M. G. pagal BK 129 str., 132 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-109/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1.;

2.4.2.1.;

2.4.5.2.1. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) devyneriems metams. Iš M. G. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. K. priteista 5703 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 409,70 Lt turėtų R. V. gydymo išlaidų. Į M. G. bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2006 m. gruodžio 23 d.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

M. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 18 d., tarp 22.00 ir 24.00 val., (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia nužudė R. V. M. G. kumščiu vieną kartą sudavė R. V. į veidą, dėl to šis nugriuvo, galvos kaire puse atsitrenkdamas į šaldytuvą ar grindis; taip buvo padarytos poodinės kraujosruvos akių vokuose, kairiame skruoste, viršutinėje lūpoje, kairiame petyje, kairiame žaste bei kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimas viršutinėje lūpoje, kraujosruva kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose. R. V. dėl padarytų galvos sužalojimų visumos – dešinio galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties sumušimo, išsiliejus kraujui po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu, minkštaisiais dešinio galvos smegenų pusrutulio momeninės bei smilkininės skilčių dangalais – 2006 m. lapkričio 20 d. 18.10 val. mirė ligoninėje.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti arba jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį arba, jeigu jo nusikalstama veika nebus perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalį į BK 132 straipsnio 1 dalį, sumažinti jam paskirtą bausmę ir paskirti laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui.

Kasatorius nurodo, kad jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį arba 140 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teigia, kad jo suduotu vienu nestipriu smūgiu nukentėjusiajam negalėjo būti padaryti tokie sužalojimai, nes po jo suduoto smūgio nukentėjusysis paėjo keletą žingsnių atgal ir niekur neatsitrenkęs atsisėdo ant grindų prie šaldytuvo. Kasatorius taip pat tvirtina, kad neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį, nesikėsino į jo gyvybę, nenorėjo bei nesiekė jo mirties, o pamatęs sužalojimus, rūpinosi nukentėjusiuoju ir tuoj pat iškvietė medicinos pagalbą. Pasak kasatoriaus, jis padėjo tyrėjams išsiaiškinti įvykio aplinkybes, iš karto prisipažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, dėl suduoto smūgio nuoširdžiai gailisi. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo išprovokuotas suduoti nukentėjusiajam R. V., nes, jam su motina norint išeiti iš buto, nukentėjusysis užstojo jiems kelią ir neleido išeiti, o medikų nekvietė ir kokios nors kitokios neatidėliotinos pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė todėl, kad nebuvo matyti sužalojimų.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 40) nuostatų, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, o išvados dėl įrodymų vertinimo neapibrėžtos ir kategoriškos. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas jo kaltę grindžia prielaidomis bei spėjimais, o šio teismo nutartyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, nes, išėjęs iš buto, jis (kasatorius) uždarė duris, o „ryte durų padėtis buvo kitokia“. Tai, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, pasak kasatoriaus, patvirtina liudytojų I. G., S. M., V. B. parodymai, kuriais teismai nesivadovavo. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo medicinos ekspertizė nepaneigė galimybės, jog kraujas R. V. į smegenis galėjo išsilieti šiam griūnant.

Be to, nuteistasis M. G. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes iš esmės tik perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, o į esmines bylos aplinkybes neįsigilino, jo skundo argumentus ignoravo, įrodymų tyrimo neatliko.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras G. Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo nuteistojo M. G. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, vertindamas įrodymus nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų, išvadas grindė teismo posėdyje tiesiogiai ištirtų bylos duomenų visuma. Pasak prokuroro, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas tiek pats M. G., tiek liudytojai bei teismo medicinos ekspertas, balsu perskaityti byloje esantys dokumentai, turintys reikšmės bylai tirti, svarstyti proceso dalyvių prašymai ir kt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs specialisto išvadą, teismo medicinos eksperto paaiškinimus teisme, paties nuteistojo M. G. prisipažinimą sudavus smūgį nukentėjusiajam į galvą, pabrėžė, kad visi nukentėjusiajam nustatyti galvos bei veido „sužalojimai buvo padaryti vienu metu, jų išskirti ar išskaidyti negalima, kiekvienas trauminis poveikis tiek nuo tiesioginio smūgio kumščiu, tiek nuo atsitrenkimo į kietą daiktą (šaldytuvą) bei pagrindą (grindis) nugriuvus sumavosi“, dėl to kraujas išsiliejo po smegenų dangalais ir nukentėjusysis mirė. Taigi nukentėjusiojo mirtį nulėmė ne trauminiai poveikiai dėl atsitrenkimo į kietą paviršių, o jam padarytų galvos sužalojimų visuma, todėl, prokuroro nuomone, nuteistojo veika vertintina ne kaip neatsargi, o kaip tyčinė, ir kvalifikuotina pagal veikos padarinius – nukentėjusiojo mirtį. Teismas nuteistojo iškeltas versijas, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys arba kad jis galėjo būti sužalotas po konflikto, paneigė ne tik vadovaudamasis teismo medicinos eksperto pateiktais duomenimis, bet ir vertindamas įvykio liudininkės I. G., kaimynų parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis (buto durų padėtį, būklę, kraujo dėmes ant šaldytuvo ir šalia jo bei kt.).

Prokuroras taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išanalizavo visus nuteistojo skundo argumentus ir, juos atmesdamas, pateikė motyvuotas išvadas, kurios, priešingai nei tvirtina kasatorius, nėra perrašytos iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, o pagrįstos sava iš naujo atlikta bylos duomenų analize. Apeliacinės instancijos teismas analizuodamas bei vertindamas byloje esančius įrodymus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Teismas dar kartą išanalizavo teismo medicinos eksperto išvadą, jo paaiškinimus apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jų įtaką nukentėjusiojo mirčiai, liudytojų parodymus, lygindamas juos su nuteistojo M. G. iškeltomis versijomis, taip pat vertino ir kitus bylos duomenis. Prokuroro tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, tik susiejęs bylos duomenis į vieningą visumą, padarė išvadą, kad M. G., suduodamas smūgį nukentėjusiajam į galvą, suprato, jog toks smūgis pavojingas ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, tačiau buvo abejingas galimiems padariniams, nors tiesiogiai mirtinų pasekmių ir nesiekė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, prokuroro nuomone, teisingai konstatavo, kad nuteistojo veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas arba pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip smūgių sudavimas, nes tarp M. G. nukentėjusiajam tyčia suduoto smūgio ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Kartu prokuroras atsiliepime atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasatorius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kaltės nustatymo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, pirmiausia skundžia nuosprendžio pagrįstumą, nes iš esmės ginčija teismo nustatytus faktus ir pateikia savą įvykio versiją, o tai pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl, pasak prokuroro, kasatoriaus skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo, paliktini nenagrinėtini. Prokuroro nuomone, nenagrinėtinas ir kasatoriaus prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę, nes skunde nepateikta teisinių argumentų, pagrindžiančių šį prašymą, nors pagal BPK 368 straipsnį, nustatantį kasacinio skundo formos bei turinio reikalavimus, skunde privalu nurodyti teisinius argumentus, pagrindžiančius BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą.

Nuteistojo M. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo M. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

1. Kasatorius skunde nurodo, kad jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį arba 140 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad jo vienu nestipriu smūgiu nukentėjusiajam negalėjo būti padaryti tokie sužalojimai, nes po jo suduoto smūgio nukentėjusysis paėjo keletą žingsnių atgal ir niekur neatsitrenkęs atsisėdo ant grindų prie šaldytuvo. Kasatorius taip pat tvirtina, kad neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį, nesikėsino į jo gyvybę, nenorėjo bei nesiekė jo mirties. Taigi kasatorius, nesutikdamas su jo nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės ginčija priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvimą bei teismų konstatuotą tyčinės kaltės formą.

1.1. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir, kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 46) 4 punktas).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo skundą ir patikrinęs nuteistojo M. G. baudžiamąją bylą faktų bei teisės taikymo aspektais, visapusiškai išanalizavę byloje esančius įrodymus, įvertinę jų visetą, nustatė, jog nuteistasis M. G. vieną kartą kumščiu sudavė R. V. į žmogaus gyvybei svarbų organą – galvą (konkrečiai – į veidą), dėl to šis nugriuvo, galvos kaire puse atsitrenkdamas į šaldytuvą ar grindis. Tai, kad smūgį nukentėjusiajam į veidą sudavė M. G., patvirtina įvykį mačiusi liudytoja I. G., to neneigia ir pats nuteistasis. Byloje nenustatyta, kad, be nuteistojo M. G. smūgio, nukentėjusiajam R. V. buvo suduota dar smūgių. M. Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 717/06 (05) konstatuota, kad R. V. mirė nuo stipraus galvos sumušimo, t. y. dešinio galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties sumušimo, išsiliejus kraujui po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu, minkštaisiais dešinio galvos smegenų pusrutulio momeninės bei smilkininės skilčių dangalais (T. 1, b. l. 74). M. Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 717a/06 (05) nurodyta, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu bei dešinio galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties sumušimas R. V. galėjo būti padarytas ir po iš priekio suduoto smūgio į galvą, jam nugriuvus ir atsitrenkus kaire galvos puse į kietą buką daiktą ar pagrindą (T. 1, b. l. 77). Pirmosios instancijos teisme šias išvadas pateikęs teismo medicinos ekspertas G. S. jas patvirtino ir paaiškino, kad: nukentėjusiojo galvoje nustatyti penki–šeši sužalojimai, dėl kurių jam po smegenų dangalu išsiliejo kraujas; „išskirti šių trauminių poveikių negalima, kiekvienas trauminis poveikis sumuojasi“ ir to pasekmė nukentėjusiojo mirtis; smūgių nebūtinai turėjo būti daug; nukentėjusiojo galvos sužalojimai galėjo atsirasti po suduoto smūgio jam griūnant ir atsitrenkiant į objektus; nukentėjusiajam kraujas po kietuoju smegenų dangalu galėjo išsilieti po jam griūnant patirtų sužalojimų; buvo smūgis bei griuvimas ir negalima atmesti, jog smūgis į veidą – niekas, o griuvimas – viskas, nes tai yra visuma; galvos dešinės pusės sumušimas – tai smūgių į galvą pasekmė (T. 2, b. l. 160–161). Vadinasi, teismai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje motyvuotai konstatavo, kad tarp nuteistojo M. G. veiksmų ir nukentėjusiojo R. V. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl nuteistojo M. G. nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas.

1. 2. BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Senato nutarimo Nr. 46 5, 6 punktai).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl M. G. kaltės formos ir rūšies, teisingai nurodė, kad nuteistasis, būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, smūgiuodamas fiziškai silpnesniam, neblaiviam nukentėjusiajam į gyvybei svarbų organą – galvą, negalėjo nesuprasti, kad toks smūgis kelia pavojų nukentėjusiojo R. V. gyvybei ir kad nuo jo nukentėjusysis gali mirti. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad „M. G., suduodamas smūgį nukentėjusiajam į galvą, nenorėjo ir nesiekė jo mirties, tačiau suprasdamas, jog toks smūgis yra pavojingas ne tik R. V. sveikatai, bet ir gyvybei, buvo abejingas galimoms pasekmėms“, po suduoto smūgio, pamatęs, jog R. V. nugriuvo, juo nesirūpino, nekvietė greitosios pagalbos ir išėjo, t. y. veikė netiesiogine tyčia, todėl jo nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

2. Taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. G. nusikalstama veika šioje baudžiamojoje byloje teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka

1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, iš esmės tik perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, o į esmines bylos aplinkybes neįsigilino, jo skundo argumentus ignoravo, įrodymų tyrimo neatliko. Pasak kasatoriaus, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad, nors kasatorius skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, iš minėtų argumentų matyti, kad jie susiję ne su šio BPK straipsnio, bet su BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymusi nagrinėjant jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka.

1. 1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 53) 6, 25 punktai).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2008 m. spalio 1 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. G. apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. G. skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.

1.2. Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles (324 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą, visose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Senato nutarimo Nr. 53 11 punktas).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis M. G. bei jo gynėja apeliacinės instancijos teisme prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti teismo medicinos ekspertą tam, jog būtų patikslinta, į kokius daiktus nukentėjusysis galėjo atsitrenkti, ar tie kūno sužalojimai, kurie buvo nustatyti nukentėjusiajam, galėjo būti padaryti jam atsitrenkiant į tuos daiktus, kurie buvo rasti netoli nukentėjusiojo įvykio vietos apžiūros metu. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs prokuroro nuomonės apie tai, kad įrodymų tyrimas nereikalingas, minėtus nuteistojo M. G. bei jo gynėjos prašymus atmetė, nurodydamas, jog teismo medicinos ekspertas ikiteisminio tyrimo metu pateikė išvadas, buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, o nuteistojo „apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar buvo tas griuvimas, o ne apie griuvimo pasekmes“. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai, laikydamasis baudžiamojo proceso reikalavimų, išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir, nurodęs, jog „pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės“, nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos „teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos“. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija motyvuotai nutarė įrodymų tyrimo M. G. byloje neatlikti ir apsiriboti baigiamosiomis kalbomis.

Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų nepažeidė.

Dėl kasatoriaus teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

1. Nuteistasis M. G. kasaciniame skunde teigia ir tai, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nesilaikė Senato nutarimo Nr. 40 nuostatų, bei nurodo, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, nes, išėjęs iš buto, jis (kasatorius) uždarė duris, o „ryte durų padėtis buvo kitokia“; tai, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, patvirtina liudytojų I. G., S. M., V. B. parodymai; nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai negalėjo atsirasti nuo jo suduoto vieno nestipraus smūgio; teismo medicinos ekspertizė nepaneigė galimybės, jog kraujas R. V. į smegenis galėjo išsilieti šiam griūnant ir pan. Taigi kasatorius, nors ir nurodo BPK straipsnius, kuriuos, jo nuomone, pažeidė teismai, tačiau iš esmės šiais ir kitais panašiais teiginiais neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Vadinasi, pirmosios ar (ir) apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teisėjų kolegija baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nustatant faktines bylos aplinkybes ir renkant bei vertinant įrodymus, nenustatė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, kaip to ir reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o jo aprašomojoje dalyje išdėstė įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas, bausmės skyrimo motyvus. Taigi teismas laikėsi BPK 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Įrodymai byloje gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta šioje nutartyje, nuteistojo M. G. apeliacinį skundą išnagrinėjo laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Apeliacinis bylos nagrinėjimas vyko nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo, šio teismo nutartis atitinka įstatymo reikalavimus.

Taigi minėti ir kiti panašūs kasatoriaus skundo argumentai, kuriais neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl jo nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

2. Nuteistasis M. G. skundu taip pat prašo, jeigu jo nusikalstama veika nebus perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalį į BK 132 straipsnio 1 dalį, sumažinti jam paskirtą bausmę ir paskirti laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui. Pažymėtina, kad šis kasatoriaus prašymas deklaratyvus, nes neargumentuotas ir pateiktas be konkrečių nuorodų, į, kasatoriaus nuomone, pažeistus baudžiamojo įstatymo straipsnius, normas. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio reikalavimai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų.

Todėl, atsižvelgus į išdėstytus motyvus, minėtas nuteistojo M. G. prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę teisėjų kolegijos taip pat paliekamas nenagrinėtas. Kartu pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu M. G. baudžiamojoje byloje baudžiamasis įstatymas ir kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką, ir paskiriant jam devynerių metų laisvės atėmimo bausmę pritaikytas tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo ją švelninti. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. G. paskyrė laivės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kvalifikuotas jo padarytas nusikaltimas, sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Josifas Tomaševičius Egidijus Bieliūnas

Jonas Prapiestis