Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-144/2013

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02173-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

38; 73.2.6.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 7585,37 Lt žalos atlyginimo.

Ieškovas nurodė, kad 2006 m. liepos 20 d. įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalota M. M., kuri dėl sužalojimų neteko 50 procentų darbingumo. Už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2011 m. kovo 31 d. ieškovas jai išmokėjo 7585,37 Lt netekto darbingumo pensijos. Teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje kaltu dėl eismo įvykio ir dėl nukentėjusiosios sužalojimo pripažintas A. L., kurio civilinę atsakomybę įvykio metu buvo apdraudęs atsakovas AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas, išmokėjęs M. M. netekto darbingumo pensiją, kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo, tačiau šis pretenzijos nepatenkino.

Atsakovas neginčijo eismo įvykio fakto bei nukentėjusiajai išmokėtos netekto darbingumo pensijos dydžio, taip pat civilinės atsakomybės sutarties su žalą padariusiu asmeniu sudarymo ir galiojimo eismo įvykio metu, tačiau prašė ieškinį atmesti dėl to, kad ieškovas praleido Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) nustatytus pretenzijos pareiškimo terminus bei ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. liepos 26 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 7585,37 Lt.

Teismas nustatė, kad 2006 m. liepos 20 d. apie 16:00 val. Šilalės rajone, Pagrybio kaimo teritorijoje, automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda 221 kilometre įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu pripažintas ir nuteistas A. L. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. L. viršijo leistiną greitį, nesuvaldė automobilio ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu M. M. vairuojamu automobiliu. Eismo įvykio metu sužaloti keturi keleiviai, du iš jų mirė, o M. M. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šilalės rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu nesprendė eismo įvykio metu nuketėjusiai M. M. priklausančios netekto darbingumo pensijos už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2011 m. kovo 31 d. atlyginimo klausimo. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad eismo įvykio metu A. L. civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo AB „Lietuvos draudimas“. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų M. M. nustatytas 50 procentų netekto darbingumo lygis, nuo 2008 m. birželio 25 d. paskirta 232,20 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, kuri nuo 2009 m. spalio 27 d. padidinta iki 259,46 Lt per mėnesį. Per laikotarpį nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2011 m. kovo 31 d. VSDFV Klaipėdos skyrius iš viso išmokėjo M. M. 7585,37 Lt netekto darbingumo pensijos.

Teismas nurodė, kad nekilo šalių ginčo nei dėl nukentėjusiosios nedarbingumo lygio, nei dėl ieškovo išmokėtos netekto darbingumo pensijos dydžio.

Teismas konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu ieškovui suteikta atgręžtinio reikalavimo teisė nesukuria ginčo šalių draudimo santykių; atsakovo atsakomybė kildinama ne iš draudimo sutarties, bet iš A. L. padarytos žalos atlyginimo. Dėl to šalių ginčui taikytinas ne CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, bet 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas reikalavimams atlyginti padarytą žalą. Šio termino ieškovas nepraleido: ieškinio reikalavimas reiškiamas dėl išmokų, mokamų nuo 2008 m. birželio 25 d., taigi nuo šios datos ieškovui tapo žinoma, kad jis įgijo regreso teisę, ir ši data laikytina ieškinio senaties termino pradžia (CK 1.127 straipsnio 4 dalis); ieškovas pareiškė ieškinį 2011 m. balandžio 26 d., t. y. nepraėjus trejiems metams. Konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, ir remdamasis CK 6.263 straipsnio 3 dalimi, 6.290 straipsnio 1, 3 dalimis bei TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalimi, teismas ieškinį patenkino.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos atliktu šalių teisinių santykių kvalifikavimu kaip kilusių iš žalos atlyginimo; rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje (paskelbta biuletenyje Teismų praktika 34, toliau – ir Apžvalga) pateiktais išaiškinimais, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės teisiniais santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais, o draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą, taigi tais atvejais, kai socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai iš atsakingo draudiko siekia prisiteisti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtas socialinio draudimo išmokas (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis), tarp šių šalių susiklosto ne deliktiniai, o draudimo teisiniai santykiai (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad šalis sieja ne deliktiniai, bet draudimo teisiniai santykiai, o ieškovo reikalavimo teisė atsirado subrogacijos pagrindu.

Nepaisant netinkamo šalių santykių kvalifikavimo, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažino iš esmės pagrįstu ir atmetė atsakovo teiginius, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomos TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija nurodė, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti pretenzijų pareiškimo terminai yra nustatyti teisinio apibrėžtumo bei aiškumo tikslais ir reikšmingi nustatant, ar draudikas turi pareigą išmokėti draudimo išmoką, t. y. draudimo apsaugos galiojimą. Pagal esamą praktiką, praleidęs įstatyme nustatytus terminus pretenzijai pateikti, nukentėjusysis ir transporto priemonės valdytojas praranda draudimo apsaugą, nebent draudikas apie draudžiamąjį įvykį buvo informuotas draudėjo arba kaltininko ar transporto priemonės valdytojo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kada reikalaujantis atlyginti žalą asmuo pareiškė pretenziją draudikui, bet ir į tai, ar draudikas kitais būdais apie įvykį buvo informuotas nepažeidžiant TVPCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų. Teisėjų kolegija iš Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio nustatė, kad baudžiamojoje byloje AB „Lietuvos draudimas“ buvo patrauktas civiliniu atsakovu, jo atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose, taigi atsakovas buvo informuotas apie eismo įvykį nepažeidžiant TVPCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo reikalavimui taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 125 straipsnio 7 dalis), tačiau nustatė, kad šis terminas nepraleistas, nes jo pradžia skaičiuotina ne nuo eismo įvykio ir ne nuo tada, kai ieškovas pradėjo mokėti M. M. pensiją (2008 m. rugsėjo 25 d.), bet nuo tada, kai atsirado ieškovo teisė į ieškinį (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), t. y. nuo 2011 m. kovo 21 d., kai ieškovas gavo atsakovo 2011 m. kovo 16 d. raštą, kuriuo atsakovas atsisakė mokėti išmoką pagal ieškovo 2011 m. vasario 24 d. pateiktą reikalavimą. Ieškovas pareiškė ieškinį 2011 m. balandžio 26 d., taigi senaties termino nepraleido.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir nauju sprendimu ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų (ir naikinamojo ketverių metų) termino pretenzijai pareikšti teisinės reikšmės ir praleidimo padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje pažymėjo, kad draudiko informavimas apie draudžiamąjį įvykį turi svarbią reikšmę draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos galiojimui. Tokia informacija reikalinga tiek dėl draudiko veiklos specifikos, tiek užtikrinant draudiko teisės tirti draudžiamojo įvykio aplinkybes įgyvendinimą. Praleidęs įstatyme nustatytus terminus pretenzijai pateikti, nukentėjusysis ir transporto priemonės valdytojas praranda draudimo apsaugą, nebent draudikas apie draudžiamąjį įvykį buvo informuotas draudėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008, išaiškino, kad pretenzija turi būti pareikšta, kol nepasibaigė žalą padariusio asmens draudiko prievolė tenkinti tokius reikalavimus. Vadinasi, šie terminai yra naikinamieji, ir jiems pasibaigus išnyksta draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką. Nepareiškus reikalavimo draudikui per TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, ieškinys turėtų būti atmetamas dėl jo nepagrįstumo, t. y. dėl to, kad pasibaigė materialioji reikalavimo teisė. Asmuo, turintis subrogacinį reikalavimą, privalo laikytis tų pačių taisyklių, pagal kurias žalos atlyginimo iš žalą padariusio asmens draudiko galėtų reikalauti žalą patyręs asmuo (naudos gavėjas). Atsakingo draudiko prievolė gali būti pasibaigusi, jei asmuo, reiškiantis reikalavimą, dėl savo kaltės pažeidė terminus pretenzijoms ir ieškiniams pareikšti. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko 2006 m. liepos 20 d., o ieškovas su pretenzija į AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi tik 2011 m. vasario 24 d., t. y. praleidęs naikinamąjį ketverių metų terminą. Tuo metu draudiko prievolė atlyginti žalą jau buvo pasibaigusi. Akivaizdus pretenzinių terminų praleidimas laikytinas pagrindu atsisakyti tenkinti ieškinį, tačiau apeliacinės instancijos teismas jo nevertino, todėl teismo sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

2. Dėl ieškinio senaties termino. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ieškinio senaties termino taikymo klausimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau nurodytoje Apžvalgoje išaiškino, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai iš atsakingo draudiko siekia prisiteisti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtas socialinio draudimo išmokas, tarp šių šalių susiklosto ne deliktiniai, bet draudimo teisiniai santykiai (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Byloje nustatyta, kad netekto darbingumo pensiją nukentėjusiajai ieškovas pradėjo mokėti 2008 m. rugsėjo 25 d., tačiau į kasatorių dėl draudimo išmokos kreipėsi tik 2011 m. vasario 24 d. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad senaties terminas prasidėjo ne nuo netekto darbingumo pensijos mokėjimo pradžios, bet nuo AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. kovo 16 d. rašto, kuriuo atsisakoma tenkinti pateiktą reikalavimą, motyvuojant termino praleidimu. Toks termino pradžios nustatymas neatitinka CPK normų ir pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė pažeista; be to, nustatant ieškinio senaties pradžios momentą, turi būti įvertinama ir tai, ar ieškovo profesinė veikla ir kitos individualios savybės nerodo, jog šis asmuo apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau nei vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo. Viena iš pagrindinių ieškovo veiklos sričių yra nedarbingumo pensijų sužalotiems socialiniu draudimu apdraustiems asmenims mokėjimas, kartu ir tokių sumų išieškojimas iš atsakingų už žalą asmenų, taigi jis turėtų gerai išmanyti šių veiksmų procedūras ir atlikti jas laiku. Nagrinėjamu atveju ieškovas nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo. Taigi teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, taip pripažindamas ieškovo teisę vienašališkai daryti įtaką senaties termino pradžiai ir nukrypdamas nuo teismų praktikos bei esminių civilinio proceso principų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; nurodo tokius argumentus:

1. Dėl pretenzijos pareiškimo termino. Teismas padarė teisingą išvadą, kad apie eismo įvykį, nepažeidžiant TVPCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų, kasatorius buvo informuotas Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje jis dalyvavo kaip civilinis atsakovas. Šie terminai nustatyti teisinio apibrėžtumo bei aiškumo tikslais ir yra reikšmingi nustatant, ar draudikas turi pareigą išmokėti draudimo išmoką. Teismo vertinimu, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kada žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo pareiškė pretenziją draudikui, bet ir į tai, ar draudikas kitais būdais apie įvykį buvo informuotas nepažeidžiant TVPCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų.

2. Dėl ieškinio senaties. Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo nepagrįsti. Nukentėjusioji M. M. prašymą skirti netekto darbingumo pensiją ieškovui pateikė 2008 m. rugsėjo 2 d., prie prašymo pridėjo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos pirmojo teritorinio skyriaus 2008 m. birželio 25 d. išduotą darbingumo lygio pažymą, kurioje nurodyta, kad nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2009 m. birželio 24 d. jai nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Apie tai, kad M. M. neteko darbingumo dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, ieškovas buvo informuotas tik 2010 m. lapkričio 5 d., gavęs nukentėjusiosios prašymą pratęsti netekto darbingumo pensijos mokėjimą. Reikalavimą atsakovui atlyginti žalą ieškovas išsiuntė 2011 m. vasario 24 d. raštu, todėl kasatoriaus teiginys, kad ieškovas nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, yra nepagrįstas. Be to, ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kuris nespręstinas kasaciniame teisme. Subrogacijos atveju ieškinio senaties termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), o draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo nutartyse suformuluotų šio termino eigos pradžią apibrėžiančių taisyklių, pagal kurias ieškinio senaties termino pradžia siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą.

3. Dėl teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Tesmo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, kuria remiasi kasatorius, nelaikytina teismo precedentu ir yra tik rekomendacinio pobūdžio metodinė medžiaga. Apžvalgoje pateikta nuomonė prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai konkrečiose nutartyse, aiškinančiose socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimą bei taikomus terminus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios netekto darbingumo pensiją eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui, atgręžtinio reikalavimo teisės į žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiką įgyvendinimo sąlygų

Byloje nustatyta, kad eismo įvykio, įvykusio 2006 m. liepos 20 d., metu nukentėjusiai M. M. dėl patirtų sužalojimų buvo nustatytas 50 proc. netektas darbingumas. Kaltu dėl eismo įvykio pripažintas A. L., kurio civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta atsakovo AB „Lietuvos draudimas“. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu M. M. nuo 2008 m. birželio 25 d. buvo skirta 232,20 Lt per mėnesį netekto darbingumo pensija, kuri vėliau padidinta iki 259,46 Lt per mėnesį. Iš viso už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2011 m. kovo 31 d. M. M. išmokėta 7585,37 Lt netekto darbingumo pensijos. VSDFV Klaipėdos skyrius ieškiniu prašė priteisti jam šią sumą iš žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiko AB „Lietuvos draudimas“.

CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Šios normos pagrindu ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio kaltininkas A. L. savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs AB „Lietuvos draudimas“. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, – žalą padariusiam asmeniui. Taigi įstatymas suteikia teisę ieškovui dėl išmokėto žalos atlyginimo kreiptis tiesiogiai į žalą padariusio asmens draudiką.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad eismo įvykio kaltininko civilinės atsakomybės draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką atsitikus draudžiamajam įvykiui kyla ne iš delikto, bet iš privalomojo draudimo sutarties ir privalomojo draudimo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-435/2012; kt.). Šis išaiškinimas taikytinas ir nukentėjusiajam žalą atlyginusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisei į žalą padariusio asmens civilinės atsakomybes draudiką įgyvendinti. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal specialųjį teisinį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę, kurią visų pirma turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimą atsakingam draudikui, ir tik jeigu jo nėra, –žalą padariusiam asmeniui (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012; kt.). Taigi nukentėjusio asmens arba jam žalą atlyginusio ir regreso teisę įgijusio trečiojo asmens teisė reikalauti, kad draudikas išmokėtų draudimo išmoką, turi būti įgyvendinama laikantis įstatymo nuostatų. Privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja specialieji teisės norminiai aktai – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) ir kt. Šių teisės aktų reikalavimų turi laikytis ne tik draudimo sutarties šalys, bet ir nukentėję tretieji asmenys (ar jiems žalą atlyginę ir regreso, subrogacijos teisę įgiję asmenys) tais atvejais, jeigu jie žalą atlyginti reikalauja tiesiogiai iš draudiko. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pats ar per savo atstovą privalo pateikti pretenziją dėl padarytos žalos. Ši norma detalizuota Taisyklėse, kuriose konkrečiai nurodyta, kad ne tik pageidaujantis gauti draudimo išmoką nukentėjęs trečiasis asmuo turi pateikti atsakingam draudikui pretenziją atlyginti žalą (32 punktas), bet ir regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį turintis asmuo, kuris atlygino nukentėjusiam trečiajam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą ar mokėjo išmokas siekdamas atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, pageidaujantis gauti draudimo išmoką, turi pateikti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui pretenziją sumokėti žalos atlyginimui išleistą sumą. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos. Taigi būtina draudimo išmokos mokėjimo sąlyga yra pretenzijos pareiškimas draudikui per įstatyme nustatytą terminą (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalis, Taisyklių 24 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VSDFV Klaipėdos skyrius pretenziją atsakovui dėl draudimo išmokos išmokėjimo pareiškė 2011 m. vasario 24 d., t. y. praleidęs TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą naikinamąjį ketverių metų terminą, skaičiuojamą nuo eismo įvykio dienos (2006 m. liepos 20 d.). Minėta, kad regreso teisė į žalą padariusio asmens draudiką įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, o pretenzijos draudikui pareiškimas per įstatyme nustatytus terminus yra būtina sąlyga teisei į draudimo išmoką atsirasti. Nustačius, kad ieškovas pretenziją draudikui (atsakovui) pareiškė praleidęs įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą, konstatuotina, jog jo reikalavimas išmokėti draudimo išmoką negali būti patenkintas, nes suėjus ketverių metų nuo eismo įvykio terminui draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką pasibaigė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes (netekto darbingumo pensija M. M. pradėta mokėti dar 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo pagrindu) ieškovas turėjo galimybę anksčiau išsiaiškinti M. M. sužalojimo (netekto darbingumo) priežastis ir žalą padariusį asmenį bei laiku kreiptis į jo draudiką, tačiau šios savo teisės neįgyvendino.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog bet koks draudiko informuotumas apie eismo įvykį ir jo aplinkybes yra pakankamas pagrindas atsirasti jo pareigai spręsti dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad asmuo, norintis gauti draudimo išmoką, turi draudikui pareikšti pretenziją. Tik gauta suinteresuoto asmens pretenzija dėl išlaidų atlyginimo yra pagrindas spręsti žalos atlyginimo ir draudimo išmokos mokėjimo klausimą (Taisyklių 31 punktas).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatyme nustatyto ketverių metų nuo eismo įvykio termino pretenzijai pareikšti praleidimas yra pagrindas atmesti ieškovo ieškinį dėl draudimo išmokos išmokėjimo, todėl kiti kasacinio skundo argumentai šioje byloje neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir atsižvelgdama į tai, kad byloje buvo sprendžiamas tik teisės klausimas ir nekilo poreikio aiškintis faktines bylos aplinkybes, kasacinio teismo teisėjų kolegija negrąžina bylos nagrinėti iš naujo, bet priima galutinį sprendimą, kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikina ir ieškinį atmeta.

Patenkinus kasacinį skundą, kasatoriui iš ieškovo priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas 228 Lt žyminis mokestis ir tokio pat dydžio žyminis mokestis už kasacinį skundą – iš viso 456 Lt (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 26 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ (kodas 110051834) iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (kodas 193180814) 456 (keturis šimtus penkiasdešimt šešis) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas