Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir piniginių sumų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-532/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04828-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.12; 14.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos primininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Dvarčionių keramika“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutarties ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal T. B. ieškinį atsakovui AB „Dvarčionių keramika“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir piniginių sumų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti atsakovo generalinio direktoriaus 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 11K paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą – neteisėta, ją panaikinti ir laikyti darbo sutartį nutraukta nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisti iš atsakovo keturių vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei delspinigius už pavėluotą piniginių išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, išmokėjimą. Ieškovė nurodė, kad nuo 2004 m. liepos 12 d. dirbo buhaltere pagal neterminuotą darbo sutartį Nr. 38. Darbdavys dažnai vėluodavo išmokėti darbo užmokestį, todėl, laiku negavusi atlyginimo už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesius, ji 2012 m. kovo 5 d. įteikė prašymą atleisti ją iš vyresniosios buhalterės pareigų nuo 2012 m. kovo 8 d. pagal DK 128 straipsnio 1 dalį ir išmokėti visą jai priklausantį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnio 2 dalį. Įteikus prašymą atsakovas tą pačią dieną pervedė ieškovei 2897,13 Lt darbo užmokesčio bei įteikė raštą, kuriame nurodė, kad ieškovės prašymas netenkinamas, nes tokio pagrindo nėra. Kovo 8 d. pakartotiniu raštu ieškovė paprašė nutraukti su ja darbo sutartį, išmokėti visas jai priklausančias išmokas, taip pat informavo darbdavį, kad kitą darbo dieną į darbą neatvyks ir kreipsis į Valstybinę darbo inspekciją. 2012 m. kovo 12 d. ieškovei neatvykus į darbą registruotu paštu jai buvo išsiųstas reikalavimas iki kovo 15 d. pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinimas buvo išsiųstas kovo 16 d., tačiau atsakovas kovo 15 d. įsakymu Nr. 11K „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ darbo sutartį su ieškove nutraukė pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 9 punktą, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 238 straipsnį už padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą kovo 9,12-15 dienomis. Ieškovės teigimu, ji savo pareigas ėjo tinkamai, darbo drausmės nepažeidė, todėl atsakovas neteisėtai bei nepagrįstai skyrė jai griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nesilaikydamas DK 240 straipsnyje nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos.

Atsakovas AB „Dvarčionių keramika“ prašė ieškinį atmesti. Jis nurodė, kad ieškovės prašymas ją atleisti iš darbo nuo 2012 m. kovo 8 d. pagal DK 128 straipsnio 1 dalį buvo nepagrįstas, nes nebuvo šiame straipsnyje nustatytų būtinųjų sąlygų – daugiau kaip du mėnesius nemokamo viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio. 2012 m. kovo 5 d. atsakovas jau buvo sumokėjęs darbo užmokestį už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesius. 2012 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 11K dėl drausminės nuobaudos skyrimo yra teisėtas, priimtas laikantis DK nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį iš esmės patenkino – pripažino darbo sutarties nutraukimą 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 11K neteisėtu ir nusprendė laikyti darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisė ieškovei iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (6 616,66 Lt), 35,35 Lt delspinigių ir 18 194 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką; nuo sprendimo priėmimo priteisė po 156,77 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat 2900 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teismas nustatė, kad ieškovė 2012 m. kovo 5 d. ieškovė pateikė prašymą nuo kovo 8 d. atleisti ją iš darbo pagal DK 128 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo mokamas darbo užmokestis, o tą pačią dieną skubiu mokėjimo pavedimu ieškovei buvo pervestas atlyginimas už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesius. Teismas, vertindamas įvykių chronologinę seką, padarė išvadą, kad ieškovė įteikė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 128 straipsnio 1 dalį, esant šiame straipsnyje nurodytoms sąlygoms, nes rašytiniai įrodymai patvirtina, jog darbo užmokestis ieškovei vėlavo daugiau kaip du mėnesius. Teismo nuomone, atsakovas, gavęs ieškovės prašymą, neturėjo teisės jo ignoruoti, versdama ieškovę tęsti darbą, o sumokėjęs vėluojamą atlyginimą, galėjo derėtis su ieškove dėl jos tolimesnio darbo įmonėje. Teismas pažymėjo, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis), o šiuo atveju darbdavys pats nesilaikė pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą ir su darbuotoju atsiskaityti (DK 141 straipsnio 2 dalis), todėl neturėjo pagrindo ieškovės neatvykimo į darbą, suėjus įspėjimo terminui, laikyti darbo drausmės pažeidimu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. vasario 5 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame nurodytais motyvais.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl prašymo atleisti iš darbo ir darbo užmokesčio sumokėjimo eiliškumo teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra svarbus liudytojos L. K., registravusios ieškovės prašymą, parodymai, nes įstatymas nedraudžia nurodyti prašymo padavimo laiko, kai tai yra svarbu prašymo autoriui arba prašymo vykdymui, o atsakovo turima programinė įranga atsakovo gaunamų dokumentų gavimo valandos nefiksuoja. Teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, paneigiančių ieškovės prašyme nurodytą jo padavimo laiką (9.04 val.), todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, susijusių su jo turimos programinės įrangos galimybėmis, nelemia sprendimo teisėtumo.

Nepaneigus pareiškime nurodytos jo padavimo datos ir laiko, nebuvo pagrindo vadovautis DK 26 straipsnio 4 dalyje nustatytomis terminų skaičiavimo taisyklėmis ir laikyti, kad ieškovės pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo priėmimas (registracija) turi būti laikomas atliktu iki atsakovo darbo dienos pabaigos, tai yra 16 val. 42 min.

Nustačius, kad ieškovė turėjo būti atleista esant DK 128 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms, atsakovas neturėjo pagrindo ieškovės neatvykimo į darbą, suėjus įspėjimo terminui, laikyti darbo drausmės pažeidimu, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju laikytina, jog ieškinys yra iš esmės patenkintas, o išeitinės išmokos dydis, nustatytas įstatymu (DK 140 straipsnio 2 dalis, 29⁷ straipsnio 4 dalis), priteistas nepriklausomai nuo ieškovės reikalavimo, todėl nebuvo pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 2 dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AB „Dvarčionių keramika“ prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl laikotarpio pradžios, nuo kada pradedamas skaičiuoti dviejų mėnesių terminas, suteikiantis darbuotojui teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, kai darbuotojui daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis (mėnesinė alga), yra pasisakęs tik galiojant Darbo sutarties įstatymui (DSĮ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2002 nurodyta, kad pagal Darbo sutarties įstatymo 281 straipsnį darbuotojas turi galimybę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, kai jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis (mėnesinė alga). Nutartyje išaiškinta, kad dviejų mėnesių terminas skaičiuojamas nuo atlyginimo mokėjimo datos, nustatytos toje įmonėje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2002 nurodytos faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms. Toks išaiškinimas pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 42 16 punkte. DSĮ 2003 m. sausio 1 d. neteko galios, per visą DK galiojimo laikotarpį Aukščiausiasis Teismas nėra pasisakęs, kada pradedamas skaičiuoti dviejų mėnesių terminas, suteikiantis darbuotojui galimybę nutraukti darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, kai darbuotojui daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis (mėnesinė alga).

Nagrinėjamu atveju ieškovei mokėtino atlyginimo data yra nurodyta 2004 m. liepos 12 d. darbo sutartyje Nr. 38. Darbo užmokestis buvo mokamas du kartus per mėnesį: iki mėnesio pabaigos už pirmą mėnesio pusę ir iki kito mėnesio 25 dienos už antrąją. Su ieškove už darbą pirmąją 2011 metų gruodžio mėnesio pusę buvo atsiskaityta iki 2011 metų gruodžio pabaigos, o darbo užmokestis už 2011 metų gruodžio mėn. antrą pusę turėjo būti sumokėtas iki 2012 metų sausio 25 d., tačiau faktiškai tik 2012 m. kovo 5 d. buvo sumokėta už darbą 2011 m. gruodžio mėn. antrą pusę ir už darbą 2012 m. sausio mėnesį. Byloje nustatyta, kad ieškovės vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra 3308,34 Lt, todėl visas dviejų mėnesių ieškovės darbo užmokestis sudaro daugiau kaip 2897,13 Lt, kuriuos 2012 m. kovo 5 d. ieškovei sumokėjo atsakovas. Vadinasi, 2012 m. kovo 5 d. ieškovei įteikus prašymą atleisti ją iš vyresniosios buhalterės pareigų, nebuvo daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamo viso ieškovei priklausančio užmokesčio (mėnesinės algos) fakto.

Bylą nagrinėję teismai sprendime (nutartyje) rėmėsi aplinkybe, kad kasatorius sumokėjo darbo užmokestį ieškovei po to, kai šį pateikė prašymą atleisti ją iš darbo, tačiau ieškovei nemokamo darbo užmokesčio už atidirbtą mėnesį terminą nepagrįstai skaičiavo ne nuo atlyginimo mokėjimo datos, nustatytos atsakovo įmonėje, o nuo pirmosios kito mėnesio dienos. Kadangi DSĮ 281 straipsnio ir DK 128 straipsnio 1 dalies nuostatos tapačios, tai manytina, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 42 16 punkte nurodytą išaiškinimą.

Ieškovė su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Aplinkybę, kad 2012 m. kovo 5 d. įteikus prašymą atleisti iš vyresniosios buhalterės pareigų pagal DK 128 straipsnio 1 dalį nebuvo daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamo užmokesčio (mėnesinės algos) fakto, kasatorius iškėlė ir juo remiasi tik kasaciniame skunde. CPK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti draudimai kasacinės instancijos teisme remtis naujomis aplinkybėmis ir kelti naujus reikalavimus, todėl laikytina, kad kasaciniame skunde pareikšti iš esmės nauji argumentai ir reikalavimai, dėl kurių anksčiau nebuvo galimybės pasisakyti.

Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai skaičiavo ir nustatė laikotarpį, kai darbuotojui daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2002, kuria remiasi kasatorius, nurodytos faktinės aplinkybės nėra analogiškos faktinėms aplinkybėms šioje byloje. Darbo sutartyje nurodyta, kad darbo užmokestis mokamas du kartus per mėnesį, o byloje, kuria remiasi kasatorius, darbo užmokestis darbuotojai turėjo būti išmokamas vieną kartą per mėnesį (12 dieną).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas darbo užmokestį vadovaujantis darbo sutartimi turėjo mokėti du kartus: už 2011 m. gruodį privalėjo išmokėti pirmąją dalį iki 2011 m. gruodžio pabaigos, antrąją dalį – iki 2012 m. sausio 25 d.; darbo užmokestį už 2012 m. sausio mėnesį privalėjo išmokėti: pirmąją dalį iki 2012 m. sausio pabaigos, antrąją – iki 2012 m. vasario 25 d. Taigi atsakovas, atsiskaitęs 2012 m. kovo 5 d., 59 dienas pavėlavo išmokėti darbo užmokestį už 2011 m. gruodžio mėnesio antrą dalį, 34 dienas – už 2012 m. sausio pirmą dalį ir 9 dienas už 2012 m. sausio mėnesio antrą dalį. Dėl šios priežasties reikalavimas nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu buvo teisėtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 42 16 punkte nustatyta, kad darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį pagal DSĮ 281straipsnį atsiranda ir išlieka, jeigu daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis užmokestis (mėnesinė alga). Ši teisė išlieka, jeigu darbo užmokestis buvo mokamas ne visas, o dalimis, arba jeigu už paskutinį mėnesį jis ir buvo išmokėtas visas. Dviejų mėnesių terminas skaičiuojamas nuo atlyginimo mokėjimo datos, nustatytos toje organizacijoje. Taigi, aplinkybė, kad darbdavys sumokėjo darbuotojui dalį darbo užmokesčio, neatima darbuotojui teisės pasinaudoti DSĮ 281 straipsnyje nustatyta teise nutraukti darbo sutartį. Pagrindas darbuotojo iniciatyva nutraukti terminuotą darbo sutartį yra tam tikras laikotarpis, už kurį darbuotojui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis (daugiau kaip du mėnesiai iš eilės). Taigi, pagrindu nutraukti terminuotą darbo sutartį gali būti ir tai, kad daugiau kaip du mėnesius mokamas ne visas darbo užmokestis. Dėl šios priežasties kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad visas dviejų mėnesių ieškovės darbo užmokestis sudarytų daugiau kaip 2897,13 Lt, kuriuos 2012 m. kovo 5 d. jis sumokėjo ieškovei, nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiama nutartis ir sprendimas priimti pažeidžiant materialiosios teisės normas ir nukrypstant nuo teismų praktikos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 128 straipsnio taikymo ir aiškinimo

Kasaciniame skunde keliamas DK 128 straipsnio taikymo ir aiškinimo klausimas, jis yra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnis).

Pagal DK 128 straipsnio 1 dalį darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Šios teisės darbuotojas nepraranda net ir tuo atveju, jei už paskutinį mėnesį visas darbo užmokestis jam buvo sumokėtas.

Taigi, DK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visą ar iš dalies), t. y. DK 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas reiškia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę. Pagal šią normą darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iš eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio.

Nagrinėjamu atveju pagal šalių sudarytą darbo sutartį darbo užmokestis turėjo būti mokamas du kartus: iki mėnesio pabaigos už pirmą mėnesio pusę ir iki kito mėnesio 25 dienos už antrą praėjusio mėnesio pusę. Taigi, galutinis terminas darbo užmokesčiui už praėjusį mėnesį sumokėti buvo einamojo mėnesio 25 diena. Esant tokioms sąlygoms, už 2011 m. gruodžio mėnesį turėjo būti visiškai atsiskaityta iki 2012 m. sausio 25 d., o buvo atsiskaityta 2012 m. kovo 5 d., už 2012 m. sausio mėnesį turėjo būti visiškai atsiskaityta iki 2012 m. vasario 25 d., o buvo atsiskaityta 2012 m. kovo 5 d. Tai reiškia, kad 2012 m. vasario 26 d. susidarė situacija, kai darbuotojui buvo nesumokėtas visas darbo užmokestis už du mėnesius: 2011 m. gruodį ir 2012 m. sausį. Už 2012 m. vasario pirmąją pusę darbdavys turėjo sumokėti iki 2012 m. vasario pabaigos, bet to nepadarė, taigi, 2012 m. kovo 1 d. jis buvo nesumokėjęs darbuotojui daugiau kaip už du mėnesius (už 2011 m. gruodį, 2012 m. sausį ir už 2012 m. vasario pirmąją pusę) jam priklausančio darbo užmokesčio. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas darbuotojui kreiptis dėl atleidimo iš darbo egzistavo.

Kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, darbdavys su darbuotoja atsiskaitė 2012 m. kovo 5 d., t. y. tą pačią dieną, kurią darbuotoja pateikė prašymą atleisti iš darbo, tačiau po to, kai prašymas atleisti iš darbo buvo gautas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad darbdavio sumokėtas darbo užmokestis ieškovei po to, kai ji pateikė prašymą atleisti ją iš darbo, nekeičia teisinio šalių santykių kvalifikavimo ir nepanaikina darbuotojos prašymo teisėtumo ir pagrįstumo, nes šio prašymo pateikimo metu egzistavo DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, t. y. darbdavys daugiau kaip du mėnesius ieškovei buvo nemokėjęs darbo užmokesčio.

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 42 „Dėl darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose apibendrinimo rezultatų“ 16 punkto nuostatomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas yra metodinė medžiaga, todėl jos nuostatų pažeidimu negalima grįsti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu nurodomų kasacinio skundo argumentų dėl nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos. Kasacinio teismo praktika formuojama kasacine tvarka priimtose nutartyse esančiuose teisės taikymo išaiškinimuose (CPK 4 straipsnis). Be to, pirmiau nurodytas Senato nutarimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ buvo pripažintas netekusiu galios.

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2002, esančiais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi byloje, kurioje taikytas ne DK, o Darbo sutarties įstatymas, be to, bylų faktinės aplinkybės nesutapo, nes nagrinėjamoje byloje atlyginimas buvo mokamas du kartus per mėnesį, o kasatoriaus nurodytu atveju – vieną.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino DK 128 straipsnio nuostatas ir nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo, todėl naikinti jų priimtų procesinių sprendimų nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 35,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 2000 Lt. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.14 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra adekvati bylos sudėtingumui (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina ieškovei iš kasatorės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Dvarčionių keramika“ (duomenys neskelbtini) 35,10 Lt (trisdešimt penkis litus 10 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės ir 2000 (du tūkstančius) Lt ieškovės T. B. (duomenys neskelbtini) naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Juozas Šerkšnas