Dėl išmokėtų lėšų grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-557/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01916-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Zigmo Levickio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Šildymo technologijų centras“ ieškinį (ieškovo teisių perėmėjas G. B.) atsakovui D. A. dėl išmokėtų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi UAB „Šildymo technologijų centras“ iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, remdamasis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, 14, 15 straipsniais, Laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu (1999 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. VIII-1463 redakcija, negalioja nuo 2009 m. liepos 1 d.) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo įmonei padarytą 439 098 Lt žalą. Jis nurodė, kad atsakovas, būdamas direktorius, elgėsi nesąžiningai, nes 2008 m. sausio–liepos mėnesiais iš bendrovės kasos pinigais sau išsimokėjo iš viso 439 098 Lt, nors darbuotojams atlyginimų nemokėta nuo 2008 m. sausio mėn. Ieškovo teigimu, atsakovas sąmoningai blogai valdė įmonę, negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Įmonei tapus nemokia, nesilaikė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nustatytos atsiskaitymų tvarkos, bendrovę privedė prie bankroto. Atsakovas ginčija, kad bendrovė patyrė nuostolių, jam susigrąžinus paskolintas lėšas; anot atsakovo, paskolos grąžinimą užtikrinus įkeitimu, įgijo teisę gauti skolą anksčiau už kitus kreditorius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažinęs negaliojančiais UAB „Šildymo technologijų centras“ su atsakovu atliktus atsiskaitymus, taikė restituciją: priteisė iš atsakovo ieškovui bankrutuojančiai UAB „Šildymo technologijos centras“ 439 098 Lt.

Likviduojamos dėl bankroto įmonės teisių gynimą teismas vertino kaip viešąjį interesą, o pinigų išmokėjimo sandorius pripažino pažeidžiančiais imperatyviąsias Lietuvos Respublikos Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo normas, prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir ex officio – niekiniais (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnis).

Teismas taip pat nurodė, kad bankroto byloje priimtoje Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje įmonės valdymo organas buvo įpareigotas per penkiolika dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, visus įmonės dokumentus. Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikė teismui D. A. ir UAB „Šildymo technologijų centras“ 2007 m. spalio 30 d. sudarytą kilnojamojo turto įkeitimo sutartį. Bankroto administratorius neigė, kad ją būtų gavęs teismo nutartyje nustatyta tvarka, paaiškino, jog bylos nagrinėjimo 2011 m. vasario 17 d. metu pateiktas sutarties originalas turi trūkumų, nes jame įmonės spaudas nesutampa su tuo, kuris perduotas bankroto administratoriui. Šių aplinkybių pagrindu teismas atsakovą pripažintino nesąžiningu ir atsisakė ginti jo, kaip nesąžiningos šalies, interesus, remdamasis turto įkeitimo sutartimi (CK 1.5 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas, įvertinęs ieškovo prašymą pakeisti jį G. B., kuriam 2011 m. rugsėjo 10 d. susitarimu dėl reikalavimo teisių perleidimo perleidžiama reikalavimo teisė į 4617,67 Lt ir 25 323,96 Lt bei į pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistą 439 098 Lt sumą, ir, vadovaudamasis tuo, kad teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje (CPK 48 straipsnis), ieškovą pakeitė jo teisių perėmėju (G. B.).

Teismas vertino byloje esančias keturias paskolos sutartis: paskolos davėjo D. A. ir gavėjo direktoriaus R. M. pasirašytas 2007 m. rugsėjo 12 d. (30 000 Lt), 2007 m. rugsėjo 27 d. (90 000 Lt), 2007 m. spalio 30 d. (250 000 Lt), taip pat 2008 m. balandžio 8 d. sutartį dėl 20 000 Lt paskolos, sudarytą D. A. ir paskolos gavėjo l. e. p. direktoriaus D. A., kurių pagrindu iš viso paskolinta 390 000 Lt. Paskolos pagal sutarčių sąlygas turėjo būti grąžintos atitinkamai iki 2008 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 4 d., 2008 m. spalio 29 d. ir 2009 m. balandžio 7 d. Kolegija nurodė, kad iš sutarčių tekstų neaišku, ar pinigai bendrovei perduoti, nes tokių įrodymų nėra. Nors byloje pateikta 2007 m. spalio 30 d. kilnojamojo turto įkeitimo sutarties kopija, kurią pasirašė kreditorius D. A. (atsakovas) ir skolininko UAB,,Šildymo technologijų centras“ atstovas direktorius R. M., tačiau kolegija nelaikė, kad iš sutarties turinio būtų aišku, kokių skolinių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti ši sutartis sudaryta; joje nurodytas skolinis 400 000 Lt įsipareigojimas, taip pat kad įkeičiamas turtas perduodamas kreditoriui, įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdymo iki 2008 m. gegužės 1 d. terminas ir tai, jog kreditorius turi teisę nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, jeigu per tris mėnesius nuo įkeitimo sutarties pasirašymo skolininkas neįvykdys skolinių įsipareigojimų kreditoriui, t. y. negrąžins ar iš dalies negrąžins 400 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas vertino paskolų ir įkeitimo sutartyse nurodytus nevienodus prievolės įvykdymo terminus ir sumas. Teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar prievolių pagal pateiktas paskolų sutartis įvykdymas užtikrintas aptariama įkeitimo sutartimi; atsakovui nepateikus įrodymų apie lėšų pagal paskolos sutartis perdavimą bendrovei ir šių prievolių įvykdymo užtikrinimo ginčo įkeitimo sutartimi, kolegija šių aplinkybių nepripažino įrodytomis (CPK 178 straipsnis), tačiau, remdamasi kasos išlaidų orderių duomenimis, pripažino įrodyta aplinkybę, kad atsakovas laikotarpiu 2008 m. sausio 29 d.– 2008 m. liepos 16 d. iš bendrovės kasos gavo 439 098 Lt. Nuorodos kasos išlaidų orderiuose, kad grąžinama paskola, dėl pirmiau aptartų sutarčių trūkumų apeliacinės instancijos teismas nelaikė pakankama spręsti, kokia paskola grąžinama, nes kai atsakovas gavo iš bendrovės kasos pinigus, nebuvo suėję prievolių įvykdymo terminai. Kolegija vertino, kad iš kasos išlaidų orderių turinio matyti, jog atsakovas išsimokėjo sau dideles lėšas iš bendrovės kasos, kai laikinai ėjo direktoriaus pareigas ir vėliau, kai paskirtas buvo direktoriumi; būtent tuo metu, remiantis byloje surinktais įrodymais, darbuotojams neišmokėta atlyginimų (nuo 2008 m. sausio 15 d.), bendrovės sąskaitoje nuo 2008 m. kovo mėn. visiškai nebuvo pinigų. Bankroto bylos iškėlimą 2008 m. rugpjūčio 21 d. inicijavo darbuotojai. Kolegija sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovas, tuo metu ėjęs direktoriaus pareigas, žinojo situaciją bendrovėje, tačiau, nepaisydamas to, į bendrovės kasą įplaukusias lėšas skyrė paskolai, kurios įvykdymo terminas nebuvo pasibaigęs, susigrąžinti. Patvirtintų kreditorių reikalavimų duomenimis, bendrovė darbuotojams neišmokėjo 162 093,64 Lt atlyginimų, nepervedė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 51 095,51 Lt, Valstybinei mokesčių inspekcijai – 146 803,10 Lt mokesčių. Kolegijai tai leido spręsti, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovas, elgėsi nesąžiningai, pažeidė Laikinąjį mokėjimų eilės tvarkos įstatymą, sau neteisėtai išsimokėjo 439 098 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas) prašo teismų sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl prievolių pabaigos pagrindus, reikalavimo perleidimo procedūrą ir procesinį teisių perėmimą reglamentuojančių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo (CK 6.10, 6.128 straipsniai, CPK 48 straipsnio 3 dalis)

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad UAB „Šildymo technologijų centras“ 2011 m. rugsėjo 10 d. perleido G. B. reikalavimo teisę į kasatorių, tačiau šis nebuvo apie tai informuotas, negavo reikalavimo perleidimo sutarties ar pranešimo (CK 6.109 straipsnio 1 dalis); šios instancijos teismas neturėjo teisės pakeisti ieškovą UAB „Šildymo technologijų centras“ kitu ieškovu – G. B., nes reikalavimo teisės perleidimas sukelia skolininkui teisinius padarinius ir gali būti panaudotas prieš jį tik nuo skolininko informavimo (sužinojimo) apie teisių perleidimą momento. Apeliacinės instancijos teismas pripažino procesinį teisių perėmimą tinkamu ieškovo UAB „Šildymo technologijų centras“, kuris teisių perėmimo metu buvo likviduotas ir teisiškai nebeegzistavo, prašymu, taip pažeidė imperatyvųjį CPK 48 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą, kad procesinis teisių perėmėjas pagrįstų savo dalyvavimą procese. Kadangi UAB „Šildymo technologijų centras“ bankroto administratoriaus prašymu buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, tai visos bendrovės skolininkų prievolės (turimos reikalavimo teisės) pasibaigė CK 6.128 straipsnio 3 dalies pagrindu. Iki bendrovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro skolininko (kasatoriaus) D. A. neinformavus apie reikalavimo teisių perleidimą G. B., perleidimas nesukėlė skolininkui teisinių padarinių, todėl pasibaigusios prievolės pagrindu skola G. B. negalėjo būti priteista.

2. Dėl CPK 294 straipsnio 2 dalies pažeidimo

Teismai iš kasatoriaus priteisė dalį lėšų, dėl kurių ginčas išspręstas šalims pasirašius taikos sutartį ir nutraukus bylą. Kasatorius savo lėšomis apmokėjo bendrovės sąskaitas už 49 098 Lt, kurie grąžinti kasatoriui pagal pateiktas avansines apyskaitas. Bankroto administratorius ieškiniu prašė priteisti iš kasatoriaus žalą, įskaitęs ir pirmiau nurodytas lėšas, tačiau ginčas dėl šios dalies užbaigtas taikos sutartimi, kurią patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 6 d. nutartimi, byla nutraukta.

3. Dėl CPK 176 straipsnio, 177 straipsnio 1 dalies, 178, 180, 185 straipsnių pažeidimo

Teismų išvados padarytos nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes apie tai, kad ieškovas neginčijo paskolos ir įkeitimo sutarčių, neneigė, jog paskola realiai buvo suteikta; teismai nepasisakė dėl šių sutarčių galiojimo, nepagrįstai atsisakė priimti kasatoriaus pateiktą rašytinį įrodymą – įkeitimo sutartį, kuria patvirtinamas ieškovo reikalavimų neteisėtumas ir pagrindžiamas paskolos grąžinimo kasatoriui teisėtumas. Tai reiškia, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, taip pažeistos jų turinį ir pagrįstumą bei teisėtumą reglamentuojančios CPK normos (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad teismai, vertindami įrodymus, turi įsitikinti, ar tas įrodymas yra pakankamas, leistinas, ar nepateikta suklastotų įrodymų, tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, vertinti įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. įmonė „Anūkėlis“ v. UAB „Sonex group“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487/2008">3K-3-487/2008</a>; kt.). Šiuo atveju, anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų lygybės principą, nes ieškovo paaiškinimams suteikė prioritetinę reikšmę prieš tapatų įrodymą – kasatoriaus paaiškinimus; taip vien dėl bankroto administratoriaus paaiškinimų, kad jam neperduota įkeitimo sutarties ir kad joje esantis antspaudas nesutampa su jam perduotuoju, nepagrįstai atsisakė ginti kasatoriaus interesus, nors jis kaip įrodymą pateikė įkeitimo sutartį, kurios ieškovas neginčijo, taigi pripažino jos galiojimą, o ieškovo teiginiai liko neįrodyti. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos, remiantis pavieniais įrodymais, bet ne įrodymų viseto pagrindu (CPK 185 straipsnis). Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmiau nurodytų pažeidimų.

4. Dėl įkeitimo institutą, jo esmę, formą, turinį ir suteikiamą teisę reglamentuojančių CK 4.198 straipsnio 2 dalies, 4.209, 4.210, 4.213 straipsnių, 4.216 straipsnio 2 dalies pažeidimo

Pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl į bylą pateiktos įkeitimo sutarties teisinės reikšmės, apeliacinės – nepripažino kaip prievolių pagal paskolos sutartis įvykdymą užtikinančio įkeitimo. Kaip argumentus kolegija pirmiausia nurodė tai, kad iš įkeitimo sutarties negalima spręsti, kokių skolinių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti ji sudaryta, nors šios sutarties sudarymo metu ieškovas kasatoriui neturėjo kitų, nei pagal paskolos sutartis, prisiimtų įsipareigojimų; teigdama, kad paskolos ir įkeitimo sutartyse neatitinka paskolos sumos, kolegija neatsižvelgė į CK 4.210 straipsnio nuostatą, jog įkeitimo sutartyje gali būti nurodytas maksimalus, kaip ir šiuo atveju, prievolės dydis. Dėl to teismo konstatuotos neatitiktys teisiškai nereikšmingos.

Įkeitimo sutartimi ieškovas įkeitė kasatoriui ir lėšas (sutarties 1 punktas); sutarties 4 punkto nuostata, kad įkeitimu užtikrinama prievolė saistoma kreditoriaus pareigos sumokėti į skolininko kasą 400 000 Lt, kasatoriaus vertinimu, reiškia, jog, aiškinant sistemiškai paskolos ir įkeitimo sutartis, kasatoriui įkeisti ieškovo kasoje esantys 400 000 Lt; tokia įkeitimo sutartis atitinka CK 4.210 straipsnyje nustatytus reikalavimus jos turiniui. Dėl to kasatorius nelaiko, kad įsipareigojimų pagal bendrovės sudarytas įkeitimo ir paskolos sutartis vykdymas, jam einant bendrovės vadovo pareigas, reiškė neteisėtą lėšų išmokėjimą. Įkeitimo sutarties įregistravimas hipotekos registre šiuo atveju nebuvo privalomas (CK 4.209 straipsnis), įkeitimo teisė atsirado nuo sutarties sudarymo momento, t. y. 2007 m. spalio 30 d. (CK 4.213 straipsnis). Sandoris galioja, ieškovas jo neginčijo ir neginčija; be to, įkeitimo sutarties 8 punkte įtvirtinta kreditoriaus teisė reikalauti įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdymo prieš terminą, jeigu į įkeistą turtą nukreipia išieškojimą kitas asmuo ar pradedama skolininko likvidavimo (bankroto) procedūra. Ši nuostata atitinka CK 4.216 straipsnio 2 dalį. Kadangi 2008 m. pradžioje išaiškėjo bendrovės bloga finansinė situacija, o 2008 m. rugpjūčio 21 d. jai iškelta bankroto byla, tai kasatorius, kaip kreditorius, įgyvendino savo teisę reikalauti įvykdyti prievolę prieš terminą, o kaip įkaito turėtojas – ją vykdyti iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius.

5. Dėl CK 6.145 straipsnio, 6.245–249 straipsnių pažeidimo

Nenustatę kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygų, dėl jų teismų sprendimuose nepasisakę ir jų netyrę, teismai konstatavo, kad kasatorius privalo grąžinti bendrovei (šiuo atveju – procesinių teisių perėmėjui G. B.) 439 098 Lt. Kasatorius pirmosios instancijos teismo sprendimą vertina ydingai (ypač abstrakčiai) motyvuotu, nes iš jo galima spręsti, kad pinigų išmokėjimą kasatoriui teismas ex officio pripažino negaliojančiu sandoriu, tačiau tokio prašymo ieškovas nepareiškė; kadangi ieškiniu ieškovas prašė priteisti žalą, o ne pripažinti sandorius negaliojančiais, tai akivaizdu, jog, ex officio pripažinęs sandorius, kurių neteisėtumas nėra akivaizdus, negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, kuriose nustatytas draudimas išeiti už ieškinio ribų, taip pat dispozityvumo principą, apeliacinės instancijos teismas nepašalino šių trūkumo, neatsižvelgė į teismų praktikos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Be pagrindo ex officio pripažinęs pinigų išmokėjimo „sandorius“ (kasatorius abejoja, ar pinigų išmokėjimas yra sandoris) negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai taikė vienašalę restituciją, taip paneigė restitucijos kaip iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimo esmę.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir nurodo, kad 2007 m. spalio 30 d. sudaryta kilnojamojo turto įkeitimo sutartis nebuvo perduota bankroto administratoriui. Teismų konstatuoti įkeitimo sutarties ir paskolos sutarčių trūkumai, dėl kurių negalima spręsti apie įkeitimu užtikrintos prievolės mastą ir terminus, ieškovo vertinimu, suponuoja pagrįstas prielaidas jos nevertinti kaip įrodymų, ypač ieškovui turint nuogąstavimų, kad ši sutartis galbūt suklastota ir dėl to jis prašo skirti ekspertizę, siekiant nustatyti joje pasirašiusių asmenų parašų tikrumą. Dėl to ieškovas atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, kad teismai atmetė kasatoriaus pateiktą rašytinį įrodymą – įkeitimo sutartį. Ieškovo vertinimu, teismai ją tyrė, analizavo jos ryšį su paskolos sutartimis, tačiau padarė išvadą, kad kasatorius pinigus gavo anksčiau; kasatoriaus argumentai apie jo teisę pradėti išieškojimą iš įkeistų daiktų anksčiau už kitus kreditorius, atmestini, nes jis neįrodė, jog atliko šiuos veiksmus įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.219 straipsnis); be to, įkeitimo sutartis neatitinka CK 4.210 straipsnio reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavimą kasatoriui grindė, remdamasis kasos išlaidų orderiais, patvirtinančiais, kad kasatorius gavo 439 098 Lt; taikos sutartis patvirtinta byloje, kurioje reikalavimas pareikštas kitiems asmenims, dėl jiems nepagrįstai ir neteisėtai išmokėtų lėšų, todėl kasatoriaus argumentai dėl nutrauktos civilinės bylos teisinių padarinių reikšmės šiai bylai nepagrįsti.

Kasatorius pinigų susigrąžinimo nevertina kaip sandorio, nurodo, kad teismo sprendimas ex officio pripažinti juos negaliojančiais, priimtas išeinant už ieškinio ribų; ieškovas nesutinka su šia pozicija ir pažymi, kad sandoriai yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teise ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Taigi bendrovės veiksmai grąžinant paskolas yra sandoriai CK 1.63 straipsnio prasme.

Nustačius, kad kasatorius, veikdamas kaip bendrovės vadovas ir kaip fizinis asmuo (kreditorius), sau grąžino paskolą, nors bendrovė negalėjo vykdyti įsipareigojimų kitiems kreditoriams, buvo nesąžiningas (CK 6.67 straipsnio 2 punktas), pažeidė kitų kreditorių interesus ir Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnį, todėl sudaryti sandoriai niekiniai ir negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo jų sudarymo.

Apie reikalavimo perleidimą kasatoriui turėjo būti žinoma, kai bankrutuojanti bendrovė pateikė prašymą apeliacinės instancijos teismui pakeisti ieškovą CPK 48 straipsnio pagrindu ir pateikė į bylą 2011 m. rugsėjo 10 d. susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo. Vadinasi, kasatorius apie tai informuotas tinkamai (CPK 135, 142 straipsniai), galėjo pasinaudoti jam suteiktomis procesinėmis teisėmis (CPK 42 straipsnis). Apie tai, kad cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka, laikomas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalį, pažymėta teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-105/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-105/2011">3K-3-105/2011</a>).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad nevisapusiškas byloje turinčių reikšmės aplinkybių ištyrimas vertintinas kaip proceso teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui byloje. Tai teigdamas, kasatorius pirmiausia nurodo aplinkybę, kad ieškovas neginčija paskolų ir įkeitimo sutarčių, o tai esą patvirtina byloje pareikšto reikalavimo nepagrįstumą bei kasatoriaus išsimokėtų lėšų, kaip paskolos grąžinimą, teisėtumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kasatoriui ginčijant tokį ieškovo teisinio reikalavimo pagrindimą ir teigiant, jog kasos išlaidų orderių pagrindu jis susigrąžino bendrovei paskolintas lėšas, apeliacinės instancijos teismas atliko byloje esančių paskolų ir bylos nagrinėjimo metu pateiktos kilnojamojo turto įkeitimo sutarčių tyrimą ir jų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus pripažino nepakankamais spręsti apie paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, kaip ir tai, jog paskolų grąžinimas užtikrintas turto įkeitimu. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad vienašalių sandorių sudarymo schema, kai jų pagrindu paskolos davėjas vienašaliai nusirašo lėšas nuo skolininko sąskaitos, apskritai nepripažintina sąžininga sutarčių vykdymo civiliniuose teisiniuose santykiuose praktika, nes šių sandorių sudarymas ieškovui reiškia, jog jis neturi teisinių svertų užkirsti kelią tokiam įmonės lėšų išsimokėjimui.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiomis pirmiau nurodytas sutartis nebuvimas nesuvaržė teismo nagrinėti byloje ieškovo pareikštą ieškinį, grindžiamą specialaus įstatymo normų pažeidimu. Kasacijos esmė yra tai, kad kasacinis teismas apskųstus teismų procesinius sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis); dėl to aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios ar apeliacinės instancijų teismuose, negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl teismo teisės ex officio pripažinti negaliojančiais pinigų mokėjimo sandorius

Kasatorius teigia, kad ieškovas pareikštu ieškiniu prašė atlyginti bendrovei padarytą žalą, bet nereikalavo pinigų susigrąžinimą vertinti kaip sandorius ir juos pripažinti negaliojančiais; anot kasatoriaus, teismų ex officio pripažinti sandoriai negali būti laikomi akivaizdžiai niekiniais; šiuo atveju pažeistos proceso teisės normos, draudžiančios išeiti už ieškinio ribų, taip pat dispozityvumo principas. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus šiuos kasacinio skundo argumentus.

Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias ieškovo nurodytas ir tas teisės normas, kuriomis jis ir kiti proceso dalyviai nesiremia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirsnė“ v. UAB „Medicinos bankas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-266/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-266/2006">3K-7-266/2006</a>; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137/2009">3K-3-137/2009</a>; 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-28/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-28/2011">3K-3-28/2011</a>; kt.).

Nagrinėjamu atveju savo reikalavimą – priteisti iš atsakovo įmonei padarytą 439 098 Lt žalą – ieškovas grindė nurodydamas, kad kasatoriaus vykdytas pinigų sau išmokėjimas kasos išlaidų orderių pagrindu prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms; ieškovas įrodinėjo, kad bendrovėje piniginiams įsipareigojimams vienu metu įvykdyti nebuvo pakankamai lėšų, tačiau kasatorius vykdė mokėjimus, pažeisdamas mokėjimų eilės tvarką reguliuojančias imperatyviąsias Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas. Tokį ieškinio faktinį pagrindą ieškovas įrodinėjo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Bylą nagrinėję teismai, turėdami pareigą teisiškai kvalifikuoti faktinį ieškinio pagrindą, rėmėsi būtent ieškovo nurodomu teisiniu pagrindu – lėšų išsimokėjimo sau prieštaravimu imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, o kasatoriaus vienašalius veiksmus kvalifikavo kaip sandorius ir taikė jų negaliojimo institutą nustatančias CK normas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus veiksmai kaip vienašaliai sandoriai, kurių pagrindu vykdyti mokėjimai, pažeidžiant imperatyviąsias Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo normas, galėjo būti laikomi akivaizdžiai niekiniais. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnis). Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai.

Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (1999 m. gruodžio 2 d. įstatymas Nr. VIII-1463; neteko galios 2009 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. XI-293 nuo 2009 m. liepos 1 d.), kuris taikomas nagrinėjant ginčą, 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, turi laikytis šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos, nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo paskirtį – valstybiniu reguliavimu siekiama įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Įstatymo 1 straipsnis). Sandoriai (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), kurių pagrindu atliekami mokėjimai, turi būti vykdomi taip pat laikantis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, nes šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje piniginis įsipareigojimas apibrėžiamas kaip visos mokėtojo prievolės mokėti vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-361/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-361/2009">3K-3-361/2009</a>). Ar konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia požymiai, kad ji formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai; tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Impronela Tours“ v. UAB „Busturas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-480/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-480/2010">3K-3-480/2010</a>; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. UAB „Bitė Lietuva“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2011">3K-3-523/2011</a>).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad UAB „Šildymo technologijų centras“ nuo 2008 m. sausio 15 d. nevykdė prievolių mokėti sulygtą darbo užmokestį darbuotojams. Bendrovės kreditoriai jau 2008 m. gegužės 19 d. turėjo duomenų apie įmonės nemokumą. Bankroto byla bendrovei iškelta 2008 m. rugpjūčio 21 d. darbuotojų iniciatyva. Teismų taip pat nustatyta, kad kasatorius, išsimokėjęs sau lėšas, pradedant 2008 m. sausio 29 d. ir vėliau balandžio, birželio, liepos mėnesiais, pripažino, jog jau 2008 m. sausio 29 d., kai jis gavo 40 000 Lt, iš darbo teisinių santykių kilę darbuotojų piniginiai reikalavimai gerokai viršijo šią sumą, todėl, atsakovui tęsiant išmokų mokėjimą sau, skola darbuotojams, mokesčiai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir kitos privalomos įmokos į valstybės biudžetą nebuvo mokami. Bylos duomenimis, UAB „Šildymo technologijų centras“ bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai 2009 m. sausio 12 d. sudarė 803 685,62 Lt, kurių dalis, t. y. 162 093,64 Lt, – iš darbo teisinių santykių kilę pirmos eilės kreditorių reikalavimai. Vadinasi, pripažintina pagrįsta teismų padaryta išvada, kad mokėjimų sau kasatorius neturėjo teisės vykdyti dėl jų sudarymo metu egzistuojančių sąlygų, apibrėžtų Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje. Kasatoriaus argumentai apie esą jo teisę gauti bendrovės lėšas pirmiau už kitus kreditorius tik patvirtina aplinkybę, kad jis žinojo, jog mokėjimai vykdomi, pažeidžiant imperatyviai Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo normų nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, tačiau to nepaisė. Šios aplinkybės suponavo teisėtą ir pagrįstą teismų išvadą, kad pinigų išmokėjimai, nepriklausomai nuo to, ar jie vertinti kaip veiksmai ar kaip sandoriai (teismai juos kvalifikavo sandoriais), yra niekiniai ir negali būti pateisinami dėl mokėtojo, šiuo atveju kasatoriaus nesąžiningumo ir jo atliekamų veiksmų prieštaravimo imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad šioje byloje kasatoriaus sudaryti pinigų sau išmokėjimo sandoriai teismo ex officio negalėjo būti pripažinti akivaizdžiai niekiniais.

Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį yra pagrindas taikyti restituciją, jeigu asmuo privalo grąžinti turtą, kurį jis gavo neteisėtai. Turto gavimo neteisėtumas pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas teismo konstatuojamas ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), o dėl sandorio niekinio pobūdžio pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį yra pagrindas restitucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. N. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-241/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-241/2007">3K-3-241/2007</a>).

Dėl ieškovo teisių perleidimo

CPK 48 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

UAB „Šildymo technologijų centras“ 2011 m. rugsėjo 10 d. sutartimi (b. l. 141) perleido G. B. reikalavimo teisę į kasatoriaus skolinį įsipareigojimą. Taigi ieškovas perleido G. B. reikalavimo teisę. Kreditorius tokią teisę turi ir jam nereikalingas skolininko sutikimas (CK 6.101 straipsnis), išskyrus atvejus, kai toks perleidimas yra negalimas CK 6.101, 6.102 straipsniai). Pagrindų, draudžiančių perleisti reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Kasatorius nurodo, kad UAB „Šildymo technologijų centras“ iš Juridinių asmenų registro išregistruotas 2011 m. lapkričio 21 d. Taigi reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta juridiniam asmeniui dar esant įregistruotam.

UAB „Šildymo technologijų centras“ pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą pakeisti ieškovą CPK 48 straipsnio pagrindu ir 2011 m. rugsėjo 10 d. susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo. Jis įteiktas atsakovo atstovui (b. l. 142). Kasatoriaus argumentas, kad nebuvo informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą G. B. atmestinas, nes jo teisinė padėtis dėl pasikeitusio kreditoriaus nesikeičia ir naujojo kreditoriaus G. B. atžvilgiu nėra blogesnė už buvusiąją pradiniam kreditoriui (UAB „Šildymo technologijų centras“). Atsakovo argumentas, kad jis negavo reikalavimo perleidimo sutarties, taip pat nėra pagrindas naikinti teisėtus ir pagrįstus teismų sprendimus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovo D. A. kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo (kasatoriaus) kasacinio skundo, ieškovui turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, susijusias su advokato pagalba parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau jis šių išlaidų neprašo priteisti ir nepateikia jų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl kasacinis teismas šio klausimo nenagrinėja.

Kasacinis teismas turėjo 21,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. A., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 21,40 Lt (dvidešimt vieną litą 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis