Baudžiamoji byla Nr. 2K-42-697/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04181-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.14.5.2.1.; 2.1.7.4.1.; 2.4.7.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
išteisintojo I. K. (I. K.) gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui (Bogdan Chranovskij),
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu I. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 180 MGL (6778,80 Eur) dydžio bauda.
Į paskirtą bausmę įskaitytas I. K. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2017 m. kovo 31 d. (64 dienos), šį laiką prilyginant 128 MGL dydžio baudai, ir I. K. nustatyta galutinė bausmė – 52 MGL (1958,32 Eur) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos, tenkinusios nuteistojo I. K. gynėjo advokato B. Chranovskio apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis:
I. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. K. buvo nuteistas už tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2017 m. sausio mėnesį internetinėje programoje „We Chat“ susipažino su Lietuvos Respublikos piliečiu R. G., elektroninio susirašinėjimo metu įgijo pasitikėjimą ir įtikino R. G., teikdamas jam melagingą informaciją, apie neva turimą galimybę tiekti gintaro pusgaminius ir kad jam į Vilnių pristatys gintaro pusgaminius, nors iš anksto žinojo, kad prisiimamų įsipareigojimų nevykdys. I. K. iš anksto Kaliningrado srityje įsigijo netikrų gintaro pusgaminių, pagamintų iš epoksidinės dervos, 2017 m. sausio 27 d. atvykdamas iš Rusijos Federacijos per Ramoniškių kelio postą į Lietuvos Respublikos teritoriją, įvežė 1742,4 g plastiko gaminių, pagamintų iš epoksidinės dervos, ir 2017 m. sausio 27 d., apie 13.00 val., viešbučio „X (duomenys pakeisti)“, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), kambaryje apgaule įtikino R. G., kad parduoda tikro gintaro pusgaminius, taip pardavė jam 1592,4 g plastiko gaminių, pagamintų iš epoksidinės dervos, po 14 Eur už vieną gramą, bendros 22 293,60 Eur vertės, ir 150 g plastiko gaminių, pagamintų iš epoksidinės dervos, po 7,5 Eur už vieną gramą, bendros 1125 Eur vertės. R. G. sumokėjus sutartą pinigų sumą ir I. K. išvykus, nukentėjusysis nustatė, kad jam buvo parduoti netikri gintaro pusgaminiai, dėl to jis keletą kartų telefonu bandė susisiekti su I. K., šis nuolat melavo, kad tuoj atvyks susitikti su R. G., tačiau I. K. bandė skubiai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų Ramoniškių kelio poste. I. K. taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės (23 275 Eur dydžio) R. G. priklausantį turtą.
Pirmosios instancijos teismas I. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, konstatuodamas, kad jo kaltę patvirtina byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, o tarp I. K. ir R. G. susiklosčiusių santykių negalima vertinti kaip civilinių.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo I. K. gynėjo advokato B. Chranovskio apeliacinį skundą, konstatavo, kad byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių I. K. tyčią apgaule užvaldyti nukentėjusiojo turtą, o abu asmenis siejo civiliniai teisiniai santykiai, kurie neperaugo į baudžiamuosius. Kadangi I. K. veiksmuose nenustatė BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Rėksnys prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
Apeliacinės instancijos teismo atliktas byloje ištirtų įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams, priimtas apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktų reikalavimų, todėl jis naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė vienos svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pirkimo–pardavimo sutarties turinio ir to, kad išteisintasis leido padaryti savo paso kopiją, o šios aplinkybės patvirtina, kad I. K. neturėjo tyčios pasislėpti ir R. G. teisių gynimas nebuvo apsunkintas. Byloje nustatyta, jog I. K., sulaukęs nukentėjusiojo skambučio, kuriuo praneštos abejonės dėl parduoto gintaro tikrumo ir reikalauta susitikti, melavo, kad išteisintasis tuoj atvyks į sutartą vietą, nes tuo metu važiavo atgal į Rusijos Federaciją. Nesulaukęs I. K. sutartoje vietoje sutartu laiku, R. G. dar kartą paskambino išteisintajam, pastarasis nurodė, kad užtruko, ir patikino, kad atvažiuos susitikti. I. K. nepasirodžius, R. G. vėliau daug kartų bandė susisiekti su išteisintuoju telefonu ar internetu, tačiau pastarasis nebeatsiliepė. Susiklosčius tokiai situacijai, R. G. kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir I. K., nespėjęs grįžti į Rusijos Federacijos teritoriją, buvo sulaikytas, tačiau nerasta, kad jis turėjo pinigų, gautų už netikro gintaro pardavimą. Minėtos aplinkybės neabejotinai įrodo I. K. tikslą pasislėpti nuo nukentėjusiojo.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad I. K. aptartas elgesys gali būti vertinamas kaip atsargumas, t. y. kad jis galėjo įtarti, jog R. G. gali pasinaudoti situacija, kad turi įgytą prekę, ir siekti atimti sumokėtus pinigus tuo pretekstu, kad prekė netinkama, paremta prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina jokie byloje surinkti ir ištirti duomenys. Byloje nustatyta, kad R. G. ir V. O. į viešbutį, kuriame buvo apsistojęs I. K., atvyko tartis dėl gintaro pusgaminių pirkimo neatsivežę pinigų. Viešbučio kambaryje apžiūrėjus gintaro rutuliukus, buvo nuspręsta juos pirkti, todėl pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis. Kadangi pirkėjai su savimi nebuvo atsivežę pinigų, jie visi trys iš viešbučio nuvažiavo prie dirbtuvių į (duomenys neskelbtini) gatvę, kur buvo paimti pinigai ir perduoti I. K.. Jei būtų norėta nemokėti pinigų už gintaro pusgaminius, išteisintasis nebūtų atvežtas prie dirbtuvių ir jam nebūtų paduoti pinigai už įsigytą prekę.
Priešingai, nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, I. K. tyčią sukčiauti patvirtina ir ta aplinkybė, jog išteisintojo atvežti gintaro rutuliukai buvo apžiūrimi ir vertinami viešbučio, iš kurio jis jau buvo išsiregistravęs, kambaryje, nes I. K., pirmą kartą atveždamas tikrus gintaro rutuliukus, buvo įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą, be to, išteisintasis nemotyvuotai atsisakė R. G. pasiūlymo važiuoti apžiūrėti prekės į dirbtuves. Tai įrodo, kad I. K. žinojo, jog gintaro rutuliukai buvo netikri.
Įvertinus aptartas aplinkybes, teigtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog I. K. turėjo tyčią sukčiauti, nepagrįstai prioritetą suteikė tiesioginiams įrodymams, nors tas faktas, kad byloje negauta duomenų, tiesiogiai patvirtinančių išteisintojo tyčią apgauti R. G., dar nereiškia, jog byloje esantys netiesioginiai įrodymai praranda savo vertę. Be to, skundžiamame nuosprendyje konstatuojant, kad I. K. galėjo būti apgautas, kai įgijo gintarą iš tarpininko, nepagrįstai svaresniais pripažinti išteisintojo parodymai prieš kitus byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesiėmė priemonių šiai aplinkybei išsiaiškinti, tuo labiau kad I. K. nurodė, jog 2017 m. sausio 27 d. atvežti gintaro rutuliukai buvo iš tos pačios partijos, iš kurios gintaro rutuliukai buvo pristatyti R. G. 2017 m. sausio 20 d. įvykusio pirmo susitikimo metu ir kuriuos nukentėjusysis įvertino kaip tinkamos kokybės. Tai paneigia I. K. versiją, kad neva jam nežinant buvo parduoti ne gintariniai, o epoksidinės dervos rutuliukai, tuo labiau kad I. K. davė prieštaringus parodymus, ar išteisintasis iš karto įgijo netikrą gintarą, ar jis buvo sukeistas.
Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. G. galimybė ginti savo teises nebuvo apsunkinta, nes I. K. ketino išvažiuoti į Rusijos Federaciją, kurioje gyvena ir kurios pilietis yra, jis vengė susitikti su nukentėjusiuoju, neatsakė į jo skambučius, o tai yra aplinkybės, dėl kurių R. G. turėtų mažesnes galimybes apginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Be to, R. G. buvo pateikti važtaraščiai ir kvitai, kurie, kaip ikiteisminio tyrimo metu pripažino ir pats I. K., neatitiko tikrovės, o išteisintasis neigė nukentėjusiojo nurodytą kainą už gintaro pusgaminius, t. y. gintaro pusgaminių kaina pirkimo–pardavimo sutartyje ją pasirašant nebuvo nurodyta, o I. K. nurodyta kaina atitiko jo pateiktuose važtaraščiuose ir kvituose nurodytą kainą. Todėl R. G. būtų apsunkinta galimybė įrodyti sumokėtą pinigų sumą už prekes. Tai, kad I. K. grąžino R. G. sumokėtus pinigus, nepašalina išteisintojo baudžiamosios atsakomybės, o tik gali būti vertintina kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą dėl I. K. kaltę patvirtinančių įrodymų nepakankamumo, todėl neteisėtai ir nepagrįstai išteisino jį dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnyje, požymių nustatymo, bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo išteisinant I. K.
Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir remiantis įstatymo reikalavimais įvertintų įrodymų visuma.
Už sukčiavimą (BK 182 straipsnis) atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Be šių alternatyvių objektyvių požymių, būtina nustatyti subjektyvųjį požymį – kaltę, t. y. kad asmuo suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo.
Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tokio pobūdžio bylose svarbu nustatyti apgaulės turinį. Apgaulė sukčiavime naudojama siekiant įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti. Jai būdingi požymiai: praeities ar dabarties faktų iškreipimas, ateities įvykių klaidingas pateikimas siekiant suklaidinti nukentėjusįjį ar asmenį, kuriam patikėtas turto ar turtinės teisės valdymas, ir pateikta apgaulė turi lemti svetimo turto, turtinės teisės perleidimą, panaikinimą ar išvengimą turtinės prievolės, o ne suklaidinimą dėl kitų aplinkybių. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš apgaulės rūšių, kuriai būdinga, jog tarp kaltininko ir nukentėjusiojo ar turto, turtinės teisės valdytojo yra giminystės, asmeniniai, tarnybiniai ar kitokie tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą pasitikėjimui, kuriuo piktnaudžiaudamas kaltininkas įgyja svetimą turtą, turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina.
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nepagrįstai buvo kaltinimo pripažintas pagrindu sudaryti fiktyvų sandorį tarp I. K. ir R. G., nes R. G. atsivedė į sandorio sudarymą savo pažįstamą V. O., kurį pristatė kaip gintaro medžiagos ekspertą, I. K. pateiktų dirbinių apžiūra užtruko daugiau kaip pusę valandos. Apžiūra buvo atliekama tiesiogiai apžiūrint ir liečiant dirbinius, panaudojant ultravioletinių spindulių žibintuvėlį, šios aplinkybės rodo, jog tarp I. K. ir R. G. nebuvo jokio pasitikėjimo dėl parduodamų objektų originalumo ir kokybės. Apžiūrėjus prekę, maišeliai, į kuriuos buvo sudėti parduodami objektai, R. G. buvo suveržti specialia sąvarža, kad nebūtų galimybės iš jų išimti ar sukeisti. Tai vėlgi rodo, jog R. G. nepasitikėjo I. K.. Todėl, atmesdama prokuroro kasacinio skundo argumentus dėl apgaulės panaudojimo gintaro pardavimo sandoryje tarp I. K. ir R. G., kasacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo motyvams, kad byloje nėra patikimų įrodymų, kurie patvirtintų išteisintojo I. K. tyčią apgaule užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Nesutiktina su skundo teiginiais, kad išteisintasis I. K. sudarė nepalankias sąlygas gaminių apžiūrai. Tai, kad nukentėjusysis ir V. O. apžiūrėjo perkamą prekę tomis sąlygomis, kurios jiems buvo suteiktos, tik patvirtina, kad tos sąlygos jiems tiko ir tam laiko pakako. Be to, tam, kad būtų patikrintas gintaro tikrumas, nereikėjo specialių sąlygų, gaminiai galėjo būti patikrinti tais pačiais būdais, kaip ir vėliau padaryta dirbtuvėse. Reikšminga ir tai, kad bylos įrodymais nėra nustatyta, jog pats I. K. savo tyčia sudarė kokius nors specialius trukdžius parduodamos prekės vertinimui. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog apylinkės teismas, pripažindamas, kad I. K. veikė apgaule, nevertino anksčiau nurodytos gintaro pusgaminių pirkimo–pardavimo sutarties. Kaip jau buvo minėta, šia sutartimi šalys susitarė dėl gintaro pirkimo–pardavimo kiekio, kainos, taip pat šios sutarties 2.2.3–2.2.4 punktuose nustatyta tvarka, kaip pirkėjas turėtų pasitikrinti prekių kokybę, ir nurodytas terminas (10 dienų), per kurį jis galėtų pareikšti pretenzijas dėl pirkinio kiekio, kokybės; 2.2.4–2.2.5 punktuose buvo nustatyta tvarka, kaip pardavėjas turėtų elgtis, jei gintaro pusgaminiai neatitiktų sutartos gintaro pusgaminių kokybės, nurodytas šių klausimų sprendimo terminas – 10 dienų. Sutartyje I. K. nurodė savo tikrus anketinius duomenis, tikrą gyvenamąją vietą, sutartį pasirašė, pirkėjui perdavė savo paso kopiją. Jau anksčiau paminėtos I. K. pateiktų pusgaminių apžiūros aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis ir V. O. yra patyrę šios srities žinovai, patvirtina I. K. teiginius, jog ir jis galėjo būti suklaidintas, įsigydamas minėtus gaminius. Tai, kad išteisintasis pats galėjo būti apgautas įgyjant gintaro pusgaminius Rusijoje, patvirtina jo 2017 m. kovo 1 d. pareiškimas (duomenys neskelbtini) rajono policijos skyriui, kuriame jis prašo iškelti baudžiamąją bylą dėl sukčiavimo, jam pardavus gintaro gaminius. Tai, kad sutartyje dėl gaminių pardavimo buvo nurodyta mažesnė kaina, nebūtinai turi būti siejama su tuo, jog, kilus ginčui, I. K. būtų grąžinęs mažesnę sumą pinigų, nes ir nukentėjusysis su tokia suma sutiko, be to, toks įstatymų reikalavimų neatitinkantis prekių vertės sumažinimas yra nereta praktika tarp šalių dėl įvairių motyvų. Nesutiktina su tuo, kad I. K. rezidavimas kitoje šalyje yra apgaulės dalis, pasunkinanti galimybę išieškoti iš jo civilinėmis teisinėmis priemonėmis atsiradusią žalą. Ši aplinkybė negali būti siejama su I. K. neteisėtais veiksmais, nes Rusijos Federacija yra jo gyvenamosios vietos valstybė ir nukentėjusiajam apie tai buvo gerai žinoma.
Nepagrįsti ir atmestini kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad I. K. elgesys po sandorio sudarymo, t. y. melavimas nukentėjusiajam apie buvimo vietą, pažadas atvykti išsiaiškinti, vėliau neatsiliepimas telefonu, rodė jo tyčią apgauti ir išvengti prievolės grąžinti pinigus. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad išteisintasis I. K., paskambinus po įvykusio sandorio nukentėjusiajam R. G. ir pasakius, kad yra iškilę tam tikrų klausimų dėl nupirkto gintaro, suteikė melagingas žinias, kad jis turi susitikti su žmona, kad netrukus atvažiuos į tą patį viešbutį, kur įvyko gintaro apžiūra, bet iš tikrųjų jo žmona tuo metu buvo ne Lietuvoje, o jis pats važiavo į Kybartus, kur bandė kirsti Lietuvos valstybės sieną ir išvykti į Rusiją, bet ten buvo sulaikytas. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad išteisintasis šioje situacijoje elgėsi netinkamai ir taip sukėlė įtarimų, kad jis galimai siekia išvengti prievolės pagal sudarytą sutartį, tačiau taip pat sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, vertinant išteisintojo tyčią, minėtos aplinkybės yra tik prielaida dėl jo apgaulės veiksmų, nes toks išteisintojo I. K. elgesys aptariamoje situacijoje galėjo būti pateisinamas, paaiškinamas baime ir atsargumu dėl savo ir gautų pinigų saugumo būnant svetimoje šalyje. Nepašalinus šių abejonių ir nepaneigus šios prielaidos, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas I. K. aptartais veiksmais, kaip apgaulės dalimi.
Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kuriuose tvirtinama, jog išvada, kad I. K. galėjo būti apgautas, kai pats įgijo gintarą iš tarpininko, daroma išteisintojo parodymus pripažįstant pranašesniais prieš kitus byloje surinktus įrodymus. Kasaciniame skunde neteisingai nustatoma įrodinėjimo naštos pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju I. K. iškėlė tokią versiją ir ją pagrindė pareiškimu (duomenys neskelbtini) rajono policijos skyriui dėl sukčiavimo, ši versija bylos proceso metu nėra paneigta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ja rėmėsi. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesiėmė priemonių išsiaiškinti, jog 2017 m. sausio 27 d. atvežti gintaro rutuliukai buvo iš tos pačios partijos, iš kurios gintaro rutuliukai buvo pristatyti R. G. 2017 m. sausio 20 d. įvykusio pirmo susitikimo metu ir kuriuos nukentėjusysis įvertino kaip tinkamos kokybės. Nepaneigus I. K. versijos, jog jis buvo apgautas, lieka nepaneigta versija, kad jis galėjo būti apgautas tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir buvo suklaidintas nukentėjusysis, įsigydamas plastiko gabalėlius, kurie buvo išoriškai panašūs į gintarą, kurį jis įsigijo pirmojo susitikimo su I. K. metu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi baudžiamojo proceso nuostatomis, pagrįstai abejones ir prieštaringus duomenis vertindamas kaltinamojo naudai.
Išnagrinėtos bylos aplinkybės bei surinkti įrodymai patvirtina apeliacinės instancijos teismo argumentus ir išvadą, kad išteisintąjį ir nukentėjusįjį siejo civiliniai teisiniai santykiai dėl gintaro gaminių pirkimo–pardavimo, ir nėra duomenų, kad šie civiliniai teisiniai santykiai būtų peraugę į baudžiamuosius.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Audronė Kartanienė
Alvydas Pikelis
