Dėl žalos atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-142/2013

Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01304-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 44.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų N. K. ir uždarosios akcinės bendrovės „Marių Neptūnas“ kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės skyriaus (procesinių teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius) ieškinį atsakovams N. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Marių Neptūnas“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos priteisimo, jei pašalpos dydžio nustatymui aktualus motinos darbo užmokestis buvo padidintas nesilaikant Akcinių bendrovių įstatyme ir įmonės įstatuose nustatytos tvarkos.

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės skyrius (procesinių teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius) (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2008 m. balandžio 10 d. atsakovo UAB „Marių Neptūnas“ (toliau – atsakovas) įsakymą Nr. 4 negaliojančiu, priteisti iš atsakovės N. K. (toliau – atsakovė) 48 308,43 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Ieškovas nurodė, kad atsakovė N. K. nuo 2008 m. balandžio 7 d. pradėjo eiti UAB „Marių Neptūnas“ vadybininkės antraeiles pareigas, jai mokant 800 Lt darbo užmokestį per mėnesį. 2008 m. balandžio 8 d. paskirta laikinai eiti UAB „Marių Neptūnas“ direktorės pareigas, A. K. 2008 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 4 (toliau – Įsakymas) nurodė sau mokėti 5000 Lt darbo užmokestį bei papildomus priedus. Ieškovas teigia, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį – darbo užmokestis direktorei nustatytas be UAB „Marių Neptūnas“ visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo. Kadangi atsakovė pasididino atlyginimą nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, tai ieškovas prašė pripažinti Įsakymą negaliojančiu bei priteisti iš atsakovės dėl padidėjusių draudžiamųjų pajamų permokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį. N. K. draudžiamosios pajamos 2008 m. II ketv. buvo 9000 Lt, todėl jai apskaičiuota ir išmokėta 58 900,43 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos. Ieškovas nurodo, kad, nepadidinus atlyginimo, to paties laikotarpio atsakovės draudžiamosios pajamos būtų buvusios 1454,54 Lt, jai būtų apskaičiuota ir turėtų būti išmokėta 10 592,00 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Šilutės rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl N. K. nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 182 straipsnio 2 dalyje, buvo nutrauktas 2010 m. gegužės 10 d. Šilutės rajono apylinkės prokuratūros nutarimu, nenustačius nusikaltimo sudėties. Teismas pabrėžė, kad pagal CK 6.249 straipsnį žala atlyginama, jei ji padaroma dėl neteisėtų veiksmų. Pažymėjęs, kad prokuratūra atsakovų kaltės ir neteisėtų veiksmų nenustatė, teismas atmetė ieškinio dalį dėl žalos priteisimo. Kadangi byloje nėra duomenų, kad juridinis asmuo priėmė neteisėtą sprendimą, kuris būtų padaręs žalos, atsakovas UAB „Marių Neptūnas“ nurodė, jog Įsakymas teisėtas, pagrįstas, įmonei žalos nepadarė, tai teismas sprendė, kad ieškovas, jei jam nepadaryta jokios žalos, neturi teisės revizuoti juridinių asmenų vidinių sprendimų, kuriuos šie priima, norėdami tinkamai organizuoti darbą. Nors ginčijamu Įsakymu buvo padidintas atsakovės N. K. atlyginimas, teismas atsižvelgė, kad buvo sumokėti visi mokesčiai. Teismo vertinimu, atlyginimo dydis – tai darbdavio ir darbuotojo tarpusavio susitarimo objektas, valstybė neturi pagrindo kištis į juridinio asmens vidaus reikalus, jei jie neprieštarauja žmogaus teisėms ar galiojantiems įstatymams.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės skyriaus apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą pakeitė – ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu UAB „Marių Neptūnas“ 2008 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. 4, priteisė iš atsakovės N. K. ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės skyriui (procesinių teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius) 48 308,43 Lt žalos atlyginimo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgusi į Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalies nuostatas, UAB „Marių Neptūnas“ įstatų 5.7 punktą, kuriame nurodyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas – visuotinis akcininkų susirinkimas, teisėjų kolegija konstatavo, jog atsakovei N. K., laikinai einančiai UAB „Marių Neptūnas“ direktorės pareigas, darbo užmokestį padidinti galėjo tik visuotinis akcininkų susirinkimas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog laikotarpiu, kai atsakovei buvo padidintas darbo užmokestis, įmonėje buvo didesnis darbo krūvis ar atsirado naujų darbų, kad visuotinis akcininkų susirinkimas būtų pritaręs N. K. darbo užmokesčio padidinimui ar kad nustatyto dydžio darbo užmokestis atsakovei tikrai buvo išmokėtas. Teisėjų kolegija kritiškai vertino vienintelės UAB „Marių Neptūnas“ akcininkės S. G. paaiškinimus, nes ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad atsakovė N. K. darbo užmokestį pasididino be S. G. žinios, o nagrinėjant bylą teisme nurodė, jog darbo užmokestis buvo padidintas jai žinant.

Nurodžiusi, kad įstatymo reikalavimas, jog sandoriai negali pažeisti imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų, taikomas ir juridiniam asmeniui, priimančiam savo vidinius sprendimus, teisėjų kolegija konstatavo, kad UAB „Marių Neptūnas“ 2008 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr. 4 prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms bei bendrovės įstatams, pažeidžia ieškovo interesus, todėl tenkino ieškovo reikalavimą Įsakymą pripažinti negaliojančiu (CK 1.137, 1.78 straipsniai, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad Šilutės rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. gegužės 10 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra prejudicinis šioje byloje; ta aplinkybė, kad atsakovė nepatraukta baudžiamojon atsakomybėn, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, jog už padarytą žalą ji neturi atsakyti civiline tvarka. Teisėjų kolegija pripažino, kad egzistavo visos CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintos sąlygos žalai atsirasti – atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė pasireiškė tuo, jog ji savavališkai inicijavo darbo užmokesčio pasididinimą, dėl tokių neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė žalą, todėl konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl žalos priteisimo yra pagrįstas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė N. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog kasatorė neįrodė, kad jai buvo išmokėtas nustatyto dydžio darbo užmokestis ir laikotarpiu, kai kasatorei buvo nustatytas padidintas darbo užmokestis, įmonėje buvo didesnis darbo krūvis ar atsirado naujų darbų, jai sukūrė siurprizinę situaciją, nes, nukrypdama kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009), teisėjų kolegija nepatikslino kasatorės pareigos įrodyti šias aplinkybes, neatsižvelgė į tai, jog ieškovas kasatorės teiginių nepaneigė, netaikė CPK 314 straipsnio, kuriame nustatyta galimybė pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Kasatorė pritaria teisėjų kolegijos pozicijai, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, tačiau nurodo, jog jame nustatytos aplinkybės ir ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas yra reikšmingi bylai. Kasatorės nuomone, vertindama nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, teisėjų kolegija pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus – buvo nenuosekli, nes pripažinusi, kad šis dokumentas neturi prejudicinės galios bylai, UAB „Marių Neptūnas“ akcininkės S. G. paaiškinimus (kurie pripažįstami įrodymais pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį) atmetė kaip prieštaraujančius nutarime nurodytiems duomenims, nepateikdama tokio sprendimo motyvų. Kasatorė įsitikinusi, kad, konstatuodama, jog nebuvo nenuginčijamų duomenų dėl visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo N. K. darbo užmokesčio padidinimui, teisėjų kolegija rėmėsi baudžiamojoje teisėje galiojančiu principu, kad tam tikros aplinkybės privalo būti patvirtinamos neabejotinai ir nesilaikė civilinėje teisėje taikomos įrodymų pakankamumo taisyklės, grindžiamos tikimybių pusiausvyros principu. Kasatorės manymu, S. G. nurodytos aplinkybės, kad kasatorės darbo užmokestis padidintas dėl darbo krūvio padidėjimo, žalos įmonei nepadaryta, Įsakymas nepanaikintas, yra pakankamos spręsti, jog vienintelė įmonės akcininkė pritarė darbo užmokesčio padidinimui.

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, taikymo. Kasatorė nurodo, kad, nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo, ieškovas turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį taip neteisėtų veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltę. Kasatorės vertinimu, ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau teisėjų kolegija, nustačiusi neteisėtus veiksmus bei žalą, sprendė taikyti civilinę atsakomybę. Kasatorė mano, kad teisėjų kolegija nepagrįstai pripažino, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, nors tokių nenustatė ikiteisminį tyrimą nutraukęs prokuroras, pažymėdama, kad UAB „Marių Neptūnas“ kasatorei neturi jokių pretenzijų.

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių imperatyviosioms įstatymų normoms prieštaraujančių sandorių negaliojimą, taikymo. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas Įsakymą pripažino negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, nors byloje nenustatytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodomos imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo sąlygos – normos imperatyvumas, jos pažeidimas ir tokio pažeidimo padariniai (Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008). Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Marių Neptūnas“ akcininkė S. G. Įsakymo nepanaikino, patvirtino, jog jam pritaria, todėl laikytina, kad akcininkės pritarimas direktorės darbo užmokesčio padidinimui buvo (jis išreikštas vėliau), imperatyvioji Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalies nuostata nebuvo pažeista.

Dėl principų pažeidimo. Kasatorė pažymi, kad pagal kasatorės darbo užmokesčio dydį ieškovui buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (dėl jų ginčo nekilo), todėl pagal sumokėtas įmokas išmokėtų tėvystės (motinystės) pašalpos išmokų priteisimas (negrąžinant įmokų dalies) prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Marių Neptūnas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių imperatyviosioms įstatymų normoms prieštaraujančių sandorių negaliojimą, pažeidimo grindžiamas atsakovės N. K. kasaciniame skunde išdėstytais teisiniais argumentais.

Atsiliepime į kasacinius skundus ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pateiktais įtariamųjų, liudytojų parodymais, kitomis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), byloje esančius įrodymus vertino pagal CPK 176–185 straipsniuose nustatytas ir teismų praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovas mano, kad teisėjų kolegija pagrįstai nesivadovavo S. G. paaiškinimais, nes ikiteisminio tyrimo metu, apklausiama kaip liudytoja (būdama nesuinteresuota bylos baigtimi), ji nurodė, jog sužinojusi apie savavališką N. K. atliktą darbo užmokesčio padidinimą, pasinaudodama vienintelės akcininkės teisėmis, nutraukė su ja darbo sutartį, minėjo, kad įmonė neturėjo lėšų, o ginčą nagrinėjant teisme savo paaiškinimus pakeitė. Atsakovai teismui nepateikė padidėjusį darbo krūvį (dėl kurio, jų teigimu, buvo padidintas darbo užmokestis) patvirtinančių duomenų, taigi neįgyvendino CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus; apeliacinės instancijos teisme nauji įrodymai galėjo būti pateikti tik esant CPK 314 straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Ieškovas pažymi, kad, nors ir neturėdamas prejudicinės galios, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra rašytinis įrodymas, kuris byloje turi būti vertinamas.

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, taikymo. Ieškovas nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas pažymi, kad kasatorė N. K. savo neteisėtais veiksmais (pažeisdama Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas), savavališkai nusistatė 5000 Lt darbo užmokestį ir priedus, dėl ko ieškovui buvo padaryta 48 308,43 Lt turtinė žala. Ieškovo manymu, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs civilinės atsakomybės sąlygas, pagrįstai ir teisėtai priteisė iš atsakoves N. K. žalos atlyginimą.

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių imperatyviosioms įstatymų normoms prieštaraujančių sandorių negaliojimą, taikymo. Ieškovo teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad jei juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris kartu pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas, jam taikomos niekinių sandorių negaliojimo taisyklės, įtvirtintos CK 1.80 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Beltateksas“ v. UAB,,Sarteksas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2011) – toks sandoris yra niekinis ir negalioja. Kadangi pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį šalys negali niekinio sandorio patvirtinti, tai, ieškovas mano, kad kasatorių argumentas, jog UAB „Marių Neptūnas“ akcininkė S. G. vėliau pritarė kasatorės N. K. darbo užmokesčio padidinimui, turi būti atmestas.

Dėl principų pažeidimo. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovas nurodo, kad jam nebuvo žinomos N. K. darbo sutarties sąlygos ir apmokėjimo už darbą tvarka, apie neteisėtą kasatorės darbo užmokesčio padidinimą jis sužinojo tik iš surinktos ikiteisminio tyrimo medžiagos. Atsiliepime ieškovas pažymi, kad duomenų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tikslinimo ir draudėjų permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo tvarka yra patvirtinta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus įsakymais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje

Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, kai viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį taip neteisėtų veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš kasatorės N. K. žalą, patirtą dėl jos nėštumo metu neteisėtai padidintų draudžiamųjų pajamų (darbo užmokesčio) ir dėl šios priežasties nepagrįstai apskaičiuotos bei kasatorei išmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareikštą reikalavimą, nustatė, kad laikinai eidama UAB „Marių Neptūnas“ direktorės pareigas kasatorė Įsakymu padidino sau mokamą darbo užmokestį nuo jai dirbant vadybininke nustatytų 800 Lt iki 5000 Lt. Kadangi atlyginimą įmonės vadovui nustato visuotinis akcininkų susirinkimas (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalis, UAB „Marių Neptūnas“ įstatų 5.7 punktas), tai teismas pripažino negaliojančiu Įsakymą dėl 5000 Lt atlyginimo nustatymo. Kasatorės veiksmus priimant pripažintą negaliojančiu Įsakymą teismas kvalifikavo neteisėtais ir nustatė jų bei žalos, kurią ieškovas patyrė nepagrįstai išmokėdamas kasatorei motinystės (tėvystės) pašalpą, apskaičiuotą nuo neteisėtai padidintų draudžiamųjų pajamų (darbo užmokesčio), priežastinį ryšį. Išanalizavusi teismo išvadas, teisėjų kolegija atmeta kasatorių argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

Taip pat atmestinas kasatorių argumentas, kad teismas netinkamai aiškino Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalies imperatyvumą ir nepagrįstai pripažino negaliojančiu kasatorės N. K. įsakymą dėl darbo užmokesčio nustatymo, grindžiamas aplinkybe, jog UAB „Marių Neptūnas“ vienintelė akcininkė S. G. šio įsakymo nepanaikino, t. y. jį pripažino. Minėta, kad Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog atlyginimą bendrovės vadovui, jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba ar stebėtojų taryba, nustato visuotinis akcininkų susirinkimas. Tai reiškia, kad, nesant kitokio akcininkų sutarimo ir įgaliojimų perdavimo, atlyginimą vadovui gali nustatyti tik akcininkų susirinkimas, nagrinėjamu atveju tai galėjo padaryti vienintelė UAB „Marių Neptūnas“ akcininkė S. G. Kasatorė N. K. nebuvo bendrovės akcininkė ir negalėjo priimti sprendimo dėl atlyginimo sau nustatymo, kuris priskirtas bendrovės akcininkų kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. G., sužinojusi apie Įsakymą dėl atlyginimo nustatymo, jam nepritarė, darbo sutartis su N. K. nutraukta 2008 m. gegužės 30 d., todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog priimdama Įsakymą N. K. pažeidė įstatymo nustatytus privalomus reikalavimus ir tai sudarė pagrindą pripažinti Įsakymą negaliojančiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju reikšmingas teisinis santykis, kuris susiklosto taikant privatinės teisės normas, reglamentuojančias draudžiamųjų darbo pajamų dydžio nustatymą (darbo užmokesčio nustatymą privataus juridinio asmens darbuotojams), ir viešosios teisės normas, reglamentuojančias motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio apskaičiavimą pagal draudžiamąsias pajamas (darbo užmokestį). Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bendrovės vadovą renka ir jo atlyginimą nustato bendrovės valdyba, stebėtojų taryba ar visuotinis akcininkų susirinkimas. Darbo sutartį su vadovu pasirašo bendrovės įgaliotas asmuo (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalis). Bendrovės vadovas priima į darbą kitus darbuotojus ir sudaro su jais darbo sutartis (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 6 dalis). Darbo sutartis – tai darbdavio ir darbuotojo susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras darbo pareigas, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį (DK 93 straipsnis). Darbo apmokėjimo sąlygos yra būtina darbo sutarties dalis (DK 95 straipsnio 3 dalis). Remiantis aptartomis teisės normomis darytina išvada, kad darbo užmokestis – tai darbdavio ir darbuotojo laisva valia sutartas atlygis už darbuotojo atliekamą darbą, kuris tenkina abi darbo sutarties šalis ir kurį lemia darbuotojo atliekamo darbo kiekis ir kokybė, įmonės veiklos rezultatai, darbo paklausa ir pasiūla darbo rinkoje (DK 186 straipsnio 3 dalis). Įstatymu neribojamos darbo sutarties šalių teisės sulygti dėl darbo užmokesčio dydžio, išskyrus minimalų jo dydį (DK 187 straipsnis); taigi darbo sutarties šalys sprendžia, kokį darbo užmokestį darbdavys mokės darbuotojui. Tačiau darbo sutarties šalių sulygtas ir darbdavio darbuotojui mokamas darbo užmokestis tiesiogiai veikia viešosios teisės normų reguliuojamą teisinį santykį – darbuotojų, kaip pensijų, nedarbingumo ir motinystės bei kitų valstybinio socialinio draudimo santykių subjektų, teises, nes darbo užmokesčio (draudžiamųjų darbo pajamų) dydis lemia socialinio draudimo išmokų dydį (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1, 3, 4 straipsniai). Dėl to, nors privatinės teisės normomis, reglamentuojančiomis darbo užmokestį, darbdavys nėra ribojamas, kokio dydžio darbo užmokestį turi mokėti darbuotojui, tačiau, kilus ginčui dėl draudžiamųjų darbo pajamų ir mokėtinos pašalpos dydžio pagrįstumo, šių normų taikymas turi būti tikrinamas protingumo, teisingumo ir sąžiningumo aspektu (CK 1.5 straipsnis) ir derinamas su viešosios teisės normų, reglamentuojančių socialinio draudimo motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimą, taikymu, kad būtų užtikrintas skirtingus teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų tinkamas įgyvendinimas ir jais reglamentuotų teisinių interesų apsauga, kartu išvengta neteisėtai ir nepagrįstai didelių motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kilus ginčui dėl motinystės (tėvystės) pašalpos ar jos dalies grąžinimo (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnis), teismai kiekvienu konkrečiu atveju turi aiškintis, ar darbo sutarties šalių sulygtas darbo užmokestis atitiko darbuotojo atliekamo darbo kiekį ir kokybę tuometėje darbo rinkoje, kada jis nustatytas ir kiek laiko mokamas, bei kitas reikšmingas aplinkybes, paneigiančias ar patvirtinančias reikalavimo pagrįstumą, jog draudžiamosios pajamos (darbo užmokestis) buvo mokamos siekiant gauti didesnes draudimo išmokas (didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą). Fakto, kad darbuotojo draudžiamosios pajamos (darbo užmokestis) darbo sutarties šalių ar vienos jų veiksmais buvo padidintos siekiant gauti didesnę motinystės pašalpą, nustatymas gali būti pagrindas pripažinti, jog motinystės (tėvystės) pašalpa (jos dalis) sumokėta neteisėtai, ir ją priteisti iš asmens, dėl kurio neteisėtų veiksmų ji buvo išmokėta (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis).

Pirmiau pateiktas aiškinimas aktualus nagrinėjamam ginčui, nes kasatorei N. K. mokėtinos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis tiesiogiai priklausė nuo jos gauto darbo užmokesčio iki vaiko gimimo. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad UAB „Marių Neptūnas“ veiklos apimtys ir ekonominiai rezultatai 2008 m. balandžio mėn. nesudarė realaus pagrindo didinti bendrovės vadovo mėnesinį atlyginimą iki 5000 Lt, todėl, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad kasatorė N. K. padidino savo draudžiamąsias darbo pajamas siekdama gauti didesnę motinystės pašalpą, ir pagrįstai tenkino ieškinį.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos pagrindinės įrodinėjimo taisyklės, kuriomis turi vadovautis ginčą sprendžiantis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-585/2012; kt.). Teisėjų kolegija, išanalizavusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalies, susijusios su byloje surinktų įrodymų vertinimu, turinį, kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas būtų nukrypęs nuo aktualios teismų praktikos ar pažeidęs procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–179, 185, 189 straipsniai).

Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo patikslinti šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia atsikirtimus į ieškinį (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi ir dispozityvumo principų. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga, ji negali būti perkeliama teismui. Kasatorių cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009, pažymėta, kad teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Svarbu paminėti, kad šioje nutartyje, be kita ko, nurodoma, jog CPK 179 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip atimanti teismui galimybę konstatuoti, jog tam tikros bylos aplinkybės yra neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo, jei byloje nenustatoma aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo. Kadangi nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nekonstatuota, tai pripažintina, kad kasatoriai turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

Atmestinas kasacinio skundo argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo nenuoseklumo vertinant ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nelaikė prejudiciniu byloje, t. y. nustačiusiu aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, nepanaikino teismo teisės šį nutarimą vertinti kaip rašytinį įrodymą kitų bylos duomenų kontekste ir spręsti dėl jame nurodytų faktų įrodytumo (neįrodytumo) civilinėje byloje. Pažymėtina, kad skiriasi baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindai, tikslai, kaltės samprata, taip pat skirtinga šių atsakomybės rūšių taikymo tvarka. Civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus civilinės teisės normas, ja siekiama kompensuoti nukentėjusiojo patirtus nuostolius bei atkurti iki teisės pažeidimo buvusią turtinę padėtį, galioja skolininko kaltės prezumpcija. O baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik už įstatyme numatytas veikas, kurios yra socialiai pavojingos visuomenei, kitokia kaltės įrodinėjimo tvarka – galioja asmens nekaltumo prezumpcija. Kadangi apeliacinės instancijos teismas sprendime pasisakė dėl prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą įrodomosios reikšmės, įvertino jame nustatytas aplinkybes ir pateikė pagrįstas tokio vertinimo išvadas, tai nėra teisinio pagrindo spręsti dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, todėl kasacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 54,96 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinių skundų, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorių (N. K. ir UAB „Marių Neptūnas“) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš N. K. (a. k. duomenys neskelbtini) 27,48 Lt (dvidešimt septynis Lt 48 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB „Marių Neptūnas“ (j. a. k. 3000122653) 27,48 Lt (dvidešimt septynis Lt 48 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas