Dėl nepagrįsto praturtėjimo ir jo pagrindu įgytų lėšų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-99/2012

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04061-2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2; 50.10

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „4 vėjai ir KO“ kasacinį skundą dėl 2010 m. gegužės 14 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4 vėjai ir KO“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Hansa lizingas“) dėl nepagrįsto praturtėjimo ir jo pagrindu įgytų lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „4 vėjai ir KO“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „Hansa lizingas“) 3 290 308 Lt be teisinio pagrindo įgytų lėšų. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. spalio 31 d. UAB „4 vėjai ir KO“ ir UAB „Hansa lizingas“ sudarė lizingo sutartį, pagal kurią iš UAB „Rubikon“ už 1 042 632,07 euro (3 600 000 Lt) buvo nusipirktas pastatas – prekybos centras su priklausiniais, Šiaulių m. Varpo g. 11, su išperkamąja sąlyga, kad, sumokėjus lizingo sutarties grafike nustatytą sumą, daiktas nuosavybės teise pereis ieškovui, o ieškovas įsipareigojo sumokėti sutartyje nustatytas įmokas pinigais. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 9 d. atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį, nes ieškovas laiku nesumokėjo 71 554,02 Lt pradelstų įmokų. Ieškovas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog prekybos centro su priklausiniais sandorio nutraukimo metu, t. y. 2008 m. rugsėjo 9 d., reali vertė yra 6 080 000 Lt, laikytina, kad atsakovas, po sutarties nutraukimo perėmęs prekybos centrą, esantį Šiaulių m., Varpo g. 11, nepagrįstai praturtėjo. Ieškovas pažymėjo, kad UAB „Swedbank lizingas“ už lizinguojamą turtą pardavėjui UAB „Rubikon“ sumokėjo 3 600 000 Lt, o gavo turtą, kurio vertė sutarties nutraukimo dieną buvo 6 080 000 Lt, taip pat gavo 810 308 Lt ieškovo sumokėtų įmokų. Ieškovo teigimu, lizingo davėjo grynasis pelnas yra palūkanų įmokos ir sutarties mokestis, todėl visa kita nauda, atsiradusi šios sutarties pagrindu, turi atitekti lizingo gavėjui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui BUAB „4 vėjai ir KO“ iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 1 482 964 Lt be teisinio pagrindo įgytų lėšų ir 1620 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 18 830 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl perimto atsakovo po lizingo sutarties nutraukimo daikto kainos, kuri yra nustatyta ekspertizės aktu, todėl padarė išvadą, jog atsakovas po lizingo sutarties nutraukimo gavo 6 080 000 Lt vertės turtą. Tuo atveju, jei ieškovas būtų įvykdęs lizingo sutartį visiškai, atsakovas būtų atgavęs 3 600 000 Lt už nupirktą turtą, 989 835,92 Lt palūkanų ir 7200 Lt sutarties mokesčio; pripažino lizingo sąnaudomis 3 600 000 Lt apmokėjimą už daiktą, 989 835,92 Lt palūkanų, 7200 Lt sutarties mokesčio, iš viso – 4 597 036 Lt.

Teismas pažymėjo, kad, nustačius, kiek ir dėl ko ieškovas patyrė nuostolių, šie pripažintini atsakovo nepagrįstu praturtėjimu; laikė, jog nuostolį sudaro grynasis pelnas atėmus veiklos sąnaudas, grynąjį pelną – atsakovo realiai įgytas turtas už 6 080 000 Lt, veiklos sąnaudas – 4 597 036 Lt; konstatavo, kad ieškovo nuostolis yra 1 482 964 Lt ir tiek pat atsakovas praturtėjo. Dėl ieškovui perduoto turto pagerinimų, kurie padaryti ieškovui valdant ir naudojantis turtu, kurį vėliau atsakovas pasiėmė sau, laikė, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovo nuostolio ir atsakovo praturtėjimo. Teismas sprendė, kad šį pagerintą bei didesnės vertės turtą, kurio vertė turto atsiėmimo momentu buvo 6 080 000 Lt, atsakovas gavo be teisėto pagrindo, nes jo negerino, investicijų tam turtui nedarė, to turto nevaldė, neprižiūrėjo, už jį sumokėjo tik 3 060 000 Lt investicijų; pažymėjo, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, veiklos nebevykdo, taigi turtu naudotis nebegali, kaip ir kitu būdu išsiieškoti savo nuostolio. Nurodė, kad ieškovas paimtą lizinguojamą turtą valdė ir tvarkė tinkamai, jokių nusiskundimų dėl jo valdyto turto vertės sumažėjimo nėra.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstu atsakovo praturtėjimu laiko ir atsakovo gautas visas lizingo sutarties pagrindu jo sumokėtas 817 508 Lt įmokas, tačiau šiuos ieškovo argumentus laikė nepagrįstais; nurodė, kad lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.3 punkte nustatyta, jog įmokos, nutraukus sutartį dėl sutarties sąlygų ieškovo nevykdymo, palieka lizingo davėjui; pažymėjo, kad šios sutarties sąlygos ieškovas neginčija, neprašė jos pripažinti negaliojančia, todėl pripažino, jog šalys dėl tokių įmokų palikimo atsakovui sulygo ir susitarė sutartimi. Teismas nurodė, kad sutarties šalims sutartimi prisiimti įsipareigojimai yra privalomi, nes abi sutarties šalys jų privalo laikytis vienodai, todėl, nenuginčijus šios lizingo sutarties 11.3.punkto sąlygų, tokios įmokos teisėtai sutarties pagrindu liko atsakovui ir negali būti pripažįstamos įgytomis be teisėto pagrindo.

Lietuvos apeliacinis teismas Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4 vėjai ir KO“ ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad patikslintu ieškiniu ieškovas atsisakė savo reikalavimo pripažinti atsakovo 2009 m. rugsėjo 9 d. pranešimą Nr. 01-30-3108 „Dėl vienašališko sutarties nutraukimo“ neteisėtu, todėl konstatavo, jog atsakovas teisėtai ir pagristai vienašališkai nutraukė lizingo sutartį, taip pat konstatavo, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas po lizingo sutarties nutraukimo gavo turto už 6 080 000 Lt, nes nutraukus lizingo sutartį atsakovas ne gavo turtą, o atsiėmė savo turtą, kuris jam priklausė visą lizingo sutarties galiojimo laiką ir perdavė jį naudotis UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal naują lizingo sutartį. Nutraukus lizingo sutartį ieškovas neteko teisių valdyti turtą ir juo naudotis, o atsakovas įgijo teisę šį turtą atsiimti. Nepagrįstu gali būti pripažintas tik toks turto gavimas, kuris yra nulemtas ieškovo (kreditoriaus) patirtų išlaidų, t. y. tik įrodžius, jog ieškovas (kreditorius) patyrė tam tikrų išlaidų, būtų galima teigti, jog atitinkamas atsakovo (skolininko) turto padidėjimas yra nepagrįstas praturtėjimas, o nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodinėjo aplinkybių, kad atliko turto remontą ar tam tikrus jo pagerinimus ir todėl jo vertė išaugo. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto vertė išaugo dėl ieškovo veiksmų, nepagrista, nes turto vertė pasikeitė dėl ekonominės situacijos.

Nepagrįstą praturtėjimą paneigia ir tai, kad ieškovas dėl tariamo atsakovo praturtėjimo nepatyrė jokių nuostolių, t. y. ieškovo turtas nesumažėjo atitinkamu atsakovo turto padidėjimu – atsakovas nepraturtėjo ieškovo sąskaita, o nuosavybės teise valdomo turto vertės padidėjimas negali būti laikomas neteisėtu praturtėjimu. Nutraukus lizingo sutartį atsakovas ne gavo turtą o jį atsiėmė remdamasis lizingo sutarties nuostatomis, todėl negalima konstatuoti, jog jis atsiimtas nesant teisinio pagrindo. Kad būtų konstatuota, jog su turtu buvo perduoti ir tam tikri jo pagerinimai, kurių atsakovas neturėjo teisės gauti, reikėtų įrodyti, jog tokie turto pagerinimai buvo atlikti. To byloje nebuvo padaryta. Jei ieškovas mano atlikęs tam tikrus turto pagerinimus, jis savo tariamai pažeistas teises galėtų ginti kitais būdais, t. y. reikšdamas ieškinį dėl daiktų išreikalavimo, jei pagerinimai gali būti atskirti nuo turto, ar dėl patirtų išlaidų atlyginimo, jei mano, kad atsakovas turtėtų tokias išlaidas atlyginti. Vien tai, kad ieškovui iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas negali reikšti kitokių ieškinių (pvz., dėl nuostolių atlyginimo ar turto išreikalavimo), todėl teismo išvada, jog ieškovas tariamai pažeistų teisių nebegali apginti kitais būdais, yra nepagrįsta.

Sudarant lizingo sutartį atsakovas prisiėmė su ieškovo finansavimu susijusią riziką, t. y. riziką, kad ieškovas netinkamai vykdys sutartinius įsipareigojimus ir atsakovui teks imtis tam tikrų civilinių teisių gynimo priemonių, o ieškovas prisiėmė riziką, jog neįvykdžius lizingo sutartyje nustatytų įsipareigojimų teks grąžinti turtą atsakovui.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pažeidėjas negali gauti naudos iš padaryto pažeidimo. Palikus Šiaulių apygardos teismo sprendimą nepakeistą ieškovas iš padaryto pažeidimo gautų naudos, nes pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui priteista 1 482 964 Lt, o per visą naudojimosi turtu laikotarpį ieškovas sumokėjo atsakovui tik 817 508 Lt. Taigi sprendimo pagrindu ieškovas atgautų daugiau, nei yra sumokėjęs atsakovui už naudojimąsi turtu, t. y. atsakovas turėtų sumokėti 665 456 Lt daugiau, nei buvo gavęs iš ieškovo lizingo sutarties pagrindu. Akivaizdu, kad tokiu atveju iš esmės pažeisti lizingo sutartį ieškovui naudinga ir ieškovas uždirbtų iš to, kad pažeidė savo pareigas ir netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus.

Nuosavybės teisės įgijimas nėra pagrindinis lizingo sutarties tikslas, todėl ir nuosavybės teisės į lizingo sutarties dalyką perdavimas lizingo gavėjui nėra būtinoji lizingo sutarties sąlyga. Dėl nurodytų argumentų nepagrįsti ieškovo teiginiai, jog lizingo sutartis savo esme yra panašesnė į pirkimo – pardavimo ir kreditavimo sutartis nei į nuomos sutartį. Lizingas (finansinė nuoma) yra viena nuomos rūšių ir jai taikomos visos nuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos tiek, kiek jos nėra pakeistos specifinėmis, tik lizingo teisiniams santykiams taikomomis normomis. Tai patvirtina ne tik pateikta lizingo sutarties samprata, bet ir CK struktūra, kuriame lizingas (finansinė nuoma) yra pateikiamas kaip viena nuomos rūšių. Skirtumas nuo paprastos nuomos yra tik tas, kad lizingo atveju šalys gali susitarti (bet neprivalo), jog sutarties pabaigoje nuomininkui (lizingo gavėjui) bus perleista nuomojamo turto (lizingo sutarties dalyko) nuosavybės teisė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują teismo sprendimą, tenkinant ieškovo apeliacinį skundą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl to, kas (lizingo davėjas ar lizingo gavėjas) turi teisę gauti lizingo dalyko vertės padidėjimą, lizingo davėjui vienašališkai nutraukus lizingo sutartį ir padengus jo dėl lizingo sutarties nutraukimo patirtus nuostolius. Lizingo (finansinės nuomos) sutartis savo esme yra lizingo gavėjo verslo finansavimas, lizingo gavėjui siekiant gauti naudos iš naudojamo lizingo dalyko, išsaugant apyvartines lėšas, o lizingo davėjui siekiant naudos iš savo finansinės veiklos. Lizingo davėjo nauda pagal lizingo sutartį visada yra apibrėžta ir apsiriboja lizingo gavėjo mokamomis palūkanomis, o lizingo gavėjo iš lizingo sutarties, konkrečiau – iš lizingo dalyko, gaunama nauda niekada lizingo (finansinės nuomos) sutarties nėra ribojama. Lizingo dalyko priklausymas lizingo davėjui nuosavybės teise atlieka išimtinai užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti turto išpirkimo įmokų bei palūkanų, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką. Tokią pat funkciją atlieka daikto įkeitimas kreditavimo ar paskolos teisiniuose santykiuose, kuriuose yra aiškiai reglamentuota, kad jeigu realizavus įkeistą turtą gauta suma viršija kredito davėjo reikalavimą, skirtumas privalo būti išmokėtas kredito gavėjui (CK 4.222 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad lizingo dalyko vertės padidėjimą, lizingo davėjui nutraukus lizingo sutartį, turi lizingo gavėjas, kurio iš lizingo sutarties gaunama nauda šalių sutarimu nebuvo apibrėžta.

Lizingo gavėjo teisė į lizingo dalyko vertės padidėjimą, jam tinkamai įvykdžius lizingo sutartį ir įgijus nuosavybės teisę į lizingo dalyką, yra nekvestionuojama. Taigi bet kokioms lizingo davėjo teisėms ar pretenzijoms į lizingo dalyko vertės padidėjimą atsirasti yra būtinas lizingo sutarties pažeidimo ir nutraukimo faktas. Lizingo sutarties pažeidimo teisiniai padariniai yra nurodyti CK 6.574 straipsnyje, kuris įtvirtina lizingo davėjo visiško nuostolių kompensavimo principą, tačiau iš šios normos turinio negalima teigti, kad lizingo davėjas, nutraukęs lizingo sutartį, turi teisę ne tik kompensuoti savo nuostolius, įskaitant negautą pelną, bet ir gauti didesnę naudą, negu jis galėjo gauti lizingo sutartį lizingo gavėjui įvykdžius tinkamai. Be to, visos su lizingo dalyko atsitiktiniu žuvimu ar sugedimu susijusios rizikos, taip pat visos daikto remonto ir išlaikymo išlaidos lizingo sutarties vykdymo laikotarpiu tenka lizingo gavėjui (CK 6.571 straipsnio 1, 2 dalys), lizingo davėjas taip pat prisiima visą riziką dėl lizingo dalyko rinkos vertės sumažėjimo, todėl ir visa nauda, susijusi su lizingo dalyku, taip pat lizingo dalyko vertės padidėjimas turi atitekti lizingo gavėjui, nepriklausomai nuo to, ar buvo nutraukta lizingo sutartis ar ne, taip pat ar lizingo dalyko vertė padidėjo dėl lizingo gavėjo veiksmų (lizingo dalyko pagerinimų) ar nuo lizingo gavėjo nepriklausančių aplinkybių (pavyzdžiui, rinkos vertės padidėjimo). Priešingas aiškinimas pažeistų visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), kuris užtikrina, kad nukentėjusiai šaliai būtų atlyginta lygiai tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų, tačiau ne daugiau. Lizingo davėjui atlyginus didesnio dydžio nuostolius, negu ši iš tikrųjų patyrė, būtų pažeidžiami žalą padariusio asmens (lizingo gavėjo) interesai, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atliktų baudžiamąją, o ne kompensacinę funkciją. Lizingo davėjo nuosavybės teisė neapima lizingo davėjo teisės į lizingo dalyko vertės padidėjimą, atsiradusį lizingo gavėjui lizingo dalyką valdant, nes lizingo davėjas su lizingo gavėju sudarydamas lizingo sutartį apriboja savo nuosavybės teisę į lizingo dalyką (CK 4.39 straipsnio 1 dalis), naudojimo bei valdymo teises lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu perleisdamas lizingo gavėjui. Lizingo davėjo tikslas įgyjant lizingo dalyką yra finansuoti lizingo gavėjo verslą ir iš to gauti naudos, kurią užtikrina nuosavybės teisės į lizingo dalyką turėjimas. Taigi lizingo davėjo nuosavybės teisės į lizingo dalyką turėjimas niekada nėra jo tikslas per se, o priemonė tikslo pasiekimui užtikrinti, todėl ir lizingo dalyko vertės padidėjimo atitekimas lizingo davėjui negali būti pateisinamas nuosavybės teisės į lizingo dalyką turėjimu de jure.

CK 6.574 straipsnis įtvirtina lizingo davėjo teisę lizingo sutarties pažeidimo atveju rinktis vieną iš alternatyvų: reikalauti lizingo gavėjo sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį ir reikalauti grąžinti lizingo dalyką bei sumokėti tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Lizingo davėjui pasirinkus antrąją alternatyvą, kartu su susigrąžinamu lizingo dalyku jam pereina ir su lizingo dalyku susijusios rizikos, atitinkamai lizingo gavėjas nebetenka galimybės daryti teisinį poveikį tolimesniems dėl lizingo dalyko sudaromiems sandoriams, nors jam išlieka prievolė sumokėti šio patirtus nuostolius.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai lizinguojamo turto realią rinkos vertę Lizingo sutarties sudarymo metu nustatė pagal šio turto įsigijimo iš trečiojo asmens kainą, o turto rinkos vertę Lizingo sutarties nutraukimo metu – pagal ekspertizės akte nustatytą turto rinkos vertę. Lizingo sutarties sudarymo metu atsakovas ieškovo pasirinktą ir nurodytą turtą iš trečiojo asmens įsigijo už 3 600 000 Lt. Ta aplinkybė, kad Lizingo sutarties sudarymo metu turto vertės nustatymo pažymoje buvo nustatyta 5 710 000 Lt turto vertė, nesudaro pagrindo atsakovo nepagrįsto praturtėjimo dydį apskaičiuoti pagal Lizingo sutarties sudarymo metu nustatytą turto rinkos vertę, nes turtas atsakovo iš trečiojo asmens buvo įsigytas už 3 600 000 Lt. Turto įsigijimas už mažesnę negu tuo metu buvusi reali turto vertė kainą yra sandorio šalių valia, sandorio šalys gali laisvai sutarti bet kokią turto vertę, net jeigu jinai mažesnė už realią turto rinkos vertę. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas pagristai atsakovo nepagrįstą praturtėjimą apskaičiavo remdamasis atsakovo trečiajam asmeniui už lizinguojamą turtą sumokėta kaina. Šiaulių apygardos teismas atsakovo nepagrįstą praturtėjimą tinkamai ir teisingai apskaičiavo pagal lizingo sutarties nutraukimo metu nustatytą turto rinkos vertę (6 080 000 Lt), o ne pagal atsakovo su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ naujai sudarytą sandorį, pagal kurį atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas" tą patį turtą perdavė už 3 300 000 Lt. Šio sandorio atsakovas sudaryti neprivalėjo ir jį sudarė laisva valia, todėl sudarydamas tokį sandorį ir turtą perduodamas už daug mažesnę negu rinkos kainą atsakovas veikė savo rizika, todėl turi prisiimti iš to kylančius padarinius, atitinkamai negali šiuo faktu remtis įrodinėdamas, kad jokios naudos atsiėmęs turtą iš ieškovo negavo, nes investavęs 3 600 000 Lt įgijo 6 080 000 Lt rinkos vertės turtą, kuriuo laisvai galėjo disponuoti.

Žemesnių instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.242 straipsnio 1 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, kurioje nuosekliai pasisakoma, kad nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tam tikros sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d nutartis civilinėje byloje E. Č.. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta", bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008), kurias kasatorius įrodė. Pirmoji nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygą – konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas – yra įrodyta, nes nei įstatymuose, nei Lizingo sutarties nuostatuose nenustatyta, kad lizingo davėjui nutraukus sutartį ir atsiėmus lizinguojamą turtą, jam atitenka visa šio turto padidėjimo vertė. Atsakovas, turėdamas teisinį pagrindą atsiimti lizinguojamą turtą, neturėjo teisinio pagrindo gauti atsiimto turto vertės padidėjimą, todėl nepagrįstai praturtėjo, nes atsiėmė didesnės vertės turtą, negu jam priklausė. Antroji nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygą – kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, turi būti teisėti. Byloje nenustatyta, kad ieškovas atliko kažkokius neteisėtus veiksmus, kuriais atsakovas gavo atsiimto lizinguojamo turto vertės padidėjimą, todėl ši neteisėto praturtėjimo taikymo sąlyga laikytina įrodyta. Nereikėtų painioti ieškovo veiksmų, pažeidusių Lizingo sutarties nuostatas, laiku nemokant turto išpirkimo įmokų pagal grafiką (dėl kurių atsakovas nutraukė Lizingo sutartį ir atsiėmė turtą), su kreditoriaus veiksmais atsakovui gaunant lizinguojamo turto vertės padidėjimą. Trečioji nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlyga – turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais – taip pat tenkinama, nes ieškovas negali pasinaudoti jokiais kitais CK įtvirtintais civilinių teisių gynimo būdais (ieškinio dėl nuostolių atlyginti ieškovas reikšti negali, nes nėra neteisėtų atsakovo veiksmų, lizinguojamo turto dalies išreikalauti iš atsakovo valdymo taip pat negalima, nes tokia dalis negali būti atskirta, restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju irgi negalimas). Nagrinėjamu atveju tenkintina ir ketvirtoji nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlyga – kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir rizika, nes lizinguojamą turtą išsirinko pats, jį nurodė atsakovui įsigyti iš trečiojo asmens, jį apdraudė, juo rūpinosi, prisiėmė žuvimo bei atsitiktinio sugedimo riziką.

Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę, ieškovo argumentus bei pirmosios instancijos teismo sprendimą, o tik formaliai perrašė atsakovo apeliacinio skundo bei atsakovo atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą argumentus, taip šiurkščiai pažeisdamas kasatoriaus teisę į apeliaciją (CPK 5 straipsnis) bei CPK normas, reglamentuojančias bylų peržiūrėjimą apeliacine tvarka (CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 263 straipsnio 1 dalis).

Pagrindinis lizingo gavėjo tikslas yra gauti turto valdymo ir naudojimosi juo teises, o lizingo davėjo tikslas – finansuoti lizingo gavėjo veiklą ir iš to gauti pelno, t. y. lizingo davėjas atlieka finansavimo funkciją, kuri nėra būdinga nuomos sutarčiai. Šių sutarčių skirtumai (nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomojamas daiktas nepereina nuomininkui nuosavybės teise, nuomos teisiniuose santykiuose dalyvauja dvi šalys, lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu lizingo gavėjas prisiima visą naudą ir riziką, susijusią su daikto atsitiktiniu žuvimu ar sugedimu) lemia išvadą, kad lizingo sutarties negalima laikyti viena iš nuomos sutarčių rūšių. Įstatymų leidėjas, lizingo sutartį CK išskyręs į atskirą skyrių, ją laiko savarankiška civiline sutartimi. Lizingo (finansinės nuomos) sutartį laikant viena iš nuomos sutarčių rūšių ir jai subsidiariai taikant vien tik nuomos teisinius santykius reglamentuojančias normas, lizingo gavėjo ir lizingo davėjo teisės ir pareigos gali būti nepagrįstai pradedamos aiškinti per nuomininko ir nuomotojo teisių ir pareigų prizmę, lizingo davėjui, kaip lizingo sutarties dalyko savininkui, suteikiant papildomų teisių į šį dalyką, kurių lizingo teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos lizingo davėjui nenumato. Lizingo teisiniams santykiams išimtinai subsidiariai taikant nuomos teisinius santykius, lizingo gavėjas negalėtų reikšti jokių pretenzijų kilus teisminiams ginčams dėl nuosavybės teisės į lizingo sutarties dalyką ar jo dalį, ar lizingo dalyko vertės padidėjimą, kadangi nuomos teisinius santykius reglamentuojančios normos tokios nuomotojo teisės apskritai nenumato. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika dėl lizingo sutarties teisinės prigimties nėra nuosekli, lizingo sutarties teisinė prigimtis, jos vieta CK sistemoje nėra pateikta, tai sudaro pagrindą kasaciniam skundui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Nepagristas praturtėjimas turėtų būti apskaičiuojamas iš realios turto vertės Lizingo sutarties nutraukimo dienai (6 080 000 Lt) atimant atsakovo dėl lizingo sutarties nutraukimo patirtus nuostolius, kuriuos sudaro lizingo dalyko pirkimo išlaidos: 2 789 692 (3 600 000 Lt lizingo dalyko įsigijimo iš pardavėjo išlaidos minus 810 308 Lt kasatoriaus Lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovu sumokėtų lizingo dalyko išpirkimo įmokų), kas iš viso sudaro 3 290 308 Lt. Į atsakovo dėl lizingo sutarties nutraukimo patirtus nuostolius neturėtų būti traukiamos palūkanos (989 835,92 Lt), kurias atsakovas būtų gavęs, jeigu Lizingo sutartis nebūtų buvusi nutraukta, kadangi: (a) 989 835,92 Lt palūkanų suma, jos apskaičiavimas nėra konkretus ir aiškus, nes Lizingo sutartimi šalys susitarė, kad atsakovui bus mokamos kintamos palūkanos, perskaičiuojamos kas šešis mėnesius, priklausomai nuo 6 mėn. EURIBOR tarpbankinių palūkanų normos pasikeitimo, o Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas imperatyviai numato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Taigi, konkrečiu atveju, į atsakovo dėl Lizingo sutarties nutraukimo patirtus nuostolius nebent gali būti įtrauktos palūkanos, susidariusios iki teismo nutarties dėl bankroto bylos kasatoriui iškėlimo įsiteisėjimo dienos, jeigu jas įmanoma apskaičiuoti. Be to, palūkanos savo esme yra lizingo davėjo gaunamas pelnas už lizingo paslaugų teikimą. Atsakovui nutraukus Lizingo sutartį ir atsiėmus lizinguojamą turtą, jis nustojo teikti finansavimo paslaugas, o lizingo gavėjas nustojo naudotis lizingo davėjo investuotomis lėšomis, todėl į atsakovo nuostolius negali būti traukiamos nuo Lizingo sutarties nutraukimo skaičiuotinos palūkanos. Atsižvelgiant į tai, kad kasaciniame skunde keliami ypatingai sudėtingi teisiniai klausimai, kurie iki šiol Lietuvos Aukščiausiame Teisme nebuvo nagrinėti, tikslinga skundą perduoti išplėstinei teisėjų kolegijai ir nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatoriaus teiginiai, kad lizingo sutartis negali būti laikoma viena nuomos sutarčių rūšių yra nepagrįsti, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bei teisės doktrinoje vyraujančios nuomonės. Kasatoriaus nurodyti lizingo ir kitų rūšių nuomos sutarčių skirtumai yra nustatyti dispozityviomis teisės normomis, kurias šalys gali pakeisti, taigi atmestini. Įstatyme įtvirtinta lizingo sutarties samprata iš esmės atskleidžia šios sutarties teisinę prigimtį, jos paskirtį ir bruožus, išskiriančius ją iš kitų sutarčių. Pažymėtina, jog lizingo sutarties turinį sudaro lizingo davėjo pareiga perduoti daiktą lizingo gavėjui valdyti ir naudotis bei priešpriešinė lizingo gavėjo pareiga mokėti atlyginimą už naudojimąsi daiktu. Šios lizingo davėjo ir lizingo gavėjo pareigos atitinka nuomos sutarties šalių pagrindines teises ir pareigas. Lizingą (finansinę nuomą) iš kitų nuomos sutarčių rūšių išskiria lizingo davėjo savarankiškai atliekama finansavimo funkcija bei tai, kad visa nauda ir rizika, susijusi su lizingo sutarties dalyku, pagal įstatymą tenka lizingo gavėjui. Tačiau būtent dėl to, siekiant išskirti lizingą iš kitų nuomos sutarčių rūšių, lizingas CK įvardijamas kaip finansinė nuoma – taip pabrėžiama finansavimo funkcijos svarba šiuose netipiniuose santykiuose. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad lizingo teisinių santykių reglamentavimas atskirame CK VI knygos skyriuje leidžia teigti, jog lizingas negali būti laikomas viena iš nuomos sutarčių rūšių. Sutikus su tokiais kasatoriaus argumentais reikėtų konstatuoti, jog žemės nuoma (CK VI knygos XXIX skyrius) ir gyvenamųjų patalpų nuoma (CK VI knygos XXXI skyrius) taip pat negali būti laikomos nuomos rūšimis. Taigi, įstatymo leidėjo požiūrių lizingas yra viena iš nuomos rūšių, todėl lizingo teisiniams santykiams taikytinos tiek specialiosios lizingo teisinius santykius reglamentuojančios normos, tiek ir bendrosios numos teisinius santykius reguliuojančios normos, kiek jos neprieštarauja specialiosioms. Tokia pati pozicija yra dėstoma tiek teisės doktrinoje, tiek ir teismų praktikoje. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika dėl lizingo (finansinės nuomos) sutarties teisinės prigimties nėra nuosekli, nes nėra nei vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kurioje būtų teigiama, jog lizingas (finansinė nuoma) nėra viena iš nuomos sutarčių rūšių. Be to, pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punktą pagrindas peržiūrėti sprendimą kasacinės instancijos teisme yra jau esančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nevienodumas, o ne tokios praktikos nebuvimas.

Nuosavybės teisės įgijimas į lizinguojamą turtą nėra vienas pagrindinių lizingo sutarties požymių ar esminė lizingo sutarties sąlyga. Viena iš pagrindinių lizingo savybių yra jo ekonominis naudingumas lizingo gavėjui, kuris labiausiai reiškiasi ne įgyjant daiktą nuosavybės teise, o jį naudojant. 1988 m. gegužės 28 d. Otavos konvencija dėl tarptautinio finansinio lizingo, atsižvelgiant į kurią ir buvo parengtos CK normos, reglamentuojančios lizingą, taip pat nenumato nuosavybės teisės perėjimo lizingo gavėjui kaip būtino ir esminio lizingo sutarties požymio. Be to, CK 6.503 straipsnyje nustatyta, kad nuomos sutarties šalys gali nuomos sutartyje nustatyti atvejus kada nuomojamo daikto nuosavybės teisė yra perleidžiama nuomininkui. Taigi tiek sudarant lizingo, tiek ir nuomos sutartis civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę susitarti dėl daikto nuosavybės teisių perleidimo. Šalys taip pat gali susitarti, jog nuosavybės teisės nebus perleistos nuomininkui (lizingo gavėjui), taigi kasatoriaus nurodytas tariamas skirtumas iš tiesų yra lizingo ir nuomos sandorių bendras bruožas. Lizingo gavėjui svarbiausia yra daiktą naudoti, kad iš jo būtų gaunamos pajamos ir dengiami finansiniai įsipareigojimai, t. y. esminė nauda gaunama būtent iš daikto naudojimo, bet ne jo turėjimo nuosavybės teise, todėl pagrįsta yra teigti, jog lizingas (finansinė nuoma) yra viena iš nuomos rūšių ir lizingo teisiniams santykiams subsidiariai turi būti taikomos bendrosios nuomos teisinius santykius reguliuojančios teisės normos. Tokiu atveju kasacinis skundas yra atmestinas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, nes nuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nenumato nuomininko teisės reikalauti nuomojamo daikto vertės padidėjimo atlyginimo.

Kasatoriaus teiginys, kad CK 6.574 straipsnyje įtvirtintas tik lizingo davėjo visiško nuostolių atlyginimo principas, yra nepagrįstas, nes ši teisės norma nustato lizingo davėjo teises ir pareigas esminio lizingo sutarties pažeidimo atveju, t. y. įtvirtina dvi skirtingas ir savarankiškas lizingo davėjo teises lizingo sutarties nutraukimo atveju. Lizingo davėjo teisė reikalauti grąžinti lizingo sutarties dalyką nėra ribojama jokiomis papildomomis sąlygomis ar išlygomis ir nėra priklausoma nuo atsiimamo daikto vertės, šią teisę lizingo davėjas turi visuomet. Tokia įstatyme įtvirtinta nuostata yra pagrįsta, nes vienašališkai nutraukus lizingo sutartį pasibaigia teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis lizingo gavėjas valdė ir naudojo daiktą todėl lizingo davėjas turi teisę jį atsiimti ir juo nevaržomai disponuoti. Dėl šios priežasties atmestini kasatoriaus teiginiai, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo, nes atsiėmė didesnės vertės turtą negu jam priklausė, nes tiek įstatymas, tiek ir šalių sudaryta Lizingo sutartis jam teisę sutarties nutraukimo atveju atsiimti konkretų pagal individualius požymius apibūdintą nekilnojamąjį turtą, kuris ir buvo atsiimtas.

CK 6.574 straipsnyje įtvirtinta lizingo davėjo teisė reikalauti dėl pirmalaikio lizingo sutarties nutraukimo patirtų nuostolių atlyginimo yra atskira ir savarankiška lizingo davėjo teisė, neturinti jokios įtakios teisei reikalauti grąžinti sutarties pagrindu valdytą daiktą. Priešingai, pareigos grąžinti daiktą tinkamas įvykdymas tam tikrais atvejais (jei grąžinus daiktą yra atlyginami visi lizingo davėjo patirti nuostoliai) gali apriboti lizingo davėjo teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo. Taigi, galiojantis teisinis reglamentavimas eliminuoja kasatoriaus keliamą problemą neva lizingo gavėjui neturint galimybių įtakoti dėl grąžinto lizingo dalyko sudaromų sandorių, tačiau turint prievolę atlyginti lizingo davėjo dėl sutarties nutraukimo (tame tarpe ir dėl ekonomiškai nenaudingo sandorio sudarymo) patiriamus nuostolius yra sudaromos galimybės lizingo davėjui piktnaudžiauti savo teisėmis. Visų pirma, nuostolių atlyginimo prašanti šalis privalo įrodyti patirtų nuostolių dydį, todėl lizingo davėjas, prašydamas atlyginti dėl lizingo sutarties nutraukimo patirtus nuostolius, privalo savo reikalavimus pagrįsti leistinais įrodymais. Be to, įstatymas numato ne tik galimybę mažinti priteistinų nuostolių dydį, jei dėl jų atsiradimo ar padidėjimo kaltas ir pats kreditorius (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalis), bet ir galimybę tam tikrais atvejais apskritai netaikyti civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Taigi jei lizingo davėjas sutarties pagrindu valdytą daiktą nesąžiningai parduotų ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, tai lizingo gavėjas turėtų neribojamą teisę gintis nuo pareikšto reikalavimo remdamasis nurodytomis teisės normomis. Vadinasi, esant tokiam teisiniam reglamentavimui lizingo davėjas neturi galimybių piktnaudžiauti nuostolių atlyginimo institutu, todėl nėra reikalo teismų praktikoje formuoti papildomas taisykles.

Kasatoriaus ieškinys ar apeliacinis skundas negalėjo būti tenkinamas atsižvelgiant į doktriną dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto subsidiarumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką taikant nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančias teisės normas, nuosekliai pasisako, jog nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas yra subsidiaraus taikymo. Šis institutas taikomas tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus). Nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai", bylos Nr. 3K-3-192/2006). Šiuo atveju kasatorių ir atsakovą sieja sutartiniai teisiniai santykiai, atsiradę Lizingo sutarties pagrindu, ir būtent dėl šių sutartinių teisinių santykių tarp šalių kilo ginčas. Pateikdamas kasacinį skundą kasatorius prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti išaiškinimą apie lizingo sutarties teisinę prigimtį bei pateikti nuomonę dėl tokios sutarties vienašalio nutraukimo sukeliamų teisinių pasekmių, t. y. išaiškinti, kam tokiu atveju turėtų atitekti lizingo sutarties dalyko vertės padidėjimas, tačiau sutarčių nutraukimo sukeliamos teisinės pasekmės bei šalių teisės ir pareigos sutarties nutraukimo atveju yra sutarčių teisės normų reguliavimo dalykas, todėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas negali būti taikomas.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nustatinėdamas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygas, nepagrįstai nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos panašiose bylose, nesigilino į ginčo esmę ar netinkamai taikė teisės normas. Vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas pasirinko išsamesnius vertinimo kriterijus nei siūlė kasatorius nesudaro pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3d. nutartis civilinėje byloje S. D. v. AB bankas „Nord/LB" ir kt, bylos Nr. 3K-3-313/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė" v. UAB „Penkių kontinentų" bankinės technologijos ir kt., bylos Nr. 3K-356/2008), tačiau ieškinio pagrindu yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 3 straipsnis). Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais šalys nesiremia, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje likviduojama AB,,Tauro bankas" v. UAB,,Kaišiadorių agrofirma", bylos Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje B. R. v. metalinių garažų bendrija „Baltupiai", bylos Nr. 3K-3-725/2001, 2005 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje L. S. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-355/2005; 2008 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-7/2008). Taigi, apeliacinės instancijos teismo nesaistė kasatoriaus pasiūlyta teisinė ginčo santykių kvalifikacija bei įrodinėtinos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos.

Kasaciniame teisme jau yra spręstas klausimas, ar pardavus lizingo sutarties dalyką lizingo davėjo gauta nauda gali būti laikoma nepagrįstu pastarojo praturtėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. v. AB,,SEB lizingas“ Nr. 3K-3-397/2011). Teismas konstatavo, kad lizingo davėjo pelnas, gautas pardavus sutarties dalyku buvusį turtą, negali būti laikomas lizingo davėjo nepagrįstu praturtėjimu. Reikšdamas kasacinį skundą kasatorius siekia suformuoti ydingą teismų praktiką sudarančią galimybę civilinių teisinių santykių subjektams galimybę praturėti dėl padaryto sutarties pažeidimo bei iškreipiančią lizingo teisinių santykiu esmę. Asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai. Sutikus su kasatoriaus argumentais pastarajam būtų suteikta teisė reikalauti iš atsakovo 3 290 308 Lt sumos nors per visą naudojimosi turtu laikotarpį kasatorius sumokėjo tik 817 508 Lt atlyginimą už šį naudojimąsi. Sutikus su kasatoriaus argumentais lizingo bendrovei tektų akėti lizingo gavėjui už tai, kad jis du metus neatlygintinai naudojosi lizingo bendrovei priklausančiu turtu, gavo iš to naudos, o vėliau iš esmės pažeidė lizingo sutarti. Toks aiškinimas priešingas aukščiau nurodytiems teisės principams ir yra iš esmės neteisingas. Pripažinus, jog lizingo sutarties nutraukimo atveju lizingo gavėjas turi teisę reikalauti sutarties dalyko vertės padidėjimo dėl objektyvių priežasčių (pvz. rinkos sąlygų), būtų nepagrįstai apribota lizingo davėjo teisė vienašališkai nutraukti lizingo sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Tokiu atveju lizingo davėjas galėtų realiai pasinaudoti šiuo teisių gynimo būdu tik tuo atveju, jei sutarties dalyko vertė būtų mažesnė nei likę vykdyti įsipareigojimai pagal lizingo sutartį.

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą jo tinkamai nemotyvavo ir taip pažeidė kasatoriaus teisę į apeliaciją bei CPK normas, nepagrįsti, nes teisė į apeliaciją apima teisę reikalauti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas būtų peržiūrėtas aukštesnės instancijos teismo. Šiuo atveju faktinės bylos aplinkybės aiškiai rodo, jog kasatorius įgyvendino teisę į apeliaciją - pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Vien tai, kad teismo sprendimas nebuvo palankus kasatoriui, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pažeista teisė į apeliaciją.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo ir sutarties nutraukimo santykio

Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės“ XX skyriaus normų (CK 6.237–6.242 straipsniai). Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens, tai ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Šios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės daro jį panašų į civilinių teisių gynimo būdą. Dėl šios priežasties, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas tiesiog kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiame kontekste subsidiarumas reiškia, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai. Dėl tokios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės, kaip vienos šio instituto taikymo sąlygos, nuosekliai pasisakoma ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006; kt.).

Reikalavimą priteisti be pagrindo įgytas lėšas kasatorius grindė tuo, kad atsakovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartį, po nutraukimo perėmė prekybos centrą, už kurį trečiajam asmeniui buvo sumokėjęs 3 600 000 Lt, o jo vertė sutarties nutraukimo dieną – 6 080 000 Lt, taip pat gavo iš ieškovo 810 308 Lt įmokų pagal sutartį. Ieškovo teigimu, nuo 2006 m. spalio 31 d., kai buvo sudaryta lizingo sutartis, lizinguojamas turtas pabrango 2 480 000 Lt, kurie grąžinus turtą be teisinio pagrindo liko atsakovui lizingo davėjui. Nurodytos aplinkybės (faktinis ieškinio pagrindas) patvirtina, kad kasatoriaus reikalavimai kyla iš sutartinių santykių, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad visų pirma būtina pasisakyti dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo ir sutarties nutraukimo santykio.

Jau buvo minėta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas gali būti taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais būdais arba jos apginamos ne visiškai. Sutarties nutraukimas yra vienas kreditoriaus teisių gynimo būdų, kuriuo gali pasinaudoti kreditorius kitai sutarties šaliai neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį. Tai nėra skolininko teisių gynimo būdas tiesiogine šio žodžio reikšme, tačiau kartu tai nereiškia, kad nutraukiant sutartį nepaisoma skolininko interesų. Skolininko teisės ginamos įstatyme nustatant tiek nutraukimo sąlygas, tiek ir nutraukimo padarinius. Taip, pvz., sutartis gali būti nutraukiama tik esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 straipsnio 2 dalis) ar nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis). Jeigu sutarties nutraukimo sąlygos nustatytos sutartyje, jų teisėtumas skolininko iniciatyva gali būti patikrinamas taikant sandorių negaliojimo (pvz., CK 1.90, 1.91 straipsniai ir kt.), sutarties atsisakymo esant esminei nelygybei (CK 6.228 straipsnis), pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas prisijungimo būdu sudarytos sutarties pakeitimo ar nutraukimo (CK 6.186 straipsnis) ir kitomis teisinėmis priemonėmis. Nutraukus sutartį skolininko teisių apsauga užtikrinama taikant restituciją, kuri lizingo santykiuose reglamentuota tiek bendrųjų teisės normų (CK 6.222 straipsnis), tiek ir specialiųjų (CK 6.574 straipsnis). CK 6.574 straipsnyje nustatyta, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Ši norma nereglamentuoja, kokius reikalavimus lizingo davėjui gali pareikšti lizingo gavėjas, tačiau savaime tai nereiškia, kad tarpusavio atsiskaitymų klausimas negali būti sprendžiamas taikant ir bendrąją normą – CK 6.222 straipsnį. Taigi lizingo davėjo ir lizingo gavėjo tarpusavio atsiskaitymų klausimai visų pirma turi būti sprendžiami pagal restitucijos taisykles, o ne taikant nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą. Tokį šių institutų tarpusavio santykį nulemia nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto prigimtis, šis institutas negali būti priemone siekiant išvengti kitų teisės institutų (šiuo atveju – restitucijos nutraukus sutartį) taikymo.

Kasatorius nesirėmė sutarties nutraukimą reglamentuojančiomis normomis ir neįrodinėjo aplinkybių, reikšmingų teisingos restitucijos taikymo aspektu, savo reikalavimą siejo su lizinguojamo daikto vertės padidėjimu rinkoje ir grindė nepagrįsto praturtėjimo teisiniu reguliavimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai pasisakė dėl nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, inter alia ir dėl to, kad jis taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai, nebuvimo. Kadangi reikalavimo teisinį kvalifikavimą ex officio atlieka teismas, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje būtina pasisakyti dėl to, kam iš lizingo sutarties šalių tenka turto vertės padidėjimo rizika taikant restituciją dėl sutarties nutraukimo.

Dėl lizinguojamo daikto rinkos vertės reikšmės restitucijos taikymui nutraukus sutartį

Lizingo (finansinės nuomos) santykiai reglamentuoti CK 6.567–6.574 straipsniuose. CK 6.567 straipsnyje įtvirtinta lizingo (finansinės nuomos) sutarties samprata, pagal kurią lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jei sutartimi nėra numatyta ko kita. Įstatyme įtvirtintoje lizingo sutarties sampratoje atskleidžiama lizingo, kaip finansavimo sandorio, esmė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad lizingo davėjas gali būti ir nuomojamo turto savininkas, tokiam sandoriui labiau būdingi pirkimo-pardavimo požymiai, lizingo santykius reglamentuojančios normos jam taikomos mutatis mutandis (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Tokie sutartiniai santykiai turi ypatumų, dėl jų teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nepasisako, nes nustatyta, kad prekybos centras, esantis Šiaulių m., Varpo g. 11, pagal lizingo sutartį buvo įsigytas lizingo davėjo nuosavybės teise iš trečiojo asmens (pardavėjo) lizingo gavėjo UAB „4 vėjai ir KO“ nurodymu.

Lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už suteiktą lizingo gavėjui valdyti ir naudotis turtą. Toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos. O lizingo gavėjo interesas yra įsigyti verslui reikalingą daiktą, šį daiktą valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų. Lizingo gavėjas yra ekonominis daikto savininkas, tačiau teisiniu daikto savininku išlieka lizingo davėjas. Iš CK 6.567 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos lizingo sutarties sampratos akivaizdu ir lizingo gavėjui iš anksto yra žinoma, kad nuosavybės teisę į daiktą jis įgis tik sumokėjęs visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartimi nenumatyta ko kita. Pagal lizingo sutartį daiktas įgyjamas lizingo davėjo nuosavybės teise taip užtikrinant lizingo gavėjo pareigų įvykdymą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad toks užtikrinamasis lizingo sutarties požymis negali būti suabsoliutinamas ir aiškinamas taip, jog daikto vertės padidėjimas rinkoje dėl nuo šalių nepriklausančių aplinkybių reikštų lizingo gavėjo naudą net ir tada, kai lizingo sutartis nutraukiama dėl jo kaltės. Tokia išvada nepagrįstai iškreiptų teisinį reguliavimą ir prieštarautų principui, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų.

Įprastai daikto vertės rinkoje pasikeitimų (tiek teigiamų, tiek neigiamų) rizika tiesiogiai tenka jo teisiniam savininkui. Tai taikoma ir lizingo santykiams. Pažymėtina, kad lizingas yra tik viena verslo finansavimo formų, greta tokių, kurios leidžia įgyjamo daikto rinkos vertės pasikeitimų riziką prisiimti tiesiogiai verslo subjektui (pvz., kreditavimas). Lizingo atveju tokia rizika lizingo gavėjui tenka netiesiogiai, dėl jo įsipareigojimų pagal lizingo sutartį. Lizingo gavėjas neturi nuosavybės teisės į daiktą, tačiau turi iš lizingo sutarties kylančias prievolines teises, kurių vertė priklauso nuo daikto vertės rinkoje ir įmokėtų įmokų pagal sutartį. Šios teisės (kartu su sutartinėmis pareigomis) yra civilinės apyvartos objektai, todėl su mokumo problemomis susidūręs lizingo gavėjas visada turi galimybę, bendradarbiaudamas su lizingo davėju ir nepažeisdamas jo interesų, perleisti sutartį trečiajam asmeniui. Tokia verslo praktika yra įprasta, kai siekiama sumažinti ar visai išvengti ekonominio savininko nuostolių dėl galimo lizingo sutarties nutraukimo. Lizingo davėjo atsisakymas duoti sutikimą perleisti teises tokiu atveju galėtų būti vertinamas tuo aspektu, ar jis atitinka gerą verslo praktiką ir nepažeidžia lizingo gavėjo teisių, kas sudarytų prielaidas civilinei atsakomybei kilti. Tačiau nagrinėjamoje byloje reikalavimai grindžiami kitomis aplinkybėmis.

Kasatoriaus UAB „4 vėjai ir KO“ ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ lizingo sutartis nutraukta dėl to, kad lizingo gavėjas nesumokėjo dalies įmokų. Tokia lizingo gavėjo teisė įtvirtinta ir įstatyme. Kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad lizingo davėjas sutartį nutraukė teisėtai. Kadangi daikto vertės rinkoje padidėjimas tenka lizingo davėjui, kasatorius savo reikalavimų negrindė netinkamu restitucijos taikymu, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 51,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus BUAB „4 vėjai ir KO“ (duomenys neskelbtini) 51,40 Lt (penkiasdešimt vieną litą 40 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas