Dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos

Civilinė byla Nr. 3K-3-114/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-18051-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariu ir buto nuomininku, įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, atsakovo Kauno miesto savivaldybės priešieškinį ieškovui R. M. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. M. prašė pripažinti jį V. G. šeimos nariu ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininku, taip pat įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę sudaryti su juo šio buto nuomos sutartį. Jis nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės socialiniame būste apsigyveno 1996 m. kaip pagrindinės nuomininkės V. G. šeimos narys, sugyventinis; su ja turėjo bendrą ūkį. V. G. 2010 m. birželio 11 d. mirė. Ieškovas ir toliau gyvena bute, moka mokesčius, prižiūri turtą. Gyvenamąją vietą jis deklaravo (duomenys neskelbtini); turi nuosavybės teisę į 1/3 dalį 60,79 kv. m gyvenamojo namo, bet realiai ten negyvena, kitos namo dalys priklauso ieškovo seserims, iš viso jame gyvena devyni asmenys. Atsakovas atsisakė sudaryti su ieškovu buto nuomos sutartį.

Atsakovas priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovą iš gyvenamosios patalpos su visais jam priklausančiais daiktais nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, nes ieškovas neįrašytas į sąrašą socialiniam būstui išsinuomoti. Be to, atsakovas nepriėmė sprendimo dėl buto nuomos ieškovui, todėl šis bute gyvena savavališkai (CK 6.577, 6.612 straipsniai).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 18 d. sprendimu patenkino ieškovo R. M. ieškinį, atsakovo Kauno miesto savivaldybės priešieškinį atmetė.

Teismas pripažino ieškovą V. G. šeimos nariu ir buto nuomininku, įpareigojo atsakovą pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, nurodant R. M. nuomininku; nustatė, kad ieškovas R. M. kartu su V. G. bute gyvena nuo 1996 m., turėjo bendrą ūkį; nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas turi nuosavybės teise nekilnojamojo turto – kliūtis pripažinti ieškovą nuomininkės šeimos nariu ir pakeisti nuomos sutartį. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas savavališkai užėmė ginčo butą, todėl negali būti iškeldintas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 28 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo R. M. ieškinį atmetė, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės priešieškinį tenkino.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kuris nustatė, kad ieškovas su buto savininke gyveno nesusituokę, turėjo bendrą ūkį, tačiau sprendė, kad nuomos sutartis dėl savivaldybės socialinio būsto su ieškovu negali būti sudaryta; nurodė, kad teisę į savivaldybės socialinį būstą turi šeimos ir asmenys, kurių Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruotas turimas turtas ir gautos pajamos už vienus metus (12 paskutinių mėnesių) prieš prašymo įrašyti į atitinkamą šeimų ir asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašą pateikimo dieną ir prieš savivaldybės socialinio būsto suteikimą yra mažesni už pajamas ir turtą, kurių didžiausius dydžius nustato Vyriausybė, jeigu jie neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise priklausančio būsto arba turimo būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra mažesnis kaip 10 kv. m arba yra mažesnis kaip 14 kv. m, jeigu šeimoje yra asmuo, kuriam Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka yra nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba kuris yra pripažintas nedarbingu (netekusiu 75–100 procentų darbingumo) ar iš dalies darbingu (netekusiu 60–70 procentų darbingumo), arba kuris yra sukakęs senatvės pensijos amžių ir jam nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė, arba asmuo, sergantis lėtinės ligos, įrašytos į Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, sunkia forma (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namas atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Ieškovui nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Vadinasi, ieškovui nuosavybės teise priklauso 20,26 kv. m naudingojo ploto. Vadovaudamasi šia įstatymo nuostata, teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nusprendė, kad ieškovas teisės į socialinį būstą neturi, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su juo negali būti sudaryta, todėl iškeldintinas iš gyvenamosios patalpos nesuteikiant kito gyvenamojo ploto (CK 6.612 straipsnis).

III. Kasacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.588 straipsnio 4 dalies ir 6.602 straipsnio nuostatas. Teismai nustatė, kad kasatorius, kaip nuomininkės sugyventinis, bute apsigyveno 1996 metais, išgyveno daugiau kaip metus ir su nuomininke bendrai tvarkė namų ūkį. Vadinasi, ieškovas galėjo būti pripažintas nuomininkės šeimos nariu pagal 1964 m. CK 329 straipsnį. Nors apeliacinės instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad nuo 1996 m. kasatorius ir V. G., nesudarę santuokos, gyveno kaip šeima, tačiau ieškinio reikalavimo dėl pripažinimo šeimos nariu netenkino. CK 6.602 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Vadinasi, pripažinus asmenį šeimos nariu, nuomos sutartis turi būti pakeista. CK 6.577 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis gali būti pakeista šio kodekso 6.599–6.603 straipsniuose numatytais atvejais. Pirmiau nurodytas Civilinio kodekso straipsnis nustato specialiąsias teisės normas, kuriomis reikia vadovautis, kai sprendžiamas klausimas dėl nuomos sutarties pakeitimo. Kadangi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas nereglamentuoja savivaldybių socialinio būsto nuomos sutarties pakeitimo tvarkos, o nurodo, kad sutartys sudaromos vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis (Įstatymo 11 straipsnio 3 dalis), tai sprendžiant klausimą dėl nuomos sutarties pakeitimo turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso, o ne minėto įstatymo nuostatomis. CK 6.590 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininkas ar pilnamečiai jo šeimos nariai kitų pilnamečių šeimos narių sutikimu nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje turi teisę apgyvendinti sutuoktinį (sugyventinį), vaikus, savo ir sutuoktinio tėvus. Apgyvendintas šeimos narys įgyja lygias su kitais nuomininko šeimos nariais ir buvusiais šeimos nariais teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą ir pareigas, jei apsigyvendamas nebuvo sutaręs kitaip (CK 6.590 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad nuomininko šeimos narys įgyja tokią pačią teisę į gyvenamąją patalpą kaip ir pirminis nuomininkas, taip pat teisę tapti pagrindiniu nuomininku, o šį jo teisės atsiradimą nulemia ne įstatyme nustatytos sąlygos, keliamos socialinio būsto nuomininkui, o aplinkybė, kad jis yra nuomininko šeimos narys. Dėl to pakeičiant valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso, šiuo atveju – CK 6.602 straipsnio 2 dalimi, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį. Teisėjų kolegija nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, savo sprendimą grindė viena aplinkybe, kad kasatoriui nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis gyvenamojo namo, t. y. 20,26 kv. m naudingojo ploto, taip pat kitų svarbių aplinkybių: a) nors ieškovui priklauso 1/3 dalis 60,79 kv. m gyvenamojo namo, tačiau gyvenamojo ploto šiame name yra 41,89 kv. m; gyvena keturios šeimos, iš viso – devyni žmonės, iš kurių keturi – mažamečiai vaikai, keturi – neįgalūs asmenys; b) dalis asmenų įrašyti į gyventojų eilę socialiniam būstui gauti; c) namas neatidalytas, nenustatyta naudojimosi tvarka; d) namo fizinis nusidėvėjimas – apie 63 proc. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik formaliu kriterijumi, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso dalis gyvenamojo namo, tačiau nevertino byloje esančių įrodymų visumos, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. S. P., bylos Nr. 3K-3-524/2006).

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ieškovas prašė: 1) pripažinti jį V. G. šeimos nariu; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakeisti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir sudaryti ją su ieškovu. Kadangi apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismu ir pripažino ieškovą V. G. šeimos nariu, tai pirmosios instancijos teismo sprendimą turėjo panaikinti iš dalies, o ne visą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo ieškovo R. M. kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą

Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

Dėl CK 6.588 straipsnio 4 dalies ir 6.602 straipsnio nuostatų taikymo. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), priskirtas socialinio būsto fondui. Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas Savivaldybės kompetencijai, kaip viena savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas). Įstatymas įpareigoja savivaldybės jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnis), todėl savivaldybei išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, ar socialinis būstas naudojamas pagal tikslinę paskirtį, o nustačius pažeidimų, imtis priemonių jiems likviduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S., L. R., A. Ž., bylos Nr. 3K-3-51/2010; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. M., V. M., V. M., V. M., R. M., bylos Nr. 3K-3-501/2009). Savavališkai asmenims užėmus savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, savivaldybė negali vykdyti jai įstatymų priskirtų funkcijų, taip pat pažeidžiamos asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, teisės bei teisėti interesai. Šių patalpų nuomos sąlygas nustato specialusis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį savivaldybė socialinį būstą nuomoti gali tik šeimoms ar asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą. Socialinio būsto nuoma skirta tik mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms, jeigu jie neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise priklausančio būsto (Įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Teismas, įpareigodamas savivaldybę sudaryti nuomos sutartį, privalo taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnio ir 11 straipsnio 3 dalį, nes nuomos sutarties pakeitimas yra vienas aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006). Civilinio kodekso nuostatos dėl pripažinimo nuomininko šeimos nariu ir nuomos sutarties sudarymo laikytinos bendrosiomis nuomos santykius reglamentuojančiomis teisės normomis.

Dėl CPK 185 straipsnio. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į socialinį būstą turi šeimos ir asmenys, jeigu jie neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise priklausančio būsto arba turimo būsto naudingasis, o ne gyvenamasis plotas, kaip nurodo kasatorius, tenkantis vienam šeimos nariui, yra mažesnis kaip 10 kv. m. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad name gyvena keturios šeimos, kad jis neatidalytas, nenustatyta naudojimosi tvarka, šiam ginčui neturi teisinės reikšmės. CK 4.80 straipsnis nustato bendraturčių teisę reikalauti atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat galima tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi tvarką turtu, esančiu bendrąja daline nuosavybe (CK 4.81 straipsnis). Taip pat neturi teisinės reikšmės namo susidėvėjimas, kuris yra apie 63 proc. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Civilinio kodekso teisės normos numato savininkui teisę, o tam tikrais atvejais – ir pareigą, nuosavybės teise turimą turtą prižiūrėti, remontuoti. Šių veiksmų neatlikimas negali nulemti kasatoriaus teisės į socialinį būstą. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus bei pagrįstai nurodė, kad nuomos sutartis dėl savivaldybės socialinio būsto su ieškovu negali būti sudaryta.

Dėl CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismu, pripažino ieškovą mirusiosios V. G. šeimos nariu CK 6.588 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad ieškovo reikalavimas pripažinti buto nuomininkės šeimos nariu nuomos santykių prasme negali sukelti teisinių padarinių, nes CK 6.602 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo tvarka sprendžiami ginčai kylantys dėl šeimos nario pripažinimo nuomininku. Teisėjų kolegija nurodė, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis negali būti sudaryta, nes kasatorius neatitinka įstatymo nuostatų (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė visą ieškinį ir panaikino visą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimo tvarkai aktualių teisės normų taikymo

Priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo, keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį turėti būstą (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (iki 2003 m. sausio 1 d. buvusio Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo) (toliau – Įstatymas), kuriame inkorporuotos Butų privatizavimo įstatymo normos (netekusios galios nuo 2001 m. sausio 1 d.), Civilinio kodekso XXXI skyriaus „Gyvenamoji patalpų nuoma“ nuostatos).

Butų privatizavimo proceso metu, jeigu jame dalyvavo būsto nuomininkas ir jo šeimos nariai, tai jie įgijo nuosavybės teisę, o nuomos santykiai pasibaigė. Dėl to nuomininkų teisės į būstą įgyvendinimas tapo skirtingas, priklausomai nuo to, pasinaudojo jie galimybe privatizuoti nuomojamą būstą ar ne. Tie asmenys, kurie nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatymo nustatyta galimybe pakeisti teisės į būstą įgyvendinimo pobūdį (ir kurie šiuo metu neturi teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamų patalpų), jų teisė į būstą liko prievolinė nuomos teisė, o tų, kurie šia galimybe pasinaudojo, teisė į būstą tapo grindžiama nuosavybės (absoliučiais, daiktiniais) teisiniais santykiais.

Nagrinėjamoje byloje aktualūs ne galimi gyvenamųjų patalpų nuosavybės teisiniai santykiai, bet nuomos santykių atsiradimo pagrindai, lemiantys tokios gyvenamosios patalpos teisinį statusą, nuomininko ir jo šeimos narių teises ir pareigas, atitinkamos nuomos sutarties pasibaigimo sąlygas ir tvarką.

Išskirtinos gyvenamosios patalpos, kurios nuomotis asmenims suteiktos remiantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatų redakcijomis, galiojusiomis iki ir nuo 2003 m. sausio 1 d. (iki 2003 m. sausio 1 d. šio įstatymo pavadinimas buvo Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas). Nors naujoje įstatymo redakcijoje įtvirtinta sąvoka „socialinis būstas“ (2 straipsnio 8 dalis), o ankstesnėje įstatymo redakcijoje tokios sąvokos apibrėžties nebuvo pateikta, tačiau iš Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2003 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio nuostatų matyti, kad asmenų teisė išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus, – viena valstybės savo piliečiams teikiamų paramos formų.

Taigi savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis.

Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus jų kilimo, t. y. nuomos sutarties sudarymo, momentas, nes socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas kito. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, kuris nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeitė (pervadintas) Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įtvirtintos pakitusios normos dėl savivaldybės butų fondo ir jam priklausančių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso, taip pat dėl reikalavimų bei sąlygų nuomos teisiniams santykiams sukurti, palaikyti ir nutraukti inter alia nuostatos dėl subjektų, turinčių teisę į gyvenamųjų patalpų nuomą, nuomos santykių šalių teisių ir pareigų turinio, nuomos terminų, dėl nuomos santykių pasibaigimo pagrindų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į teisinio reguliavimo pakeitimus ir jo padarinius, Įstatymo nuostatų skirtingų redakcijų taikymas priklauso nuo momento, kada nuomotojas (savivaldybė) ir nuomininkas (fizinis asmuo, nagrinėjamoje byloje – V. G.) sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. IX-1189 dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad asmenims, kuriems yra išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas socialinio būsto normatyvas ir šio būsto nuomos sąlygos netaikomi ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, išskyrus atvejus, nustatytus Civiliniame kodekse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R., T. S., D. S., bylos Nr. 3K-7-110/2012).

Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu būstą nuomojantys asmenys neturi pareigos savivaldybei teikti duomenų apie turtą ir pajamas, kaip tai nustatyta naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) Įstatymo 11 straipsnio 4, 5 dalyse; šiems asmenims nuomos sutartis negali būti nutraukta dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto naujos redakcijos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Taigi gyvenamųjų patalpų nuomininkų teisė į nuomojamas patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas neturi tokio pobūdžio ribojimų, taikomų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms galiojant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo redakcijai nuo 2003 m. sausio 1 d.

Įstatymo, galiojusio iki 2003 m. sausio 1 d., 22 straipsnyje nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo tvarką ir su jos vykdymu susijusius klausimus reguliuoja Civilinis kodeksas. Taigi nuo 2003 m. sausio 1 d., vietoje Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pradėjus veikti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui, nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nekito ir jų nuomos sutartys neturėjo būti pakeistos, išskyrus atvejus, kai nuomininkams, atitinkantiems Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus (teisę į savivaldybės socialinį būstą pagal 2003 m. sausio 1 d. Įstatymo redakciją), pateikus prašymą, galėjo būti taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Pastaroji norma negali būti aiškinama taip, kad gyvenamųjų patalpų sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., būtų taikomos Įstatymo nuostatos, kurios reikšmingos sudarant nuomos sutartis nuo 2003 m. sausio 1 d., nes tai prieštarautų Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms ir įstatymo negaliojimo atgaline data (tvarka) principui (lot. lex retro non agit).

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmiau nurodytos teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo taisyklės turi būti taikomos ir nuomininko šeimos nariams, nes jie turi tokias pačias teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas (1964 m. CK 330 straipsnis, 2000 m. CK 6.589 straipsnis). Pažymėtina, kad kartu gyvenantis sugyventinis turi šeimos nario statusą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. S. P., bylos Nr. 3K-3-524/2006).

Nagrinėjamoje byloje nuomos sutartis su V. G. sudaryta 1999 m. sausio 12 d. Ieškovas reikalavimą pripažinti jį 2010 m. mirusios V. G. šeimos nariu grindė liudytojų, su kuriais bendravo ar kurie lankėsi ieškovo šeimoje, V. R., A. R., A. A., M. K., E. R., Z. Ž. parodymais ir rašytiniais dokumentais (šeimos gydytojo raštas, mokėjimo už butą kvitų kopijos). Teismai, įvertinę į bylą pateiktų įrodymų visumą, nustatė, kad kasatorius nuo 1996 metų gyveno ginčo bute kaip nuomininkės sugyventinis ir bendrai tvarkė namų ūkį. Ieškovui įgijus teisę būti pripažintam nuomininko šeimos nariu pagal 1964 m. CK 329 straipsnį, ši teisė išliko ir įsigaliojus 2000 m. CK (1964 m. CK 329 straipsnis, 2000 m. CK 6.588 straipsnio 1 dalis). Kaip šeimos narys, ieškovas, nuomininkei mirus, įgijo teisę būti pripažintu nuomininku (CK 6.602 straipsnis).

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl šio teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiti kasacinio skundo argumentai yra arba faktinio pobūdžio, arba teisiškai nereikšmingi, nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis), ir todėl dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Panaikinus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. sprendimą ir palikus galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, jas priteisiant iš atsakovo.

Ieškovas nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme advokato pagalbai turėtas išlaidas, todėl jų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 13,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 21,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. kovo 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Ieškovas sumokėjo 139 Lt žyminio mokesčio, kuris priteistinas iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752, įmokos kodas 5660) iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (j. a. kodas 111106319) 35,15 Lt (trisdešimt penki litai 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti kasatoriui R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (j. a. kodas 111106319) 139 (šimtą trisdešimt devynis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Sigitas Gurevičius

Algis Norkūnas