Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-579/2012

Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00462-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.8.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininko) ir Zigmo Levickio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Hronas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Molesta“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas yra dėl proceso teisės normų, nustatančių neįrodinėtinas aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas dokumentinio proceso tvarka kreipėsi teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Molesta“ 167 884,54 Lt skolos, 7 247,26 Lt delspinigių ir 6 procentų dydžio metinių palūkanų. Ieškovas nurodė, kad jis su atsakovu 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovas objekte (duomenys neskelbtini) atliko statybos rangos darbų už 1 111 792,47 Lt. Atsakovas atliktus statybos rangos priėmė, bet sumokėjo tik 943 907,92 Lt, liko skolingas ieškovui 167 884,54 Lt. Ieškovas, vadovaudamasis sutarties 9.3 punktu, prašė teismo priteisti iš atsakovo 0,05 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 10 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.

Atsakovas pateikė prieštaravimus, prašydamas panaikinti nurodytą preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti; nurodė, kad jis ieškovui neskolingas pagal statybos rangos sutartį, nes prievolė sumokėti 167 884,54 Lt skolos likutį pasibaigė 2009 m. sausio 5 d. priešpriešiniu tarpusavio reikalavimų įskaitymu. Apie įskaitymą ieškovas buvo informuotas 2009 m. sausio 22 d. raštu. Atsakovo teigimu, ieškovas liko skolingas atsakovui 167 884,54 Lt pagal 2007 m. vasario 22 d. statybos rangos sutartį, nes, atsakovui sumokėjus ieškovui 167 884,54 Lt avansą, šis sutartyje nurodytų statybos rangos darbų neatliko.

Ieškovo teigimu, atsakovo atliktas įskaitymas neteisėtas, nes ieškovui nekilo prievolės grąžinti atsakovui avansą. Pagal 2007 m. vasario 22 d. statybos rangos sutartį ieškovas įsipareigojo atsakovui pagaminti ir sumontuoti medinius bei aliuminius langus apgyvendinimo ir paslaugų komplekse (duomenys neskelbtini) rajone, ieškovas pagamino langus, tačiau jų negalėjo sumontuoti, nes atsakovas nustatytu laiku neperdavė darbų fronto. 2007 m. liepos 14 d. komplekse kilo gaisras. Nors langus ieškovas pardavė atsakovui, ieškovas sutiko su atsakovo prašymu ieškovo savo sąskaita sandėliuoti langus bei ieškoti galimybių parduoti juos tretiesiems asmenims. Grąžinti avansą atsakovas paprašė tik tuo atveju, jei pagamintus langus ieškovui pavyktų realizuoti. 2007 m. liepos 24 d. ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą sumokėti 167 884,54 Lt už pagamintus langus, neįtraukęs langų montavimo darbų kainos, kuri sudarė nedidelę sutarties kainos dalį. Šios PVM sąskaitos faktūros atsakovas neapmokėjo, todėl 2007 m. rugpjūčio 13 d. ieškovas įskaitė iš atsakovo gautą avansą kaip įmoką už pagamintus langus vadovaudamasis 2007 m. vasario 22 d. statybos rangos sutarties 5 ir 6 punktais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 11 d. sprendimu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 37 839,06 Lt skolos, 586,51 Lt netesybų ir 6 procentų dydžio metinių palūkanų. Teismas nustatė, kad atsakovas 2009 m. sausio 5 d. įskaitė ieškovo 130 045,48 Lt skolą ir apie tai pranešė ieškovui 2009 m. sausio 22 d. raštu; jokių kitų sumų įskaitymas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo atliktas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškovo prašoma priteisti suma turėjo būti sumažinta įskaitytos sumos dydžiu. Sąlygų, būtinų įskaitymui atlikti, teismas nenustatė, tačiau pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtino, jog ginčo šalis siejo abipusės teisės ir pareigos, atsiradusios 2007 m. vasario 22 d. ir 2007 m. rugpjūčio 8 d. statybos rangos sutarčių pagrindu; šalių reikalavimai yra vienarūšiai – pinigai; reikalavimai priešpriešiniai, galiojantys, vykdytini ir apibrėžti, t. y. atitiko CK 6.130 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, būtinas prievolės pasibaigimui įskaitymu. Teismas nenustatė pagrindo, būtino 2007 m. vasario 22 d. sutarties nutraukimui konstatuoti, todėl atmetė ieškovo nuorodą į šios sutarties 5 ir 6 punktus, kad, nutraukus sutartį dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, užsakovas turi apmokėti rangovui už faktiškai atliktus darbus ir nupirktas (užsakytas) medžiagas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. sprendimą ir ieškinį tenkino – priteisė ieškovui BAUB „Hronas“ iš atsakovo UAB „Molesta“ 167 884,54 Lt skolos, 7 247,26 Lt delspinigių ir 6 procentų dydžio palūkanų už priteistą sumą (175 131,80 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. gegužės 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija rėmėsi šioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 1 d. nutartimi, kurioje, jos teigimu, konstatuota, kad statybos objekte kilęs gaisras nebuvo force majeure aplinkybė, todėl ieškovas, remdamasis ja, negalėjo atlikti vienašališko įskaitymo, apie kurį pranešė atsakovui 2009 m. sausio 23 d. raštu. Teisėjų kolegija, nenustatinėdama iš naujo šių aplinkybių ir jų netirdama, padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo atsakovo 130 045,48 Lt skolą ieškovui už atliktus darbus pagal 2007 m. rugpjūčio 8 d. Statybos rangos sutartį įskaityti į ieškovo priešpriešinę prievolę atsakovui pagal 2007 m. vasario 22 d. Statybos rangos sutartį, iš atsakovo ieškovui priteistina visa 167 884,54 Lt skola.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, pažeidė CPK 182 straipsnyje nustatytas prejudicijos taisykles, neteisingai aiškino šioje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 1 d. nutarties dalį dėl force majeure aplinkybių, netaikė šias aplinkybes reglamentuojančių materialiosios teisės normų (CK 6.212 straipsnio), nepagrįstai konstatavo kasatoriaus (atsakovo) atlikto vienašalio įskaitymo neteisėtumą. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos priėmė 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-338/2009, ir 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“, asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai, bylos Nr. 3K-3-370/2010, kuriose gaisras nepripažintas force majeure aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartyje sprendė klausimą, ar gaisras laikytinas force majeure aplinkybe. Kasatoriaus nuomone, faktas, kad 2007 m. liepos 14 d. turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse (duomenys neskelbtini) kilęs gaisras yra force majeure aplinkybė buvo konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendime (civilinėje byloje Nr. 2-465-565/2008), kuris įsiteisėjo po Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutarties (civilinėje byloje Nr. 2A-284/2009) priėmimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje Nr. 3K-3-338/2009 nurodė, kad šių procesinių teismų sprendimų dalys, kuriose aptariamas gaisras pripažintas force majeure aplinkybe, yra įsiteisėjusios ir galutinės. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis CPK 279 straipsnio 4 dalimi ir remtis 2009 metais įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniais sprendimais dėl force majeure aplinkybių, todėl kasatorius nebeturėjo pareigos įrodinėti, kad turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse kilęs gaisras buvo nenugalima jėga.

Šioje nagrinėjamoje byloje teisiškai neteisingai buvo įvertinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010, nepagrįstai jai suteikiant prejudicinę reikšmę, nustatant faktus apie force majeure aplinkybes, nes aptariamo gaisro teisinis įvertinimas nebuvo civilinės bylos Nr. 3K-3-370/2010 nagrinėjimo dalykas, todėl nutarties motyvuojamojoje dalyje keletas sakinių dėl force majeure instituto neturėjo nagrinėjamai bylai procesinės reikšmės, nes prieštaravo galiojantiems prejudiciniams sprendimams.

Kasatoriaus teigimu, objektyviai galima numatyti visus žmonijai žinomus įvykius, tačiau nenugalimos jėgos instituto aspektu teisiškai reikšminga yra ne tai, ar objektyviai egzistuoja gaisro rizika, bet svarbu tai, ar šalis galėjo protingai numatyti konkrečioje vietoje konkrečiu laikotarpiu kilsiant gaisrą, t. y. teisės doktrinoje nurodyta, kad jeigu gaisras ar kitas force majeure įvykis kyla dėl tyčinių trečiųjų asmenų veiksmų, tai laikoma, jog tokio atvejo negalima numatyti ir nuo tokio įvykio negali apsisaugoti nė vienas subjektas, kad ir koks rūpestingas jis būtų, kad ir kokių priemonių besiimtų. Teismų praktikoje nurodyta, kad nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205-6.216 straipsniuose, jam negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir kt. v. AB „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-268/2012). Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje esant nustatytam faktui dėl gaisro kaip force majeure aplinkybės, šis faktas yra prejudicinis (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o 2009 m. įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas dėl gaisro kaip force majeure aplinkybės nagrinėjamo ginčo aspektu turi res judicata reikšmę (CPK 279 straipsnio 4 dalis), todėl teismai, spręsdami šį ginčą, turėjo taikyti force majeure aplinkybes reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.212 straipsnis).

2. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė neskirti bylos žodinio nagrinėjimo, nepasiūlė ieškovui pateikti įrodymų, kad langai egzistuoja ir, likviduojant bendrovę, jis juos gali perduoti atsakovui. Teismas, nenustatęs bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pagal ginčo šalių 2007 m. vasario 22 d. sudarytos statybos rangos sutarties 5 straipsnį atsakovui pareiga sumokėti būtų atsiradusi tik po to, kai ieškovas būtų perdavęs darbų rezultatą pagal aktą, tačiau darbų rezultatas nebuvo perduotas, o teismas nesiaiškino, kur ieškovas realizavo langus, ar gavo už juos pinigų ir pan., t. y. tenkino tik vienos šalies (ieškovo) interesus, paneigdamas sutarties esmę, kad kiekviena sutarties šalis turi interesą gauti tai, ką sutarė pagal sutartį.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį; nurodo, kad kasacinis teismas galutinėse ir neskundžiamose nutartyse nėra konstatavęs, kad statybos objekte įvykęs gaisras buvo force majeure aplinkybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje Nr. 3K-3-338/2009 nurodė, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir nesiėmė visų objekto apsaugos priemonių, todėl dėl jame kilusio gaisro padarinių civilinė atsakomybė teko kasatoriui. Kasacinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartyje Nr. 3K-3-370/2010 atmetė kasacinio skundo argumentus, kad turizmo komplekse kilęs gaisras yra force majeure aplinkybė. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 1 d. nutartimi, kuri yra galutinė ir neskundžiama. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į šioje nutartyje esančius išaiškinimus dėl įrodymų vertinimo, todėl kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Nagrinėjant kasacinio skundo argumentus dėl nurodyto straipsnio taikymo pažymėtina, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010) išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Kadangi nagrinėjamoje byloje aktuali teismo sprendimo prejudicinė galia, tai teisėjų kolegija nurodo, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 1 d. nutartimi (bylos Nr. 3K-3-206/2011), nes joje nebuvo spręstas klausimas, ar gaisras laikytinas force majeure aplinkybe. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasatoriaus nurodytos nutarties motyvų turinį, šį argumentą pripažįsta nepagrįstu, nes kasacinis teismas nutartyje sprendė ir dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės buvimo. Šios aplinkybės buvimą kasacinis teismas vertino remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“, asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai, bylos Nr. 3K-3-370/2010, kurioje atmestas UAB „Molesta“ kasacinio skundo argumentas, kad apgyvendinimo ir paslaugų komplekse kilęs gaisras buvo force majeure aplinkybė. Šioje nutartyje gaisro reikšmės teisinis įvertinimas yra prejudicinis faktas, nes jis kitaip negali būti vertinamas bylose, kuriose jis yra reikšmingas ir joje nedalyvavusiems asmenims. Taigi net dviejose kasacinės instancijos teismo nutartyse konstatuota, kad gaisras statybos objekte, kuriame atsakovas turėjo sumontuoti pagamintus langus, nėra force majeure aplinkybė. Kasatoriaus nuomone, faktas, kad 2007 m. liepos 14 d. turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse kilęs gaisras yra force majeure aplinkybė, buvo konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendime (civilinėje byloje Nr. 2-465-565/2008), kuris įsiteisėjo po Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutarties (civilinėje byloje Nr. 2A-284/2009) priėmimo. Šie kasatoriaus argumentai atmestini, nes, minėta, gaisras komplekse force majeure aplinkybe nepripažintas dviejose kasacinio teismo nutartyse. Kasatoriaus nurodyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai, kuriose padarytos išvados dėl gaisro kaip force majeure aplinkybės, nepatikrinti kasacine tvarka. Taigi šie teismų sprendimai negali paneigti aukštesniosios instancijos teismų konstatuotų faktų ir jų prejudicinės reikšmės.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Hronas“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-206/2011, nustatytas faktas dėl gaisro kaip force majeure aplinkybės turi prejudicinę galią šioms šalims, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šia nutartimi.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo (CPK 185 straipsnis)

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė neskirti bylos žodinio nagrinėjimo. CPK 321, 322 straipsniuose nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Taip pat CPK nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas.

Kasaciniame skunde taip pat dėstomi argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo (CPK 185 straipsnis), kad apeliacinės instancijos teismas nepasiūlė ieškovui pateikti įrodymų, kad langai egzistuoja ir, likviduojant bendrovę, jis juos gali perduoti atsakovui, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui perdavus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui ir nurodžius, jog, nekonstatavus nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės statybos objekte, būtina iš naujo įvertinti bylos faktines aplinkybes dėl ginčo šalių tarpusavio atsiskaitymo pagal 2007 m. vasario 22 d. statybos rangos sutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi (T. 2, b. l. 131) pasiūlė ginčo šalims pateikti teismui papildomus įrodymus dėl tarpusavio atsiskaitymo. Taigi teismas vykdė CPK nustatytą pareigą rinkti ir vertinti bylai reikšmingus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

Nors kasatorius skunde nurodo CPK 185 straipsnio pažeidimą, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi išplėtota ir nuoseklia teismų praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kadangi kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, nurodo, kad teismas ištyrė ir įvertino šiai bylai reikšmingus įrodymus. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, nepagrįstas, nes teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, tarp jų ir dėl kasatoriaus skunde išvardytų įrodymų. Kasacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu, t. y. grindžiami atskirų įrodymų turinio analize, tačiau vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas kasatoriui nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos. Minėta, kad konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas ir nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 185 straipsnio) pažeidimo priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas nenustatė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 24,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ (juridinio asmens kodas 167553831) 24,05 Lt (dvidešimt keturis litus 05 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis