R. S. pagal BK 183 str. 2 d., 184 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-254-895/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16098-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10; 1.1.3.2; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „S.“ didelės vertės turto pasisavinimo) laisvės atėmimu ketveriems metams, 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB,,S.“ didelės vertės turto iššvaistymo) laisvės atėmimu trejiems metams, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „S.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB,,L.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams, bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. S. priteista bankrutavusios UAB „S.“ administratorei mažajai bendrijai „Indivita“ 17 644,11 Eur turtinei žalai atlyginti.

R. S. pagal BK 209 straipsnį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nuosprendžio dalis dėl išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apeliacine tvarka nebuvo skundžiama ir dėl šios dalies bei dėl nuosprendžio dalies, kuria R. S. išteisintas pagal BK 209 straipsnį, kasacinių skundų negauta.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. nuosprendis, kuriuo pakeista Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistojo R. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo bei paskirtų bausmių ir priimtas nuosprendis, kuriuo panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo R. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas, nustatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „S.“), padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Nuteistajam R. S. paskirtos bausmės: pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimas trejiems metams, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimas dvejiems metams, 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „S.“ apgaulingos apskaitos tvarkymo) laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės ir bausmė, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB,,L.“ apgaulingos apskaitos tvarkymo), subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 71 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams bei paskirtos atitinkamos pareigos ir baudžiamojo poveikio priemonė.

Kita nuosprendžio dalis nekeista ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. S. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad, nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. birželio 25 d. būdamas UAB „S.“ ((duomenys neskelbtini)) direktorius, pagal bendrovės įstatų 7 dalies 56 punktą („bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais ir pareiginiais nuostatais“) ir 59 punktą („bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius“) turėdamas savo žinioje UAB „S.“ turtą ir turėdamas teisę disponuoti UAB „S.“ turtu bei bendrovei priklausančiomis lėšomis, nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 22 d. iš UAB „S.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, 41 atveju kortele Nr. (duomenys neskelbtini) iš įvairių banko bankomatų (jų numeriai ir adresai bei piniginių operacijų datos nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose) išgrynino 22 793,09 Eur (78 700 Lt), tačiau dokumentų, pagrindžiančių UAB „S.“ priklausančių pinigų – 22 793,09 Eur (78 700 Lt) panaudojimą buhalterijai, nepateikė, į šios bendrovės kasą arba banko sąskaitas nurodytos pinigų sumos neįnešė ir taip tyčia pasisavino svetimą UAB „S.“ didelės vertės turtą – 22 793,09 Eur (78 700 Lt).

1.2. Taip pat jis nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad, nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. birželio 25 d. būdamas UAB „S.“ direktorius, kurio žinioje dėl einamų pareigų buvo UAB „S.“ priklausantis turtas – įmonės banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB Vilniaus banke esančios lėšos, žinodamas, kad už UAB „K.“ nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. suteiktas krovinių pervežimo jūrų transporto paslaugas pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose) atsiskaityta tik iš dalies – skolingas liko 90 195,68 Eur (311 427,64 Lt), pasinaudodamas elektroninės bankininkystės priemonėmis, UAB „S.“ biure (duomenys neskelbtini), iš minėtos UAB „S.“ banko sąskaitos 2014 m. birželio 4 d. neteisėtai ir nepagrįstai pervedė 24 000 JAV dolerių (17 644,11 Eur) į įmonės „T.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Bank of America N.A.“, taip iššvaistė svetimą didelės vertės – 24 000 JAV dolerių (17 644,11 Eur) UAB „S.“ priklausantį turtą ir įmonei padarė 24 000 JAV dolerių (17 644,11Eur) turtinę žalą.

1.3. Taip pat jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia tinkamai neorganizavo teisės aktų reikalaujamos UAB „S.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, paslėpė UAB „S.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to negalima iš dalies nustatyti laikotarpio nuo 2014 m. sausio 4 d. iki 2014 m. liepos 2 d. UAB „S.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, būtent: nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. birželio 25 d. būdamas UAB „S.“ direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį („už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“) ir 2 dalį („už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“) būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir už UAB „S.“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį („apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“) ir 2 dalį („patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka“), laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis, 1995 m. gruodžio 5 d. Dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 12 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad „juridiniai asmenys privalo saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turi nurodyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, bei, pažeisdamas Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V-100 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ II dalies „Dokumentų saugojimo terminai“ 10.15 punktą („ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros ir kita) saugomi 10 metų“), paslėpė nuo 2014 m. sausio 4 d. iki 2014 m. liepos 2 d. UAB „S.“ buhalterinius dokumentus – 106 PVM sąskaitas faktūras (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose), išrašytas UAB „K.“, „W.“, saugos tarnybos „A.“, „F.“, R. G. įmonės, UAB „Tr.“, „E.“, „R.“, „I.“, „V.“, „Ku.“, „Vi.“, „N.“, „B.“, „Ti.“, „AS.“, „Sk.“, „E. B. GKĮ“, UAB „Ek.“, „D.“, „SB „Ko.“, „Im.“, „G.“, patvirtinančias ūkinius finansinius santykius su UAB „S.“, iš viso dėl 663 962,58 Eur (2 292 530 Lt) sumos. Taip pat jis paslėpė UAB „S.“ 2014 m. sausio 6 d. išrašytą 5788,04 Eur (19 984,93 Lt) sumos PVM sąskaitą faktūrą, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią ūkinius finansinius santykius su UAB „Ba.“.

1.4. Taip pat jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia tinkamai neorganizavo teisės aktų reikalaujamos UAB „L.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, sunaikino UAB „L.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to negalima iš dalies nustatyti nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. UAB „L.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, būtent: jis, nuo 2014 m. spalio 8 d. iki 2016 m. balandžio 19 d. būdamas UAB „L.“ ((duomenys neskelbtini)) direktorius ir nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. – UAB „L.“ faktinis direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį („už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“) ir 2 dalį („už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“) būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį („apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“), 2 dalį („patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka“) ir 4 dalį („jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas“), vadovaujantis Dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis, 1995 m. gruodžio 5 d. Dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 12 straipsnio 1 dalimi („juridiniai asmenys privalo saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“), nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turi nustatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, bei, pažeisdamas Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V-100 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ II dalies „Dokumentų saugojimo terminai“ 10.15 punktą („ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros ir kita) saugomi 10 metų“), nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. paslėpė UAB „L.“ buhalterinius dokumentus – UAB „L.“ išrašytas 12 PVM sąskaitų faktūrų (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose), patvirtinančių ūkinius finansinius santykius su UAB „Va.“, „M.“, „Bl.“ ir „U.“, kurių bendra suma 56 562,14 Eur; 2 kasos pajamų orderius (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose), patvirtinančius ūkinius finansinius santykius su UAB „U.“ ir „Va.“, kurių bendra suma 3232,51 Eur; 26 PVM sąskaitas faktūras (jų datos, numeriai ir atitinkamos sumos nurodytos skundžiamuose teismų nuosprendžiuose), išrašytas UAB „Va.“, „Ju.“, „St.“, „Av.“, „Re.“, „Sa.“, „Li.“, „Bt.“, „Gr.“ ir „Ti.“, patvirtinančias ūkinius finansinius santykius su UAB „L.“, iš viso dėl 60 822,99 Eur sumos. Taip jis, veikdamas tyčia, numatydamas, kad sunaikinus UAB „L.“ buhalterinės apskaitos dokumentus nebus galima nustatyti įmonės įsipareigojimų, turto ir nuosavo kapitalo, ir to siekdamas, sunaikino UAB „L.“ dokumentus – dėl to negalima nustatyti šios bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo R. S. apeliacinį skundą iš dalies, o prokuratūros apeliacinį skundą atmesdamas, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamajame procese nustatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo tiesioginę tyčią ir kad jo veiksmus sieja priežastinis ryšys su atsiradusiais padariniais (turtine žala), t. y. kad nuteistojo R. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip jo žinioje buvusio svetimo UAB „S.“ didelės vertės turto (22 793,09 Eur (78 700 Lt)) pasisavinimas. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino R. S. kaltę patvirtinančiais įrodymais, vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis patvirtina, jog R. S. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, nes būtent R. S., o ne kiti asmenys atliko 24 000 JAV dolerių (17 644,11 Eur) pavedimą į įmonės „T.“ sąskaitą ir taip iššvaistė didelės vertės svetimą UAB „S.“ turtą bei šiai bendrovei padarė 17 644,11 Eur turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. S. kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad visi UAB „S.“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pas nuteistąjį ir būtent jis juos paslėpė, ir dėl tokių nusikalstamų veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti šios bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taip pat nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai R. S. nuteisė už UAB,,L.“ buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą, t. y. kad tokius nuteistojo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

2.1. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to R. S. neteisingai paskyrė bausmes (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai). Skundžiamame nuosprendyje pažymėta 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554 priimto BK 60 straipsnio 1 dalies naujo 13 punkto dispozicija ir nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų aptardamas nuteistojo R. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai pripažino, jog R. S. visas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 13 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. S. nusikalstamas veikas, nustatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „S.“), padarė iki minėto 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 įsigaliojimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nustatytą R. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, pašalino ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 dalis).

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių (yra dirbantis, augina du nepilnamečius vaikus), ir atsižvelgdamas į minėtą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, sušvelnino nuteistajam paskirtas laisvės atėmimo bausmes pagal baudžiamųjų įstatymų, nustatančių atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribas. Kartu šis teismas, įvertinęs teisingumo ir humanizmo principų pusiausvyrą, nesuteikiant nė vienam iš jų dominuojančio vaidmens, nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą, apibūdinančią padarytas nusikalstamas veikas, ir duomenis apie nuteistojo asmenybę, padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta R. S. pritaikius BK 75 straipsnyje nustatytą bausmės vykdymo atidėjimą maksimaliam terminui bei paskyrus BK IX, X skyriuose nurodytas atitinkamas baudžiamojo poveikio priemonę ir pareigas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniame skunde nuteistasis R. S. nurodo alternatyvius prašymus: 1) panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti; 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio pažeidimus, dėl to buvo suvaržytos kasatoriaus teisės į veiksmingą gynybą ir jie sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

3.2. Aptardamas BK 183 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius bei teismų praktiką, suformuotą baudžiamojoje byloje kasacinėje nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal šį baudžiamąjį įstatymą. Skundžiamuose teismų nuosprendžiuose tokia išvada (kad jis turtą (pinigus) pasisavino per keliolika kartų, banko kortele išgrynindamas pinigus iš įmonės sąskaitos, bet jų negrąžino ir panaudojimą patvirtinančių dokumentų nepateikė) nėra argumentuota baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu, ji tik perrašyta iš kaltinamojo akto, o teismų pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aprašymas neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kasatoriaus nuomone, teismai privalėjo motyvuoti būtinuosius BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, kuriuos teismai teigia nustatę jo (kasatoriaus) veiksmuose, ir tinkamai pagrįsti tokios veikos kvalifikavimą.

3.3. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė dėl jo buvusių pareigų (buvo direktorius) iki atitinkamos datos (2014 m. birželio 25 d.) teisinga tik formaliai ir nėra pakankama veikai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį (BK 2 straipsnio 3 dalis). Taip pat ir aplinkybės, kad iš bendrovės sąskaitos, naudojantis banko kortele, paimti pinigai (22 793,09 Eur (78 700 Lt)) yra negrąžinti, pačios savaime nereiškia, kad kasatoriaus veiksmai privalo būti įvertinti baudžiamojo įstatymo požiūriu, nes teismai privalėjo nustatyti, ar jis (kasatorius) turėjo objektyvią galimybę šiuos veiksmus atlikti ir realiai disponuoti jam patikėtu bendrovės turtu. Teismų nuosprendžiuose tokios aplinkybės neargumentuotos ir jos, kasatoriaus teigimu, netiesiogiai paremtos liudytojo D. U. parodymais apie neteisingą 2014 m. birželio 1 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 001. Todėl ir pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad AB SEB banko mokėjimo kortelės po 2014 m. birželio 1 d. liko R. S. disponuojamos. Nors kasatorius tokią teismo išvadą ginčijo savo apeliaciniame skunde, tačiau ir apeliacinės instancijos teismas, papildomai apklausęs minėtą liudytoją, taip pat rėmėsi šio parodymais, nors jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Bylos įrodymai, neva patvirtinantys, kad būtent kasatorius turėjo galimybę disponuoti AB SEB banko mokėjimo priemonėmis ir jomis pasinaudodamas išgryninti bendrovei priklausančius pinigus, yra prieštaringi ir net kasatorių tiesiogiai teisinantys. Be to, skundžiamuose nuosprendžiuose aprašant ir motyvuojant objektyvią galimybę disponuoti formaliai kasatoriui patikėtu bendrovės turtu ir per 41 kartą turto pasisavinimo (pavertimo kasatoriaus turtu) faktą, buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų reikalavimai. Be to, juose nenurodytas nė vienas įrodymas, patvirtinantis, kad būtent kasatorius panaudojo mokėjimo kortelę ir būtent jis paėmė pinigus iš bendrovės banko sąskaitos. Teismai tyrė tik aplinkybę, ar kasatorius perdavė pagal minėtą perdavimo–priėmimo aktą AB SEB banko mokėjimo korteles ir kodų generatorių liudytojui D. U.. Dėl to kasatorius teigia, kad jis net negali veiksmingai gintis nuo pareikšto kaltinimo (taip pat ir dėl turto iššvaistymo), nes teismai jo kaltumą išgryninus iš bankomatų pinigus tiesiog preziumavo, o jo paaiškinimus dėl galimo bendrovės turto praradimo vertina kaip nenuoseklią poziciją bei gynybinę versiją.

3.4. Be to, skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nėra atskleistas BK 183 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos būtinasis požymis – tiesioginė tyčia. Kasatorius plačiai aptaria šiuose nuosprendžiuose nustatytas faktines aplinkybes dėl jo išteisinimo pagal BK 209 straipsnį bei apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl akcijų perleidimo sandorio realumo ir naujų savininkų realiai vykdomos veiklos (nuosprendžio 16, 18 punktai), kuriais remiantis buvo atmestas prokuratūros apeliacinis skundas, ir teigia, kad jos turi svarbią reikšmę vertinant kitas kasatoriaus veiksmų priežastis dėl kitų jam inkriminuotų nusikaltimų, kurie yra tarpusavyje susiję bei grindžiami remiantis ta pačia bylos medžiaga. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas de facto (faktiškai) pripažino, kad tiesioginės tyčios R. S. veiksmuose pasisavinant ir iššvaistant bendrovės turtą nėra, nes jam pareikšti visi kaltinimai paremti tuo, kad jis, būdamas bendrovės direktorius, turėjo teisę disponuoti jam patikėtu ar esančiu savo žinioje turtu. Tačiau kartu šios apeliacinės instancijos teismo išvados parodo nuosprendžio prieštaringumą, nes objektyviai neįmanoma tas pačias aplinkybes, pagrįstas tais pačiais įrodymais, vienais atvejais vertinti kaip asmenį teisinančias aplinkybes, o kitais – kaip apkaltinančius įrodymus. Kasatorius išdėsto aplinkybes, kurias turėjo nustatyti apeliacinės instancijos teismas, nes iš šio teismo nuosprendžio išvadų išplaukia, kad naujieji akcininkai R. S. nepatikėjo jokio bendrovės turto, esant naujiems akcininkams jis tebuvo formalus direktorius ir jokių realių įgalinimų dėl kaltinimuose nurodomo bendrovės turto neturėjo.

3.5. Analogišką teisės taikymo klaidą abiejų instancijų teismai padarė pripažindami kaltu kasatorių už kvalifikuotą turto iššvaistymą. Aptardamas šio nusikaltimo, nustatyto BK 184 straipsnyje, požymius ir tyčios rūšis, nustatytas šio straipsnio 4 dalyje, kasatorius teigia, kad teismai nuosprendžiuose visiškai neaptarė šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, t. y. ar jo veiksmai atitinka BK 184 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį; neaptartas jam patikėto ar jo žinioje esančio turto požymis; neišsiaiškinta, nuo kada naujieji bendrovės akcininkai ėmė vykdyti savarankišką veiklą; kokius veiksmus kasatorius atliko nuo to momento, kai bendrovės akcijos buvo perleistos naujiems akcininkams, iki jo kaip direktoriaus atleidimo (2014 m. birželio 25 d.); kieno iniciatyva atliktas nuosprendžiuose nurodytas mokėjimo pavedimas ir kokia jo paskirtis; nepašalino prieštaravimų dėl bendrovės sąskaitos valdymo. Dėl to kasatorius teigia, kad pagal nustatytas aplinkybes jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

3.6. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nenustatė ir kito būtinojo turto iššvaistymo požymio – veikos neteisėtumo, ir nurodomos aplinkybės, kurios turėjo būti nurodytos apkaltinamajame nuosprendyje, t. y. kokius Lietuvos Respublikos įstatymus ar vidinius bendrovės teisės aktus kasatorius pažeidė atlikdamas nuosprendžiuose nurodytą pavedimą. Kasatoriaus teigimu, vien tik asmens suvokimas, kad šis pavedimas atliktas žinant apie kitus bendrovės įsiskolinimus, nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog penkis kartus už kitus įsiskolinimus mažesnis pavedimas daro šį nusikalstamą. Kasatoriaus nuomone, tokios aplinkybės yra civilinės teisės reguliavimo objektas. Juolab kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai nustatoma, jog turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, paprastai turi būti svarstomi turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011, 2K-191/2012), o pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį visi dėl bendrovės sandorių ar kreditinių reikalavimų pagrįstumo kylantys klausimai yra sprendžiami Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. nutartimi iškeltoje bankroto byloje. Be to, byloje nepatikrintas kasatoriui patikėto ar esančio jo žinioje turto, kaip būtino aptariamo nusikaltimo sudėties objektyviojo požymio, realus egzistavimas, o teismai nemotyvavo jo (kasatoriaus) veiksmų pavojingumo baudžiamojo įstatymo prasme. Kartu tai reiškia, kad teismai, pripažindami kasatorių kaltu dėl turto iššvaistymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 184 straipsnio 2 dalį.

3.7. Kasatorius nurodo alternatyvius veiksmus, kuriais padaroma BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika, aptaria šios veikos požymius ir teigia, kad buhalterinės apskaitos dokumentų „paslėpimas“ ir „sunaikinimas“ yra ne tapačios veikos. Skundžiamuose nuosprendžiuose dėl tariamo UAB „L.“ buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimo šie požymiai yra supainioti, t. y. dokumentų „sunaikinimo“ požymis motyvuojamas tuo, kad kasatorius neva „paslėpė“ minėtos bendrovės buhalterinius dokumentus. Tačiau kiekvienas nusikaltimo sudėties požymis turi būti nustatytas neabejotinų įrodymų visuma ir jis negali būti preziumuojamas ar „išvedamas“ iš kitos alternatyvios straipsnio dispozicijoje aprašytos veikos. Be to, tokių dokumentų paslėpimas ar sunaikinimas (kai dėl to negalima visiškai nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros) pats savaime nelemia veikos neteisėtumo, jei nekyla jokie tiesioginiai turtiniai padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Teismų praktikoje nurodoma ir tai, kad aptariama nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir jos kvalifikavimui būtina nustatyti kaltės formą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-526/2011, 2K-170/2012).

3.8. Kasatorius teigia, kad savo apeliaciniame skunde išdėstė faktines aplinkybes ir įrodymus, kurie patvirtina, jog jis nepadarė šių veikų, nes jo veiksmuose nėra tyčios, o tik galimai neatsargi kaltė, kuri yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 223 straipsnyje, požymis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tokių nepagrįstai nelaikė reikšmingais sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą, nors privalėjo apsvarstyti veikos perkvalifikavimo klausimą. Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismai nepagrįstai netyrė teisiškai itin reikšmingos aplinkybės, kad jam pareikštuose kaltinimuose nurodyta tai, jog jis, būdamas atsakingas už UAB „S.“ ir „L.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turi nustatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Skundžiamuose teismų sprendimuose neatskleista, kuo tokios tvarkos nebuvimas siejasi su jam inkriminuotais dokumentų „paslėpimo“ ir „sunaikinimo“ požymiais.

3.9. Be to, teismai nepašalino byloje esančių prieštaringų įrodymų dėl to, kas realiai turėjo ir kam buvo (ar nebuvo) perduodami šių bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentai pasikeitus bendrovių savininkams. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus, kad byloje esantys perdavimo–priėmimo aktai ir UAB „Juridinės paslaugos“ atlikti veiksmai (teikė bei tikslino UAB „S.“ 2014 m. birželio 1–30 d. laikotarpio PVM mokesčio deklaracijas) patvirtina aplinkybes, jog naujieji UAB „S.“ akcininkai įgaliotam asmeniui buhalterinius dokumentus perdavė. Dėl to kasatorius teigia, kad tokie nuosprendžių trūkumai ir nepašalinti įrodymų prieštaravimai, vertinami kartu su netinkamai išspręstu kasatoriaus kaltės klausimu, dar kartą patvirtina netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Abiejų instancijų teismai nepagrindė kasatoriaus tyčios slėpti ar naikinti abiejų bendrovių apskaitos dokumentus, o dėl UAB „L.“ dar ir netinkamai nustatė BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties objektyvųjį požymį.

3.10. Kasatorius teigia ir tai, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, o apeliacinės instancijos teismas – dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nesilaikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio l dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes byloje neišsamiai atliktas tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos teisminis nagrinėjimas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad viso proceso metu nenustatytas UAB „S.“ veiklos realumas nuosprendžiuose nurodytu laikotarpiu ir kokie tiksliai asmenys realiai vadovavo šiai bendrovei po akcijų perleidimo UAB „Jr.“. Kasatoriaus parodymus, kad jis to nedarė ir neturėjo priėjimo prie banko sąskaitų (šių sąskaitų valdymo priemonių ir elektroninės bankininkystės dokumentų), patvirtina liudytojo D. U. pasirašyti dokumentai. Tačiau šio liudytojo parodymų, kad jis šių priemonių neperėmė, niekas nepatvirtina, taip teismai, remdamiesi tokiais nepatikimais įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad aplinkybė, jog bendrovės buhalteriniai dokumentai naujiesiems akcininkams buvo perduoti vėliau, negu sudaryti minėti perdavimo–priėmimo aktai, leidžia manyti, jog ir banko mokėjimo priemonės galėjo būti neperduotos, yra tik prielaida.

3.11. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų reikalavimų, nes šiame nuosprendyje neaptarti esminiai BK 183 ir 184 straipsnyje nustatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymiai – kasatoriui patikėto ar jo žinioje esančio turto buvimas, tyčia pasisavinti turtą, turto iššvaistymui būtinas neteisėtumo požymis; šių veikų padarymas grindžiamas tik prielaida, kad, be kasatoriaus, niekas kitas šių veikų negalėjo padaryti. Aprašant teismo pripažintą įrodytą veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kasatoriui neaišku, pagal kokį šios dispozicijos požymį – UAB „L.“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą ar sunaikinimą – jis yra nuteistas, nė viena pripažinta įrodyta veika nemotyvuojama ir neįrodinėjama kasatoriaus kaltė – tyčia ar neatsargumas, nesprendžiami veikos atitikties baudžiamajam įstatymui klausimai. Nors tokias aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo padarytus BPK (ypač BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto) pažeidimus kasatorius nurodė savo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmetė ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasatoriaus apeliacinį skundą, pasitenkino tik liudytojo D. U. apklausa, o atsakydamas į skundo argumentus, padarė nuorodas į pirmosios instancijos teismo nuosprendį (33 punktas, 26–27 punktai) arba šio atskiras dalis tik perrašė, patvirtina šio teismo padarytus esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus.

2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į nuteistojo R. S. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokuroras nurodo:

4.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad sprendžiant nuteistajam inkriminuoto bendrovės turto ir lėšų pasisavinimo bei iššvaistymo faktus buvo padaryta esminių įrodymų vertinimo klaidų. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pakartotinai patikrino byloje surinktus įrodymus, įvertino jų turinį sąsajumo bei įrodymų surinkimo procedūrą jų leistinumo aspektais, pats atliko dalinį įrodymų tyrimą, suteikdamas galimybę gynybai užduoti klausimus iškviestam į teismą liudytojui D. U. bei įsitikinti jo sąžiningumu. Šis liudytojas patvirtino savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad nėra gavęs iš buvusio direktoriaus R. S. jokių dokumentų, daiktų (tarp jų ir banko generatoriaus), kurie išvardyti jo pasirašytuose perdavimo–priėmimo aktuose, išskyrus bendrovės antspaudą, voką su banko kortelėmis, kurio niekada neatplėšė ir tik tyrimo metu sužinojo, jog jame yra AB Šiaulių banko kortelės. Kadangi nebuvo perduoti buhalteriniai dokumentai, siekiant vykdyti lizingą su Latvijos „SEB lizingu“ buvo atidaryta atskira banko sąskaita. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, liudytojo D. U. parodymai nėra vieninteliai įrodymai, kuriais teismai grindė kasatoriaus kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas; šio liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai M. S. bei L. R.; jo parodymai atitiko kitus byloje surinktus bei įvertintus įrodymus ir juos (parodymus) paneigiančių objektyvių duomenų byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, juos vertino ne atsietai, o kaip visumą, juos aptarė, išvadas padarė iš įrodymų viseto ir šios išvados atitinka surinktų duomenų visumos turinį. Skundžiamame nuosprendyje, remiantis įrodymų visetu, sukritikuota ir motyvuotai atmesta nuteistojo versija apie jo negalėjimą disponuoti bendrovės lėšomis, banko kortele ir prisijungimo priemonėmis. Toks įrodymų vertinimas atitinka principines įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurių nuostatomis teismai tinkamai vadovavosi ir motyvavo daromas išvadas.

4.2. Kasatoriaus teiginiai dėl ne iki galo išnagrinėto jo apeliacinio skundo, neištirtų šiame skunde nurodytų faktų, neatlikto reikiamo įrodymų tyrimo ir pažeistų BPK 331 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas ne tik iš naujo išanalizavo bei įvertino įrodymus, bet ir motyvuotai pasisakė, kodėl nesutinka su apelianto teiginiais tiek procesinių normų, tiek baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu. Prokuroras pažymi, kad nagrinėjamoje byloje viso proceso metu buvo surinkta tiek duomenų, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo bei nepažeista baudžiamojo proceso viena iš principinių nuostatų – reikalavimas bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Juolab kad įrodymų visumos vertinimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) baudžiamajame procese turi ribas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>); teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-322-1073/2019); kasatoriaus nesutikimas su teismų sprendimais dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme (taip pat ir pirmosios instancijos teisme) vyko esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas (tarp jų ir BPK 320 straipsnio reikalavimus).

4.3. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus argumentai dėl jo veikos netinkamo kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nepagrįsti ir prieštarauja abiejų instancijų teismų sprendimų turiniui. Prokuroras tik pažymi, kad tais atvejais, kai įmonės vadovas įmonės grynuosius pinigus arba turtą, įgytą už įmonės lėšas, panaudoja neaiškiems tikslams ir, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių, nepateikia išlaidas arba turto panaudojimą pagrindžiančių dokumentų, tokie veiksmai vertinami kaip turto pasisavinimas ar patikėto turto iššvaistymas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien kaltininko tvirtinimas, kad bendrovės lėšos ar turtas iš tikrųjų buvo panaudotas bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad bendrovės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208/2008">2K-208/2008</a>, 2K-163/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, 2K-150-628/2018, 2K-322-1073/2019). Vien kaltininko aiškinimas apie tai, neva jis apskritai jokių lėšų nepasisavino, arba deklaratyvūs teiginiai apie tariamai tinkamą lėšų ir turto panaudojimą, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, kaltinimo nepaneigia. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir taip pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>). Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje byloje nustatyti visi būtini BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties požymiai: objektyvusis elementas – neteisėtas veikimas išgryninant ir pasisavinant jam patikėtas lėšas ir subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, kurios turinys aiškiai atskleistas apeliacinės instancijos teismo sprendime. Be to, kasatoriaus argumentai dėl nuosprendžiuose tariamai išsakytų prieštaravimų vertinant jo veiksmus nusikalstamo bankroto epizode neturi lemiamos įtakos sprendžiant lėšų pasisavinimo faktą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad veika pagal sutaptį gali būti kvalifikuojama tik tuomet, kai turto pasisavinimas ar iššvaistymas tiesiogiai nulemia įmonės nemokumą ir sukelia bankroto grėsmę, dėl to kreditoriams padaroma didelė žala ir jie inicijuoja bankroto procedūrą. Be to, turi būti įrodyta, kad pasisavindamas ar švaistydamas įmonės turtą jos vadovas tyčia siekė įmonę sužlugdyti ir dėl to neatsiskaityti su kreditoriais, taip jiems sukeldamas didžiulius turtinius praradimus. Nagrinėjamoje byloje nesant tokių duomenų kasatoriaus išteisinimas pagal BK 209 straipsnį pagrįstas ir jokių prieštaravimų ginčijamuose sprendimuose nėra. Be to, apeliacinės instancijos teismas, dar kartą revizuodamas žemesnės instancijos teismo nuosprendžio išteisinamąją dalį, savo argumentus dėl išteisinimo pagrįstumo pagrindė ne tik faktine bylos medžiaga, bet ir aktualiais teismų praktikos pavyzdžiais. Dėl to prokuroras teigia, kad kasatoriui kaltinime inkriminuotas lėšų pasisavinimas įrodytas, o veika, atsižvelgiant į turto vertę, kvalifikuota tinkamai, baudžiamojo įstatymo klaidų šioje dalyje nepadaryta.

4.4. Kasacinio skundo teiginiai dėl UAB „S.“ lėšų iššvaistymo yra susiję su teismų nuosprendžių pagrįstumu, bet ne teisėtumu, tačiau tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Prokuroras tik atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aiškiai pasisakyta, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 26–27 punktuose išanalizuotais bei neginčijamais įrodymais nustatyta, kad kasatorius nebuvo perdavęs savo įmonės finansinių dokumentų bei banko prisijungimo priemonių naujiems savininkams jo (R. S.) atlikto pavedimo į Amerikos banką metu, tuo momentu jis vadovavo bendrovei, disponavo šios bendrovės lėšomis ir banko mokėjimo priemonėmis. O kiti kasatoriaus argumentai (dėl konkretaus lėšų pervedimo tikslo ir neatlikto priešpriešinio patikrinimo) jokios reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Be to, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos remiantis kitokių bylos duomenų visetu, nebūtina atlikti bet kokius papildomus tyrimo veiksmus tik tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, o priešpriešinis finansinis tyrimas Amerikoje truktų daugelį metų ir taip būtų pažeistas proceso trukmės išnagrinėti bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką principas. Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimuose neaptarti jam inkriminuotos veikos kvalifikavimo motyvai, nenustatyta kaltės forma bei jo veikos neteisėtumas, neatitinka skundžiamų nuosprendžių turinio ir yra klaidinantys. Tai, kad lėšos buvo pervestos be jokio teisinio pagrindo, nesant jokių komercinių ar sutartinių (galimai skolinių) santykių, patvirtina, kad deliktinė atsakomybė šiuo atveju negalima, ir tai yra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad kasatoriaus nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

4.5. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo paremti nesutikimu su faktinėmis bylos aplinkybėmis (dėl dokumentų ir banko priemonių neperdavimo naujiems šeimininkams), tačiau tokie argumentai nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas. Prokuroras tik pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad po UAB „S.“ akcijų pardavimo visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pas nuteistąjį. Tačiau tai, kad byloje nenustatyta aplinkybė, kur šie dokumentai dingo iš kasatoriaus aplinkos, veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi jokios reikšmės. Be to, abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose aptartais ir posėdžiuose ištirtais įrodymais neginčytinai nustatyta kasatoriaus tyčinė kaltė, kad jis paslėpė abiejų savo valdomų bendrovių dokumentus: pirmuoju atveju vengė juos perduoti naujiems savininkams, kad nepaaiškėtų jo vykdytos machinacijos su pinigais (pasisavinimas nesant panaudojimą bendrovės reikmėms patvirtinančių dokumentų ir be jokio teisinio pagrindo pervedimas į Ameriką, taip lėšas iššvaistant), o antruoju atveju – kad negalima būtų nustatyti apskritai kitos jo įmonės (UAB „L.“) veiklos, į kurią jis sėkmingai perkėlė visą veiklą dar iki atleidimo iš pirmosios įmonės (UAB „S.“). Be to, nors dokumentų paslėpimas nereiškia jų sunaikinimo, tačiau pagal nuosprendyje užfiksuotų ir teismuose išanalizuotų liudytojų T. K. ir M. K. parodymus nustatyta, kad kasatorius, prieš sudegindamas UAB „L.“ dokumentus, kurių buvo apie 4–6 segtuvai ir dar du maišai palaidų dokumentų, juos sudėjo į dėžes ir maišus, taip juos slėpdamas nuo naujų savininkų, ir po to nuvežė prie katilinės ir krosnyje viską sudegino. Prokuroras teigia, kad tokiu pastaruoju veiksmu (sudeginimu) nuteistasis įvykdė ir kitą alternatyvų neteisėtą veiksmą – dokumentų sunaikinimą. Kartu tai reiškia, kad abi alternatyvios veikos kasatoriui inkriminuotos tinkamai ir abi veikos kvalifikavimui turi vienodą reikšmę.

4.6. Taip pat prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad vien apskaitos dokumentų paslėpimas ar sunaikinimas pats savaime nelemia veikos neteisėtumo, jei nekyla tiesioginių turtinių padarinių kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Aptariama baudžiamosios teisės norma nėra turtinio pobūdžio ir materialinių padarinių nereikalauja (ypač kitiems ūkio subjektams) ir jos reikšmingi padariniai yra negalėjimas nustatyti įmonės veiklos, struktūros ir pan., tai nagrinėjamu atveju ir buvo nustatyta. Prokuroras apibendrindamas teigia, kad, įvertinus visus bylos duomenis ir ginčijamų sprendimų turinį, akivaizdu, jog pagrįstai pripažinta, kad kasatorius abiejų bendrovių dokumentus paslėpė, o antruoju atveju – ir sunaikino sąmoningai, t. y. veikė tyčia, todėl kilo baudžiamojoje normoje (BK 222 straipsnio 1 dalyje) nustatyti padariniai. Dėl to spręsti klausimą dėl šios veikos perkvalifikavimo pagal BK 223 straipsnį nėra jokio teisinio pagrindo.

4.7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai aptartos priežastys (nekokybiškas pareigų vykdymas), nulėmusios buhalterinės apskaitos trūkumus ir atsiradusius padarinius. Tai, kad šios priežastys apibūdinamos kitaip, nei kasatorius nurodė savo apeliaciniame skunde, nereiškia, jog šis skundas išnagrinėtas netinkamai. Juolab kad, pagal suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas neprivalo nagrinėti kiekvieno apeliacinio skundo sakinio ar teiginio, o turi nagrinėti skundo esmę. Todėl kasacinio skundo teiginiai dėl neva nuteistojo apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų nepaisymo arba skundo argumentų neišnagrinėjimo vertintini kaip deklaratyvūs. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrino tiek pagrįstumo, tiek teisėtumo aspektu ir pagrįstai pritarė apkaltinamojo nuosprendžio motyvams bei jų pagrindu padarytai išvadai, kad R. S. veiksmuose yra visi BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymiai. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kaltės išraišką, pagrįstai ne tik nesvarstė veikos perkvalifikavimo į neatsargią kaltės formą – aplaidų apskaitos vedimą klausimo, bet ir pagrįstai neaptarė administracinės atsakomybės taikymo galimybės už padarytus įstatymų pažeidimus, nes kilo baudžiamojoje normoje nustatyti padariniai. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad apeliacinis procesas vyko nepažeidžiant principinių bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklių, nustatytų BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 326, 332, 304–307 straipsniuose nustatytų sprendimų formą bei turinį, šio teismo atliktas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kasacinio skundo argumentai nepaneigia motyvuotų teismų išvadų tiek faktų nustatymo, tiek baudžiamųjų normų pritaikymo klausimais.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo R. S. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas

4. Kasaciniame skunde nuteistasis R. S. teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimus ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, ir jis nepagrįstai nuteistas dėl šių nusikalstamų veikų, kurių jis nepadarė. Be to, teismai priėmė nemotyvuotus sprendimus, neatitinkančius BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas, neišsamiai išnagrinėjęs kasatoriaus apeliacinį skundą, dar padarė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą.

5. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų iš naujo nevertina, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustato, tik patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014, 2K-7-88/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-119-895/2019). Dėl to nuteistojo R. S. kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamos žemesnės instancijos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kritikuojamas atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, siūloma kitaip juos vertinti ir, atsižvelgus tik į atskirus bylos duomenis, daryti kitokias išvadas, negu padarė abiejų instancijų teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

6. Kasatoriaus teiginiai dėl pažeistų Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų yra deklaratyvūs, pagrįsti ne teisiniais argumentais, bet kasatoriaus nesutikimu dėl byloje surinktų įrodymų tyrimo bei vertinimo, todėl jie paliktini nenagrinėti (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Dėl iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

7. Baudžiamajame procese įrodymais pripažįstami duomenys, kurie gauti įstatymų nustatyta tvarka, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti bei teismo pripažinti ir kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

8. Nuoseklioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame teismo sprendime: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-74-976/2017, 2K-249-895/2017 ir kt.). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą – ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2010">2K-33/2010</a>, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016). Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo (BPK 331 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-118-746/2016, 2K-226-1073/2019).

10. Skundžiamus teismų sprendimus patikrinus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nenustatytas pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje ištirti įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių priimtus skundžiamus nuosprendžius reikėtų naikinti ar juos pakeisti pagal kasacinio skundo argumentus. Iš priimtų teismų sprendimų turinio matyti, kad visi įrodymai ištirti ir įvertinti, pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos įvertinus įrodymų visumą, pagrindžiančią, kad R. S. padarė jam inkriminuotas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Skundžiamuose abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose motyvuotai atmesta nuteistojo gynybos versija, kuri pakartojama ir kasaciniame skunde (kad neturėjo realios galimybės iš UAB „S.“ sąskaitos per 41-ą kartą išgryninti pinigus įvairiuose bankomatuose (duomenys neskelbtini) ir iš šios sąskaitos pervesti 24 000 JAV dolerių į kitos įmonės sąskaitą, esančią Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes visus prisijungimo įrankius (priemones) prie UAB „S.“ banko sąskaitos 2014 m. birželio 1 d. perdavė naujiesiems šios bendrovės akcininkams, ir kad tinkamai organizavo tiek šios bendrovės, tiek UAB „L.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą), ir dėl nuteistojo bei kasaciniame skunde akcentuojamų liudytojo D. U. parodymų vertinimo argumentuotai pasisakyta. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad priimtas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas iš dalies nuteistojo apeliacinį skundą, padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, dėl kurio reikėtų naikinti šios instancijos teismo nuosprendį, kuris, beje, priimtas nepažeidžiant BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų, jame nurodyti motyvai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimo bei atsakyta į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Šioje nutartyje minėta, kad kasatoriaus argumentai, kuriais savaip interpretuojami įrodymai ir ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų instancijų teismai, tirdami ir vertindami bylos įrodymus, išdėstydami nuosprendžiuose savo išvadas dėl byloje surinktų duomenų, pagrindžiančių nuteistojo R. S. kaltę, visumos vertinimo (o apeliacinės instancijos teismas – ir dėl šio nuteistojo apeliacinio skundo), esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl baudžiamojo įstatymo – BK 183 straipsnio 2 dalies, 184 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies – taikymo

11. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, tyčinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-198/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-198/2008">2K-7-198/2008</a>, 2K-19-697/2015, 2K-89-303/2017, 2K-300-697/2019). Kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį, svarbu nustatyti subjektyviuosius turto pasisavinimo požymius – tiesioginę tyčią, kuri tokios nusikalstamos veikos padarymo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, 2K-314-693/2018). Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina teismų praktikos nuostata, kad vien kaltininko tvirtinimas, jog bendrovės lėšos ar turtas iš tikrųjų buvo panaudoti bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad bendrovės turtas buvo pasisavintas. Taigi, vien tik kaltininko aiškinimas apie tai, neva jis apskritai jokių lėšų nepasisavino, arba deklaratyvūs teiginiai apie tariamai tinkamą lėšų ir turto panaudojimą, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, kaltinimo nepaneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208/2008">2K-208/2008</a>, 2K-163/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, 2K-150-628/2018, 2K-322-1073/2019).

12. Nagrinėjamoje byloje R. S. nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. birželio 25 d. buvo UAB,,S.“ direktorius ir pagal einamas pareigas savo žinioje turėjo šios bendrovės turtą, taip pat ir lėšas, esančias AB SEB banko sąskaitoje, kuriomis jis neteisėtai pasinaudojo, t. y. nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 22 d. pasinaudodamas jam išduota AB SEB banko kortele įvairiuose bankomatuose per 41-ą kartą iš UAB „S.“ sąskaitos paėmė 78 700 Lt (22 793,09 Eur) ir jų neįnešė į bendrovės kasą, minėtų finansinių operacijų tyčia neįtraukė į šios bendrovės buhalterinę apskaitą ir taip pasisavino jam patikėtą svetimą, UAB „S.“ priklausantį didelės vertės turtą – 78 700 Lt (22 793,09 Eur). Iš bylos surinktų ir teismų posėdžiuose ištirtų įrodymų (liudytojų D. U., L. R., M. S., M. N. ir paties nuteistojo parodymų, perdavimo–priėmimo akto Nr. 001) visumos išplaukia ir tai, kad minėtu laikotarpiu ši AB SEB banko kortelė buvo likusi R. S. žinioje, jis jos naujiesiems bendrovės akcininkams neperdavė – jiems buvo perduotos tik dvi AB Šiaulių banko mokėjimo kortelės. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai teisingai nustatė pasisavinimo veikos požymius pripažindami, kad R. S. veikė tiesiogine tyčia, t. y. jis veikė aiškiai suvokdamas, kad savo žinioje esantį UAB „S.“ turtą (lėšas – 22 793,09 Eur) savinasi neteisėtai ir neatlygintinai, numatė, kad dėl tokių jo neteisėtų veiksmų teisėta turto turėtoja UAB „S.“ jo neteks, ir to norėjo. Taigi, kasatoriaus nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas.

13. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnį kyla asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą (turtinę teisę). Teismų praktikoje turto iššvaistymas – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2010, 2K-210/2012, 2K-168/2013, 2K-P-89/2014, 2K-369-303/2017). Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už šį turtą ar turtinę teisę. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padaryti tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI1LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-325-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-325-895/2018">2K-325-895/2018</a>). Iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas ir tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLTg5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123-895/2017">2K-123-895/2017</a>, 2K-234-699/2017, 2K-302-489/2017, 2K-7-648/2019).

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. S., būdamas UAB „S.“ direktorius ir pagal einamas pareigas turėdamas savo žinioje šios bendrovės turtą, neteisėtai (nesant jokių teisėtų sutartinių (komercinių) santykių) iš šios bendrovės sąskaitos AB SEB banke atliko 24 000 JAV dolerių (17 644,11 Eur) pavedimą į įmonės „T.“ sąskaitą, esančią Jungtinių Amerikos Valstijų banke, ir taip iššvaistė UAB „S.“ didelės vertės turtą bei padarė šiai bendrovei 17 644,11 Eur turtinę žalą. Teismai taip pat nustatė, kad šį banko pavedimą atliko būtent R. S., o ne kiti asmenys, kaip nurodoma kasaciniame skunde – naujieji UAB „S.“ akcininkai, nes tik jis vienas turėjo interneto bankininkystės prieigą prie šios bendrovės sąskaitos AB SEB banke. Iš liudytojų D. U. ir L. R. parodymų išplaukia, kad minėto pavedimo atlikimo metu nuteistasis naujiesiems bendrovės savininkams nebuvo perdavęs AB SEB banko prisijungimo priemonių, nes, kaip minėta anksčiau, jiems buvo perduotos tik dvi AB Šiaulių banko mokėjimo kortelės. Taigi iš šių byloje nustatytų aplinkybių visumos galima teigti, kad R. S. veikoje buvo objektyvieji ir subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo požymiai.

15. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Nors nusikaltimo motyvas nėra būtinasis šio nusikaltimo požymis, tačiau neretai buhalterinė apskaita apgaulingai tvarkoma siekiant nuslėpti mokesčius valstybei ar neteisėtai įgyti svetimą turtą, t. y. daromus nusikaltimus finansų sistemai ir nuosavybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-942/2016, 2K-356-696/2017, 2K-159-696/2018). Teismų praktikoje ši nusikalstama veika inkriminuojama tada, kai visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros pagal asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-180/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-180/2014">2K-180/2014</a>, 2K-7-234-942/2015).??????

16. Šioje nutartyje jau minėta, kad iš bylos surinktų ir teismų posėdžiuose ištirtų įrodymų (liudytojų D. U., L. R., M. S. ir paties nuteistojo parodymų, perdavimo–priėmimo akto Nr. 001) visumos nustatyta, kad po UAB „S.“ akcijų pardavimo visi šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai kartu su AB SEB banko mokėjimo kortele ir interneto bankininkystės priemonėmis buvo pas nuteistąjį R. S.. Teismai nustatė, kad nuteistasis UAB „S.“ buhalterinius apskaitos dokumentus paslėpė (finansinės veiklos tyrimui ši bendrovė pateikė tik 44 lapus, o visi kiti buhalteriniai dokumentai tyrimo metu buvo surinkti priešpriešiniu būdu), o UAB „L.“ – dar ir sunaikino (liudytojų M. K., T. K.. M. Ž., T. P. parodymai). Dėl tokių jo tyčinių veiksmų kilo baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai – nuo 2014 m. sausio 4 d. iki 2014 m. liepos 2 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (2018 m. kovo 28 specialisto išvada Nr. 30-(G1-ISI-291)), o nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „L.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (2018 m. sausio 18 d. specialisto išvada Nr. 30-(61-43-ISI-58)). Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes R. S. padarytai veikai BK 222 straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai.

17. Taigi konstatuotina, kad pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes R. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Be to, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos kasaciniame skunde, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos.

18. Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar padarytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus keisti, panaikinti ar bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo R. S. kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arvydas Daugėla

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Armanas Abramavičius