Dėl įskaitymo ir atsakomybės pagrindo, kai pareikštas reikalavimas atlyginti žalą atsakovei, kuri yra bendrovės vadovė ir vienasmenė akcininkė, dėl neteisėtai įskaitytos prievolės

Civilinė byla Nr. 3K-3-298-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00563-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7; 2.5.10.5.2.17; 3.3.1.19.4.; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. T. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rangesta“ ieškinį atsakovei D. T. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įskaitymo ir atsakomybės pagrindo, kai pareikštas reikalavimas atlyginti žalą atsakovei, kuri yra bendrovės vadovė ir vienasmenė akcininkė, dėl neteisėtai įskaitytos prievolės; dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo, pagrįstumo ir teisėtumo bei įrodymų vertinimo taisyklių taikymo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur) žalos atlyginimą, procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad atsakovė nuo 2004 m. rugpjūčio 9 d. buvo UAB „Rangesta“ vienintelė akcininkė ir vadovė. 2010 m. gegužės 28 d. UAB „Rangesta“ visuotiniame akcininkų susirinkime buvo patvirtinta 2009 m. finansinė atskaitomybė, akcininkės dividendams paskirta 250 000 Lt (72 405 Eur) neatskaičius mokesčių, tačiau nutariamojoje susirinkimo protokolo dalyje apie išmokamus dividendus nepasisakyta. Nors įmonė 2009 m. ir turėjo pelno, tačiau metų pabaigoje pinigų nebuvo. Atsakovė 187 000 Lt (54 158,94 Eur) dividendų išsimokėjo ne pinigais, o 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. buhalteriniuose dokumentuose šia suma padengė savo, kaip atskaitingo asmens, skolą įmonei. Po dividendų išmokėjimo įmonė liko skolinga valstybės biudžetui 46 750 Lt (13 539,73 Eur) gyventojų pajamų mokesčio.

Teigė, kad atsakovė liko skolinga ieškovei 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur), nes iš 352 273,42 Lt (102 025,43 Eur), gautų į sąskaitą nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. iš įmonės grynaisiais pinigais, pavedimais ir prekėmis, ji (atsakovė) įmonei grąžino 141 418,37 Lt (40 957,59 Eur), o pateikė tik 135 332,59 Lt (39 195,03 Eur) išlaidas pateisinančius dokumentus (šią aplinkybę patvirtina 2014 m. sausio 29 d. auditoriaus išvada).

Taip pat nurodė, kad pagal 2010 m. gegužės 28 d. neapmokėtų skolų suvestinę įmonė turėjo 538 656,48 Lt (156 005,70 Eur) pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, o jeigu būtų vertinamos ir 2010 metais kreditorių išrašytos ir neapmokėtos sąskaitos, ši suma dar padidėtų. Todėl atsakovė nepagrįstai rėmėsi tik formaliais finansinėse ataskaitose pateiktais įmonės finansiniais rodikliais ir neatsižvelgė į tai, kad pirmiausia turėjo būti padengti tuo metu egzistuojantys pradelsti įsipareigojimai kreditoriams, ypač valstybei, ir tik po to sprendžiamas dividendų paskyrimo klausimas. 2010 m. gegužės 28 d. nebuvo nei finansinės galimybės, nei akcininkės valios paskirti 250 000 Lt (72 405 Eur) pelno dalį dividendams išmokėti, o atliktas 187 000 Lt (54 158,94 Eur) įskaitymas buvo tik formalus veiksmas, kuriuo buvo neteisėtai ir nesąžiningai siekiama sumažinti atsakovės skolą įmonei. Atsakovė nepagrįstai pirmenybę suteikė tam, kad panaikintų savo skolą įmonei, padengdama ją paskirtais jai dividendais.

Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartimi UAB „Rangesta“ iškelta bankroto byla, nutartyje konstatuota, kad pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 926 542,21 Lt (268 345,17 Eur); 2012 m. liepos 11 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai; 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi patvirtintas atsakovės 25 682,30 Lt (7438,11 Eur) trečiosios eilės kreditoriaus reikalavimas, taip pat ir dėl 16 250 Lt (4706,32 Eur) neišmokėtų dividendų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 19 662 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo šios sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 212,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad 2010 m. gegužės 28 d. vienintelio akcininko sprendimo dėl 250 000 Lt (72 405 Eur) dividendų paskyrimo nebuvo ir dėl to jie negalėjo būti mokami. Teismo vertinimu, 2010 m. gegužės 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole nurodyta, kad atsakovė – vienintelė akcininkė – nutarė skirti 250 000 Lt (72 405 Eur) dividendams, ir nenurodyta, kad jie (dividendai) skirti atsakovei, tačiau tai nėra esminis protokolo trūkumas ir jis nedaro šio sprendimo niekinio CK 1.78 straipsnio prasme.

Teismo vertinimu, bylos įrodymai (UAB „Auditoriaus konsultacijos“ auditoriaus A. K. 2014 m. sausio 9 d. ir vasario 28 d. specialisto išvados, UAB „Censitor“ auditorės A. S. 2014 m. sausio 29 d. ataskaita, liudytojų A. S., A. K., L. A. paaiškinimai) nepaneigia atsakovės, kaip vienintelės akcininkės, teisės pasiskirti sau dividendus už 2009 metus, kai įmonė dirbo pelningai, todėl sprendė, kad 2010 m. gegužės 28 d. sprendimas dėl jų skyrimo neprieštaravo Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 60 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatoms (2009 m. gruodžio 15 d. įstatymo redakcija). Be to, tolesni šalių veiksmai atlikus buhalterinėje apskaitoje 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. užskaitas dividendais patvirtina 2010 m. gegužės 28 d. akcininko sprendimo dėl dividendų skyrimo vykdymą, todėl konstatuotina, kad 2011 m. sausio 17 d. atsakovė faktiškai turėjo kreditoriaus reikalavimą dėl neišmokėtų 203 250 Lt (58 865,27 Eur) dividendų (atskaičius 46 750 Lt (13 539,73 Eur) gyventojų pajamų mokestį).

Teismas nustatė, kad ieškovė buvo skolinga atsakovei 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur). Šią skolą sudarė lėšos (skola), kurias atsakovė, veikdama kaip bendrovės vadovė ir atskaitingas asmuo, buvo gavusi iš ieškovės ir per 2011–2012 m. laikotarpį (iki bankroto bylos iškėlimo) nepanaudojo ieškovės reikmėms, bei skola pagal šešias PVM sąskaitas faktūras už atsakovės įsigytas iš ieškovės prekes. Teismas nustatė, kad atsakovė nurodytos skolos ieškovei negrąžino, o dalis atsakovės turėto kreditoriaus reikalavimo (dėl neišmokėtų 203 250 Lt (58 865,27 Eur) dividendų (atskaičius 46 750 Lt (13 539,73 Eur) gyventojų pajamų mokestį) 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. ieškovės buhalterinėje apskaitoje buvo įskaityta skolai dengti.

Teismas nustatė, kad: ieškovė su dauguma kreditorių atsiskaitė po 2011 m. sausio 17 d., iš pradelstų įsipareigojimų liko neatsiskaityta su kreditore UAB „Glasma“ – 4000 Lt (1158,48 Eur) ir UAB „Alseka Kaunas“ – 2873,46 Lt (832,21 Eur), kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti bankroto byloje; 2010–2011 m. ieškovė veiklą vykdė, atsiskaitinėjo su kreditoriais, jos finansinė padėtis tapo artima nemokumo būsenai tik nuo 2011 m. birželio mėnesio, kai pradėta vėluoti mokėti atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su kreditoriais, kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti 2012 m. liepos 11 d. nutartimi; atsiskaitymo terminai su „Sodra“, VMI nebuvo pradelsti. Teismas sprendė, kad 2011 m. sausio 17 d. atliktas 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) skolos padengimas dividendais (įskaitymas), lyginant su pradelstais finansiniais įsipareigojimais, nepripažintinas esminiu įmonės kreditorių interesų pažeidimu ir neprisidėjo prie įmonės finansinės padėties pablogėjimo, nes: atsakovė taip pat buvo įmonės kreditorė; įmonė buvo moki; įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai; šioje situacijoje, net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, yra leidžiama atsiskaityti su vienu iš kreditorių. Nustatęs, kad atsakovė, būdama vienintelė akcininkė ir vadovė, žodžiu informavo įmonės buhalterę dėl įskaitymo, kuris ir buvo įformintas buhalterinėje apskaitoje, teismas, remdamasis CK 1. 64 straipsnio 2 dalimi, 6.131 straipsniu, konstatavo, kad atsirado teisinių padarinių, t. y. atsakovės, kaip skolininkės, prievolė ieškovei (kreditorei) dėl 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) ir tokio paties dydžio ieškovės, kaip skolininkės, prievolė atsakovei (kreditorei) pasibaigė, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą.

Teismas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 1 d. padaryta 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) atsakovės dividendų užskaita už įgytas ir neapmokėtas prekes, taip pat negrąžinta nepanaudotų lėšų – 18 694,09 Lt (5414,18 Eur) suma (177 567,70 Lt (51 427,16 Eur) – 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) – 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) atlikta likus 2 mėnesiams iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir šios finansinei padėčiai esant artimai nemokumo būsenai, t. y. ieškovei jau esant nepajėgiai atsiskaityti su kreditoriais, todėl vertinama, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė CK 2.87 straipsnio 7 dalies, ABĮ 19 straipsnio 8 dalies, 37 straipsnio 12 dalies nuostatas, nes ji, kaip įmonės vadovė, savo, kaip kreditorės (akcininkės), interesus iškėlė aukščiau už įmonės ir jos kreditorių interesus, taip pat pažeidė ABĮ 60 straipsnio 3 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2012 m. kovo 1 d.) nuostatas (dividendų išmokėjimas įmonei esant nemokiai draudžiamas). Ieškovė prarado galimybę nukreipti savo reikalavimų patenkinimą į lėšas, kurias ji būtų gavusi atsakovei tinkamai įvykdžius savo pareigas. Teismas sprendė, kad atsakovė neteisėtais veiksmas padarė ieškovei 67 888,56 Lt (19 661,87 Eur) žalą dėl negrąžintų lėšų (49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) + 18 694,09 Lt (5414,18 Eur), todėl, esant nustatytoms visoms būtinosioms civilinės atsakomybės sąlygoms (CK 6.246–6.249 straipsniai), ieškinį tenkino iš dalies, iš atsakovės priteisė 19 662 Eur žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą pakeitė, ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės 51 427,25 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2013 m. birželio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 559,84 Eur už advokato pagalbą, taip pat priteisė valstybei iš atsakovės 2241 Eur žyminio mokesčio ir 11,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovei pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, kurią ji padarė veikdama kaip įmonės vadovė, t. y. gavo iš įmonės lėšų ir jų grąžinimo nepagrindė apskaitos dokumentais. Byloje iš esmės yra kilęs ginčas, ar atsakovė teisėtai pa(si)skyrė dividendus ir turėjo teisę atlikti bei atliko 187 000 Lt (54 158,94 Eur) įskaitymą į savo prievolę grąžinti lėšas įmonei sau nusistatytų dividendų sąskaita. Patikslintame ieškinyje kaip neteisėti atsakovės veiksmai (apibendrinant) nurodomos dvi veiksmų grupės: 1) dividendai pagal įmonės finansinę padėtį apskritai negalėjo būti mokami, realiai jie ir neišmokėti, o atliktas jų įskaitymas yra neteisėtas; 2) iš įmonės gautos lėšos nėra grąžintos ir negrąžinimas nėra pagrindžiamas jų panaudojimo apskaitos dokumentais.

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš auditorės A. S. surinktų duomenų matyti, jog 2010 m. gegužės 28 d. ieškovė turėjo daugiau kaip 1 mln. litų neapmokėtų skolų, o iš įmonės 2009 m. balanso matyti, kad įmonė turėjo 3,5 mln. litų vertės turto, taigi turto ir įsipareigojimų santykio vertinimu įmonės padėtis formaliai buvo pakankamai nebloga. Kita vertus, auditorė nurodo, kad beveik 0,9 mln. litų iš įmonės skolų jau buvo pradelstos, o iš pastarųjų beveik pusė (0,387 mln. litų) buvo pradelstos jau ir gerokai – daugiau kaip tris mėnesius, darbo užmokestis darbuotojams vėlavo 2–3 mėnesius, o įmonės turto masėje beveik 3 mln. litų (arba beveik 86 proc.) sudarė gautinos sumos, kurių atgavimas visa apimtimi dėl įvairių priežasčių (debitorių bankrotas, nesąžiningas elgesys, realių galimybių išieškoti skolas dėl debitorių turtinės padėties nebuvimas ir pan.) paprastai yra gana abejotinas. Iš 2009 m. balanso matyti, kad lėšų įmonė 2009 m. apskritai neturėjo, yra pagrindas manyti, kad ir vėliau įmonė išmokėti dividendų, kurie turi būti išmokami pinigais (ABĮ 60 straipsnio 5 dalis), negalėjo, nes atsakovei jie ir nebuvo išmokėti. Nors su kreditoriais buvo vykdomi atsiskaitymai, tai, kad įmonė neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų dividendams išmokėti, nurodė ir liudytoja L. A.. Taigi, įvertinant minėtas aplinkybes, neatmestina, kad pagal formalius balanso rodiklius įmonė nebuvo teisine prasme (Įmonių bankroto įstatymo) nemoki, tačiau tokia išvada iš esmės pagrindžiama tik galimybės realiai susigrąžinti debitorines skolas tikėtinumu. Tuo tarpu faktinė situacija, kai, akivaizdžiai vėluojant atsiskaityti su kreditoriais (tarp jų – ir darbuotojais), vadovė (ji ir vienintelė akcininkė) sau pasiskiria dividendus, nelaikytina sąžiningu veiksmu. Kita vertus, aplinkybės, susijusios su dividendų skyrimo (ne)teisėtumu, teisėjų kolegijos nuomone, nėra esminės sprendžiant ginčą, nes byloje reikalavimas pripažinti neteisėtu 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą dėl dividendų paskyrimo nėra pareikštas, ieškinio dalykas taip pat nėra neteisėtai išmokėtų dividendų grąžinimas (dėl dividendų dalies – 16 500 Lt (4778,73 Eur) yra patvirtintas atsakovės kreditoriaus reikalavimas), ieškinys yra pareikštas dėl žalos, padarytos negrąžinus kitokios paskirties lėšų, gautų iš įmonės.

Teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad nėra esminio ginčo dėl to, jog atsakovės gautų įmonei negrąžintų bei nepateisintų apskaitos dokumentais pinigų likutis 2012 m. balandžio 19 d., įmonės apskaitoje esančiais duomenimis, yra 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur), tokia auditorės A. S. nustatyta suma nėra paneigta, atmetė atsakovės prašymą išreikalauti iš ieškovės 2011 m. gruodžio 22 d. kasos pajamų orderį Nr. RAN1299, kurio pagrindu atsakovė įnešė į įmonės kasą 40 400,39 Lt (11 700,76 Eur). Vertindama atsakovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) suma 2011 m. gruodžio 1 d. buvo įskaityta dividendais, nes, anot atsakovės, šią sumą už prekes ji yra apmokėjusi įmonei minėtu kasos pajamų orderiu bei mokėjimais kitiems įmonės kreditoriams, teisėjų kolegija nurodė, kad iš apyvartos žiniaraščio nematyti, jog 2011 m. gruodžio 1 d. būtų atliktas kokios nors sumos įskaitymas, tačiau iš auditorės A. S. išvadų matyti, kad nustatant negrąžintų lėšų sumą buvo tiriamas laikotarpis iki pat 2012 m. balandžio 19 d., taigi prašomas išreikalauti kasos pajamų orderis jau yra įtrauktas į apskaitą, todėl jo (ne)išreikalavimas reikšmės sprendžiant ginčą faktiškai neturi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant ginčą esminės aplinkybės yra tai, ar atsakovė turėjo teisę įskaityti į negrąžintas įmonei lėšas sau pasiskirtus dividendus, ar įskaitymas, jei atsakovė tokią teisę turėjo, atliktas teisėtai. Teisėjų kolegija nelaikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovės, kaip skolininkės, prievolė ieškovei dėl 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) pasibaigė 2011 m. sausio 17 d. atliktu įskaitymu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovė dividendus galėtų gauti (gauna) kaip akcininkė, t. y. įmonės ir akcininkės santykiai iš esmės yra išoriniai, todėl net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad dividendus atsakovė (akcininkė) pasiskyrė teisėtai ir turi teisę reikalauti juos išmokėti, tarp jos ir įmonės nėra jokių priešpriešinių reikalavimų, nes atsakovė, kaip akcininkė, neturi įmonei jokios prievolės. Ir priešingai, esant santykiui „įmonė–vadovas“ nagrinėjamu atveju tik vadovas turi pareigą grąžinti nepanaudotas gautas įmonės lėšas, o įmonė jokios prievolės vadovui neturi, dėl to, t. y. nesant tarp jų priepriešinių reikalavimų, įskaitymo galimybė neatsiranda (CK 6.130 straipsnis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju aktualūs pranešimui apie įskaitymą keliami reikalavimai – jis turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas, o to šiuo atveju konstatuoti nėra pagrindo ir dėl to reikšmingesnė tampa pati pranešimo forma. Pirma, nėra aišku, ką apskritai (kokį įmonės reikalavimą), jei iš tikrųjų buvo siekiama įskaityti, buvo norima įskaityti 187 000 Lt (54 158,94 Eur) dividendų suma. Antra, įskaitymo metu atsakovė pagal 2011 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. apyvartos žiniaraštį buvo skolinga įmonei vos ne perpus mažesnę sumą (109 679,14 Lt (31 765,27 Eur), todėl neaišku, kodėl įskaitoma būtent tokia dividendų dalis, t. y. ne tik ne skolos dydžio, bet ir kažkodėl ne visa dividendų suma (bankroto byloje dar yra patvirtintas atsakovės kreditoriaus reikalavimas dėl likusių 16 500 Lt (4778,73 Eur) dividendų). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien iš fakto, kad į įmonės apskaitą iš dividendų yra įtraukiama tam tikra jų dalis kaip kreditas įmonei, negalima daryti pakankamai apibrėžtos išvados, kad tokiu būdu siekiama įskaityti konkrečią atsakovės skolą už gautas ir negrąžintas įmonei grąžintinas lėšas.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, dėl to nepagrįstai netenkino atmestos ieškinio dalies.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas visiškai, ir priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl 47 007,75 Eur atmesti, priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prievolių pasibaigimą įskaitymu (CK 6.130, 6.131, 6.134 straipsniai), ne tik netinkamai išsprendė prievolių pasibaigimo įskaitymu klausimą, bet ir prievolių įskaitymo teisiniams santykiams taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens valdymo organo ir dalyvio civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kad kasatorės, kuri yra ir bendrovės akcininkė, ir vadovė, esant įskaitymo santykiams, statusas skiriasi, padarė neteisingą išvadą, nes kasatorė turi priešpriešinį interesą – grąžinti įmonei lėšas ir gauti dividendus, o įstatymas nereglamentuoja subjektų, kuriems draudžiama įskaityti, rato. Kasatorės teigimu, 2011 m. sausio 17 d. atliktas 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) įskaitymas dividendais atitinka visas įskaitymui būtinas sąlygas, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp šalių nebuvo jokių priešpriešinių reikalavimų, ir nepagrįstai konstatavo įskaitymo negalimumą.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl reikalavimų pareiškimui apie įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOC8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-18/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-18/2010">3K-3-18/2010</a>). Kasatorė turėjo teisę savo nuožiūra pasirinkti bet kurią pranešimo apie įskaitymą (valios išreiškimo) formą. Esant kasatorės 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur) skolai ir jai turint reikalavimo teisę į 203 250 Lt (58 865,27 Eur) neišmokėtus dividendus (esant priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams), 2011 m. sausio 17 d. atliktas 187 000 Lt (54 158,94 Eur) skolos įskaitymas negali būti laikomas nesuprantamu ir neaiškiu. Kasatorė, kaip įmonės vadovė, žinojo savo, kaip akcininkės, valią atlikti įskaitymą, todėl apie priimtą sprendimą žodžiu informavo ir ieškovės buhalterę, o ši įskaitymo operaciją įformino buhalterinėje apskaitoje. Taigi ir buhalterei buvo aišku, kad yra atliekamas kasatorės skolos 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) dalinis įskaitymas dividendų 187 000 Lt (54 158,94 Eur) suma. Kasatorės atlikti veiksmai laikytini tinkamu pranešimu apie įskaitymą ir leidžia nustatyti tikrąją jos valią. Šiuo atveju 2011 m. sausio 17 d. atlikto priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisiniai padariniai – 77 320,86 Lt (22 393,66 Eur) ieškovės skola akcininkei, sutarta šalių ir atitinkanti jų valią – buvo užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose (2011 m. sausio 17 d. įrašas Nr. 44891), buvo aiškūs, suprantami ir nedviprasmiški, o apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad kasatorė buvo skolinga įmonei vos ne perpus mažesnę sumą (109 679,14 Lt (31 765,27 Eur), prieštarauja byloje nustatytai faktinei aplinkybei, kad kasatorės skola ieškovei buvo 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur) dydžio. Toliau buvo skolinamasi, įskaitomi priešpriešiniai reikalavimai ir 2011 m. lapkričio 30 d. ieškovės skola sudarė 15 259,25 Lt (4419,38 Eur). Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. jokie įskaitymo sandoriai nebuvo atliekami.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6246–6.249 straipsniai), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alaja“ ir ko“ v. K. A. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-509/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-509/2008">3K-3-509/2008</a>; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum“ v. G. Z. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjUtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-665-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-665-969/2015">3K-3-665-969/2015</a>). Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš kasatorės žalos atlyginimą, nenustatė vadovo ar juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei taikyti būtinųjų sąlygų, neteisėtų kasatorės veiksmų, jos kaltės bei žalos ieškovei. Konstatuodamas įskaitymo galimybės nebuvimą, apeliacinės instancijos teismas paneigė įvykusį faktą, tačiau jokių neteisėtų ar nesąžiningų kasatorės veiksmų, susijusių su šio fakto (įskaitymo) teisiniais padariniais, nenustatė. Priešingai, teismai: nepripažino 2010 m. gegužės 28 d. vienintelės akcininkės (kasatorės) sprendimo skirti 250 000 Lt (72 405 Eur) dividendams neteisėtu; nenustatė jos neteisėtų veiksmų priimant šį sprendimą; nenustatė kasatorės, kaip vadovės, neteisėtų bei nesąžiningų veiksmų, taip pat ir kreditorių teisių pažeidimo. Dėl to neaišku, už kokios pareigos (vadovės ar akcininkės) pažeidimą teismas kasatorei taikė civilinę atsakomybę. Teisiškai reikšminga yra pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovės finansinė padėtis tapo artima nemokumo būsenai nuo 2011 m. birželio mėnesio, todėl teismas, spręsdamas žalos dydžio klausimą, privalėjo vertinti šalių veiksmus (prievolių įskaitymą) tik dėl likusios 19 289,73Lt (5586,69 Eur) skolos grąžinimo teisėtumo ir pagrįstumo per laikotarpį, kada buvo atliekami šios skolos įskaitymai, t. y. nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 1 d., o ne dėl visos 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur) sumos.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paneigė pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad 2011 m. gruodžio 1 d. buvo atliktas kasatorės dividendų ir jos skolos ieškovei už įgytas prekes 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) sumos įskaitymas. Tačiau tenkindamas šią ieškinio dalį apeliacinės instancijos teismas antrą kartą iš kasatorės priteisė dar 2011 m. gruodžio mėnesį sumokėtus 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur). Kasatorė teigia, kad ji į ieškovės kasą 2011 m. gruodžio 22 d. įnešė 40 400,39 Lt (11 700,76 Eur) grynaisiais pinigais (tai patvirtina 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. apyvartos žiniaraštis Nr. 2435 ir jame užfiksuota informacija, jog nurodyta suma buvo įnešta pagal kasos pajamų orderį Nr. RAN1299), o 8794,47 Lt (2547,05 Eur) ji (kasatorė) mokėjimo pavedimais sumokėjo tretiesiems asmenims už ieškovę.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnį, 329 straipsnio 2 dalį, 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AS,,Parekss banka“ prašymą, bylos Nr. 3K-7-552/2004; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tortela“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-131/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-131/2008">3K-3-131/2008</a>; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Halsas“ v. Druskininkų savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka jai keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, yra tinkamai nemotyvuota, jos motyvuojamosios dalies išvados grįstos prielaidomis. Teismas, turėdamas pareigą nustatyti tam tikrus faktus, to neatliko, neatsakė į esminius klausimus, vertino pavienius įrodymus, o ne jų visetą, todėl padarytos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatorės D. T. kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis).

Šioje byloje kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškinys yra tenkintas visiškai, ir prašo priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio dalį dėl 47 007,75 Eur žalos atlyginimo priteisimo. Taigi, kadangi apskųsta nutartimi iš kasatorės yra priteista 51 427,25 Eur žalos atlyginimo, darytina išvada, kad ji (kasatorė) su 4419,50 Eur žalos atlyginimo priteisimu sutinka. Tačiau kasaciniame skunde nėra pateiktas detalus ir aiškus ginčijamos sumos ir (arba) neginčijamos sumos apskaičiavimas.

Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kasatorės D. T. kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai siejami su 31 765,27 Eur (109 679,14 Lt) suma (2011 m. sausio 17 d. atliktas 109 679,14 Lt (31 465,27 Eur) įskaitymas) ir 14 247,70 Eur (49 194,47 Lt) suma (kasatorės teigimu, ieškovei sumokėta 2011 m. gruodžio mėnesį). Jas abi sudėjus gaunama 46 012, 97 Eur suma. Dėl to kasacinio peržiūrėjimo objektas nagrinėjant kasatorės kasacinį skundą yra tik apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl 46 012, 97 Eur žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgus į tai ir į kasaciniame skunde nurodytus motyvuotus kasacijos pagrindus, vertintina, kad kasaciniu skundu nėra ginčijama apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria kaip žalos atlyginimas iš kasatorės priteista ieškovės naudai 5414,18 Eur (18 694,09 Lt) negrąžintų nepanaudotų lėšų.

Dėl 2011 m. sausio 17 d. atlikto 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) įskaitymo ir atsakomybės pagrindo, kai pareikštas reikalavimas atlyginti žalą atsakovei, kuri yra bendrovės vadovė ir vienasmenė akcininkė, dėl neteisėtai įskaitytos prievolės

Nagrinėjamoje byloje keliamas teisės klausimas dėl atsakomybės pagrindo, kai pareikštas reikalavimas atlyginti žalą atsakovei, kuri yra bendrovės vadovė ir vienasmenė akcininkė, dėl neteisėtai įskaitytos prievolės. Byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio 17 d. buvo atliktas šalių piniginių reikalavimų 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) sumos įskaitymas. Reikalavimas dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu byloje nepareikštas.

Pirmosios instancijos teismas atsakovei taikė atsakomybę kaip bendrovės vadovei, pažeidusiai fiduciarines pareigas (2011 m. sausio 17 d. atliktą įskaitymą teismas įvertino kaip teisėtą, nes nustatė, kad įmonė tuo metu nebuvo nemoki, todėl atsakovė nepažeidė imperatyviųjų teisės normų įskaitydama savo ir bendrovės prievoles).

Apeliacinės instancijos teismas nurodytą įskaitymą vertino kaip neteisėtą, nes sprendė, kad šalys neturėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų, todėl net ir tuo atveju, jei pripažinti, kad dividendus atsakovė (akcininkė) pasiskyrė teisėtai ir turi teisę reikalauti jų išmokėjimo, tarp jos ir įmonės nėra jokių priešpriešinių reikalavimų, nes atsakovė kaip akcininkė neturi įmonei jokios prievolės. Ir priešingai, santykyje „įmonė - vadovas“ nagrinėjamu atveju tik vadovas turi pareigą grąžinti nepanaudotas gautas įmonės lėšas, o įmonė jokios prievolės vadovui neturi, dėl ko, t.y. nesant tarp jų priepriešinių reikalavimų, įskaitymo galimybė neatsiranda.

Teisėjų kolegija tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta teisiškai ydinga. Nagrinėjamu atveju kasatorė turėjo ir reikalavimo teisę, ir prievolę ieškovei ji (kasatorė) buvo ieškovės kreditorė ir skolininkė, todėl konstatuotina, kad šalys turėjo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus ir šiuo aspektu kliūčių įskaityti nebuvo.

Kadangi atsakovei yra pareikštas reikalavimas ne dėl dividendų grąžinimo, o dėl žalos atlyginimo, vertintina, kad ji turėtų atsakyti įrodžius savo, kaip vadovės, o ne kaip akcininkės, neteisėtus veiksmus. Taip pat vertintina, kad, esant atsakovei pareikštam reikalavimui atlyginti žalą dėl neteisėtai įskaitytos prievolės (reikalavimas dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu byloje nepareikštas), pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atsakomybės pagrindą pagal CK 2.87 straipsnį ir sprendė dėl civilinės atsakomybės atsakovei, kaip bendrovės vadovei, už (ne)teisėtą dividendų išmokėjimą ir įskaitymo atlikimą (nustatyta, kad dividendai pinigais išmokėti nebuvo) taikymo. Įskaitymu sukelti teisiniai padariniai – prievolės pasibaigimas – galioja, jeigu šis sandoris nėra nutrauktas ar pripažintas negaliojančiu arba nėra konstatuotas jo buvimo niekiniu faktas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis, 1.78 straipsnis, 6.130 straipsnio 1 dalis).

Jei atsakomybė atsakovei taikoma CK 2.87 straipsnio pagrindu, nepažeidžiama taisyklė, kad dividendus ir (arba) įskaitytas lėšas susigrąžinti galima tik nuginčijus atitinkamai akcininko sprendimo ir (arba) įskaitymo teisėtumą, o civilinė atsakomybė atsakovei taikoma kaip bendrovės vadovei, pažeidusiai fiduciarines pareigas.

Bendrovės vadovas turi įstatymuose įtvirtintas ir fiduciarines pareigas bendrovei – rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys). Atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą ir pareigą visiškai atlyginti dėl to įmonei padarytą žalą įtvirtina CK 2.87 straipsnio 7 dalis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-266/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-266/2006">3K-7-266/2006</a>; teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Star 1 Airlines“ v. M. L., bylos Nr. 3K-3-244/2014).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai juridinio asmens valdymo organo nariai yra ir to juridinio asmens dalyviai, jų, kaip juridinio asmens dalyvių ir kaip valdymo organų narių, pareigos ir interesai gali nesutapti, tačiau asmeninių interesų turėjimas neatleidžia bendrovės valdymo organo nario nuo jo fiduciarinės pareigos veikti tik bendrovės interesais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Plass Investments Limited“ v. įmonių grupė „Alita“, AB ir kt., bylos Nr. 3K-3-66-687/2015; 2015 m balandžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Skanvolvita“ v. Š. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-220-916/2015); juridinio asmens vadovas privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Creditum“ v. G. Z. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjUtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-665-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-665-969/2015">3K-3-665-969/2015</a>).

Remiantis teismų praktikoje pripažįstama verslo sprendimų priėmimo taisykle (angl. business judgment rule), preziumuojamas vadovų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Mitnija“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-124/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-124/2014">3K-7-124/2014</a>).

Šios bylos aptariamoje dalyje pagal ieškovės pasirinktą teisių gynimo būdą – žalos atlyginimą –atsakovės, kaip bendrovės vadovės, pažeidusios fiduciarines lojalumo ir rūpestingumo pareigas, civilinei atsakomybei kilti turėjo būti nustatyta įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma: neteisėti vadovės veiksmai, atsiradusi žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys, vadovės kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas, o paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę.

Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovės veiksmų (ne)teisėtumo aspektu įvertinimas priklauso nuo to, ar įskaitymas yra teisėtas. Nagrinėjamos bylos atveju dividendų paskyrimas nėra pripažintas neteisėtu, toks reikalavimas netgi nėra pareikštas, todėl teigti, kad atsakovė, kaip bendrovės akcininkė, neturėjo teisės įskaityti reikalavimo, negalima. Tačiau vien aplinkybė, kad akcininkė teisėtai paskelbė dividendus, neatleidžia jos nuo atsakomybės vengti interesų konflikto ir teikti pirmenybę ne savo asmeniniam, o bendrovės interesui. Todėl vertinant atsakovės, kaip bendrovės vadovės, atlikto įskaitymo teisėtumą esminę reikšmę turi tai, ar atlikdama įskaitymą ji nepažeidė fiduciarinių pareigų, galėjo pagrįstai tikėti, kad šis įskaitymas nepažeidžia bendrovės, kreditorių interesų. Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo ieškovės finansinės padėties, mokumo įskaitymo atlikimo metu, t. y. 2011 m. sausio 17 d., vertinimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės finansinė padėtis artima nemokumo būsenai tapo 2011 m. birželio mėnesį.

Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neįvertino ieškovės finansinės padėties bei mokumo ir atsakovės, kaip bendrovės vadovės, vykdymo fiduciarinių pareigų įskaitymo 2011 m. sausio 17 d. atlikimo metu, padarė nepagrįstą išvadą, kad šis įskaitymas, kuris nėra pripažintas niekiniu arba negaliojančiu sandoriu, nesukėlė teisinių prievolės pasibaigimo padarinių, reikalavimą aptariamoje dalyje tenkino nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, reikšmingų taikant jai atsakomybę pagal CK CK 2.87 straipsnį. Dėl to pripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkindamas aptariamą ieškovės reikalavimo dalį dėl 31 765,27 Eur (109 679,14 Lt) žalos atlyginimo priteisimo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prievolių pasibaigimą įskaitymu (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) ir juridinio asmens valdymo organo civilinę atsakomybę (CK 2.87, 6246–6.249 straipsniai).

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo, pagrįstumo ir teisėtumo bei įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka jai keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, tinkamai nemotyvuota, jos motyvuojamosios dalies išvados pagrįstos prielaidomis; teismas, turėdamas pareigą nustatyti tam tikrus faktus, to neatliko, neatsakė į esminius klausimus, vertino pavienius įrodymus, o ne jų visetą, todėl padarytos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas.

Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 4968/99, par. 30). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimus bylose Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, Serija A. Nr. 303 – A ir 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29–30, par. 27; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją, Sprendimų pranešimai 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, Serija A. Nr. 288, p. 20, par. 61).

Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis teisės normų pažeidimas, be to, šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis trūkumas gali būti pripažintas esminiu pažeidimu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. 3K-3-27/2012).

Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą.

Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>).

Kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka jai keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, nes nutarties motyvuojamosios dalies išvados, pasisakant apie atsakovės teisę į dividendus, 2011 m. sausio 17 d. atlikto įskaitymo galimybę ir kt., yra pagrįstos prielaidomis, nepripažintinas teisingu. Teismo sprendimas (nutartis) negali būti pagrįstas prielaidomis apie bylos aplinkybes, tuo tarpu teismo išvados turi atitikti įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Iš apskųstos apeliacinės teismo nutarties turinio aišku, kokias faktines bylos aplinkybes, kasatorės nurodomu aspektu, nustatė šis teismas, kuriomis ir grindė savo išvadas, jos (nustatytos aplinkybės) nevertintinos kaip prieštaringos.

Ieškovė ieškinyje, greta kitų jo pagrindą sudarančių aplinkybių, nurodė aplinkybę, kad atsakovė 2011 m. gruodžio 1 d. buhalteriniuose dokumentuose dividendais padengė savo, kaip atskaitingo asmens, skolą įmonei. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis UAB „Censitor“ auditorės A. S. 2014 m. sausio 29 d. ataskaita, A. S., kaip liudytojos, parodymais, nustatė, kad atsakovės negrąžintų ieškovei pinigų likutis 2012 m. balandžio 19 dieną sudarė 177 567, 70 Lt (51 427,16 Eur), atsakovė nurodytos skolos ieškovei negrąžino, 2011 m. gruodžio 1 d. buvo atliktas atsakovės dividendų ir jos skolos ieškovei 49 194, 47 Lt (14 247,70 Eur) įskaitymas. Teismas atsakovės veiksmus dėl 2011 m. gruodžio 1 d. atlikto įskaitymo vertino kaip pažeidusius CK 2.87 straipsnio 7 dalies, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies, 37 straipsnio 12 dalies, 60 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas ir tenkino reikalavimo dalį dėl 49 194, 47 Lt (14 247,70 Eur) žalos atlyginimo priteisimo.

Atsakovė apeliaciniu skundu ginčijo tokias pirmosios instancijos teismo išvadas: nurodė, kad teismas nepagrįstai nustatė įskaitymo 2011 m. gruodžio 1 d. atlikimo faktą; teigė, jog 49 194, 47 Lt (14 247,70 Eur) skolą ieškovei ji padengė įnešusi 2011 m. gruodžio 22 d. į kasą 40 400,39 Lt (11 700,76 Eur) grynaisiais pinigais (tai patvirtina 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. apyvartos žiniaraštis Nr. 2435 ir jame užfiksuota informacija, jog nurodyta suma buvo įnešta pagal kasos pajamų orderį Nr. RAN1299) ir 8794,47 Lt (2547,05 Eur) mokėjimo pavedimais sumokėdama už ieškovę tretiesiems asmenims (A. S. įmonei, UAB „SSAS“ ir kt.); prašė išreikalauti iš ieškovės 2011 m. gruodžio 22 d. kasos pajamų orderį Nr. RAN1299.

Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteista 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) žalos atlyginimo, nepakeistą nutartyje konstatavo, kad: iš apyvartos žiniaraščio nematyti, jog 2011 m. gruodžio 1 d. būtų atliktas kokios nors sumos įskaitymas; iš auditorės A. S. išvadų, pagal kurias atsakovės skola ieškovei 2012 m. balandžio 19 d. yra 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur), ir tokia auditorės A. S. nustatyta suma nėra paneigta, matyti, jog nustatant negrąžintų lėšų sumą buvo tiriamas laikotarpis iki pat 2012 m. balandžio 19 d., taigi prašomas išreikalauti kasos pajamų orderis jau yra įtrauktas į apskaitą, todėl jo (ne)išreikalavimas reikšmės sprendžiant ginčą faktiškai neturi.

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 50 punkte nurodytoje nutarties dalyje neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to bylos dalis dėl reikalavimo priteisti 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) žalos atlyginimą galėjo būti išspręsta neteisingai. Atsakovei ginčijant 2011 m. gruodžio 1 d. įskaitymo faktą, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad iš apyvartos žiniaraščio nematyti, jog 2011 m. gruodžio 1 d. būtų atliktas įskaitymas, nutartyje nepasisakė dėl svarbios faktinės aplinkybės – 2011 m. gruodžio 1 d. įskaitymo egzistavimo ar neegzistavimo, kuri turi esminę reikšmę nustatant atsakovės civilinės atsakomybės pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir neįvertino atsakovės apeliacinio skundo argumentų dėl 49 194, 47 Lt (14 247,70 Eur) skolos grąžinimo ieškovei, kurie galbūt dera su ieškovės byloje pateikto 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. apyvartos žiniaraščio Nr. 2435 duomenimis. Jų neištyręs ir argumentuotai neatmetęs apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad auditorės A. S. nustatyta skolos suma nėra paneigta. Pastaroji apeliacinės instancijos teismo išvada vertintina kaip nepagrįsta. Darytina išvada, kad pagal aptariamoje dalyje apeliacinės instancijos teismo nurodytas nustatytas faktines bylos aplinkybes negalima tinkamai pritaikyti materialiosios teisės normų.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kurioje palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti iš atsakovės 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) žalos atlyginimo, yra priimta netinkamai pritaikius CPK 185 straipsnio 1 dalį, 263 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą bei nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos dėl reikalavimų teismo procesinio sprendimo turiniui.

Remdamasi 38 punkte išdėstytais argumentais teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kurioje apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkino ieškovės reikalavimo dalį dėl 31 765,27 Eur (109 679,14 Lt) žalos atlyginimo, neatitinka CPK 263 straipsnio 1 dalies.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos apskųstos nutarties teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Nustatytas netinkamas materialiosios ir proceso teisės normų taikymas yra pagrindu naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kurioje iš kasatorės priteista 46 012,97 Eur (31 765,27 + 14 247,70) žalos atlyginimo ieškovės naudai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Naikinant nutarties dalį dėl dalies pagrindinio reikalavimo - žalos atlyginimo priteisimo, atitinkamoje dalyje naikintina ir nutarties dalis dėl išvestinių reikalavimų – procesinių palūkanų priteisimo, taip pat naikintina nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Bylos dalis, dėl kurios naikinama apeliacinės instancijos teismo nutartis, perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Paliktina nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 5414,18 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas nuo šios sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (žr. šios nutarties 25 punktą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo dalis priteisti ieškovės BUAB „Rangesta“ naudai iš atsakovės D. T. 5414,18 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas nuo šios sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį panaikinti ir tą bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė