Civilinė byla Nr. 3K-3-303-687/2016
Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00374-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.11.5; 2.8.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovei M. A. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vartotojų teisių gynimą, vandens tiekimo sutarties sudarymą, įrodinėjimo, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslauga buvo suteikta, naštos paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ prašė teismo priteisti iš atsakovės M. A. 226,20 Eur skolą už geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą, 8,32 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovė nurodė, kad tvarkė nuotekas ir tiekė geriamąjį vandenį į ginčo butą, kuris nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. nuosavybės teise priklausė atsakovei. Bute nėra įrengto geriamojo vandens apskaitos prietaiso, todėl už vandenį turėjo būti mokama pagal vidutines suvartojimo normas vienam gyventojui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.4 punktas). Ieškovė ir atsakovė rašytinės geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties nebuvo sudariusios. Sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nes atsakovei nuosavybės teise priklausantys naudojami geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Sąskaitos ieškovei buvo siunčiamos kiekvieną mėnesį, bet jų atsakovė neapmokėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šilutės rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei UAB „Vilniaus vandenys“ iš atsakovės M. A. 226,20 Eur skolos, 8,32 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 234,52 Eur sumą nuo 2015 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad ginčo butas nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. nuosavybės teise priklausė atsakovei. VĮ Registrų centro pažymoje nurodyta, kad jame yra komunalinis vandentiekis ir nuotekų šalinimas. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog nuo pat įsigijimo bute nebuvo vandentiekio vamzdyno. Tik 2010 m. gruodžio 14 d. UAB „Senamiesčio ūkis“ atliktu Gyvenamojo namo apžiūros aktu Nr. PA-Asr7-168 nustatyta, kad vizualiai apžiūrėjus ginčo buto tualeto ir vonios patalpas komunalinio vandentiekio ir nuotekų vamzdyno tęsinių iš viršuje esančių patalpų nerasta. Akte nurodyta, kad galima daryti prielaidą, jog komunalinio vandentiekio ir komunalinių nuotekų vamzdyno stovai iš kaimynų buto į ginčo butą gali būti pašalinti ir aklinai užtaisyti kaimynų bute ar perdangoje tarp šių butų. Atsakovės sūnus paaiškino, kad perkant butą paaiškėjo, jog jame nėra vandens. Vandens poreikio ir nebuvo, nes tai negyvenamoji patalpa. Jis šiomis patalpomis (palėpe – kūrybinėmis dirbtuvėmis) nesinaudojo, tik kartais į jas užsukdavo. Ieškovė sąskaitų negaudavo. Dėl nupjautų vamzdžių ji kreipėsi į UAB „Senamiesčio ūkis“.
Teismas nurodė, kad atsakovei ir jos sūnui, veikusiam pagal įgaliojimą, įsigyjant butą buvo žinoma, kad VĮ Registrų centro duomenyse nurodyta, jog jame yra vandentiekis. Teismas pažymėjo, kad nei atsakovė, nei jos sūnus nesikreipė į paslaugos teikėją dėl sutarties nutraukimo.
Kadangi atsakovė nemokėjo mokesčių, tai ieškovė savo iniciatyva 2012 m. birželio 12 d. patikrino bute esančią geriamojo vandens infrastruktūrą ir nustatė, kad bute nėra vandens, nes nupjauti vamzdžiai, todėl nuo šios datos naujiems savininkams mokesčiai neskaičiuojami.
Teismas laikė, kad nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties, tačiau jas sieja sutartiniai santykiai. Abiejų šalių valią – tiekti ir gauti vandenį bei tvarkyti nuotekas – patvirtina konkliudentiniai veiksmai. Ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ turėjo teisę skaičiuoti mokesčius už geriamojo vandens tiekimą bei nuotekų į ginčo butą tvarkymą. Ieškovė siuntė mokėjimo pranešimus atsakovei nurodytu adresu.
Teismas nustatė, kad už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. iki 2012 m. kovo 31 d. už suteiktas paslaugas atsakovė yra skolinga ieškovei 226,20 Eur. Suvartoto vandens kiekis nustatytas pagal vidutines suvartojimo normas vienam gyventojui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.4 punktas).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės M. A. apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 29 d. nutartimi pakeitė Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės M. A. ieškovei UAB „Vilniaus vandenys“ 169,27 Eur skolą, 6,23 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 175,50 Eur sumos nuo 2015 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kolegija nurodė, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo patalpa yra negyvenamoji patalpa – kūrybinės dirbtuvės ir joje yra komunalinis vandentiekis bei nuotekų šalinimas. Atsakovė (jos įgaliotas asmuo) žinojo, kad VĮ Registrų centro duomenyse nurodyta, jog bute yra komunalinis vandentiekis ir nuotekų šalinimas, tačiau nesikreipė į paslaugos teikėją (ieškovę) dėl netinkamo paslaugos teikimo, vandens nebuvimo.
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei iki akto surašymo buvo suteikta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslauga. Atsakovės ir jos sūnaus paaiškinimai, kad iki akto surašymo atsakovei nebuvo suteikta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslauga, yra subjektyvūs ir nepakankami priešingai išvadai padaryti.
Kolegija nurodė, kad atsakovė (jos įgaliotas asmuo) kreipėsi į UAB „Senamiesčio ūkis“ tarnybą, ši 2010 m. gruodžio 14 d. gyvenamojo namo apžiūros akte konstatavo, kad atsakovės bute komunalinio vandentiekio ir nuotekų vamzdyno tęsinių iš viršuje esančių patalpų nerasta. Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo netikėti šiame akte nurodytomis aplinkybėmis. Ta pati faktinė situacija konstatuota ir UAB „Vilniaus vandenys“ 2012 m. birželio 12 d. akte, t. y. kad patalpa negyvenama, vandens nėra, vamzdžiai nupjauti. Kolegija konstatavo, kad po 2010 m. gruodžio 14 d. akto surašymo atsakovei nebuvo teikiama vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslauga, nes tam nebuvo galimybių (nupjauti vamzdžiai). Ta aplinkybė, kad atsakovė apie atliktą buto apžiūrą ir surašytą aktą neinformavo ieškovės, nagrinėjamu atveju nėra pakankama tam, kad būtų galima konstatuoti, jog atsakovė turi prievolę mokėti už tai, ko faktiškai negavo.
Kolegija pripažino, kad ieškovė pagrįstai skaičiavo mokesčius už geriamojo vandens tiekimą į butą bei nuotekų tvarkymą tik iki 2010 m. gruodžio 14 d., ir sumažino priteistą sumą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė M. A. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutartį ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė esant šiems ginčo teisiniams santykiams laikytina vartotoja, netaikė teisės normų, reglamentuojančių vartotojų teisių gynimą, todėl netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp ginčo šalių dėl paslaugų suteikimo fakto įrodinėjimo ir nepagrįstai perkėlė paslaugų nesuteikimo įrodinėjimo naštą atsakovei (vartotojai) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos vertindami standartines sutarties sąlygas pagal sąžiningumo kriterijus. Ginčą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-211/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-211/2008">3K-3-211/2008</a>; kt.). Pareigą įrodyti paslaugų atsakovei suteikimą nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d. turėjo ieškovė, tačiau jokių įrodymų į bylą nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad atsakovė turėjo pareigą kreiptis į ieškovę dėl netinkamo paslaugos teikimo, tačiau to nepadarė, todėl privalo prisiimti neigiamas pasekmes. Ieškovė teigia, kad tinkamai teikė atsakovei paslaugas iki vandens vartojimo ir tiekimo ribos, kuri, remiantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 3 straipsnio 14 dalimi, yra vandens tiekimo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui nuosavybės teise priklausančio turto riba (vandentiekio šulinys, sklypo riba ar statinio, ar daugiabučio namo įvadas, atsižvelgiant į abonentų ir vartotojų kategoriją) ir prasideda geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti geriamojo vandens infrastruktūra. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti, ar paslaugų teikimas iki vartojimo ir tiekimo ribos (daugiabučio namo įvado) yra vertintinas kaip tinkamas paslaugų teikimas ir ar tokia sąlyga nepažeidžia atsakovės, kaip vartotojos, teisių ir teisėtų interesų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties sąlygos, pagal kurias energijos pardavėjas energiją tiekia tik iki energijos įvado, žyminčio pardavėjo ir pirkėjo tinklų nuosavybės atribojimą, pažeidžia vartotojų teises ir yra nesąžiningos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-1137/2002). Ieškovė neturėjo techninės galimybės tinkamai suteikti paslaugas atsakovės patalpose, nes patalpose nebuvo kanalizacijos ir vandentiekio vamzdžių. Paslaugų teikimas iki vartojimo ribos nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d. negali būti pripažįstamas tinkamu.
Šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties. Ieškovė neįvykdė savo pareigos supažindinti atsakovę su standartinėmis sutarties sąlygomis, todėl ieškovei tinkamai neįvykdžius pareigos supažindinti vartotoją su standartinėmis sutarties sąlygomis atsiranda CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisinės pasekmės – sutarties standartinių sąlygų, su kuriomis nebuvo sudaryta tinkama galimybė susipažinti, neprivalomumas vartotojui. Taigi atsakovei nėra privalomos Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos, kas dar kartą patvirtina, kad ieškovė neįrodė tinkamo paslaugų teikimo atsakovei nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d.
Ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Pagal GVTNTĮ 21 straipsnio 5 dalį, jei asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys arba kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas Viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovei nuosavybės teise priklausantys geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo (ieškovės) vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, taigi sudaryta viešoji vandens tiekimo sutartis pagal standartines sąlygas, taip pat atsakovė naudojosi ieškovės paslaugomis. Įrodymų, paneigiančių Nekilnojamojo turto registro duomenis ir įrodančių, kad iki 2010 m. gruodžio 14 d. atsakovė negalėjo naudotis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugomis, byloje nėra. Atsakovė, žinodama, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, patalpoje yra komunalinis vandentiekis ir nuotekų šalinimas, nesikreipė į paslaugos teikėją dėl netinkamo paslaugos teikimo ir toks atsakovės elgesys neatitinka rūpestingo ir protingo asmens standarto. Atsakovė privalėjo vykdyti Standartinėse sąlygose nustatytas pareigas, įskaitant pareigą per 24 valandas pranešti viešajam vandens tiekėjui apie pažeidimus naudojant geriamąjį vandenį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 126 17.3 punktas), ir pareigą, nutraukiant sutartį vienašališkai, raštu informuoti apie tai viešąjį vandens tiekėją prieš 30 dienų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 126 18.4 punktas). Vartotojo pareiga pranešti apie sutarties nutraukimą ir visiškai sumokėti už sunaudotą energiją įtvirtinta ir CK 6.390 straipsnio 1 dalyje. Kadangi atsakovė apie tai nepranešė, tai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslauga atsakovei buvo teikiama iki akto surašymo 2010 m. gruodžio 14 d.
GVTNTĮ 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo ribos sąvoka, o GVTNTĮ 35 straipsnio 4 dalyje – atsiskaitymo ribos sąvoka. Atsiskaityti už geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas daugiabučiuose namuose geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo ir pardavimo vieta yra kiekvienas butas ar kita patalpa. Atsiskaitymo riba nurodo vietą statinyje ar daugiabučiame name, kurioje turėtų būti įrengta suvartoto (sunaudoto) vandens ir (ar) išleistų nuotekų apskaita, tačiau tai nereiškia, jog vandens tiekėjai turi užtikrinti teikiamų paslaugų saugą, nepertraukiamumą ir kokybę iki atsiskaitymo ribos. Ginčo santykiams atsiskaitymo riba nėra aktuali, nes ginčo patalpoje atsiskaitomasis vandens apskaitos prietaisas nebuvo įrengtas, o vandens suvartojimas buvo skaičiuojamas pagal savivaldybės patvirtintas vandens suvartojimo normas.
Kasatorė dėl vandens tiekimo ir vartojimo ribos remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-1137/2002. Priimant šią nutartį dar nebuvo įsigalioję teisės aktai, reglamentuojantys ginčo santykius ir įtvirtinantys vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų atsakomybės ribas. Dėl to ši kasacinio teismo nutartis neaktuali, o šalių ginčas turi būti nagrinėjamas, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, įsigaliojusį po šios nutarties priėmimo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vartotojo sampratos esant vandens tiekimo sutartiniams santykiams
CK 1.39 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Šiuo metu galiojanti CK 6.2281 straipsnio 2 dalies redakcija nustato, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Vartotojo sąvoka detalizuojama Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.), kurioje nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.
Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, t. y. viešojo vandens tiekimo, paslauga teikiama pagal viešąją vandens tiekimo sutartį, kurios sudarymo sąlygos, vykdymo ir nutraukimo tvarka aiškiai ir griežtai reglamentuota specialiaisiais įstatymais bei įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais.
Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo, reglamentuojančio geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius, 2 straipsnio 17 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad vandens tiekimo sutartis – vandens tiekėjo ir abonento (vartotojo) susitarimas dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Juo vandens tiekėjas įsipareigoja, laikydamasis tam tikrų parametrų ir sąlygų, tiekti geriamąjį vandenį, atitinkantį teisės aktų nustatytus reikalavimus, ir (arba) tvarkyti nuotekas, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja sumokėti už patiektą vandenį ir (arba) suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas ir laikytis sutartyje nustatytų geriamojo vandens vartojimo ir nuotekų išleidimo sąlygų.
Atitinkamai GVTNTĮ 2 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) apibrėžta, kad abonentas – fizinis arba juridinis asmuo, taip pat užsienio valstybės juridinio asmens atstovybė ar filialas, įregistruotas Lietuvos Respublikoje, sudaręs su vandens tiekėju vandens tiekimo sutartį dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo arba prijungęs savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginius prie geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kurią eksploatuoja vandens tiekėjas, o 2 straipsnio 19 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo (abonentas), perkantis vandenį ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas ne verslo, bet savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Tik tuo atveju, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tele2“ v. IĮ „Rogrinta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-579/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-579/2008">3K-3-579/2008</a>; kt.).
Taigi tik tuo atveju, kai vandens tiekimo sutarties šalis yra fizinis asmuo, kuris vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu, profesija ar amatu, tenkinti, jis yra vartotojas vartotojų teisės prasme ir turi gauti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą, kurią užtikrina įstatymas.
Byloje remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatyta, kad ginčo patalpa yra negyvenamoji patalpa – kūrybinės dirbtuvės; byloje nėra konstatuota, kad vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslauga būtų skirta fizinio asmens asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.
Nenustačius požymių, būtinų kvalifikuojant ginčo sutartį kaip vartojimo sutartį, teisės normos, nustatančios vartojimo sutarčių ypatumus ir vartotojų teisių apsaugos garantijas, netaikytinos ir su tuo susiję kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.
Dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų sutarties sudarymo pagal sutarties standartines sąlygas ir vartojimo ribos
Pagal GVTNTĮ 21 straipsnio 5 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.), jei asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys arba kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. vasario 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d.) patvirtintų Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 5.2.2, 6 punktus viešoji vandens tiekimo sutartis sudaroma su fiziniais asmenimis, kai jie turi geriamojo vandens naudojimo įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančias geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginius, ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančias geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginius, kurie yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo eksploatuojamos vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros.
Viešųjų vandens tiekimo sutarčių standartines sąlygas reglamentuoja GVTNTĮ 21 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 (redakcija galiojusi nuo 2007 m. vasario 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d.) patvirtintos Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos.
Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovė neįvykdė savo pareigos supažindinti kasatorę su standartinėmis sutarties sąlygomis, todėl ieškovei tinkamai neįvykdžius pareigos supažindinti kasatorę ir (ar) jos atstovą su standartinėmis sutarties sąlygomis, atsiranda CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisinės pasekmės – sutarties standartinių sąlygų, su kuriomis nebuvo sudaryta tinkama galimybė susipažinti, neprivalomumas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos yra patvirtintos įstatymu ir Vyriausybės nutarimu, kurie buvo paskelbti ir įsigaliojo teisės aktų nustatyta tvarka, ir yra privalomi jiems skirtiems teisės subjektams, be kita ko, ieškovei, todėl nurodyti kasacinio skundo argumentai atmestini.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą būtina sąlyga sudaryti viešąją vandens tiekimo sutartį pagal Vyriausybės nustatytas Viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas yra geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginių prijungimas prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, tuomet viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas Viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas.
Pagal GVTNTĮ 2 straipsnio 6 ir 18 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) tais atvejais, kai rašytinė sutartis nesudaryta, nuotekų perdavimo riba laikoma ta vieta, kurioje prasideda vandens tiekėjui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip teisėtai valdoma ar eksploatuojama nuotekų tvarkymo infrastruktūra, į kurią patenka abonento (vartotojo) nuotekos, o vandens tiekimo ir vartojimo riba laikoma vieta, kurioje yra ar turi būti įrengtas vandens apskaitos prietaisas.
Pagal GVTNTĮ 23 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) atsiskaityti už geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas daugiabučiuose namuose tiekimo vartojimo riba yra kiekvienas butas ar kita patalpa. Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę tiekimo ir vartojimo ribą pasirinkti įvade, sudarydami rašytinį visų savininkų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas iš to įvado, susitarimą, ir tai numatydami sutartyse su vandens tiekėju.
Taigi, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, pagal ginčo metu galiojusius teisės aktus daugiabučiame name tiekimo ir vartojimo riba yra kiekvienas butas ar kita patalpa.
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymo vertinimo, kai šalys nesudarė rašytinės geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų sutarties
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus ieškinio ir atsikirtimų į jį turinį, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) ieškovė turėjo įrodyti, kad sutartis su atsakove buvo sudaryta ir paslauga buvo teikiama, t.y. kad tam reikalingos komunikacijos buvo prijungtos prie viešojo vandens tiekėjo eksploatuojamos vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, o atsakovė galėjo teikti įrodymus, kad paslauga buvo neteikiama, nes vamzdžiai buvo nupjauti.
Tai, kad vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra patalpoje buvo, ieškovė įrodinėjo pateikdama VĮ Registrų centro duomenis, kuriuose nurodyta, kad ginčo patalpose yra komunalinis vandentiekis ir nuotekų šalinimas. Atsakovė pateikė UAB,,Senamiesčio ūkis‘‘ 2010 m. gruodžio 14 d. gyvenamojo namo apžiūros aktą, kuriame konstatuota, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra ginčo patalpoje pašalinta (nupjauti vamzdžiai). Vieninteliai įrodymai, kad patalpoje vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra buvo pašalinta anksčiau (nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d., kaip teigia atsakovė), yra atsakovės ir jos atstovo paaiškinimai. Kitų įrodymų, kad įsigijo patalpas be nurodytos infrastruktūros, atsakovė nepateikė.
Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. vasario 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d.) patvirtintų Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 17.1. 17.3 punktus abonentas (vartotojas) privalo teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrėti jam nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais valdomus ir (ar) naudojamus geriamojo vandens naudojimo įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (ar) nuotekų šalinimo įrenginius; ne vėliau kaip per 24 valandas pranešti viešajam vandens tiekėjui apie pastebėtą avariją, gaisrą, geriamojo vandens ir (ar) nuotekų apskaitos prietaisų gedimus ar kitokius pažeidimus naudojant geriamąjį vandenį; o 18.4 punkte nustatyta abonento (vartotojo) teisė nutraukti sutartį vienašališkai, apie tai pranešant viešajam vandens tiekėjui prieš 30 dienų, jeigu yra visiškai atsiskaitęs už sunaudotą geriamąjį vandenį ir (ar) nuotekų tvarkymo paslaugas; daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatę, jog atsakovė ar jos įgaliotas asmuo į paslaugų teikėją dėl netinkamo paslaugos teikimo bei sutarties nutraukimo nesikreipė, į šią aplinkybę tinkamai atsižvelgė nagrinėdami šalių ginčą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir išvadą, kad ieškovė atsakovei teikė geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugas iki 2010 m. gruodžio 14 d., padarė remdamasis visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų ir įrodinėjimo.
Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 5,89 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi atsakovės M. A. kasacinis skundas atmestas, tai valstybei iš atsakovės M. A. priteistina 5,89 Eur šių išlaidų atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovės M. A. (duomenys neskelbtini) 5,89 Eur (penkis Eur 89 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Gražina Davidonienė
Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė
