Baudžiamoji byla Nr. 2K-130/2012
Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00238-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.7.4;1.2.14.1.3;1.2.18.3;1.2.23.1.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 23 d. nutarties.
T. K. Rokiškio apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį areštu keturiasdešimčiai parų, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu dvidešimt penkioms paroms.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžio paskirtos bausmės pridėta visa ankstesniu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d. baudžiamuoju įsakymu T. K. paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams ir 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.
Iš T. K. priteista Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Juodupės seniūnijai 216 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 46,40 Lt proceso išlaidų valstybei.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nuteistojo T. K. gynėjo advokato J. S. apeliacinis skundas atmestas. Iš Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžio pašalintas šiuo nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmės subendrinimas pagal BK 64 straipsnio 1, 2 dalį.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
T. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2010 m. liepos 7 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, Rokiškio r., Juodupės miestelyje, Pergalės g. 4, iš VšĮ „Juodupės komunalinis ūkis“ nebeveikiančios katilinės teritorijos, veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kėsinosi pagrobti vieną siurblį, kurio likutinė vertė 1 Lt, bei pagrobė aštuonis skardos lakštus po 27 Lt, bendra jų vertė 216 Lt, taip padarė Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Juodupės seniūnijai 216 Lt turtinę žalą.
Be to, T. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 25 d. prekybos centre „Maxima“, Vilniuje, Ozo g. 25, operacinei sistemai ir bankui save pateikė kaip asmenį, turintį teisę atlikti tokią operaciją, pasinaudojo svetima, A. N. vardu išduota elektronine mokėjimo kortele „Visa Electron“ Nr. 4790 7520 0048 0865 finansinei operacijai inicijuoti: atsiskaitė už 0,59 Lt vertės prekes, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiajam A. N. 0,59 Lt vertės žalą.
Be to, T. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė bei gabeno savo automobilio „Rover 214“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salone narkotinę medžiagą - kanapių dalis (smulkias pavienes žiedynų daleles ir 0,0958 g sėklų), kol 2010 m. liepos 16 d. automobilio apžiūros metu Rokiškio rajono policijos komisariate jas rado policijos pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį, bylą nutraukti.
Kasatorius teismų sprendimus laiko neteisėtais ir nepagrįstais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminio Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo. Kasatorius pažymi, kad jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o teismai nepagrįstai netaikė BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų; tai, jo manymu, ir laikytina esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, todėl jo nuteisimas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 289 straipsnio 2 dalį visiškai nepagrįstas.
T. K. pažymi, kad apkaltinamojo nuosprendžio dėstomas faktines aplinkybes pripažįsta, jų neginčija, tačiau nesutinka su konstatuotu tų faktų nusikalstamu pobūdžiu. Jis nurodo, kad aštuonis skardos lakštus paėmė ne iš Juodupės miestelyje esančios VšĮ,,Juodupės komunalinis ūkis“ nebeveikiančios katilinės teritorijos, o iš krūmų, augusių už katilinės teritorijos. Tą patvirtina ir liudininkas R. B.. Taip pat kasatorius nurodo, kad ir parodymų patikslinimo vietoje protokole nustatyta, jog skardą rado ir paėmė prie katilinės teritorijos tvoros esančiuose krūmuose, toje pačioje vietoje, kur rado ir metalo gabalą, bet jo nepaėmė. Iš to matyti, jog aštuonis aliuminio skardos lakštus paėmė, o vieną gabalą juodo metalo buvo bandęs paimti ne iš katilinės teritorijos, o iš įvairaus laužo primėtytų krūmų, todėl tai negali būti priskirta veikai, kvalifikuotai vagyste. Skunde nurodoma, kad bešeimininkio turto paėmimas gali būti priskiriamas tiktai civiliniams santykiams (CK 4.47 straipsnio 5 punktas arba 8 punktas). Kasatorius teigia, kad Juodupės seniūnija dėl 216 Lt sumos priteisimo galėjo kreiptis į teismą su ieškiniu, nes savo nuosavybę skardos lakštus, metalo gabalą ir siurblį prarado be jos sutikimo, todėl jo pripažinimas kaltu už vagystę pagal BK 178 straipsnio 4 dalį yra be pagrindo ir šiuo atveju buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Kasatorius teigia, kad metalo gabalą nešė įsitikinęs jo bevertiškumu ir nereikalingumu seniai neveikiančiai katilinei. Nurodoma, kad tariamo kėsinimosi objektas dėl bevertiškumo negali būti laikomas turto vagystės objektu ir todėl už šį veikos epizodą jam neturėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, o jis turėjo atsakyti tik administracine tvarka (ATPK 50 straipsnis), nes siurblio vertė yra šimtą kartų mažesnė už 1 MGL dydį. Taip pat kasatorius teigia, kad paimti šį daiktą atsisakė savo noru, nes nusprendė tokios veikos nedaryti, ir liudytojo R. L. pasakyti žodžiai apie svetimą daiktą tam įtakos neturėjo.
Kasatorius pažymi, kad jo nuteisimas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (už elektroninės mokėjimo kortelės panaudojimą) dėl visiškai formalaus aplinkybių aiškinimo negali būti laikomas pagrįstu. T. K. pripažįsta, kad su A. N. elektronine mokėjimo priemone atliko vieną finansinę operaciją – apmokėjo pirktą 0,59 Lt vertės smulkmeną. Kasatorius nurodo, kad jo veiksmai pripažinti nusikalstama veika bei kvalifikuota pagal BK 215 straipsnio 1 dalį visiškai neįsigilinus į bylos aplinkybes ir jo santykius su A. N.. T. K. tvirtina, kad nuosprendžio ir nutarties dalis dėl elektroninės mokėjimo kortelės yra naikintina ir dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo arba mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo nuteisimas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už neteisėtą savo automobilyje narkotinės medžiagos – kanapių dalių (pavienių žiedynų dalelių ir 0, 0958 g sėklų) nedidelio kiekio laikymą bei gabenimą galėjo būti paremtas tik specialisto išvada ir, kad byloje esanti 2010 m. rugsėjo 20 d. specialisto išvada Nr. 11-2260(10), 11-2444(10) ištirta ne pagal jos turinį, dėl to teismo išvada, kad jis padarė veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, yra neteisėta. Skunde nurodoma, kad nuosprendyje specialisto išvada aiškinama priešingai jos turiniui, nes nuosprendžio 5 lape rašoma: „Specialisto išvadoje nurodyta, kad atlikus tyrimą paketėliuose be kanapių dalių (smulkių žiedynų dalelių ir 0,0958 g. sėklų) jokių kitų medžiagų nerasta. Kasatorius pažymi, kad, be to, nuosprendyje tvirtinama, jog tuo paneigtas jo aiškinimas paketėliuose buvus ne tik kanapių dalių, bet ir kitų - žuvų jauko - dalių. Taip be specialisto išvados, o esamą papildžius ne specialisto, bet teismo teiginiais, buvo atmestas jo paaiškinimas apie žvejybai skirto jauko paketėlius. Kasatorius pažymi, kad byloje jo aiškinimas nebuvo nuneigtas specialisto, nes užduotyje jam toks klausimas nebuvo pateiktas, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė šio epizodo paaiškinimus be papildomo tyrimo.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras A. Kazakovas atsiliepime į nuteistojo T. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodoma, kad kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių vertinimas, išvados dėl įrodymų vertinimo, savaip vertinami įrodymai ir pateikiama sava įvykio versija turėtų būti palikta nenagrinėta, nes tai nėra kasacinės instancijos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir nešališkai ištyręs surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, įvertindamas jų visumą, nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Teigiama, kad nustatant nusikaltimo padarymo aplinkybes buvo pagrįstai remtasi liudytojų R. B., R. L. ir kitų asmenų parodymais. Nurodoma, kad kasatorius ginčija teismų sprendimus pabrėždamas savo parodymų svarbą ir nepagrįstai sumenkindamas kitų proceso dalyvių parodymus, nutylėdamas visų kaltę pagrindusių duomenų tarpusavio santykį ir visumos vertinimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus ir nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl T. K. kaltės padarius nurodytas nusikalstamas veikas yra teisingos.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasaciniame skunde nuteistasis T. K. nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 4 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Pagrįsdamas šiuos teiginius kasatorius kelia savo versijas, ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti liudytojų parodymus, specialisto išvadas ir kitų byloje ištirtų duomenų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 178 straipsnio 4 dalies taikymo
Kasatorius savo poziciją dėl netinkamo BK 178 straipsnio 4 dalies taikymo grindžia tuo, kad jis neturėjo ketinimo pagrobti svetimą turtą, o aštuonis skardos lapus paėmė manydamas, jog tai bešeimininkis turtas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad vagystės (BK 178 straipsnis) dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Svetimu turtu BK 178 straipsnio prasme nėra laikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tokio bešeimininkio daikto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Už šiuos veiksmus asmeniui gali kilti civilinė atsakomybė, o esant atitinkamoms sąlygoms ir baudžiamoji atsakomybė už radinio pasisavinimą (BK 185 straipsnis). Tačiau tais atvejais, kai asmuo užvaldo ne bešeimininkį, bet be priežiūros paliktą svetimą turtą, tokiais veiksmais nutraukdamas teisėtą savininko disponavimą šiuo turtu, kaltininko veika atitinka vagystės požymius.
Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad T. K. pasisavino teritorijoje prie katilinės esančius aštuonis skardos lapus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tokiomis aplinkybėmis paliktų be priežiūros skardos lapų užvaldymas nesuteikia pagrindo išvadai, kad asmuo rado ir pasisavino šiuos daiktus, manydamas, jog jie yra bešeimininkiai.
Nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl to, kad jo veika siekiant pagrobti siurblį negali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti vagystę, o turi būti vertinami kaip savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad T. K. atsisakė ketinimo pasisavinti siurblį tik perspėtas dėl jo neteisėto poelgio pašalinio asmens (liudytojo R. L.). Taigi tokie T. K. veiksmai negali būti pripažinti savanorišku atsisakymu pabaigti nusikalstamą veiką.
Teismai kasatoriaus veiksmus pagrobiant aštuonis skardos lapus ir pasikėsinant pagrobti siurblį teisingai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 4 dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaltininkui pagrobus bent dalį turto, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baigta viso turto, kurį kaltininkas kėsinosi pagrobti (išskyrus kelias išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos), vagystė.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes kasatoriaus veika buvo teisingai kvalifikuota kaip nedidelės vertės svetimo turto pagrobimas (BK 178 straipsnio 4 dalis), taigi baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 215 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl BK 215 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, teigia, kad jis su A. N. elektronine mokėjimo kortele parduotuvėje atsiskaitė turėdamas A. N. leidimą šiai finansinei operacijai.
Viena iš veikų, už kurių padarymą BK 215 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, – tai neteisėtas inicijavimas ar atlikimas vienos ar daugiau finansinių operacijų, viena ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių.
Šio straipsnio prasme neteisėtu finansinės operacijos inicijavimu ar atlikimu yra pripažįstamas tik toks finansinės operacijos inicijavimas (atlikimas), kai tai daroma prieš asmens, teisėtai disponuojančio elektronine mokėjimo priemone, valią. Paprastai baudžiamosios atsakomybės pagal BK 215 straipsnio 1 dalį neužtraukia finansinės operacijos su svetima elektronine mokėjimo priemone inicijavimas (atlikimas) esant asmens, teisėtai disponuojančio šia priemone, žodiniam ar rašytiniam sutikimui dėl tokios operacijos (operacijų).
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai atitinkamai nuosprendžio ir nutarties aprašomosiose dalyse išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės padarius BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamiesi teismai atmetė T. K. teiginius, kad A. N. elektronine mokėjimo kortele jis naudojosi A. N. leidus. Tai, kad teismai atmetė kasatoriaus versijas, o patikimomis pripažino bylos aplinkybes, pagrindžiančias jo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra jokio teisinio pagrindo abejoti teismų padarytomis išvadomis, kad T. K. A. N. elektronine mokėjimo kortele atliko finansinę operaciją nesant A. N. sutikimo, t. y. neteisėtai ir taip padarė BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes kasatoriaus padaryta veika atliekant finansinę operaciją su A. N. elektronine mokėjimo kortele atitinka neteisėto elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimo sudėties požymius ir yra teisingai kvalifikuota pagal BK 215 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 259 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad teismų surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Pasak kasatoriaus, jo automobilyje rastuose paketėliuose buvo tik žuvų jauko dalys.
Tokie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti. Tai, kad jo automobilyje laikoma ir gabenama medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapių dalys, patvirtina specialisto išvada. Jokio teisinio pagrindo abejoti šia specialisto išvada nėra. Taip pat atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad į teismo posėdį siekiant nustatyti tikrą pas kasatorių rastos medžiagos paskirtį turėjo būti kviečiamas ir žuvininkystės specialistas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010).
Įrodinėjimo priemonių turi būti išnaudota tiek, kad būtų surinkta pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių teismui priimti teisingą sprendimą dėl asmens kaltės padarius atitinkamą nusikalstamą veiką. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismai, pripažindami kasatorių kaltu dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo, pažeidė BPK normas ar netinkamai pritaikė BK nuostatas.
Nenustačius BPK 369 straipsnio nurodytų teismų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstami teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo T. K. kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Greičius
Armanas Abramavičius
