis.

8. Pažymėtina, kad, 2016 m. kovo 21 d. sankcionavus elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę (A. G. priklausančio telefono abonento), praėjus mėnesiui surinkti duomenys, kuriais apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kaip netiesioginiais įrodymais, turinčiais reikšmę teismo vidiniam įsitikinimui vertinant šioje byloje surinktus kitus įrodymus, patvirtinančius, kad, veždamas į romų gyvenvietę ir iš jos nuteistuosius J. Z., I. V. ir T. B., A. G. žinojo jų tikslus, suprato, kad jie įsigijo narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas šiuos po nusikalstamos veikos padarymo gautus duomenis, atkreipė dėmesį į tai, kad telefoninių pokalbių metu A. G. asmenims, prašantiems juos nuvežti (beje, šiems net nenurodant kur, kokiu adresu), teikia informaciją apie tai, ar tabore yra policija, pvz., „ten nėra ko važiuoti, sako, viršutiniame mentų pilna“ ir kad „čigonai sako, niekur nepardavinėja“, arba kitu atveju – „nežinau, ar jums važiuoti, viršutiniame mentai buvo“ ir t. t. Be kita ko, teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. G., teismo posėdyje duodamas parodymus dėl šių pokalbių, pripažino, kad juose kalbama apie narkotikų pirkimą, tačiau nepaaiškino, kodėl teikia informaciją narkotikų pirkėjams apie policijos pareigūnų buvimą ar nebuvimą tabore (kur parduodami narkotikai). Taigi, minėtų telefoninių pokalbių turinys sustiprino teismo vidinį įsitikinimą dėl iš kitų šaltinių gautos informacijos patikimumo ir tai nereiškia, kad teismas šioje byloje įrodinėtinų aplinkybių buvimą konstatavo remdamasis duomenimis, kuriais, anot kasatoriaus, negalėjo remtis, nes jie nesusiję su įvykiu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodinėjimo procese svarbu, kad gauti duomenys atitiktų BPK 20 straipsnyje nurodytus reikalavimus – būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais ir kt., tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kada vieni ar kiti duomenys turi būti gauti. Taigi, įstatymo nustatyta tvarka gauti, teisėti ir teismo ištirti bei pripažinti įrodymais bylos duomenys, jei jie tiesiogiai ar netiesiogiai gali patvirtinti arba paneigti bent vieną bylai svarbią aplinkybę ir taip padeda išsiaiškinti tiesą, yra ne tik susiję su byla, bet ir leistini, todėl neprieštarauja įrodinėjimą reglamentuojančioms BPK normoms.

9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo grindė bylos įrodymais, kuriuos skundžiamame nuosprendyje išanalizavo ir įvertino taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija dėl kasaciniame skunde ginčijamų faktinių aplinkybių įrodytumo daryti kitokias išvadas neturi teisinio pagrindo.

10. Sprendžiant klausimą, ar A. G. veikoje yra nusikaltimo sudėtis (BK 24 straipsnio 6 dalis ir 259 straipsnio 1 dalis), viena iš esminių aplinkybių yra tai, ar jis žinojo, kad jo vežami keleiviai įgijo ir kartu veža įgytas narkotines medžiagas. Kaip minėta, tai byloje yra nustatyta ir abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose atitinkamos aplinkybės pripažintos įrodytomis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad taksi paslaugas teikiantis asmuo kiekvienu atveju negali atsakyti už tai, kad jo paslaugomis besinaudojantys asmenys gabena narkotines ar kitas draudžiamas medžiagas, t. y. daro nusikalstamą veiką. Tačiau šioje byloje nustatytos aplinkybės akivaizdžiai parodo asmeninį, ilgalaikį, neatsitiktinį A. G. ryšį su asmenimis, disponuojančiais narkotinėmis medžiagomis, informuotumą apie šių asmenų važiavimo į romų gyvenvietę tikslus ir sąmoningą prisidėjimą prie konkrečios J. Z., I. V. ir T. B. daromos nusikalstamos veikos, šiems padedant gabenti narkotines medžiagas.

11. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibrėžimą, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Viena iš bendrininkų rūšių – padėjėjas, kuris to paties BK straipsnio 6 dalyje apibūdintas kaip asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas aiškindamas šias baudžiamojo įstatymo nuostatas ir tinkamai kvalifikavo A. G. veiką. Nors nebuvo nustatytas konkretus išankstinis susitarimas dėl narkotinių medžiagų gabenimo, tačiau nustatyti konkliudentiniai veiksmai, jų bendrumas ir vieninga nuteistųjų tyčia gabenti narkotines medžiagas. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, A. G. vežė tris asmenis į romų gyvenvietę, šie automobilyje kalbėjosi, kad važiuos į apatinį taborą, o A. G. nereikėjo daugiau nieko sakyti, kur reikia nuvežti; nuvežęs A. G. laukė, kol šie grįš, iš taboro pirmas grįžo J. Z., kuris dalį įgytų narkotinių medžiagų atidavė I. V., po to iš taboro atėjo T. B., rankoje nešdamasis tris pakuotes (lankstinukus), kuriuos automobilyje perdėjo į plastikinį maišelį. Taigi A. G., žinodamas, kad į visuotinai žinomą prekybos narkotinėmis medžiagomis vietą jo atvežti keleiviai (ir nuolatiniai klientai) įgijo narkotinių medžiagų, sutiko ir toliau juos vežti, t. y. prisijungė prie jau prasidėjusios, bet dar nebaigtos trunkamosios nusikalstamos veikos; suteikdamas transporto priemonę, veždamas narkotines medžiagas (heroiną) turinčius asmenis, sudarė sąlygas šias medžiagas gabenti. Kaip nustatyta šioje byloje, A. G. suprato, kad tokiais veiksmais padeda gabenti narkotines medžiagas ir to nori, taigi jo tyčia apėmė BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio suvokimą.

12. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl A. G. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką ir tinkamai taikė BK 24 straipsnio 6 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

13. Pasak gynėjo, byloje nebuvo pagrindų taikyti BK 72 straipsnį ir konfiskuoti A. G. priklausantį automobilį „Toyota Avensis“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nes jis automobiliu gabeno ne narkotines medžiagas, bet keleivius, o teismas nekonstatavo, kad automobilis buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar rezultatas. Šis kasatoriaus skundo teiginys nepagrįstas, jis prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatytoms aplinkybėms ir tuo pagrindu padarytoms išvadoms.

14. BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padarymo priemonės suprantamos kaip įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-500/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-500/2010">2K-500/2010</a>, 2K-463/2011, 2K-47/2014). Pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.

15. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, taikydamas turto konfiskavimą, priešingai, nei teigia kasatorius, ne tik aiškiai nurodė, kad taksi automobilis konfiskuojamas kaip nusikalstamos veikos priemonė, bet ir pateikė išsamius įstatymo nuostatomis ir suformuotos teismų praktikos aiškinimais pagrįstus motyvus dėl BK 72 straipsnio taikymo. Teismas nuosprendyje nurodė, kad A. G. 2016 m. kovo 21 d., padėdamas I. V., J. Z. ir T. B. padaryti nusikalstamą veiką, naudojosi jam nuosavybės teise priklausančia transporto priemone – automobiliu „Toyota Avensis“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo pasinaudojo sudarydamas sąlygas minėtiems asmenims, kuriuos vežė, gabenti jų įsigytas narkotines medžiagas. Remdamasis tokiomis aplinkybėmis teismas pagrįstai automobilį pripažino nusikaltimo padarymo priemone ir padarė teisingas išvadas, kad jis atitinka konfiskuotino turto požymius.

16. Nustačius neteisėtą narkotinių medžiagų gabenimą automobiliu, kurio panaudojimas sudarė palankias sąlygas asmenims, turintiems narkotinių medžiagų, jas gabenti bei palengvino šios nusikalstamos veikos padarymą, darytina išvada, kad BK 72 straipsnis konfiskuojant A. G. priklausantį turtą – automobilį, kaip uždraustos veikos priemonę (BK 72 straipsnio 2 dalis), taikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Artūras Pažarskis

Dalia Bajerčiūtė