Civilinė byla Nr. e3K-3-73-701/2020
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-14274-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. G., A. S., A. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. G., A. S., A. G. ieškinį atsakovams D. P., H. P., V. S., P. Š. ir A. Š. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių dalių nustatymą, atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimą atidalijimo atveju reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė:
2.1. atidalyti pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Neringa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo pastatas), iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal architektės A. S. parengtą schemą Nr. 2017/11-01-SCH-01 (laida B) į atskirus pastatus 2P1/p ir 3P1/p bei atskiras patalpas tokiu būdu:
2.1.1. ieškovei A. S. pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 243139/1775000 dalis pastato 3P1/p ir asmeninės nuosavybės teisę į pastato 3P1/p patalpas, schemoje pažymėtas 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, kurių bendras plotas yra 45,68 kv. m;
2.1.2. ieškovei L. G. pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1231861/1775000 dalis pastato 3P1/p ir asmeninės nuosavybės teisę į pastato 3P1/p patalpas, schemoje pažymėtas 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, 1-14, 1-15, 1-16, 1-17, 1-18, 1-19, 1-20, 1-21, 1-22, 1-23, 1-24, 1-25, 1-26, 1-27, 1-38, 1-39, kurių bendras plotas yra 231,04 kv. m;
2.1.3. ieškovui A. G. pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 300000/1775000 dalis pastato 3P1/p ir asmeninės nuosavybės teisę į pastato 3P1/p patalpą, schemoje pažymėtą 1-35, kurios bendras plotas yra 53,81 kv. m;
2.1.4. atsakovui V. S. pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 24/58 dalis pastato 2P1/p ir asmeninės nuosavybės teisę į pastato 2P1/p patalpą, schemoje pažymėtą 1-34, kurios bendras plotas yra 50,69 kv. m;
2.1.5. atsakovams D. P. ir H. P. pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 17/58 dalių pastato 2P1/p ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į pastato 2P1/p patalpas, schemoje pažymėtas 1-28, 1-29, 1-30, kurių bendras plotas yra 35,19 kv. m;
2.1.6. atsakovams A. Š. ir P. Š. pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 17/58 dalių pastato 2P1/p ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į pastato 2P1/p patalpas, schemoje pažymėtas 1-31, 1-32, 1-33, 1-37, kurių bendras plotas yra 45,26 kv. m;
2.2. pripažinti ieškovams teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre UAB „Kadastra“ parengtą nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, registro Nr. 50/122137 (statiniai), tomai: 2 (laida B) ir 3, adresas: (duomenys neskelbtini), be atsakovų sutikimo.
3. Ieškovai nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ginčo pastato duomenys yra netikslūs, todėl būtina vadovautis aktualiais 2017 m. lapkričio 15 d. užfiksuotais kadastrinių matavimų duomenimis bei byloje atlikta teismo ekspertize. Po Nekilnojamojo turto registre įregistruotų matavimų atlikimo 1994 m. pastato bendraturčiai individualiai pertvarkė savo valdomas pastato dalis, jas įsirengė, patalpose atsirado vidinių pertvarų, atlikta patalpų apdaila. Atsižvelgiant į tai, kito ginčo pastato vidaus bendras plotas, o pakeitimai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pastato duomenų netikslumą patvirtino atlikta ekspertizė, kurioje nurodyta, kad 1994 m. atliekant kadastrinius matavimus buvo atlikta daug klaidų, dėl to ginčo pastato bendras plotas vietoj faktinio 451,25 kv. m buvo nurodytas 473,60 kv. m. Aplinkybė, kad atsakovai D. ir H. P., be ieškovų sutikimo įsirengdami sau dušo kabinas, kaminus, pertvaras, atlikdami apdailos darbus ir kt., sumažino pastato plotą, negali būti priežastis mažinti ieškovams priklausančią pastato dalį. Atsidalijimo schemoje yra pateiktas tinkamiausias būdas atidalyti ginčo pastatą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes ji parengta pagal pastato bendraturčių faktiškai naudojamas pastato dalis ir bendraturčių valią dėl konkrečių pastato dalių, 2013 m. išreikštą raštu pastato plane, schema parengta pagal faktinius pastato ir patalpų duomenis, užfiksuotus 2017 m. lapkričio 15 d. kadastriniais matavimais, ir nepadaro jokios žalos pastatui ar jo paskirčiai. Nepripažinus ieškovams teisės įregistruoti UAB „Kadastra“ matavimus be atsakovų sutikimo, jie neturės teisės įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atsakovų pastato kadastrinių matavimų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį patenkino.
5. Teismas nustatė, kad ieškovams ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gamybinis pastatas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotus duomenis turintis 473,60 kv. m bendro ploto, esantis (duomenys neskelbtini): ieškovei L. G. nuosavybės teise priklauso 1231861/2500000 dalys pastato; ieškovei A. S. – 243139/2500000 dalys; ieškovui A. G. – 12/100 dalių; atsakovui V. S. – 12/100 dalių; atsakovams D. P. ir H. P. bendrosios jungtinės nuosavybės priklauso 17/200 dalių; atsakovui P. Š. – 17/200 dalių.
6. Teismas nurodė, kad iš architektės A. S. parengtos pastato schemos Nr. 2017/11-01-SCH-01 (B laida) aiškinamojo rašto matyti, jog ginčo pastatą siekiama atidalyti į du atskirus pastatus, plane pažymėtus indeksais 2P1/p ir 3P1/p, kurių kiekvienas turi atskirą įėjimą ir funkcionuoja nepriklausomai vienas nuo kito. Naujai formuojamuose pastatuose 2P1/p ir 3P1/p atidalijamos patalpos, kurias faktiškai valdo kiekvienas savininkas.
7. Teismo vertinimu, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą svarbią reikšmę turi teismo ekspertizės aktas, kuriuo buvo atlikta ginčo pastato kadastrinių matavimų bylų dokumentų ekspertizė. Jame nustatyta, kad 1994 m. sausio 20 d. kadastrinių matavimų bylai pateikti duomenys (bendras plotas 473,60 kv. m) skiriasi nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. surinktų faktinių pastato duomenų (bendras plotas 451,25 kv. m), skirtumas – 22,35 kv. m. Ekspertizės akto 2.3.2 lentelėje detalizuota, jog: H. P. ir D. P. valdomų patalpų bendras plotas pirmame aukšte – 35,19 kv. m plius 11,52 kv. m patalpos antresolėje, kurios į bendrą plotą neįskaičiuotinos, nes patalpos aukštis antresolėje iki apdailos yra 1,4 m; A. Š. ir P. Š. valdomų patalpų bendras plotas 33,56 kv. m plius 11,70 kv. m patalpos antresolėje; V. S. – 50,69 kv. m; A. G. – 53,81 kv. m; A. S. – 45,68 kv. m; L. G. – 217 kv. m plius 6,17 kv. m patalpos antresolėje.
8. Teismas pažymėjo, kad atsakovai A. Š. ir P. Š. su ieškiniu sutinka, jokių prieštaravimų dėl ieškovų pareikštų reikalavimų nereiškia; šalių ginčo dėl naudojimosi faktiškai valdomų plotų patalpomis tvarka byloje nėra.
9. Teismas nurodė, kad atsakovai V. S., D. P. ir H. P. savo parengtų atidalijimo variantų nepateikė, nesiekė išnaudoti visų galimybių suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesikooperavo, nesiekė tarpusavio supratimo ir aktyviai neieškojo visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto.
10. Teismas konstatavo, kad atidalijimo schemoje yra pateiktas tinkamiausias būdas atidalyti pastatą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes ji parengta pagal pastato bendraturčių faktiškai naudojamas pastato dalis ir bendraturčių valią dėl konkrečių pastato dalių, 2013 m. išreikštą raštu pastato plane, schema parengta pagal faktinius pastato ir patalpų duomenis, užfiksuotus 2017 m. lapkričio 15 d. kadastriniais matavimais. Teismo vertinimu, ieškovų siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.
11. Teismas nurodė, kad atsakovai V. S., D. P. ir H. P. nepateikė jokių įrodymų savo nuomonei dėl atliktų galutinių kadastrinių matavimų neteisingumo ar neteisėtumo pagrįsti. Šių atsakovų nurodytas nesutikimo su ieškiniu aplinkybes teismas vertino kaip nepagrįstą jų atsisakymą duoti ieškovams sutikimą įregistruoti atliktus ginčo pastato kadastrinius matavimus. Pažymėjęs, kad atsakovė D. P. pripažino, jog Nekilnojamojo turto registre esantis įrašas apie pastato plotą pagal ekspertizės aktą nėra teisingas, teismas kaip pagrįstą įvertino ieškovų reikalavimą dėl kadastrinių matavimų bylos, kaip atitinkančios faktinį pastato plotą, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.
12. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų H. P. ir D. P. apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 21 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. vasario 8 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti.
13. Kolegijos vertinimu, tokia situacija, kai atsakovams teismo sprendimu buvo nustatyta ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė į naujai formuojamą pastatą, ir asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisė į tam tikras šio pastato patalpas, teisiniu požiūriu yra negalima. Pripažinus asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisę į patalpas pastate, turi iš esmės pasibaigti bendrosios dalinės nuosavybės teisė į tą pastatą, kuriame yra patalpos. Patalpų savininkams, valdantiems patalpas pastate asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teise, tokiu atveju įstatymo pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik to pastato, kuriame yra patalpos, bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 1 dalis). Tuo pačiu metu negali egzistuoti ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė į visą pastatą, kaip savarankišką nuosavybės teisės objektą, ir asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisė į atskiras to pastato patalpas, užimančias visą pastatą. Kitaip tariant, tos pačios patalpos vienu metu negali priklausyti ir asmeninės nuosavybės teise, ir faktiškai būti bendrosios dalinės nuosavybės realiąja dalimi. Vadinasi, šiuo atveju galėjo būti arba nustatytos idealiosios atsakovams tenkančio pastato dalys ir kartu nustatyta naudojimosi jame esančiomis patalpomis tvarka (realiosios dalys; CK 4.81 straipsnis), arba nustatyta asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisė į atskiras pastato patalpas, kartu pabaigiant bendrąją dalinę nuosavybę į pastatą, kaip savarankišką nuosavybės teisių objektą.
14. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovams D. P. ir H. P. nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į 17/58 dalių pastato 2P1/p, kurio bendras plotas yra 131,14 kv. m, ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į šio pastato patalpas, kurių bendras plotas yra 35,19 kv. m. Tai reiškia, kad, skaičiuojant pagal bendrosios dalinės nuosavybės dalį naujai formuojamame pastate 2P1/p, šiems atsakovams turėtų tekti 38,44 kv. m, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priteisė patalpas, kurių plotas 35,19 kv. m. Net laikant, kad tuo pačiu metu gali egzistuoti ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė į visą pastatą, kaip savarankišką nuosavybės teisės objektą, ir asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisė į to pastato atskiras patalpas, susiklostytų ydinga situacija, jog bendrosios dalinės nuosavybės teise šiems atsakovams priteista dalis neatitinka asmeninės nuosavybės teise priteistų tame pastate esančių patalpų ploto. Iš esmės tokia pat situacija yra ir dėl kitų šios bylos atsakovų. Ieškovai nepaaiškino, kaip tiksliai (pagal kokią formulę, kaip konkrečiai atlikti skaičiavimai) buvo apskaičiuotos bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalys, kodėl jos nesutampa su asmenine (bendrosios jungtinės) nuosavybės teise prašomų priteisti patalpų plotu.
15. Kolegija pažymėjo, kad teismo ekspertizės akte, be kita ko, nurodyta, jog nauji turtiniai vienetai įrašomi į kadastrą pateikiant kadastro tvarkytojui prašymą ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 841.2.4 punkte nurodytą dokumentą – pažymą apie naujai suformuoto nekilnojamojo turto kadastro objekto (patalpos arba statinio) galimybę naudoti pagal paskirtį. Šią pažymą rengia savivaldybių administracijų įgalioti darbuotojai, vadovaudamiesi statybos techniniu reglamentu STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“, patvirtintu aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-825 (aplinkos ministro 2011 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. D1-210 redakcija), gavę patalpų savininkų pasamdytų, reikalavimus atitinkančių specialistų parengtas schemas. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra tokios pažymos ir ieškovai nenurodė, kodėl ji yra nereikalinga.
16. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad teismo eksperto išvadoje nurodyta, jog tik įregistravus statinio parametrų pasikeitimus galimas bendraturčių nuosavybės teisių į pastato dalis įregistravimas, ir tik bendraturčių susitarimu arba proporcingai šiuo metu valdomai daliai įregistravus galimai pasikeitusią nuosavybės dalį galimas tolesnis pastato patalpų pasidalijimas tarp bendraturčių ir naujų turtinių vienetų formavimas.
17. Kolegijos vertinimu, šioje byloje kilo ginčas ne tik dėl atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo pastato plotas 1994 m. buvo užfiksuotas netinkamai, po to atsirado veiksnių, tiek didinančių šio pastato bendrą plotą (antresolės), tiek jį mažinančių (pertvaros ir kita). Tokioje situacijoje visų pirma turėtų būti išsiaiškinama, ar dėl tam tikrų veiksnių pasikeitė, o jei pasikeitė – kaip pasikeitė bendraturčių bendrosios nuosavybės dalys. Tačiau ieškinio reikalavimai šiuo aspektu konkrečiai nebuvo suformuluoti, nes buvo pareikštas ieškinys tik dėl atsidalijimo, nereikalaujant nustatyti dalių, įeinančių į bendrąją dalinę nuosavybę, pagal šiuo metu realiai egzistuojančią situaciją, atsižvelgiant į pastatą per ilgą laiką keitusius veiksnius.
18. Kolegija atmetė kaip nepagrįstą ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomą argumentą, kad atsakovai P. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo konkrečias patalpas. Kolegija nurodė, kad iš 1998 m. balandžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties matyti, jog H. P. ja nusipirko 17/100 dalių ginčo pastato. Kolegija padarė išvadą, kad nurodytos sutarties 5 punktu patalpos jam atiteko ne asmeninėn nuosavybėn, bet buvo perduotos naudotis, t. y. šiuo sutarties punktu buvo nustatyta tik naudojimosi turtu tvarka.
19. Kolegija sprendė, kad ieškovų pateiktas atidalijimo projektas (reikalavimas) buvo procedūriškai ir teisiškai negalimas, juo pažeidžiamos atsakovų (bendraturčių) teisės, be kita ko, sudaromos realios prielaidos ateityje ginčams tarp atsakovų, kuriems atitektų pastatas 2P1/p, kilti, taip pat netinkamai nustatomos bendraturčių dalys šiame naujai formuojamame pastate.
20. Kolegija nurodė, kad teismas negali už ieškovus ištaisyti jų reikalavimų ir pateikto atidalijimo varianto netinkamumo. Pagal pateiktą ieškinį apeliacinės instancijos teismas negalėtų priteisti atsakovams tik asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teise patalpų, esančių naujai formuojamame pastate 2P1/p (kartu panaikindamas sprendimo dalį, kuria priteistos bendrosios dalinės nuosavybės dalys), nes atsakovai nepareiškė reikalavimo atsidalyti vienas nuo kito. Pagal pateiktą ieškinį apeliacinės instancijos teismas negalėtų priteisti atsakovams tik ieškinyje nurodytų naujai formuojamo pastato 2P1/p bendrosios dalinės nuosavybės dalių (kartu panaikindamas sprendimo dalį dėl priteisimo asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teise) į naujai formuojamą pastatą 2P1/p. Šiuo aspektu pakanka paminėti, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovai Š. pageidavo (ir ieškovai iš esmės su tuo sutiko), kad jiems būtų priteista asmeninės nuosavybės teise 45,26 kv. m, o priteisus jiems 17/58 dalių naujai formuojamo pastato 2P1/p (taip buvo prašoma ieškiniu), išeitų, kad jiems šiame pastate realiai priklausytų tik 38,44 kv. m.
21. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovai šioje byloje ne kartą tikslino ieškinio reikalavimus, byloje buvo skirta teismo ekspertizė, byla tęsiasi jau beveik trejus metus, nors tarp šalių nekyla konfliktų dėl naudojimosi atskiromis ginčo statinio patalpomis, taigi egzistuoja galimybė ir taikiai užbaigti šį ginčą ne per teismą, kolegija nusprendė negrąžinti bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (kad jame vėl būtų tikslinami ieškinio reikalavimai), o ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, juolab kad tai neužkerta kelio ieškovams iš naujo kreiptis į teismą su tinkamai suformuluotais reikalavimais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu ieškovai L. G., A. S., A. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. vasario 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Skundžiamu sprendimu pažeistos CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalyse, 4.82 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DGNKPPSBĮ) 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtintos materialiosios teisės normos bei nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Sprendimu nepagrįstai paneigiama ieškovų teisė atsidalyti iš ginčo pastato tokiu būdu, kai pastatas dalijamas į du sublokuotus pastatus (nekeičiant paskirties) ir atskiras patalpas juose, o bendraturčiams nustatoma ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės į naujai formuojamus pastatus idealioji dalis, ir asmeninės nuosavybės teisė į naujai formuojamų pastatų patalpas – realioji dalis. Atsakovai Š. išreiškė valią asmeninės nuosavybės teise atsidalyti patalpas pagal atsidalijimo schemą, todėl naudojimosi naujai formuojamu pastatu 2P1/p tvarka, o ne atidalijimas, nėra tinkamas ginčo sprendimo būdas. Pagal kasacinio teismo praktiką, kilus aptariamų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų taikymo konkurencijai, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (natūra) variantui, o ne naudojimosi tvarkos nustatymui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014). Atidalijant pastatą į du pastatus ir atskiras patalpas, nei teisiškai, nei techniškai nėra įmanoma kiekvienam bendraturčiui asmeninės nuosavybės teise priskirti patalpas (realiąją jų dalį), nenurodant bendrosios nuosavybės teisės į naujai formuojamus statinius idealiųjų dalių. Sukuriant naujus kadastro objektus – statinius 2P1/p ir 3P1 – privalo atsirasti ir idealiosiomis dalimis apibrėžtos bendraturčių nuosavybės teisės į statinius, nepriklausomai nuo to, ar asmeninės nuosavybės teise bendraturčiams yra priskiriamos konkrečios patalpos juose, ar tik nustatoma naudojimosi patalpomis tvarka. Formuojant naujus pastatus ir priskiriant bendraturčiams konkrečias patalpas juose, bendrosios dalinės nuosavybės teisė naujai formuojamuose pastatuose atsiranda ne tik į bendro naudojimo patalpas, o ir į pagrindines namo konstrukcijas, bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Todėl aplinkybė, kad, priskyrus bendraturčiams konkrečias patalpas naujai formuojamuose pastatuose, juose nelieka bendrojo naudojimo patalpų, nepaneigia bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės (idealiosios dalies) egzistavimo pastatuose. Tokiu atveju bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisė idealiosiomis dalimis atsiranda į likusius bendrojo naudojimo objektus, kurie išvardyti CK 4.82 straipsnio 1 dalyje bei DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 15 dalyje.
22.2. Atsidalijimo schemoje pateiktas atidalijimo būdas formuojant naujus pastatus 2P1/p ir 3P1/p ir asmeninės nuosavybės teise priskiriant bendraturčiams konkrečias patalpas juose yra teisėtas, nes aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ įtvirtina galimybę formuoti naujus kadastro objektus tokiu būdu. Toks atsidalijimo būdas bendraturčiams suteikia galimybę didesne apimtimi įgyvendinti nuosavybės teises ir užkerta kelią ateityje kilti papildomiems ginčams.
22.3. Skundžiamu sprendimu neįvykdyta teismo pareiga teisingai nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su nuosavybės dalių, įeinančių į naujai formuojamo pastato 2P1/p bendrąją nuosavybę, apskaičiavimu. Bylai reikšminga aplinkybė, kad atsidalijimo schema yra netinkamai apskaičiuotos bendraturčių idealiosios dalys naujai formuojamame pastate 2P1/p, skundžiamu sprendimu nustatyta nepagrįstai, teismui atliekant neteisingus skaičiavimus, kai bendrosios dalinės nuosavybės teise atsakovams priteistinos pastato idealiosios dalys yra išvedamos nuo bendro pastato patalpų ploto ir lyginamos su asmeninės nuosavybės teise priteistų tame pastate esančių patalpų bendru plotu. Atsakovams priteistos idealiosios dalys, įeinančios į statinio 2P1/p bendrąją nuosavybę, neturi būti skaičiuojamos nuo bendro patalpų ploto, nes dėl negyvenamosios paskirties ginčo pastato specifikos tai yra nelyginami rodikliai. Atsidalijimo schemoje bendraturčių dalys pastate 2P1/p yra apskaičiuotos pagal konkretaus bendraturčio užimamos pastato dalies užstatytą plotą ir viso pastato užstatyto ploto santykį. Atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus antresolės buvimas konkretaus bendraturčio valdomoje pastato dalyje neturėtų keisti bendraturčio nuosavybės idealiosios dalies pastate. Skaičiuojant idealiąsias dalis pastate nuo bendro patalpų ploto atsakovų Š. nuosavybės idealioji dalis pastate būtų neproporcinga valdomai rinkos vertę turinčiai pastato pirmo aukšto daliai, t. y. būtų didesnė 1,34 karto. Dėl Neringoje galiojančių teritorijos planavimo dokumentų ginčo pastato (naujai formuojamų statinių) realią vertę turi pastato užstatytas plotas, todėl atsidalijimo schemoje nuosavybės idealiosios dalys, įeinančios į naujai formuojamų statinių bendrąją nuosavybę, yra apskaičiuotos proporcingai atitinkamo bendraturčio užimamos pastato dalies užstatytam plotui ir įvertinant, kad nuosavybės atsiradimo momentu faktinis vieno aukšto pastato plotas buvo 451,25 kv. m (nustatytas teismo eksperto); be kitų bendraturčių pritarimo įrengtų vidaus pertvarų plotas yra laikomas naudinguoju to bendraturčio valdomos pastato dalies plotu; antresolių, esančių pirmo aukšto tūryje, plotas nėra laikomas naudinguoju pastato plotu. DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 15 dalies 5 punktas nustato, kad pastato bendrojo naudojimo objektas yra bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas. Detaliuoju planu ginčo pastatui suformuotas žemės sklypas yra pastato bendraturčių bendrojo naudojimo objektas, todėl kiekvieno bendraturčio disponavimo žemės sklypu apimtis yra nustatoma pagal idealiąsias nuosavybės dalis pastate (t. y. naujai formuojamuose statiniuose). Pagal detaliojo plano reikalavimus rekonstrukcijos atveju pastato dalis turės būti nugriauta tam, kad būtų pasiektas detaliuoju planu pastatui suformuoto valstybinės žemės sklypo maksimalus užstatymo tankio rodiklis – 25 proc. Dėl to rekonstruojant pastatą (t. y. naujai formuojamus statinius) sklypo užstatytas plotas turės būti mažinamas proporcingai bendraturčių nuosavybės idealiosioms dalims pastate (naujai formuojamuose statiniuose). Tokiu būdu visiems bendraturčiams realią vertę tiek šiuo metu, tiek ateityje turės užstatytas pastato plotas.
22.4. Skundžiamu sprendimu padaryta nepagrįsta išvada, kad nėra aiškios atsakovų idealiosios bendrosios nuosavybės dalys pastate ir kad byloje kilo ginčas ne tik dėl atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės, bet ir dėl nuosavybės dalių pastate. Esminis klausimas byloje yra dėl bendrosios nuosavybės idealiųjų ir realiųjų dalių atitikimo bei kokiu būdu turėtų būti apskaičiuojama ši atitiktis. Teismo ekspertizės duomenys patvirtina bendrosios nuosavybės idealiųjų ir realiųjų dalių atitikimą, kuris įrodomas apskaičiuojant, kiek faktiškai bendraturtis valdo nuosavybės įgijimo metu buvusio pastato faktinio ploto (iki vidaus pertvarkų ir antresolių įrengimo). Tačiau skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai neįvertino šių teismo ekspertizės nustatytų bei ieškovų procesiniuose dokumentuose apibendrintų duomenų.
22.5. Skundžiamu sprendimu nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kuri reglamentuoja bendraturčių pareigą aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sprendimo būdo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, padarė pagrįstą išvadą, jog sprendžiant klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo bendraturčiai (atsakovai) nesiekė išnaudoti visų galimybių suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesikooperavo, nesiekė tarpusavio supratimo ir aktyviai neieškojo visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šią išvadą paneigė neįvertindamas, kad pasyvus atsakovų elgesys daugiau nei 3 metus užvilkino procesą.
22.6. Skundžiamu sprendimu netinkamai taikytos ir aiškintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnyje įtvirtintos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino teismo ekspertizės aktą. Pirma, ieškovai nepateikė teismui skundžiamame sprendime nurodytos pažymos, reglamentuojamos Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 841.2.4 punkte, nes jai gauti reikia visų bendraturčių prašymo. Atsakovai nesutinka su atsidalijimo schema ir dėl to nepasirašytų prašymo gauti tokią pažymą. Tokiu būdu pažymos nepateikimas nepatvirtina atsidalijimo schemos procedūrinių ar techninių trūkumų; ši pažyma yra pateikiama kadastro tvarkytojui, o ne teismui. Antra, techninių klaidų taisymo akto tikslas yra tik ištaisyti neseniai atliktų kadastrinių matavimų klaidas, kurios yra techninio pobūdžio, šio ginčo atveju nebūtų pakankama ištaisyti 1994 m. kadastrinių matavimų klaidas, nes atsidalijimui atskirais pastatais reikėjo atlikti išsamius kadastrinius matavimus, kuriais yra tikslinami esamo ginčo pastato duomenys. Byloje atlikta teismo ekspertizė savo turiniu atlieka 1994 m. ginčo statinio kadastrinių matavimų techninių klaidų taisymo akto funkciją, todėl nėra tikslo atlikti perteklinę techninių klaidų taisymo ekspertizę, kuri užvilkintų procesą ir apsunkintų bylinėjimąsi, nustatytų teismo eksperto jau užfiksuotas aplinkybes. Techninių klaidų taisymo aktui atlikti bei jį pateikti įregistruoti reikėtų visų bendraturčių sutikimo. Kadangi ginčo šalių santykiai konfliktiniai, taikiai to padaryti nebūtų įmanoma, taigi turėtų būti inicijuojama atskira byla, tai tik užvilkintų atsidalijimo procesą.
23. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai H. P. ir D. P. prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio 1 dalį, 4.82 straipsnį, nurodydamas ir tai, kad atidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti ir, priklausomai nuo tokio pasirinkimo, pagrįsti jo suformavimo būdą. Apie ydingas ieškinių reikalavimų formuluotes buvo akcentuota ir apeliacinės instancijos teismui pirmą kartą išnagrinėjus šią bylą. Ieškinio reikalavimai suformuluoti netinkamai, teismas juos privalėjo atmesti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kurį kasaciniu skundu prašoma palikti galioti, yra neįgyvendinamas – prieštaringi, vieni kitų neatitinkantys įrašai apie nuosavybės dalis niekaip negalės būti išviešinti, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismas pagrįstai konstatavo, kad kol nenustatyta idealioji kiekvienam bendraturčiui priklausanti daikto dalis, nėra pagrindo spręsti dėl realiųjų šio daikto dalių. Kasaciniame skunde dėstomas kitoks požiūris turėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis įstatymų normų ir teismų praktikos, ieškovai kiekvienam bendraturčiui tenkančią idealiąją statinio dalį skaičiavo pagal savo jokiomis metodikomis ir logika nepagrįstas taisykles, toks nuosavybės dalių nustatymas neatitinka faktinio naudojimosi patalpomis, Nekilnojamojo turto registre esančių įrašų apie bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir teismo ekspertizės akte padarytų išvadų apie bendraturčiams atitenkančias statinio dalis.
23.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovų pateiktas atidalijimo projektas (reikalavimas) buvo procedūriškai ir teisiškai negalimas, juo pažeidžiamos atsakovų (bendraturčių) teisės, be kita ko, sudaromos realios prielaidos ateityje ginčams tarp atsakovų, kuriems atitektų pastatas 2P1/p, kilti, taip pat netinkamai nustatomos bendraturčių dalys šiame naujai formuojamame pastate. Teismo ekspertizės akte nurodyta, kad ieškovai, kreipdamiesi į teismą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, neparengė bendros patikslintos ginčo statinio bylos.
24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai P. Š. ir A. Š. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nurodo, kad jų interesai nėra priešiški ieškovų interesams. Mano, jog, bylą gražinus nagrinėti iš naujo, šalys pasirašytų taikos sutartį.
25. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir jos (ne)pasibaigimo atidalijimo atveju, bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisės įgijimo į atidalytą turtą
26. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių.
27. Kasacinio teismo konstatuota, kad nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Asmeninės nuosavybės teisė savo apimtimi plačiausia, garantuojanti turto savininkui, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, savo nuožiūra naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 43 punktas).
28. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: pirma, dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas; antra, daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas ir esminis požymis yra tai, kad bendraturčio dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, yra ne materiali, o ideali, t. y. dalis subjektinėje teisėje, nes objektas yra vienas. Bet kuris iš bendraturčių savo dalimi, kaip individualia nuosavybe, gali disponuoti laisvai (t. y. perleisti ją kitam asmeniui), bet valdyti ir naudoti daiktą, kaip bendrąją nuosavybę, gali tik visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Taigi esant bendrosios dalinės nuosavybės teisei į vieną objektą yra nukreiptos ne vieno, bet dviejų ar daugiau savininkų subjektinių teisių. Santykiuose su trečiaisiais asmenimis bendraturčiai veikia kaip vienas savininkas.
29. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bendrosios nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į bendrą daiktą ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą. Taigi bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Savininkų daugetas vienam ir tam pačiam daiktui reiškia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai), susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam, o tai reikalauja specialaus tokių santykių reguliavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
30. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
31. Kasacinio teismo konstatuota, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018, 45 punktas).
32. Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus – po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn. Taip asmuo, buvęs bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektas, įgyja galimybę vienvaldiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą, kaip atskirą turtinį vienetą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto tokios galimybės atsiradimas sietinas su labai svarbia sąlyga: atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Šiuo (atitikties įstatymų reikalavimams) aspektu turimi omenyje ne tik tie daiktai, kurie po atidalijimo tampa asmeninės nuosavybės objektais, bet ir tie daiktai, kurie po dalinio atidalijimo lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektai (t. y. tokiais (dalinio atidalijimo) atvejais ne tik tas daiktas, kuris turi atitekti vieno bendraturčio nuosavybėn, bet ir tas daiktas, kuris lieka kitų (likusių) bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės objektas, turi atitikti tokiems daiktams suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019, 21 punktas).
33. Atidalijimą iš bendrosios nuosavybės reglamentuoja civilinės teisės normos (CK 4.80 straipsnis), o viešosios teisės normos taikytinos tiek, kiek jose nustatytos taisyklės, reikšmingos atidalijimui. Jam reikšmingos taisyklės yra įtvirtintos, be kita ko, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatyme. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: 1) žemės sklypas; 2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (kai jis yra privalomas), arba statinys, kuris pastatytas turint kitą statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą; 3) patalpa, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje pateiktas išsamus nekilnojamųjų daiktų formavimo būdų sąrašas, nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai formuojami šiais būdais: 1) suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą; 2) padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus; 3) atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; 4) sujungiant kelis Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamuosius daiktus į vieną nekilnojamąjį daiktą; 5) atliekant nekilnojamojo daikto amalgamaciją. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris:1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą.
34. Šioje byloje ieškovai – trys bendraturčiai – prašė ne tik atidalyti ginčo pastatą, priklausantį šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, į du pastatus, pripažįstant kiekvienam iš bendraturčių atitinkamą bendrosios dalinės nuosavybės teisę į atitinkamą iš atidalytų pastatų (ieškovams – į atidalytą pastatą 3P1/p, o atsakovams – į atidalytą pastatą 2P1/p), bet ir pripažinti kiekvienam iš bendraturčių asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisę į atitinkamo atidalyto pastato tam tikras patalpas.
35. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, patenkino ir reikalavimą pripažinti kiekvienam iš bendraturčių asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisę į atitinkamo atidalyto pastato tam tikras patalpas.
36. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą pripažinti kiekvienam iš bendraturčių asmeninės (bendrosios) jungtinės nuosavybės teisę į atitinkamo atidalyto (formuojamo) pastato tam tikras patalpas, konstatavo, kad tokia situacija, kai atsakovams teismo sprendimu buvo nustatyta ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė į naujai formuojamą pastatą, ir asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisė į tam tikras šio pastato patalpas, teisiniu požiūriu yra negalima. Teismas nurodė, kad, pripažinus asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisę į patalpas pastate, turi iš esmės pasibaigti bendrosios dalinės nuosavybės teisė į tą pastatą, kuriame yra patalpos, tos pačios patalpos vienu metu negali priklausyti ir asmeninės nuosavybės teise, ir faktiškai būti bendrosios dalinės nuosavybės realiąja dalimi. Teismas padarė išvadą, kad šios bylos atveju galėjo būti arba nustatytos idealiosios atsakovams tenkančio pastato dalys ir kartu nustatyta naudojimosi jame esančiomis patalpomis tvarka (realiosios dalys; CK 4.81 straipsnis), arba nustatyta asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisė į atskiras pastato patalpas, kartu pabaigiant bendrąją dalinę nuosavybę į pastatą, kaip savarankišką nuosavybės teisių objektą.
37. Ieškovai kasaciniame skunde, kvestionuodami tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas, nurodo, kad skundžiamu sprendimu pažeistos CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalyse, 4.82 straipsnio 1 dalyje, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtintos materialiosios teisės normos bei nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, neatsižvelgta į aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ įtvirtintą teisinį reguliavimą.
38. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
39. Kasaciniame skunde teigdami, kad atsidalijimo schemoje pateiktas atidalijimo būdas, be kita ko, bendraturčiams asmeninės nuosavybės teise priskiriant konkrečias patalpas naujai formuojamuose pastatuose, yra teisėtas, nes aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ nustato galimybę formuoti naujus kadastro objektus tokiu būdu, ieškovai skunde apsiriboja tik nuoroda į teisės aktą – nurodytą statybos techninį reglamentą, tačiau nenurodo konkrečių šio teisės akto normų ir nuostatų, kuriose įtvirtintas teisinis reglamentavimas teiktų pagrindą tokiems ieškovų teiginiams ir juos pagrįstų. Dėl to darytina išvada, kad aptariamas kasacinio skundo teiginys neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų dėl kasacijos pagrindo ir išsamių jį patvirtinančių teisinių argumentų nurodymo, todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir teisėjų kolegija plačiau dėl jo nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
40. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta šios nutarties 27–33 punktuose, konstatuoja, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, jeigu iš bendrosios dalinės nuosavybės (nekilnojamojo daikto) atidalijama kelių (grupės) bendraturčių dalis, taip sumažinant buvusių bendraturčių skaičių ir pradinį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą (nekilnojamąjį daiktą), tačiau kiekvienas (kuris nors) iš bendraturčių tarp savęs lieka neatidalyti, tai naujai formuojami atskiri nekilnojamieji daiktai išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, o bendraturčiai atitinkamai išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektais. Tokiu atveju atskira nekilnojamojo daikto dalis, kaip asmeninės nuosavybės teisės objektas, nėra atidalijama ir nėra suformuojama kaip atskiras daiktas, galintis būti asmeninės nuosavybės objektu. Kaip jau minėta, atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Aptariamu atveju kiekvienas naujai formuojamas atskiras nekilnojamasis daiktas išlaiko bendrumą, kuris varžo jų kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą ar šio dalį, ir autonomiją, o kiekvieno bendraturčio bendrosios nuosavybės dalis išlieka ne materiali, bet ideali, t. y. dalis subjektinėje teisėje, nes kiekvienas objektas yra bendras. Nekilnojamajam daiktui po atidalijimo esant bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, tol, kol vieno iš bendraturčių dalis nebus atidalyta ir suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, asmeninės nuosavybės teisė į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu esančio nekilnojamojo daikto patalpas negali atsirasti ir negali būti pripažįstama, nes jos (patalpos) nėra suformuotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, o yra tik bendro daikto dalis. Priešingas aiškinimas neatitiktų įstatymuose įtvirtinto nuosavybės teisinių santykių reguliavimo, asmeninės nuosavybės teisės ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės definicijų, lemtų neapibrėžtumą, nes, kaip minėta, pagal įstatymų nuostatas nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji.
41. Konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog tos pačios patalpos vienu metu negali priklausyti ir asmeninės nuosavybės teise, ir faktiškai būti bendrosios dalinės nuosavybės realiąja dalimi, teisiniu požiūriu yra negalima situacija, kai atsakovams teismo sprendimu buvo nustatyta ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė į naujai formuojamą pastatą, ir asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisė į tam tikras šio pastato patalpas, šios bylos atveju galėjo būti arba nustatytos idealiosios atsakovams tenkančio pastato dalys ir kartu nustatyta naudojimosi jame esančiomis patalpomis tvarka (realiosios dalys; CK 4.81 straipsnis), arba nustatyta asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisė į atskiras pastato patalpas, kartu pabaigiant bendrąją dalinę nuosavybę į pastatą, kaip savarankišką nuosavybės teisių objektą. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas nurodytas išvadas, pažeidė CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalių, 4.82 straipsnio 1 dalies, DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatas, vertintini kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, jog nurodytos teismo išvados padarytos pažeidus šias skunde nurodytas materialiosios teisės normas.
42. Kasaciniame skunde teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovai skunde nepateikia tokį savo teiginį patvirtinančių teisinių argumentų. Šios bylos atveju ieškovų reikalavimas pripažinti kiekvienam iš bendraturčių asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisę į atitinkamo atidalyto (formuojamo) pastato tam tikras patalpas nėra siejamas su šių patalpų, kaip atskirų nekilnojamųjų daiktų, atidalijimu, taigi jų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (atidalijimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo) taikymo konkurencijos klausimas byloje nekilo ir nėra aktualus.
43. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje dalies šalių, be kita ko, ir dalies atsakovų, procesinė pozicija yra grindžiama teisiškai klaidinga nuomone dėl galimybės jiems pripažinti asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisę į neatidalytas iš bendro turto patalpas egzistavimo, galimybės tokias neatidalytas patalpas, kurios nesuformuotos kaip atskiras daiktas, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
Dėl bendraturčių dalių bendrosios nuosavybės teisėje pasikeitimo ir nustatymo padidinus bendrąjį daiktą
44. Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 straipsnis).
45. Kasacinio teismo konstatuota, kad bendrosios nuosavybės dalių nustatymas reiškia idealiosios dalies nustatymą teisėje ir realiosios dalies, kuri turi atitikti idealiąją teisės dalį, nustatymą daikte (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010). Prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008). Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės metu turi būti nustatytos aiškios bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės idealiosios dalys (bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009).
46. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Tačiau bendraturčio dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje gali pasikeisti padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. padidinus bendrąjį daiktą ar jo vertę (CK 4.77 straipsnis).
47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol nenustatyta idealioji kiekvienam bendraturčiui priklausanti daikto dalis, nėra pagrindo spręsti dėl realiųjų šio daikto dalių. Bendraturčio naudojimasis realia daikto dalimi (patalpa) negali nulemti jo idealiosios dalies dydžio – idealioji dalis turi būti nustatyta pagal nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą. Tik nustačius idealiąsias dalis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl bendraturčiams priklausančios dalies atidalijimo (realiųjų dalių), t. y. vertinti, ar ieškovas pagrįstai siekia būtent tokio daikto atidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018, 27 punktas).
48. Šioje byloje nustatęs, kad ginčo pastato plotas 1994 metais buvo užfiksuotas netinkamai, po to atsirado veiksnių, tiek didinančių šio pastato bendrą plotą (antresolės), tiek jį mažinančių (pertvaros ir kita), apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje ginčas kilo ne tik dėl atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės, tokioje situacijoje visų pirma turėtų būti išsiaiškinama, ar dėl tam tikrų veiksnių pasikeitė, o jei pasikeitė – kaip pasikeitė bendraturčių bendrosios nuosavybės dalys, tačiau ieškinio reikalavimai šiuo aspektu konkrečiai nebuvo suformuluoti, nes buvo pareikštas ieškinys tik dėl atsidalijimo, nereikalaujant nustatyti dalių, įeinančių į bendrąją dalinę nuosavybę, pagal šiuo metu realiai egzistuojančią situaciją, atsižvelgiant į pastatą per ilgą laiką keitusius veiksnius.
49. Ieškovai kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą, byloje surinktų įrodymų neatitinkančią išvadą, jog nėra aiškios atsakovų idealiosios bendrosios nuosavybės dalys ginčo pastate ir kad byloje kilo ginčas ne tik dėl atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės, bet ir dėl nuosavybės dalių pastate. Ieškovų teigimu, bendraturčių nuosavybės į ginčo pastatą apimtis yra nustatoma pagal nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, o pagrindinis nuosavybės apimtį apibūdinantis rodiklis yra idealioji dalis, nurodyta pastato įsigijimo dokumentuose, tuo tarpu be kitų bendraturčių pritarimo ginčo pastate įrengtų vidaus pertvarų plotas laikytinas naudinguoju to bendraturčio valdomos pastato dalies plotu, o antresolių, įrengtų pirmo aukšto tūryje, plotas nelaikytinas naudinguoju pastato plotu ir neturėtų keisti bendraturčio nuosavybės idealiosios dalies pastate, nes, nepaisant tokiu būdu padidėjusios realiosios dalies pastate, bendraturčio faktiškai valdoma pastato pirmo aukšto dalis nepadidėja, realios rinkos vertės antresolės plotas neturi.
50. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, tinkamai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
51. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą).
52. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad po Nekilnojamojo turto registre įregistruotų matavimų atlikimo 1994 m. ginčo pastato bendraturčiai (atitinkami bendraturčiai individualiai) atitinkamai pertvarkė bendrą daiktą – ginčo pastatą, be kita ko, pastatė vidines pertvaras, įsirengė antresoles ir kita.
53. Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse, kurios yra viešosios teisės aktas, nustatyta, kad skaičiuojant pastato vidaus plotus būtina laikytis šių nurodymų: neįskaičiuojami plotai – pastato patalpų, kurios žemesnės kaip 1,6 m (skaičiuojant pastogėje įrengtos patalpos plotą įvertinamas ribinis 1,6 m aukščio horizontaliosios projekcijos patalpos grindų paviršiuje pasikeitimas) (147.2.3 punktas); antresolėse įrengtų patalpų plotai įskaičiuojami į pastato ir patalpos (buto) bendrą plotą (147.3 punktas).
54. Ieškovė L. G. ir atsakovai A. Š. bei P. Š., įsirengę antresoles, kurių plotai pagal nurodyto teisės akto nuostatas įskaičiuotini į ginčo pastato bendrą plotą, byloje laikėsi pozicijos, kad antresolių plotas įskaičiuotinas į jiems, kaip bendraturčiams, tenkančią realiąją pastato dalį, tačiau neįskaičiuotinas nustatant kiekvienam bendraturčiui priklausančią idealiąją pastato dalį, kuri nustatytina pagal nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą ir yra nurodyta pastato įsigijimo dokumentuose. Analogiškos nurodytajai pozicijos laikėsi ir kiti ieškovai. Atsakovai D. P. ir H. P. byloje savo atsikirtimus, be kita ko, grindė argumentais, kad: pareikštu ieškiniu prašoma kiekvienam iš atsakovų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto priteisti vienokias dalis, o asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teise – kitokias dalis; iš ginčo pastato pagal ieškinį atidalijamas atsakovams skirtinas pastatas 2P1/p formuojamas tokiu būdu, kad atsakovas V. S., kuriam ieškiniu prašoma pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 24/58 dalis šio pastato, įgyja teisę ateityje reikšti pretenzijas dėl trūkstamos kvadratūros būsimiems šio pastato bendraturčiams. Šie atsakovai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog kol nenustatyta idealioji kiekvienam bendraturčiui priklausanti daikto dalis, nėra pagrindo spręsti dėl realiųjų šio daikto dalių.
55. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagal esamą realią ginčo pastato situaciją, nulemtą per ilgą laiką jį keitusių veiksnių, tiek didinančių pastato bendrą plotą (antresolės), tiek jį mažinančių (pertvaros ir kita), nėra nustatyta, ar dėl tam tikrų veiksnių pasikeitė, o jei pasikeitė – kaip pasikeitė bendraturčių bendrosios nuosavybės dalys. Teismas pažymėjo, kad atsakovai A. Š. bei P. Š. pageidavo (ir ieškovai iš esmės su tuo sutiko), kad jiems būtų priteista asmeninės nuosavybės teise 45,26 kv. m ploto patalpos, tuo tarpu šiems atsakovams, tenkinant ieškinio reikalavimus, priteisus 17/58 dalių naujai formuojamo pastato 2P1/p, išeitų taip, jog jiems šiame pastate realiai priklausytų tik 38,44 kv. m ploto.
56. Aptariami ieškovų kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstumo, neatitikties byloje surinktiems įrodymams skunde iš esmės grindžiami tuo, kad teismo išvada neatitinka ieškovų paaiškinimų, atidalijimo schemos ir teismo ekspertizės akte nurodytų duomenų.
57. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo atliktą kasaciniu skundu ginčijamą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgdama į byloje surinktus įrodymus, aplinkybes, nurodytas šios nutarties 52–55 punktuose, tai, kad, kaip jau minėta, dalies atsakovų procesinė pozicija byloje yra grindžiama teisiškai klaidinga nuomone dėl galimybės jiems pripažinti asmeninės (bendrosios jungtinės) nuosavybės teisę į neatidalytas iš bendro turto patalpas egzistavimo, galimybės tokias neatidalytas patalpas, kurios nesuformuotos kaip atskiras daiktas, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje, atsižvelgiant į įvykusius ginčo pastato pasikeitimus, kurių padariniai pagal CK 4.77 straipsnio nuostatas nėra aptarti ir identifikuoti, buvo pagrindas apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą dėl bendraturčių idealiųjų dalių ginčo pastate neaiškumo, nebuvimo pakankamo pagrindo jas nustatyti pagal šalių bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo pastatą įsigijimo dokumentus.
58. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą, byloje surinktų įrodymų neatitinkančią išvadą, jog nėra aiškios atsakovų idealiosios bendrosios nuosavybės dalys ginčo pastate ir kad byloje kilo ginčas ne tik dėl atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės, bet ir dėl pastato nuosavybės dalių.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
59. Kasaciniame skunde teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kuri reglamentuoja bendraturčių pareigą aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sprendimo būdo, ieškovai skunde nenurodo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
60. Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
61. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
62. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų kasaciniame skunde, teigiant apie apeliacinės instancijos teismo nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl bendraturčių pareigos aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sprendimo būdo, nėra nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo buvimą, todėl šis teiginys nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
63. Kasaciniame skunde ieškovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino teismo ekspertizės aktą, taip netinkamai taikė ir aiškino CPK 185 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo.
64. Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad jis siejamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvų dalimi (žr. šios nutarties 15, 16 punktus), kurioje: apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas šaltinį, cituoja teismo ekspertizės akto tiriamosios dalies 2.1 punkte „Bendrieji reikalavimai statinių patalpų įregistravimui“ eksperto pateiktą teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą dėl naujų turtinių vienetų įrašymo į kadastrą tvarkos, taip pat eksperto pateiktą nuomonę, grindžiamą teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, dėl statinio parametrų pasikeitimo ir įregistravimo bei bendraturčių pasikeitusių bendrosios dalinės nuosavybės dalių įregistravimo teisinės reikšmės ir santykio su pastato patalpų atidalijimu tarp bendraturčių ir naujų nekilnojamųjų daiktų formavimu; teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta teisės aktuose nurodyta pažyma apie naujai suformuoto nekilnojamojo turto kadastro objekto (patalpos arba statinio) galimybę naudoti pagal paskirtį ir ieškovai nenurodė, kodėl ši pažyma, kai ieškiniu prašoma suformuoti naujus statinius, yra nereikalinga.
65. Aptariamą kasacinio skundo argumentą ieškovai skunde grindžia savo teiginiais apie tai, kad: nurodytai pažymai gauti reikia visų bendraturčių prašymo, atsakovai nesutinka su atsidalijimo schema ir dėl to nepasirašytų prašymo gauti tokią pažymą, be to, pažyma yra pateikiama kadastro tvarkytojui, o ne teismui; byloje atlikta teismo ekspertizė savo turiniu atlieka 1994 m. ginčo statinio kadastrinių matavimų techninių klaidų taisymo akto funkciją, todėl nėra tikslo atlikti perteklinę techninių klaidų taisymo ekspertizę, kuri užvilkintų procesą ir apsunkintų bylinėjimąsi; techninių klaidų taisymo aktui atlikti bei jį pateikti įregistruoti reikėtų visų bendraturčių sutikimo, o kadangi ginčo šalių santykiai konfliktiniai, taikiai to padaryti nebūtų įmanoma, taigi turėtų būti inicijuojama atskira byla, tai tik užvilkintų atsidalijimo procesą.
66. Teisėjų kolegija, įvertinusi tokius ieškovų teiginius, sprendžia, kad jais nėra pagrindžiamas atitinkamos teismo ekspertizės akto dalies, kurią aptariamu atveju citavo (rėmėsi) apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstumas, nepatikimumas, kitoks ydingumas ar prieštaravimas kitiems byloje surinktiems įrodymams (CPK 185 straipsnis). Dėl to konstatuotina, kad jie neteikia pagrindo pripažinti pagrįstu aptariamą kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino teismo ekspertizės aktą, taip netinkamai taikė ir aiškino CPK 185 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo.
Dėl bylos procesinės baigties
67. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo jį naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
68. Kasacinis teismas patyrė 18,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovų, iš ieškovės L. G. priteisiant 6,24 Eur, o iš kitų ieškovų – po 6,23 Eur.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės L. G. (duomenys neskelbtini) 6,24 (šešis Eur 24 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš ieškovės A. S. (duomenys neskelbtini) 6,23 Eur (šešis Eur 23 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš ieškovo A. G. (duomenys neskelbtini) 6,23 Eur (šešis Eur 23 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Virgilijus Grabinskas
Antanas Simniškis
