Baudžiamoji byla Nr. 2K-88-628/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-65085-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1;
2.1.7.4; 2.3.2.2.13
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. (V. I.) gynėjo advokato Viktoro Onačko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 5 d. nutarties.
Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžiu V. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams. Iš nuteistojo V. I. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. S. priteista 754 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 5 d. nutartimi nuteistojo V. I. gynėjo advokato Viktoro Onačko apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
V. I. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė A. S.: 2015 m. lapkričio 25 d. apie 22.00 val. bute, esančiame Visagine, (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu spyrė apie dešimt kartų A. S. į pilvo sritį, taip jam padarė abipusius šonkaulių lūžius, storžarnės pasaito plyšimą ir skersinės storžarnės įplyšimą su kraujo pratekėjimu aplinkiniuose storžarnės audiniuose, tai komplikavosi vidiniu kraujavimu ir šoku, dėl to nukentėjusysis A. S. mirė.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo V. I. gynėjas advokatas V. Onačko prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, V. I. išteisinant dėl jam pareikšto kaltinimo. Kasatorius skunde nurodo:
Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pakeisdamas pirmosios instancijos teismo kaltinimą ir apie tai nepranešdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnyje nustatyta tvarka nuteistajam ir jo gynėjui, padarė esminį BPK pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržyta įstatymų garantuota kaltinamojo teisė į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo kaltinime nurodytą aplinkybę,,spyrė apie dešimt smūgių nukentėjusiajam A. S. į pilvo-šono sritį“ į,,spyrė apie dešimt kartų A. S. į pilvo sritį“, tačiau to nelaikė faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir neatliko BPK 256 straipsnyje numatyto procesinio veiksmo – pranešimo kaltinamajam ir jo gynėjui apie teismo ketinimą savo iniciatyva pakeisti veikos faktines aplinkybes į iš esmės skirtingas.
Smūgių sudavimo mechanizmas ir lokalizacija šioje byloje yra itin svarbios, įrodinėtinos faktinės aplinkybės, nuo kurių nustatymo priklauso ir klausimo dėl V. I. kaltumo padarius nužudymą išsprendimas. V. I. suduoti smūgiai neatitiko nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, taigi V. I. nepagrįstai kaltinamas nužudęs nukentėjusįjį. Smūgių ir sužalojimų aplinkybės buvo nurodomos ir apeliaciniame skunde, dėl jų nustatymo ir išsiaiškinimo buvo atnaujintas įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme ir paskirta pakartotinė komisijinė teismo medicinos ekspertizė. Apklausto apeliacinės instancijos teisme eksperto ir ekspertų, atlikusių pakartotinę ekspertizę, išvados prieštaringos – ekspertas nurodė, kad dešimt smūgių nukentėjusiajam į pilvą-šoną lėmė nukentėjusiojo mirtinus sužalojimus, o remiantis pakartotinės ekspertizės išvadomis, galimybė padaryti nukentėjusiajam mirtį sukėlusias traumas, spiriant į jo kūno šoną, atmestina. Be to, ekspertams nebuvo užduotas klausimas, ar dešimt smūgių į pilvą galėjo nesukelti pasekmių (A. S. pilve jokių išorinių ar vidinių minkštųjų kūno dalių pažeidimų nenustatyta).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo šališki, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus interpretavo, atsižvelgdamas į byloje pateiktą naują įrodymą – pakartotinės teismo medicinos ekspertizės išvadas, paneigiančias prieš tai atlikto nukentėjusiojo lavono tyrimo išvadas dėl smūgių mechanizmo ir lokalizacijos. Liudytojų A. Z., J. S. ir J. R. parodymai, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nebuvo nuoseklūs.
Liudytojos (buvusios įtariamosios) A. Z. parodymai apie V. I. smurtą prieš A. S. yra vieninteliai ir pagrindiniai įrodymai, kuriais rėmėsi teismai, spręsdami dėl V. I. kaltės nužudžius A. S.. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo netikėti A. Z. parodymais, nes juos patvirtina kitų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai, nepagrįsta. Nei liudytojai, nei pati nukentėjusioji, buvusi tame pačiame bute, nematė ir neteigė matę smurto prieš A. S. fakto, o tai yra esminė A. Z. parodymų dalis. Visos kitos jos nurodomos aplinkybės (apie girtavimą ir pan.) patvirtinamos kitų liudytojų ir nukentėjusiosios, tačiau jos neturi reikšmės, sprendžiant dėl V. I. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad A. Z. ir J. S. parodymai nėra visiškai nuoseklūs, tačiau tai nereiškia, kad jie nėra patikimi, pažeidė kasacinėje nutartyje Nr. 2K-276-976/2015 nurodytus asmenų, buvusių byloje įtariamaisiais, parodymų patikimumo vertinimo kriterijus.
A. Z. parodymai yra nepatikimi, nes A. Z. 2015 m. gruodžio 24 d. jos, kaip įtariamosios, apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, jog V. I. spyrė gulinčiam A. S. apie dešimt kartų į dešinį šoną, taip pat pažymėta, kad ji negalėjo pasakyti tiksliai, ar buvo spirta tik į šoną; tuo tarpu teismuose ji užtikrintai teigė mačiusi visus smūgius ir kad V. I. spyrė A. S. tik į dešinį šoną. Taigi, A. Z. parodymai teisme, atsižvelgiant į medicininius tyrimus, nepatvirtina V. I. kaltės dėl A. S. mirties. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi jos, kaip įtariamosios, apklausos protokolo duomenimis, kad ji neva nemačiusi, ar visi smūgiai buvo suduoti į šoną, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad V. I. smūgiavo A. S. tik į pilvą. Taigi, liudytojos parodymai, duoti teisme apie konkrečias faktines aplinkybes (smūgių sudavimo lokalizaciją), nepagrįstai atmesti, nesuprantama teismo įrodymų vertinimo logika ir metodika, kai, nepaneigus A. Z. parodymų, kad V. I. apie dešimt smūgių sudavė A. S. į dešinį šoną, pripažįstama, jog visi dešimt smūgių buvo suduoti į pilvą. Be to, teismai ignoravo J. S. parodymus, paneigiančius, kad V. I. visus smūgius sudavė tik į pilvą.
Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas kaltinimą, pats pripažino visus A. Z. parodymus (net ir duotus ikiteisminio tyrimo metu) nepatikimais, taigi, negalėjo remtis ir A. Z. parodymais, kad V. I. spardė A. S.. A. Z. teiginius, kad V. I. spardė A. S. į dešinį šoną, paneigia ir ekspertų išvados, pagal kurias nukentėjusiojo šone buvo rastos tik kelios kraujosruvos, padarytos prieš 3–6 dienas iki A. S. mirties, taip pat ir iki V. I. atsiradimo A. Z. bute. Pakartotinės ekspertizės akte nurodoma dar viena kraujosruva dubens srityje dešinėje pusėje, kurią ekspertai nustatė iš lavono nuotraukų ir kuri nenurodyta pirmajame akte, tačiau ekspertai negalėjo nustatyti ir nenustatė jos atsiradimo laiko. Be to, šios nuotraukos nėra bylos dalis ir dėl to negali būti įrodymais.
Teismai nepagrįstai vadovavosi liudytojo J. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šiuos parodymus jis davė rusų kalba, o į lietuvių kalbą juos išvertė ir lietuviškai užrašė tyrėja, t. y. J. R. buvo apklaustas nedalyvaujant vertėjui, nors jis nemoka ir nesupranta lietuvių kalbos. Be to, pirmosios instancijos teisme, vertėjui išvertus J. R. ikiteisminio tyrimo metu protokole užrašytus jo parodymus, J. R. nurodė, kad jie neteisingi, nes V. I. jam nėra sakęs, kad mušė A. S.; taigi, jis savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino. Dėl to teismai turėjo vadovautis J. R. teisme duotais parodymais, o ne juos vertinti kaip nenuoseklius ir prieštaringus ikiteisminio tyrimo metu jo duotiems parodymams. Nors apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. R. nei patvirtino, nei paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau nuteistojo gynėjo prašymą apklausti jį apeliacinės instancijos teisme ir išsiaiškinti, kurie jo parodymai patikimi, atmetė. Šis teismas taip pat padarė išvadą, kad J. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, sukonkretina parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, tačiau kaip konkrečiai – nenurodė.
Kitos bylos aplinkybės taip pat kelia abejonių, ar V. I. sudavė A. S. mirtinus smūgius ir niekas kitas to padaryti negalėjo. Įvykio vakarą A. Z. ir A. S. konfliktavo dėl to, jog A. Z. turėjo intymių santykių su V. I., tad net jeigu tie smūgiai, kuriuos sudavė A. Z., anot ekspertų, negalėjo padaryti mirtinos traumos, bylos duomenys nepaneigia konflikto tęsinio naktį ir mirtinos traumos atsiradimo būtent dėl A. Z. veiksmų. Ant nukentėjusiojo kūno rasta daug sužalojimų, padarytų dar iki V. I. atvykimo į nukentėjusiojo ir A. Z. butą, taigi, tikėtina, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo A. Z.. Nepaneigta versija, kad mirtiną traumą A. S. galėjo patirti dėl kitų asmenų netyčinių veiksmų, t. y. J. S., nukentėjusiojo motina, naktį galėjo užgriūti ant jo miegančio ant grindų, nes ji po insulto sunkiai valdo dešinę kūno pusę ir sutrikęs vienos akies regėjimas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo V. I. gynėjo advokato V. Onačko kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant sprendimus, nepadaryta. Įrodymais pagrįstai pripažinti duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus. Visi byloje surinkti įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro V. I. kaltės įrodymų visumą.
Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nukentėjusiosios, nuteistojo ir liudytojų duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus (parodymų patikrinimas vietoje, įvykio vietos apžiūra). Teismo nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktį faktinėms aplinkybėms. Šis teismas, siekdamas pašalinti keliamas abejones ir byloje nustatytus netikslumus dėl mirtinų sužalojimų padarymo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą – apklausė ekspertą S. L., liudytoją A. Z. ir paskyrė komisijinę teismo medicinos ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad įrodymų tyrimo metu gauti papildomi įrodymai patvirtino skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas. Teismai, vertindami įrodymų visumą, A. Z., J. S. duotų parodymų patikimumą, taip pat rėmėsi liudytojų J. R. ir O. G. parodymais, duotais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu.
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad liudytojo J. R. parodymai, surašyti ikiteisminio tyrimo metu jam nesuprantama kalba, nedalyvaujant vertėjui, įvertinti netinkamai. Pirmosios instancijos teisme 2016 m. rugpjūčio 17 d. J. R. paaiškino, kad jis lietuviškai supranta, tačiau negali papasakoti įvykio aplinkybių lietuvių kalba. J. R. nenurodė, kad jis ikiteisminio tyrimo pareigūno, kai buvo apklaustas du kartus, prašė vertėjo ar nesuprato ikiteisminio tyrimo pareigūno užduodamų klausimų. Apklausų protokoluose nurodyta, kad jis moka lietuvių kalbą, liudytojas protokolus pasirašė, pastabų neturėjo. Nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apklausdamas liudytoją J. R., būtų pažeidęs baudžiamojo proceso nuostatas, todėl jo teisė duoti parodymus jam suprantama kalba nebuvo pažeista.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis ir išdėstė motyvuotas išvadas, patvirtinančias nuoseklią priežastingumo grandinę, kad V. I. suduoti smūgiai lėmė A. S. mirtį. Išnagrinėti bylos duomenys ir išdėstyti argumentai paneigia kitokio veiksnio įsiterpimą į priežastingumo grandinę ar kitokią teisiškai reikšmingą įtaką mirtiniems padariniams atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir gynėjo bei V. I. pateiktas hipotetines versijas, kad mirtinas sužalojimas galėjo atsirasti dėl netyčinių kitų asmenų veiksmų, tamsoje užkliuvus už jo, ar dėl kitų asmenų panaudoto smurto prieš jį. Šios versijos buvo tiriamos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, pateikiant klausimus ekspertams, apklausiant liudytojus. Apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad A. S. galėjo nužudyti A. Z. (kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad mirtina trauma galėjo atsirasti dėl A. Z. veiksmų), šis teismas paneigė ir pagrįstai ją traktavo kaip gynybinę, siekiant V. I. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas pagrįstai rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose duotais A. Z. parodymais apie V. I. suduotus smūgius A. S. ir padarė pagrįstą tinkamai įvertintais įrodymais išvadą, kad V. I. 2015 m. lapkričio 25 d. tyčia nužudė A. S., ir jo veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad V. I. spyrė A. S. apie dešimt kartų į pilvą (kai tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuteisė V. I. už tai, kad jis spyrė apie dešimt kartų A. S. į pilvą-šoną), padarė esminį BPK pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Tai nebuvo faktinių bylos aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis, dėl kurio būtų reikėję taikyti BPK 256 straipsnyje nustatytas nuostatas dėl kaltinimo pakeitimo teisme. Toks faktinių aplinkybių patikslinimas buvo galimas, nes nepablogino nuteistojo teisinės padėties ir nepažeidė jo teisės į gynybą, tuo labiau kad ikiteisminio tyrimo metu buvo inkriminuoti smūgiai „į įvairias kūno vietas“, ir teisėjų kolegija argumentuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino A. S. padarytų sužalojimų lokalizaciją.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. I. gynėjo advokato V. Onačko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).
Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, teismų padarytomis išvadomis, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį V. I., nukentėjusiąją J. S., liudytojus A. Z., J. R., O. G., A. P., ekspertą S. L., balsu perskaitė liudytojų A. P., A. Z., J. R., O. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir, priešingai nei teigia kasatorius, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek V. I. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, specialisto išvadų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia V. I. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versijas dėl mirtinų sužalojimų padarymo A. S. ir motyvuotai jas atmetė.
Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, priešingai nei teigia kasatorius, nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 332 straipsnio nuostatų. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, joje išdėstyti argumentai ir išvados, paaiškinančios, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltumo yra pagrįstos ir teisingos. Šis teismas, atlikęs įrodymų tyrimą – pakartotinai apklausęs ekspertą S. L., liudytoją A. Z. ir paskyręs komisijinę teismo medicinos ekspertizę bei gavęs jos išvadas, konstatavo, jog gauti papildomi įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas.
Nutartyje taip pat išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nukentėjusiosios J. S. (nors jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau jos nurodomas svarbias faktines aplinkybes patvirtino kiti bylos įrodymai), liudytojos A. Z. (nors ji pakeitė parodymus po pirmosios apklausos, tačiau dėl esminių įvykio aplinkybių jos parodymai nekito tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, juos patvirtina kiti bylos įrodymai) parodymai iš esmės laikytini patikimais ir jais teismas vadovaujasi, kodėl vadovaujamasi tik dalimi liudytojo J. R. parodymų (dalis jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, sukonkretina parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, ir netiesiogiai patvirtina liudytojos A. Z. ir nukentėjusiosios J. S. nurodytas aplinkybes, kita dalis prieštarauja bylos įrodymams), nuteistojo V. I. parodymai atmesti kaip prieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams.
Apeliacinės instancijos teismas detaliai pasisakė ir dėl apelianto (nuteistojo gynėjo) apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su liudytojo J. R. teisės į jam suprantamos kalbos vertimą, duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu, pažeidimu, t. y. nurodė, kad pirmosios instancijos teisme J. R. patvirtino, jog apklausos protokolus pasirašė jis, pastabų neturėjo ir pažymėjo, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi. Analogiškas argumentas nurodomas ir kasaciniame skunde; kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurių nekartoja, ir papildomai pažymi, kad pats liudytojas pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad lietuviškai supranta, tačiau jam sunku šia kalba kalbėti.
Priešingai nei tvirtina kasatorius, šis teismas analizavo visas nuteistojo keliamas versijas dėl A. S. sužalojimo aplinkybių ir jo mirties priežasties: tiek dėl to, kad liudytoja A. Z., o ne jis (nuteistasis), sudavė mirtinus smūgius A. S., tiek dėl to, kad nenustatyti asmenys padarė mirtinus sužalojimus A. S., tiek dėl to, kad A. S., griūdamas ir atsitrenkdamas nugara, pats mirtinai susižalojo, ir jas argumentuotai paneigė, nurodydamas, kad šios versijos prieštarauja bylos įrodymams. Pažymėtina ir tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Teismas taip pat įvertino kasatoriaus ginčijamas specialisto ir ekspertizės akto išvadas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotus eksperto S. L. paaiškinimus dėl nustatytų A. S. padarytų kūno sužalojimų, jų padarymo mechanizmo ir pan. Eksperto (specialisto) išvada, kaip vienas iš bylos įrodymų, vertinama kartu su byloje surinktų duomenų visetu, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnyje. Kasatoriaus nurodomų BPK pažeidimų kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad žemesnės instancijos teismai kitaip įvertino įrodymus ir dėl to padarė kitokias išvadas, ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
Nors kasatorius skunde detaliai analizuoja nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, specialisto ir ekspertizės akto išvadas), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Kasatoriaus argumento, jog tik liudytojos A. Z. parodymai turi būti laikomi pagrindiniais, kontekste atkreiptinas dėmesys, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Teismas nutartyje nurodė, kad 2015 m. lapkričio 25 d. įvykį tiesiogiai matė du asmenys – liudytoja A. Z. ir nuteistasis V. I., todėl, tikrindamas jų parodymų patikimumą, taip pat darydamas išvadas dėl V. I. kaltumo nužudžius A. S., pagrįstai atsižvelgė ir į visus kitus byloje esančius netiesioginius įrodymus.
Atsakant į kasatoriaus argumentą, kad nuteistojo kaltė negali būti grindžiama vien liudytojos, kuri taip pat buvo įtariamoji dėl to paties nagrinėjamo įvykio, parodymais, pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, apklausti kaip liudytojų; o tokių proceso dalyvių parodymai dėl tokio jų buvusio procesinio statuso savaime nesudaro pagrindo juos vertinti kritiškai. Tačiau, vertindami tokių liudytojų parodymus, teismai turi skirti didesnį dėmesį jų savarankiškumui ir objektyvumui. Kaip jau minėta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl liudytojos A. Z. parodymų patikimumo ir nuoseklumo ir, pripažindamas V. I. kaltu dėl nužudymo, rėmėsi ne vien šios liudytojos parodymais, bet ir kitais bylos įrodymais, kurie šios liudytojos parodymus patvirtino.
BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką, pagal kurio 1 dalį teismas, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams.
Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-23/2013).
Iš bylos matyti, kad kaltinamajame akte V. I. buvo pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis spyrė A. S.,,ne mažiau kaip dešimt kartų į įvairias kūno vietas“. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nuosprendyje patikslino nuteistajam V. I. pareikštą kaltinimą ir nustatė, kad V. I. spyrė,,apie dešimt smūgių nukentėjusiajam A. S. į pilvo-šono sritį“. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ekspertizės akto išvadas (,,galimybė, jog šie sužalojimai ar dalis iš jų galėjo būti padaryti sudavus smūgį (spiriant) į vieną iš nukentėjusiojo kūno pusių, atmetama“), liudytojos A. Z. parodymus (,,negali pasakyti, ar tikrai visi smūgiai buvo suduoti tik į šoną“), konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaltinamajame akte nurodytą aplinkybę dėl sužalojimų padarymo lokalizacijos – „įvairias kūno vietas“ susiaurino į „pilvo-šono sritį“; bylos įrodymais nustatyta, kad V. I. smūgius sudavė,,į pilvo sritį“. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks kaltinimo tikslinimas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeistos BPK 256 straipsnio nuostatos ar pažeista kasatoriaus ginamojo teisė gintis nuo jam žinomo kaltinimo (BPK 44 straipsnio 7 dalis). V. I. kaltinime nurodytos sužalojimų padarymo lokalizacijos susiaurinimas nelaikytinas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis BPK 256 straipsnio prasme, dėl to nepasikeitė nei gynyba, nei veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai taip pat neturėjo įtakos skiriant bausmę.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. I. gynėjo advokato Viktoro Onačko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Aurelijus Gutauskas
Sigita Jokimaitė
