Civilinė byla Nr. 3K-3-140/2013 Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01079-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 71; 75.6; 114.11; 121.21 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovei N. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos su juo nustatymo, kompensacijos kitam sutuoktiniui priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, priteisto išlaikymo dydžio jam padidinimo, turto bendrąja jungtine nuosavybe pripažinimo ir padalijimo; institucija, teikianti išvadą byloje, – Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas, ar vieno sutuoktinio vardu įgytas ir įregistruotas nekilnojamasis turtas gali būti pripažįstamas bendrąja daline nuosavybe, kai kitas sutuoktinis įrodinėja, kad dar iki santuokos sudarymo buvo susitarimas šį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise; taip pat, ar jis buvo iš esmės pagerintas šalių santuokos metu bendromis sutuoktinių lėšomis, t. y. ar yra pagrindas pripažinti šį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) nutraukti šalių santuoką, sudarytą 2001 m. liepos 21 d., dėl abiejų sutuoktinių kaltės, šalims paliekant santuokines pavardes; 2) nustatyti nepilnametės dukters A. Z., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakove; 3) nustatyti ieškovo ir dukters bendravimo tvarką; 4) priteisti atsakovei iš ieškovo 16 231 Lt kompensaciją už grąžintą paskolos dalį už ieškovo 2000 m. spalio 24 d. (iki santuokos sudarymo) įsigytą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini); 5) padalyti kilnojamąjį turtą.
Atsakovė priešieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, šalims paliekant santuokines pavardes; 2) nustatyti šalių dukters gyvenamąją vietą su ja; 3) pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu vaikui iš atsakovo priteistą išlaikymo dydį, padidinant jį iki 600 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų; 4) pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir priteisti jį atsakovės nuosavybėn, o ieškovui iš atsakovės – 25 000 Lt kompensaciją; 5) padalyti kilnojamąjį turtą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 17 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: 1) nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, paliko šalims santuokines pavardes; 2) nustatė šalių nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su atsakove; 3) pakeitė Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu priteistą išlaikymą ir priteisė iš ieškovo dukters išlaikymui 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo priešieškinio pateikimo dienos (2011 m. rugsėjo 30 d.) iki dukters pilnametystės; 4) padalijo šalių santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą, priteisė ieškovui iš atsakovės 2840 Lt kompensaciją už jai tenkančią didesnę kilnojamojo turto dalį; 5) pripažino butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nustatydamas, kad sutuoktinių dalys yra lygios, ir priteisė šį butą atsakovės nuosavybėn, o ieškovui iš atsakovės – 32 000 Lt kompensaciją už jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį; kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė.
Teismas, spręsdamas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe klausimą, nustatė, kad jis yra registruotas ieškovo vardu kaip jo asmeninė nuosavybė. Teismas rėmėsi liudytojų G. D., D. P., R. A. ir G. D. parodymais, ir nustatė, kad ginčo buto įsigijimo metu šalys jau draugavo ir planavo butą įsigyti kartu: atsakovė su jos motina G. D. pagal skelbimus laikraštyje surado butą ir susitarė dėl jo kainos – 16 000 Lt, G. D. davė ieškovei butui pirkti 8000 Lt (pinigai perduoti tiesiogiai pardavėjui pas notarą, tvirtinusį pirkimo–pardavimo sandorį), ieškovas gavo 10 000 Lt paskolą; buvo sutarta, kad ieškovas ir atsakovė butą pirks per pusę; iki vestuvių šalys gyveno kartu įsigytame bute, t. y. dar iki santuokos sudarymo (2001 m. liepos 21 d.) tvarkė bendrą ūkį, valdė, naudojosi ir disponavo butu bendru sutarimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovas ir atsakovė iki santuokos sudarymo įgijo ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis, šalims sudarius santuoką, šio turto teisinis režimas pasikeitė į bendrąją jungtinę nuosavybę (CK 4.72, 4.74, 4.75, 4.86, 4.92 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad dalis ieškovo gautos pirkti butui paskolos (6925 Lt) buvo grąžinta po santuokos sudarymo bendromis sutuoktinių lėšomis. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, nustatė, kad šalių santuokos metu ginčo butas buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis: atliktas remontas, įsigyta baldų, iš viso šalys turėjo apie 20 000–25 000 Lt išlaidų, todėl sprendė, kad šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą konstatuoti, jog ginčo butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 8 d. nutartimi Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria butas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintas bendrąja daline ir bendrąja jungtine nuosavybe bei priteistas natūra atsakovei, o ieškovui priteista 32 000 Lt kompensacija už jam tenkančią turto dalį; priteisė atsakovei iš ieškovo 16 231 Lt kompensaciją už grąžintos iš bendrų sutuoktinių lėšų ieškovui suteiktos paskolos butui pirkti dalį; nustatė atsakovei uzufrukto teisę naudotis ½ ginčo buto dalimi iki dukters pilnametystės; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo butas ieškovo įgytas ir įregistruotas jo vardu 2000 m. spalio 24 d., t. y. iki šalių santuokos sudarymo, sprendė, jog jis yra ieškovo asmeninė nuosavybė, todėl nutraukiant santuoką nedalytinas (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Spręsdama, ar ginčo butas buvo iš esmės pagerintas santuokos metu, t. y. ar yra pagrindas pripažinti jį bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija nustatė, kad byloje nepateikta pakankamai įrodymų, kurie sudarytų pagrindą daryti tokią išvadą. Teisėjų kolegija rėmėsi 2011 m. lapkričio 9 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, kurioje nurodyta, kad turto apžiūros dieną butas buvo vidutinės būklės, todėl sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas asmeninę ieškovo nuosavybę bendrąja sutuoktinių nuosavybe, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad butui pirkti ieškovas gavo paskolą, kuri buvo grąžinama iš bendrų sutuoktinių lėšų, priteisė atsakovei iš ieškovo 16 231 Lt kompensaciją.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė N. Z. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, nepagrįstai netaikė ginčo buto įsigijimo metu galiojusių teisės aktų normų, reglamentuojančių nesusituokusių asmenų gyvenimą drauge ir asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, nukrypo nuo šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ginčo butas įgytas 2000 m. spalio 24 d., todėl, kasatorės nuomone, jai įrodinėjant, jog dar iki santuokos buvo šalių susitarimas įgyti šį butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turėjo būti taikomos 1964 m. CK nuostatos, reglamentuojančios nesusituokusių asmenų gyvenimą drauge ir asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ginčo šalių santykių iki santuokos, t. y. kad šalys gyveno drauge, tvarkė bendrą ūkį ir siekė disponuoti ginčo butu bendru sutarimu. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens; 2 dalyje – kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas arba įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė nuosavybė. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šias normas, laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai; 2000 m. CK 6.969, 6.971 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-553/2004; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-479/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-479/2008">3K-3-479/2008</a>; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-336/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-336/2009">3K-3-336/2009</a>; kt.).
2. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, priėmė netinkamos formos procesinį dokumentą, taip pažeidė CPK 326 straipsnio 2 dalį. Šioje normoje nustatyta, kad tuo atveju, kai yra panaikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (visas ar iš dalies) ir priimamas naujas sprendimas, teismas turi priimti sprendimą, ne nutartį. Kasatorės teigimu, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad ja buvo ne pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o panaikinta jo dalis dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo natūra atsakovei priteisimo, ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas – kasatorei priteista iš ieškovo 16 231 Lt kompensacija už grąžintos iš bendrų sutuoktinių lėšų ieškovui suteiktos paskolos butui pirkti, nustatyta jai uzufrukto teisė naudotis ½ dalimi ginčo buto iki dukters pilnametystės, nors pirmosios instancijos teismas šiais klausimais nepasisakė.
3. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 4 punktų reikalavimus, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir įstatymai ar kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Kasatorės nuomone, sistemiškai aiškinant CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 4 punktus ir CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, darytina išvada, kad sutrumpinti teismo sprendimo motyvai ar nedetali sprendimo argumentacija galima tais atvejais, kai teismas pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ar perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai). Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą (ar jo dalį) ir priima naują sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktą), teismui išlieka pareiga sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyti į pagrindinius ginčo aspektus. Kasatorės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje pateiktais argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad šalys ginčo butą įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo butą pagal skelbimus laikraštyje surado kasatorė ir jos motina, susitarė su pardavėju dėl jo įsigijimo; kasatorės motina davė jai pinigų (8000 Lt), kurie sudarė pusę įsigyjamo buto vertės, likusią dalį pinigų kaip paskolą gavo ieškovas; jau iki santuokos sudarymo šalys gyveno ginčo bute ir tvarkė bendrą ūkį. Dėl to, kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalys iki santuokos sudarymo įgijo ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas kasatorei iš ieškovo 16 231 Lt kompensaciją, tokio sprendimo visiškai nemotyvavo ir nepagrindė. Byloje nustatyta, kad 2000 m. rugsėjo 5 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovui buvo suteikta 10 000 Lt paskola, kuri buvo grąžinama iš bendrų sutuoktinių lėšų, todėl, kasatorės nuomone, neaišku, kokiu pagrindu yra apskaičiuota apeliacinės instancijos teismo jai iš ieškovo priteista suma.
4. Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino bylos duomenų (šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų), skundžiamos nutarties išvadas grindė prielaidomis, taip pažeidė CPK 176, 185, 331 straipsnių reikalavimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2006">3K-3-177/2006</a>; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB,,Marių žvejys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-416/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-416/2007">3K-3-416/2007</a>; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad butas nebuvo iš esmės pagerintas šalių santuokos metu, rėmėsi vieninteliu įrodymu – 2011 m. lapkričio 9 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, kurioje ginčo buto būklė yra įvertinta kaip vidutinė, nepasisakė dėl liudytojų parodymų, kad šalių santuokos metu butas buvo suremontuotas, nupirkti nauji baldai ir kad dėl to šalys turėjo 20 000–25 000 Lt išlaidų. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir tų įrodymų (liudytojų parodymų), kad butą šalys įsigijo dalinės nuosavybės teise, nenurodė nutarties motyvuojamojoje dalyje, kodėl jais nesiremia, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą.
5. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, pažeidė prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo principą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Šalių duktė serga astma, turi antsvorio, todėl, kasatorės nuomone, jai reikalingas atskiras kambarys mokytis ir ilsėtis.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas R. Z. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Byloje nustatyta, kad šalys susituokė 2001 m. liepos 21 d., t. y. įsigaliojus naujajam CK, todėl, ieškovo teigimu, nutraukiant šalių santuoką, pagrįstai buvo taikomos šio Kodekso, o ne 1964 m. CK normos (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis, 19 straipsnio 1 dalis).
2. Ieškovas, pateikdamas ieškinį, vėliau – ir apeliacinį skundą, laikėsi pozicijos, kad iki santuokos įgytas ginčo butas yra jo asmeninė nuosavybė. Remiantis rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principu, kasatorė turėjo teisę ir pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis rėmėsi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, t. y. kad ginčo butas yra bendroji dalinė šalių nuosavybė. Ieškovo teigimu, tik kasaciniame skunde kasatorė pateikė argumentus dėl to, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį; remdamasi šiuo argumentu, ji turėjo įrodyti, kad dar iki santuokos sudarymo prisidėjo prie ginčo buto išlaikymo, nes pagal 1964 m. CK 472–476, CK 6.969–6.981 straipsnių normas asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartį, yra atsakingi ir už bendrų išlaidų ir nuostolių padengimą lygiomis dalimis, tačiau to neįrodinėjo. Ieškovas pateikė teismams rašytinius įrodymus, kad butas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise ir kad tik po santuokos sudarymo šalys jame apsigyveno bei pradėjo šiuo naudotis, jį išlaikyti. Be to, kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad šalys ginčo butą įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise, o po santuokos sudarymo šis buvo valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, padarė teisės aiškinimo klaidą, kurią apeliacinės instancijos teismas ištaisė.
2. Ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas priėmė tinkamos formos procesinį dokumentą – nutartį. Rezoliucinėje jos dalyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas. Tai atitinka CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies reikalavimus. Priimta nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas, panaikinant jo dalį dėl buto pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe, kita sprendimo dalis nei pakeista, nei panaikinta.
3. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo butas yra asmeninė ieškovo nuosavybė, tai, ieškovo įsitikinimu, reiškia, kad jis negali būti ir bendrosios dalinės nuosavybės objektas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ginčo buto kaip bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes ne tik nustatė, kad ginčo butas priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir šios teisės dalis, nors tokio reikalavimo byloje nepareikšta (CPK 256 straipsnio 2 dalis); neteisingai aiškino bendrosios jungtinės nuosavybės atsiradimo pagrindus: bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymų nustatytais atvejais. Įstatyme nėra nustatytos būsimos sutuoktinių teisės iki santuokos sudarymo susitarti, kad jų iki santuokos įgytas turtas po santuokos sudarymo bus bendroji jungtinė nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 3.90 straipsnio nuostatomis dėl vieno sutuoktinio asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir, nenustatęs jų taikymo sąlygų (esminio turto pagerinimo bendromis sutuoktinių lėšomis ir darbu), pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo ginčo butą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir dalyti jį nutraukiant santuoką. Ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl priteisė kasatorei 16 231 Lt kompensaciją: ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį, apskaičiavo kompensacijos sumą pagal buto rinkos vertę (75 000 Lt); tai, kad skundžiamoje nutartyje nenurodyti visi šios kompensacijos apskaičiavimo veiksmai, nedaro jos nemotyvuotos ir nepagrįstos.
4. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino liudytojų parodymų ir dėl jų nepasisakė, todėl skundžiama nutartis yra nepagrįsta. Ieškovas nurodė, kad tik jis apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir savo nesutikimo su šiuo sprendimu argumentus išdėstė apeliaciniame skunde. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ieškovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o apeliacinio skundo faktinius ir teisinius pagrindus patikrino, todėl nepažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų.
5. Ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs kasatorei uzufrukto teisę naudotis ½ dalimi ginčo buto iki dukters pilnametystės, nepilnamečio vaiko interesų nepažeidė, tinkamai taikė CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo principą, CK 3.163 straipsnio 1 dalies, 4.141 straipsnio 1 dalies nuostatas; taip užtikrino nepilnamečio vaiko teisę į būstą, nepriklausomai nuo kasatorės, su kuria nustatyta jo nuolatinė gyvenamoji vieta, turtinės padėties; santuokos metu duktė neturėjo atskiro kambario, todėl jos poreikių užtikrinimas šalims nutraukiant santuoką nebus apribotas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl turto, kuris įgytas ir įregistruotas vieno sutuoktinio vardu iki santuokos sudarymo, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir bendrąja jungtine nuosavybe, kai santuokos metu turtas iš esmės pagerinamas, bei jo padalijimo, nutraukiant santuoką
Santuokos nutraukimas reiškia asmeninių ir turtinių sutuoktinių teisinių santykių pasibaigimą. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi pasisakyti ir nuspręsti dėl visų įstatyme nustatytų santuokos nutraukimo padarinių: sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems, taip pat vienam iš sutuoktinių priteisimo, ir – nesant notarine tvarka patvirtinto sutuoktinių susitarimo – jų bendro turto padalijimo (CK 3.59 straipsnis).
Bendrosios sutuoktinių turto, nutraukiant santuoką, dalijimo taisyklės įtvirtintos CK 3.188 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito asmeninis turtas. Koks turtas sutuoktiniams priklauso asmeninės, o koks – bendrosios jungtinės nuosavybės teise, spręstina pagal CK 3.88, 3.89 ir kt. sutuoktinių turtinius teisinius santykius reglamentuojančių CK straipsnių normas.
Pagal bendrąją taisyklę šalių iki santuokos įgytas turtas yra jų asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad, nutraukiant santuoką ir dalijant sutuoktinių turtą, sutuoktiniui, kuris turi įrodymų (pvz., pirkimo–pardavimo sutartį), patvirtinančių, jog tam tikras turtas jo įgytas iki santuokos, nereikia atlikti jokių papildomų įrodinėjimo veiksmų, kad turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise ir sutuoktiniams nedalijamas. Kita vertus, aptariama nuostata neapriboja kito sutuoktinio teisės įrodinėti, kad ginčo turtas priklauso abiem sutuoktiniams, remiantis tiek daiktinės teisės normomis, reglamentuojančiomis bendrąją dalinę nuosavybę ir jos įgijimą (CK 4.47, CK 6.969, kt. straipsniai), tiek šeimos teisės normomis, pagal kurias vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.89 straipsnis). Pažymėtina, kad įgyto turto registracija vieno sutuoktinių vardu atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jas nustatančią funkciją, todėl teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis kitais šalių byloje pateiktais ir teismo iniciatyva surinktais įrodymais.
Šioje byloje sprendžiamas buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinio statuso nustatymo ir – pripažinus, kad turtas priklauso šalims bendrosios nuosavybės teise – jo padalijimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad šalys iki santuokos sudarymo įgijo ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis, o joms sudarius santuoką, šio turto teisinis režimas pasikeitė į bendrąją jungtinę nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko ir konstatavo, kad ginčo butas pripažintinas asmenine ieškovo nuosavybe ir šalims nedalytinas.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo butas dar iki šalių santuokos sudarymo (2001 m. liepos 21 d.) įregistruotas ieškovo vardu 2000 m. spalio 24 d. ieškovo ir T. V. sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu. Tai reiškia, kad, taikant CK 3.89 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, būtų galima daryti išvadą, jog šis turtas priklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Tačiau atsakovė nesutinka su tokiu ginčo buto teisinio statuso vertinimu, remdamasi tokiomis esminėmis aplinkybėmis: 1) dar iki santuokos sudarymo buvo šalių susitarimas įsigyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, atsakovė jos motinos dovanotomis lėšomis sumokėjo pusę buto vertės, iki santuokos sudarymo šalys ginčo bute gyveno; 2) santuokos metu ginčo butui, kurį šalys įsigijo už 16 000 Lt, atlikta pagerinimų už 20 000–25 000 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrąją dalinę nuosavybę gali sukurti ir ketinantys susituokti asmenys, kurie iki santuokos kartu negyvena bei netvarko bendro ūkio, tačiau susitaria įsigyti būsimam bendram gyvenimui reikalingą turtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. Š. v. R. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-424/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-424/2009">3K-3-424/2009</a>). Toks būsimų sutuoktinių susitarimas ir jo įgyvendinimas kasacinio teismo praktikoje vertinamas kaip jungtinė veikla, kurios tikslas – bendrosios dalinės nuosavybės įgijimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. S. v. A. D. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-331/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-331/2012">3K-3-331/2012</a>). Pažymėtina, kad ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu jungtinės veiklos susitarimus ir jų galiojimo sąlygas reglamentavo 1964 m. CK 472–476 straipsniai. Iš esmės toks pat reglamentavimas, išskyrus rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinius, įtvirtintas ir 2000 m. CK. Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui (CK 6.969 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis); visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis, 1964 m. 473 straipsnio 1 dalis); pasiekti tikslui, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (CK 6.971 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 1964 m. CK įtvirtintą reglamentavimą, susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti galėjo būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedarė šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2008">3K-3-235/2008</a>).
Byloje teismų nustatyta, kad kasatorė ir ieškovas nebuvo sudarę rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos, t. y. susitarimo įgyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorė surado ginčo butą ir susitarė dėl jo įsigijimo, motinos jai dovanotomis lėšomis sumokėjo pusę buto kainos (8000 Lt), gyveno ginčo bute su ieškovu iki santuokos sudarymo, ir valdė bei naudojosi ginčo butu kaip bendraturtė. Atsižvelgdamas į įrodymų visumą byloje, teismas sprendė, kad šių aplinkybių atsakovas nepaneigė. Nors ieškovas nurodo, kad už ginčo butą jis sumokėjo skolintomis lėšomis, tačiau kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, ieškovui buvo suteikta 10 000 Lt paskola, iš kurios butui pirkti jis panaudojo 8000 Lt, o likusią buto kainos dalį (8000 Lt), minėta, sumokėjo kasatorė dovanotomis lėšomis, kurios buvo perduotos ginčo buto pardavėjui pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu. Atsižvelgdama į bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių visumą ir aptartus nesusituokusių asmenų bendros jungtinės veiklos ypatumus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalis ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai ir ginčo butas buvo šalių įgytas kaip bendroji dalinė nuosavybė, yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai aiškinant ir taikant jungtinę veiklą bei bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK 472, 474 straipsniai).
CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Kasacinis teismas, aiškindamas šios normos turinį, nurodė, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad jis iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad turtas iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės, yra vertinamasis kriterijus, kuris detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, jog esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Teismas, nustatydamas esminio turto pagerinimo faktinę aplinkybę, taip pat turi atsižvelgti į tikrąją asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, įvertinant tai, kad turto vertę gali veikti ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiūla rinkoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. A. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126/2006">3K-3-126/2006</a>).
Teisėjų kolegija, papildydama CK 3.90 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, pažymi, kad CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka,,vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė“ reiškia ne tik vieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą. Tai reiškia, kad bendrąja jungtine nuosavybe, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali būti pripažįstamas tiek vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, tiek jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Šiuo atveju aplinkybė, ar bendrosios dalinės nuosavybės dalyviai yra abu sutuoktiniai, ar vienas sutuoktinis ir trečiasis asmuo, reikšminga tik tuo aspektu, kad kai bendrosios dalinės nuosavybės dalyviai yra abu sutuoktiniai, tai santuokos metu iš esmės gali būti pagerinta kiekvieno jų dalis, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai sieja sutuoktinį ir trečiąjį asmenį, tai bendrąja jungtine nuosavybe gali būti pripažinta tik sutuoktiniui priklausanti dalis. Teismui nustačius, jog bendrosios dalinės nuosavybės teise sutuoktinių valdomas turtas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas jų lėšomis (darbu), tai yra pagrindas pripažinti turtą, valdomą bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendrąja jungtine nuosavybe.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių santuokos metu ginčo butui atlikta pagerinimų už 20 000–25000 Lt, jie atlikti asmeninėmis ir bendromis sutuoktinių lėšomis. Sprendžiant, ar šie pagerinimai vertintini kaip esminiai, minėta, būtina atsižvelgti į tikrąją asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, įvertinant tai, kad turto vertei gali turėti įtakos ir jo paklausa rinkoje. Ginčo butą šalys įsigijo už 16 000 Lt. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto kainos per trylikos metų laikotarpį (nuo ginčo buto įsigijimo 2000 m.) labai išaugo, todėl, sprendžiant dėl atliktų pagerinimų reikšmės buto vertei, tikslinga atsižvelgti į byloje pateiktus naujausius duomenis apie ginčo buto vertę. Remiantis byloje šalių pateiktomis Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitomis, 2011 m. kovo 31 d. ginčo buto vertė buvo 75 000 Lt, 2011 m. lapkričio 9 d. – 64 000 Lt. Kadangi, atsižvelgiant į pateiktus duomenis, ginčo butui atlikti pagerinimai sudaro apie 30-40 proc. jo vertės, tai darytina išvada, kad jis buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių darbu ir lėšomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog šiuo atveju iki santuokos šalis sieję bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai po santuokos sudarymo ir atliktų esminių turto pagerinimų, pasikeitė į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, todėl ginčo turtas šalims dalytinas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, atsižvelgiant į jų esmę, neturi esminės reikšmės byloje sprendžiamo ginčo teisinei baigčiai bei vieningos teismų praktikos formavimui, todėl dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bendrosios dalinės nuosavybės įgijimą ir asmeninio turto pripažinimą bendrąją jungtine nuosavybe reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei jų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ginčo butas pripažintas asmenine ieškovo nuosavybe, o kasatorei priteista kompensacija už sumokėtą paskolos dalį, naikintina ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasatorė prašo priteisti jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Remiantis CK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi panaikinama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, tai perskirstomas bylinėjimosi išlaidų, priteistų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad kasatorei apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatė N. Grubliauskienė, kasacinės instancijos teisme – advokatas V. Blažaitis; už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir už kasacinio skundo surašymą kasatorė sumokėjo kiekvienam atstovui po 1000 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į patenkintų ir atmestų reikalavimų, pareikštų apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, dalį, į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11, 8.12 punktus, daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti atsakovei iš ieškovo 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti, taip pat 960 Lt žyminio mokesčio už paduotą kasacinį skundą (CPK 93 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 39,16 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, tenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. sprendimo dalis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja daline ir bendrąja jungtine nuosavybe ir jo natūra atsakovei N. Z., o ieškovui R. Z. – 32 000 Lt kompensacijos priteisimo, taip pat nutarties dalį, kuria priteista atsakovei N. Z. iš ieškovo R. Z. 16 231 (šešiolika tūkstančių du šimtai trisdešimt vienas) Lt kompensacijos už grąžintos iš bendrų sutuoktinių lėšų ieškovui suteiktos paskolos butui pirkti dalį ir kuria nustatyta atsakovei N. Z. uzufrukto teisė naudotis ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi iki dukters A. Z. pilnametystės, panaikinti ir palikti dėl šios dalies galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. sprendimą.
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties dalį, kuria priteista ieškovui R. Z. iš atsakovės N. Z. 704 (septyni šimtai keturi) Lt žyminio mokesčio ir 800 (aštuoni šimtai) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei N. Z. iš ieškovo R. Z. priteisimo ir priteisti atsakovei N. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei N. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1960 (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 39,16 (trisdešimt devynis litus 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis
