L. B. ir A. B. pagal BK 22 str., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-339-222/2017

Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00135-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2.; 1.2.14.5.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. B. ir A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 21 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu L. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant nuteistajai pareigas: visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti ir kiekvieną mėnesį atlyginti ne mažiau kaip 150 Eur iš jos solidariai priteistos turtinės žalos.

Baudžiamoji byla L. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

A. B. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant nuteistajam pareigas: visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti ir kiekvieną mėnesį atlyginti ne mažiau kaip 150 Eur iš jo solidariai priteistos turtinės žalos.

A. B. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Baudžiamoji byla A. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Iš L. B. ir A. B. solidariai priteista 20 786,19 Eur (71 770,56 Lt) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus naudai.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, taikytas piniginėms lėšoms, ir jos nukreiptos civilinio ieškinio padengimui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalis dėl žalos atlyginimo pakeista: sumažintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui solidariai iš L. B. ir A. B. priteistas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo iki 17 314,55 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. L. B. ir A. B. nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami kartu, siekdami bendro tikslo – įgyti didelės vertės svetimą turtą, pasikėsino apgaule savo naudai įgyti nepagrįstai padidintas valstybinio socialinio draudimo išmokas. A. B., būdamas UAB „J“ direktorius, ir L. B., abu žinodami, kad L. B. yra nėščia ir kad jai pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos (nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu) bei motinystės (tėvystės) pašalpos (vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu) dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per devynis kalendorinius mėnesius, buvusius prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 2008 m. balandžio 16 d. tyčia fiktyviai sudarė darbo sutartį Nr. 64, kurioje A. B. melagingai nurodė, kad L. B. dirba UAB „J“ direktoriaus pavaduotoja (2008 m. balandžio 17 d. įsakymas dėl priėmimo į darbą Nr. P2-27), ir, apgaule atlikdami veiksmus, nukreiptus į teisę gauti nepagrįstai padidintas valstybinio socialinio draudimo išmokas, nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. UAB „J“ mėnesio darbo laiko apskaitos 2008 metų žiniaraščiuose (balandžio 30 d. Nr. Z1-16, gegužės 30 d. Nr. Z1-17, birželio 30 d. Nr. Z1-18, liepos 31 d. Nr. Z1-19, rugpjūčio 31 d. Nr. Z1-20, rugsėjo 30 d. Nr. Z1-21, spalio 31 d. Nr. Z1-22) melagingai nurodė, kad L. B. darbo dienomis dirba po 8 val., nors žinojo, kad realiai ši UAB „J“ nedirba ir jokių darbų neatlieka; nesant teisinio pagrindo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio nuostatas, A. B. neteisėtai išmokėjo L. B., o ši gavo iš viso 24 729,80 Lt; siekdami tai įteisinti, suklastojo tikrus dokumentus – kasos išlaidų orderius išmokėtoms pinigų sumoms: 2008 m. gegužės 21 d. Nr. 55 – 346,10 Lt; 2008 m. birželio 26 d. Nr. 66 – 2 270,64 Lt; 2008 m. liepos 11 d. Nr. 75 – 8 001,14 Lt; 2008 m. rugpjūčio 8 d. Nr. 90 – 7 015,64 Lt; 2008 m. rugpjūčio 15 d. Nr. 97 – 4 460,64 Lt; 2008 m. spalio 14 d. Nr. 101 – 2 635,64 Lt, tokiu būdu nepagrįstai padidino savo draudžiamąsias pajamas.

1.1. Tęsiant nusikalstamą veiką, L. B., žinodama, kad realiai UAB „J“ nedirba ir jokių darbų neatlieka, tyčia kreipėsi (2008 m. spalio 3 d. ir 2009 m. sausio 30 d. pateikė prašymus) į VSDFV Vilniaus skyrių ir tokiu būdu suklaidino vyriausiąsias specialistes (pašalpoms), pastarosios dėl to, pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatas, 2008 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 6-24-29295, kuriuo nusprendė L. B. skirti 22 300,66 Lt motinystės pašalpą (apskaičiuota už jos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. vasario 3 d.), ir 2009 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą Nr. 6-24-3482, kuriuo nusprendė jai skirti 122 494,18 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2010 m. spalio 20 d. Taip veikdami kartu sutuoktiniai A. B., L. B. pasikėsino šios naudai įgyti 144 794,84 Lt – VSDFV Vilniaus skyriaus mokamas pinigines lėšas, tačiau, įgyvendinę tik dalį savo nusikalstamo sumanymo, veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas.

2. Kasaciniu skundu nuteistieji L. B. ir A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 21 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti nesant jų veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorių manymu, teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį ir nepagrįstai, nesant nusikalstamos veikos požymių, taikė BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Teigdami, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, nuteistieji nurodo tai, jog nuosprendis ir nutartis grindžiami kaltinimui palankia įrodymų dalimi, teisinantys įrodymai nevertinti arba vertinti neobjektyviai, teismų išvados dėl jų kaltumo klaidingos, hipotetinės ir neparemtos bylos įrodymų visuma, išsamiu visų aplinkybių išnagrinėjimu.

3. Kasaciniame skunde išdėstomi sukčiavimo, numatyto BK 182 straipsnyje, požymiai, nurodoma, kad kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2010, 2K-606/2010, 2K-38/2011, 2K-331/2011, 2K-503/2011, 2K-243/2012, 2K-660/2012, 2K-101/2013, 2K-203-677/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE1LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-515-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-515-976/2015">2K-515-976/2015</a>) baudžiamosiose bylose dėl sukčiavimo įgyjant motinystės (tėvystės) pašalpas išaiškinta, jog būtina nustatyti kaltininko darbo santykių fiktyvumą; apgaulės faktą gali liudyti tai, kad darbo santykiai buvo imituojami, darbo užmokestis realiai nemokamas, VSDFV pateikti melagingi duomenys apie tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, pajamas. Tik tais atvejais, kai kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei VSDFV pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.

3.1. Kasaciniame skunde nuteistieji teigia, kad teismai jų kaltę grindė aplinkybėmis, jog neva nėra duomenų apie realiai atliktą L. B. darbą, nes ji savo vardu nesudarinėjo sutarčių su įmonės klientais ir nedavė nurodymų įmonės darbuotojams. Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo motyvais nurodant aplinkybes, jog ne L. B., o įmonės direktorius A. B. vykdė įvairias funkcijas, mano, jog tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad L. B. realiai nedirbo (įdarbinta fiktyviai). Kasatoriai teigia, kad teismai privalėjo atsižvelgti, jog pagal UAB „J“ įstatus bendrovei atstovavo bendrovės direktorius, taigi ir sutarčių, kitų svarbių dokumentų pasirašymas priskirtinas jo, o ne pavaduotojos kompetencijai. Be to, teismai visiškai nevertino to, kad, pasak kasatorių, nė vienas įrodymas nepaneigia, jog L. B. aktyviai prisidėjo prie direktoriaus pasirašytų sutarčių atsiradimo, sėkmingo jų vykdymo, ir tai duodavo įmonei realią naudą, ir nors ji dalyvavo bendrovei svarbių sprendimų priėmimo procesuose, tačiau jos darbo pobūdis nereikalavo nuolatinio buvimo įmonėje. Pasak kasatorių, L. B. parengdavo sutarčių analizes, pastabas ir jas perduodavo A. B.. Teismai nevertino liudytojo A. U. (UAB „L“ generalinio direktoriaus) parodymų, jog L. B. buvo atvykusi dėl sutarčių pasirašymo. Liudytojas S. A. parodė, kad UAB „J“ pirkdavo iš jo bendrovės statybines hidroizoliacines medžiagas ir kad jam teko bendrauti tiek su A. B., tiek su L. B., tačiau ir šio liudytojo parodymai nebuvo tinkamai įvertinti. Tai, kad L. B. tiesiogiai su klientais bendraudavo labai retai ir būtent tokia praktika buvo įprasta įmonėje, teismai turėjo traktuoti kaip realiai atliekamą darbą.

3.2. Kasatoriai nesutinka su tuo, kad teismai, darydami išvadą, jog L. B. neatliko darbo funkcijų, tai siejo ir su tiesioginių nurodymų įmonės darbuotojams nedavimu, taip pat su tuo, jog nors dauguma darbuotojų yra matę L. B. statybų objektuose, biure, bet negalėjo tiksliai įvardinti jos pareigų. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad asmenų (liudytojų), kurie būtų nurodę, kad L. B. įmonėje nedirba, nebuvo, liudytojų parodymai, kuriais rėmėsi teismai, nepagrindžia L. B. nedarbo, o dauguma liudytojų patvirtino žinoję, kad L. B. buvo direktoriaus pavaduotoja, jie bendravo su ja, gavo iš jos nurodymų ir pan. Kasatorių manymu, įrodymų, patvirtinančių nuteistosios darbo faktą, byloje yra pakankamai, tai – liudytojų A. A., A. G., A. P., A. G. parodymai (jie skunde analizuojami). Tai, kad L. B. matė darbo objektuose, patvirtino ir kiti liudytojai – R. A., R. T., E. V., A. V., A. D.. Kasatorių manymu, teismai, vertindami liudytojų parodymus, privalėjo atsižvelgti į tai, kad jie apklausiami buvo daug kartų, procesas buvo ilgas, dėl to parodymai nėra nuoseklūs, liudytojai tiesiog neprisiminė visų aplinkybių ir pan. Tuo tarpu parodymais, kai liudytojai tiesiogiai nurodė, kada, kokias konkrečiai funkcijas L. B. atliko, nepagrįstai nesivadovauta, jie deklaratyviai atmesti kaip neva prieštaringi ar nepatikimi. Kaip tvirtina nuteistoji L. B., ji dažnai nurodymus duodavo ne tiesiogiai darbininkams, bet per A. B.. Liudytojas T. M., kurio parodymais teismai nesivadovavo, parodė, kad, 2007 metais jam pasitraukus iš įmonės direktoriaus pareigų ir direktoriumi tapus A. B., dėl didėjančio darbo krūvio nuspręsta grąžinti direktoriaus pavaduotojo pareigybę. Kasatoriai teigia, kad nors L. B. darbo funkcijos ir nebuvo aiškiai apibrėžtos, detaliai išvardintos, joms nereikalinga darbo vieta būtent biure, tačiau jos žinių, turimos darbo patirties tuo metu reikėjo tam, kad įmonė galėtų sėkmingai vykdyti savo veiklą, o direktorius – savo funkcijas.

3.3. Kasatorių manymu, teismai nepagrįstai apgaulę veiksmuose siejo su priedų prie darbo užmokesčio L. B. išmokėjimu. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad 2008 m. balandžio 16 d. su L. B. buvo sudaryta ir pasirašyta reali darbo sutartis, apie kurią pranešta „Sodrai“, L. B. buvo išduotas darbuotojo pažymėjimas, atliktas instruktažas darbo vietoje, taip pat ji pasirašė dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų laikymosi. Sutarties šalys susitarė dėl L. B. mokamo minimalaus atlyginimo (800 Lt) ir priedų prie atlyginimo, kurie priklausė nuo darbo rezultatų; logiška ir pagrįsta, jog darbuotojas, įgijęs reikiamos srities aukštąjį išsilavinimą, turintis naudingos darbo patirties, neturėtų gauti tik minimalų darbo užmokestį. Per bendrai išdirbtą laikotarpį L. B. darbo užmokestis buvo apie 4000 Lt (neatskaičius mokesčių). Darbo užmokestis buvo mokamas priklausomai nuo atliktų darbų ir ekonominio jų naudingumo, visą darbo užmokestį ir priedus prie atlyginimo L. B. gaudavo grynaisiais pinigais, pasirašant kasos pajamų orderius, kaip ir didžioji dalis kitų bendrovės darbuotojų. Tokia praktika bendrovėje buvo įprasta ir taikoma ne tik L. B..

3.4. Kasatoriai nesutinka su tuo, kad teismai padarė išvadą, jog L. B. paskirtų priedų dydis labai skyrėsi nuo kitiems įmonės darbuotojams paskirtų priedų dydžio, buvo per didelis. Asmuo, teisėtai gavęs jam priklausantį atlyginimą už realiai atliekamą darbą, už kurį sumokėti visi mokesčiai, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, priešingu atveju būtų pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintas principas, draudžiantis nuteisti už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikalstamais. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad kasacinėse nutartyse analogiškose bylose ne kartą pabrėžta, jog darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas; vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE1LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-515-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-515-976/2015">2K-515-976/2015</a>). Be to, sprendžiant, ar darbo santykiai buvo fiktyvūs, turi būti atsižvelgiama į realią galimybę atlikti sutartyje sulygtą darbą, nustatyto atlyginimo dydį, ar įmonė turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti, ar naudinga buvo įmonei mokėti nustatytą atlyginimą darbuotojui, ar darbuotojas atliko darbo sutartyje sulygtą darbą ir gavo už jį darbo užmokestį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103/2013). Kasatorių manymu, šioje byloje teismai neatsižvelgė į tai, kad L. B. pareigos, kvalifikacija, išsilavinimas ir darbo patirtis žymiai skyrėsi nuo kitų įmonės darbuotojų ir buvo ypač naudinga ir reikalinga įmonės plėtrai bei sėkmei.

3.5. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismo teiginį, kad įmonė 2008 metais dirbo nuostolingai, todėl neturėjo objektyvios galimybės L. B. prie algos mokėti priedų, paneigia byloje esantys duomenys: 2008 m. II–IV ketvirtį bendrovė laiku mokėjo VSD įmokas, bendrovės finansinė padėtis buvo gera. Tai, kad kitiems darbuotojams darbo užmokestis nebuvo keliamas, nesudaro pagrindo konstatuoti sunkią finansinę įmonės padėtį, nes mokami priedai priklausė nuo rezultatų ir darbuotojo teikiamos realios naudos. Be kita to, teismų praktikoje nurodoma, jog tai, kad bendrovės ūkinė finansinė veikla nebuvo itin gera, t. y. vien tai, kad bendrovei trūksta apyvartinių lėšų, nesudaro pagrindo manyti, kad įmonės finansinė padėtis buvo tiek sunki, kad įmonei grėstų bankrotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 606/2010). Priimant į darbą L. B., UAB „J“ sėkmingai vykdė komercinę veiklą, aktyviai sudarinėjo sutartis su klientais, gavo didelį pelną, bankrotas paskelbtas ne dėl L. B. išmokėto darbo užmokesčio ir tuo pagrindu patirtų išlaidų.

4. Kasatoriai teigia, kad, nesant jų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, VSDFV Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tik tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kai kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o tarp šios veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (BPK 113, 115 straipsnio 1 dalis).

5. Kasatoriai teigia, kad pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Kasaciniame skunde nurodoma, kad VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojo pareiškimas dėl nusikalstamų veikų prokuratūroje gautas 2009 m. lapkričio 20 d., paskutinis L. B. prašymas dėl motinystės pašalpos buvo pateiktas 2009 m. sausio 30 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. surašytas kaltinamasis aktas. Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismas negalėjo priimti baudžiamosios bylos nagrinėti, nes nusikalstama veika, numatyta BK 228 straipsnio 2 dalyje, priskirtina sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 255 straipsnio 1 dalis), tačiau ji Vilniaus apygardos teismui perduota tik 2014 m. kovo 10 d. nutartimi, nustačius teismingumo taisyklių pažeidimą.

5.1. Kasatorių manymu, ši baudžiamoji byla nėra sudėtinga, jie niekaip netrukdė vykti procesui, nesislapstė, ne dėl jų kaltės ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko ilgą laiką, o nuo inkriminuoto nusikaltimo tariamo padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo nepateisinamai daug laiko – daugiau nei septyneri metai. Dėl to, kaip tvirtina kasatoriai, jų nuteisimas yra neprotingas ir nepagrįstas ne tik dėl nusikaltimo požymių nebuvimo, bet ir dėl to, jog, praėjus tokiam ilgam laiko tarpui, bet kokių sankcijų taikymas tampa bereikšmis, neefektyvus, be to, nepagrįstai ir nesuvokiamai ilgą laiką buvo taikomos kardomosios priemonės, todėl jų teisės neproporcingai suvaržytos, apsunkinta teisinė padėtis.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. P. atsiliepimu į nuteistųjų L. B. ir A. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

6.1. Prokuroras nurodo, kad teismai įvertino tariamo L. B. priėmimo į darbą aplinkybes, direktoriaus pavaduotojo pareigybės reikalingumą įmonei ir L. B. darbo rezultatus. Taip pat teismų sprendimuose yra įvertinta ir UAB „J“ finansinė padėtis 2008 metais – bendrovėje nesant laisvų lėšų, L. B. buvo mokami priedai, neatitikę įmonės finansinės būklės, ekonominės veiklos siekių.

6.2. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriai iš esmės ginčija tas pačias aplinkybes, kaip ir apeliaciniame skunde, o kasaciniame skunde dar ir iškraipo apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus.

6.3. Prokuroras teigia, kad iš teismų sprendimų turinio matyti, jog, atsižvelgiant į ilgą procesą, kasatoriams buvo švelninamos bausmės bei taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas.

7. Nuteistųjų L. B. ir A. B. kasacinis skundas atmestinas.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įgyvendinimu

9. Kasaciniame skunde nuteistieji neigia teismų nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, t. y. tai, kad darbo sutartis dėl L. B. įdarbinimo UAB „J“ buvo fiktyvi, kad realiai ji šioje bendrovėje nedirbo, jai nepagrįstai išmokėtas darbo užmokestis ir priedai prie jo, be to, išmokėtos piniginės sumos visiškai neadekvačios bendrovės ekonominiam potencialui, finansinėms galimybėms. Pasak kasatorių, šios aplinkybės prieštarauja bylos įrodymams, o jų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

9.1. Pažymėtina, kad iš esmės tuos pačius argumentus nuteistieji nurodė ir savo apeliaciniame skunde, juos apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir, patikrinęs bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), priimtoje nutartyje nurodė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistųjų prašymas juos išteisinti atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jie pripažinti kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, yra teisingas (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

9.2. Kasaciniame skunde, nors ir nurodytas alternatyvus prašymas perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį), tačiau nenurodoma apie BPK normų, reglamentuojančių apeliacinį bylos nagrinėjimą (pvz., BPK 320 straipsnis, kiti XXI skyriaus straipsniai), pažeidimus. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame išdėstyti argumentai susiję su prašymu nutraukti bylą ginčijant, kaip minėta, abiejų instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių buvimą ir atliktą įrodymų vertinimą.

9.3. Kasacinio skundo teiginiai ir su jais susiję argumentai dėl nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo įrodytumo, BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Šiame kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nagrinėja bylą BPK 369 straipsnyje nurodytais pagrindais – dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK pažeidimų (kartu tai yra ir kasacinio apskundimo pagrindai) bei tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymų tyrimas ir vertinimas bei faktinių aplinkybių nustatymas yra ne kasacinės instancijos teismo, o pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to teisėjų kolegija kasatorių argumentus dėl įrodymų vertinimo nagrinės tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais.

9.4. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia kasatoriai, visų įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas grindžiamas įrodymais, o šiais klausimais padarytos teismų išvados atitinka įrodymų turinį. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą išsamiai patikrino apeliacinės instancijos teismas. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, šis teismas dar kartą įvertino bylos įrodymus, iš jų – liudytojų A. S.-J., I. N., A. A., A. U., R. J., S. Š., T. J., A. S., V. M., V. G., A. G., R. L., T. M. ir kitų asmenų parodymus, taip pat pačių nuteistųjų parodymus, rašytinius bylos dokumentus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus. Visi bylos duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, teismo nutartyje išanalizuoti, iš skirtingų šaltinių gauta informacija palyginta tarpusavyje ir, įvertinus kiekvieną įrodymą bei jų visumą, pašalinus abejones ir prieštaravimus, padarytos motyvuotos išvados dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo nuteistųjų kaltumui pagrįsti. Išvadas, paneigiančias nuteistųjų versijas kaip neatitinkančias tikrovės ir nustatančias konkrečius faktus, atskleidžiančius, kad L. B. jos sutuoktinio A. B. vadovaujamoje bendrovėje UAB „J“ buvo įdarbinta fiktyviai, iš tikrųjų jokio darbo neatliko ir neturėjo jokio pagrindo gauti dokumentuose nurodomą darbo užmokestį ir priedus prie jo (beje, daug kartų didesnes pinigų sumas nei bendrovės direktorius ar kiti darbuotojai, pvz., viena L. B. darbo diena bendrovei kainavo 259,31 Lt, kai kitų darbuotojų mėnesio atlyginimas 800 Lt), teismas grindė įrodymų vertinimu, kuris paremtas išsamiu ir nešališku, itin kruopščiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegijai nėra būtinybės pakartoti apeliacinės instancijos teismo išvadų, kurios aiškios, konkrečios ir motyvuotos, o daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių, kurias neigia kasatoriai, įrodytumo nėra teisinio pagrindo.

9.5. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, kad L. B. ir A. B. inkriminuotų faktinių aplinkybių buvimas pagrįstas įrodymais, įvertintais nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Vien tai, kad kasatoriai nesutinka su jiems nepalankiu įrodymų vertinimu, savaime nereiškia teisės pažeidimo.

Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio) taikymo

10. Kasaciniame skunde nuteistieji, teigdami, kad yra nuteisti nesant nusikalstamos veikos požymių, nurodo ne teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes, kurioms taikytas baudžiamasis įstatymas, o tai, kad, jų manymu, tokių aplinkybių nėra, esą L. B. tikrai buvo įdarbinta UAB „J“, buvo sudaryta tikra darbo sutartis, ji atliko realų darbą ir už tai gavo teisėtą darbo užmokestį. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio skundo argumentai, nesusiję su teisės taikymu teismų nustatytiems faktams, bet su pačių faktų konstatavimu arba jų paneigimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 369 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

10.1. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia kasatoriai, nustatyta, kad nuteistieji darbo sutartį dėl L. B. įdarbinimo UAB „J“ sudarė fiktyviai, nes ši sutartis sukurta ne iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti, o kitais tikslais – siekiant neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas; L. B. realiai bendrovėje nedirbo, todėl neturėjo teisės gauti darbo užmokestį, jis ir priedai – iš viso 24 729,80 Lt (7162,24 Eur) išmokėtas be teisėto pagrindo, be to, nurodytas atlygis nebuvo pagrįstas ir bendrovės ekonomine nauda bei finansinėmis galimybėmis (bendrovė dirbo nuostolingai, turėjo įsiskolinimų, netrukus bankrutavo), o tai, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, yra viena iš aplinkybių, parodančių įdarbinimo ir nustatyto darbo užmokesčio fiktyvumą. Formaliai sudarytų dokumentų pagrindu buvo pateikti melagingi duomenys VSDFV apie tariamai dirbusiai L. B. mokamą darbo užmokestį, t. y. pajamas, kurios pagal galiojančias Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Teismai taip pat nustatė, kad A. B. ir L. B. žinojo, jog sudarant darbo sutartį, t. y. įdarbinant L. B., ji yra nėščia, darbo pagal šią sutartį neketina atlikti, tačiau siekė neteisėtai, apgaule įgyti motinystės pašalpas, tuo tikslu imitavo darbo santykius, kurių iš tiesų nebuvo, bei suklastojo dokumentus, reikalingus atlygio už darbą mokėjimo faktams pateisinti. Taip nuteistieji pasikėsino apgaule įgyti nepagrįstai padidintas socialinio draudimo išmokas – iš viso 144 794,8 Lt (41 935,48 Eur), tačiau šio sumanymo neįgyvendino ir nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis).

10.2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes kasatorių A. B. ir L. B. baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, t. y. jų veikose nustačius BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį sudarančius požymius.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

11. Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, todėl jų nuteisimas neprotingas ir nepagrįstas. Kasatorių teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

11.1. Teismų praktikoje pripažįstama (tą teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas), kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tinkamiausiu reagavimo į pernelyg ilgą proceso trukmę būdu paprastai pripažįstamas taikomų teisinių sankcijų švelninimas paskiriant, pavyzdžiui, švelnesnę nei sankcijos vidurkis bausmę arba taikant BK 54 straipsnio 3 dalį skiriant švelnesnę, nei sankcijoje numatyta minimali, bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-314/2007).

11.2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. B. ir A. B. bausmes, be kitų bausmės skyrimui reikšmės turinčių aplinkybių, atsižvelgė ir į tai, kad nusikalstamos veikos padarytos 2008–2009 metais, nuo jų padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo septyneri metai, byla teisme buvo nagrinėjama daugiau kaip ketverius metus. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas abiem nuteistiesiems paskyrė artimas minimalioms minėto straipsnio sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmes (laisvės atėmimą vieneriems metams, kai BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija be alternatyvų nustato laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų), be to, pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtų bausmių vykdymą atidėjo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išnagrinėjo nuteistųjų apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu ir, juos atmesdamas bei pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, teisingai sprendė, kad dar labiau švelninti bausmių nėra teisinio pagrindo (BK 41, 54 straipsniai). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas bylos aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniame skunde nurodytomis BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, daryti išvadą, jog kasatoriai nuteisti nepagrįstai, nėra jokio pagrindo.

12. Be to, pasak kasatorių, VSDFV Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, nes patenkintas jis gali būti tik nustačius šias sąlygas: padarytą nusikalstamą veiką bei ja padarytą turtinę ar neturtinę žalą ir priežastinį ryšį tarp nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių (padarytos žalos).

12.1. Priešingai nei teigia kasatoriai L. B. ir A. B., jie padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, už kurią ir nuteisti; taip pat nustatyta, kad L. B. išmokėjus motinystės pašalpas, pervedant į jos asmeninę sąskaitą 59 783,69 Lt (17 314,55 Eur) draudžiamųjų pajamų, VSDFV buvo padaryta reali turtinė žala. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad gyventojų pajamų mokestis ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos liko valstybės biudžete, o 59 783,69 Lt (17 314,55 Eur) buvo išmokėti L. B., pirmosios instancijos teismo priteistą turtinę žalą sumažino iki 59 783,69 Lt (17 314,55 Eur).

12.2. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą iš kaltų asmenų (nuteistųjų) išieškoti jų nusikalstama veika padarytą žalą (BPK 109 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

13. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo, šie teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų L. B. ir A. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė