Ž. J. pagal BK 178 str. 3 d., 294 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-242-1073/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10478-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

nuteistojo Ž. J. gynėjai advokatei Rasai Valiukaitei,

nuteistosios O. K. (buvusi pavardė – J.) gynėjui advokatui Sauliui Tamošaičiui,

nukentėjusiajai P. I., jos atstovui advokatui Donatui Lengvinui,

nukentėjusiajam A. I.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. J. ir jo gynėjos advokatės Galinos Korabliovos, nuteistosios O. K. (buvusi pavardė – J.) ir jos gynėjo advokato Sauliaus Tamošaičio kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu:

O. J. ir Ž. J. išteisinti dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį, 294 straipsnio 1 dalį kaip nepadarę veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. P. I. civilinis ieškinys dėl 18 560,02 Eur turtinės ir 5000 Eur neturtinės žalos ir A. I. civilinis ieškinys dėl 7339,83 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžiu Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuosprendžio dalis dėl O. J. ir Ž. J. išteisinimo dėl kaltinimų pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, taip pat dalis, kuria P. I. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir O. J. ir Ž. J. nuteisti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio baudomis. Priteista solidariai iš O. J. ir Ž. J. nukentėjusiajai P. I. 18 340,02 Eur turtinei ir 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priteista iš O. J. ir Ž. J. nukentėjusiajai P. I. po 1100 Eur atstovavimo išlaidų. Ž. J. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jam priklausantį turtą paliktas iki civilinio ieškinio įvykdymo. Kita Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų gynėjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios P. I. atstovo, nukentėjusiojo A. I., prokuroro, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Ž. J. ir O. J. nuteisti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį už tai, kad savavaldžiavo, t. y., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tikrą ir tariamą teisę ir padarė didelę žalą nukentėjusiųjų P. I. ir M. J. teisėms ir teisėtiems interesams tokiomis aplinkybėmis: nuo 2015 m. vasario 5 d. 13 val. iki 2015 m. vasario 6 d. 13.30 val., tiksliai nenustatytu laiku, Ž. J. ir O. J., veikdami kartu, vadovaudamiesi 2013 m. birželio 17 d. Klaipėdos miesto 13-ojo notaro biuro įgaliojimu, kuriuo P. J. įgaliojo L. J. iki 2016 m. birželio 17 d. naudotis visu jo turtu, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų, ir jį valdyti, nesilaikydami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.11, 5.14, 5.53, 5.7⁰ straipsniuose nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydami ginčijamą savo tariamą teisę į P. J. priklausantį turtą – namą Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), name ir jo teritorijoje esantį turtą, pakeitę namo kiemo vartų spyną, laukujų durų dvi spynas, įsibrovė į šį namą, kuris pagal P. J. 2015 m. vasario 3 d. surašytą testamentą, patvirtintą notaro, po pastarojo mirties buvo paliktas jo mažamečiam sūnui M. J.; P. J. mirus 2015 m. vasario 7 d. 11.50 val., Ž. J. ir O. J. nuo 2015 m. vasario 7 d. 11.50 val. iki 2015 m. vasario 13 d. 16 val., savavališkai vykdydami ginčijamą savo tikrą teisę, uždraudė mažamečiui M. J. ir jo motinai P. I. patekti į savo gyvenamąją vietą, naudotis tiek P. I., tiek P. J. priklausančiais daiktais, dėl to iš namo nuo 2015 m. vasario 5 d. 13 val. iki 2015 m. vasario 13 d. 16 val. buvo pagrobtas P. I. priklausantis ir jos bei jos mažamečių vaikų naudojamas nuosprendžiuose aprašytas turtas, kurio bendra vertė 18 340,02 Eur, taip pat P. J. priklausantis nuosprendžiuose aprašytas turtas, kurio bendra vertė 63 934,70 Eur. Taip Ž. J. ir O. J. savavališkai vykdant ginčijamą savo tikrą ir tariamą teisę, buvo pagrobtas P. I. priklausantis 18 340,02 Eur vertės turtas, iššvaistytas P. J. priklausantis 63 934,70 Eur vertės turtas ir padaryta didelė žala P. I. ir M. J. teisėms ir teisėtiems interesams.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl Ž. J. ir O. J. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Ž. J. ir O. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių – neteisėtų veiksmų ir didelės žalos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistieji, savavališkai vykdydami ginčijamą savo tikrą teisę, nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos, esmingai pažeidė trečiojo įpėdinio M. J. ir jo atstovės pagal įstatymą P. I. teises ir padarė jiems didelę žalą. Šis teismas nusprendė, kad Ž. J. ir O. J. veiksmuose yra visi nusikaltimo, nustatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. J. ir jo gynėja advokatė G. Korabliova prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes Ž. J. veiksmus neteisingai kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, nenustatęs visų būtinų savavaldžiavimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (neteisėtų veiksmų, didelės žalos, tiesioginės tyčios). Kasatoriai, aptardami teismų praktiką dėl savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) nusikalstamos veikos požymių aiškinimo, teigia, kad byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad nuteistojo veiksmai ir jų sukelti padariniai yra tiek pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Po tėvo P. J. mirties kilęs nuteistojo konfliktas su nukentėjusiąja P. I. dėl paveldimo turto buvo dirbtinai kriminalizuotas, bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę šio konflikto prigimtį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo veiksmus vertino kaip neteisėtus, nuosprendyje kaltinimas Ž. J. suformuluotas abstrakčiai, nenurodant, koks elgesys turėjo būti deramas ir kuo konkrečiai pasireiškė nuteistojo veiksmų neteisėtumas, kokie įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Nuteistojo patekimas į namą ir spynų pakeitimas buvo atliktas su įgaliotinės L. J. žinia, o teismas nepagrįstai susiaurino L. J. P. J. išduoto įgaliojimo naudotis visu jo turtu ir jį valdyti apimtį. Šie nuteistojo veiksmai buvo atlikti turint tikslą apsaugoti P. J. turtą, iki bus išspręstas civilinis ginčas dėl tėvystės nustatymo ir testamento nuginčijimo. Nukentėjusioji nebuvo susituokusi su P. J., todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai gynė neegzistuojančią jos teisę į gyvenamąjį būstą, nes įstatymas, nustatantis įpėdinių, paveldinčių pagal įstatymą, eilę, nenustato sugyventinio (partnerio) teisės paveldėti.

3.2. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl didelės žalos nukentėjusiosios mažamečių vaikų interesams padarymo, nes jos ir mirusiojo P. J. mažametis sūnus M. J. byloje nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju. Be to, didelės žalos padarymo faktas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neatskleistas, nemotyvuotas, konstatuotas formaliai, teismo išvados dėl nukentėjusiajai padarytos žalos nepagrįstos išsamia bylos įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas apie P. I. patirtą žalos dydį sprendė nesant jokių objektyvių duomenų apie tariamų daiktų egzistavimą ir jų vertes, vadovaudamasis tik nukentėjusiosios subjektyviu daiktų įvardijimu. Byloje taip pat nėra neginčijamų objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo veiksmuose buvus tiesioginę tyčią neteisėtais, savavališkais veiksmais padaryti nukentėjusiajai didelę žalą. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad nuteistasis buvo įsitikinęs, jog savo teises įgyvendina laikydamasis įstatymų reikalavimų ir neturėjo tyčios pažeisti įstatymų nustatytos tvarkos.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį, netinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis turtinės ir neturtinės žalos dydžio nustatymą, ir nepagrįstai ieškinį tenkino. Be pačios nukentėjusiosios parodymų apie namuose buvusį turtą ir jo vertę, nėra jokių objektyvių duomenų. Dėl to, nesurinkus įrodymų apie nukentėjusiosios patirtą žalą, apeliacinės instancijos teismo išvados apie nustatytą žalą nėra tinkamai pagrįstos išsamia bylos įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik įstatyme nustatytų neturtinės žalos atlyginimo kriterijų išvardijimu ir jų neanalizavo. Be to, teismas apie nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą sprendė byloje nesant pateiktų jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jos patirtus neva didelius išgyvenimus savaitę negalint naudotis jai nepriklausančiu namu. Nukentėjusiajai nustatytos piniginės kompensacijos dydis aiškiai per didelis ir neatitinka neturtinės žalos atlyginimo teisingumo bei proporcingumo principų. Nukentėjusiosios mažamečiai vaikai byloje nėra pripažinti nukentėjusiaisiais, todėl apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl jų interesams neva padarytos žalos atmestini kaip nesusiję su byla.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kasatoriai, aptardami byloje nustatytas aplinkybes, analizuodami liudytojų parodymus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis, nuosprendyje padarytos išvados nepagrįstos byloje surinktų ir išnagrinėtų įrodymų visuma ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, dalis įrodymų neįvertinta, įrodymų analizė atlikta neobjektyviai, nenurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti Ž. J. teisinantys įrodymai.

4. Kasaciniu skundu nuteistoji O. K. (buvusi pavardė – J.) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir priteistas solidariai iš jos nukentėjusiajai P. I. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, proceso išlaidos, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Kaltinamajame akte dėl BK 294 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymo nurodyta, kad kasatorė tik įtariama dėl savavaldžiavimo, bet ne kaltinama, nėra konkretizuota, kokią teisę kaltinamieji savavališkai vykdė. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis aktas yra ydingas, kad nėra aiški su savavaldžiavimu susijusi kaltinimo dalis, tačiau nepagrįstai nepripažino, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir pats ėmėsi formuluoti kaltinimą, nurodydamas iš esmės skirtingas esmines aplinkybes, turinčias reikšmės nusikaltimo sudėčiai nustatyti, bei aplinkybes, kurių kaltinime nebuvo. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva, nesilaikydamas kaltinimo keitimo teisme tvarkos, nuosprendyje pakeitė kaltinimą ir nesudarė galimybės kasatorei iš anksto žinoti, kuo yra kaltinama, ir gintis nuo pareikštų naujų kaltinimų, taip pablogino jos padėtį ir pažeidė BPK 255, 256, 320 straipsnių reikalavimus, nuteistosios teisę į gynybą, teisę į objektyvų bei teisingą teismą. Be to, nors kasatorė dėl didelės vertės svetimo turto grobimo buvo išteisinta, apeliacinės instancijos teismas, keisdamas kaltinimo ribas, iš naujo inkriminavo jai šią nusikalstamą veiką ir patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį. Nukentėjusiosios P. I. nurodytas turtas neturi nieko bendra su kasatorės tikra ar tariama teise į jį. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad kasatorė būtų grobusi kieno nors turtą manydama, jog turi teisę į šį turtą. Joks nukentėjusiosios turtas pas kasatorę nerastas.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino, ar egzistavo tikra ar tariama nerealizuota kasatorės teisė, jos turinio. Teismas tik formaliai nurodė, kad kasatorė pažeidė CK 5.11, 5.14, 5.53, 5.70 straipsniuose nustatytą tvarką, tačiau nemotyvavo, kaip konkrečiai pasireiškė šių straipsnių pažeidimai. Kartu teismas neatribojo kaltinime nurodytų tariamo savavaldžiavimo laikotarpių. Kadangi inkriminuotu laikotarpiu kasatorės tėvas P. J. dar buvo gyvas, įpėdinių santykiai nebuvo prasidėję, todėl minėtuose CK straipsniuose nustatyta tvarka negalėjo būti taikoma.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo tarp P. J. įpėdinių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Nustatyta, kad tarp įpėdinių kilo ginčas dėl testamento ir M. J. tėvystės. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ginčų nepavyko išspręsti civilinio proceso tvarka. Teisė apsilankyti mirusio tėvo name, iki paaiškės visi įpėdiniai, negali būti dirbtinai kriminalizuota, turto grobimas byloje neįrodytas, o nukentėjusiosios įvardytas kaip pagrobtas turtas nėra susijęs su paveldėjimu ir įpėdinių tarpusavio santykiais. Tai patvirtina aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas, pripažįstant ginčo civilinį pobūdį, buvo nutrauktas kelis kartus. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje netinkamai aiškino CK 5.59 straipsnyje įtvirtintą įpėdinio paaiškėjimo nuostatą ir šios nustatytos pažeidimą nepagrįstai inkriminavo kasatorei. Šiuo atveju testamento turinio nežinojimas eliminuoja nusikalstamos veikos, nustatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyvųjį požymį – tyčią. Byloje pateiktas notarės lydraštis patvirtina, kad kasatorei testamento turinys tapo žinomas po jai inkriminuotų veikų padarymo, taigi kasatorės veikoje nebuvo tyčios savavaldžiauti. Be to, kasatorė buvo išteisinta dėl didelės vertės svetimo turto grobimo (BK 178 straipsnio 3 dalis). Taigi šiuo atveju turto grobimas negali būti pripažįstamas savavaldžiavimo padariniais.

4.4. Nukentėjusiosios civilinis ieškinys buvo siejamas su kaltinimo dėl turto grobimo dalimi. Dėl to, išteisinus kasatorę dėl turto grobimo, civilinis ieškinys dėl turto grobimo pasekmių turėjo būti atmestas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patenkino civilinį ieškinį dėl pagrobtų daiktų vertės (18 340,02 Eur) priteisimo iš kasatorės. Teismas nesiaiškino daiktų priklausomybės, nevertino civilinės ieškovės sąžiningumo, jos parodymų melagingumo, neatsižvelgė į tai, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nukentėjusiosios nurodyti daiktai inkriminuotu laikotarpiu buvo name, ir tik formaliai nurodė, kad žala padaryta neteisėtais kasatorės ir Ž. J. veiksmais. Kartu apeliacinės instancijos teismas padarė formalias ir nemotyvuotas išvadas dėl neturtinės žalos. Byloje neturtinio pobūdžio pasekmės neįrodytos.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kasatorės atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veiką padarė bendrininkų grupė. Šis teismas nenustatė bent dviejų asmenų susitarimo veikti bendrai ir kad kiekvienas bendrininkas suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą, suprato ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Byloje nėra jokių įrodymų, kad kasatorė atliko kokius nors bendrininkavimo veiksmus. Teismas kasatorę laikė bendrininke iš esmės tik dėl to, kad ji yra P. J. dukra ir viena iš įpėdinių pagal įstatymą. Vien kasatorės įėjimas į tėvo namą su įgalioto asmens leidimu nereiškia bendrininkavimo su broliu Ž. J..

4.6. Apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies atnaujino įrodymų tyrimą, nesilaikė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo, netinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino įrodymų visumos, jų pakankamumo ir patikimumo, nuosprendį grindė prielaidomis bei nenuosekliais nukentėjusiosios paaiškinimais. Šio teismo padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą.

5. Kasaciniu skundu nuteistosios O. K. gynėjas advokatas S. Tamošaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jo ginamoji nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir priteistas solidariai iš jos nukentėjusiajai P. I. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, proceso išlaidos, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie nurodyti nuteistosios O. K. kasaciniame skunde ir aprašyti šios nutarties 4.1–4.6 punktuose.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo Ž. J. ir jo gynėjos advokatės Galinos Korabliovos, nuteistosios O. K. (buvusi pavardė – J.) ir jos gynėjo advokato Sauliaus Tamošaičio kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BK 294 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Kasatoriai, nesutikdami su Ž. J. ir O. J. nuteisimu, teigia, kad šių asmenų veikoje nėra visų būtinų savavaldžiavimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (neteisėtų veiksmų, didelės žalos, kaltės).

8. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. CK nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelę žalą kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Taigi, kaltininko veika turi pažeisti konkrečių įstatymų konkrečius reikalavimus, kurių būtina laikytis realizuojant savo ar kito asmens teisę. Įstatymų nustatytos teisės realizavimo tvarkos pažeidimas taip pat turi atitikti pavojingumo kriterijų (būti pavojingas). Tačiau nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-357/2014, 2K-470/2014 ir kt.).

9. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

10. Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo pakeistą nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, Ž. J. ir O. J. pripažindamas kaltais ir nuteisdamas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pažeistų ir ginčijamų teisių, kurias bandyta ginti pasirenkant būtent baudžiamąjį įstatymą, turinys ir jų realizavimo būdas leidžia daryti išvadą, kad Ž. J. ir O. J. veikoje nėra visų savavaldžiavimo požymių.

11. Nagrinėjamoje byloje Ž. J. ir O. J. apeliacinės instancijos teismo pakeistu nuosprendžiu nuteisti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, kad, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tikrą ir tariamą teisę ir padarė didelę žalą nukentėjusiųjų P. I. ir M. J. teisėms ir teisėtiems interesams. Aptartas BK straipsnis jiems pritaikytas iš esmės už dvi veikas – nuo 2015 m. vasario 5 d. 13 val. iki 2015 m. vasario 6 d. 13.30 val., tiksliai nenustatytu laiku, Ž. J. ir O. J., veikdami kartu, pakeitę P. J. priklausančio namo kiemo vartų spyną, laukujų durų dvi spynas, įsibrovė į šį namą, o nuo 2015 m. vasario 7 d. 11.50 val. iki 2015 m. vasario 13 d. 16 val., savavališkai vykdydami ginčijamą savo tikrą teisę, uždraudė mažamečiui M. J. ir jo motinai P. I. patekti į savo gyvenamąją vietą, naudotis tiek P. I., tiek P. J. priklausančiais daiktais, dėl to iš namo nuo 2015 m. vasario 5 d. 13 val. iki 2015 m. vasario 13 d. 16 val. buvo pagrobtas P. I. priklausantis didelės vertės turtas bei padaryta M. J. ir P. I. neturtinė žala. Šiais veiksmais Ž. J. ir O. J. nesilaikė CK 5.11, 5.14, 5.53, 5.7⁰ straipsniuose nustatytos tvarkos.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos esmę sudaro kilęs skirtingus interesus turinčių civilinių teisinių santykių subjektų konfliktas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija, kad tarp mirusiojo P. J. vaikų Ž. J. ir O. J. iš vienos pusės ir M. J., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą P. I., iš kitos pusės kilo ginčas dėl P. J. turto – namo Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), ir šiame name bei jo teritorijoje esančio turto. Šį turtą P. J. 2015 m. vasario 3 d. testamentu paliko savo sūnui M. J.. P. J. 2015 m. vasario 7 d. mirus, jo vaikai ir įpėdiniai pagal įstatymą Ž. J. ir O. J. 2015 m. vasario23 d. pateikė teismui ieškinį atsakovui M. J., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą P. I., dėl tėvystės nuginčijimo ir testamento pripažinimo negaliojančiu. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimu šis ieškinys buvo atmestas, o Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Taip pat byloje neginčijama, kad Ž. J. ir O. J. laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. 13 val. iki 2015 m. vasario 6 d. 13.30 val. pateko į P. J. priklausantį namą Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), pakeitė šio namo durų bei kiemo vartų spynas, o nuo 2015 m. vasario 7d. 11.50 val. iki 2015 m. vasario 13 d. 16 val. į namą neįleido P. I. su M. J..

13. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad byloje įrodyta, jog Ž. J. ir O. J., nesilaikydami CK 5.11, 5.14, 5.53, 5.70 straipsniuose nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tikrą teisę į P. J. turtą – namą Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), šiame name ir jo teritorijoje esantį turtą, taip pažeidė M. J. ir jo atstovės pagal įstatymą P. I. teises ir teisėtus interesus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis teismas, pripažinęs, kad Ž. J. ir O. J. nusikalstamai savavaldžiavo, nepagrįstai jų atliktų skirtingų veikų neteisėtumą vertino pagal tuos pačius CK straipsnius, taip pat konkrečiai neatskleidė, kaip pasireiškė nurodytuose CK straipsniuose nustatytos tvarkos pažeidimai ir koks nuteistųjų elgesys laikytinas neteisėtu.

14. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas dėl Ž. J. ir O. J. patekimo į P. J. namą teisėtumo. Antai šis teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad P. J. dar esant gyvam nuteistieji neturėjo jokios teisės patekti į jo namą. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2013 m. birželio 17 d. P. J. buvo išdavęs įgaliojimą, galiojantį iki 2016 m. birželio 17 d. ir nustatantį labai plačias teises dėl nekilnojamojo turto valdymo ir naudojimosi juo savo buvusiai sutuoktinei L. J.. Šis įgaliojimas suteikė įgaliotam asmeniui teisę „valdyti ir naudotis turtu, kad ir kur jis būtų ir iš ko susidėtų“ (3 t., b. l. 166–167), todėl darytina išvada, kad nuteistieji kartu su L. J., įgaliotiniui P. J. dar esant gyvam, pateko į P. J. namą teisėtai. Nors apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę vertino ir pripažino, kad nuteistieji turėjo teisėtą pagrindą patekti į P. J. namus, tačiau minėtą įgaliojimą nepagrįstai sumenkino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad, net ir turėdama įgaliojimą, be P. I. sutikimo L. J. neturėjo teisės patekti į P. J. namą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nuteistiesiems patekti į namą nebuvo jokios būtinybės. Tačiau, priešingai nei nurodė teismas, byloje patikimai nebuvo paneigta nuteistųjų versija, kad patekti į namą, siekiant pasirūpinti turtu, nuteistųjų būdamas ligoninėje prašė pats P. J., o P. I. atsisakius atvykti įleisti Ž. J. ir O. J. į namus, buvo išlaužtos namų spynos ir patekta į namą. Antra, nuo 2015 m. vasario 5 d. 13 val. iki 2015 m. vasario 6 d. 13.30 val. P. J. dar buvo gyvas, todėl CK 5.11, 5.14, 5.53, 5.70 straipsniuose nustatyta tvarka, skirta išskirtinai paveldėjimo santykiams reguliuoti, negali būti taikoma testatoriui esant gyvam.

15. Taigi, CK 5.11, 5.14, 5.53, 5.70 straipsniuose nustatytos tvarkos nesilaikymas galėjo būti svarstomas tik dėl kaltinime nurodytos veikos, padarytos nuo 2015 m. vasario 7 d. 11.50 val. iki 2015 m. vasario 13 d. 16 val. Tačiau ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo vadovavimasis nurodytomis CK nuostatomis yra ydingas. Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog Ž. J. ir O. J. nesilaikė CK 5.11 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, kad paveldint pagal įstatymą pirmos eilės įpėdiniai paveldi lygiomis dalimis, taip pat CK 5.14 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, kad namų apstatymo ir apyvokos reikmenis paveldi įpėdinis, kuris gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus, tačiau nepadarė aiškios, argumentuotos išvados, kaip nuteistieji, po tėvo P. J. mirties neįleisdami P. I. su M. J. į P. J. namą, pažeidė šias įstatymo nuostatas. Konstatavimas, kad nuteistieji žinojo, kad P. J. turi dar vieną vaiką (M. J.) ir kad jis gyvena su P. J. ginčo name, tačiau vis tiek neleido jam ir jo atstovei pagal įstatymą P. I. patekti į šį namą, nėra pagrindas daryti išvadą, jog pavojingai pažeistos minėtoje CK normoje nurodytos paveldėtojo teisės ar teisėti interesai. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kad po P. J. mirties jo vaikai Ž. J. ir O. J., turėdami įtarimų, kad P. J. nėra M. J. biologinis tėvas, ir turėdami pagrindą manyti, kad jie, kaip pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą, turi teisę į P. J. palikimą, neleido į P. J. priklausantį namą Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), patekti M. J. bei jo atstovei pagal įstatymą P. I. ir taip iš esmės įgyvendino savo teisę apsaugoti ir tvarkyti turtą, iki bus gautas paveldėjimo teisės liudijimas ir atsiras kitų įpėdinių (CK 5.59 straipsnis). Nors apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nuteistiesiems dar iki P. J. mirties buvo žinoma apie testamentą, kuriuo namą Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), šiame name ir jo teritorijoje esantį turtą velionis paliko M. J., tačiau šio testamento turinys Ž. J. ir O. J. oficialiai tapo žinomas tik 2015 m. vasario 12 d., kai pastarieji kreipėsi į notarą dėl P. J. palikimo priėmimo. Be to, minėta, kad tarp nuteistųjų ir M. J., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą P. I., buvo nagrinėjamas civilinis ginčas dėl tėvystės nuginčijimo ir testamento pripažinimo negaliojančiu, kuris galutinai išspręstas tik 2018 m. spalio 3 d. Klaipėdos apygardos teismui nutartimi pripažinus, kad testamentas surašytas teisėtai ir yra galiojantis. Taigi, esant neišspręstam ginčui dėl turto paveldėjimo, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad dėl Ž. J. ir O. J. jiems inkriminuotu laikotarpiu atliktų veiksmų M. J. neteko galimybės sudaryti turto, koks buvo palikėjo mirties dieną, apyrašą (CK 5.53 straipsnis) ir kad nėra galimybės nustatyti turto, buvusio paveldėjimo dieną, masto ir jį, esant būtinybei, pasidalyti su kitais įpėdiniais taip, kaip nurodyta CK 5.70 straipsnyje, nėra pakankamos sprendimui, kad nuteistieji nusikalstamai savavaldžiavo, pagrįsti. Juolab, kad iš 2015 m. vasario 20 d. antstolio K. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0118/15/0002 matyti, kad 2015 m. vasario 20 d. 09.25 val. atvykus jam į konstatavimo vietą Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), mirusiojo P. J. sodyboje gyvenanti P. I. kategoriškai atsisakė įsileisti antstolį į P. J. priklausančią sodybą atlikti faktinių aplinkybių – gyvenamajame name su priklausiniais esančių kilnojamųjų daiktų ir naminių gyvulių – konstatavimą (9 t., b. l. 146). Taigi nagrinėjamu atveju savavaldžiavimas galėjo būti konstatuotas tik nustačius, kad Ž. J. ir O. J. elgesys aiškiai neatitiko įstatymuose nurodytų konkrečių taisyklių, numatančių kaip turi būti realizuojamos tikros ar tariamos teisės. Apeliacinės instancijos teismas pakeistame nuosprendyje motyvuotai nepaneigė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų ir nepaaiškino, kodėl, esant ginčui dėl tėvystės nuginčijimo ir testamento pripažinimo negaliojančiu, nuteistųjų veiksmai, įgyvendinant CK 5.59 straipsnyje nustatytas įpėdinio, pradėjusio valdyti paveldimą turtą prieš atsirandant kitiems įpėdiniams, teises, turi būti pripažįstami baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiu pavojingu elgesiu.

16. Minėta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 straipsnio 1 dalį kyla tik tada, jeigu atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams gali būti tiek turtinė, tiek ir neturtinė. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, analizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, įvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumą atkuriant pažeistas teises (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-760/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-760/2007">2K-760/2007</a>, 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012 ir kt.).

17. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad dėl Ž. J. ir O. J. veiksmų P. I. ir M. J. buvo padaryta didelė turtinė žala, nes laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 13 d. iš namo buvo pagrobtas P. I. priklausantis 18 340,02 Eur vertės turtas bei iššvaistytas P. J. priklausantis 63 934,70 Eur vertės turtas, taip pat neturtinė žala, kuri pasireiškė tuo, kad P. I. minėtu laikotarpiu neturėjo galimybės patekti į savo namus su mažamečiais vaikais ir naudotis visais jiems priklausančiais daiktais, buvo atimta P. I. ir jos mažamečių vaikų teisė į gyvenamąjį būstą, gyvenimo sąlygas, būtinas vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados yra taip pat nepagrįstos. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados apie tai, kad Ž. J. ir O. J. savavališkais veiksmais būtų padarę didelę žalą P. I. ir M. J..

18. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių ir pakankamų įrodymų, kad nuteistiesiems inkriminuotas pagrobtas ir iššvaistytas turtas – higienos, grožio priemonės ir produktai, namų apyvokos reikmenys, buitinė technika, kompiuteriai, indai, drabužiai, juvelyriniai, meno dirbiniai ir kt. – realiai egzistavo, ir laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 13 d. buvo name Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), ir dėl Ž. J. ir O. J. veiksmų buvo prarasti. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas didelės žalos padarymą, didelę žalą nustatė iš esmės remdamasis tik išimtinai nukentėjusiosios P. I. parodymais. Nors teismas teisingai pažymėjo, kad P. I. nepateikė visų nuosprendyje nurodytų daiktų įsigijimo ir jų vertę pagrindžiančių dokumentų, tačiau padarė nepagrįstą, prielaidomis paremtą išvadą, kad šie daiktai vis dėlto buvo name ir iš jo dingo nuteistiesiems inkriminuotu laikotarpiu, taip pat kad nėra pagrindo abejoti P. I. nurodyta šių daiktų verte. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į bylos aplinkybes, kurios teismo turėjo būti nuosekliai, kontekstiškai įvertintos. Pirma, pažymėtina, kad P. I. nurodytas kaip neva pagrobtas ir iššvaistytas turtas (daiktai) tyrimo metu nerastas. Antra, aplinkybė, kad keli daiktai (žvakidės dvi dalys, akmeninis žiebtuvėlis, dėžutė su akmenuku, sulčiaspaudė, kava, prieskoniai), kuriuos atpažino P. I., buvo rasti kratos metu pas Ž. J. bute, kuriame anksčiau gyveno P. J., neginčijamai nepatvirtina, kad šie daiktai buvo pagrobti iš namo Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), ir pas Ž. J. atsirado neteisėtai. Trečia, šioje byloje Ž. J. ir O. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, be kita ko, buvo išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, kad įsibrovę į namą Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), pagrobė P. I. priklausantį 18 340,02 Eur vertės turtą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat pripažino, kad Ž. J. ir O. J. dėl didelės vertės svetimo turto vagystės buvo išteisinti pagrįstai, nesant jų veiksmuose visų šio nusikaltimo požymių. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas P. I. ir M. J. patirtos turtinės žalos dydis yra grįstas prielaidomis, o ne bylos duomenimis.

19. Vertinant apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytą Ž. J. ir O. J. veiksmais P. I. ir M. J. padarytą didelę neturtinę žalą, sutiktina, kad P. I. su mažamečiais vaikais neįleidimas į namus, kuriuose jie gyveno, tiek nukentėjusiajai, tiek ir jos mažamečiams vaikams galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų ir neigiamų emocijų. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, kad tokie kasatorių veiksmai esmingai įtakojo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vaikų vystymuisi ir atitinkamai sukėlė jiems didelę neturtinę žalą. Darant tokią išvadą atsižvelgta į tai, kad P. I. su vaikais gyveno tai pas P. J., tai jos tėvų namuose, į P. J. namus jie buvo neįleisti nuo 2015 m. vasario 7 d. iki 2015 m. vasario 13 d., laikotarpiu, kai ji atsisakė atvykti įleisti Ž. J. ir O. J. į namus, irgi gyveno pas tėvus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie didelę neturtinę žalą neatitinka bylos medžiagos, iš dalies ir suformuluotų kaltinimų byloje.

20. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Byloje nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, patvirtinančių Ž. J. ir O. J. veiksmuose buvusią tyčią padaryti nukentėjusiajai P. I. ir M. J. didelę žalą.

21. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažindamas Ž. J. ir O. J. kaltais padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo pakeistas nuosprendis naikinamas, o pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

22. Kadangi Ž. J. ir O. J. priimtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, O. K. (buvusi pavardė – J.) ir jos gynėjo advokato S. Tamošaičio kasacinio skundo argumentai dėl BPK 255, 256, 320 straipsnių pažeidimo apeliacinės instancijos teisme paliekami nenagrinėti.

Dėl proceso išlaidų

23. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės P. I. atstovas advokatas D. Lengvinas kasacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė prašymą priteisti iš nuteistųjų Ž. J. ir O. K. jo atstovaujamosios turėtas 500 Eur dydžio išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti ir šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.

24. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143-696/2017">2K-143-696/2017</a>, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019 ir kt.).

25. Pažymėtina, kad, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, Ž. J. ir O. K. įgyja išteisintųjų statusą. BPK 106 straipsnyje nėra įtvirtinta galimybė išieškoti iš išteisintojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas. Toks išieškojimas galimas tik tuomet, jei kaltinamas asmuo galutiniu teismo sprendimu pripažįstamas kaltu. Todėl nėra teisinio pagrindo priteisti iš išteisintųjų Ž. J. ir O. K. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės turėtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Tomas Šeškauskas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė